Skip to main content

Full text of "Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai. T. 1: Feodalizmo laikotarpis"

See other formats 


LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA 


FILOSOFIJOS, SOCIOLOGIJOS IR TEISĖS 
INSTITUTAS 


LIETUVOS 
FILOSOFINES 
MINTIIES 
ISTORIJOS 
SALTINIAI 


I 
TOMAS 


FEODALIZMO LAIKOTARPIS 





VILNIUS 7 19830 


LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA 


FILOSOFIJOS, SOCIOLOGIJOS IR TEISĖS 
INSTITUTAS 


LIETUVOS 
FILOSOFINES 
MINIIES 
ISTORIJOS 
SALTINIAI 


TRYS 
TOMAI 


REDAKCINĖ KOLEGIJA: 


J. MACEVIČIUS (vyriausiasis redaktorius), 
A. GAIDYS, P. KATINAITĖ, B. KUZMICKAS, 
R. PLEČKAITIS, A. POŠKA, G. VAITKŪNAS, 
I. ZAKSAS, V. ŽEMAITIS 


1F 


Li 234 
Redakcinė kolegija: 
R. PLEČKAITIS (pirmininkas ir ats. redaktorius), 
R. SKEIVYS, 
S. TUNAITIS, A. VARANAVIČIUS 
4503010100 
61005—024 


M 851108) 80 Ž— 80 


(6 Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės 
institutas, 1980 


PRATARMĖ 


Maždaug prieš 25 metus pradėtuose Lietuvos filosofinės min- 
ties istorijos tyrimuose pasiekta tam tikrų rezultatų: išleista 
monografijų, paskelbta nemaža mokslinių straipsnių, jų tarpe 
ir visasajunginiuose bei užsienio leidiniuose, apginta keliolika 
kandidatinių ir daktarinių disertacijų, mokslinėse konierencijo- 
se ir simpoziumuose aptarti filosofijos raidos Lietuvoje tyrimų 
metodologiniai klausimai. 

Pribrendo reikalas atliktų ir vykdomų tyrimų pagrindu pra- 
dėti leisti Lietuvos filosofinės minties istorijos daugiatomius 
akademinius leidinius. Siekiant šio tikslo, pirmiausia buvo už- 
sibrėžta parengti Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltinius, 
kurie padėtų išryškinti šios srities atstovus, jų darbus ir pag- 
rindines koncepcijas, taip pat nustatyti įtakas bei poveikius vie- 
nų atstovų kitiems. Šio leidinio rengėjai laikosi nuomonės, kad 
„Šaltinių“ parengimas — tai neištirtos arba mažai ištirtos tam 
tikros šalies filosofinės minties istorijos tyrimo pirmasis ir bū- 
tinas etapas. Taigi „Šaltiniai“, kaip susisteminta pagal tam tik- 
rus principus Lietuvos filosofinės minties istorijos medžiaga, 
turėtų pasitarnauti tyrinėtojams rengiant platesnio pobūdžio 
darbus, pirmiausia Lietuvos filosofijos istorijos daugiatomį lei- 
dinį. Be to, „Šaltiniai“ pravers Lietuvos kultūros istorijos prob- 
lemų tyrimui. 

Numatyta išleisti trys „Šaltinių“ tomai. Pirmasis tomas ap- 
ima feodalizmo laikotarpį, antrasis — kapitalizmo laikotarpį, 
trečiasis — socializmo laikotarpį. 

Rengiant „Šaltinius“, prisiėjo susidurti su sunkumais ir ne- 
lengvai spręsti kai kuriuos metodologinius, struktūrinius bei 
techninius klausimus. 

„Šaltiniuose“ laikomasi principo, kad Lietuvos filosofinės 
minties istorijos šaltiniais yra šios srities darbai, sukurti etni- 
nės Lietuvos ribose arba svetur gyvenusių lietuvių, susijusių 


5 


savo veikla bei kūryba su etnine Lietuva, Tačiau daugelio tau- 
tų, tarp jų ir lietuvių istorijoje, kai kurių asmenų kūryba pri- 
klauso kelių tautų kultūrai, filosofijai, mokslui. Nemaža kitų 
tautybių žmonių — lenkų, vokiečių ir kt.— tiek ankstesniais, 
tiek ir vėlesniais laikais dėstė filosofiją Lietuvos mokyklose, 
daugiausia Vilniaus universitete. Dėl to jų iilosotinis palikimas 
priklauso ir tų kraštų, kuriems jie atstovavo, ir Lietuvos filo- 
sofijos istorijai. Be to, ir Lietuvos mokyklų profesoriai filoso- 
fijos kursus skaitė Lenkijos, Prūsijos ir dabartinės Baltarusijos 
mokyklose. Jų filosofinis palikimas priklauso ir tų kraštų, ir Lie- 
tuvos filosofijos istorijai. Tačiau Lietuvos filosofijos istorijos 
šaltiniais nelaikomi raštai tų asmenų, kurie, gyvendami už elt- 
ninės Lietuvos ribų ir neturėdami su ja jokio ryšio, pavyzdžiui, 
lenkų ar kita svetima kalba, juos išleido Vilniuje. 

„Šaltinius“ sudaro ne tik tiesioginiai filosofinio pobūdžio 
veikalai, traktatai, monografijos, rankraštiniai paskaitų kursai, 
moksliniai straipsniai, bet ir kitų sričių darbai, kuriuose išreiš- 
kiamos tam tikros epochos visuomeninės pažiūros, idėjos ir teo- 
rijos, turinčios ar turėjusios filosofinę bei pasaulėžiūrinę reikš- 
mę ir prasmingumą, vertinant socialinio gyvenimo klausimus 
ir procesus valstybiniuose aktuose, teisės, ekonomikos, istorijos 
veikaluose, netgi kai kuriuose brandžiuose šiuo požiūriu groži- 
nės literatūros veikaluose. 

Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai pateikiami pa- 
gal personalijas, kurios išdėstytos abėcėlės tvarka. Nežinomų 
autorių darbai aprašyti tomų pabaigoje. 

Anotuojama pilniausioji šaltinio publikacija. Jei šaltinis ne- 
publikuotas, anotuojamas jo rankraštis. Jei šaltinis yra keletą 
kartų publikuotas, anotuojama paskutinė publikacija, kuri pa- 
prastai būna pilniausia, šalia nurodant pirmąją. Esant kelioms 
daugmaž vienalaikėms šaltinio publikacijoms, pirmumas teikia- 
mas atskiru leidiniu, o ne periodikoje paskelbtai publikacijai. 

Šaltinio metriką (pavadinimą, tomų skaičių, leidimo ar pa- 
rašymo datas, puslapių skaičių ir pan.) bei šaltinio dalių iš- 
vardijimą stengtasi, kiek galimybės leido, perteikti pilnai ir 
autentiškai, vengiant trumpinimų ir praleidimų, siekiant išsi- 
versti su minimalia rašybos ir skyrybos modernizacija. Pagrin- 
diniai metrikos elementai — autorius, šaltinio pavadinimas, 
paantraštiniai ir tomų duomenys — pateikti didžiosiomis rai- 
dėmis. Specifinės gotiško, kirilicos ir graždankos šriftų raidės 
keičiamos atitinkamomis dabar vartojamų lotyniško ir slaviško 
šriftų raidėmis. Raidės v ir u lotyniškuose tekstuose rašomos 


6 


VL 


——> 





pagal lotynų kalbos ortografiijos dabartines taisykles. Šaltinio 
dalių išvardijimuose išplečiamos kai kurių rūšių santrumpos, 
taip pat nežymimi kirčiai ir kai kurie kiti diakritiniai ženklai. 

Neautentiški šaltinio metrikos bei išvardijamų šaltinio dalių 
elementai, kaip antai: aprašytos personalijos autoriaus duoti 
sąlyginiai šaltinių pavadinimai, jo nustatytos parašymo, pub- 
likavimo datos ir vietos, suskaičiuota paginacija, patikslinan- 
tys ar paaiškinantys įterpimai, nuorodos ir kt., išskiriami kur- 
syvu. Išimtį sudaro lotynų, lenkų, sen. baltarusių, sen. rusų, 
vokiečių ir kitomis kalbomis parašytų šaltinių pavadinimų ver- 
timai į lietuvių kalbą. Sie vertimai, kurie rašomi tuoj po origi- 
nalaus šaltinio metrikos teksto, skliaučiami laužtiniais skliaus- 
tais. 

Tiek šaltinio metrikoje, tiek kitose autentiškose teksto daly- 
se buvo vengiama daryti praleidimų. Jų imtasi tik būtiniausiais 
atvejais: 1) neįskaitomose ar defektuotose šaltinių teksto vie- 
tose; 2) kitakalbių tekstų santrumpų, kurių prasmės nepavyko 
išaiškinti, vertimuose; 3) pasikartojančiuose titulų ar pareigybių 
išvardijimuose. Praleidimai žymimi ženklu <...>. 

Signatūra (šaltinio saugojimo vieta ir šifras) nurodoma 
rankraštiniams šaltiniams bei tiems XVI-XVIII a. spaudi- 
niams, kurių išliko nedaugelis egzempliorių. 

Visi trys „Šaltinių“ tomai parengti pagal sudarytos vienin- 
gos metodikos principus ir taisykles, tačiau kiekvienas tomas 
turi ir specifinių bruožų bei elementų, atspindinčių tam tikros 
epochos sąlygas ir reiškinių savitumą, ideologinių bei pasau- 
lėžiūrinių procesų turinį ir t. t. 

Pirmąjį „Šaltinių“ tomą parengė Lietuvos TSR Mokslų Aka- 
demijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto Lietuvos fi- 
losofijos istorijos skyrius. Šio darbo vadovas — instituto vyr. 
mokslinis bendradarbis filos. m. dr. prof. R. Plečkaitis. Visi 
„saltinių“ parengime dalyvavusieji autoriai nurodyti leidinyje, 
Lotyniškus tekstus peržiūrėjo Vilniaus V. Kapsuko universiteto 
doc. L. Valkūnas. 

Visiems, prisidėjusiems prie šio tomo parengimo, nuošir- 
džiai dėkojame. 

„Lietuvos filosofinės minties 
istorijos šaltinių“ redkolegija 





ĮVADAS 
PIRMAJAM „ŠALTINIŲ“ TOMUI 


Pirmaisiais Lietuvos filosofinės minties šaltiniais, kuriuose 
išreikšti filosofinio pobūdžio pasaulėžiūriniai-ideologiniai mo- 
tyvai, laikytini rašytiniai dokumentai — „Lietuvos metraščiai“, 
LDK didžiųjų kunigaikščių laiškai ir aktai, „Lietuvos Statutas“ 
ir kt. Tačiau daugelio tautų tyrinėtojų požiūriu, filosofinės min- 
ties istorijos pirmasis šaltinis yra liaudies kūryba. M. Gorkio 
žodžiais tariant, liaudis yra pirmasis filosofas ir poetas laiko, 
kūrybos grožio ir originalumo atžvilgiais. „Šaltiniuose“ pateik- 
ti lietuvių liaudies kūrybos išdėstymą pagal tam tikrus filoso- 
finio pobūdžio pasaulėžiūrinius motyvus buvo neįmanoma dėl 
daugelio priežasčių. Tai iš dalies bus galima padaryti, rengiant 
Lietuvos filosofijos istorijos veikalus. 

Į šį „Šaltinių“ tomą įtraukti „Lietuvos metraščiai“, kai ku- 
rių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių laiškai ir „Lietuvos Statu- 
tas“ turi pirmiausia orientacinę reikšmę tyrinėtojams, nagrinė- 
jantiems to meto Lietuvos filosofinės minties istoriją. „Šalti- 
niuose“ pateikta ši medžiaga iš dalies rodo to meto Lietuvoje 
tam tikra istorine seka plitusių Lietuvos valstybingumo, Rene- 
sanso ir humanizmo, Reformacijos ir kontrreformacijos, romė- 
niškos kilmės prigimtinės teisės pažiūrų, idėjų bei teorijų so- 
cialines-politines bei filosofines-pasaulėžiūrines priežastis ir 
motyvus. 

„Lietuvos Statutas“ (1529, 1566, 1588 m.) yra svarbus feo- 
dalizmo epochos Lietuvoje rašytinis paminklas, taip pat politi- 
nės, teisinės ir filosofinės minties šaltinis. Jame atsispindi ne 
tik feodalinės visuomenės klasinis bei luominis susiskirstymas, 
socialinės politinės bajorijos teisės, bet ir Renesanso bei huma- 
nizmo idėjų poveikis Lietuvai. „Lietuvos Statuto“ sudarytojai 
ir leidėjai, baigę Vakarų Europos universitetus, buvo šių idėjų 
tiesioginėje įtakoje. Šiuo atveju reikšmingas yra L. Sapiegos 
kreipimasis į karalių ir bajorus, išspausdintas pirmojoje 1588 
m. „Lietuvos Statuto“ pratarmėje, kurioje L. Sapiega išryškėja 


8 


kaip politinis mąstytojas, iš humanizmo pozicijų teigiantis tei- 
sinės valstybės ir romėniškosios prigimtinės teisės idėjas. Lie- 
tuvos humanistai A. Rotundas, Mykolas Lietuvis ir kiti buvo 
įsitikinę, kad visuomenės vystymosi pagrindas ir jos pažangos 
šaltinis yra moraliniai veiksniai ir teisingi, tobuli įstatymai. 
Šiuo požiūriu kai kurie jų kritikavo feodalizmo ydas, žiaurų 
valstiečių išnaudojimą, ištaigingą dvasininkų gyvenimo būdą. 
Neigiamiems feodalinės moralės bruožams humanistai prieš- 
pastatydavo patriotizmą, saikingumą, darbštumą ir socialinį 
aktyvumą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinio pa- 
triotizmo motyvus humanistiniais poetinio žodžio įvaizdžiais 
išreiškė M. Husovianas. 

Plintant Lietuvoje Reformacijai, o kartu su ja humanizmo, 
Renesanso kultūrai, reikšmingu filosofinės minties reiškiniu 
darėsi arijonų judėjimas ir jo skelbiamos socialinės idėjos. 
Kaip radikalioji Reformacijos kryptis, arijonizmas kovoje su 
katalikiškąja teologija ir scholastika panaudojo ir tilosofinį ra- 
cionalizmą. Kairieji arijonai gynė neturtingųjų miestiečių ir 
valstiečių interesus, reikalavo įvykdyti socialinius-politinius 
pertvarkymus: panaikinti baudžiavą, net valstybę ir teismus, 
skelbė visų piliečių lygybę, religinę toleranciją, asketizmą, krikš- 
čioniškajį utopinį socializmą ir pacifizmą. Dešinieji arijonai — 
bajorų ir turtingesniųjų miestiečių interesų išreiškėjai — teisin- 
dami baudžiavinę santvarką, reikalavo tik sušvelninti ieodalinį 
išnaudojimą. Be to, Lietuvoje plito F. Socino kompromisinės 
pažiūros, bandžiusios sutaikyti kairiąją ir dešiniąją arijonizmo 
kryptis, taip pat nuosaikiosios Reformacijos — kalvinizmo — 
idėjos. Pastarųjų reiškėjas A. Volanas skelbė demokratizmą, 
prigimtinės teisės ir visuomenės sutarties idėjas. Kiek mažiau 
šalininkų turėjo liuteronizmas (A. Kulvietis, V. Agripa ir kt.). 

Pateikiami šiame tome Renesanso ir humanizmo atstovų vi- 
suomeninės minties šaltiniai yra nepilni, jų pažiūrų filosofiniai 
motyvai dar nėra pakankamai išnagrinėti. Dalis tokių šaltinių 
yra žuvę arba buvo sunaikinti bei nuslėpti jėzuitų. 

Nustatyta, kad Lietuvos didikų ir bajorų vaikai filosofiją 
studijavo Vakarų ir Centrinės Europos universitetuose nuo 
XIV a., taip pat ir vėliau — įsteigus Vilniaus universitetą. Kai 
kurie kilę iš Lietuvos studentai užsienio universitetuose įgyda- 
vo filosofijos mokslinius laipsnius — laisvųjų mokslų ir tiloso- 
fijos bakalauro, taip pat aukščiausią tuo metu laisvųjų mokslų 
ir filosofijos magistro laipsnį. Šiems laipsniams įgyti buvo ga- 
lima laikyti bakalauro, taip pat magistro egzaminą arba ginti 


9 


tezes, kurios maždaug atitinka dabartinių kandidatinių diserta- 
cijų autoreferatus. Pavyzdžiui, žinoma, kad Prahos universitete 
1401 m. laisvųjų mokslų ir filosofijos bakalauro laipsnį įgijo 
Kristupas iš Lietuvos (Christophorus de Lytwania), 1404 m.— 
Motiejus Vilniškis (Mathias de Wylna), kuriam 1408 m. buvo 
suteiktas magistro laipsnis. 

Viduramžiais universitetuose bakalaurai ir magistrai priva- 
lėjo ne tik patys toliau lavintis, bet ir skaityti studentams pa- 
skaitas iš mažiau sudėtingų ir daugiau įsimenamų dalykų, dik- 
tuoti pagrindinius veikalus. Reikia manyti, kad tokias pareigas 
turėjo atlikti ir iš Lietuvos kilę, bakalauro ar magistro laipsnį 
įgiję asmenys. Deja, šis klausimas dar netyrinėtas, jokių pas- 
kaitų, skaitytų užsienio universitetuose kilusių iš Lietuvos ba- 
kalaurų ar magistrų, užrašų iki šiol nerasta, betgi jų iš esmės 
ir neieškota. Težinoma tik, kad Altdorfo akademijoje 1597 m. 
tezes apgynė iš Vilniaus kilęs lietuvis Baltazaras Krosnevičius, 
kuris 1603 m. Niurnberge išleido knygą „Įvadas Aristotelio aš- 
tuonioms „Politikos“ knygoms“. 1600 m. baigęs Graco univer- 
sitetą, Upytės bajoro sūnus Jonas Kimbaras išleido tezes „Filo- 
sofijos teoremos apie pasaulį ir jo dalis“. Vilniuje yra logikos 
ir praktinės filosofijos paskaitų, skaitytų 1612 m. lietuvių ir len- 
kų studentams Ingolštato universitete, užrašai!. 

Sios negausios žinios apie užsienio universitetuose studija- 
vusius studentus, kilusius iš Lietuvos, jų užrašus ir verčia dau- 
giau susirūpinti tos srities paieškomis ir tyrinėtojus, ir įstaigas, 
atsakingas už mokslinius tyrimus Lietuvos kultūros ir mokslo 
istorijos klausimais. 

Filosofinė mintis pagal savo laikmečio profesinį lygį tvir- 
tai pradeda formuotis Lietuvoje XVI a. Tai susiję su tam tik- 
rais socialiniais-ekonominiais ir politiniais bei ideologiniais 
poslinkiais visuomenės gyvenime, su Renesanso, humanizmo 
ir Reformacijos idėjų plitimu bei katalikiškosios kontrreforma- 
cijos, teologijos ir scholastikos pastangomis įveikti Reformaci- 
ją. Vykstant šiai kovai į Lietuvą pakviesti jėzuitai 1569 m. 
įsteigė Vilniuje kolegiją, kurioje 1571 m. buvo įvestas scholasti- 
nės filosofijos kursas. Šioje mokykloje skaitytos filosofijos pa- 
skaitos? ir mokslinių disputų išspausdintos tezės laikomos anks- 


!' VUB, F 3-2170; MAB, F 9—8, 

* LLR Gniezno dvasinės seminarijos bibliotekoje yra Vilniaus jėzuitų 
kolegijos profesoriaus ispano P. Vijanos, dėsčiusio čia 1575—1578 m., gam- 
tos filosofijos ir metafizikos paskaitos (370 lapų), bet apie tai sužinota, pa- 
ruošus šio tomo rankraštį spaudai. 


10 


čiausiais žinomais filosofijos šaltiniais Lietuvos mokyklose. 
Apie 1538 m. A. Kulviečio įsteigtoje reiormatų mokykloje (pa- 
naikinta 1542 m.) dėstytą ar nedėstytą filosofijos kursą nėra 
jokių žinių. 

Didžiausios reikšmės filosofinės minties raidai Lietuvoje tu- 
rėjo Vilniaus universiteto įsteigimas 1579 m. Jau pirmaisiais 
mokslo metais jo filosofijos fakultete buvo pradėtas dėstyti tri- 
metis kursas (logikos, fizikos, arba gamtos filosofijos, metafi- 
zikos ir etikos). Tas pačias filosofijos disciplinas dėstė filosofijos 
profesoriai Vilniaus ir jo apylinkių kolegijų ir vienuolynų mo- 
kyklose: Kražių ir Kauno jėzuitų kolegijose, Raseinių, Pa- 
parčių, Seinų, Ašmenos, Marijampolės, Kauno — dominikonų, 
pranciškonų, bernardinų, trinitorių, karmelitų, pijorų vienuoly- 
nų mokyklose. Taigi Lietuvos mokyklose buvo sukurta ištisa 
katalikiškosios scholastinės filosofijos dėstymo sistema, kuri 
autentiškai atsispindi XVI-—XVIII a. studentų ir moksleivių pa- 
žodžiui užrašytuose filosofijos paskaitų užrašuose, kurie patei- 
kiami šiame tome kaip to meto filosofijos šaltiniai. Tokių rank- 
raštinių filosofijos kursų Vilniaus V. Kapsuko universiteto 
Mokslinėje bibliotekoje ir Lietuvos TSR Mokslų akademijos 
Centrinėje bibliotekoje yra apie 600. Nemaža jų dalis neturi ti- 
tulinių puslapių, o jei ir turi, tai nenurodyta dėstymo vieta, me- 
tai, paskaitų autorius. Tačiau ištyrus įvairius prierašus rank- 
raščiuose, jų kalbą, stilių, dėstymo metodą ir argumentavimo 
būdą, galima nustatyti dėstymo vietą, metus, net kai ką pa- 
sakyti ir apie patį autorių, pavyzdžiui, kuriam vienuolių ordinui 
jis priklausė. Duomenų nustatyti užrašymo vietai ir metams 
galima rasti, skaitant patį filosofijos kurso tekstą. Daugiausia 
jų randama tam tikrose logikos ir fizikos kursų vietose. Vadi- 
namosios dialektikos terminų ir teiginių teorijoje kartais kaip 
pavyzdžiai pateikiami vietovių pavadinimai, lietuviški ar len- 
kiški tikriniai vardai. Vietovių pavadinimai neretai duodami, 
aiškinant santykio kategoriją, teiginių teisingumo sąlygas, tei- 
ginius apie ateitį. Fizikos kurse, nagrinėjant vietos sąvoką, 
dažnai kaip pavyzdys minimas tos vietovės, kurioje kursas buvo 
dėstomas, pavadinimas. Dažnai sakoma: „čia, Vilniuje“, „čia, 
Paparčiuose“, „čia, Kaune“ ir pan. Aiškinant kontinuumą, nere- 
tai nurodomi kai kurie Vilniaus universiteto profesoriai. Metus, 
kada kursas buvo dėstytas, neretai galima nustatyti, skaitant 
fizikos traktatą „Apie pasaulį ir dangų“, kuriame dažnai nuro- 
doma, kiek pasauliui metų tuo laiku, kai kursas buvo dėstomas. 
Remiantis mokslinių laipsnių teikimo Vilniaus universitete re- 


11 


gistracijos rankraštine knyga, jezuitų ir kitų vienuolių ordinų 
kasmetiniais katalogais bei kitais dokumentais, galima nusta- 
tyti ir paskaitų autorių. Nauji, anksčiau nežinomi duomenys 
apie rankraštinius iilosofijos kursus didele dalimi yra paskelbti“. 

XVI-XVIII a. pasirodę spausdinti iilosofinio pobūdžio dar- 
bai — tai negausios monografijos ir vadovėliai, studentų raši- 
niai — tezės moksliniams laipsniams įgyti, taip pat filosofijos 
disputų tezės. Vilniaus universitetas teikė tuos pačius iilosofi- 
jos laipsnius, kaip ir viduramžių universitetai: laisvųjų mokslų 
ir filosofijos bakalauro ir laisvųjų mokslų ir filosofijos magis- 
tro*. Tezėse būdavo dėstomi bendriausi filosofijos teiginiai, jas 
vadindavo teiginiais (propositiones), išvadomis (conclusiones), 
tezėmis (theses). Tezių apimtis siekdavo nuo kelių iki kelio- 
likos, kartais iki dvidešimties ar trisdešimties puslapių. Nors 
tezes parengti visuomet padėdavo vadovas — filosofijos profe- 
sorius, tačiau jos iš esmės yra studento arba filosofijos fakul- 
teto absolvento kūryba. Trejus metus studijavęs filosofiją, stu- 
dentas sugebėdavo parengti kurios nors filosofijos disciplinos 
arba ir visos filosofijos bendriausius teiginius tezių forma. Va- 
dovas jam padėdavo pasiruošti tezes apginti, atrasti jų įrody- 
mus, kurie tezėse nebuvo skelbiami. „Šaltiniuose“ tezės priski- 
riamos jas gynusiems asmenims, išskyrus vieną kitą atvejį, kai 
vadovo dalis parengiant tezes akivaizdžiai viršija tezių gynėjo 
dalį, arba kai jas ginantis asmuo nenurodo savo pavardės. Šiais 
atvejais tezės priskiriamos jų vadovui. Lietuvoje daugiausia 
tezių išspausdino Vilniaus universiteto auklėtiniai. Tačiau moks- 
linės tezių reikšmės nedera pervertinti: jų apimtis nedidelė, ar- 
gumentacija neišvystyta, tvirtinamos žinomiausios filosofinių 
mokyklų tiesos. Bet tezės tam tikru mastu padeda atkurti fi- 
losofijos profesoriaus pažiūras, ypač tuo atveju, kai nėra išli- 
kusio jo skaitytų paskaitų kurso. 

Iki XVIII a. vidurio Lietuvos mokyklose buvo dėstoma 
scholastinė filosofija, žinoma vadinamosios antrosios scholas- 
tikos pavadinimu, kurios autoritarinis metodas ir empirinių tik- 
rovės tyrimų ignoravimas neskatino mąstymo būdo ir mokslo 
pažangos. Tą jautė drąsesnieji, linkę į ieškojimus Vilniaus uni- 
versiteto profesoriai, kurie studentus plačiau supažindindavo ir 


3 Plečkaitis R. Filosofija Lietuvos mokyklose XVI-XVIII a. Filosofi- 
jos mokslų daktaro laipsnio disertacija, d. III. V., 1968.— VUB, Ds 1015. 
(Rankraštis) 

* Zr. Plečkaitis R. Moksliniai laipsniai senajame Vilniaus universite- 
te.— Mokslas ir gyvenimas, 1975, Nr. 1, p. 22—25. 


12 


su Renesanso bei naujųjų laikų gamtos mokslais bei filosofija. 
Kol remormatai nebuvo įveikti, jėzuitai buvo suinteresuoti, kad 
jų administruojamas Vilniaus universitetas garsėtų aukštu dės- 
tymo lygiu, kad Lietuvos bajorų vaikai stotų į jį, o ne vyktų 
studijuoti į užsienio, daugiausia protestantiškus, universitetus, 
Tačiau ir pačioje scholastinėje filosofijoje buvo problemų, turė- 
jusių realią pozityvią reikšmę: tai idėjos, priklausančios 
matematinės logikos istorijai, nominalistų ir realistų polemika, 
išreiškusi materializmo ir idealizmo tendencijas pačioje scho- 
lastinėje filosofijoje. 

Apie XVIII a. vidurį į Lietuvos— Lenkijos valstybės ekono- 
miką vis daugiau skverbėsi kapitalistiniai gamybiniai santykiai, 
reikalavę mokslo ir technikos išvystymo, o tai stabdė feodaliz- 
mo sistema ir ją geriausiai atitinkanti sureliginta ideologija ir 
filosofija. Pažangūs to meto visuomenės atstovai pradeda su- 
vokti, kad filosofijos dėstymas pagal Aristotelio raštų scholas- 
tinę interpretaciją yra anachronizmas. Veikiami Vakarų Euro- 
pos šviečiamųjų idėjų, jie švietimą ir mokslą ima laikyti 
veiksniu, galinčiu stabdyti ūkinį ir politinį valstybės smukimą. 
Vienuolių ordinai savo administruojamose mokyklose buvo pri- 
versti pertvarkyti švietimo darbą. XVIII a. antrojoje pusėje 
scholastika Lietuvoje žlunga ir pamažu užleidžia vietą naujų- 
jų laikų filosofijai, kas akivaizdu iš tuo metu išleistų knygų, 
rankraštinių filosofijos paskaitų kursų, tezių moksliniams 
laipsniams įgyti ir kitų filosofijos šaltinių. Nors išliko tie patys 
filosofijos disciplinų pavadinimai, tačiau logika jau neskirsto- 
ma į dialektiką ir teorinę filosofiją, ji dėstoma kaip vientisas 
kursas; po logikos antraisiais metais dėstytą metafiziką suda- 
rė ontologija, psichologija ir natūralinė teologija; fiziką, arba 
gamtos filosofiją, sudarė kosmologija (kartais kosmologija 
būdavo priskiriama metafizikos disciplinoms), bendroji ir spe- 
cialioji fizika; buvo dėstoma ir etika. 

Europos universitetuose iki XVIII a. vidurio mokslus tebe- 
dėstė lotyniškai. Tačiau veikiant šviečiamosios filosofijos idė- 
joms buvo panaikinta lotynų kalbos monopolija. Jau R. Dekartas 
kai kuriuos savo veikalus parašė prancūziškai. XVIII a. antrojo- 
je pusėje iki Edukacinės komisijos reformų Lietuvos mokyklose 
filosofija buvo tebedėstoma lotyniškai, tačiau tuo metu pasirodo 
ir pirmieji filosofiniai raštai, parašyti lenkiškai. Tai K. Narbuto 
„Logika“ bei jo mokinių išleistos tezės. Dvasininkai ir sulenkė- 
jusi šlėkta lietuvių kalbai nepripažino mokslo kalbos teisių, 
„Šaltiniuose“ pateiktas Troškūnų klebono C. Lukauskio 1797 m. 


13 


lietuviškai parengtas pamokslų rinkinys rodo, kad Lietuvoje 
buvo žmonių, kurie sekė naujųjų laikų filosofijos išplėtota pri- 
gimtinės moralės koncepcija. 

Edukacinė komisija iš pagrindų pertvarkiusi švietimo dar- 
bą, griežtai pasisakė prieš scholastiką ir jos recidyvus, gamtos 
mokslus atskyrė nuo filosofijos ir tuo sudarė realias sąlygas 
moksliniams tyrimams, filosofiją visai pašalino iš mokyklų 
programų, ką, žinoma, reikia vertinti kritiškai ir su išlyga, Edu- 
kacinė komisija per visą savo veiklos laikotarpį nesirūpino nei 
filosofijos dėstytojų, nei filosofijos vadovėlių rengimu, išsky- 
rus jos prašymu E. Kondiljako parengtą logikos vadovėlį Vi- 
durinėms mokykloms, taip pat dorovės pagrindų pradžiamokslį. 
Siek tiek reformuota pagal naujųjų laikų pažiūras filosofija kar- 
tu su scholastikos recidyvais tebebuvo dėstoma vienuolynų mo- 
kyklose. 

Naujas filosofijos raidos Lietuvoje etapas prasidėjo XIX a. 
pirmajame ketvirtyje. Vilniaus universitete dėstoma klasikinė 
vokiečių filosofija (I. Kanto, F. Selingo, G. Hegelio pažiūros). 
Tačiau netrūko ir šios filosofijos priešininkų, nesugebėjusių kri- 
tiškai suvokti realios kantizmo problematikos ir I. Kanto filo- 
sofijos prieštaringumo. Plačiai imamos skelbti šviečiamosios ir 
vadinamosios sveiko proto filosofijos idėjos. „Šaltiniuose“ iš- 
samiai aprašyti XIX a. Vilniaus universiteto filosofų — J. Ab- 
ichto, J. Goluchovskio, A. Daugirdo — svarbiausi darbai, taip 
pat universiteto gamtininko J. Sniadeckio tilosotiniai kūriniai. 
Didelę reikšmę turėjo evoliucinės gamtamokslinio materializ- 
mo idėjos, kurių žymiausi reiškėjai buvo L. Bojanus ir A. Snia- 
deckis. Universitete filosofijos paskaitos buvo skaitomos lenkiš- 
kai (išskyrus J. Abichto paskaitas), lenkiškai rašomi ir Vilniuje 
leidžiami filosofijos veikalai. 

XIX a. pirmosios pusės filosofinio gyvenimo pakilimas Lie- 
tuvoje pirmiausia buvo susijęs su baudžiavinės santvarkos kri- 
ze ir kapitalistinių santykių vystymusi, žymiais poslinkiais 
moksle ir technikoje, taip pat su antifeodalinių visuomeninių 
politinių idėjų plitimu. 1832 m. carinei vyriausybei uždarius 
Vilniaus universitetą, filosofijos mokslas Lietuvoje neteko savo 
mokslinės bazės. Tiesa, filosofija kurį laiką buvo dėstoma Vil- 
niaus Dvasinėje akademijoje, filosofiniai straipsniai buvo spaus- 
dinami tuometiniuose Vilniuje ėjusiuose žurnaluose. 

XVIII a. pabaigoje —XIX a. pirmojoje pusėje filosofinės 
bei sociologinės minties raidai Lietuvoje didelį poveikį turėjo 
prancūzų švietėjų F. Voltero, Ž. Ž. Ruso, F. Lamenė, taip pat 


14 


XVIII a. Prancūzijos buržuazinės revoliucijos idėjos. Jakobiniš- 
ką radikalizmą skelbė J. Jasinskis ir kiti. Antibaudžiavines bei 
antifeodalines pažiūras skelbė J. Lelevelis, J. Goštautas, D. Poš- 
ka, A. Strazdas, S. Daukantas, S. Stanevičius, K. Nezabitaus- 
kis-Zabitis ir kiti lietuvių visuomenės veikėjai bei rašytojai. Kai 
kurių jų kūryboje žymūs volteriško racionalizmo ir šviečiamojo 
demokratizmo bruožai (D. Poška ir kiti), neretai susieti su ro- 
mantizmo koncepcija. XIX a. viduryje išryškėja revoliucinio 
demokratizmo, taip pat utopinio socializmo idėjos. 

Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai — tai pirma- 
sis tokio pobūdžio darbas lietuvių kultūros istorijoje. Dėl to 
reikėjo įveikti daug sunkumų ir kliūčių, parengiant jį spaudai. 
Mūsų šalyje nėra išleista panašių darbų. Todėl prisiėjo patiems 
sukurti atitinkamą metodiką ir jos principus. Sį didelį darbą 
labai apsunkino ir tai, kad daugelis šaltinių yra išblaškyta įvai- 
riose respublikos ir šalies bibliotekose, dalis yra užsienio bib- 
liotekose ir težinomi tik atskiri išlikę egzemplioriai. 

Laikui bėgant, be abejo, bus atrasta naujų Lietuvos filoso- 
finės minties istorijos šaltinių, kuriuos numatoma aprašyti ati- 
tinkamuose papildomuose leidiniuose. 


a. 
apr. 
aps. 
arch. 
alis p. 
b-ka 
dab, 
dr. 

d. 
d. 
dis-ja 
d-ja 
2. k. 
--las 
filos, 
F 

Piz. 
g-ja 
gub, 
it-tas 
k. 
kand. 
kn. 
Run. 


kun-štis 


oib. od 


rkp. 


a 


16 


SANTRUMPOS 


amžius 

aprašas 

apskritis 

archyvas 

atspaudas 
biblioteka 

dabar; dabartinis, -ė 
daktaras 

dalis, diena 

didysis kunigaikštis 
disertacija 

draugija 
elektrogralinė kopija 
fakultetas 
filosofija, -inis 
iondas 

Iotokopija 
gimnazija 
gubernija 

institutas 

kalba 

kandidatas, -inis 
knyga, -oje 
kunigas 
kunigaikštis 


Lenkiškos santrumpos 


częšč (dalis) 

karta (lapas, 
puslapis) 

otbitka od (atspaudas 
iš) 

rekopis (rankraštis) 


Lotyniškos santrumpos 


folium (lapas) 
pagina (puslapis) 


L. 
leid. 
Lit. 
m. 
ml. 
m-la 
pab. 
puz. 
pr. 
proj. 
p. 

rį. 
s-Za 
są5. 
sem-ja 
sign. 
Sr. 

t. p. 
teol. 
t. 
un-tas 
vad. 
uls. 
vid, 
Ž. 


rOCz. 


S. 
Ė. g. 


ZESZ. 


Ė. 
val. 


— 


lapas, -ai 
leidimas 
Literatūra 
miestas, metai 
mikroiilmas 
mokykla 
pabaigoje 
pavyzdžiui 
pradžioje 
proiesorius 
puslapis, -iai 
rajonaš 
sąjunga 
sąsiuvinis 
seminarija 
signatūra 
sritis 

tas pats, to paties 
teologija, -inis 
tomas 
universitetas 
vadinamasis, -oji 
valsčius 
vidurys, -io 
žiūrėk 


rocznik (metų tomas) 

stronica (kn. puslapis) 
ten sam (tas pats, to 
paties) 

tom (tomas) 

zeszyt (sąsiuvinis) 


tomus (tomas) 
volumen (tomas) 


JI. 


HeKHYM. 


Bd. 
Lf. 


Gd. 
Kr. 


LDK 


BCzK 


BFKB 


Bū 
BJK 
BK 
BNW 


BUW 
BVLB 


BZO 


CVIA 


Prancūziškos santrumpos 


— page (puslapis) t. — tome (tomas) 


Rusiškos santrumpos 


— NHcT (lapas) č. — čTPaHHa (puslapis) 
— AHcTB! (lapai) *. — TOM (tomas) 
— HCHYMEPOBAHHbBIĖ, -a9, ų. — GacTb: (dalis) 


(nenumeruotas, -ta) 


Vokiškos sanirumpos 


— Band (tomas) S. — Seite (puslapis) 
— Heft (sąsiuvinis) T. — Teil (dalis, skyrius) 
— Lieferung (veikalo 

sąsiuvinis) 


Miestų ir valsiybių santrumpos 


— Gdansk LLR — Lenkijos Liaudies 

— Kaunas Respublika 

— Krakėw CI6. — CanukT IeTep6ypr 

— Maskva V. — Vilnius 

— Lietuvos Didžioji V. — Warszawa 
Kunigaikštystė Wr. — Wroclaw 


Bibliotekų ir archyvų santrumpos 


— Čartoriskių b-ka Krokuvoje (Biblioteka Czartoryskich w Kra- 
kowie). 

— Baltarusijos TSR Mokslų Akademijos Fundamentinė J. Kolaso 
b-ka Minske (BiBniaTsKa GyKnaMenTai»ųax AH BCCP ima 
SHky6a Konoca). 

— Lenkijos Mokslų Akademijos Gdansko b-ka (Biblioteka Gdaūs- 
ka Polskiej Akademii Nauk). 

— Jogailos un-to Krokuvoje b-ka (Biblioteka Jagielloūska w 
Krakowie). 

— Lenkijos Mokslų Akademijos Kurniko b-ka (Biblioteka Kūr- 
nicka). 

— L d Nacionalinė b-ka (Biblioteka Narodowa w Warsza- 
wie). 

— Vroclavo un-to b-ka (Biblioteka uniwersytecka we Wrociawiu). 

— Baltarusijos TSR Valstybinė V. I. Lenino b-ka Minske 
(BianiaTska paapxašuaa BCCP ima V. I, Jlenina y Mincky). 

— Nacionalinė Osolinskių b-ka Vroclave (Biblioteka zaktadu Na- 
rodowego im. Ossolinskich we Wroctawiu). 

— LTSR Centrinis valstybinis istorinis archyvas. 


17 


KMKT  — Torunės miesto M. Koperniko b-ka (Ksiąžnica Miejska im. M. 
Kopernika w Toruniu). 


KVIM — Kauno Valstybinis istorijos muziejus. 

LKLI — LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros in-tas. 

LSŠB — Leningrado Viešoji M. Saltykovo-Ščedrino b-ka (Ily6auunaa 
GuGaunoTeKa uM. M. E. CanThiKosa-Illexpuna B Jlenuurpane). 

MA — LTSR Mokslų Akademija. 

MAB — LTSR Mokslų Akademijos Centrinė b-ka. 

MAII — LTSR Mokslų Akademijos Istorijos in-tas. 

PAN — Lenkijos Mokslų Akademija (Polska Akademia Nauk). 

RB — LTSR Respublikinė b-ka. 

TUB — Tartu Valstybinio un-to Mokslinė b-ka (Tartu Riikliku Olikooli 


Teaduslik Raamatukogu). 
UMAB  — Ukrainos TSR Mokslų Akademijos Centrinė mokslinė b-ka 
Sapa HeHTrpaibHa HaykoBa Akanemii Hayk YkpaincbKOi 


UMAL  — Ukrainos TSR Mokslų Akademijos Lvovo b-ka (Bi6nioTeKa na- 
ykoBa Akazemii Hayk Ykpaincbkoi PCP y JlkBosi). 
VUB — Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko un-to Mokslinė b-ka. 


sa 


ABICHTAS Johanas Heinrichas (Abicht Johann Heinrich), 
1762.V.2 ar 4 Folkštete—1816.IV.28 Vilniuje, filosofas. Bai- 
gęs Rudolštato g-ją, nuo 1781 Erlangeno un-te studijavo teo- 
logiją, klausė filosofijos, filologijos, istorijos, matematikos, 
fizikos, fiziologijos paskaitų, gilinosi į psichologiją ir peda- 
gogiką. Studijuodamas un-te, 1783 įstojo į Erlangeno Moralės 
ir dailiųjų mokslų in-tą. Baigęs un-tą, nuo 1784 dirbo namų 
mokytoju. Savarankiškai studijavo filosofiją, ruošėsi tilosofijos 
dėstymo darbui. 1788—804 dėstė filosofiją Erlangeno un-te. Ne 
vėliau kaip 1788 gavo filosofijos daktaro laipsnį. 1790 buvo 
paskirtas ekstraordinariniu, 1796 ar 1799 — ordinariniu filo- 
sotijos profesoriumi. 1804-16 Vilniaus un-to filosofijos profe- 
sorius. Abichto filosofijos raidą, kurioje skirtini du laikotar- 
piai — ankstyvasis (1788—93) ir vėlyvasis (1794—816), arba 
pagrindinis, sąlygojo vokiečių šviečiamosios filosofijos tradi- 
cijos ir kantizmas. Sviečiamųjų idealų orientuojamas į filoso- 
fijos veiksmingumą ir naudingumą, kūrybinę veiklą Abichtas 
pradėjo nuo etikos, ankstyvuoju laikotarpiu skirdamas jai 
ypač daug dėmesio. Plėtodamas šviečiamąją tradiciją, etiką jis 
grindė žmogaus prigimtimi, o jos modeliavimą stengėsi pride- 
rinti prie I. Kanto gnoseologinių principų. Pažinimo teorijoje 
Abichtas savaip plėtojo Kanto apriorizmą ir fenomenalizmą, 
reabilitavo ontologiją, kosmologiją, racionalinę psichologiją ir 
teologiją. Kūrė prigimtinę teisę, ja užbaigdamas praktinės fi- 
losotijos sistemą. Vidinių raidos impulsų ir konfrontacijos su 
skepticizmu paakintas, vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu Abichtas 
bandė sutvirtinti metodologinius filosofijos pagrindus, peržiū- 
rėti ir išplėtoti kai kurias jos grandis. Šiuo laikotarpiu jo filo- 
sofijos išeities taškas buvo vadinamasis dvasiškumo principas 
(„aš esu tikras, kad manyje yra dvasiškumas“), traktuojamas 
kaip betarpiškai suvokiamas sąmonės faktas. Sį principą prie- 


19 


žastiniu ryšiu jis siejo su dvasiškumu kaip realybe, o dvasiš- 
kumą — inherencijos ryšiu su dvasiškuoju pradu kaip substra- 
tu. Tokiu būdu buvo paruošta metodologinė atrama dvasiškojo 
prado, kaip neginčytinos realybės, galių — pažinimo, įausmų 
ir valios — modeliavimui. Buvo peržiūrima ir toliau plėtojama 
pažinimo teorija, beveik iš naujo kuriama jausmų ir valios teo- 
rija. Pripažindamas nuo subjekto sąmonės nepriklausomai eg- 
zistuojantį pasaulį, Abichtas atsiribojo nuo subjektyvistinių 
Kanto m-los tendencijų. Plėtojo etiką, ją priderindamas prie 
žmogaus prigimties modeliavimo poslinkių. Vilniuje parašytuo- 
se darbuose Abichtas iš esmės kartojo tai, ką jau buvo išdės- 
tes vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu Vokietijoje išleistuose vei- 
kaluose. Gindamas vokiečių filosofiją, o ypač kantizmą, pole- 
mizavo su J. Sniadeckiu. Nemažai prisidėjo prie kantizmo 
skleidimo Lietuvoje. 


VERSUCH EINER KRITTISCHEN UNTERSUCHUNG ŪBER DAS WIL- 
LENSGESCHAFTE UND EINER DARAUF GEGRŪNDETEN BEANT- 
WORTUNG DER FRAGE: WARUM GEHN DIE MORALISCHEN LEHREN 
BEI DEN MENSCHEN SO WENIG IN GUTE GESINNUNGEN UND 
HANDLUNGEN UŪBER? VON JOHANN HEINRICH ABICHT DER PHRIL- 
LOSOPHIE DOKT.,, DER GOTTESGELAHRTHEIT CANDID., UND OR- 
DENTL. MITGL. DES HOCHFŪRSTL. INSTIT. DER MORAL UND 
SCHONEN WISSENSCHAFTEN ZU ERLANGEN. [BANDYMAS KRITIS- 
KAI IŠTIRTI VALIOS VEIKLĄ IR TUO REMIANTIS ATSAKYTI Į KLAU- 
SIMĄ: KODĖL MORALĖS MOKSLAI TAIP MENKAI NUKREIPIA ŽMO- 
NES PRIE GERŲ NUSISTATYMŲ IR VEIKSMŲ? PARASĖ JOHANAS 
HEINRICHAS ABICHTAS, FILOSOFIJOS DAKTARAS, TEOLOGIJOS 
KANDIDATAS IR ERLANGENO DIDŽIAKUNIGAIKSTISKOJO MORALES 
IR DAILIŲJŲ MOKSLŲ INSTITUTO TIKRASIS NARYS] Frankfurt 
am Main, im Verlag der Jigerischen Buchhandlung, 1788, XVIII + 307 5. 


Dalys: Versuch einer krittischen Untersuchung ūber das Wil- 
lensgeschūfie, 1—241. Woher kommt es: daB die moralischen 
Lehren nicht mehr EiniluB in gute Gesinnungen und Hand- 
lungen haben?, 242—307. 


Psichologiniu žmogaus prigimties potencijų modeliavimu 
grindžiama etika. Išskiriama valia, jausmai ir pažinimas kaip 
psichiniai žmogaus veiksmų komponentai. Valia traktuojama 
kaip veiksmų pagrindas, betarpiškai determinuojamas jaus- 
mų ir tarpiškai — pažinimo. Jausmų genezė siejama su savi- 
mone kaip savo ypatumų suvokimu. Išskiriami fiziški ir dvasiš- 
ki ypatumai, o pagal tai — kūniški ir dvasiški įausmai kaip 
veiksmų motyvai. Genetiniu jausmų diferencijavimu grindžia- 
mas jų apsprendžiamų veiksmų moralinis bipoliariškumas. Mo- 


20 


| 





ralinio dėsnio funkcija — žmogaus veiklos, nukreiptos į laimę 
kaip kūniškų jausmų idealą, pajungimas veiklai, nukreiptai į 
laimę kaip dvasiškų jausmų idealą. Antrojoje veikalo dalyje 
sprendžiamos psichologinės moralinio auklėjimo problemos, 


MAB, Mi. 837. 


VERSUCH EINER METAPHYSIK DES VERGNŪUGENS NACH KANTI- 
SCHEN GRUNDSATZEN ZUR GRUNDLEGUNG EINER SYSTEMATI- 
SCHEN THELEMATOLOGIE UND MORAL VON M. JOHANN HEINRICH 
ABICHT, PRIVATDOZENT DER WELTWEISHEIT AUF DER UNIVER- 
SITAT ZU ERLANGEN. [MALONUMO METAFIZIKOS TYRINĖJIMAS 
PAGAL KANTO PRINCIPUS SISTEMINGAI TELEMATOLOGIJAI IR 
MORALEI PAGRĮSTI, PARASĖ M. JOHANAS HEINRICHAS ABICHTAS, 
ERLANGENO UNIVERSITETO FILOSOFIJOS PRIVATDOCENTAS.] Leip- 
zig, bey Joh. Philipp Haugs Wittwe, 1789, XXIV 4+-302 S. 


Dalys: Einleitung, 1—32. Transcendentale Aesthetik des Ge- 
fūhls, 33—90. Transcendentale Analytik, 91—203. Transcenden- 
tale Dialektik, 204—302. 


Jausmų kaip moralės motyvų sankcionavimas veikale „Bandy- 
mas kritiškai ištirti valios veiklą...“ kirtosi su Kanto etikos 
gnoseologinėmis prielaidomis. Arba nutraukti eudemonistinę 
tradiciją, atmetant jausmus kaip moralės motyvus, arba įveik- 
ti Kanto gnoseologines prielaidas — tokios buvo dvi kraštuti- 
nės galimybės. Abichtas pasirinko kompromisą. Jausmų inter- 
pretavimu jis stengėsi prisiderinti prie Kanto etikos gnoseolo- 
ginių prielaidų. Šio uždavinio sprendimas yra svarbiausias 
anotuojamo veikalo siekinys. Stengiamasi įrodyti apriorinę 
jausmų kilmę. Sprendžiama dorybės ir laimės santykio prob- 
lema. 


MAB, Mi. 838. 


NEUES SYSTEM EINER PHILOSOPHISCHEN TUGENDLEHRE AUS 
DER NATUR DER MENSCHHEIT ENTWICKELT. INSBESONDRE ZU 
VORLESUNGEN BESTIMMT VON JOHANN HEINRICH ABICHT, DER 
PHILOSOPHIE DOKTOR, UND DES HOCHFCŪRSTL. INSTITUTS DER 
MORAL UND SCHONEN WISSENSCHAFTEN MITGLIED. [NAUJOJI Fl- 
LOSOFINIO DOROVĖS MOKSLO SISTEMA, KILDINAMĄ Iš ZMOGAUS 
DVASINĖS PRIGIMTIES. VISŲ PIRMA SKIRIAMA PASKAITOMS, PA- 
RASĖ JOHANAS HEINRICHAS ABICHTAS, FILOSOFIJOS DAKTARAS 
IR DIDZIAKUNIGAIKSTISKOJO MORALĖS IR DAILIŲJŲ MOKSLŲ 
INSTITUTO NARYS.] Leipzig, bev Johann Ambrosius Barth, 1790, XVI + 
374 S. 


Dalys: Einleitung. Entwicklung der vorzūglichsten morali- 
schen Begriffe und ihres Zusammenhangs, 1—18. Metaphysik 


21 


der Sitten, 19—198. Allgemeine Sittenlehre oder Von den Car- 
dinaltugenden, 199—350. Methodenlehre der Moral, 351—374. 


Daugiau ar mažiau reviduojama, papildoma ir toliau vystoma 
pirmųjų etinių Abichto veikalų problematika. Išdėstomi pa- 
grindiniai žmogaus dvasinės prigimties interpretacijos aspek- 
tai ir tuo remiantis aiškinamos pagrindinės etinės kategorijos. 
Sprendžiama moralinio normavimo, moralės emocinio moty- 
vavimo, laisvės, moralinės imputacijos, kaltės ir nuopelno, 
pareigos, gėrio ir blogio, žmogaus paskirties, laimės, moralės 
ir religijos santykio bei kt. problemos. Ypač daug vietos ski- 
riama moraliniam normavimui. Išdėstomas moralės dėsnių 
kodeksas. Gvildenami psichologiniai moralinio auklėjimo klau- 
siai. 


MAB, Mi. 836. 


VON DEM NUTZEN UND DER EINRICHTUNG EINES ZU LOGISCHEN 
UEBUNGEN  BESTIMMTEN COLLEGIUMS, EINE EINLANDUNGS- 
SCHRIFT VON JOHANN HEINRICH ABICHT, DER PHILOSOPHIE 
DOKTOR. [APIE LOGINĖMS PRATYBOMS SKIRTŲ PASKAITŲ NAU- 
DĄ IR ORGANIZAVIMĄ. PASKATINIMUI SKIRTAS DARBAS, PARASĖ 
JOHANAS  HEINRICHAS ABICHTAS, FILOSOFIJOS DAKTARAS.] 
Leipzig, bey Johann Ambrosius Barth, 1790, XXII Ą- 50 5. 


Dalys: Plan zu logischen Uebungen: Aufklūrung der Begriffe, 
1—2. Aufsuchung des Einerley und Verschiedenen an den Be- 
griffen und an ihren Gegenstūnden, 2—8. Aufsuchung des 
Wesentlichen und Auferwesentlichen, des Grundes und der 
Folge, des Innern und AeuBern, 8—10. Betrachtung des mit 
seinen Grūndėn und mit seinem Einerley Uebereinstimmen- 
den; oder von der Wahrheit der Begriffe, so wie sie durch Urt- 
heile und Schlūsse zu erlangen ist, 11—45, Anleitung zu Ab- 
handlungen und zur Critik derselben, 46—50. 


Teisingas mąstymas aiškinamas kaip vaizdinių sujungimas ir 
išskyrimas. Nurodomi trys pagrindiniai intelektiniai vaizdinių 
sujungimo ir išskyrimo dėsniai: 1) vaizdinių, išreiškiančių tai, 
kas vienoda, sujungimas ir vaizdinių, išreiškiančių tai, kas 
skirtinga, išskyrimas; 2) vaizdinių (tarp jų ir skirtingų), san- 
tykiaujančių kaip vidujiška ir išoriška, arba kaip pagrindas 
ir pasekmė, sujungimas; 3) susiderinančių, t.y. tiek išreiškian- 
čių tai, kas vienoda, tiek santykiaujančių kaip pagrindas ir 
pasekmė, vaizdinių sujungimas, o prieštaraujančių vaizdinių, 
t. y. kontradiktorinių sujungtiems vaizdiniams, išskyrimas. Sie 
dėsniai traktuojami kaip gairės loginėms pratyboms. O vaiz- 


22 





dinių išskaidymas į jų sudėtines dalis laikomas loginių praty- 
bų prielaida. 


1—18 
MAB, (iiTo (e. k.). 


PHILOSOPHIE DER ERKENNTNISSE VON JOHANN HEINRICH 
ABICHT DOKTOR, UND PROFESSOR DER PHILOSOPHIE AN DER 
ACADEMIE ZU ERLANGEN. [PAZINIMO FILOSOFIJA, PARAšĖ JO. 
HANAS HEINRICHAS ABICHTAS, DAKTARAS IR ERLANGENO AKA- 
DEMIJOS FILOSOFIJOS PROFESORIUS.Į Bayreuth, bey Johann Andreas 
Lūbeks Erben, 1791, XVI +673 S. 

Dalys: Einleitung. Allgemeinster Zwek und Umiang der Phi- 
losophie, 1—8. Theorie des ErkenntniBvermėgens, 9—91. Logik 
oder Von dem rechten Gebrauche des Erkenntini8vermogens, 
92—356. Critik des ErkenntniBvermėgens, oder Von den Gren- 
zen unserer Erkenntnisse, 359—545. Metaphysik der Erkennt- 
nisse, 545—662. 


Veikalas parašytas, apmąstant I. Kanto gnoseologijos prin- 
cipus. Išskiriamos dvi pagrindinės pažinimo filosofijos dalys: 
formalioji ir materialioji filosofija. Formalioji tilosotija skirs- 
toma į pažinimo galios teoriją, pažinimo galios kanoną ir pa- 
žinimo galios kritiką. Pažinimo galios teorija apima jutimų, 
pojūčių, intelekto, proto, sprendinių galių teorijas, skiriama jų 
dėsningumams atskleisti. Pažinimo galios kanono, susidedan- 
čio iš logikos ir metodologijos, funkcija — nurodyti, kaip tei- 
singai naudotis pažinimo galia. Logika skirstoma į grynąją ir 
taikomąją logiką. Grynosios logikos objektas — pažinimo ga- 
lios prigimtyje slypintys tiesos dėsniai ir sąlygos, o taikomo- 
sios logikos objektas — empirinės tiesos taisyklės ir sąlygos. 
Pažinimo galios kritika skiriama pažinimo galimybių riboms 
nurodyti. Materialiosios filosofijos objektas — žinios kaip pa- 
žinimo rezultatas. Nagrinėjamos metafizinės žinios, sudaran- 
čios transcendentalinę filosofiją, arba metafiziką, kaip vieną 
grynosios materialiosios filosofijos dalių. Prie metafizikos pri- 
skiriama ontologija, metafizinė psichologija, kosmologija ir 
teologija. 


MAB, Mi. 839. 


NEUES SYSTEM EINES AUS DER MENSCHHEIT ENTWICKELTEN 
NATURRECHTS VON JOHANN HEINRICH ABICHT DOKTOR, UND 
PROFESSOR DER PHILOSOPHIE AN DER UNIVERSITAT ZU ER- 
LANGEN. [NAUJOJI Iš ZMOGAUS DVASINĖS PRIGIMTIES KILDINA. 
MOS PRIGIMTINĖS TEISĖS SISTEMA, PARAšŠĖ JOHANAS HEINRI- 
CHAS ABICHTAS, DAKTARAS IR ERLANGENO UNIVERSITETO FILO- 


23 





SOFIJOS PROFESORIUS.į Bayreuth, bey Johann Andreas Lūbecks Er- 
ben, 1792, XXII 4+-558 S. 

Dalys: Rechtsgrundsatze der Weisheit, 1—156. Rechtsgrund- 
satze der Klugheit, 157—552. 

Prigimtinė teisė apibrėžiama kaip iš žmogaus dvasinės pri- 
gimties kildinamų teisių mokslas. Skiriama absoliuti grynoji 
prigimtinė teisė ir hipotetinė prigimtinė teisė. Absoliučios gry- 
nosios teisės objektas — teisės, plaukiančios iš žmogaus dva- 
sinės prigimties. Jos traktuojamos kaip įgimtos, nekintamos, 
būtinos, neperduodamos, visuotinės, visiems žmonėms lygios 
teisės. Hipotetinės teisės objektas — žmogaus teisės į jo dvasi- 
nės prigimties tikslams aktualizuoti reikalingas priemones ir 
sąlygas. Jų didžioji dalis traktuojama kaip įsigytos, kintamos, 
laikinos, perduodamos, o ne visiems žmonėms lygios teisės. 
Moralę ir teisę jungia žmogaus dvasinės prigimties nurodytų 
tikslų bendrumas, o skiria normatyvinio santykio su jų aktua- 
lizavimu pobūdis: moralė įpareigoja, o teisė leidžia. 


MAB, Mi. 842. 


KRITISCHE BRIEFE ŪBER DIE MOGLICHKEIT EINER WAHREN WIS- 
SENSCHAFTLICHEN MORAL, THEOLOGIE, RECHTSLEHRE, EMPIRI- 
SCHEN PSYCHOLOGIE UND GESCHMAKSLEHRE MIT PRŪFENDER 
HINSICHT AUF DIE KANTISCHE BEGRŪNDUNG DIESER LEHRE VON 
IOHANN HEINRICH ABICHT. [KRITINIAI LAIšKAI APIE TEISINGOS 
MOKSLINĖS MORALES, TEOLOGIJOS, TEISĖS, EMPIRINĖS PSICHO- 
LOGIJOS IR ESTETIKOS GALIMYBE, PATIKRINANČIAI ATSIZVEL- 
GIANT Į SIO MOKSLO PAGRINDIMĄ KANTO FILOSOFIJOJE, PARA- 
SĖ JOHANAS HEINRICHAS ABICHTAS.] Nūrnberg, in der Felsekerschen 
Buchhandlung, 1793, XVI +-637 S. 


Laiškai traktuotini kaip įvadas į jausmų tyrinėjimą. Aiškina- 
ma jausmų teorijos svarba, kuriant filosofiją kaip sistemą. 
Priekaištaujama Kantui, kodėl šis nesukūręs pagrįstos jausmų 
ir valios teorijos. Duodamos struktūrinės jausmų tyrinėjimo 
gairės: jausmų teorija, jausmų logika, jausmų galios kritika, 
jausmų metafizika. Grindžiama jausmų teorijos reikšmė eti- 
kai, teologijai, teisės mokslui, empirinei psichologijai, este- 
tikai. 

MAB, 614.175 (e.k.). 

HERMIAS ODER AUFLOSUNG DER DIE GŪLTIGE ELEMENTARPHILO- 
SOPHIE BETREFFENDEN AENESIDEMISCHEN ZWEIFEL HERAUSGE- 


GEBEN VON JOHANN HEINRICH ABICHT. [ĮHERMIJAS, ARBA TEI- 
SĖTĄ ELEMENTARIĄJĄ FILOSOFIJĄ LIEČIANČIŲ ENESIDEMO ABE- 


24 


JONIŲ IŠSPRENDIMAS, IŠLEIDO JOHANAS HEINRICHAS ABICHTAS.l 
Erlangen, in der Waltherischen Buchhandlung, 1794, /V 4146 S. 

Atkirtis Sulcės skepticizmui, griovusiam Reinholdo, o kartu ir 
Kanto filosofijos pamatus. Šis skepticizmas lietė daugiausia 
šias problemas: ar priežastingumo kategorija taikytina daik- 
tams savyje; ar galima iš pažinimo kaip sąmonės fakto iš- 
vesti jo ryšį su išoriniu pasauliu; ar pateisintina išvada apie 
egzistavimą to, kas mąstoma. Abichtas, spręsdamas šias ir 
kitas problemas, stengėsi paruošti tokius filosofijos apma- 
tus, kurie atsilaikytų prieš bet kokį skepticizmą. 


MAB, Mi. 946. 


SYSTEM DER ELEMENTARPHILOSOPHIE ODER VOLLSTANDIGE NA- 
TURLEHRE DER ERKENNTNI—=GEFUHL==-UND WILLENSKRAFT 
DARGESTELLT VON JOHANN HEINRICH ABICHT. [ELEMENTARIO- 
SIOS FILOSOFIJOS SISTEMA, ARBA PILNUTINIS MOKSLAS APIE 
PAZINIMO, JAUSMŲ IR VALIOS JĖGŲ PRIGIMTĮ, PARASE JOHANAS 
HEINRICHAS ABICHTAS| Erlangen, bey Johann Jakob Palm, 1795, 
XVI +323 S. 

Dalys: Allgemeine Einleitung, 3—19. Theorie der ErkenntniB- 
kraft, 19—136. Theorie der Geiūhlkraft, 136—208, Theorie der 
Willenskraft, 209—314. 


Veikalas skiriamas elementariajai filosofijai sukurti. Pradeda- 
ma nuo dvasiškumo fakto („aš esu tikras, kad manyje yra 
dvasiškumas“) kaip absoliučios gnoseologinės pradžios. Iš- 
skiriama pažinimas, jausmai ir valia kaip trys dvasiškumo as- 
pektai, o pagal tai — ir trys sielos jėgos. Elementarioji filoso- 
fija skiriama šių jėgų dėsningumams atskleisti. Reviduojama 
pažinimo teorija, išdėstyta „Pažinimo filosofijoje“. Iš pagrin- 
dų peržiūrima jausmų teorija, dėstyta ankstesniuose etikos 
veikaluose. Išvystoma sisteminga valios interpretacijos teo- 
rija. 

MAB, Mf. 835. 

KURZE DARSTELLUNG DES NATUR=UND VOLKERRECHTS ZUM GEB- 
RAUCH BEY VORLESUNGEN VON JOHANN HEINRICH ABICHT. 
[TRUMPAS PRIGIMTINĖS IR TARPTAUTINĖS TEISĖS IšDĖSTYMAS. 
NAUDOTIS PASKAITOSE, PARAšĖ JOHANAS HEINRICHAS ABICH- 
TAS.] Bayreuth, bey Johann Andreas Lūbeks Erben, 1795, V/4+151 S. 
Dalys: Einleitung. Von der moralischen Natur des Menschen, 
als von der Guelle der Bestimmung und Realitat rechtlicher 
Begriife, 1—25. Absolutes reines Naturrecht( Rechte der 
Menschheit, 25—46. Hypothetisches oder bedingtes Natur- 
recht, 46—151. 


23 


Anksčiau išleisto veikalo „Naujoji iš žmogaus dvasinės prigim- 
ties kildinamos prigimtinės teisės sistema“ kompendiumas. 
Tarp šių veikalų nėra esminių metodologinio ir struktūrinio 
pobūdžio skirtumų. 

L— 18 

11111 
VERSUCH EINER BEANTWORTUNG DER AUFGABE: „WELCHE FOR- 
TSCHRITTE HAT DIE METAPHRYSIK IN DEUTSCHLAND SEIT LEIB- 
NITZ UND WOLFF GEMACHT?“ VON JOHANN HEINRICH ABICHT, 
DOCTOR UND PROFESSOR DER PHILOSOPHIE AN DER ACADEMIE 
ZU ERLANGEN. [BANDYMAS ATSAKYTI Į KLAUSIMĄ: „KOKIĄ PAZAN- 
GĄ PADARĖ METAFIZIKA VOKIETIJOJE NUO LEIBNICO IR VOLFO 
LAIKŲ?“ PARAšSĖ JOHANAS HEINRICHAS ABICHTAS, ERLANGENO 
AKADEMIJOS FILOSOFIJOS DAKTARAS IR PROFESORIUS.] — Preis- 
schriften ūber die Frage: Welche Fortschritte hat die Metaphysik seit Leib- 
nitzens und Wolffs Zeiten in Deutschland gemacht? Von Johann Chris- 
toph Schwab, Hercogl. Wūrtemberg. Geheimen Rathe und vormaligem 
Proiessor der Philosophie auf der hohen Karls — Schule zu Stuttgard. Karl 
Leonhard Reinhold, Proiessor in Kiel, und Johann Heinrich 
Abicht, Doctor und Professor der Philosophie zu Erlangen. Herausgege- 
ben von der Kėnigl. Preuss. Akademie der Wissenschaiten, Berlin bei Fried- 
rich Maurer, 1796, S. 255—469. 


Dalys: Įvadas, 257—264. Was kann Metaphysik seyn?, 264— 
275. Sind uns metaphysische wahre Erkenntnisse mūglich?, 
275—291. Welche objektive Bedeutung haben unsere metaphy- 
sischen Erkenntnisse, 291—306. Welche Fortschritte haben die 
Neuern in der Naturlehre der Seelenkraft, in den sogenannten 
Theorien unserer Seelenkrafte gemacht?, 306—390. Was hat die 
Metaphysik in der Ontologie, folglich in ihren allgemeinsten 
metaphysischen Begriifen und Grundsatzen von einem Dinge 
ūberhaupt durch die Neuern gewonnen?, 390—445. Von den 
Fortschritten in der Cosmologie, 445—460. Fortschritte in der 
metaphysischen Seelenlehre, 460—464, Fortschritte der neuern 
Philosophie in der Gotteslehre, 464—469. 


Metafizika apibrėžiama kaip nesuvokiamo, t.y. ne suvokimu, 
bet samprotavimu prieinamo, filosofija. Ji priešpastatoma fi- 
zikai, kuri apibrėžiama kaip suvokiamo, t. y. suvokimu pažįsta- 
mo, filosofija. Išskiriamos trys pagrindinės metafizikos dalys: 
pažinimo, jausmų ir papročių metafizika. Anotuojamas veika- 
las iš esmės skiriamas pažinimo metafizikai. Kritiško metafi- 
zikos raidos nuo G. Leibnico ir Ch. Volfo iki I. Kanto vertini- 
mo kontekste išdėstoma sielos jėgų (pažinimo, jausmų, valios) 
teorija, paliečiami kai kurie pažinimo jėgos kritikos aspektai, 


26 


MAB, (e. k.). 


grindžiama ontologija, kosmologija, metafizinė psichologija, 
teologija. 
TUB, VI—355. 


DIE LEHRE VON BELOHRHNUNG UND STRAFE IN IHRER ANWENDUNG 
AUF DIE BŪRGERLICHE VERGELTUNGSGERECHTIGKEIT UŪBER- 
HAUPT, UND AUF DIE CRIMINAL=GESETZGEBUNG ĮNSBESONDERE, 
WIE AUCH AUF MORAL, THEOLOGIE UND ERZIEHUNGSWISSEN- 
SCHAFT NACH KRITISCHEN PRINCIPIEN NEU BEARBEITET VON 
JOHANN HEINRICH ABICHT PROFESSOR. ERSTER BAND. [APDOVA- 
NOJIMO IR BAUSMĖS MOKSLAS, TAIKOMAS CIVILINĖJE JUSTICI. 
JOJE APSKRITAI, O YPAC BAUDŽIAMŲJŲ ĮSTATYMŲ LEIDYBOJE, 
TAIP PAT MORALĖJE, TEOLOGIJOJE IR AUKLĖJIMO TEORIJOJE, 
PAGAL KRITINIUS PRINCIPUS Iš NAUJO PARENGE JOHANAS HEIN- 
RICHAS ABICHTAS, PROFESORIUS. PIRMASIS TOMAS.] Erlangen, bey 
Johann Jakob Palm, 1796, XVI +454 S. 


Dalys: Einleitung, 1—10. Straie und Belohnung nach dem 
Sprachgebrauche, 10—19. Recht des Sprachgebrauchs in der 
Vergeltungslehre, 19—28. Was kann Straie und Belohnung 
nach dem gemeinen Menschenverstande seyn, und was nicht?, 
28—107. Der Glaube an Belohnung und Strafe aus der sittli- 
chen Natur begrūndet, 108—227. ZweckmžBigkeit der Beloh- 
nung und Strafe, 227—238. Verwandte Begriffe, 238—300. Prū- 
fung anderer Theorien von Belohnung und Strafe, 300—429. 
Versuch einer psychologischen Geschichte der Begrifie von 
Belohnung und Straie, 429—454. 


Sprendžiama apdovanojimo ir bausmės problema. Kritikuoja- 
mos sampratos, apdovanojimą siejančios su išorinėmis gėry- 
bėmis, o bausmę — su išoriniu blogiu. Remiantis žmogaus 
moralinės prigimties tyrinėjimu, aiškinama, kad apdovanoji- 
mas yra moralinio nuopelno sukeliami malonūs jausmai, o 
bausmė — moralinės kaltės sukeliami nemalonūs jausmai. 
Išorinės gėrybės ir blogis, kiek jie sužadina nuopelno ir kaltės 
pajautimą, traktuojami kaip apdovanojimo ir bausmės prie- 
monės. Duodama istorinė (Platono, Aristotelio, stoikų, Ch. Gar- 
vės, Epikūro, G. Leibnico, Ch. Volio, I. Kanto ir kt.) apdovano- 
jimo ir bausmės problemos sprendimo apžvalga bei kritika. 


TUB, IV—Lc 84. 


DIE LEHRE VON BELOHNUNG UND STRAFE IN IHRER ANWENDUNG 
AUF DIE BURGERLICHE VERGELTUNGSGERECHTIGKEIT UBER- 
HAUPT, UND AUF DIE CRIMINAL=GESETZGEBUNG INSBESONDE- 
RE, WIE AUCH AUF MORAL UND THEOLOGIE NACH KRITISCHEN 
PRINCIPIEN NEU BEARBEITET VON JOHANN HEINRICH ABICHT 


27 


PROFESSOR. ZWEYTER BAND. [APDOVANOJIMO IR BAUSMĖS MOKS.- 
LAS, TAIKOMAS CIVILINĖJE JUSTICIJOJE APSKRITAI, O YPAC BAU- 
DŽIAMŲJŲ ĮSTATYMŲ LEIDYBOJE, TAIP PAT MORALEJE IR TEOLO- 
GIJOJE, PAGAL KRITINIUS PRINCIPUS Iš NAUJO PARENGĖ JOHA.- 
NAS HEINRICHAS ABICHTAS, PROFESORIUS. ANTRASIS TOMAS.Į 
Erlangen, bey Johann Jakob Palm. 1797, X+-674 S. 


Dalys: Die Lehre von Belohnung und Straie auf die būrgerli- 
che Vergeltungsgerechtigkeit ūberhaupt, und aut die Crimi- 
nal-Gesetzgebung insbesondere angewand, 1—426. Die Lehre 
von Belohnung und Strafe auf die Moral, Theologie und Erzie- 
hungswissenschaft angewand, 427—664. 


Veikalo II tomas skiriamas I tome išdėstytos apdovanojimo ir 
bausmės koncepcijos taikymo teisėje, moralėje ir teologijoje 
problemoms. Kritiškai apžvelgiama civilinė baudžiamoji teisė: 
bausmės interpretavimas, baudžiamieji įstatymai, jų pagrindi- 
mas ir tikslai, nusikaltimo, kaltės ir bausmės dydžio nustaty- 
mas, prievartos taikymas. Nubrėžiamos reviduota bausmės 
koncepcija grindžiamos gairės naujai civilinei baudžiamajai 
teisei. Remiantis reviduota apdovanojimo koncepcija, kritikuo- 
jamas civilinis apdovanojimas. Sprendžiant apdovanojimo kon- 
cepcijos taikymo moralėje problemą, išskiriami du aspektai: 
apdovanojimu grindžiamas dorybės ugdymas ir apdovanojimo 
kaip dorybės pasekmės pajautimo ugdymas. 

TUB, IV—Lc 84. 

PHILOSOPHIE DER SITTEN. ERSTER THEIL. ALLGEMEINE PRAKTI- 
SCHE PHILOSOPHIE VON JOHANN HEINRICH ABICHT. ZWEYTE 
DURCHAUS UMGEARBEITETE AUSGABE. [PAPROČIŲ FILOSOFIJA. 
PIRMOJI DALIS. BENDROJI PRAKTINĖ FILOSOFIJA, PARASĖ JOHA- 
NAS HEINRICHAS ABICHTAS. ANTRASIS, VISISKAI PERDIRBTAS 
LEIDIMAS.] Leipzig, bey Johann Ambrosius Barth, 1798, XVI4+-388 S. 
Dalys: Einleitung. Begriff, Guelle und Haupttheile einer Phi- 
losophie der Sitten, 1—11. Reine praktische Philosophie: Na- 
turlehre oder Theorie des Willens, 12—36. Von der sittlichen 
Natur des Menschen, 37—388. 


Knyga pristatoma kaip antrasis, iš pagrindų perdirbtas veikalo 
„Naujoji filosofinio dorovės mokslo sistema, kildinama iš žmo- 
gaus dvasinės prigimties“ leidimas. Atsispindi poslinkiai eti- 
nės sistemos interpretavime. Daugiausia dėmesio skiriama 
žmogaus moralinei prigimčiai kaip moralinių dėsnių bei jų 
motyvų šaltiniui atskleisti. Sprendžiama laisvės ir būtinumo, 


28 


teisingumo, nuopelno ir kaltės, apdovanojimo ir bausmės bei 
kt. problemos, autoriaus traktuojamos kaip moralinės prigim- 
ties pasekmės. Veikalo II dalis nebuvo išleista. 


MAB, 627609 (e. k.). 


REVIDIRENDE KRITIK DER SPEKULATIVEN VERNUNFT IN VERBIN. 
DUNG MIT DEN METAPHYSISCHEN WISSENSCHAFTEN DER REINEN 
ONTOLOGIE UND KOSMOLOGIE, DER EMPIRISCHEN PSYCHOLOGI- 
SCHEN WESENLEHRE UND THEOLOGIE VON JOHANN HEINRICH 
ABICHT, PROF. DER PHILOSOPHIE. ERSTER THEIL. [PERSVARSTY- 
TA SPEKULIATYVIOJO PROTO KRITIKA SĄRYSYJE SU METAFIZINIAIS 
GRYNOSIOS ONTOLOGIJOS IR KOSMOLOGIJOS, EMPIRINIO PSICHO- 
LOGINIO SIELOS PAGRINDIMO IR TEOLOGIJOS MOKSLAIS, PARAŠĖ 
JOHANAS HEINRICHAS ABICHTAS, FILOSOFIJOS PROFESORIUS, 
PIRMOJI DALIS.| VON DER BEDEUTUNG DER KENNTNISSEĖ ODER 
DER SKEPTICISMUS, IDEALISMUS UND REALISMUS, DER KRITIK 
DER SPECULATIVEN VERNUNFT ERSTES BUCH. [APIE ZINIŲ REIKS- 
ME, ARBA SKEPTICIZMAS, IDEALIZMAS IR REALIZMAS. SPEKULIA- 
TYVIOJO PROTO KRITIKOS PIRMOJI KNYGA] Altenburg, bei Carl 
Heinrich Richter, 1799, XIV +300 S. VON DER OBJEKTIVITAT, WAH- 
RHEIT UND BEGRŪNDUNG DER KENNTNISSE. DER KRITIK DER 
SPEKULATIVEN VERNUNFT ZWEYTES BUCH. [APIE ŽINIŲ OBJEK- 
TYVUMĄ, TIESĄ IR PAGRINDIMĄ. SPEKULIATYVIOJO PROTO KRI- 
TIKOS ANTROJI KNYGA.| Altenburg, bei Carl Heinrich Richter, 1799, 
V14575 S. 


Pirmosios knygos dalys: Einleitung. Ueber die Wichtigkeit 
metaphysischer Kenntnisse und ihrer Kritik, 1—80. Kritik der 
spekulativen Vernunift. Natur und Umiang einer solchen Kri- 
tik, 81 —172. Reine Kritik der spekulativen Vernuntt: Ueber die 
Bedeutung unsrer Kenntnisse, 173—300. 


Antrosios knygos dalys: Ueber die Objektivitat unsrer Kennt- 
nisse, 1—496. Ueber Wahrheit, Begrūndung und GewiBheit, 
497—575. 


Išskiriamos trys pagrindinės spekuliatyviojo proto kritikos 
problemos: žinių reikšmė, jų realumas, arba objektyvumas, ir 
jų teisingumas. Žinių reikšmė apibrėžiama kaip jų santykis su 
atvaizduojamu objektu. Pagal žinių reikšmės sampratą išskiria- 
mos šios filosofinės kryptys: transcendentalinis realizmas (kai 
žinioms priskiriama objektyvioji reikšmė), transcendentalinis 
idealizmas (kai neigiama objektyvioji žinių reikšmė), metati- 
zinis transcendentalinis idealizmas (kai metafizinės žinios 
traktuojamos kaip nieko nereiškiančios idėjos, o pojūčių duo- 
menims priskiriama subjektyvioji reikšmė), transcendentalinis 
skepticizmas (kai abejojama, ar žinioms priskirtina objektyvioji 


29 


reikšmė, ar nepriskirtina). Šioms kritikuojamoms kryptims 
priešpastatomas imanentinis realizmas. Imanentinis realizmas, 
pripažindamas subjektyviąją žinių reikšmę, neatmeta ir nepri- 
skiria joms objektyvios reikšmės, jis apskritai problemą laiko 
neišsprendžiama. 


Antroji I dalies knyga skiriama žinių objektyvumo, arba realu- 
mo, ir jų tiesos problemai. Žinių objektyvumas traktuojamas 
kaip jų pritaikomumas konkretesniam objektų apibrėžimui, ar- 
ba individualizavimui, kitaip sakant, kaip jų konstitutyvusis 
pritaikymas. Jis priešpastatomas žinių reikšmei kaip jų san- 
tykiui su atvaizduojamu objektu ir žinių reguliatyviajam pri- 
taikymui, t. y. jų pritaikymui kitoms žinioms sutvarkyti. Objek- 
tyvumo problema iš esmės traktuojama kaip žinių sintezės 
problema. Objektyvumo mokslas kaip tik ir skiriamas apriori- 
nių vaizdinių sintezės dėsniams atskleisti. Tiesa apibrėžiama 
kaip nepakeičiamas žinių apibrėžtumas. Ji priešpastatoma ži- 
nių abejotinumui kaip jų dvireikšmio apibrėžtumo galimybei. 
Spekuliatyviojo proto kritikos funkcija tiesos mokslo atžvil- 
giu — pagrindinių gairių žinių teisingumui pasiekti išryški- 
nimas. 

MAB, Mi. 946; 833. 


PSYCHOLOGISCHE ANTHROPOLOGIE. ERSTE ABTHEILUNG. AETIO- 
LOGIE DER SEELENZUSTANDE. ERSTE LIEFERUNG VON JOHANN 
HEINRICH ABICHT. [PSICHOLOGINĖ ANTROPOLOGIJA. -PIRMOJI DA- 
LI5. SIELOS BŪSENŲ ETIOLOGIJA. PIRMASIS SĄSIUVINIS, PARAšĖ 
JOHANAS HEINRICHAS ABICHTAS.] Erlangen, 1801, X4-341 S. 


Dalys: Einleitung, 1—26. Aetiologie der Seelenzustūnde: Von 
den menschlichen Seelenkraften, 27—111. Der menschliche 
Korper, 112—211. Entferntere Guellen der Seelenphanomene, 
212—341. 


Psichologinės antropologijos objektas — sielos būsenos, suke- 
liamos sielos prigimties bei jos ankstesnių būvių, kūno ir išo- 
rinių priežasčių. Ji skirstoma į sielos būsenų etiologiją (moks- 
14 apie sielos būsenų šaltinius) ir fenomenologiją (mokslą apie 
sielos reiškinius). Anotuojamoji psichologinės antropologijos I 
dalis skiriama sielos būsenų šaltiniams atskleisti. Tiriama sie- 
los (pažinimo, jausmų, valios) jėgų prigimtis, kūnas ir išves- 
tiniai žmogaus sugebėjimai, galios, polinkiai (polinkis apibrėž- 
ti, apibendrinti, atvaizduoti, atmintis, fantazija, vaizduotė, dė- 
mesys). „Sielos būsenų etiologijos“ II sąsiuvinis, turėjęs 


30 





atskleisti kitus sielos būsenų šaltinius, nebuvo išleistas. Ne- 
buvo išleista ir „Psichologinės antropologijos“ II dalis. 


MAB, Mi. 840. 


VERBESSERTE LOGIK ODER WAHRHEITSWISSENSCHAFT AUF DEN 
EINZIG GUŪLTIGEN BEGRIFF DER WAHRHEIT ERBAUT VON JOHANN 
HEINRICH ABICHT. [ĮPATOBULINTA LOGIKA, ARBA TIESOS MOKS- 
LAS, PAGRĮSTAS VIENINTELE TEISĖTA TIESOS SĄVOKA, PARASE 
JOHANAS HEINRICHAS ABICHTAS.] Fūrth, im Būreau iūr Litteratur, 
1802, XV/--478 S. 


Dalys: Einleitung, 1—82. Wahrheitslehre: Von der Wahrheit 
ūberhaupt, 83—155. Von den erweislichen KenntniBarten, und 
den Gesetzen ihrer Wahrheit, 156—478. 


Atmetama loginė, arba formalioji, tiesos samprata (tiesa kaip 
žinios dalių tarpusavis arba vienos žinios kitai atitikimas) bei 
objektyvioji tiesos samprata (tiesa kaip žinios atitikimas Ob- 
jektui.) Tiesa traktuojama kaip žinių apibrėžtumas, arba ne- 
kintamumas. Ji priešpastatoma žinių abejotinumui kaip jų dvi- 
reikšmio apibrėžtumo galimybei. Mokslas apie pažinimo jėgos 
prigimtį ir objektyvumo mokslas traktuojami kaip logikos prie- 
laida: pirmasis nurodo logikai gnoseologinės medžiagos rūšis, 
o antrasis — absoliučius žinių apibrėžimo, arba sintezės, dės- 
nius, kuriais kaip neįrodomomis tiesomis grindžiamas įrodo- 
mų žinių teisingumas. 

MAB, Mi. 841. 


ENCYKLOPADIE DER PHILOSOPHIE. MIT LITERARISCHEN NOTIZEN. 
VON JOHANN HEINRICH ABICHT, ORDENTLICHEM PROFESSOR DER 
PHILOSOPHIE. [FILOSOFIJOS ENCIKLOPEDIJA. SU PASTABOMIS 
APIE LITERATŪRĄ. PARAšĖ JOHANAS HEINRICHAS ABICHTAS, OR- 
DINARINIS FILOSOFIJOS PROFESORIUS.] Frankfurt am Mayn, bey Frie- 
drich Wilmans, 1804, XX -432 5. 

Dalys: Einleitung. Von der Philosophie ūberhaupt, 5—18. Spe- 
kulative Wissenschait, 18—234: Theoretische Philosophie, 18— 
100. Aesthematische Philosophie, 100—111. Thelematologišsche 
Philosophie, 112—128, Schlu6 der spekulativen Philosophie. 
Psychologische Anthropologie, 129—234. Praktische Philoso- 
phie, 235—432: Logik, 239—294, Die Sprachkunst, 294—305. 
Die Darstellungskunst, 305—338. Die Lebenskunst, 338—432. 
Išdėstoma filosofijos sistema. Aptariamos pagrindinės siste- 
mos grandys ir jų ryšiai, apžvelgiamos tos dalys, kurios liko 
neišnagrinėtos atskiruose veikaluose. Pastabose duodama 
glausta kai kurių filosofinių problemų kėlimo ir sprendimo is- 


31 


torijos apžvalga. „Filosofijos enciklopedija“ yra paskutinis Vo 
kietijoje išleistas Abichto veikalas. Jis vertintinas kaip apskrita 
visos jo kūrybinės veiklos apibendrinimas. 


MAB, Mi. 834. 


INITIA PHILOSOPHIAE PROPRIE SIC DICTAE. LIBER I. PSYCHOLC 
GIAE PARTEM PRIMAM CONTINENS. AUCTORE IOANNE HENRICI 
ABICHT. [VADINAMOSIOS TIKROSIOS FILOSOFIJOS PAGRINDINIA 
TEIGINIAI. I KNYGA, APIMANTI PIRMĄJA PSICHOLOGIJOS DAL; 
AUTORIUS JOHANAS HEINRICHAS ABICHTAS.] Vilnae, 1814, X+185 į 


Dalys: Prolegomena, 1—11. Psychologiae pars 1: De anima 
viribus, earumą; natura, legibus et facultatibus, 11—23. D 
natura mentis, 24—97. De natura cordis, 97—149. De cons 
cientia, 150—159. De natura animi, 160—185. 


Vienintelis Vilniuje išleistas Abichto darbas. Kartojami pa 
grindiniai Vokietijoje sukurtų pažinimo, jausmų ir valios teo 
rijų teiginiai. 
VUB, T 5546. 


HERMIAS, ODER AUFLOSUNG DER DIE GŪLTIGE ELEMENTARPHILO 
SOPHIE BETREFFENDEN AENESIDEMISCHEN ZWEIFEL. [HERMIJAS 
ARBA TEISĖTĄ ELEMENTARIĄJAĄ FILOSOFIJĄ LIEČIANČIŲ ENESI 
DEMO ABEJONIŲ IšSPRENDIMAS.] — „Philosophisches Journal“, Bd. I 
Erlangen, 1794, 5. 157—164. 

Straipsnyje Abichtas supažindina su savo veikalo „„Hermijas 
arba teisėtą elementariąją filosofiją liečiančių Enesidemo abe 
jonių išsprendimas“ problematika. 


TUB, Mrg. 3036. 


SYSTEM DER ELEMENTARPHILOSOPHIE, ODER VOLLSTANDIGE NA 
TURLEHRE DER ERKENNTNIB=GEFUHL=UND  WILLENSKRAFI 
[ELEMENTARIOSIOS FILOSOFIJOS SISTEMA, ARBA PILNUTINI! 
MOKSLAS APIE PAZINIMO, JAUSMŲ IR VALIOS JĖGŲ PRIGIMTĘ.]- 
„Philosophisches Journal“, Bd. 3, Erlangen, 1795, S. 37—47. 


Straipsnyje Abichtas supažindina su pagrindinėmis savo vei 
kalo „Elementariosios filosofijos sistema, arba pilnutini: 
mokslas apie pažinimo, jausmų ir valios jėgų prigimtį“ proble 
mormnis. 


TUB, Mrg. 3036. 


KURZE DARSTELLUNG DES NATUR — UND VOLKERRECHTS ZUNM 
GEBRAUCH BEY VORLESUNGEN. [TRUMPAS PRIGIMTINĖS IR TARP 
TAUTINĖS TEISĖS IšDĖSTYMAS NAUDOTIS PASKAITOSE.] — „Philo 
sophisches Journal“, Bd. 3, Erlangen, 1795, S. 272—279. 


32 


Straipsnyje Abichtas išdėsto pagrindinius savo veikalo „Trum- 
pas prigimtinės ir tarptautinės teisės išdėstymas naudotis pas- 
kaitose“ teiginius, nurodo skirtumus su anksčiau išleistu veika- 
lu „Naujoji iš žmogaus dvasinės prigimties kildinama prigim- 
tinės teisės sistema“. 

TUB, Mrg. 3036. 

O GRANICACH DOSWIADCZENIA. [APIE PATYRIMO RIBAS.| — Jakiej 
filozofii polacy potrzebują. Wyboru dokonat i wslepem poprzedzil Wtadys- 
law Tatarkiewicz, W., 1970, s. 274—281. Pirmoji publikacija: „Gaze- 
ta Literacka Wilenska“, 1806, Nr. 4, s. 56—64, Nr. 5, s. 68—70. 

Abichto darbo, skaityto 1805 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus un-to 
atvirame posėdyje, vertimas į lenkų k. Atmetamas racionalisti- 
nis žinių kilmės aiškinimas, suabsoliutinantis subjektą, ir sen- 
sualistinis žinių kilmės aiškinimas, suabsoliutinantis patyrimą. 
Išskiriami trys žinių šaltiniai: pažinimo jėgos prigimtis, paty- 
rimas ir menas, suprantamas kaip tikslingai siekiamas pažini- 
mas. Patyrimo galimybės ir ribos nagrinėjamos bendrame šių 
šaltinių kontekste. Problemos pasirinkimu viešam pasisakymui 
autorius pabrėžė savo nusistatymą prieš tuo metu Vilniaus un- 
te vyravusį empirizmą. 

ENCYCLOPAEDIA PHILOSOPHIAE. [FILOSOFIJOS ENCIKLOPEDIJA.) 
6 p. 

Dalys: Prolegomena, 7—9. Psychologiae Pars 1. De animae 
viribus earumgue natura, legibus et facultatibus, 10—52. Cri- 
tica mentis, 53—66. 


Abichto skaityto Vilniaus un-te filosofijos kurso rankraštis. 
Pirmoji dalis, apimanti pažinimo, jausmų ir valios teoriją, bu- 
vo suredaguota ir išleista, ž. „Vadinamosios tikrosios filosofijos 
pagrindiniai teiginiai. I knyga, apimanti pirmąją psichologijos 
dalį“. Antroji dalis skiriama proto kritikai. Joje sprendžiamos 
tos pačios problemos, kaip ir Vokietijoje išleistame veikale 
„Persvarstyta spekuliatyviojo proto kritika sąryšyje su meta- 
fiziniais grynosios ontologijos ir kosmologijos, empirinio psi- 
chologinio sielos pagrindimo ir teologijos mokslais“. Rankraš- 
tyje yra daug taisymų ir papildymų, trūksta kai kurių pusla- 
pių. 

MAB, Mi. 1080. 

Lii.: A. Neubig, Dr. Johann Heinrich Abicht, Proiessor der Philosophie 
zuerst in Erlangen, zuletzt in Wilna, einer der tiefsten Denker Teutschlands, 


Bayreuth, 1843. 5. Tunaitis, J. H. Abichtas — Vilniaus universiteto pro- 
fesorius.— „Problemos“, 1971, Nr. 2(8), p. 53—56. 


S. Tunaitis 
2. 1021 23 


AGRIPA Vaclovas Jonas (Agrippa Wenceslaus, Agryppa W'ac- 
law), apie 1525—1597, politikas, kultūros veikėjas, literatas. 
1545—1548 studijavo Leipcigo, 1548 Krokuvos, o 1552 Viten- 
bergo un-tuose. 1563 karaliaus Žygimanto Augusto sekreto- 
rius, 1574 — seimo maršalka, 1575 — LDK raštininkas. 
Valdant Steponui Batorui, dirbo karaliaus kanceliarijoje, da- 
lyvavo Gdansko, Velikije Luki, Pskovo žygiuose. 1586 paskir- 
tas Minsko kaštelionu, 1588 — kandidatas į Lietuvos pakanc- 
lerius, 1590 Smolensko kaštelionas. Dažnai lankėsi Livonijoje 
su diplomatinėmis ir administracinėmis misijomis. Politiniais 
bei tikybiniais klausimais polemizavo su katalikybės šalinin- 
kais. Buvo gerai susipažinęs su Antikos istorija, literatūra, ti- 
losofija, bendravo su F. Melanchtonu. M. Strijkovskis dedika- 
vo Agripai savo „Kronikos“ skyrių. Reikšminga visuomeninė, 
kultūrinė Agripos veikla. Propagavo dorovingumą, supranta- 
mą kaip tarnavimo visuomenei būdą. Kėlė gyvenimo prasmės, 
patriotizmo, teisingumo klausimus, palaikė romėniškos lietu- 
vių kilmės koncepciją, nagrinėjo problemą, koks turėtų būti 
idealus kunigaikštis.  Protestantizmo šalininkas, propagavo 
evangeliškąją doktriną. Patriotinės Agripos idėjos, veikla ugdė 
nacionalinę lietuvių savimonę, stabdė krašto lenkėjimo procesą. 
ORATIO FUNEBRIS DE ILLUSTRISSIMI PRINCIPIS ET DOMINI DO- 
MINI IOHANNIS RADZIVILI OLICIAE ET NESNISI DUCIS, VITA ET 
MORTE. 5SCRIPTA A WENCESLAO AGRIPPA LITHUANO. [NEKROLO- 
GAS APIE SVIESIOJO KUNIGAIKšČIO IR PONO, OLIKOS IR NESVY- 
ZIAUS VALDOVO, PONO JONO RADVILOS GYVENIMĄ IR MIRTĮ, PA- 
RAŠYTAS LIETUVIO VACLOVO AGRIPOS.] — Oratio Funebris De Illustri- 
ssimi Principis Et Domini Domini Iohannis Radzivili Oliciae et Nesnisi Ducis, 
vita et morte, scripta 4 Wenceslao Agrippa Lithuano. Epiceedion 
Scriptum A Philippo Melanthone. 1553. Addita Est Narratio Scripta 
4 fide digno de Vualachorum tyrannis, guae ostendit. Turcicos Tyrannos non 
solum crudelitate, sed etiam astutia magna et fraudibus grassari. P. 1—28, 


Remiantis Antikos pavyzdžiais, propaguojamas pilietinius 
jausmus ugdantis ir stiprinantis dorovingumas. Aukštinama 
daugelis praeities politinių veikėjų. Ryškios humanizmo, patrio- 
tizmo tendencijos, atsispindi proreformacinė autoriaus orien- 
tacija. 

L— 16 
MAB, i38 (Ek.). 


Lit: M. Ročka, V. J. Agripa — kultūros veikėjas ir literatas — „Lietuvos 
TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Literatūra“, t. X, V., 1967, p. 45—68, 


A. Varanavičius 


34 


ARCECHOVSKIS Antanas (Arciechowski Antonius), 1674 
Mozūrijoje—1709.VIL. 11 Vilniuje, filosofas jėzuitas. 1703 
baigė Vilniaus un-to teologijos I-tą. Vilniaus un-te dėstė poeti- 
ką ir retoriką, Pinsko ir Polocko jėzuitų kolegijose — retoriką. 
1707—09 Vilniaus un-te dėstė filosofiją. Vilniaus un-to laisvų- 
jų mokslų ir filosofijos daktaras (1707). 

LOGICA. [LOGIKA.Į Vilniaus un-tas, 1707—08, 954369 p. 


Dalys: Introductio in logicam Aristotelis seu dialectica. Tra- 
dita anno Domini 1707 septembris 2, 1—95. Logica Aristotelis 
sive philosophia rationalis in Alma Academia et Universitate 
Vilnensi anno Domini 1707 mense octobris die 17 explanata, 
1—369. 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas. Yra idėjų, 
artimų loginių klasių teorijai ir kitoms šiuolaikinės logikos 
sritims. Antrojoje kurso dalyje plačiai aiškinama abstrahavi- 
mas, universalijos ir predikamentai. 


MAB, F 9—15. 16. 
R. Plečkaitis 


AUCEPIJUS Teodoras (Aucepius Theodorus), 1691.V.3—1773, 
VIII.8 Rioselyje, filosofas, teologas jėzuitas. Braunsberge, 
Ilūkstėje ir Pinske dėstė poetiką ir retoriką. 1726—31 Rioselyje 
ir Nesvyžiuje, 1732—36 Vilniaus un-te dėstė filosofiją. Paskui 
Braunsberge, Pinske ir 1742—44 Vilniaus un-te dėstė teologiją. 
Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaras (1732), 
teologijos daktaras (1742). 1752—57 Rioselio jėzuitų kolegijos 
rektorius. 1767—73 Rioselio kolegijoje ėjo bažnytines parei- 
gas. 

TRACTATUS PHILOSOPHICUS IN LIBROS ARISTOTELIS DE ORTU 
ET INTERITU ET DE ANIMA ETC. SEU PHILOSOPHIAE NATURALIS 
PARS ALTERA. CONSCRIPTA SUB ADMODUM REVERENDO PATRE 
TREODORO AUCEPIO SOCIETATIS JESU ARTIUM LIBERALIUM ET 
PHILOSOPHIAE DOCTOREM SCIENTIAE NATURALIS ACTUALEM 
PROFE5SOREM IN ALMA ACADEMIA ET UNIVERSITATE VILNENSI 
ANNO 1736. [FILOSOFIJOS TRAKTATAS APIE ARISTOTELIO KNYGAS5 
„APIE ATSIRADIMĄ IR ISNYKIMĄ“, „APIE SIELĄ“ IR T. T., ARBA 
ANTROJI GAMTOS FILOSOFIJOS DALIS. RASYTA DIKTUOJANT RE- 
VERENDUI TĖVUI JĖZUITUI TEODORUI AUCEPIJUI, VILNIAUS AKA- 
DEMIJOS IR UNIVERSITETO GAMTOS MOKSLO AKTUALIAJAM PRO- 
FESORIUI 1736 METAIS.] 256 p. 

Dalys: Tractatus philosophicus in libros De ortu et interitu, 
L-—83. Animastica sive tractatus philosophicus in libros Aristo- 


La 35 


telis De anima, 85—202. Disputatio ultima. De elementis, 203— 
241. Disputatio de meteoris, 241—256. 


Rankraštinis scholastinės gamtos tilosofijos paskaitų kursas. 
Nėra pirmosios gamtos filosofijos dalies ir traktato „Apie pa- 
saulį ir dangų“. Naujųjų laikų gamtos mokslu nesiremiama. 
VUB, F 1 — D 1376. 


R. Plečkaitis 


BARTILIJUS Laurynas (Bartilius Laurentius), 1569.VIII. Tar- 
nuve — 1635.VIII 28 Smolenske, filosofas, teologas jėzuitas. 
1591—93 Braunsbergo jėzuitų kolegijoje studijavo fTilosotiją, 
1601 baigė Vilniaus un-to teologijos I-tą. 1605—08 Vilniaus 
un-te dėstė filosofiją, un-tas jam suteikė laisvųjų mokslų ir 
filosofijos magistro laipsnį. Paskui Vilniaus un-te ir Nesvyžiu- 
je dėstė teologiją, 7 m. vadovavo Pultusko kolegijai, 1635 bu- 
vo paskirtas Lietuvos jėzuitų provinciolu. Išleido religinio tu- 
rinio raštų. 

LOGICA. ĮLOGIKA.| Vilniaus un-tas, 1605—06, 458 p. 


Dalys: In universam Aristotelis philosophiam prooemium, 
1—42. 


Logica, 42—458: Disputatio de secundo actu intellectus, 302— 
338. Disputatio de seientia, 339—458. 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas. Tai vienas 
seniausių žinomų išlikusių Tilosotijos kursų, dėstytų Lietuvos 
m-lose. Jame plačiai analizuojama universalijos ir Aristotelio 
kategorijoš. 


VUB, F 3—2067. R. Plečkaitis 


BARTOLDAS Karolis (Bartold Carolus), 1680.XI.28 Mozūrijo- 
je — 1748.V.24 Vilniuje, filosofas, teologas jėzuitas. Mokėsi Pul- 
tusko jėzuitų kolegijoje. Plocke, Varšuvoje ir Vilniaus un-te dės- 
tė poetiką ir retoriką, Naugarduke — filosofiją. 1716—19 dėstė 
filosofiją Vilniaus un-te. Paskui Pinske, Varšuvoje ir Vilniaus 
un-te dėstė teologiją ir kanonų teisę, buvo Lomžos kolegijos rek- 
torius. 1735—38 Vilniaus un-to rektorius. Vilniaus un-to lais- 
vųjų mokslų ir filosofijos daktaras (1716), teologijos daktaras 
(1725), kanonų teisės daktaras (1735). 1738—41 Lietuvos jė- 
zuitų provinciolas. 


37 


PHILOSOPHIA. ĮFILOSOFIIA.Į Vilniaus un-tas, 1716—19, 5041504-152 + 
+28+1444-16+-30 p. 

Dalys: Introductio in logicam seu dialectica, 1—48. Rationalis 
philosophia seu logica, 1—141. Philosophia naturalis seu physi- 
ca. Disputationes in octo libros Physicorum Aristotelis, 1—146. 
Disputatio septima. De mundo et caelo, 147—151. Tractatus 
mathematico astronomicus. De sphaera mundi, 1—21. Conti- 
nuatio scientia naturalis seu physicae. Disputatio prima. De 
ortu et interitu, seu de generatione et corruptione, 1—52. Dis- 
putatio secunda. In libros De anima guaestiones, 52—124. 
Philosophia transnaturalis seu metaphysica, 125—144. Scientia 
elementaris et metheorica, 1—12. Philosophia moralis seu e- 
thica, 1—25. 

Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės logikos, gamtos 
filosofijos, metafizikos ir etikos paskaitos. Etika dėstoma kaip 
politikos teorija. 

VUB, F 3—1239. R. Plečkaitis 


BEINORAVIČIUS Marijonas (Beynarowicz Marianus), ? — 
1765.V1.29 Kaune, filosofas bernardinas, profesorius. 1763—65 
Kauno bernardinų m-loje dėstė filosofiją. 

PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Kauno bernardinų m-la, 1768—64, 1811. 
Dalys: Partitio universae philosophiae, 1. Praeludium philoso- 
phiae rationalis seu logicae, 1—2. Philosophia rationalis seu 
logicae pars prima, 2—54, 114—119. Pars philosophiae secun- 
da. Metaphysica, 55—113: Metaphysicae pars prima sive onto- 
logia, 55—67. Pars secunda metaphysicae seu psychologia, 68— 
106. Pars tertia metaphysicae seu theologia naturalis, 106— 
113. Pars tertia philosophiae. Physica seu philosophia natura- 
lis, 120—181: Physicae pars prima seu physica generalis, 121— 
181. 

Rankraštinis filosofijos kursas. Logikos, metafizikos ir fizikos 
paskaitos. Naujųjų laikų gamtos mokslas ir filosofija bandoma 
derinti su kai kuriomis scholastikos pažiūromis. 

VUB, F 3—1203. R. Plečkaitis 


BENISLAVSKIS Jonas (Benistawski Ioannes), 1736.VII.16 
Livonijoje — 1808, filosofas jėzuitas, bažnyčios pareigūnas. 1762 
baigė Vilniaus un-to filosofijos f-tą. 1762—63 un-te studijavo 
matematiką. 1769 baigė Vilniaus jėzuitų Kilmingųjų kolegijos 
teologijos skyrių. Studijuodamas kolegijoje, 1767—69 dėstė jo- 
je filosofiją. 1771—73 dėstė filosofiją Naugarduko jėzuitų ko- 


38 


legijoje, 1773—74 Vilniaus un-te — logiką. Vilniaus un-to lais- 
vųjų mokslų ir filosofijos daktaras (1773) ir kanonų teisės 
daktaras (1773). Panaikinus jėzuitų ordiną, 1774 Vilniaus un- 
te dėstė aukštąją matematiką ir fiziką, buvo Vilniaus kanau- 
ninkas, paskui paskirtas vyskupu. Išleido religinio turinio 
raštų. 

INSTITUTIONES LOGICAE SEU BREVIS TRACTATUS DE CULTURA 
INGENII. AUCTORE JOANNE BENISEAWSKI PROFESSORE PUBLICO 
ET ORDINARIO GEOMETRIAE SUBLIMIORIS OPTICAE ET PHYSICAE 
GENERALIS IN ACADEMIA ET UNIVERSITATE VILNENSI. [LOGIKOS 
PRINCIPAI, ARBA TRUMPAS TRAKTATAS APIE PROTO KULTUŪRĄ. 
AUTORIUS JONAS BENISLAVSKIS, VILNIAUS AKADEMIJOS IR UNI- 
VERSITETO VIESASIS IR ORDINARINIS AUKšSTOSIOS GEOMETRIJOS, 
OPTIKOS IR BENDROSIOS FIZIKOS PROFESORIUS.] Vilnae, anno Do- 
mini 1774, 67 p. 

Dalys: Dedicatio. Prolegomena. Exercitatio prima, De faculta- 
tibus mentis humanae, de errorum causis, degue erroribus ca- 
vendis. Exercitatio secunda. De ideis, earumgue signis. Exer- 
citatio tertia. De judicio et propositione. Exercitatio guarta. De 
usu ratiocinii, de ratiocinandi generibus et de methodo. Exer- 
citatio guinta. De vero et criterio veri, degue viis veritatis in- 
guirendae. Exercitatio sexta. De explicatione veri et usu logi- 
cae. 

Remiantis A. Genujiečio ir A. Vernėjaus loginiais veikalais, 
aiškinamos Naujųjų laikų logikos koncepcijos. Ryški sensualis- 
tinė tendencija. Tradicinė formaliosios logikos problematika be- 
maž nenagrinėjama. Logikos klausimai nušviečiami psicholo- 
gizmo įtakoje. 


L—18 
'* 1188 
BIKOVSKIS Mikalojus (Bykowski Nicolaus), dominikonų fi- 
losotijos profesorius. 1768—72 Vilniaus dominikonų m-loje stu- 
dijavo teologiją, 1777—79 dėstė joje filosofiją. 
EXERCITATIONES PHILOSOPHICAE DIGRESSIONIBUS NEOTERICIS 
ILLUSTRATAE AD FACILIOREM VETERUM ET RECENTIORUM PHIL- 
LOSOPHORUM LECTIONEM JUXTA MENTEM DIVI THOMAE AOUI- 
NATIS ANGELICI ET ĘUINT1 ECCLESIAE DOCTORIS. PER ADMODUM 
REVERENDUM PATREM NICOLAUM BYKOWSKI ORDINIS PRAEDICA- 
TORUM STUDIJ GENERALIS VILNENSIS LECTOREM PHILOSOPHIAE 
ORDINARIUM.  STUDENTIBUS RELIGIOSIS FRATRIBUS TRADITAE 
ANNO DOMINI 1777 MENSE OCTOBRI 15 DIE, [FILOSOFIJOS PRATY- 
BOS, ILIUSTRUOTOS NAUJAUSIAIS NUKRYPIMAIS, KURIAIS SIEKIA- 
MA PALENGVINTI SENŲJŲ IR DABARTINIŲ FILOSOFŲ KŪRI- 
NIŲ SKAITYMĄ. DĖSTYTOS PAGAL DIEVIŠKOJO, ANGELISKOJO IR 


MAB R. Plečkaitis 


39 


PENKTOJO BAZNYČIOS DAKTARO TOMO AKVINIEČIO PAZIŪRAS RE- 
VERENDO TĖVO MIKALOJAUS BIKOVSKIO, VILNIAUS PAMOKSLI- 
NINKŲ ORDINO GENERALINĖS STUDIJOS ORDINARINIO FILOSOFI- 
JOS LEKTORIAUS. DĖSTYTOS STUDENTAMS VIENUOLIAMS 1777 
VIEŠPATIES METAIS SPALIO 15 DIENĄ.] 266 i. 

Dalys: Isagoge philosophico-historica, 4—7. Logica, 7—83. In- 
stitutionum physicae pars prima sive physica generalis, 84— 
211. Institutionum physicalium pars secunda, 212—247. Insti- 
tutionum philosophicarum pars tertia nempe metaphysica, 248— 
266: Ontologia, 248—251. Psychologia, 252—266. 

Rankraštinis filosofijos kursas. Logikos, fizikos ir metafizikos 
paskaitos, skaitytos 1777—79 Vilniaus dominikonų m-loje. 
Scholastinė filosolija derinama su Naujųjų laikų idealistinės 
filosofijos pažiūromis. 

VUB, F 3—675. R. Plečkaitis 


BILEVIČIUS Teodoras (Billewicz Theodorus), Vilniaus un-to 
filosofijos f-to absolventas, 1675 išleidęs filosofijos tezes. 
TRIPLEX PHILOSOPHIA RATIONALIS, NATURALIS ET MORALIS, SUB 
AUSPICIIS D. IOANNIS BAPTISTAE PUBLICAE DISPUTATIONI PRO- 
POSITA IN ALMA UNIVERSITATE VILNENSI SOCIETATIS JESU A 
MAGNIFICO DOMINO D. THEODORO BILLEWICZ DAPIFERIDE DUC. 
SAMOG. PRAESIDE P. P. IOAN. SADKOWSKI S. J. AA. LL. ET PHIL. 
DOCTORE EIUSDEMĘUE ORDINARIO PROFESSORE 1675. [TREJOPA — 
TEORINĖ, GAMTOS IR MORALES — FILOSOFIJA. GLOBOJANT JONUI 
KRIKSTYTOJUI, VIEšAM DISPUTUI PATEIKTA VILNIAUS JĖZUITŲ 
UNIVERSITETE KILMINGOJO PONO, ZEMAITIJOS VIETININKO, TAU- 
RININKO TEODORO BILEVIČIAUS. VADOVAUJANT REVERENDUI TE- 
VUI JĖZUITUI JONUI SADKOVSKIUI, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILO- 
SOFIJOS DAKTARUI IR TO PATIES DALYKO ORDINARINIAM PRO. 
FESORIUI 1675 M.] 28 p. 


Tezės skirtos greičiausiai laisvųjų mokslų ir filosofijos magis- 
tro laipsniui įgyti. Išdėstytos 44 tezės: 13 moralės filosofijos, 
23 gamtos filosofijos, 8 teorinės filosofijos, t. y. logikos. Dėsto- 
mi bendriausi scholastinės filosofijos teiginiai. Etikos tezės 
dėstomos abstrakčiai, atitrauktai nuo gyvenamosios tikrovės, 
Aristotelio etiką derinant su katalikybės dogmomis. Gamtos 
filosofijos tezėse yra pažangių teiginių: pripažįstamas materi- 
jos savarankiškumas, atmetama modalizmo koncepcija ir kt. 
Tuo aiškintina filosofijos profesoriaus nominalisto J. Sadkovs- 
kio įtaka. 

VUB, III—14771. R. Plečkaitis 


40 


BIRUKEVIčČIUS Martynas (Birukiewicz Martinianus), augus- 
tiniečių ordino filosofijos dėstytojas. 1800 Vilniaus augustinie- 
čių m-loje dėstė filosofiją. 

INSTITUTIONES PHILOSOPHIAE CONSCRIPTAE AC TRADITAE 1U- 
VENTUTI AUGUSTINENSIUM IN CONVENTU VILNENSI PER R. P. 
MARTINIANUM BIRUKIEWICZ AUGUSTIANUM EJUSRUE PHILOSOPH- 
IAE PROFESSOREM ANNO DOMINI 1800 VILNAE. [PAGRINDINIAI 
FILOSOFIJOS TEIGINIAI, PARASYTI IR PERTEIKTI AUGUSTINIECIŲ 
JAUNUOMENEI VILNIAUS KONVENTE MARTYNO BIRUKEVICIAUS, 
AUGUSTINIECIO IR KONVENTO FILOSOFIJOS PROFESORIAUS, 1800 
VIEŠPATIES METAIS VILNIUJE] 18124 p, 


Dalys: Introductio, 3—10. Praefatio ad alumnos, 11—18. Prole- 
gomena de philosophia in genere, 1—7. Pars prima philosophiae 
sive logica, 8—100. Exercitationes scholasticae in universam 
philosophiam et logicam, 101—120. Index capitum, 121—124. 
Rankraštinis logikos kursas, skaitytas Vilniaus augustiniečių 
m-loje. Naujųjų laikų logikos koncepcijos dėstomos, derinant 
su augustinietiškąja tradicija. Yra scholastinės logikos liekanų. 


VUB, F 3—1569. R. Plečkaitis 


BOBROVSKIS Erazmas (Bobrowski Erasmus), iilosofas, teo- 
logas dominikonas. 1804—05 ir 1818—19 Vilniaus, 1813—14 Pa- 
parčių, 1814—15 Raseinių dominikonų m-lose dėstė filosofiją. 


INSTITUTIONES PHILOSOPHICAE. EX PRINCIPIIS TUM ARISTOTE- 
LIS, TUM ALIORUM TAM VETERUM, OUAM RECENTIORUM PHILO- 
SOPHORUM CONFORMITER AD MENTEM DIVI THOMAE ANGELICI 
ECCLESIAE DOCTORIS ADORNATAE ATOUE IN USUM AUDITORUM 
SCIENTIA EJUSDEM IN STUDIO GENERALI VILNENSI AD SANCTUM 
SPIRITUM ORDINIS PRAEDICATORUM PROPOSITAE ANNO DOMINI 
1804 DIĘ 14 SEPTEMBRI. [PAGRINDINIAI FILOSOFIJOS TEIGINIAI. 
PARENGTI REMIANTIS ARISTOTELIO BEI KITŲ, TIEK SENŲJŲ, TIEK 
IR DABARTINIŲ, FILOSOFŲ PRINCIPAIS, SUDERINTAIS SU ANGE. 
LISKOJO BAZNYČIOS DAKTARO, DIEVISKOJO TOMO AKVINIECIO 
PAZIŪROMIS, IR DĖSTOMI šIO MOKSLO KLAUSYTOJAMS VILNIAUS 
PAMOKSLININKŲ ORDINO ŠVENTOSIOS DVASIOS GENERALINĖJE 
STUDIJOJE 1804 VIEŠPATIES METAIS RUGSĖJO 14 DIENĄ] 97 f. 


Dalys: Brevis introductio in universam philosophiam, 3. Pro- 
legomenon in logicam, 4—27. Prolegomena metaphysicae, 34, 
Dissertatio prima complectens ontologiam, 34—44, Disserta- 
tio secunda complectens cosmologiam, 44—49. Dissertatio ter- 
tia complectens psychologiam, 49—66. Dissertatio guarta com- 
plectens theologiam naturalem, 66—73. Elementa physicae, 
74—87. Trigonometria sphaerica, 88—97. 


41 


Rankraštinis iilosoiijos kursas. Logikos, metaiizikos, fizikos 
ir matematikos paskaitos, 1804—05 skaitytos Vilniaus dominiko- 
nų m-loje. Logika dėstoma siaurai, yra scholastikos, Kosmolo- 
gijoje daugiausia aiškinama dieviška pasaulio kilmė, gamta- 
mokslinė problematika apeinama. Mažiau tuometiniam mokslui 
suprantami reiškiniai laikomi stebuklais. Naujoviškesnė fizika: 
dėstoma kūnų statika ir dinamika, mechaniniai mašinų vei- 
kimo pagrindai ir kt., remiamasi I. Niutono fizikos principais. 
VUB, F 3—930. Anotuojamajam rankraščiui tapatūs dar 5 
rankraščiai: VUB, F 3—475/I, F 3—475/II — logikos ir meta- 
fizikos kursai, skaityti 1814—15 Raseinių dominikonų m-loje; 
VUB, F 3—510— logikos kursas, skaitytas 1818 Vilniaus do- 
minikonų m-loje; VUB, F 3—1539/I, F 3—1539/II — logikos ir 
metafizikos kursai, skaityti 1813—14 Paparčių dominikonų 
m-loje. 

R. Plečkaitis 


BOGUSLAVSKIS Juzeias Konstantinas (Bogustawski Jėzei 
Konstanty), 1754.XII.9—1819.1II.14 Vilniuje, filosofas, teisi- 
ninkas, teologas pijoras. Išėjęs mokslus pijorų m-lose ir įstojęs 
į pijorų ordiną, dėstė retoriką jų konvikte Volynijos Miendzi- 
žeče, po to — prigimtinę, politinę ir tarptautinę teisę, politinę 
ekonomiją Varšuvos Kilmingųjų kolegijoje. 1788 gavęs teologi- 
jos daktaro laipsnį, nuo 1789 Lietuvos Vyriausiojoje m-loje dės- 
tė teologiją. Nuo 1799 moralinių ir politinių mokslų f-to dekanas. 
Nuo 1803 būdamas pensijoje, iki 1810 ėjo Vilniaus un-to mora- 
linių ir politinių mokslų f-to dekano pareigas. Aktyviai reiškėsi 
akademiniame ir bažnytiniame gyvenime. Rašė eilėraščius, ver- 
tė klasikinę poeziją. Išleido istorinių ir teologinių darbų. Pasi- 
žymėjo kaip oratorius, paskelbė dvi kalbas moralės klausimais, 
Labiausiai išgarsėjo veikalu „Apie tobulą įstatymų leidimą“. 
Persiėmęs šviečiamosiomis idėjomis ir šviečiamuoju optimizmu, 
visuomenės progresą siejo su tobulų įstatymų leidimu, o įsta- 
tymų patobulinimo galimybę — su švietimu ir auklėjimu. Va- 
dovavosi prigimtinės teisės teorija, ją laikė įstatymų leidimo 
pagrindu. Etikoje ir teisėje skelbė utilitarizmą. Ekonominėmis 
pažiūromis pritapo prie fiziokratizmo. Pagal gnoseologines pa- 
žiūras — sensualistas. 

O DOSKONAEYM PRAWODAWCTWIE. PRZEZ X. KONSTANTYNA BO- 
GUSEAWSKIEGO 5. P. [APIE TOBULĄ ĮSTATYMŲ LEIDIMĄ. PARA- 
SĖ KUNIGAS KONSTANTINAS BOGUSLAVSKIS, PIJORAS.] w Warsza- 


wie, w Drukarni Nadworney J. K. Mei i Przeš: Kom: Edukacyi Narodowey. 
Roku 1786, 121 s. 


42 


Dalys: O doskonatym prawodawctwie, czyli o požytkach wydo- 
skonaloney edukacyi narodowey, 1—101. Przypisy, 103—121. 


Tobulas įstatymų leidimas traktuojamas kaip visuomenės san- 
doros ir gerovės pagrindas, o įstatymų atitikimas žmogaus pri- 
gimčiai — kaip jų tobulumo rodiklis. Įstatymų netobulumo 
priežastys siejamos su visuomenės intelektualinio brandumo ne- 
pakankamumu ir auklėjimo ydomis. Švietimo ir auklėjimo vaid- 
mens iškėlimas remiamas sensualistine žmogaus vaizdinių, pa- 
žiūrų, įsitikinimų kilmės koncepcija. Išdėstomos prigimtinės 
teisės ir pareigos, jos traktuojamos kaip įstatymų leidimo pa- 
matas. Akcentuojama -asmeninio ir visuomeninio intereso sude- 
rinimo reikmė, pabrėžiamas visuomeninio intereso primatas. 


PROSPEKT TEGO DZIEEA., [SIO VEIKALO PROSPEKTAS.]| — Mowy y 
wiersze moralne autorow klassycznych przez X. Jozefa Konstantyna 
Boguslawskiego Swigtey Teologiį Doktora i Publicznego Professora, 
Kollegium Moralnego w Akademii Wileūskiey Prezesa, Kanonika Inilants- 
kiego, Plebana Podbrzeskiego. Zebrane i podane do Druku. Na fundusz ubo- 
gich. Tom I. Zasady moralnosci. Za dozwoleniem Cenzury Wilefūskiey. W 
Drukarni Piarskiey. Roku 1801. S. 5—6. 


Iškeliama tiesos reikšmė žmogaus gyvenime. Blogi įpročiai ir 
nusikaltimai traktuojami kaip proto suklydimo pasekmė. Zmo- 
nijos laimė siejama su švietimo pažanga ir šiuo požiūriu akcen- 
tuojama moralinio švietimo reikšmė. Remdamasis šia teze, Bo- 
guslavskis parengė įvairių autorių kalbų ir eilių rinkinį, jamę 
paskelbė dvi savo kalbas ir eilėraščių. 

MOWA O RELIGII X. JOZEFA KONSTANTYNA BOGUSLAWSKIEGO, CZY- 
TANA NA PUBLICZNYM POSIEDZENIU AKADEMII WILENSKIEY DNIA 
29. MIESIĄCA CZERWCA V. 5. ROKU 1800. [ĮKUNIGO JUZEFO KONS. 
TANTINO BOGUSLAVSKIO KALBA APIE RELIGIJĄ, SKAITYTA 1800 
METŲ <..> BIRZELIO MENESIO 29 DIENĄ VILNIAUS AKADEMIJOS 
VIEšAME POSEDYJE. |] — Mowy y wiersze moralne autorow klassycznych 
przez X. Jozeia Konstantyna Boguslawskiego Swietey Teo- 
logii Doktora i Publicznego Professora, Kollegium Moralnego w Akademii 
Wilefhskiey Prezesa, Kanonika Inflantskiego, Plebana Podbrzeskiego. Ze- 
brane i podane do Druku. Na fundusz ubogich. Tom I. Zasady moralnosci, 
Za dozwoleniem Cenzury Wilenskiey. W Drukarni Piarskiey. Roku 1801. S. 
80—137. 


Kalba skiriama religijos reikšmei žmogaus ir visuomenės gy- 
venime pagrįsti, iškeliama jos moralinė funkcija. Religija lai- 
koma moralės pamatu. Šiuo požiūriu griežtai smerkiamas jako- 
binizmas, ateizmas, deizmas. Akcentuojama, kad religija, 
palaikydama dorovę, sudaro sąlygas laimingam žmogaus ir vi- 
suomenės gyvenimui. Ryškūs utilitariniai akcentai. 


43 


MOWA O CHWALE X. JOZEFA KONSTANTYNA BOGUSEAWSKIEGO 
MIANA U XIEZY PIAROW W WILNIE. DNIA 4. LIPCA, ROKU 1797. 
[ĮKUNIGO JUZEFO KONSTANTINO BOGUSLAVSKIO KALBA APIE 
GARBE, SKAITYTA KUNIGAMS PIJORAMS VILNIUJE. 1797 METŲ LIE- 
POS 4 DIENĄ.| — Mowy y wiersze moralne autorow klassycznych przez 
X. Jozeia Konstantyna Boguslawskiego Swigtey Teologii Dok- 
tora i Publicznego Professora, Kollegium Moralnego w Akademii Wilens- 
kiey Prezesa, Kanonika Inflantskiego, Plebana Podbrzeskiego. Zebrane i 
podane do Druku. Na fundusz ubogich. Tom II. Zasady moralnosci. Za 
dozwoleniem Cenzury Wileūskiey, w Wilnie w Drukarni XX. Scholarum 
Piarum. Roku 1801. S. 116—145. 


Atmetama kilme, titulais, turtais, valdžia, talentais ir kitais pa- 
našiais atributais matuojama garbė. Iškeliama dorybė kaip pa- 
grindinis žmogiškosios garbės bei vertės matas. Dorybė trak- 
tuojama utilitariai — kaip žmogaus naudingumas kitiems žmo- 
nėms ir visuomenei. Ryškūs religiniai akcentai. 


Lit, Ouepku mcTopHH cbanOCObCcKOf HA COMHONOrKMuecKOK  MBICaH BenopyccKH 
(no 1917 r.), Muuck, 1973, 
S. Tunaitis 


BOGUSAS (BAUŽA) Pranciškus Ksaveras Mykolas /Bohusz 
Franciszek Ksawery MichaH/, 1746.1.1 Vaisgeniuose — 1820, 
IV.4 Varšuvoje literatas, istorikas, visuomenės veikėjas. Mo- 
kėsi Vilniaus jėzuitų m-loje, įstojo į jų ordiną. Studijavo 
Vilniaus Akademijoje ir Romoje. 1773—80 A. Tyzenhauzo sek- 
retorius ir patarėjas. 1780—82 Lietuvos civilinio tribunolo pir- 
mininkas. 1784 išrinktas Lietuvos Vyriausiosios m-los moralinių 
mokslų kolegijos nariu ir m-lų vizitatoriumi. Už ryšius su 1794 
sukilimo organizatoriais 1794—95 kalėjo Smolensko kalėjime. 
1803 Vilniaus un-to išrinktas generaliniu Lietuvos m-lų vizita- 
toriumi, vėliau — Vilniaus un-to garbės nariu. Nuo 1804 iki 
mirties gyveno Varšuvoje. Buvo Varšuvos Mokslo bičiulių d-jos 
narys. Nuo 1810 teisėjas. Tyrinėjo lietuvių tautos kilmę, lietu- 
vių kalbą. Parašė tritomę Baro konfederacijos istoriją. Parengė 
išrašus iš Vilniaus katedros kapitulos aktų. Dienoraštyje aprašė 
kelionių po įvairius Europos kraštus įspūdžius. Paskelbė straip- 
snius apie M. Počobutą, J. Chreptavičių, Tyzenhauzą. Išvertė 
ir išleido Napoleono kodeksą. Perdirbo ir išleido Ž. Vernės 'kon- 
fesinio filosofinio pobūdžio darbą. Rašė kaimo statybos klau- 
simais. Lietuvių kilmės ir kalbos tyrinėjimai, atlikti Bogušo, 
kad ir neturintys didesnės mokslinės vertės, suvaidino svarbų 
vaidmenį visuomeniniame Lietuvos gyvenime. Lietuvių kalbos 
ir kultūros aukštinimu Bogušas gynė tautos teisę į savarankiš- 


44 





ką nacionalinę egzistenciją. Patriotinės Bogušo mintys veikė 
lietuvių kultūrinį sąjūdį, susilaukė atgarsio bei pritarimo vė- 
lesnių veikėjų, pvz., D. Poškos, L. Jucevičiaus ir kt., darbuose. 


Dalis Bogušo kūrybinio palikimo — Baro konfederacijos istori- 
ja ir kelionių po Europos kraštus dienoraštis. Dienoraštyje Bo- 
gušas kritikavo feodalinę santvarką, siūlė išlaisvinti baudžiau- 
ninkus. Pritarimą antifeodaliniams pertvarkymams jis išreiškė, 
versdamas ir išleisdamas Napoleono kodeksą. Apie Bogušo po- 
litines ir iš dalies socialines pažiūras liudija jo politinė veikla, 
priešiškumas Targovicos koniederacijai, ryšiai su 1794 sukili- 
mo rengėjais, ypač su J. Jasinskiu. 

Filosofines Bogušo pažiūras sąlygojo koniesiniai interesai. 
Smerkė išsivadavusią iš religijos globos Naujųjų laikų filo- 
soliją. 

FILOZOF BEZ RELIIJ UWAZANY W TOWARZYSTWIE PRZEZ WIEL- 
MOŽNEGO JMCI KSIĘDZA X. B. P. K. W. P. W. T. 5. G W. X. L. S. T. 
I. O. P. D. [FILOSOFAS BE RELIGIJOS, REGIMAS VISUOMENĖJE. 
PARASĖE GARBINGASIS PONAS KUNIGAS KSAVERAS BOGUšAS, VIL- 
NIAUS KAPITULOS PRELATAS, <...> LIETUVOS DID2IOSIOs KUNI- 
GAIKSŠTYSTĖS VYRIAUSIOSIOS MOKYKLOS SVENTOSIOS TEOLOGI- 
JOS IR ABIEJŲ TEISIŲ DAKTARAS.] TOM PIERWSZY. [PIRMAS TO- 
MAS.] w Wilnie. w Drukarni Krėlewskiey przy Akademi. Roku 1786. 
414239 s. TOM DRUGI. [ANTRAS TOMAS.] w Wilnie. w Drukarni Kro- 
lewskiey przy Akademii. Roku 1786, 64268 s. 

Ženevos pastoriaus Vernės anoniminės knygos „Filosofinė išpa- 
žintis“ laisvas vertimas — perdirbinys. Praleistos vietos, kur 
socianistinės Vernės pažiūros prieštarauja katalikybės doktri- 
nai. Įterptas katalikybės pagrindų išdėstymas, įjungtos įvairios 
pastabos, anotacijos. Ryškiausiai Bogušo pažiūros atsiskleidžia 
pratarmėje, kur išdėstyti knygos išleidimo tikslai. Aštriais žo- 
džiais Bogušas puola Naujųjų laikų filosofiją (M. Frerę, D. 
Hiumą, Volterą, Ž. Ruso ir kt.), ypač antireliginį jos kryptin- 
gumą, Religija Bogušo traktuojama kaip visuomeninės tvarkos 
ir asmeninės laimės pagrindas. Knygos uždavinys — saugoti 
visuomenę nuo pragaištingos pasaulietinės filosofijos įtakos, 
religijos gynimas. 

O POCZĄTKACH NARODU I JĘZYKA LITEWSKIEGO ROZPRAWA 
PRZEZ XAWIERA BOHUSZA IMPERYALNEGO WILENSKIEGO UNIWER- 
SYTETU, CZEONKA HONOROWEGO, TOWARZYSTWA KROLEWSKIEGO 
WARSZAWSKIEGO PRZYIACIOL NAUK CZLONKA CZYNNEGO, PRA- 


LATA KATEDRY WILENSKIEY, ORDERU Sgo STANISLAWA KAWALE- 
RA NAPISANA, A NA PUBLICZNYM POSIEDZENIU TEGOž TOWAR- 


45 


ZYSTWA WARSZAWSKIEGO ROKU 1806. D. 12 GRUDNIA CZYTANA, 
TERAZ ZAS, TO IEST 1808 ROKU WYDRUKOWANA W WARSZAWIE. 
[APIE LIETUVIŲ TAUTOS IR KALBOS KILMĘ. TRAKTATAS, PARA- 
SYTAS KSAVERO BOGUšO, VILNIAUS IMPERATORISKOJO UNIVERSI- 
TETO GARBĖS NARIO, VARšŠUVOS KARALISKOSIOS MOKSLO BICIU- 
LIŲ DRAUGIJOS TIKROJO NARIO, VILNIAUS KATEDROS PRELATO, 
SV. STANISLOVO ORDINO KAVALIERIAUS, IR SKAITYTAS TOSIOS 
VARšUVOS DRAUGIJOS VIEšSAME POSĖDYJE 1806 METŲ GRUODZIO 
12 D, O DABAR, TAI YRA 1808 METAIS, IŠSPAUSDINTAS VARšSUVO- 
JE] 207 5. Ištraukos lietuvių k. paskelbtos kn.; Lietuvių literatūros chres- 
tomatija, V., 1957, p. 491 —493. 

Dalys: O Narodzie, i Jeęzyku Litewskim. Rozprawa, |—5. Czy 
na tey ziemi, gdzie dziš Litwa, inny iaki Narėd pierwey miesz- 
kal, niž Litewski; zcy ta ziemia od naydawnieyszey starožyt- 
nošci przez Litwinow zamieszkala byla? i z iakich się Litwa 
sktadata Narodėw, 6—64. Jezyk Litewski czy iest pierwiast- 
kowy, czy od igzyka drugiego pochodzi?, 65—112. Jezyk Li- 
tewski, uwažanv w sobie samym, 113—207. 


Įrodinėjama, kad lietuviai yra senieji savo krašto gyventojai. 
Aptariamas lietuvių k. senumas bei savaimingumas, bandoma 
išryškinti jos grožį ir turtingumą. Lietuvių k. tobulumo iškėli- 
mu remiama prielaida apie praeityje buvusią aukšto lygio tau- 
tos kultūrą, gilias jos raštijos tradicijas. Tuo Bogušas siekė ap- 
ginti polonizacijos gniuždomą lietuvių tautą, jos kalbą ir kul- 
tūrą, pagrįsti lietuvių k. tinkamumą kultūriniam gyvenimui. 
Kartu jis ragina rinkti lietuvių tautosaką, leisti liaudžiai knygas 
lietuvių k. 
Lit: V. Maciūnas, Bohušo veikalas apie lietuvių kalbą.— „Archivum 
Philologicum“, kn. 6, K., 1937, p. 84—99. 

S. Tunaitis 


BOJANUS Liudvigas Heinrichas (Bojanus Ludwig Heinrich), 
1776.V 11.16 Buchsveileryje — 1827.1V.2 Darmštate, gamtininkas. 
1797 baigė medicinos studijas Jenos un-te. Kurį laiką tobulino- 
si Vienoje. 1798—800 gydytojas Darmštate. 1801—03, norėdamas 
susipažinti su veterinarijos mokslų pasiekimais, lankėsi Al- 
forde, Paryžiuje, Lijone, Londone, Hanoveryje, Vienoje, Berly- 
ne, Drezdene, Kopenhagoje. 1804 išrinktas Vilniaus un-to pro- 
fesoriumi. 1806—12 Vilniaus un-te dėstė veterinariją ir anato- 
miją. 1812—14 gyvendamas Peterburge, tęsė mokslinę veiklą. 
Išrinktas Peterburgo Mokslų akademijos, daugelio mokslinių 
d-jų nariu. 1815—24 Vilniaus un-te dėstė lyginamąją anatomiją. 
Įkūrė zootomijos ir zoologijos kabinetus. 1823 įsteigė Vilniaus 


46 


veterinarijos felčerių m-lą. Vokiečių, prancūzų, lenkų ir lotynų 
kalbomis yra parašęs ir išspausdinęs apie 10 veikalų, apie 60 
straipsnių veterinarijos, lyginamosios anatomijos, embriologijos 
ir kt. klausimais. Laikomas vienu evoliucijos mokslo pradininkų 
Lietuvoje. Gyvąją gamtą, pradedant augmenija ir baigiant 
žmogui, traktavo kaip vientisą grandinę, kaip nenutrūkstamą 
perėjimą nuo paprasto prie labiau sudėtingo. Neigė staigius 
perėjimus, pertrūkius tarp atskirų gyvosios gamtos pakopų. 
Grįsdamas augmenijos ir gyvūnijos pasaulio ryšį, rėmėsi Z. 
Kiuvje ir Ž. Lamarku. Žmogų, priskiriamą prie stuburinių, laikė 
aukščiausia gyvosios gamtos išsivystymo pakopa. 
INTRODUCTIO IN ANATOMEN COMPARATAM. ORATIO ACADEMICA, 
OUAM, AD INAUGURANDAS IN CAES. UNIVERS. VILNENSI COM- 
PARATAE ANATOMES SCHOLAS, NONO ANTE KAL. NOVEMBER,. 1814. 
HABUIT LUDOVICUS H. BOJANUS, MED. ET. CHIR, DOCT. VETERIN. 
MED. ET ANAT. COMP. IN UN. C. VILNENSI P. O. P. RUSS. IMPER. 
A CONSILIIS AUL. ORD. S. WLADIM, 4 Cl. EO. ACAD. CAES, SCIENT, 
ET. ACAD, MEDICO CHIRUR. PETROP. SOC. NAT. SCRUTAT. MOSRU. 
MEDICOR. LONDIN. PARIS. VILN. ADSCRIPTUS. [LYGINAMOSIOS 
ANATOMIJOS ĮVADAS. AKADEMINĖ KALBA, KURIĄ, PRADĖDAMAS 
LYGINAMOSIOS ANATOMIJOS PASKAITAS VILNIAUS IMPERATORIS- 
KAJAME UNIVERSITETE, 1814 M. SPALIO 24 D. PASAKĖ LIUDVIKAS 
H. BOJANUS, MEDICINOS IR CHIRURGIJOS DAKTARAS, VILNIAUS 
IMPERATORISKOJO UNIVERSITETO VETERINARIJOS IR LYGINAMO- 
SIOS ANATOMIJOS ORDINARINIS PROFESORIUS, RUSIJOS IMPERA- 
TORISKASIS TARĖJAS, SV. VLADIMIRO 4-TOS KLASĖS ORDINO KA- 
VALIERIUS, IMPERATORISKOSIOS MOKSLŲ AKADEMIJOS IR PETER- 
BURGO MEDICINOS—CHIRURGIJOS AKADEMIJOS, MASKVOS GAM- 
TININKŲ DRAUGIJOS, LONDONO, PARYZIAUS, VILNIAUS MEDIKŲ 
DRAUGIJŲ NARYS.] Vilnae, 1815, 51 p. 


Gyvasis pasaulis traktuojamas kaip nenutrūkstama gyvybės 
formų seka, kaip laipsniškas perėjimas nuo mažiau sudėtingo 
prie sudėtingesnio. Įrodinėjama augmenijos ir gyvūnijos pasau- 
lio giminingumas. Lyginamosios anatomijos požiūriu apžvel- 
giamas gyvūnijos pasaulis, grindžiamas ryšys tarp jo atskirų 
pakopų. 
VUB, ik. 
Lit: Z. Pedorowicz, Ewoluojonizm na Universytecie Wilenhskim przed 
Darwinem, Wr.— W., 1960. 

S. Tunaitis 


BOREIKA Juozas (Boreyko Jozef), 1729—1762, Vilniaus Kil- 
mingųjų kolegijos retorikos profesorius, jėzuitas, politinės bei 
pedagoginės minties atstovas. 10 metų dėstė retoriką Lietuvos 


47 


kolegijose. Politinių reformų šalininkas. Iškalbos meną, per- 
vertindamas jo visuomeninę reikšmę, kėlė į valstybinio lygio 
dalykus, traktavo kaip pasiruošimą tarnauti tėvynei. Nemaža 
dėmesio skyrė švietimui ir auklėjimui. Pedagoginės Boreikos 
pažiūros artimos Dž. Loko idėjoms. 

NAUKA O KRASOMOWSTWIE Z KSIĄG M. T. CICERONA DLA J. W. 
JMCI PANA ALOIZEGO OGINSKIEGO KASZTELANICA WITEBS: STA- 
ROSTY WIERZB: ZUKOW: ETC. NA POLSKI IEZYK WYTLUMACZONA 
PRZEZ XIEDZA JOZEFA BOREYKO SOCIETATIS JESU NAUCZYČCIELA 
SZTUKI KRASOMOWSKIEY IN COLLEGIO NOBILIUM SOCIETATIS 
JESU. [MOKSLAS APIE IšKALBĄ Iš M. T. CICERONO KNYGŲ, SKI- 
RIAMAS JO MALONYBEI ŠVIESIAUSIAJAM PONUI ALOIZUI OGINS- 
KIUI, VITEBSKO KASTELIONAIčČIUI, VEZBOVO, ZUKOVO IR KT. SE- 
NIŪNUI. Į LENKŲ KALBĄ ISVERTĖ KUNIGAS JUOZAS BOREIKA, JĖ- 
ZUITAS, JĖZUITŲ KILMINGŲJŲ KOLEGIJOS ISKALBOS MENO MO. 
KYTOJAS.] w Wilnie Roku 1763, w Wilnie w Drukarni J. K. Mči Akademic- 
kiey Societatis Jesu, 208 s. 


Dalys: Rozmowa o sztuce krasomowstwa, 1—96. Zdanie o kraso- 
mowstwie dla polskiey mtodzi. Naprzod Jaka iest zacnošė 
sztuki krasomowskiey? Powtore Jakie są sposoby nabyčia oney? 
Nakoniec Jako Polakom ta umieietnošė potrzebna?, 97—169. 
Mowy, 170—208: Mowa I. Nayiašnieyszemu Fryderykowi III. 
Krėlowi Pruskiemu Bratu swoiemu Xiąže Henryk radži pokoy 
uczynič po woynie trzyletniey, 170—176. Mowa II. Nayviašniey- 
szego Krėla Pruskiego Xiąže Brunšwicki do dalszey namawia 
woyny, 177—181. Mowa III. Tiziasz Syrakuzanczyk stawa przed 
Sedžiami przečiw Koraxowi wymėwnemu nauczyčielowi swoie- 
mu, 182—186. Mowa IV. Korax wymowy nauczyčiel przečiw 
Tiziaszowi uczniowi swoiemu, 187—192. Mowa V. Cicero Mėw- 
ca Rzymski wychwala Juliusza Cesarza z taskawošči, že swoim 
nieprzyiačiotom winę przebaczyt, 193—200. Mowa VI. Seneka 
w Neronie Cesarzu, niegdy uczniu swoim gani okručieūstwo, 
200—208. 


Išdėstomi Cicerono retorikos pagrindai. Samprotaujama apie 
švietimo, auklėjimo ir mokslo svarbą, visuomeninius tikslus, 
apie asmenybės ugdymą. Jaunimui skiepijami pilietiniai jaus- 
mai, atsakomybė prieš visuomenę. Dorybės esančios įdiegiamos 
auklėjimu. Valstybės smukimo priežasčių ieškoma bajorijos ne- 
mokšiškume. Tvirtinama, jog visuomenę galima pertvarkyti 
švietimo būdu. 

VUB, IV 22450. I. Vasilevskienė 


48 


BOŽECKIS Andrius Vaclovas (Borzecki Andreas Venceslaus), 
Vilniaus un-to absolventas, išleidęs laisvųjų mokslų ir filosoti- 
jos magistro laipsnio tezes. 


MUNDUS PHILOSOPHICUS ILLUSTRISSIMO AC REVERENDISSIMO 
DOMINO, D. ABRAHAMO WOYNA DEI, ET APOSTOLICAE SEDIS GRA- 
TIA EPISCOPO VILNENSI, CANCELLARIO ALMAE ACADEMIAE VIL- 
NENSIS S. I. DOMINO AC PATRONO SUO COLENDISSIMO SUMMAE 
OBSERVANTIAE ERGO DEDICATUS ET DEFENSUS. AB ANDREA VEN- 
CESLAO BORZECKI BOHEMO, SUMMI PONTIFICIS ALUMNO, LAU. 
REAE MAGISTERIJ PHILOSOPHICI CANDIDATO, ET IN EADEM ACAĄ. 
DEMIA METAPHYSICES ET ETHICES AUDITORE. [FILOSOFINIS 
PASAULIS, APGINTAS IR PASVĘSTAS SU DIDZIAUSIA PAGARBA 
PRAKILNIAUSIAM IR GARBINGIAUSIAM PONUI, PONUI ABRAOMUI 
VOINAI, DIEVO IR APASTALIšKOJO SOSTO DĖKA VILNIAUS VYS- 
KUPUI, VILNIAUS AKADEMIJOS KANCLERIUI, JĖZUITUI, MANO 
BRANGIAUSIAM PONUI IR GLOBĖJUI. PARASYTAS ANDRIAUS VAC- 
LOVO BOZECKIO, ČEKO, AUKšČIAUSIOJO PONTIFIKATO AUKLĖTI- 
NIO, KANDIDATO GARBINGAM FILOSOFIJOS MAGISTRO LAIPSNIUI 
ĮGYTI IR METAFIZIKOS BEI ETIKOS KLAUSYTOJO TOJE PAČIOJE 
AKADEMIJOJE.] Anno 1643, Mense Die Vilnae, Typis Academicis Societatis 
Iesu, 24 p. 


Dalys: Illustrissimo ac Reverendissimo Domino D. Abrahamo 
Woyna <...>. De corpore in communi. De proprietatibus cor- 
poris. De coelo et coelestibus. De elementis universe. De igne 
et igneis. De aere et aereis. De agua et agueis. De terra et 
terreis. De viventibus et sentientibus. De homine. De Deo. De 
angelis. 


Dėstomi bendri scholastinės gamtos filosofijos ir metafizikos 
teiginiai. Remiamasi Aristoteliu, Plutarchu, T. Livijumi, minimi 
XVI-XVII a. Vokietijoje, Grenlandijoje pastebėti įdomūs gam- 
tos reiškiniai. Kritikuojama Empedoklio metempsichozė, Ave- 
rojaus vieningo intelekto koncepcija, taip pat magija ir astro- 
logija. 

VUB, III—11519. A. Varanavičius 


BRIKCIJUS Jonas (Bricetius, Briccius Ioannes), 1654.IV.4 Var- 
mėje — 1710.X.10 Braunsberge, filosofas, teologas jėzuitas. 
1683 baigė Vilniaus un-to filosofijos f-tą. Daugpilio, Rioselio, 
Pultusko įėzuitų m-lose dėstė poetiką, retoriką, filosofiją. 1695— 
98 Vilniaus un-te dėstė filosofiją, paskui — teologiją, 1702 — 
teologijos f-to dekanas. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filo- 
sofijos magistras (1695), teologijos daktaras (1702). Išleido re- 
liginio turinio raštų. Dėstydamas filosofiją, nevetigė nagrinėti 


49 


Naujujų laikų gamtos mokslų pasiekimų, jais rėmėsi tiek, kiek 
jie neprieštaravo scholastikos dogmoms. Gindamas scholastiką, 
polemizavo su Naujųjų laikų filosofija. 


ELEMENTA TOTIUS PHILOSOPHIAE ET RELIOUARUM SCIENTIARUM, 
[VISOS FILOSOFIJOS IR KITŲ MOKSLŲ ELEMENTAI] Vilniaus un-tas, 
1695—98, 569 f. 


Dalys: Dialectica. Tradita Vilnae in Academia S. J. anno 1695, 
1—52. Philosophia rationalis seu disputationes in universam 
Aristotelis logicam, 55—202. Disputationes in universam Aris- 
totelis physicam seu philosophiam naturalem, anno 1696, 203— 
545. Disputatio in universam Aristotelis metaphysicam, 545— 
259. Disputatio in guatuor libros Meteorologicorum Aristote- 
lis, 559—569. 


Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės logikos, fizikos ir 
metafizikos paskaitos. Išdėstyti visi fizikos traktatai. Nagrinė- 
jamos taip pat ir Naujųjų laikų mokslininkų bei filosofų pažiū- 
ros: K. Seinerio, A. Kircherio, Tycho Brahės, R. Dekarto, G. Ga- 
lilėjaus, Dž. Bruno ir kt. 


VUB, F 3—2131. Anotuojamojo rankraščio daliai tapatus kitas 
Brikcijaus logikos paskaitų, skaitytų Vilniaus un-te 1695—69, 
rankraštis: VUB, F 3—2227. 

R. Plečkaitis 


BUDNIS Simonas (Budny Szymon), apie 1530 Budne — 
1593.1.13 Višneve, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės antitri- 
nitarizmo vadovas ir ideologas, mokslininkas humanistas. Studi- 
javo Krokuvos un-te (1544), kur susipažino su lenkų humanistu 
A. Fryč Modževskiu, yra mokęsis V. Europoje. 1558 kalvinistų 
bendruomenės Vilniuje katekistas. 1560 M. Radvilos Juodojo 
skiriamas Klecko kalvinistų bendruomenės ministru (pamoksli- 
ninku). Drauge su bendraminčiais įsteigė spaustuvę Nesvyžiuje, 
išleido „Katekizmą“ (1562) bei keletą kitų knygų baltarusių k. 
1565 persikėlė į Cholchlį, apie 1570 — į Zaslavlį. Nuo 1573 pa- 
mokslininkas J. Kiškos dvare Loske, organizavo čia knygų lei- 
dybą. Išvertė į lenkų k. Bibliją (1570—89). Paskelbė nemaža 
originalių darbų, tame tarpe veikalus: „Apie svarbiausiuosius 
krikščioniško tikėjimo teiginius“ (1576), „Apie kalaviją varto- 
jančią valdžią“ („O urzędzie miecza užywającem“, 1583). Prie 
antitrinitarizmo Budnis ėmė linkti apie 1560—62, palaipsniui 
tapdamas vienu svarbiausių antitrinitorių judėjimo veikėjų. An- 
titrinitorių sinoduose, viešuose disputuose, laiškais bei spaus- 


50 


dintu žodžiu jis aštriai kritikavo oficialiąją religiją, pasisakė 
įvairiais visuomeninio gyvenimo klausimais, polemizavo su 
protestantų, katalikų, pravoslavų teologais, taip pat oponentais 
iš pačių antitrinitorių tarpo. Už savo pažiūras ne kartą buvo 
persekiojamas. Griežta religinių dogmų kritika iš vienos pusės 
bei visuomeninių pažiūrų nuosaikumas iš kitos, būdingi Bud- 
niui, sukėlė prieš jį stiprią radikaliosios antitrinitorių dalies, 
daugiausia Lenkijos antitrinitorių, opoziciją. LDK antitrinito- 
rių remiamas, Budnis kovojo su ja, tačiau nesėkmingai. Jis 
buvo kritikuojamas 1578 Losko ir Luclavicų, 1581 Losko, 1582 
Luclavicų sinoduose, 1584 Vengrovo sinode pašalinamas iš an- 
titrinitorių bendruomenės. Atgal į ją sugrįžo 1589, atsisakęs 
kai kurių savo įsitikinimų. Konservatyviomis visuomeninėmis 
pažiūromis Budnis atstovauja dešiniajam reformacijos sparnui. 
Pagal filosofines pažiūras jis yra religinio natūralizmo bei ra- 
cionalizmo propaguotojas, atmetęs Kristaus dieviškumo kon- 
cepciją, pakreipęs LDK antitrinitorių judėjimą nonadorantizmo 
linkme. Vienas pirmųjų pasaulinėje literatūroje Šv. Rašto kri- 
tikų. 

KATHXHCWC. TO ECT, HAYKA CTAPONABHA4 XPHCTHAHbCKAA OT 
CBETOTO MHCMA, JI MPOCTBIX JIOAEK A3bIKA PYCKOTO, B 
IMBITAHHKAX H OTKA3EX CObPAHRA. [ĮKATEKIZMAS, TAI YRA SENAS 
KRIKšŠČIONISKAS šVENTOJO RASTO MOKSLAS, PAPRASTIEMS RU- 
SIšKAI KALBANTIEMS ŽMONĖMS KLAUSIMAIS IR ATSAKYMAIS Iš- 
DESTYTAS.] B konųe KAueu: Ilokonana ecT Cha KHKra 30BeMaA [peyecKhM 
A3bIKOM KaraxHcHC, a nocaoBeHbCKA ordameHKe, BOry KO WTH H DNOCIOJHTHM 
mojieM A3HKAa PoycKoro K Haka3aHbio H JJOGpPOMY HayveKnbio, HakJiazOM G0- 
rojioGKBbix Myxei, Mana Marua Kaseuuuckaro HamecTHhuKa HecbmxkckKaro, 
Cuwona Bynuoro, JlaspenTrHa Kprimkomekaro, Ha ropoje Hecanxckum. [Mon 
NieTBI OT BONMNOMėKHHa CcNnaCcoBa, THCeUAa, NMATHCOT, INECTBAECAT BTOpOrO, Mece- 
ua Hionna zecaTOoro Aa. 64+-34-251 na. 

Dalys: Dedikacija, 2—6. K BceM GaaroBepHbIM XpHCTHaHOM A3bi- 
Ka pyckoro npezocnoBWe B KaTuxHchwOo, 1—3. KaTHxhcHc Ana 
NETOK XPHCTHAaHbCKHX A3biKa PycKoro, KOpOoTKO BBIJOMKeHa, |— 
105. [MowunaeTca BTOpaa uacTb KaTuxucH o Bepe, 106—165. 
Tperaa uacTb KaThxHcH 0 MonKHTBe rojHeK, 165—210. UeTBep- 
Taa uaCTb KaTHxucH 0 TauHex, 210—251. 


Skelbiamos antiklerikalinės idėjos. Dvasininkija laikoma parazi- 
tiniu luomu. Ji esanti tamsi ir savanaudiška, siekianti turtų, 
valdžios, skleidžianti liaudyje prietarus. Atmetama daugelis 
bažnytinių dogmų ir apeigų, katalikų ir pravoslavų bažnyčių 
institucijų. Tikėjimas turįs būti pagrįstas asmeniniu žmogaus 
santykiu su dievu. Valstybinė valdžia laikoma dievo duota, ta- 


51 


čiau pripažįstamas ir žmonių veiklos reikšmingumas, Kiek val- 
džia dieviška, tiek turinti būti ir teisinga, būtinas paklusnumas 
jai. Jei valdžioje pasitaiko išnaudotojų, lupikautojų, išgamų, tai 
šitai ne dievo, o pačių asmenų kaltė. Niekas, tame tarpe ir val- 
džia, neturi teisės kištis į tikybos išpažinimo dalykus. Reiškia- 
ma dvejopa pažiūra į karus ir mirties bausmę. Krikščionis turįs 
paklusti valdžiai, savo ponui, kai šis siunčia jį į teisingą karą, 
ragina mokėti mokesčius. Tačiau jis neturi dalyvauti neteisin- 
guose karuose nei pritarti smurtui. Krikščionis privalo ginti tė- 
vynę ir savo gyvybę, tačiau jis neturi kėsintis į svetimą. Reiš- 
kiama nuosaiki arijonų šlėktos ideologija. 


LSSB, 1.5.24; BVLB, M-568 (mi.) 


DEDYKACYA, PRZEDMOWA I PRZYPISKI 5. BUDNEGO DO PRZEK- 
EADU NOWEGO TESTAMENTU Z R. 1574. [S. BUDNIO DEDIKACIJA, 
PRATARMĖ IR PASTABOS 1574 M. NAUJOJO TESTAMENTO VERTI!- 
MUI.] —H. Merczyng, Szymon Budny jako krytyk tekstėw biblijnych, 
Kr. 1913, s. 111—178. Pirmoji publikacija kn.: Nowy Testament znowu przelo- 
žony, a na wielu mieyscach za pėwnemi dowodami od przysad przez Simona 
Budnego ocžyščiony, y krotkiemi przypiskami po kraioch obiašniony, 
Przydane tež są na kofncu tegoz dostatecžnieysze przypiski, ktore každey 
iakmiarz odmiany przycžyny ukazuią. Dokonane są te šwigte Nowego przy- 
mierza kšięgi na zamku Eoskiem, Wielmožnego Pana, Jego Mošči: Pana Ja- 
na Kiszki Kraycžego w Wielkiem Kšiestwie Litewskiem, etc: etc: Roku od 
Narodzenia Syna Božego 1574. Miešiąca Kwietnia. 


Racionalistiniu abejojimo principu remiantis, atsisakius verba- 
linio teksto aiškinimo, kritiškai vertinamas Sv. Raštas. Atsklei- 
džiama nemaža klaidų, nesąmonių, iškraipymų ir nenuoseklumų. 
Pažymima, jog verčiant buvo šalinamos sveikam protui ir gam- 
tos mokslui prieštaraujančios dogmos apie amžiną Kristaus 
gyvenimą, jo dievišką kilmę, apie pomirtinį pasaulį, sielos ne- 
mirtingumą ir kt. Griaunamas autoritarinis mąstymo stilius, 
aklas tikėjimas apreiškimo tiesomis. Tiesa siekiama pagrįsti 10- 
giniu, istoriniu ir filologiniu metodais. 


O PRZEDNIEYSZYCH WIARY CHRISTIANSKIEY ARTIKULECH, TO 
IEST, O BOGU IEDYNEM, O SYNU IEGO, Y O DUCHU SWIETEM, WY- 
ZNANIE PROSTE Z PISMA SWIETEGO, PRZEZ SYMONA BUDNEGO 
KROTKO SPISANE, A ZA ZEZWOLENIEM BRACIEY NIEKTOREY W 
LITWIE Y NA RUSI WYDANE. K TEMU OBRONA TEGOž WYZNANIA 
BRONIĄCA, PRZEZ TEGOZ NAPISANA. [APIE SVARBIAUSIUOSIUS 
KRIKSČIONISKO TIKĖJIMO TEIGINIUS, TAI YRA APIE VIENINTELĮ 
DIEVĄ, APIE JO SŪNŲ IR APIE SVENTĄ DVASIĄ. PAPRASTAS IšPA- 
ZINIMAS, Iš SVENTO RASTO SIMONO BUDNIO GLAUSTAI NURA- 
ŠYTAS IR, KAI KURIEMS BROLIAMS LIETUVOJE IR RUSIOJE LELI- 
DUS, ISLEISTAS. PRIE TO GYNIMAS, TĄ PATĮ IšPAZINIMĄ GINAN- 
TIS, TO PATIES PARASYTAS.| Drukowano w Eosku, przez Jana Karcana 


52 


z Wieliczki, Roku od narodzenia syna Božego, 1576. 84+244+168+8 k. Iš- 
trauka paskelbia kn.: Literatura ariafhska w Polsce XVI wieku, 1959, s. 
317—336. 

Natūralizmo ir racionalizmo prielaidomis vadovaujantis, kriti- 
kuojamos krikščionybės tezės apie amžiną Kristaus gyvenimą 
bei Kristaus dieviškumą. Tvirtinama, kad Kristui ex definitione 
nebūdingos dieviškosios savybės (visagalybė, malonė ir kt.). 
Kristus — istorinė asmenybė. Pagal amžiaus dvasią deistiškai 
sprendžiamas Kristaus pradėjimo klausimas. Atmetama krikš- 
čioniškųjų teologų pažiūra į sielos substancionalumą, pripažįs- 
tamas tiktai nominalus sielos vaidmuo. Veikalas išsiskiria iš 
kitų antitrinitorių raštų dėstomų pažiūrų radikalumu. 


BCzK, XVI 650/1. 


O URZĘDZIE MIECZA UŽYWAJĄCEM (1583). WYDAL STANISLAW KOT. 
[APIE KALAVIJĄ VARTOJANČIĄ VALDŽIĄ (1583), ISLEIDO STANIS- 
LOVAS KOTAS.] W. 1932, XII +259 s. Pirmoji publikacija: O Urzedžie 
Micecža užywaiącem Wyznanie Zboru Pana Christusowego, ktory w Litwie, Zz 
Pisma švietego krotko spisane. Przy tem, Tegož urzgdu Obrona przeciw 
wszemiego Sprzeciwnikom przez Simona Budnego napisana. K temu, 
Jasne z Pisma šwigtego pokazanie, že Christiianin može mieė Poddane wolne 
v niewolne, gdyby iych tylo bogoboynie užywat. Nad to, List zacnego męža 
Marcina Krowicskiego tež o Urzęedžie, že iy može Christiianin z 
dobrym sumnieniem trzymač, y zlocžynce wedle roskazania Božego karač. 
Eosk. Roku od narodzenia Pana Christusowego 1583. 84+136+12 k. 

Dalys: Arma generosi viri Domini Christophori Lassotae, in 
provincia Lublinensi Regii Pocillatoris et caet., 5—6. Urodzo- 
nemu Panu, Jego Mci Panu Krzysztoiowi Lasocie, Krėla Jego 
Mei w ziemi lubelskiej Podczaszemu etc., 7—15. Encomion albo 
Pochwata urzędu ztošci karzącego i zalecenie tych ksiažek o 
niem przez Aleksandra Chomętowskiego uezynione, 16—17. Do 
taskawego czytelnika na obronę urzedu mieczowego przedmowa 
Simona Budnego, 18—33. O zwierzchnošci lub o wszelkiem 
Urzedzie Wyznanie Zboru Pana Chrystusowego, ktėry w Litwie, 
krėtko a po prostu z Pisma šwigtego zebrane, 34—42. Obrona 
urzędu miecza užywającego Zz szczyrego stowa Božego przeciw 
wszem sprzeciwnikom jego przez Simona Budnego napisana, 
43—44. Dowody tych, ktėrzy mowią, že sie nie godzi Chrysty- 
aninowi -Urzędu trzymač, z Odpowiedziami na nie, 45—122. 
Przedniejįsze z Pisma šwietego wywody, iž Chrystyanin urząd 
z mieczem trzymač može; takže tež prawdziwy Zbor pana 
Chrystusėwego može mieč taki urząd, gdy mu ji Pan Bėog daje, 
123—171. Zacnego a bogobojnego męža, Zboru Božego uczyciela 
wiernego, Marcina Krowickiego, List o urzedzie, ješli ji može 


53 


Chrystyanin trzymač (w ktėrem tež niektėre Rakowskie zabo- 
bony i šmialošci spomina), do brata Stanistawa Budzynskiego 
za dwie niedzieli przed šmiercią napisany, 172—179. Synod w 
Iwiu. Simon Budny žaskawemu czytelnikowi zdrowia, 180—216. 
Na list jednego męža zbožnego, w niektėrem slawnem Zborze 
Polskiem Seniora, Simona Budnego odpis, 217—238. Regestr 
Lub ukaz znaczniejįszych a potrzebniejszych rzeczy i stow Ww 
tych ksiegach, dla prędkiego nalezienia zebrany, 239—253. 


Polemika su radikaliaisiais reformatais (P. Gonezijumi ir kt.) 
politinės valdžios klausimu. Tvirtinama, jog valdžia esanti die- 
vo duota. Pagrindinės valdžios funkcijos esančios auklėjimas, 
mokymas ir baudimas. Valdžia turinti būti teisinga. Karalius ir 
jo pareigūnai privalo rūpintis valstybės gerbūviu, pavaldinių 
gyvenimu. Kritikuodamas socialinės Gonezijaus programos uto- 
pizmą, autorius pateisina išnaudotojišką santvarką ir socialinę 
nelygybę, jis — švelnesnių baudžiavinių santykių šalininkas. Po- 
litinės valdžios atstovus, jo nuomone, galima perauklėti, sociali- 
nius santykius valstybėje galima reguliuoti. Darbščius ir paklus- 
nius šeimynykščius reikia paleisti į laisvę, tingūs ir nepaklus- 
nūs — laikytini baudžiavoje. Knygoje pateikiami koniidencialūs 
arijonų laiškai, sinodų protokolai, tame tarpe — antifeodaliniu 
kryptingumu pasižymėjusio Ivijos sinodo protokolas, minimos 
daugelio reformatų pavardės. Skelbiamos mintys artimos grai- 
kų antitrinitoriaus Jokūbo Paleologo pažiūroms. 
Lit: H. Merczyng, Szymon Budny jako krytyk tekstėw biblijnych, Kr., 
1913. S. Kot, Szymon Budny. Der groBte Haretiker Litauens im 16. Jahr- 
hundert— „Wiener Archiv fūr Geschichte des Slawentums und Ostėuropas“, 
Bd. 2, „Studien zur ūlteren Geschichte Osteuropas“, T. 1, Graz-Kėln, 1956. 
S. 63—118. H. AnekcioTOoBHų, Bynnnihi — RA6OMOT ryMaHH3Ma H pe- 
(bopMaliųa B Benopyccuu m JiaTBe, B KH.: Hs meTOpHH (banocoboKOK H 06- 
UECTBEHHO-NO/1HTH4eCKOH MBicnH BenopyccHn, Manck, 1962, c. 40—50. J. Jur- 
ginis, Renesansas ir humanizmas Lietuvoje, V., 1965. C. MNoAxokmnHO, 
Pedbopmanua 1 OoGiųecTBeHHaA  MBiCAb Benopyccna 4 JinrBii, Munck, 1970. 
T. c., Ckopuua m Bynusiū, Munck, 1974, 

I. Vasilevskienė 


BUJALSKIS Antanas Bonaventūra (Bujalski Antonius Bona- 
ventura), 1726 Valkininkuose — 1782 ten pat, filosofas, teologas 
pranciškonas. Italijoje baigė Pranciškaus Asyžiečio kolegiją teo- 
logijos daktaro laipsniu. Grįžęs į Lietuvą, 1755 Vilniaus pran- 
ciškonų m-loje pradėjo dėstyti tilosofiją, ilgą laiką buvo studi- 
jų regentas. 1763—66 pranciškonų provinciolas. Nuo 1772 gyve- 
no Valkininkuose. Išleido teologinio turinio raštų. 


54 





PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.) Vilniaus pranciškonų m-la, 1755, 102 i. 
Dalys: Praefatio ad universam philosophiam, 2—5. Disputatio 
proocemialis, 5—23. Logica ad mentem doctoris subtilissimi 
Ioannis Dunsii Scoti, 23—53. Tractatus metaphysicus. Pars pri- 
ma metaphysicae sive ontologia, 56—94. Pars secunda meta- 
physicae seu pneumatologia, 94—102. 

Rankraštinis filosofijos kursas. Logikos ir metafizikos paskai- 
tos, kuriose scholastinės filosofijos problematika šiek tiek pa- 
pildoma Naujųjų laikų filosofijos pažiūromis. Logikos kursas 
siauras, metafizikos paskaitų išliko tik dalis. 

VUB, F 3—2540. R. Plečkaitis 


BULAKOVSKIS Benediktas (Butakowski Benedictus), Iiloso- 
fas pranciškonas. 1610 Vilniaus pranciškonų m-loje dėstė filo- 
sotiją. 

TRACTATUS CIRCA LIBROS ARISTOTELIS DE ANIMA. AD MENTEM 
SUBTILISSIMI DOCTORIS IOANNIS DUNS SCOTI. SUB REVERENDO 
PATRE  BENEDICTO BULAKOWSKI VILNAE ANNO DOMINI 1610. 
[TRAKTATAS APIE ARISTOTELIO „APIE SIELĄ“ KNYGAS. PAGAL 
SUBTILIAUSIOJO DAKTARO JOANO DUNSO SKOTO PAZIŪRAS, DES- 
TOMAS REVERENDO TĖVO BENEDIKTO BULAKOVSKIO VILNIUJE 
1610 VIEŠPATIES METAIS.] 193 f. 

Rankraštinis gamtos filosofijos kursas. Scholastinės psicholo- 
gijos paskaitos, skaitytos Vilniaus pranciškonų m-loje. Psicho- 
loginės pažiūros grindžiamos skotistinės gamtos tilosotijos 
principais. Vietomis aiškinamos Renesanso medikų koncepcijos, 
nurodomi nesutarimai tarp scholastų ir Renesanso epochos 
mokslininkų. 


BJK, Nr. 2592, f. 1086—1279. R. Plečkaitis 


BURBA Jeronimas (Burba Hieronymus), 1645.1X.30 Zemaiti- 
joje — 1705.X.14 Vilniuje, filosofas, teologas jėzuitas. 1676 bai- 
gė Vilniaus un-to teologijos [-tą. Gardino jėzuitų kolegijoje 
dėstė poetiką. 1681—84 Vilniaus un-te dėstė filosofiją, paskui 
3 m. teologiją, o 1686—87 — etiką. 1693—97 Kražių kolegijos 
rektorius. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos magist- 
ras (1681), teologijos daktaras (1687). Vienas žymesniųjų scho- 
lastinės filosofijos atstovų, nominalistas, kritikavęs tomistines 
koncepcijas. 


PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Vilniaus un-tas, 1683—84, 392 p. 


Dalys: Reflexio supra libros Aristotelis de anima, 1—265. Scien- 
tia scientiarum. Metaphysica Aristotelis, 267—314. Summarium 


55 


Ethices Aristotelices, 315—349. Discursus amaenus de meteoro- 
logicis entibus sub sensus nostros cadentibus, 353—390. Logi- 
ca, 391—392. 


Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės fizikos ir metafi- 
zikos paskaitos, skaitytos Vilniaus un-te 1683—84. Reiškiamos 
nominalistinės pažiūros, pasisakoma prieš idealistinę modaliz- 
mo koncepciją. Plačiai išdėstyta psichologijai skirtoji fizikos 
dalis. 


VUB, F 3—2056. 


PHILOSOPHIA NATURALIS, ANNO 1682. [GAMTOS FILOSOFIJA, 1682 
METAI.] Vilniaus un-ias, 318 I. 

Dalys: Dissertationes in Philosophi libros Physicorum, 1—211. 
Discursus in guatuor Aristotelis Caelorum libros de cosmolo- 
gia sive de mundo et caelo, 211—227. Discursus alius in Philo- 
sophi De ortu et interitu libros, 228—314. Reflexio supra libros 
Aristotelis De anima, 314—318. 


Rankraštinis gamtos filosofijos kursas. Scholastinės fizikos pa- 
skaitos. Psichologijai skirtų paskaitų tėra pradžia. Reiškiamos 
nominalistinės pažiūros. 


VUB, F 3—2175. R. Plečkaitis 





(| 


CHOINOVSKIS Paulius (Choynowski Paulus), 1667.V111.25 
Visneve — 1722.1V.30 Vilniuje, filosofas, teologas jėzuitas. Var- 
šuvos jėzuitų kolegijoje studijavo filosofiją, 1695 baigė Vilniaus 
un-to teologijos f-tą. Nesvyžiaus, Gardino, Plocko ir Pultusko 
jėzuitų kolegijose dėstė poetiką ir retoriką, Nesvyžiuje — filo- 
sofiją. 1699—702 Vilniaus un-te dėstė filosofija. Su pertrauko- 
mis 1704—22 dėstė ten pat teologiją ir kanonų teisę. Vilniaus 
un-to laisvųjų mokslų ir filosolijos magistras (1699), teologi- 
jos daktaras (1704), kanonų teisės daktaras (1722). 


LOGICA. ĮLOGIKA.] Vilniaus un-tas, 1699, 40 I. 


Dalys: Dialectica seu compendiosa in logicam introductio. Anno 
a restauratione mundi 1699 die 3 septembris, 366—405. Conc- 
lusiones philosophicae in ordine ad examen expositae, 406. 
Rankraštinis logikos kursas. Scholastinės logikos pirmosios da- 
lies — dialektikos paskaitos, kurių išliko nepilnas tekstas: nu- 
trūksta, aiškinant teiginių opoziciją. 

MAB, F 9—27. 28. 29, £. 366—406. R. Plečkaitis 


CHONDZINSKIS Jonas (Chądzynski Jan), 1600 greičiausiai 
Mozūrijoje — 1660.IV.22 Pašiaušėje, filosofas, teologas jėzuitas, 
publicistas. 1626 Braunsbergo kolegijoje baigė filosofijos studi- 
jas, 1633 — Vilniaus un-to teologijos f-tą. Vilniaus un-te dėstė 
poetiką, retoriką, 1639—42 — filosofiją, o 1642—43 dar ir eti- 
ką. Vėliau un-te dėstė teologiją ir kanonų teisę. Vilniaus un-to 
laisvųjų mokslų ir filosofijos magistras (1645). Karų metais 
gyveno Dancige. 

DISCURS KAPLANA IEDNEGO POLSKIEGO ROKU TYSIĄC SZESC SET 
PIECDZIESIĄTEGO SIODMEGO POST FESTUM TRANSFIGURATIONIS 


DOMINI, W KTORYM POKAZUIE ZA CO BOG KORONE POLSKĄ 
KARZE Y IAKO DALSZEGO KARANIA UYSC MAMY. X. JAN CHĄDZYN- 


27 


SKI. [VIENO LENKŲ DVASIšKIO APMĄSTYMAI 1657 METAIS PO 
VIESPATIES ATSIMAINYMO SVENTĖS, Už KĄ DIEVAS LENKŲ KA- 
RŪNĄ BAUDŽIA IR KAIP TOLIMESNĖS BAUSMĖS IšVENGTI GALĖTU. 
MĖME. KUN. JONAS CHONDZINSKIS, JĖZUITAS.] — Lietuvos publicistai 
valstiečių klausimu XVI a. pabaigoje — XVII a. pirmojoje pusėje. 5paudai 
parengė Ingė Lukšaitė („Acta historica Lituanica“, t, XII), V., 1976, 
p. 143—169. Liefuviškas vertimas ten pat, p. 170—197. 


Sielojamasi dėl Lietuvos ir Lenkijos valstybei gresiančio žlu- 
gimo, kurio priežastimis laikoma įsigalėjusi bajorų sauvalė, 
valstybės valdymo pakrikimas, karinės galios silpnumas. Ap- 
tariama beteisė valstiečių padėtis, smerkiamas jų asmeninis 
įbaudžiavinimas. Siūloma valstybės įstatymus pertvarkyti taip, 
kad jie atitiktų krikščionišką moralę, apriboti bajorų valdžią 
valstiečiams. 

R. Plečkaitis 


CILVIKOVSKIS Laurynas (Cylwikowski Laurentius), filoso- 
fas, teologas dominikonas. 1800—01 Vilniaus dominikonų m- 
loje dėstė tilosotiją. 

PARS PRIMA PHILOSOPHIAE, I. E. LOGICA, ANNO DOMINI 1800 
BREVITER PER GUAESTIONES COLLECTA. [PIRMOJI FILOSOFIJOS 


DALIS, T. Y. LOGIKA, 1800 VIESPATIES METAIS TRUMPAI PATEIKTA 
KLAUSIMAIS.] Vilniaus dominikonų m-la, 112 p. 


Dalys: Introductio in universam philosophiam. Anno Domini 
1800 inceptam Vilnae, 1—2. Logica, 2—60. Concertationes ad 
logicam pertinentes, 61—104. Index, 105—112. 


Rankraštinis logikos paskaitų kursas. Naujųjų laikų logikos 
koncepcijos derinamos su teologija, yra scholastinių teiginių. 


VUB, F 3 — 929/I. 


PARS SECUNDA PHILOSOPHIAE ID EST METAPHYSICA ANNO DO- 
MINI 180! BREVITER PER GUAESTIONES COLLECTA, SUB PROFES. 
SORATU ADMODUM REVERENDO PATRIS SACRAE THEOLOGIAE 
LECTORIS LAURENTII CYLWIKOWSKI. [ANTROJI FILOSOFIJOS DA- 
LI5S, TAI YRA METAFIZIKA, 1801 VIEŠPATIES METAIS TRUMPAI 
PATEIKTA KLAUSIMAIS. DĖSTANT PROFESORIUI, REVERENDUI 
TEVUI SVENTOSIOS TEOLOGIJOS LEKTORIUI LAURYNUI CILVI- 
KOVSKIULĮ] Vilniaus dominikonų m-la, 163 p. 


Dalys: Altera pars philosophiae id est metaphysica cuius se- 
guitur prolegomenon, 1—3. De ontologia, 3—37. Altera pars 
metaphysicae. Cosmologia, 37—48. Tertia pars metaphysicae. 
Psychologia, 49—78. Ouarta pars metaphysicae. Theologia na- 


58 


turalis, 79—88. Literariae concertationes ex metaphysica cum 
guibusdam additamentis, 89—158. Index, 159—163. 
Rankraštinis filosofijos kursas. Metafizikos paskaitos, kuriose 
ontologijos, kosmologijos ir psichologijos klausimai aiškinami 
pagal Ch. Volfo sistemą, siaurai, vietomis scholastiškai. Kos- 
mologija suvedama į antgamtinių reiškinių aiškinimą. 


VUB, F 3—929/1I. R. Plečkaitis 


š 


CECHOVICAS Martynas (Czechowic Marcin), 1532.XI. Zbon- 
šinėjeę — 1613.XI. Liubline, Lietuvos ir Lenkijos reformacijos 
veikėjas, radikaliosios antitrinitarizmo krypties vadovas ir 
ideologas. Mokėsi Liubranskio kolegijoje Poznanėje, 1554 stu- 
dijavo Leipcigo un-te. Įgijo humanitarinį išsilavinimą. 1555 
Kurniko reformatų bendruomenės ministras. 1559—63 Vilniaus 
kalvinistų bendruomenės ministras, kalvinistų m-los mokyto- 
jas. 1561 su M. Radvilos Juodojo pavedimu vyksta į Šveicariją. 
1564 įsijungė antitrinitorių judėjimą. Priverstas palikti Vil- 
nių, persikėlė į Lenkiją, pradžioje į Kujavus, kur įsteigė pir- 
mąją antitrinitarinę-anabaptistinę bendruomenę, vėliau — į 
Liubliną. 1570—98 Liublino antitrinitorių bendruomenės minist- 
ras, Lenkijos antitrinitarizmo vadovas. Religiniais ir visuome- 
niniais klausimais Čechovicas polemizavo su S. Budniu, Jo- 
kūbu Belžyciečiu, įėzuitų teologais. Atkakliai, nors ir nesėk- 
mingai, kovojo su F. Socinu. Išspausdino nemaža poleminių, 
teologinių raštų, tame tarpe: ,,Krikščioniški pasikalbėjimai“ 
(1575), „Kaištis į jo malonybės kunigo Jeronimo Povodovskio 
Žąslus“ (1583), „Apie pedobaptistų klaidų kilmę“ (apie 
1582—85), išvertė į lenkų k. N. Testamentą (1577). Idėjinį an- 
titrinitorių palikimą Čechovicas tikslino ir sistemino vadovau- 
damasis daugiausia unitarizmo principais. Neigė žmogaus sie- 
los nemirtingumą, skelbė radikalias antifeodalines mintis, pro- 
pagavo socialinę lygybę. Etinės Čechovico pažiūros yra vals- 
tietiško pobūdžio, pasižymi asketiškumu. 

ROZMOWY CHRISTIANSKIE. KTORE Z GRECKIEGO NAZWISKA DIA- 
LOGAMI ZOWIĄ: A TY IE NAZWAC MOŽESZ WIELKIM KATECH1Z- 
MEM. W KTORYCH SĄ ROZMAITE GADANIA O PRZEDNIEYSZYCH AR- 
TYKUEACH WIARY CHRISTIANSKIEY: AZOSOBNA O ZYDOWSKICH 
GADKACH, KTORYMI PANA JEZUSA CHRISTUSA Y EWANIELIAĄ WY- 


NISZCZYC CHCĄ. PRZEZ MARCINA CZECHOWICA Z PILNOŠČIĄ 
SPISANE Y WYDANE. KTORYCH PORZĄDEK NAYDZIESZ NĄ DRU- 


60 


GIEY STRONIE. [KRIKšSČIONISKI PASIKALBEJIMAI. KURIE PAGAL 
GRAIKIŠKĄ PAVADINIMĄ DIALOGAIS VADINAMI, O TU GALI JUOS 
PAVADINTI DIDZIUOJU KATEKIZMU, KURIUOSE YRA [ĮVAIRŪS 
SVARSTYMAI APIE SVARBIAUSIUOSIUS KRIKŠČIONISKO TIKĖJIMO 
TEIGINIUS IR ATSKIRAI APIE ZYDŲ PLEPALUS, KURIAIS JIE NORI 
PRAZUDYTI PONĄ JEZŲ KRISTŲ IR EVANGELIJĄ. MARTYNO ČCE- 
CHOVICO KRUOPšČIAI NURAŠYTI IR IŠLEISTI KURIŲ SUTVAR- 
KYMĄ RASI KITOJE PUSĖJE.Į Drukowa: Alexius Rodecki. Roku 1575. 
2+268+3 k.4+-27 k. 

Vienas svarbiausių teorinių antitrinitarizmo veikalų. Mokytojo 
ir mokinio dialogų forma aiškinamos kristologijos problemos, 
analizuojamas Sv. Raštas, nagrinėjami įvairūs politiniai, so- 
cialiniai, etiniai klausimai, kritikuojami talmudas ir žydų reli- 
gija. Skelbiamas „krikščioniškasis karas“ Antikristo pasauliui, 
kuriuo laikomi feodalinės visuomenės ir valstybės institutai bei 
katalikų bažnyčia. Pažymima, jog tikrieji, „ištikimieji“ krikš- 
čionys pripažįsta tik taikią moralinę kovą. Propaguojama uto- 
pinė ateities santvarka — „dievo karalystė“, kuri panaikins 
klasinius skirtumus, privačią nuosavybę, kurioje visi visuome- 
nės nariai bus lygūs. Skelbiama, jog „ištikimieji“ neturi daly- 
vauti valstybinėje prievartoje, tačiau pasaulietinei valdžiai, 
kaip dievo duotai, jie privalo paklusti. Tik tikybos reikaluose 
jie visiškai laisvi. Iš antropologinio pesimizmo pozicijų aiški- 
nama, kad žmogus išsigelbėjimo savo jėgomis nepasieks, Zmo- 
nijos vaduotojas esąs Kristus. Absoliučiai pacifistinės nesiprie- 
šinimo blogiui etikos pagrindu propaguojama krikščioniško 
gyvenimo samprata. Skelbiamos .antitrinitarizmo idėjos užima 
tarpinę padėtį tarp klasikinės reformacijos ir anabaptizmo, jun- 
gia abiejų šių krypčių elementus. Jos yra prieštaringos ir ne- 
nuoseklios. 


BNW, XVI OGu. 779. 


ZWIERSČIADLKO PANIENEK CHRISTIANSKICH, KU OBEYZRZENIU 
SIĘ W POWINNOSCIACH SWYCH CHRISTIANSKICH, TERAZ NOWO 
UROBIONE. [KRIKšSČIONIŠKŲ PANELIŲ VEIDRODELIS APSIZVAL- 
GYMUI į SAVO KRIKŠČIONIšKAS PRIEDERMES, DABAR NAUJAI 
PERDIRBTAS.] Rakėow. W Drukarni Theofila Adamowica. Roku od narodze- 
nia syna Božego 1582, 1464-/09 k. 


Dalys: Drukarz do tego co Zz poyžrzenia y napisu wszytko gani, 
1. Ich Mščiam Pannam Zofiey y Zuzannie z Lopiennika, Laso- 
čiankam, žiemie Lubelskiey Podezaszankam etė. Marčin Czecho- 
wic taski Božey winszuie: y w prawdžie zbawienney pomno- 
ženia, 1—6. Na tychže Panien herb, 6. Zwierščiadiko Panienek 
Christiaūskich, ku  obeyžrzeniu sie w powinnoščiach swych 


61 


Christiaūskich, Marčina Czechowica. Częščė pierwsza, iest o 
stowie Božym, o iego zacnošči, pewnošči, y doskonalošči: a to 
przečiw ludzkim wynalaskom, ktore niepisanym stowem Božym 
nazywaią, 1—49. Wtora częšė o Bogu iedynym, y o iedynym 
tež synu Božym cžilowieku Jezušie Christušie, 49—87. 
Trzečia cžęšė Oo powinnoščiach ludži christyanskich przečiw 
Bogu y Christusowi, takže y przečiw inszym ludžiam, 87—109. 
I dalyje kritikuojama katalikiškoji kontrreformacija. Remiantis 
N. Testamentu, pašiepiamos katalikų bažnyčios apeigos bei ins- 
titucijos, jėzuitai ir popiežiai smerkiami už paprastų žmonių 
apgaudinėjimą. Filosofijai prikišama, kad ji sugadinusi krikš- 
čionybę „žmogiškomis“ klaidomis. II dalis skirta Kristaus prob- 
lemai. Pabrėžiama žmogiška Kristaus kilmė. Chiliazmas, kurį 
atgaivina autorius, pajungtas praktinei etikai: žmogus iš pri- 
gimties esąs žemas, piktas ir neteisingas, dangiškasis žmogus 
turi atvesti žmoniją į dorovės kelią. III dalyje nagrinėjama eti- 
nė sekimo Kristumi problema. Žmogus turi įveikti išorinius pa- 
vojus, kuriuos siunčia jam dvasiškieji ir kūniškieji priešininkai. 
Jo kova dramatiška, pagrįsta nesipriešinimu blogiui, absoliučiu 
pacifizmu, o kovos priemonės — kantrybė, nuolankumas, ge- 
rumas, kuklumas ir nusižeminimas. Antropologinei koncepcijai 
būdingas pesimizmas. 

MAB, P-19 . 

1—100 

EPISTOMIUM NA WĘEDZIDLO JEGO MILOSCI XIEDZA HIERONIMA 
POWODOWSKIEGO, KANONIKA POZNANSKIEGO: KU OKAZANIU 
NIESEUSZNEGO IEGO POSTĘEPKU PRZECIW NIEWINNYM: Y KU 
ZAMKNIENIU UST, NIESEUSZNIE SIĘ NA PRAWDĘE ZBAWIENNO 
TARGAIĄCYCH. [KAISTIS Į JO MALONYBES KUNIGO JERONIMO PO- 
VODOVSKIO, POZNANES KANAUNINKO, ZĄSLUS, NURODANT NE- 
TEISINGĄ JO ELGESĮ PRIEš NEKALTUOSIUS IR UZČIAUPIANT LO- 


PAS, NETEISINGAI PRIEš TIESĄ GELBSTINTIS BESIKESINANČIAS.Į 
1583. 14 k. + 427 S. 


Antitrinitarizmo apologija, skelbiama dėstant pažiūras į re- 
ligiją ir religinę toleranciją. Reikalaujama tikėjimo laisvės ari- 
jonų bendruomenei. Nurodomas savanoriškas jos susibūrimo 
pobūdis, dvasinės kovos su blogiu priemonės. Aiškinamas reli- 
ginių ginčų pavojingumas valstybei. Remiantis nominalistų 
teiginiais apie universalijas, polemizuojama su Povodovskiu 
trejybės bei kitais religiniais klausimais. 


BCzK, XVI 1519/1. 
62 


DE PAEDOBAPTISTARUM ERRORUM ORIGINE, ET DE EA OPINIO- 
NE, OUA INFANTES BAPTISANDOS ESSE IN PRIMO NATIVITATIS 
EORUM EXORTU CREDITUR, [APIE PEDOBAPTISTŲ KLAIDŲ KILMĘ 
IR APIE PAZIŪRĄ, KURIA REMIANTIS TIKIMA, KAD VAIKUS REIKIA 
KRIKŠTYTI KODIKYSTĖJE,] Lublin. Typis Theophili  Adamidis. 1582— 
—85 (?). 244901 S. 


Nagrinėjamos moralinės krikšto pasekmės. Sekant Ž. Kalvinu, 
skelbiama, įog krikštatėvių institucija yra beprasmė, kūdikiai 
neišpažįstą dievo, jų sąmonė esanti baltas lapas. Pagrindine 
krikšto sąlyga laikoma moralinė žmogaus vertė, pasireiškianti 
gyvenimo būdu, poelgiais, veiksmais. Kritikuojama pirmosios 
žmonių nuodėmės dogma, jai priešpastatomas nuo paties žmo- 
gaus priklausantis dorovingumas. 


KMKT, M. 4*79. 


WUIEK. TO IEST, KROTKI ODPIS, NA PISANIE X. JAKUBA WUYKA 
Z WAZROWCA, THEOLOGA SOCIETATIS JEZU; O BOSTWIE SYNA 
BOZEGO, Y DUCHA $. PRZEZ MARCINA CZECHOWICA UCŽYNIONY. 
DO TYCHŽE STARSZYCH, Z KTORYCH DOZWOLENIEM, X. WUIEK 
PISAL Y WYDAL KŠIĄZKI SWE. [VUJEKAS, TAI YRA TRUMPAS AT- 
SAKYMAS I KUN. JOKŪBO VUJEKO Iš VONGROVECO, TEOLOGO 
JĖZUITO, RASYMĄ; APIE DIEVO SŪNAUS IR šV. DVASIOS DIEVIS- 
KUMĄ. MARTYNO ČECHOVICO ATLIKTAS. TAIP PAT TIEMS VY- 
RESNIESIEMS, KURIEMS LEIDUS, KUN. VUJEKAS RASĖ IR ISLEIDO 
SAVO KNYGAS.] Na koncu: Lublini, 26 Decembr. Anno a nato filio Dei 
Jesu Christo 1590, 5 k. + 134 S. 


Kritikuojami jėzuitai, kaltinant juos nutolimu nuo apaštališkojo 
idealo bei katalikiškosios tradicijos. Atskleidžiamas jėzuitų 
tamsumas, nusistatymas prieš laisvuosius mokslus. Polemizuo- 
jama su Vujeku trejybės klausimu, argumentuojama tuo, jog 
ši dogma veda į politeizmą. 


UMAL, 2436. 


Lit: L. Szeczucki, Marcin Czechowie, W., 1964, 
I. Vasilevskienė 


ČIRSKIS Aleksandras (Czyrski Alexander), 1626 Žemaitijoje — 
1679.V.19 Vilniuje, filosofas, teologas jėzuitas. Kauno, Kražių, 
Regensburgo jėzuitų m-lose, Vilniaus un-te dėstė poetiką, re- 
toriką, logiką, teologiją. 1668-71 Vilniaus un-te dėstė filosofiją, 
paskui — teologiją. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos 
magistras (1677). Čirskis — vienas žymesniųjų scholastinės l0- 
gikos atstovų Lietuvoje, logikos problemas aiškinęs giliai ir iš- 
samiai. 


63 


LOGICA. [LOGIKA.] Vilniaus un-tas, 1668—69, 183 I. 


Dalys: Tractatus dialecticus, 1—45. Disputationes logicae in 
Organum Aristotelis, 46—183. 

Rankraštinis logikos kursas. Scholastinės logikos paskaitos. 
Reiškiamos artimos šiuolaikinei logikai idėjos. Plačiai aiškinami 
loginės semantikos klausimai, tame tarpe semantinės antinomi- 
jos. Nagrinėjamos antinomijų sprendimo priemonės. 

VUB, F 3—2055. R. Plečkaitis 


DANILAVIČIUS Ignas (Danilowicz Ignacy), 1787.V11.30 Hri- 
nevičiuose — 1843.VIII.12 Frivaldove, Vilniaus universiteto pro- 
fesorius, teisės istorikas, Lietuvos Statuto tyrinėtojas. Mokėsi 
Lomžos pijorų m-loje, vėliau Baltstogės g-joje. 1810 įstojo į 
Vilniaus un-tą, moralinių ir politinių mokslų tf-tą, kurį baigė 
"teisės magistro laipsniu. 1814 Vilniaus un-te pradėjo dėstyti 
| krašto teisę. 1818, un-to išsiųstas, tyrinėjo Lietuvos teisės is- 
toriją Maskvoje ir Peterburge. 1819 Vilniaus un-to teisės I-to 
adjunktas, 1822 — profesorius. Už ryšius su filomatais 1823 
iš un-to pašalintas. 1825—30 Charkovo, 1835—39 Kijevo, 1839— 
42 Maskvos un-tų profesorius, įgijo teisės daktaro laipsnį. Su- 
rado ir paskelbė nemaža teisės, istorijos šaltinių, daugelio moks- 
linių veikalų autorius. 


OPISANIE BIBLIOGRAFICZNE DOTĄD ZNANYCH EXEMPLARZY STA- 
TUTU LITEWSKIEGO, REKOPISŠMIENNYCH I EDYCYY DRUKOWĄA- 
NYCH, TAK W RUSKIM ORYGINALNYM, JAKO TEž W POLSKIM I 
LACINSKIM JĘZYKU. [BIBLIOGRAFINIS IKI šIOL ZINOMŲ LIETU- 
VOS STATUTO. EGZEMPLIORIŲ, RANKRAŠTINIŲ IR SPAUSDINTŲ 
LEIDINIŲ, TIEK ORIGINALIĄJA RUSŲ, TIEK IR LENKŲ, LOTYNŲ 
KALBOMIS, APRAŠYMAS] — „Dzieūnik Wilenski“, 1823, t. 1, s. 377— 
398, t. 2, s. 1—18, s. 162—177, s. 261—293. 


Plėtojama pažiūra, kad įstatymai aiškiau už kitus istorinius 
paminklus išlaiko įvairių švietimo lygių bei įvairių visuomeni- 
nių santykių žymes. Teisės pakitimus sąlygoja ne „tautos dva- 
sia“, o realios socialinės priežastys. Lietuvos Statuto tyrinėji- 
mas įgalina atskleisti visuomeninės kovos reikšmę teisės vysty- 
muisi, parodo jos įtaką rašytinei teisei. 


HISTORYCZNY RZUT OKA NA PRAWODAWSTWO LITEWSKIE. (ISTO- 
RINIS ŽVILGSNIS Į LIETUVIŲ ĮSTATYMŲ LEIDIMĄ.] — „Pamigtnik 


3. 1021 65 


naukowy“, t. 2, 1837, s. 235—267. Pirmoji publikacija: Historischer Blick 
auf das Litthauische Statut und den Einfluss dės rėmischen Rechts auf das 
polnische und litthauische.— „Dorpater Jahrbūcher“, 1834, Nr. 4—6. 


Lietuvos teisės ištakų ieškoma papročių teisėje. Teisės atsira- 
dimas aiškinamas luomų kova. Lietuvos Statutas — tos kovos 
rezultatas. Kalbama apie romėnų teisės įtaką Lietuvos Statutui. 


IGNACEGO DANILOWICZA B. PROFESORA PRAWA W UNIWERSYTE- 
TACH: WILENSKIM, CHARKOWSKIM I KIJOWSKIM KODEX NAPO- 
LEONA W POROWNANIU Z PRAWAMI POLSKIEMI I LITEWSKIEMI. 
ROZPRAWA OPRACOWANA W ROKU 1818, NA TEMAT ZADANY 
PRZEZ RADĘ B. UNIWERSYTETU WILENSKIEGO. Z AUTOGRAFU 
ZNAJDUJĄCEGO SIĘ W DZIALE RĘKOPISOW BIBLIOTEKI CESARS- 
KIEJ PUBLICZNEJ W PETERSBURGU WYDAL ALEXANDER KRAU- 
SHAR. [IGNO DANILAVIČIAUS, BUVUSIOJO TEISĖS PROFESORIAUS 
VILNIAUS, CHARKOVO IR KIJEVO UNIVERSITETUOSE, NAPOLEONO 
KODEKSO PALYGINIMAS SU LENKŲ IR LIETUVIŲ TEISĖMIS, TRAK- 
TATAS, PARENGTAS 1818 METAIS BUVUSIOJO VILNIAUS UNIVERSI-. 
TETO TARYBOS DUOTA TEMA. Iš AUTOGRAFO, ESANČIO IMPERATO- 
RIŠKOSIOS PETERBURGO VIESOSIOS BIBLIOTEKOS RANKRAšČIŲ 
SKYRIUJE, IšŠLEIDO ALEKSANDRAS KRAUSHARAS.] W., 1905, 177+V 
s. Pirmoji publikacija: „Gazeta sądowa“, 1904, Nr. 36—53. 


Dėstoma prigimtinės teisės koncepcija. Įstatymai privalo vi- 
siems luomams leisti lygiai naudotis pilietinėmis teisėmis. Visi 
žmonės iš prigimties yra lygūs, tik visuomeninė santvarka 
sudaro sąlygas atskiriems luomams iškilti. Nors ir idealistiškai 
aiškinant baudžiavos atsiradimą, skelbiamos antifeodalinės idė- 
jos. Tikroji žmogaus vertė esanti jo visuomeniškumas. Teisė 
turinti kisti drauge su visuomeniniais santykiais. Naujus, tei- 
singus įstatymus reikia įvesti revoliuciniu keliu. Buržuazinės 
demokratijos idealai atsispindi keliamuose valstybės vieningu- 
mo, teisinės lygybės, pasaulietinės valdžios, feodalizmo pagrin- 
dų griovimo ir kt. reikalavimuose. Teisės filosofijos idėjos arti- 
mos Voltero, Ž. Ruso, š. Monteskjė pažiūroms. 
Lift: A, Janulaitis, Ignas Danilavičius Lietuvos bei jos teisės istori- 
kas, 1 d., K., 1932. 

I. Vasileuskienė 


DAUGIRDAS Angelas (Dowgird Aniot), 1776.X1I.2 Jurkovščiz- 
noje — 1835.IV. 26 Vilniuje, filosofas, pijoras. 1786—93 mokėsi 
Mogiliovo ir Mstislavo jėzuitų, Liubešovo ir Dombrovicų pijorų 
m-lose. 1793—96 studijavo Lietuvos Vyriausiojoje m-loje. 1796— 
807 Lydoje, Ukmergėje, Vitebske, Lužkose, Ščiučine dėstė 10- 
lynų k., matematiką, tiziką, filosofiją, teologija, lenkų literatū- 


66 





rą ir iškalbą. 1818—23 ir 1824—32 Vilniaus un-to filosofijos pro- 
fesorius. Nuo 1822 Mokslo bičiulių d-jos Varšuvoje narys-ko- 
respondentas. 1833 išrenkamas Vilniaus kanauninku. 1834—35 
Vilniaus Dvasinės akademijos logikos ir tilosotijos profesorius. 
Subjektyviojo idealizmo, I. Kanto apriorizmo ir formalizmo kri- 
tikas. Iš materialistinio sensualizmo ir empirizmo pozicijų kriti- 
kavo transcendentalinį idealizmą. Pažinimo teorijoje ir logikoje 
ryški A. Sniadeckio psichofiziologijos, škotų „sveiko proto“ filo- 
sofijos atstovų D. Stiuarto ir T. Rido, naujųjų laikų filosoių 
F. Bekono ir Dž. Loko, katalikiškosios filosofijos įtaka. Iš meta- 
fizikos Daugirdas pašalino ontologija. Sudėtinė metafizikos da- 
limi laikė psichologiją, apimančią logiką ir natūraliąją teologi- 
ją. Palaikė pagrindinę krikščioniškosios filosofijos idėją, būtent, 
kad apreiškimo religija ir jos filosofija negali prieštarauti teo- 
riniam mąstymui, protui. Remdamasis krikščioniškąja filosofi- 
ja, atmetė eudemonistinę etiką. Iškėlė originalių idėjų kalbos 
atsiradimo ir išsivystymo, gyvulių psichologijos klausimais. 
Daugelis Daugirdo rankraščių yra dingę. 

O LOICE, METAFIZYCE I FILOZOFII MORALNEY ROZPRAWA, NA 
SKUTEK KONKURSU OGLOSZONEGO PRZEZ CESARSKI UNTWERSY- 
TET WILENSKI ROKU 1820 DNIA 1 GO MARCA DO KATEDRY RZE- 
CZONYCH PRZEDMIOTOW, NAPISANA PRZEZ X, ANIOLA DOWGIR- 
DA S. P. MAGISTRA š. TEOLOGII. [TRAKTATAS APIE LOGIKĄ, ME- 
TAFIZIKĄ IR MORALĖS FILOSOFIJĄ, PARASYTAS SV. TEOLOGIJOS 
MAGISTRO KUN. PIJORO ANGELO DAUGIRDO IMPERATORISKOJO 
VILNIAUS UNIVERSITETO 1820 METŲ KOVO 1 DIENĄ PASKELBTO 
KONKURSO Į MINĖTŲ DALYKŲ KATEDRĄ PROGA] w Wilnie, 1821, 

2 5. 


Pasisakoma prieš subjektyvųjį idealizmą. Logikai skirtame sky- 
riuje tiriami proto sugebėjimai: pojūčiai, suvokimai, nuovoku- 
mas. Filosofijos principai grindžiami kantiškuoju matematinių 
tiesų aiškinimu. Siekiama išryškinti gnoseologines Dž. Berklio, 
Platono, D. Hiumo ir kt. idealizmo šaknis. Pojūčių kilmė aiški- 
nama, remiantis materialistiniu sensualizmu, pojūčių esmė — 
dualistiškai. Dėl to ir logika traktuojama kaip psichologijos 
dalis. Pastaroji nagrinėjama idealistiniu požiūriu. Pritariama 
pirminių ir antrinių kokybių teorijai, pripažįstami įgimti suge- 
bėjimai. Ginama škotų „sveiko proto“ m-los idėja apie išorinio 
pasaulio egzistavimo pagrindimą. Antrajame skyriuje dėstoma 
metaiizikos evoliucija, trečiajame — etikos problemos. Kritikuo- 
jant utilitarizmą etikoje, etikos uždaviniu laikomas žmogaus 
poelgių dievo, savo paties ir kitų žmonių atžvilgiu pagrindimas. 
Teigiama, jog reikalinga sukurti naują mokslą — asketiką, kuris 


,, 67 


tirtų veiksmus, apsprendžiančius žmogaus charakterį. Perfra- 
zuojamas kategorinis Kanto imperatyvas. Galutiniu moralės fi- 
losofijos tikslu laikoma sielos nemirtingumo įrodymas, 

L—19 
' 11800 
WYKEAD PRZŽYRODZONYCH MYšSLENIA PRAWIDEL CZYLI LOGIKA 
TEORYCZNA I PRAKTYCZNA PRZEZ X. ANIOLA DOWGIRDA ZGRO- 
MADZENIA XX. PIIAROW DOKTORA 5. TEOLOGII, CZEONKA, KOR- 
RESPONDENTA  KROLEWSKO-WARSZAWSKIEGO  TOWARZYSTWA 
PRZYIACIOL NAUK, KAPELANA GLOWNEGO SEMINARYUM DU- 
CHOWNEGO PRZY CESARSKIM UNIWERSYTECIE WILENSKIM. 
CZĘSC I. [PRIGIMTINIŲ MĄSTYMO TAISYKLIŲ IšSDĖSTYMAS, ARBA 
TEORINĖ IR PRAKTINĖ LOGIKA, PARAšĖ KUN. PIJORAS ANGELAS 
DAUGIRDAS, SV. TEOLOGIJOS DAKTARAS, KARALISŠKOSIOS VARŠU- 
VOs MOKSLO BIčČIULIŲ DRAUGIJOS NARYS-KORESPONDENTAS, VY- 
RIAUSIOSIOS DVASINĖS SEMINARIJOS PRIE IMPERATORISKOJO 
VILNIAUS UNIVERSITETO KAPELIONAS. I DALIS.] w Polocku. Roku 
1828, XLVIII 4-/84+425 s. 
Dalys: Przedmowa, I-XLVIII. Wykaz rzeczy, 1—18. Wstep, 1— 
10. Logika. Dzial pierwszy. O Wtadzach umystu ludzkiego niez- 
tožonych, czyli tych, ktėrę sie objawiaią przez nayprostsze iego 
dziatania, 11—112. Dzial drugi. W ktorym sie mėwi o wtadzach 
umyslu ztožonych, o sposobie doskonalenia ich lub zachowania 
w przyzwoitey rzezwošci, i o ich nadužyciu, 112—425. 


Siekiama atnaujinti kantizmo šalininkų iškreiptos bendrosios 
logikos problematiką. Aptariamas logikos objektas, funkcijos ir 
uždaviniai. Logika, kuri apima pažinimo teoriją ir pagrindines 
psichologijos problemas, prijungiama prie I-osios filosofijos da- 
lies. Skiriamos dvi logikos — natūralioji ir mokslinė. Keliama 
mintis, kad logikos problemas reikia tirti istoriškai. Logika ana- 
lizuojama nuo paprasčiausio „sielos“ sugebėjimo — pojūčių. 
Siuo atžvilgiu ryškūs materialistinio sensualizmo ir dualizmo, 
stichinio materializmo ir idealizmo elementai. Neigiama „įgimtų 
idėjų“ teorija. Iš dualistinių pozicijų kalbama apie tiesą. Įspė- 
jamas jutimiškumo ir racionalumo ryšys, mėginama suderinti 
racionalizmą su empirizmu. Kritikuojama I. Kanto antinomijų 
teorija, kuriai prikišamas agnosticizmas. Atmetamas apriorinių 
jutiminių erdvės ir laiko formų egzistavimas. Remiantis Dž. Lo- 
ko sensualizmu, kritikuojama D. Hiumo priežastingumo kon- 
cepcija. 

L—19 

11825 


MAB 


MAB, 


68 


—+-  ——--———m- 





ROZBIOR DZIELA POD TYTULEM: O FILOZOFIIi PRZEZ FELIXA JĄ- 
RONSKIEGO, Z UWAGAMI NAD NIEM, PRZEZ X. ANIOLA DOWGIRDA 
S. P. KAPELANA SEMINARIUM GLOWNEGO DUCHOWNEGO PRZY 
UNIWERSYTECIE WILEN. [FELIKSO JARONSKIO VEIKALO PAVADI- 
NIMU „APIE FILOSOFIJĄ“ ANALIZĖ IR PASTABOS APIE JĮ, PARASĖ 
KUN. PIJORAS ANGELAS DAUGIRDAS, VYRIAUSIOSIOS DVASINĖS 
SEMINARIJOS PRIE VILNIAUS UNIVERSITETO KAPELIONAS] — 
„Dziennik Wileūski“, t. 6, 1817 s. 67—111, s. 191—231, s. 283—331. 


Analizuojama lenkų filosofo kantininko, Krokuvos un-to pro- 
fesoriaus F. Jaronskio knyga „Apie filosotiją“. Mėginama at- 
skleisti šios knygos ir apskritai vokiškojo idealizmo klaidas. 
Pabrėžiami Kanto nuopelnai vystant filosofiją, pažinimo teori- 
ją, tačiau atmetamos pagrindinės transcendentalinės tilosotijos 
idėjos, jos pasekėjų pažiūros. Iš materialistinio sensualizmo po- 
zicijų kritikuojamas vokiškasis idealizmas, kuriam prikišamas 
pasaulio materialumo neigimas. Teigiama, kad empirizmo kryp- 
tis, filosofinės F. Bekono, R. Dekarto, Dž. Loko, Z. Dežerando, 
E. Kondiljako idėjos yra teisingiausios. Filosofija, anot Dau- 
girdo, privalo turėti vieningą teorinį žinių pagrindą. Keliama 
mintis apie gamtos dėsnių objektyvumą, pripažįstamas gamtos 
mokslo nepriklausomumas nuo religijos, scholastinės filosofijos. 


ANTIKRITIKA. ODPOWIEDž AUTORA NA RECENZYĄ JEGO DZIEEA, 
POD TYTULEM: PRZYRODZONE MYŠLENIA PRAWIDEA I T. D. [AN- 
TIKRITIKA. AUTORIAUS ATSAKYMAS Į SAVO VEIKALO PAVADINI- 
MU „PRIGIMTINĖS MĄSTYMO TAISYKLĖS IR T. T.“ RECENZIJĄ.] — 
„Dziennik Wilefiski“, t. 9, 1830, s. 131—149, s. 196-—220. 


Pažymima, kad recenzentas, vertindamas veikalą iš kantizmo po- 
zicijų, iškraipė autoriaus pažiūras. Atsakant recenzentui, įro- 
dinėjama, jog logika tiesia kelius kitiems mokslams, jog tiesos 
pažinimas neįmanomas be žmogiškojo pažinimo teisingumo įro- 
dymo. Siuo klausimu būtina kovoti su idealizmu ir skepticizmu, 
Nurodoma, jog tikslas, kurio siekiama veikale „Prigimtinės 
mąstymo taisyklės“, yra apreiškimo religijos ir jos Tilosolijos 
suderinamumo su „grynuoju protu“, t. y. teoriniu mąstymu, 
įrodymas. 


RZECZYWISTOSC POZNAN LUDZKICH. [ŽMOGIšKOJO PAZINIMO 
PER SABSUISŲ — „Wizerunki i roztrząsania naukowe“, t. 5, 1839, 
s. 5D—81. 


Materialistinio sensualizmo argumentais remiantis, įrodinėja- 
mas materialaus pasaulio objektyvumas. Apeliuojant į „sveiką 
protą“, kritikuojama Kanto pažiūra į laiką ir erdvę kaip aprio- 
rines jutimiškumo formas. Priežastys, pasekmių ryšiai laikomi 


69 


objektyviai egzistuojančiais, nepritariama gnoseologiniam Hiu- 
mo indeterminizmui. Filosofijos uždavinys esąs įrodyti istori- 
nio pasaulio realumą, pagrįsti žmogaus žinių tikroviškumą. 


LEKCYE WSTEPNE DO KURSU FILOZOFII. [ĮVADINĖS FILOSOFIJOS 
KURSO PASKAITOS.] Wilno, 1821, 374249 k. 


Rankraštinis filosofijos kursas, skaitytas Vilniaus un-te. Ap- 
žvelgiami filosofijos apibrėžimai nuo Talio iki Kanto laikų. Fi- 
losofijos paskirtis — surasti visai žmonijai reikšmingas tiesas, 
„nuo žmogaus jutimų ir kasdieninės sąmonės labiausiai už- 
slėptus gamtos dėsnius“, filosofija turinti tarnauti žmonijos 
laimei. Kantas laikomas genialiu filosofu, padariusiu pervers- 
mą filosofijoje ir iškėlusiu daugelį svarbiausių gnoseologinių 
problemų. Analizuojami šie psichologijos ir logikos klausimai: 
jutimai, sąvokos, vaizduotė, žmogaus žinių pradmenys, spren- 
dimai, jutimiškos iliuzijos, mąstymas, sakinių vartojimas, tiki- 
mybė, hipotezės, įrodymo ir išdėstymo metodai, apibrėžimai, 
žmogaus valia, sielos nemirtingumas. Nurodoma, įog Iaktorius, 
skatinantis protinių žmogaus sugebėjimų vystymąsi, yra vi- 
suomenė, visuomeniniai santykiai. Palaikoma natūralaus žmo- 
gaus kalbos atsiradimo ir vystymosi visuomenėje idėja. Į kalbą 
žvelgiama kaip į besivystantį procesą, kuriame įvairių elemen- 
tų atsiradimą sąlygoja laipsniškai sudėtingesnė žmonių komu- 
nikacija. Pagrindiniu logikos dėsniu laikomas prieštaravimo dės- 
nis. Aptariamos nepilnoji indukcija bei deduktyvinė išvada. Ide- 
alistiškai aiškinamos matematinės sąvokos. Jos laikomos kon- 
vencijomis, neturinčiomis atitikmens tikrovėje. 


VUB, F 3—625. UMAB, F 1—4616, s. 145—216; F 1—4573, s. 
118—145. 


KROTKIE UWAGI NAD DUSZĄ ZWIERZĄT I ROŽNICA JEJ OD DUSZY 
LUDZKIEJ. [TRUMPOS PASTABOS APIE GYVULIŲ SIELĄ IR JOS SKIR- 
TUMĄ NUO ŽMOGAUS SIELOS.] Vilnius, 1822, 25 1. 


Rankraštinis psichologijos traktatas. Parodomas pagrindinių 
gyvulių psichikos bruožų skirtumas nuo žmogaus psichikos. 
Daroma išvada, kad iš kartos į kartą įvairių rūšių gyvuliai ne- 
įgyja tobulesnių pažinimo sugebėjimų. Nors tiek gyvuliams, 
tiek žmogui būdinga turėti pojūčius, tačiau gyvuliai skirtingai 
nuo žmogaus neturi protinių sugebėjimų. Žmogus, naudoda- 
masis kalbos ženklais ir sakiniais, sugeba atlikti visai naujos 
kokybės intelektualinius veiksmus. Pažymima, jog tam tikri są- 
moningi veiksmai būdingi ir gyvuliams, vien tik automatizmui 


70 


gyvulių mąstymo negalima priskirti. Gyvulių ir žmogaus psi- 
chikos skirtumų problema aiškinama, remiantis A. Sniadeckio 
veikalu „„Organinių būtybių teorija“. 

VUB, F 3—625, k. 251—275. 


WSTEP DO EILOZOFII MORALNEJ, [MORALĖS FILOSOFIJOS ĮVA- 
DAS.] Vilnius, 1821—23, 84 k. : 
Rankraštinės moralės filosofijos paskaitos, skaitytos Vilniaus 
un-te. I dalyje nagrinėjami visuotinės „praktinės“ filosotijos, 
žmogaus poelgių savitumo ir taisyklių, moralės ir poelgių verti- 
nimo, bendrų įstatymų ir pareigų, pirminės ir aukščiausios mo- 
ralės taisyklių klausimai. II dalyje aptariama moralės filosoli- 
ja, žmogaus pareigos dievui ir sau pačiam. Sekant Loku, skel- 
biama nepilnaverte tokia filosofija, kuri netarnauja praktiniams 
žmogaus uždaviniams. Teorinė filosofija turinti būti susijusi su 
„praktine“, t. y. moralės filosofija. Pastaroji taip pat nagrinėja- 
ma kaip visuotinė etika, apimanti prigimtinę, politinę ir tarp- 
tautinę teisę, pedagogiką. Jos objektas yra moralės ištakų ir 
įstatymų, kelių į laimę išaiškinimas. Etika griežtąja prasme 
turinti išdėstyti žmogaus teisių ir moralinių pareigų pagrindus. 
Etikos skyrius, aiškinantis moralinio gėrio klausimus, vadina- 
mas asketika. Aukščiausias laimės pagrindas — tai išsilaisvini- 
mas iš kančių. Laisvas asmenybės apsisprendimas tam tikros 
veiklos atžvilgiu laikomas moraliu tik tada, kai ši veikla yra 
susijusi su daikto arba reiškinio pažinimu. Daugirdo etika dide- 
le dalimi grindžiama prancūzų ir lenkų šviečiamosios filosofi- 
jos idėja apie lemiamą pažinimo vaidmenį visuomeniniuose 
santykiuose. 

VUB, F 3—625, k. 276—359. E. Vasileuvskis 


Ž 
LOIKA [LOGIKAĮ, po 1821 m., 130 I. 


Dalys: Początek i wzrost loiki, 2—3. Wstep do loiki, 3—12. 
Rozdziat 1. Ogėlne wyobraženie wtadz duszy y wtadz umysto- 
wych czlowieka, jako tež praw ktėremi sie one rządzą, 13—15. 
Rozdziat 2. O czulošci, 15—28. Rozdziat 3. O poigtnošci, 29—32. 
Rozdzial 4. O samoznawstwie czyli poigtnošci wewnęetrznej, 33— 
37. Rozdzial 5. O wladzy wyobražet wzglgdnych. 38—42. Roz- 
dziat 6. Krėtka wiadomošė o wtadzy chcenia czyli o woli, ile 
wyktad tej wtadzy naležy do loiki, 43—44, Rozdziat 7. O po- 
czątku wiadomošci ludzkich, 44—47. Rozdziai 8. O wladzach 
sktadanych a naprzėd o wladzy poznawania przedmiotėw zew- 


71 


netrznych, 48—62. Rozdziat 9. O wyobražni, 62—70. Rozdzia? 
10. O wladzy sądzenia, 71—74. Rozdzial 11. O sądach domyšl- 
nych, 75—79. Rozdziat 12. O towarzystwie, 80—82. Rozdzia! 
13. Rozbiėr wyobražen, 83—85. Rozdziai 14. Zbior wyobražen- 
Synthesis, 86—92. Rozdziai 15. Uktad wyobraženi i wykazow, 
93—105. Rozdziat 16. O stosunku wyrazėw do wyobražefn nie- 
tylko przedniejszych, ale i wzglgdnych; skąd powstaie związek 
wyrazėw odpowiadający związkowi wyobražen, 106—118. Roz- 
dzial. Dodatek o ziudzeniach zmystowych, 119—130. 


Rankraštinis Angelo Daugirdo Vilniaus un-te skaityto logikos 
kurso konspektas. Rankraščio pradžioje pateikta trumpa logi- 
kos mokslo istorija. Paskui seka logikos kurso įvadas. Tvirti- 
nama logiką esant tam tikrų mąstymo taisyklių suma, Termi- 
nas „logika“ taip pat dar reiškiąs mąstymo sugebėjimą. Taisyk- 
lingo mąstymo pagrindas — žmogaus proto prigimtis. 


Mąstymo taisyklės esančios amžinos ir niekad nekinta. Tiesa 
esanti visuomet viena. Žinomos dvi logikos — prigimtinė ir te- 
"orinė. Prigimtinė logika esanti teisingas prigimtinių mąstymo 
taisyklių taikymas įvairioms aplinkybėms, teorinė logika aiški- 
na tas pačias taisykles abstrakčiai, parodydama kokios jos yra 
pačios savaime, netaikant jų konkretiems atvejams. Kaip reikia 
taisyklingai mąstyti, kad į sveiką protą nepatektų įžeidžiančių 
beprasmybių, parodė Dž. Lokas, E. Kondiljakas, Ž. Dežerandas. 
Sekančiuose šešiolikoje skyrių ir pridėtiniame (septyniolikta- 
me) skyriuje dėstomas iš kitų šaltinių žinomas A. Daugirdo 
logikos kursas. 


UMAB, F 1—4432. 


Lit: A. Fialkowski, Wiadomošč o žyciu i pracach naukowych š. p. X. 
Aniola Dowgirda, Wilno, 1836. S. Kaczmarek, Aniot Dowgird — filozol 
nieznany, Poznan, 1963. 3. ĮopomesKnų, Anuon JĮomruap — MEIC/AKTEAb 
snoxu [Mpocaemenua, Muncx, 1967. 


A. Viskanta 


DAUKANTAS Simonas, 1793.X.28 Kalviuose — 1864.XII.6 Pa- 
pilėje, istorikas, literatas, švietėjas, kultūros veikėjas. Mokėsi 
Kretingos pradinėje m-loje, Žemaičių Kalvarijos keturklasėje 
m-loje ir Vilniaus g-joje, nuo 1816 studijavo Vilniaus un-to lite- 
ratūros ir laisvųjų menų f-te, nuo 1818 — moralinių ir politinių 
mokslų f-te. 1819 baigęs un-tą teisių kandidato laipsniu, tęsė 
studijas, kol 1822 apgynė traktatą teisės magistro laipsniui gau- 
ti. 1826—34 dirbo Rygoje generalgubernatoriaus raštinėje. 1834 


72 


persikėlęs į Peterburgą, nuo 1835 dirbo Valdančiojo senato pir- 
majame departamente. Pablogėjus sveikatai, 1850 grįžo į Lie- 
tuvą. Nuo 1851 pensijoje. Rinko, tyrinėjo ir leido lietuvių tau- 
tosaką. Reiškėsi lietuvių kalbos mokslo baruose, rūpinosi 
lietuvių k. ugdymu. Į lietuvių k. vertė grožinės literatūros kūri- 
nius. Rengė ir leido lietuvių k. vadovėlius. Išvertė ir išleido po- 
puliarių knygelių praktiniais žemės ūkio klausimais. Giliausią 
vagą lietuviškoje kultūroje išvarė istoriniais veikalais. 


Visuomenines Daukanto pažiūras sąlygojo Šviečiamojo amžiaus 
idėjos ir romantizmas. Prigimtinės teisės teorijos požiūriu vertin- 
damas istorinį procesą, baudžiavą traktavo kaip prigimtinių 
žmogaus teisių pažeidimą. Baudžiavinei priespaudai jis prieš- 
pastatė visuomenine sutartimi besiremiančios santvarkos, neva 
egzistavusios praeityje, modelį. Istorinio regreso priežasčių ieš- 
kojo gyvenimo būdo poslinkiuose, dorovės smukime, o progre- 
so galimybe siejo su įstatymų patobulinimu. Prigimtinės teisės 
ir visuomeninės sutarties teorijomis grindžiamo istorinio pro- 
ceso periodizaciją Daukantas papildė romantiniu praeities idea- 
lizavimu. Tačiau nuo romantikų jis skyrėsi tuo, kad praeityje 
ieškojo ne prieglobsčio nuo nepakeliamai sunkios tikrovės, bet 
siekimų idealo, galinčio būti teoriniu atramos tašku, vertinant 
dabartį ir nurodant gaires ateičiai. Šiomis teorinėmis prielaido- 
mis pagrįsti Daukanto vykdyti Lietuvos istorijos tyrinėjimai, 
Jiems jis skyrė ne tik mokslinę, bet ir auklėjamąją funkciją. 
Pastaroji nulėmė savitą istorinių Daukanto darbų charakterį, 
beletristinius formos ypatumus. Visuomeninės Daukanto pažiū- 
ros teigiamai veikė lietuvių nacijos konsolidavimosi procesą, 
žadino ir ugdė nacionalinę tautos savigarbą, kėlė liaudies švie- 
timo lygį 

DARBAI SENŲJŲ LIETUVIŲ IR ZEMAICIŲ. — S. Daukantas, Raš- 
tai, t. 1, V., 1976, p. 33—400. Pirmoji publikacija: Simanas Daukan- 


tas, Darbay senuju Lituwiu yr Žemaycziu 1822. Spaudai paruošė Vacla- 
vas ir Mykolas Biržiškai. K., 1929, 213 p. 


Dalys: Pratarymas, 35—40. Darbai, senovės lietuviams ir že- 
maičiams šiandien pripažįstami, 41—63. Kalba lietuvių ir Že- 
maičių, 64—65, Prekyba senovių lietuvių ir žemaičių, 65—69. 
Povyzius apsiėjimų senųjų lietuvių ir žemaičių, 69—81, Tikė- 
jimas senųjų lietuvių ir žemaičių, 81—94. Laidojimas senųjų 
lietuvių ir žemaičių, 94—99. Pasirodymas pirmųjų krikščionių 
tuose kraštuose, 99—102. Karės su gudais. Kernius ir Gimbutas 
kunigaikščiai Lietuvos ir Žemaičių, 102—108. Karės su gudais, 


73 


kuriose nėra minavojamų kunigaikščių Lietuvos ir Žemaičių, 
108—117. Įgulimas vokiečių į lečių žemę. Mantvila ir Zivinbu- 
das Lietuvos ir Žemaičių kunigaikščiai, 117—128. Erdvilas ku- 
nigaikštis žemaičių ir lietuvių. Karės su gudais ir totoriais, 
128—141. Utenis Lietuvos kunigaikštis, 141—145. Rimgaudas 
pirmas didis kunigaikštis Lietuvos, 145—155. Mindaugas pir- 
masis karalius Lietuvos, 155—182. Vaišvilkas didis kunigaikš- 
tis Lietuvos, 182—189. Sventaragis didis kunigaikštis Lietuvos, 
190—197. Gereimantas didis kunigaikštis Lietuvos, 197—203. 
Traidenis didis kunigaikštis Lietuvos, 203—209. Vytenis didis 
kunigaikštis Lietuvos, 209—246. Gediminas didis kunigaikštis 
Lietuvos, 247—280. Algirdas ir Kestutis didi kunigaikščiai Lie- 
tuvos, 280—326. Jogaila ir Vytautas didi kunigaikščiai Lietuvos, 
326—398. 


Pirmoji lietuvių kalba parašyta Lietuvos istorija, pirmasis Dau- 
kanto darbas. Apžvelgiama Lietuvos istorija nuo seniausių lai- 
kų iki Vytauto mirties. Tautos praeities, jos gyvenimo būdo se- 
novėje idealizacija skamba kaip disonansas XIX a. pirmosios 
pusės gyvenimo tikrovei. Išryškėja pagrindinės istorinio pro- 
ceso traktavimo tendencijos: jo vertinimas iš prigimtinės teisės 
pozicijų, valstybės atsiradimo aiškinimas visuomenine sutarti- 
mi ir kt. Istoriniai tyrinėjimai pajungiami praktiniams tautos 
švietimo, jos tautinio žadinimo ir konsolidavimo tikslams. 


BUŪDĄ SENOVĖS LIETUVIŲ, KALNĖNŲ IR ZEMAIČIŲ ISRAšĖ PAGAL 
SENOVĖS RAšSTUS JOKŪBAS LAUKYS. — 5. Daukantas, Raštai, t. I, 
V., 1976, p. 401—654. Pirmoji publikacija: Budą Senowęs- -Lštuwvia Kalnienė 
ir Zemajtiū iszraszzę Pagal Senowęs Rasztū Jokyb's Laukys. Petropilie. 
1845, 94252 p. 


Dalys: Pratarmė, 403—409. Skaidma, 410—411. Būdas senovės 
lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, 412—487. Tikyba senovės lietuvių, 
488—538. Viešės, arba šventės, 539—560. Rėda senovės lietuvių, 
561—590. Karyba senovės lietuvių, 591—616. Prekyba senovės 
lietuvių, 617—646. Lietuvių pinigai senovėj, 647—654. 


Aprašomi įvairūs dvasinio ir materialinio senovės lietuvių gy- 
venimo aspektai: nacionalinis charakteris, religija, kultūra, pa- 
pročiai, politiniai ir ekonominiai santykiai. Toliau vystomos iš- 
ryškėjusios „Darbuose...“ idėjinės tendencijos. Senovės lietuvių 
gyvenimo išaukštinimu, priešpastatymu XIX a. pirmosios pusės 
krašto tikrovei reiškiama griežta opozicija baudžiavinei ir ca- 
rinei priespaudai. Istorinis procesas vertinamas prigimtinės tei- 
sės teorijos požiūriu. Senovės lietuvių gyvenimas traktuojamas 


74 


kaip prigimtinė būklė, o dabartis — kaip prigimtinių teisių pa- 
žeidimas. Bandoma atskleisti vidines ir išorines baudžiavos at- 
siradimo priežastis. 


LIETUVOS ISTORIJA NU SENIAUSIŲ GADYNIŲ IKi GEDIMINUI 
D.L. K. PARASZYTA 1850 M. SIMANO DAUKANTO BUVUSIOJO VIL- 
NIAUS UNIVERSITETO PHILOZOPHRIJOS MAGISTRO. KNINGA I. Ply- 
mouth, Pa., 1893 m., 483 p. 


LIETUVOS ISTORIJA Nū GEDIMINO D.L.K. IKI LIUBLINO UNIJAI 
PARASZYTA SIMANO DAUKANTO BUVUSIOJO VILNIAUS UNIVERSI- 
TETO PHILOZOPHIJOS MAGISTRO, KNINGA II. Plymouth, Pa., 1897 m., 
531 p. Autentiškas pavadinimas: ISTORYJE ŽEMAYTYSZKA. 


Daukanto veikalas, kuriame toliau vystomos idėjinės ankstes- 
nių darbų tendencijos. Akivaizdžiai išreikštas patriotinis, anti- 
baudžiavinis ir anticarinis autoriaus nusistatymas. Rankraščio 
„Istoryje žemaytyszka“ signatūra: LKLI, F 1 (SD) 2. 


Lit: J. Repšys, Simono Daukanto visuomeninės ir politinės pažiūros, Fi- 
los. m. kand. laipsnio dis-ja, V., 1961, sign: VUB, F 76, DS 279. V. Mer- 
kys, Simonas Daukantas, V., 1972. B. Genzelis, Švietėjai ir jų idėjos 
Lietuvoje (XIX a.), V., 1972. 

S. Tunaitis 


DAUKšŠA Mikalojus (Daugsza Nicolaus, Daugsza, Dauksza 
Mikaloius), 1527/38 Babėnuose — 1613.II. Varniuose, vienas lie- 
tuvių raštijos pradininkų. Mokėsi greičiausiai kuriame nors už- 
sienio un-tų. 1570 Krakių klebonas, 1572 kanauninkas Varniuose, 
1580 Kražių altarista, 1592 gavo Betygalos parapiją. 1609 po 
M. Giedraičio mirties Žemaičių vyskupystės administratorius. 
Humanistinio išsilavinimo asmenybė, mokėjo lotynų, lenkų, bal- 
tarusių, graikų (?) k., turėjo vertingą b-ką su E. Roterdamiečio 
ir kt. Renesanso epochos autorių veikalais. Išvertė į lietuvių k. 
J. Ledesmos katekizmą (,„,Kathechismas arba mokslas kiekwie- 
nam krikszezionii priwalus“, 1595) bei mažąją J. Vujeko pos- 
tilę („Postilla catholicka“, 1599). Abu šie vertimai buvo pirmie- 
ji lietuviški leidiniai, spausdinti Didžiojoje Lietuvoje. Pasižy- 
mi kalbos grynumu ir vaizdingumu, stimuliavo literatūrinės 
lietuvių k. vystymąsi. Skirti kovai su reformacija, tačiau kartu 
juose stipriai išreikštos renesansinio humanizmo idėjos. Smer- 
kiamas paprastų žmonių niekinimas. Ginamos gimtosios kalbos 
teisės, raginama remti ją, vartoti viešajame gyvenime. Duoda- 
ma tautos samprata. Tautos apraiškomis laikoma sava gyvena- 
moji teritorija, papročiai, kalba. Propaguojami patriotizmas, 


79 


tikybinė tolerancija. Aiškinama švietimo svarba. Daukšos idėjų 
poveikis pastebimas K. Sirvydo raštuose, XVII a. leidiniuose. 
XIX a. jos susilaukė atgarsio S. Stanevičiaus, K. Nezabitauskio, 
M. Valančiaus ir kt. rašytojų kūryboje. 


ILLUSTRISSIMO AC REVERENDISSIMO IN CHRISTO PATRI ET DO- 
MINO D. MELCHIORI, DEI GRATIA EPISCOPO MEDNICENSI DUCI 
GEDROICIO ETC. ETC. DOMINO ET PATRONO SUO COLENDISSI- 
MO. GRATIA ET PAX A DOMINO DEO NOSTRO IESU CHRISTO. 
ĮŠV1IESIAUSIAJAM IR GARBINGIAUSIAJAM TEĖVUI IR PONUI KRIS- 
TUJE, PONUI MELCHIORUI, DIEVO MALONE MEDININKŲ VYSKU- 
PUI, KUNIGAIKšČIUI GIEDRAIČIUI IR T. T., IR T. T, MANO BRAN- 
GIAUSIAM PONUI IR GLOBĖJUI. MALONĖ IR TAIKA MŪSŲ VIEš- 
PATIES DIEVO JĖZAUS KRISTAUS] — Daukšos Postilė K., 1926, 
p. 17—20. Teksto gale parašymo vieta ir data: Vorne Calendis Martij Anno 
a Christo Iesu nato 1599. Pirmoji publikacija kn: Postilla catholicka. Tai 
est: Ižguldimas Ewangeliu kiekwienos Nedelos ir szwętes per wissus me- 
tus. Per Kunig4ą Mikaloiu Dauksza Kanoniką Mednikų, iž lekiszko 
perguldita. Su wala ir dalaidimu wireusiuių. W Wilniui. Drukarnioi Aka- 
demios Societatis Iesu. A. D. 1599. P. III!—V, (Sutrumpintai toliau: M. 
Dauksza. Postilla catholicka. V., 1599). Lietuviškas vertimas (nepil- 
nas) kn.: Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija, V., 1957, p. 64. 


Prakalba į M. Giedraitį, kurioje atsispindi etinės pažiūros, kaip 
antai: garbės ir naudos supratimas, vardo už visuomeninius 
nuopelnus įamžinimo vertinimas ir kt. Daugiau vertinami as- 
mens gabumai, moralinės savybės, negu kilmė. Reiškiamos tra- 
dicinės katalikybės pažiūros. Gausu palyginimų su Antikos mi- 
tologiniais vaizdiniais. 

VUB, R 1618. 

PRZEDMOWA DO CŽYTELNIKA LASKAVEGO. [PRAKALBA Į MALO- 
NŲJĮ SKAITYTOJĄ] — Daukšos Postilė. K., 1926, p. 23—26. Pirmoji 
publikacija kn: M. Dauksza. Postilla catholicka. V., 1599, p. VI/-—X. 
Pagrindiniai vertimai į lietuvių k.: „Varpas“, 1900, Nr. 7, p. 78; Nr. 8, 
p. 91—92, M. Biržiška, Rinktiniai mūsų senovės raštai, K., 1927, p. 
28—30. „Mokslo dienos“, 1939, Nr. 3, p. 130—133. 


Iškeliama gimtosios kalbos reikšmė tautos valstybingumui, san- 
tarvei, savitarpio supratimui. Remiamasi pavyzdžiais iš antiki- 
nės istorijos bei kaimyninių kraštų praktikos. Formuluojama tau- 
tos samprata. Pasisakoma už individo tarnavimą tėvynei. 
Reiškiami draugiški jausmai Lenkijai, nors labiausiai akcen- 
tuojamas valstybinis LDK patriotizmas. Ginami lietuvių oru- 
mas, kalba. Atsispindi renesansinės etikos bei katalikiškosios 
metafizikos koncepcijos. 


VUB, R 1618. 
76 


Lit: J. Lebedys, Mikalojus Daukša, V., 1963. P. Rabikauskas, Mi- 
kalojus Daukša. Jurgio Lebedžio monografiją perskaičius.— „Aidai“, 1966, 
Nr. 3, p. 138— 143. 

A. Varanavičius 


DAUNORAVIČIUS Dominikas (Downorowicz Dominicus), do- 
minikonų filosolijos profesorius, teologas. 1774 Vilniaus domi- 
nikonų m-loje dėstė filosofiją. 1785 — Lietuvos dominikonų 
provinciolas. Išleido teologinio turinio raštų. Kompromisinės 
krypties atstovas. Dėstydamas tomistinę scholastinę filosotiją, 
bandė derinti ją su Naujųjų laikų filosofijos teorijomis. 
PHILOSOPHIA MENTIS ET SENSUUM, VETUS ET NOVA SELECTIS 
OUAESTIONIBUS UTILIBUS EX VETERUM AC RECENTIORUM PHILO- 
SOPHORUM DOCTRINIS CONCINNATA PRINCIPIIS ARISTOTELIS, TUM 
MENTI DIVI THOMAE AGUINATIS ANGELICI ECCLESIAE DOCTO- 
RIS OUINTI CONFORMES STILO METHODO TRACTANDI AC RERUM 
DELECTUM JUVENUM INGENIIS ACCOMODATA. PRAELECTA A 
REVERENDO PATRE LECTORE FRATRE DOMINICO DOWNARO- 
WICZ IN STUDIO GENERALIi VILNENSI SACRI ORDINIS PRAEDICA- 
TORUM ANNO POST XRISTUM NATUM 1774. [MĄSTYMO IR JUTIMŲ, 
SENOJI IR NAUJOJI FILOSOFIJA, DARNIAI SUDARYTA RINKTINIAIS 
NAUDINGAIS KLAUSIMAIS Iš SENŲJŲ IR NAUJŲJŲ FILOSOFŲ 
DOKTRINŲ, SUDERINTĄ SU ARISTOTELIO PRINCIPAIS, PASKUI 5U 
DIEVISKOJO ANGELIšKOJO TOMO AKVINIEČIO, PENKTOJO BAZNY- 
C10S DAKTARO, PAZIŪROMIS. PRITAIKYTA AIšKINAMOJO METODO 
STILIU!I IR JAUNUOMENĖS PROTAMS ŽAVĖTI. SKAITYTA REVEREN- 
DO TĖVO LEKTORIAUS, BROLIO DOMINIKO DAUNORAVICIAUS 
VILNIAUS SVENTOJO PAMOKSLININKŲ ORDINO GENERALINEJE 
STUDIJOJE 1774 METAIS PO KRISTAUS GIMIMO] 76 i. 


Dalys: Prolegomena in universam philosophiam, 2—6. Philo- 
sophiae pars prima. Logica, 6—76. 


Rankraštinis logikos kursas, skaitytas Vilniaus dominikonų 
m-loje. Scholastines pažiūras bandoma derinti su Naujųjų laikų 
logika. 


VUB, F 3—876. K. Piečkaitis 


DAUNORAVIČIUS Vincentas (Downorowicz Vincentius), fi- 
losofas, teologas dominikonas, protesorius. 1765—067 Paparčių 
dominikonų m-loje dėstė tomistinę filosofiją. 1778—81 Lietuvos 
dominikonų provinciolas. Kaip scholastinės filosofijos atstovas, 
ignoravo Naujųjų laikų filosofijos teorijas, nors antrojoje XVIII 
a. pusėje Lietuvoje tai buvo aiškus anachronizmas. 


PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.J Paparčių dominikonų vienuolyno m-la, 
1765—67, 523 I. 


77 


Dalys: Philosophia rationalis juxta inconcussam tutissimague 
divi Thomae Aguinatis angelici ecclesiae doctoris nostrigue 
praeceptoris dogmata. Tradita anno 1765 septembris mihi fratri 
Valentino Zaborowski a reverendo patre Vincentio Downaro- 
wicz actuali professore philosophiae sacrae theologiae lectore 
in conventu formali Poporcensi ordinis Praedicatorum, 3—202. 
Philosophia naturalis seu physica juxta inconcussam mentem 
divi Thomae Aguinatis angelici praeceptoris et ecelesiae docto- 
ris tradita ab admodum reverendo patre Vincentio Downaro- 
wicz sacrae thaelogiae lectore actuali philosophiae professore 
mihi fratri Valentino Zabrowski. Anno a partu virginis 1766 
die 15 septembris inchoata, 203—497. Metaphysica. Ad mentem 
divi Thomae angelici ecelesiae doctoris tradita ab admodum 
reverendo patre Vincentio Downarowicz sacrae theologiae lec- 
tore actuali philosophiae professore. Mihi fratri Valentino Za- 
borowski. Anno a partu Virginis 1767 die 21 julij in conventu 
studij formalis Poporcensi inchoata, 499—523. 


Rankraštinis filosofijos kursas. Logikos, gamtos filosofijos ir 
metafizikos paskaitos. Dėstoma tomistinė filosofija. 


VUB, F 3— 1111. 


PHILOSOPHIA NATURALIS SEU PHYSICA. JUXTA INCONCUSSAM 
MENTEM D. THOMAE AGUINATIS ANGELICI PRAECEPTORIS ET 
ECCLESIAE DOCTORIS IN STUDIO FORMALI POPORCENSI ANNO 
1766 MENSE SEPTEMBRIS, TRADITA AB ADMODUM REVERENDO 
PATRE SACRAE THEOLOGIAE LECTORE TUNC ACTUALI PHILOSO- 
PHIAE PROFESSORE VINCENTIO DOWNAROWICZ. [GAMTOS FILOSO- 
FIJA, ARBA FIZIKA, PAGAL NEPAJUDINAMAS DIEVIšKOJO TOMO 
AKVINIEČIO, ANGELIšSKOJO MOKYTOJO IR BAŽNYČIOS DAKTARO 
PAZIŪRAS PAPARČIŲ FORMALIOJOJE STUDIJOJE 1766 METŲ RUG- 
SĖJO MĖNESĮ. DĖSTYTA REVERENDO TĖVO, SVENTOSIOS TEOLO- 
GIJOS LEKTORIAUS, AKTUALIOJO FILOSOFIJOS PROFESORIAUS 
VINCENTO DAUNORAVIČIAUS.] 663 p. 


Dalys: Prooemium, 1—10. Prima pars physicae. De ente mobili 
in communi. In octo libros Physicorum divisa, 11—375. Pars 
altera physicae tractans de ente mobili in communi, 376—471. 
Pars tertia physicae. De ortu et interitu seu de generatione, 
corruptione et alteratione, 472—543. Pars guarta physicae con- 
tinens tractatum de anima, 544—663. 


Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės gamtos filosofijos 
paskaitos. Dėstoma tomistinė gamtos filosofija, ignoruojant 
Naujųjų laikų gamtos mokslus. 


VUB, F 3—957. R. Plečkaitis 
78 


DOBŠEVIČIUS Benediktas (Dobszewicz Benedictus), 1722.111. 
12 Žemaitijoje — ?, filosofas, teologas jėzuitas, 1752 baigė Vil- 
niaus un-to teologijos I-tą. 1754—56 Vilniaus un-to matemati- 
kos profesoriaus asistentas, 1756—57 matematikos proiesorius. 
1757—58 Kražiuose, 1758—60 Polocke, 1760—63 Vilniaus un-te 
dėstė filosofiją. 1765—69 Vilniaus un-to sekretorius ir teologijos 
f-to dekanas, 1766 un-te vėl dėstė matematiką. 1773—74 un-to 
vicekancleris. Panaikinus jėzuitų ordiną, liko un-to teologijos 
f-to dekanu. 1782 Kražių m-los direktorius. Vilniaus un-to lais- 
vųjų mokslų ir filosofijos daktaras (1755), teologijos daktaras 
(1765), kanonų teisės daktaras (1773). Vienas žymesniųjų komp- 
romisinės krypties atstovų, bandė Naujųjų laikų filosofiją su- 
taikyti su scholastika, plačiai aiškino Naujųjų laikų gamtos 
mokslų pasiekimus. 


PLACITA RECENTIORUM PHILOSOPHORUM. EXPLANATA NEC NON 
PHAENOMENIS PHYSICIS, DEMONSTRATIONIBUS MATHEMATICIS, 
RESOLIUTIONIBUS PROBLEMATUM, OBSERVATIONIBUS, AC EXPE. 
RIENTIS, ADORNATA SUB AUSPICIIS PERILLUSTRIS MAGNIFICI 
DOMINI JOANNIS SZADURSKI, DAPIFERI LIVONIAE, JUDICIORUM 
CASTRENSIUM VICE-PRAEFECTI, AC IN JUDICIIS REGIIS ASSESO- 
RIALIBUS ASSESORIS A P. BENEDICTO DOBSZEWICZ SOCIETATIS 
JESU AA. LL. ET PHILOSOPHIAE DOCTORE, EJUSDEMOUE AC MA- 
THESEOS PROFESSORE. NOVOGRODECI ANNO 1760. [DABARTINIŲ 
FILOSOFŲ PAZIŪROS. AISKINAMOS, REMIANTIS TAIP PAT FIZIKOS 
REISKINIAIS, MATEMATINIAIS ĮRODYMAIS, PROBLEMŲ SPRENDIMU, 
STEBĖJIMAIS BEI EKSPERIMENTAIS. PARASYTA, GLOBOJANT SVIE- 
SIAUSIAJAM PRAKILNIAUSIAJAM PONUI LIVONIJOS TAURININKUI, 
KARO TEISMO VICEPIRMININKUI BEI KARALYSTĖS PATAREJŲ 
TEISMO PATARĖJUI JONUI SADURSKIUI, TĖVO JEZUITO BENEDIK- 
TO DOBŠEVIČIAUS, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS DAKTARO 
IR TO PATIES DALYKO BEI MATEMATIKOS PROFESORIAUS, NAU- 
GARDUKE, 1760 METAIS. Vilnae, Typis S.R.M. Academicis Soc. Jesu, 
467 p. “ 


Dalys: Dedicatio. Ex logica. Ex metaphysica. Ontologia. Aetio- 
logia. Psychologia. Theologia naturalis. Ex physica. Physica 
generalis. Physica particularis. 


Nušviečiami Naujųjų laikų gamtos mokslų pasiekimai. Skiria- 
mos šios gamtamokslinės disciplinos: kosmologija, uranologi- 
ja. stechiologija, meteorologija, geologija, hidrologija, fitolo- 
gija, zoologija, antropologija. Aiškinama I. Niutono fizika, 
XVIII a. astronomijos pasiekimai, heliocentrizmas laikomas hi- 
poteze. Naujieji gamtos mokslai dėstomi naująja terminija. 
Kartu paliečiami ir filosofijos klausimai: išdėstomos R. De- 
karto ir P. Gasendi pažiūros į materiją, Dž. Loko pažiūra į 


79 


pirmines ir antrines kokybes, kritikuojamas Dž. Berklio sub- 
jektyvusis idealizmas. Ryški tendencija ginti kai kuriuos seho- 
lastinės peripatetikų gamtos filosofijos teiginius, kurie derina- 
mi su Naujųjų laikų gamtos mokslais ir filosofija. 


VUB, IV—20870. 


PRAELECTIONES LOGICAE. EX PROBATIS VETERUM RECENTIORU- 
MO; PLACITIS CONSCRIPTAE IN USUM PHILOSOPHIAE AUDITORUM 
A P. BENEDICTO DOBSZEWICZ E SOCIETATE JESU AA. LL. ET PHIL- 
LOSOPHIAE DOCTORE EJUSDEMOGOUE PROFESSORE. [LOGIKOS PA5- 
KAITOS. PARAŠYTOS TĖVO JEZUITO BENEDIKTO DOBSEVIčIAUS, 
LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS DAKTARO BEI TO PATIES DA- 
LYKO PROFESORIAUS, REMIANTIS TINKAMOMIS SENŲJŲ IR DA- 
BARTINIŲ AUTORIŲ PAZIŪROMIS, SKIRIAMOS FILOSOFIJOS STU- 
DENTAMS.] Vilnae, Typis Academicis, anno 1761. 575 + 15 p. 


Dalys: Praefatio. Praeliminaria philosophica, 1:—11. Prolego- 
mena in logicam, 12—100. Logices pars prima. De prima men- 
tis operatione, 101—237. Logices pars secunda. De judicio et 
propositione, 238—353. Logices pars tertia. De ratiocinatione 
sive discursu, 354—413. Logices pars guarta. De methodo, 414— 
456. Exercitationes scholasticae in logicam, 457—575. Index 
rerum, 1—15. 


Dėstomos Naujųjų laikų logikos koncepcijos, daugiausia sekant 
Ch. Volfu ir italų filosofu Fortunatu Brešiečiu. G. Leibnico 
idėjomis remiamasi loginėms pažiūroms filosofiškai pagrįsti, 
Sekant Dekartu, ginama įgimtų idėjų koncepcija, priimama 
teiginių klasifikacija, nusistovėjusi nuo Por-Rojalio logikos lai- 
kų. Laikomasi Dekarto skelbtos intelektinės intuicijos koncep- 
cijos. Kita vertus, racionalizmas bandoma jungti su empiriz- 
mu, derinamas su scholastika ir teologija. Paskaitos yra komp- 
romisinio pobūdžio. 

VUB, IV— 18201, 18710. 


PROPOSITIONES PHILOSOPHICAE EX UNIVERSA PHILOSOPHIA. 
PROPUGNABUNTUR IN COLLEGIO ACADEM. VILNENSI SOCIETATIS 
JESU. PRAESIDE R.P. BENEDICTO DOBSZEWICZ SOCIETATIS JESU 
AA. LL. ET PHILOSOPHIAE DOCTORE EJUSDEMOUE ACTUALI PRO- 
FESSORE, NEC NON INCLYTAE PHILOSOPHICAE FACULTATIS SE- 
NIORE. ANNO 1763 MENSE MAIO DIE 7. [FILOSOFIJOS TEIGINIAI 
Iš VISOS FILOSOFIJOS. GINAMI VILNIAUS JĖZUITŲ AKADEMIJOS 
KOLEGIJOJE. VADOVAUJANT REVERENDUI TĖVUI JĖZUITUI BENE- 
DIKTUI DOBSEVIČIUI, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS DAKTĄ- 
RU! IR TO PATIES DALYKO AKTUALIAJAM PROFESORIUI BEI GAR- 
SIOJO FILOSOFIJOS FAKULTETO SENJORUI. 1763 METAIS GEGUZĖS 
MĖNESIO 7 DIENĄ] 54 p. 


80 


Nežinomo Vilniaus un-to filosofijos f-to absolvento tezės, gin- 
tos greičiausiai filosofijos moksliniam laipsniui įgyti. Tezių 
vadovas buvo Dobševičius. Dėstomos tezės iš pneumatologijos, 
psichologijos, natūralinės teologijos, bendrosios ir specialiosios 
fizikos, elektros, judėjimo problemų, titologijos, zoologijos. 
Dalis tezių nenumeruota. Aiškinami Naujųjų laikų gamtos 
mokslų pasiekimai. Specialiojoje fizikoje daugiausia vietos ski- 
riama astronomijai, atsargiai teigiamas heliocentrizmas. 
L—18 
1748 
Lit: R. Plečkaitis, Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje, V., 1975. 
R. Plečkaitis 


MAB 


DOGELIS Motiejus Dominikas (Dogiel Mathias Dominicus), 
1715.VII1.6 Gembuliuose — 1760.11.24 Varšuvoje, istorikas, 
pedagogas, visuomenės veikėjas. Baigęs Ščučino pijorų m-lą, 
kurį laiką ten pat mokytojavo. 1730 įstojo į pijorų ordiną. Stu- 
dijavo Leipcigo ir Paryžiaus un-tuose. Apie 1747 grįžo su tur- 
tinga medžiaga iš užsienio b-kų ir archyvų, skiriamas Vilniaus 
pijorų kolegijos rektoriumi. 1754 prie kolegijos įsteigė spaus- 
tuvę, 1756 konviktą (bendrabutį) bajorų jaunuomenei. 1758— 
64 Vilniuje išleido tritomį dokumentų rinkinį „Codex diplomati- 
cus Regni Poloniae et Magni Ducatus Lituaniae“. 1758 išleido 
dokumentų rinkinį apie Lenkijos ir Lietuvos sienas (,„„Limites 
Regni Poloniae et Magni Ducatus Lituaniae“). Dis-ja apie 
teisinius Lenkijos karalystės santykius su Silezija neišliko. 
Reiškėsi taip pat eiliuotoje panegirinėję kūryboje. Dogelio 
darbuose atsispindi švietėjiška pagarba menui, mokslui, pa- 
žiūros įvairiais politiniais, gnoseologiniais, etiniais klausimais, 
ryškios visuomeninių filosofinių XVIII a. koncepcijų apraiškos. 
Jo leidiniais bei rankraščiais naudojosi A. Naruševičius, S. 
Konarskis, H. Kolontajus ir kt. švietėjai, Varšuvos Mokslo 
bičiulių d-jos nariai. Nespausdintų Dogelio darbų rankraščiai 
iki I pasaulinio karo buvo saugomi Peterburge. „Codex diplo- 
maticus“ II t. rankraščio kopija, datuojama 1820, saugoma 
Varšuvoje (BNW). 

ARCUS TRIUMPHALIS IN DUCALI DOMUS OGINSCIANAE PORTA PE- 
NES SOLEMNEM INGRESSUM AD CURIAM OSZMIANENSEM ILLUST- 
RISSIMO ET EXCELLENTISSIMO DOMINO D. THADDAEO OGINSKI 
M. M.D. LIT: NOTARIO OSZMIANENSI CUM JURISDICTIONE, BABY- 
LICENSI, PRZEWALSCENSI, WOYGOVENSI, ETC. ETC. CAPITANEO 
COLONELLO SAC: REG. M. ET REIPUBLICAE ERECTUS ATĘUE PLAU- 


81 


SU DEVINCTISSIMI APOLLINIS COLLEGII SAPIEHANI VILNENSIS 
SCHOLARUM PIARUM. CELEBRATUS. [TRIUMFO ARKA ANT KUNI- 
GAIKŠTISKŲ OGINSKIŲ NAMŲ VARTŲ GARSIAM IR ĮŽYMIAM PONUI 
TADUI OGINSKIUI, LDK RAŠTININKUI AšMENOJE SU ĮGALIOJI- 
MAIS, BABILIČIŲ, PŠEVALSKO, VOIGOVO IR KT., IR KT. KAPITONUI 
PULKININKUI, IŠKILMINGO ĮZENGIMO Į AšMENOS RŪMUS PROGA 
PASTATYTA šSVENTOSIOS KARALISKOSIOS DIDENYBĖS IR RESPUB- 
LIKOS BEI PAGERBTA LABIAUSIAI ATSIDAVUSIOS VILNIAUS PI- 
JORŲ MOKYKLOS SAPIEGISKOSIOS APOLONO KOLEGIJOS PLOJI- 
MAIS.] Anno Triumphalis in Orbem ingressus Christi MDCCXL. (1740). 
Vilnae Typis S. R. M. Academicis Societatis Jesu, 28 p. 


Panegirika, kurioje liečiami etikos, estetikos, politinės minties, 
gamtos filosofijos (užuomina apie klaidžiojančius atomus ir 
kt.) klausimai. Apsieinama be krikščionybės atributų, naudo- 
jamasi Antikos vaizdiniais. 


VUB, IV —30896. 


PROSPECTUS OPERIS IN OU0 CONTINETUR EIUSDEM IN TOMOS 
DISTRIBUTIO. AD PRAESTANTISSIMOS RFGNI POLONIAE, ET M. D. 
LITUANIAE CIVES. [VEIKALO PROSPEKTAS, KURIAME 15DESTO- 
MAS JO SUSKIRSTYMAS I TOMUS. Į SAUNIUOSIUS LENKIJOS KARA- 
LYSTĖS IR LIETUVOS DIDZIOSIOS KUNIGAIKSTYSTĖS PILIE- 
ČIUS.] — Codex Diplomaticus Regni Poloniae et Magni Ducatus Litua- 
niae <...>. T. 1, Vilnae, MDCCLVIII. (1758), p. XXIII-XX VIII. 


Aptariant archyvinius šaltinius, jų paieškų bei tvarkymo isto- 
riją, liečiami bendresnio pobūdžio etiniai, politiniai, gnoseolo- 
giniai klausimai. Kritikuojami T. Livijus ir M. Kromeris už 
pernelyg laisvą pasakojimą, neparemtą autentiškais dokumen- 
tais, už objektyvumo ir moksliškumo stoką. 

L—18 


MAB 544 — 


Lit: J. Nowak — Dlužewski, Karta z dziejėw kultury polskiego osiem- 
nastowiecza.— „„Przeglad humanistyczny“, rocz. 5, 1961, Nr. 1, s. 141—143. 


A. Varanavičius 


DREVSAS Jonas (Drews Ioannes), 1646.IX.1 Varmėje — 1710. 
XII.21 Varšuvoje, filosofas, teologas jėzuitas. Vilniaus un-te, 
Braunsbergo, Kražių jėzuitų kolegijose dėstė poetiką, retoriką, 
filosofiją, matematiką, teologiją, vadovavo Braunsbergo ir 
Varšuvos kolegijoms. 1680—83 Vilniaus un-te dėstė filosoliją, 
paskui — teologiją. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filoso- 
fijos magistras (1680), teologijos daktaras (1683). Išleido is- 
torinio, pedagoginio ir religinio turinio raštų. Kaip vienas ra- 
dikalesniųjų scholastinės filosofijos atstovų, stengėsi remtis 


82 


Naujųjų laikų gamtos mokslų pasiekimais, ypač ten, kur jie 
neprieštaravo pagrindiniams scholastikos principams. 
PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.J Vilniaus un-tas, 1682—863, 169 I. 


Dalys: Traciatus de generatione et corruptione, 1—50, Tracta- 
tus in guatuor libros Aristotelis De meteoris, 51—65. Tractatus 
philosophicus in tres libros Aristotelis De anima. Dictatus 2 
decembris anno Domini 1682, 66—153. Tractatus physicus in 
Metaphysicam Aristotelis, 153—169. 


Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės gamtos filosofi- 
jos ir metafizikos paskaitos. Vietomis remiamasi Naujųjų laikų 
gamtos mokslų pasiekimais, ypač psichologijos paskaitose, mi- 
nimi stebėjimai mikroskopu. 


VUB, F 3 — 2094. 


INSTITUTIONES IUVENTUTIS IN VERA SOLIDAOŲ; ERGA DEUM PIE- 
TATE, IN COMPTA GRAVIĘŲ; MORUM CIVILITATE, ET HUMANIORUM 
LITERARUM FACULTATE, CONCINNATAE A R.P. JOANNE DREWS 
SOC: IESU 5. T. D. gĮUARUM PARS PRIMA ETIAM PROVECTIORI AETAĄ- 
TI PERUTIL!I SERVIT OBSERĘUIO. [JAUNUOMENĖS PAMOKYMAI, 
SIEKIANT TIKROSIOS IR PASTOVIOS DIEVO MEILES, GRAZIAUSIŲ 
BEI PRAKILNIAUSIŲ PILIETINIŲ PAPROČIŲ IR ZMOGISKOJO PAZL- 
NIMO. PARENGTI REVERENDO TEVO JĖZUITO JONO DREVSO, šV. 
TEOLOGIJOS DAKTARO, KURIŲ PIRMOJI DALIS TAIP PAT LABAI 
NAUDINGA IR PAGYVENUSIEMS ŽMONĖMS, SIEKIANTIEMS PA- 
KLUSNUMO.] Brunsbergae Typis Collegij Societatis Jesu. Anno M. DCC. 
IV. (1704). 244528 p. 


Dalys: Flori generis humani adolescentibus ingenuis, fructus 
honestatis et honoris, 3—12. Institutionum iuventutis pars I. 
Institutiones in vera solidague erga Deum pietate, 13—24, 1— 
171. Institutionum iuventutis pars II. Institutiones in compta 
morum civilitate, 172—249. Institutionum iuventutis pars III. 
Institutiones in humaniorum literarum facultate, 250—528. 


Moralės ir pedagogikos veikalas, pagrįstas scholastinės etikos, 
katalikiško auklėjimo ir jėzuitų pedagoginės sistemos princi- 
pais. III dalyje duodama žinių iš logikos — apie įrodymus, si- 
logistiką, apibrėžimus, nagrinėjamos retorinės įrodymų formos. 
Knygą Drevsas parašė, dėstydamas Vilniaus un-te. 


VUB, IV—-20080. R. Plečkaitis 


DZEVULSKIS Jokūbas (Džiewulski Jacobus), 1708.VII.23— 
prieš 1771, filosofas, teologas jėzuitas. 1738 baigė Vilniaus un- 
to teologijos f-ta. 1742—44 Kražiuose dėstė filosofiją. 1751— 


83 


57 Žeromine ėjo dvasininko pareigas. Išleido religinio turinio 
raštų. 

LIDIUS SEU LAPIS PHILOSOPHICUS <..> PER CURSU BIENNALI 
CONSUMANDO IN CHODKIEWICIANO COLLEGIO CROSENSI SOC. 
IESU ANNO 1742 IN ANNUM 1743. [BANDOMASIS, ARBA FILOSOFI- 
NIS AKMUO <...>, IšDĖSTYTAS DVIMEČIAME KURSE KRAZIŲ JĖ- 
ZUITŲ CHODKEVIčČIAUS KOLEGIJOJE 1742—43 METAIS.) 424 p. 
Dalys: Introductio in logicam seu dialectica instructio, |—68. 
Logica seu philosophia rationalis, 69—228. Tractatus physicus 
seu philosophia naturalis, 231—416. Argumenta contra de- 
monstrationem, 419—424, 

Rankraštinis filosofijos kursas. Seholastinės logikos ir gamtos 
filosofijos paskaitos. Sekama tradiciniais jėzuitų ordino teore- 
tikais, Naujųjų laikų gamtos mokslas ir filosofija neaiškinami. 


VUB,F1 — D 34. R. Plečkaitis 


DZIALTOVSKIS Dionyzas (Dzialtowski Dionysius), 1729.V1. 
3—?, trinitorių filosofijos profesorius. 1743 įstojo į trinitorių 
ordiną, gaudamas kitą vardą — Dionysius 4 S. Antonio. 1763— 
65 Vilniaus trinitorių kolegijoje dėstė filosofiją. Gerai žinoda- 
mas naujus mokslinius atradimus, paskaitose aiškino žymiau- 
sių XVII-XVIII a. mokslininkų pasiekimus astronomijoje, fizi- 
koje, chemijoje ir kt. moksluose. Filosofijos problemas sprendė 
daugiausia sekdamas G. Leibnico, Ch. Volio, italų filosofo For- 
tunato Brešiečio pažiūromis. 

PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.j Vilniaus Antakalnio irinitorių kolegija, 
1765—65, 395 I. 


Dalys: Introductio ad universam philosophiam, 1—2. Prolego- 
mena dialecticae, 2—9. Logica, 10—79. Metaphysica seu rectius 
prima philosophia, 80—240: Metaphysicae pars prima sive on- 
tologia, 82—165. Metaphysicae pars secunda seu pneumatolo- 
gia. Psychologia, 165—221. Pneumatologiae pars altera. Theo- 
logia naturalis, 222—240. Physica partem generalem et spe- 
cialem complectens clarissimorum moderni saeculi philoso- 
phorum, gui mechanicam philosophandi methodum amplectunt 
menti coniormata; atgue Deo T.O.M. adjuvante opera P. F. Dio- 
nysii a S. Antonio actualis philosophiae professoris usui et 
commodo discipulorum suorum. In collegio Antecollensi ad Vil- 
nam ordinis Excalceatorum Sanctissimae Trinitatis de redemp- 
tione captivorum de anno 1764 in annum 1765 a die 15 kalen- 


84 


darum novembris communicata, 241—366: Physica generalis, 
244—335. Physica specialis, 335—366. Adnotationes in univer- 
sam philosophiam, 367—395. 

Rankraštinis logikos, metafizikos ir fizikos paskaitų kursas. 
Brandžiausia yra fizikai skirtoji dalis: dėstomi nauji moksliniai 
atradimai, žymiausių XVII-XVIII a. mokslininkų teorijos — 
I. Niutono fizika, R. Boškovičiaus dinaminio atomizmo teorija, 
ginama M. Koperniko sistema. 


VUB, F 3—432. 


Lit: R. Plečkaitis, Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje, V., 


1975. 
R. Plečkaitis 


žė 


EICHVALDAS Karlas Eduardas (Eichwald Karl Eduard), 
1795.VII.5 Mintaujoje — 1876.X1.16 Peterburge, gamtininkas. 
Baigęs g-ją Mintaujoje, 1814—17 Berlyno ir Vienos un-tuose 
studijavo mediciną ir gamtos mokslus. 2 metus tobulinosi Svei- 
carijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje. 1819 Vilniaus un-te 
apgynė daktaro disertaciją gamtos mokslų, ichtiologijos klau- 
simais. 1819—21 gydytojas Latvijoje. 1821—27 Tartu ir Kaza- 
nės un-tuose dėstė gamtos ir medicinos mokslus. 1827—32 Vil- 
niaus un-to zoologijos ir lyginamosios anatomijos profesorius, 
1832—38 Vilniaus Medicinos-chirurgijos akademijoje dėstė z00- 
logiją, lyginamąją anatomiją ir mineralogiją. 1838 dėstė Peter- 
burgo Medicinos-chirurgijos akademijoje, o 1839—55 — taipogi 
ir kalnakasybos in-te. Tyrinėjo Lietuvos ir pietvakarinių Rusijos 
imperijos sričių florą, fauną, geologijos, mineralogijos ir pale- 
ontologijos problemas. Zoologijos tyrinėjimuose reiškė evoliu- 
cines pažiūras. Įrodinėjo spontanišką gyvybės atsiradimą iš 
vandenyje susikaupusios primityvios medžiagos, susidarius tam 
palankioms gamtinėms sąlygoms. Pripažino gyvūnijos pasaulio 
gradaciją, užsibaigiančią stuburiniais gyvūnais, o žmogų laikė 
aukščiausia šios gradacijos pakopa, 

IDEEN ZU EINER SYSTEMATISCHEN ORYKTOZOOLOGIE ODER 
UBER VERANDERT UND UNVERANDERT AUSGEGRABENE THIERE, 
ENTWORFEN VON DR. E. EICHWALD, DER KAISERLICHEN GESEL- 
LSCHAFT DER NATURFORSCHER ZU MOSKAU, DER KURLANDISCHEN 
GESELLSCHAFT FUR LITERATUR UND KUNST U. A. MITGLIEDE. 
AUS DEM 2“ BANDE DER JAHRESVERHANDLUNGEN DER KUR- 
LANDISCHEN GESELLSCHAFT FUR LITERATUR UND KUNST BE- 
SONDERS ABGEDRUCKT. [SISTEMINĖS ORIKTOZOOLOGIJOS IDĖ- 
JOS, ARBA APIE IšKASTUS NEIšSILAIKIUSIUS IR ISSILAIKIUSIUS 
GYVŪNUS, PARASYTA DAKTARO E. EICHVALDO, MASKVOS IMPĖE- 
RATORISKOSIOS GAMTININKŲ DRAUGIJOS, KURšŠO LITERATŪROS 
IR MENO DRAUGIJOS IR KT. NARIO., SPECIALIAI PERSPAUSDINTA 
Iš KURšO LITERATŪROS IR MENO DRAUGIJOS METINIŲ SVARSTY- 
MŲ 2-0JO TOMO.] Mitau, 1821, 44 S. 


86 





Dalys: Einleitung, 3—9. Von den verdndert ausgegrabenen 
Thierūberresten, 9—33. Von den unverūndert augegrabenen 
Thieren, 33—44. 

Paleozoologijos, tuo laiku vadintos oriktozoologija, tyrinėjimuo- 
se reiškiamos evoliucinės pažiūros. Apžvelgiama žemės plutos 
evoliucija, su jos procesais siejama gyvūnijos kaita. Gyvūnijos 
pasaulis traktuojamas kaip nenutrūkstama grandinė, kaip per- 
ėjimas nuo paprasto prie labiau sudėtingo. 


VUB, 6977. 


Z0O0LOGIA SPECIALIS OUAM EXPOSITIS ANIMALIBUS TUM VIVIS, 
TUM FOSSILIBUS POTISSIMUM ROSSIAE IN UNIVERSUM, ET PO- 
LONIAE IN SPECIE, IN USUM LECTIONUM PUBLICARUM IN UNI- 
VERSITATE CAESAREA VILNENSI HABENDARUM EDIDIT D. EDU- 
ARDUS EICHWALD, P. P.O. CAES. ACADEM, SCIENT. PETROP, COR- 
RESP. CAES. ACAD. NAT. CUR. LEOP. CAROL, MULT. SOCIETT. LIT- 
TER. SOCIUS. [SPECIALIOJI ZOOLOGIJA, KURIĄ, APRASANČIĄ TIEK 
GYVUS, TIEK IšKASAMUS GYVŪNUS PIRMIAUSIA RUSIJOS APSKRI- 
TAI IR LENKIJOS SPECIALIAI, SKIRIAMĄ NAUDOTIS VILNIAUS IM- 
PERATORIŠKAJAME UNIVERSITETE SKAITOMOSE PASKAITOSE. IS- 
LEIDO DAKTARAS EDUARDAS EICHVALDAS, PETERBURGO IMPE- 
RATORISKOSIOS MOKSLŲ AKADEMIJOS KORESPONDENTAS, <...>] 
PARS PRIOR PROPAEDEUTICAM ZOOLOGIAE ATOŲUE SPECIALEM 
HETEROZOORUM EXPOSITIONEM CONTINENS. CUM ICONE TITULI 
ET OUINOUE ALIIS LITHOGRAPHICIS. [PIRMOJI DALIS, APIMANTI 
ZOOLOGIJOS PROPEDEUTIKĄ IR SPECIALŲ HETEROZOORŲ APRA- 
ŠYMĄ. SU PAVEIKSLU TITULINIAME PUSLAPYJE IR KITOMIS PEN- 
KIOMIS LITOGRAFIJOMIS.] Vilnae, 1829, VI +314 p. PARS ALTERA 
SPECIALEM PODOZOORUM EXPOSITIONEM CONTINENS. [ANTROJI 
DALIS, APIMANTI SPECIALŲ PODOZOORŲ APRAŠYMĄ.] Vilnae, 1830, 
323 p. PARS POSTERIOR SPECIALEM EXPOSITIONEM SPONDYLO- 
ZOORUM CONTINENS. [SEKANTI DALIS, APIMANTI SPECIALŲ 
SPONDILOZOORŲ APRASYMĄ.] Vilnae, 1831, 404 p. 


Reiškiamos: evoliucinės pažiūros. Įrodinėjamas savaiminis pa- 
prasčiausių gyvūnijos formų atsiradimas iš vandenyje susikau- 
pusios primityvios masės. Išdėstoma gyvūnijos pasaulio grada- 
cija, aptariami genetiniai atskirų pakopų ryšiai. 

Lit: Z. Fedorowicz, Ewolucjonizm na Uniwersytecie Wilefskim przed 


Darwinem, Wr.-W., 1960. 
S. Tunaitis 


EINORAVIČIUS Kristūpas Pranciškus (Eynarowicz Christo- 
phorus Franciscus), 1644.VII.23 Trakų vaivadijoje — 1714. 
IV.22 Kaune, filosofas, teologas jėzuitas. Polocko jėzuitų ko- 
legijoje studijavo filosofiją, 1694 baigė Vilniaus un-to teologijos 
I-ta. Gardino, Kražių, Varšuvos, Plocko jėzuitų kolegijose ir 


87 


Vilniaus un-te dėstė poetiką, retoriką, filosofiją, teologiją. 1700— 
03 Vilniaus un-te dėstė filosofiją. Buvo Kauno, Kražių ir Po- 
locko kolegijų rektorius. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir ilo- 
sofijos magistras (1700), teologijos daktaras (1703). Išleido 
panegirikų ir eiliuotų kūrinių. Scholastinės tilosofijos atstovas, 
Aristotelio filosofiją aiškinęs pagal jėzuitų teoretikų interpreta- 
ciją. Fizikos problemas dėstė spekuliatyviai, bemaž neminėda- 
mas Naujųjų laikų gamtos mokslų pasiekimų. 

PORTA AUREA SCIENTIARUM SIVE TRACTATUS PERIPATHETICUS 
IN UNIVERSAM ARISTOTELIS LOGICAM. [AUKSINIAI MOKSLŲ VAR- 
TAI, ARBA PERIPATETISKASIS VISOS ARISTOTELIO LOGIKOS 
TRAKTATAS.] Vilniaus un-tas, 1700—01, 117 I. 

Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas. Yra idėjų, 
artimų šiuolaikinei logikai, plėtojama loginė semantika. 
VUB, F 3—1015. Anotuojamajam rankraščiui tapati rankraščio 
MAB, F 41—26 dalis. 

TYROCINIUM PHILOSOPHIAE SIVE INSTRUCTIO ET DISPOSITIO 
AD LOGICAM, ALIASĘOŲUE SCIENTIAS VULGO. [FILOSOFIJOS PRA- 
DZIA, ARBA PAPRASTAI TARIANT, LOGIKOS BEl KITŲ MOKSLŲ 
SUTVARKYMAS IR IšDĖSTYMAS.] Vilniaus un-tas, 1700, 200 £. 
Dalys: Dialectica. Tradita anno Domini 1700 atgue inchoata 
prima septembris, 1—66. Porta aurea scientiarum sive tractatus 
peripatheticus in universam Aristotelis logicam anno Domini 
1700, 67—200. 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas. Yra idėjų, 
artimų šiuolaikinei logikai. Išplėtotos abstrahavimo, universa- 
lijų ir predikamentų koncepcijos. 

VUB, F 3—1014. Anotuojamajam rankraščiui tapati rankraš- 
čio MAB, F 41—26 dalis. 

PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Vilniaus un-las, 1702—03, 125 I. 


Dalys: Tractatus peripatheticus continens naturalem scientiam 
tertio philosophiae anno expediendus. Respondens libris duobus 
Aristotelis De ortu et interitu et libris tribus De anima, 2—107. 
Triennalis cursus philosophici. Metaphysica seu scientia trans- 
naturalis, 108—115. 

Rankraštinis filosotijos kursas. Scholastinės gamtos filosofijos 
ir metalizikos paskaitos, kuriose sekama tradiciniais jėzuitų or- 
dino teoretikais. 


VUB, F 3—771. Anotuojamajam rankraščiui tapatus rankraštis 
MAB, F 41—708. 


88 


CONCLUSIONES EX UNIVERSA LOGICA. DISPUTABANTUR IN AL- 
MA ACADEMIA ET UNIVERSITATE VILNENSI SOCIETATIS IESU A 
RELIGIOSIS EIUSDEM SOCIETATIS, ANNO DOMINI 1701 MENSE 
OCTOBRI. [VISOS LOGIKOS IšVADOS. DISPUTUOTA VILNIAUS JĖ- 
ZUITŲ AKADEMIJOJE IR UNIVERSITETE SIO ORDINO NARIŲ, 1701 
VIESPATIES METAI SPALIO MENUO.] I p. 


Vilniaus un-to studentų filosofijos disputų tezės, parengtos, va- 
dovaujant filosofijos profesoriui Einoravičiui. Dvidešimtyje tezių 
dėstomi bendriausi scholastinės logikos teiginiai. Išspausdintos 
viename didesnio formato puslapyje, įrištos kartu su rankraš- 
tiniu Einoravičiaus dėstytų logikos paskaitų kursu. 


VUB, F 3—1014. 


CONCLUSIONES EX UNIVERSA PHILOSOPHIA. DEFENDENTUR IN 
ALMA UNIVERSITATE VILNENSI SOCIETATIS IESU A RELIGIOSIS 
EIUSDEM SOCIETATIS PRAESIDE REVERENDO PATRE CHRISTO- 
PHORO EYNAROWICZ SOCIETATIS IESU, ARTIUM LIBERALIUM ET 
PHILOSOPHIAE DOCTORE, ORDINARIO METAPHYSICES PROFES- 
SORE. ANNO DOMINI 1703. [VISOS FILOSOFIJOS IšVADOS. GINTOS 
VILNIAUS JĖZUITŲ UNIVERSITETE KRUOPšČIŲJŲ SIO ORDINO 
NARIŲ, VADOVAUJANT REVERENDUĮ TĖVUI JĖZUITUI KRISTUPUI 
EINORAVIČIUI, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS DAKTARUI, 
ORDINARINIAM  METAFIZIKOS PROFESORIUI. 1703 VIESPATIES 
METAI] 1 p. 


Parengtos nežinomų Vilniaus un-to studentų jėzuitų, šios te- 
zės galėjo būti skirtos disputui arba filosofijos moksliniam laip- 
sniui įgyti. Jose dėstomi bendriausi scholastinės filosofijos tei- 
giniai. Viso išspausdinta 50 tezių: 1—8 logikos, 9—46 fizikos, 
47—50 metatizikos. 


VUB, IV —30586. R. Plečkaitis 


(6 


GATĖJAS Pjeras (Gatey Petrus, Gatey Pierre Francois), 
1742.11.27 Bezansono vyskupijoje — ?, filosoias jėzuitas, moks- 
lininkas. Prancūzijoje studijavo matematiką. 1762 atvyko į Vil- 
nių. 1766 baigė Vilniaus un-to filosofijos f-tą, 1770 — teologijos 
f-tą. Bestudijuodamas Vilniaus jėzuitų Kilmingųjų kolegijoje, 
dėstė matematiką ir prancūzų k., 2 m. specializavosi astrono- 
mijoje kaip M. Počobuto asistentas. 1770—71 minėtoje kolegi- 
joje dėstė filosofiją, matematiką ir prancūzų k. Nuo 1772 dirbo 
un-to astronomijos observatorijoje. Vilniaus un-to laisvųjų 
mokslų ir filosofijos daktaras (1770), kanonų teisės daktaras 
(1773). 

CATECHISME CRITIGŲUE, MORAL ET POLITI0ŲUE. A L'USUGE DES 
JEUNES SEIGNEURS POLONOIS, OUI APPRENNENT LA LANGUE 
FRANGOISE PAR MR. L'ABLE PIERRE GATEY CI-DEVANT JĖSUITE. 
[KRITIKOS, MORALES IR POLITIKOS KATEKIZMAS. SKIRIAMAS 
LENKŲ BAJORISKAJAI JAUNUOMENEI, KURI MOKOSI PRANCŪZŲ 
KALBOS. PARAŠYTAS KUNIGO EKSJĖZUITO PJERO GATĖJO] A Vil- 
na, de Limprimerie Royale de L'Universitė, 1774, 132 p. 


Knyga parašyta klausimų-atsakymų forma. Įrodinėjama, kad 
mokslas neprieštarauja religijai, propaguojami katalikiškosios 
moralės principai, skelbiamas paklusnumas valdančiajai feoda- 
lų klasei. 1776 išėjo lenkiškas šios knygos vertimas, kuriame 
kartu duodamas ir prancūziškas tekstas: „,„Katechizm krytyczny, 
moralny y polityczny. Napisany przez J. X. Gatey“, w Wilnie, 
1776, 272 s. 


VUB, IV—22953, R. Plečkaitis 
GEDIMINAS apie 1275 — apie 1341, Lietuvos didysis kuni- 
gaikštis (1316—41), diplomatas, politikas, vienas Lietuvos 


centralizuotos feodalinės valstybės kūrėjų, kovos su kryžiuočių 
Ordinu ir totoriais organizatorius. Išvystė aktyvią diplomatinę 


90 








veiklą, siekdamas įveikti Kryžiuočių Ordino ir Hanzos sukurtą 
ekonominę ir politinę Lietuvos izoliaciją. Bandė, neutralizuo- 
damas Ordiną, priimti Romos krikščionybę. 1323 sudarė su Li- 
vonija taikos ir prekybos sutartį, vėliau patvirtintą popiežiaus. 
1325 sudarė sutartį su Lenkija, nukreiptą prieš kryžiuočius. 
Lietuva, faktiškai likdama pagoniška, Gedimino laikais susi- 
laukė tarptautinio pripažinimo. 

Visuomenines Gedimino pažiūras ir diplomatinę veiklą atspindi 
jo laiškai, rašyti aktyvių lietuvių tautos kovų su kryžiuočiais 
laikotarpiu. Išliko 6 laiškų, rašytų lotynų ir senąja vokiečių kal- 
bomis, nuorašai (vienas laiškas popiežiui, kiti penki įvairiems 
vokiečių miestams, vienuolių ordinams, vyskupams ir kt.). Sep- 
tinto laiško, rašyto popiežiui, turinys atpasakojamas popiežiaus 
bulėje. Gedimino pažiūros atsispindi taip pat popiežiaus legatų 
pasiuntinių pranešime apie derybas Vilniuje Lietuvos krikštiji- 
mosi klausimu, 1323 Lietuvos taikos sutartyje su Livonijos Or- 
dinu, Ryga ir jų sąjungininkais, 1326 atvykusio į Rygą Lietu- 
vos pasiuntinio Lesės pareiškime. Gediminui pirmajam pavyko 
tarptautiniu mastu sukompromituoti Ordiną, atskleidžiant už- 
kariautojiškus, grobikiškus jo tikslus. Atsakydamas į Gedimino 
laiškus, popiežius prižadėjo, Lietuvai priėmus krikščionybę, tar- 
pininkauti, sudarant su Ordinu taiką. Laiškuose simpatizuoda- 
mas katalikybei, vidaus politikoje Gediminas vadovavosi reli- 
gine pakanta. Kaip valdovas atstovavo feodalų klasei, buvo 
jos interesų reiškėjas, tačiau kartu gynė laisvuosius žmones — 
pagrindinę jėgą, atlaikiusią kovas su kryžiuočiais, saugojo jų 
teises ir privilegijas. Tautų tarpusavio santykius, kaip tai maty- 
ti iš laiškų, Gediminas siūlė grįsti religinio pakantumo ir nesi- 
kišimo į kitų kraštų vidaus reikalus principais. XIV a. Europoje 
tai buvo pažangios mintys. 

LAISKAS POPIEZIU! JONUI! XXII. Gedimino laiškai. Parengė V. Pa- 
šuta ir I. Štal, V., 1966, p. 23—27. (Sufrumpintai toliau: Gedimino 
laiškai. Tekstai leidinyje publikuojami originalo (lotynų, senąja vokiečių), 
lietuvių ir rusų kalbomis). Pirmoji publikacija: Liv-, Esth- und Curlandi- 
sches Urkundenbuch, hrsg. von F. G. von Bunge, Bd. 2, 1301—1367, 
Reval, 1855, S. 140—141 (Nr. 687). 

Aiškinamos Lietuvos karalystės, Mindaugo laikais priėmusios 
krikščionybę, grįžimo į senąją tikybą priežastys. Pagrindine 
laikoma priešiškas kryžiuočių požiūris į Lietuvos krikštą, pri- 
imtą apeinant Ordiną. Nurodoma, kad prieštaravimai tarp Lie- 
tuvos ir Ordino turi ne religinį, bet politinį pagrindą, kad Lie- 
tuvos valstybė kariauja su krikščionimis ne dėl to, kad sunai- 


91 


kintų katalikų tikėjimą, bet priešindamasi daromoms skriau- 
doms. Primenama, jog panašiai elgiasi krikščionių karaliai ir 
valdovai. Laiške parašymo data nenurodyta. Remiantis Gedimi- 
no nuoroda į šį laišką 1323 sausio 25 d. laiške, jis datuojamas 
1322. 

1323 M. SAUSIO 25 D. LAISKAS LIUBEKO, ZUNDO, BREMENO, MAG- 
DEBURGO, KELNO IR KITŲ MIESTŲ PILIEČCIAMS.— Gedimino laiškai, 
p. 28—37. Pirmoji publikacija: Pyccko-14B0HCKIe AKTBI, cočp. K. E. Ha- 
nepcKHM, CII6., 1868, c. 31—32 (Ne 54). 

Rašoma apie palankias sąlygas platinti krikščionybę Lietuvoje. 
Nurodomos kryžiuočių daromos kliūtys jai plisti. Atsispindi pa- 
stangos ekonomiškai stiprinti valstybę. Kviečiami riteriai, dva- 
sininkai, amatininkai, pirkliai ir kt. Iškeliama vadovavimasis 
išmintimi ir teisybe tarpusavio santykiuose. Ieškoma bendrų 
principų tarptautiniams santykiams reguliuoti. 

1323 M. GEGUŽĖS 26 D. LAIŠKAI: 1) LIUBEKO, ROSTOKO, ZUNDO, 
GREIFSVALDO, STETINO IR GOTLANDO PILIECIAMS; 2) DOMINIKO- 
NU ORDINO VIENUOLIAMS; 3) PRANCISKONŲ ORDINO VIENUU- 
LIAMS.— Gedimino laiškai, p. 37—57. Pirmoji publikacija: Liv-, Esth- und 
Curlandisches Urkundenbuch, hrsg. von F. G. von Bunge, Bd. 2, 
1301—1367, Reval, 1855, 5. 141—146 (Nr. 688—690). 

Pranešama apie apsisprendimą krikštytis. Rašoma, kad Lietu- 
voje galima įvesti krikščionybę taikiu būdu. Smerkiamas jos 
platinimas jėga. Pasisakoma už taiką ir tarpusavio pasitikėjimą 
tarptautiniuose santykiuose, teisinį žmonių santykių reguliavi- 
mą. 

1323 M. SPALIO 2 D. GEDIMINO TAIKOS SUTARTIS SU ORDINU, SU 
REVELIO ZEMES DANŲ VIETININKU, VYSKUPAIS IR RYGA.— Gedi- 
mino laiškai, p. 64—75. Pirmoji publikacija: Preussisches Urkundenbuch, 
hrsg. von M. Hein und E. Maschke, Bd. 2, Lt. I, Kėnigsberg Pr., 
1932, S. 301—302 (Nr. 418). 

Teisingumas ir lygiateisiškumas laikomi svarbiausiais princi- 
pais, reguliuojant tarptautinius santykius. Kalbama apie feoda- 
lų teises į jiems priklausomus žmones. 

POPIEZIAUS LEGATŲ PASIUNTINIŲ PRANEšIMAS.—- Gedimino laiš- 
kai, p. 116—145. Pirmoji publikacija: Pycecko-nuBoncKue aKTB, c06p. K. E. 
Hanepckuuw, CII6,, 1868, c. 42—48 (Ne 67). 

Atpasakojant Gedimino pasisakymus, išryškinami ideologiniai 
lietuvių kovos su kryžiuočiais aspektai, nušviečiami prieštara- 
vimai krikščionybės įvedimo klausimu krašto viduje. Nurodoma, 
jog Gediminas neigia kreipęsis į popiežių dėl krikšto, išdėsto- 
mos atsisakymo krikštytis priežastys. Kritikuojama krikščionių, 
ypač kryžiuočių, dorovė. Pažymima Gedimino religinė toleran- 


92 


— — er E ——————— E —— E ——— A ——— 7 —— r ——— 


cija, jo teikiama didelė reikšmė, bendraujant su žmonėmis, am- 
žiaus skirtumui. Pranešime parašymo data nenurodyta. Remian- 
tis tuo, kad popiežiaus legatai į Rygą atvyko 1324 rugsėjo 22 d., 
jų pasiuntiniai į Vilnių — lapkričio 3 d., o lapkričio 25 d. jie 
sugrįžo atgal į Rygą, pranešimas datuojamas 1324, 

LAIŠKAS DORPATO, EZELIO VYSKUPAMS, REVELIO ZEMĖS DANŲ 
VIETININKUI IR RYGOS MIESTO TARYBAI.— Gedimino laiškai, p. 166— 
—173. Pirmoji publikacija: Liv-, Esth- und Curlūndisches Urkundenbuch, 
hrsg. von F. G. von Bunge, Bd. 6, Riga, 1873, S. 484—485 (Nr, 3074). 
Pranešama, kad kryžiuočiai nesilaiko taikos sutarties. Smer- 
kiama kryžiuočių dorovė, sakoma, kad ,...jie nebijo dievo, neger- 
bia žmonių ir elgiasi kaip žmonės, kurie tiki tik savo rankos 
jėga“. Nurodomos Lietuvos pastangos vesti taikią užsienio po- 
litiką. Laiške parašymo data nenurodyta. Remiantis užuomina 
apie Rygos arkivyskupo Fridricho sugrįžimą (1324 rugsėjo 22 
d.), jis datuojamas 1324 vėliau rugsėjo 22 d. 

1326 M. KOVO 2 D. GEDIMINO PASIUNTINIO LESES PAREISKIMAS.—- 
Gedimino laiškai, p. 174—187. Pirmoji publikacija: Pyceko-nuBOHCKHė AKThI, 
co6p. K. E. Hanepckuwm. CIl6,, 1868, c. 50-52 (Ne 71). 

Lietuvos pasiuntinio Lesės Gedimino vardu padarytame Rygo- 
je pareiškime nurodoma, jog kryžiuočiai nesilaiko taikos su- 
tarties, nepaiso popiežiaus autoriteto. Pabrėžiama, jog tarptau- 
tiniai nesutarimai turi būti sprendžiami taikiai, o ne jėga. Pa- 
sisakoma už teisę gintis užpultam. Nurodoma, jog Lietuva 
siekia taikiai sugyventi su kaimyniniais kraštais. 

Lit: V. Gidžiūnas, De fratribus minoribus in Lituania usąue ad defini- 
tivam introductionem observantiae, I, Romae, 1950. H. Spliet, Die Briefe 
Gedimins. Ein Beitrag zur Geschichte der Stadt Riga, Sinsheim, 1953. 
K. Sideravičius, Sunkiausių kovų šimtmetis, kn.; Lietuvių karas su 
kryžiuočiais, V., 1964, p. 185—231. V. Pašuta, Gedimino laiškai kaip is- 
torijos šaltinis, kn.: Gedimino laiškai. Parengė V. Pašuta ir I. Stal, V., 
1966, p. 7—19. R. Batūra, Lietuva tautų kovoje prieš Aukso Ordą, V., 


1975. 
J. Kudirka 


GINKEVIČIUS Mykolas (Ginkiewicz Michael), 1594 Žemaiti- 
joje — 1663.VI1I 4 Vilniuje, filosofas, teologas jėzuitas. 1623 
Braunsbergo jėzuitų kolegijoje baigė filosofijos studijas, o 
1627 — Vilniaus un-to teologijos f-tą. Vilniaus un-te dėstė poe- 
tiką, retoriką, 1630—33 Pultuske — filosofiją, paskui vėl Vil- 
niaus un-te — teologiją. 1641—44 Nesvyžiaus kolegijos rekto- 
rius, 1645—50 Vilniaus jėzuitų profesų namų viršininkas. Iš- 
vykęs į Romą, 7 metus ėjo ten bažnytines pareigas. Grįžęs 


93 


1662 buvo paskirtas Vilniaus un-to rektoriumi. Mirė eidamas 
šias pareigas. Išleido panegirikų ir religinio turinio raštų. 
PHYSICA. ĮFIZIKA.] Pultusko įėzuiių kolegija, 1631—32, 297 I. 
Dalys: In octo libros Physicorum Aristotelis commentari, 1—200. In lib- 
ros IV De Coelo, 201—257,. In IV libros Metheororum, 258—297. 
Rankraštinis scholastinės gamtos filosofijos paskaitų kursas. 
Sekama nominalizmu, materijai pripažįstama savarankiškumas 
formos atžvilgiu. Vietomis remiamasi D. Frakastoro, Ch. Klavi- 
jaus, Dž. Kardano ir kt. Renesanso mokslininkų pažiūromis. 


MAB, F 41—543. R. Plečkaitis 


GIZBERTAS Boguslavas Mykolas (Gizbert Boguslavus Micha- 
el), 1682.X1.18 Lietuvoje — 1730.II.7 Romoje, filosofas, teologas 
jėzuitas. 1707 baigė Vilniaus un-to filosofijos f-tą, 1714 — te- 
ologijos f-tą. Varšuvos, Kražių, Slucko kolegijose ir Vilniaus 
un-te dėstė poetiką, retoriką, teologiją. 1720—23 Vilniaus un-te 
dėstė filosofiją. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos dak- 
taras (1720), teologijos daktaras (1725). Nuo 1726 Lietuvos 
jėzuitų įgaliotinis Romoje. Scholastinės filosofijos atstovas. Gin- 
damas scholastiką nuo Naujųjų laikų gamtos mokslo filosofinių 
išvadų, stengėsi pastarąsias nuneigti. Kritikuodamas kai kurias 
tomizmo koncepcijas, laikėsi viduramžių idealizmo pažiūrų, pro- 
pagavo modalizmo koncepciją. 

PHILOSOPHIA NATURALIS SIVE PHYSICA PER TRACTATUS PHYSI- 
COS IN LIBROS ARISTOTELIS DE PHYSICO AUDITU ACADEMICIS 
AUDITORIBUS IN ALMA UNIVERSITATE VILNENSI PROPOSITA AN- 
NO HUMANAE NATURAE CONIUNCTI HYPOSTATICE DEI 1721. [GAM- 
TOS FILOSOFIJA, ARBA FIZIKA, ISDESTYTA FIZIKOS TRAKTATAIS 
APIE ARISTOTELIO VEIKALO „FIZIKA“ KNYGAS AKADEMINIAMS 
KLAUSYTOJAMS VILNIAUS UNIVERSITETE 1721 METAIS, ZMOGAUS 
PRIGIMTIES PAJUNGTAISIAIS DIEVO HIPOSTAZEI] 314 p. 

Dalys: Prooemium. Guaestiones prooemiales de natura, obiecto 
et divisione physicae, 2—4. Tractatus primus. De principiis in- 
trinsecis corporis naturalis, 4—109. Tractatus secundus. De 
principatio et principatione seu de toto composito et unione, 
110—156. Tractatus tertius. De causis, 156—262. Tractatus gu- 
artus. De proprietatibus corporis naturalis, 262—306, Tractatus 
guintus. De mundo et coelo, 306—214. 


Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės gamtos filosofijos 
paskaitos. Naujųjų laikų mokslininkų — M. Koperniko, G. Ga- 
lilėjaus, R. Dekarto ir kt. pažiūrų kritika. 


VUB, F 3—860. R. Plečkaitis 
94 





GOLIANSKIS Pilypas Nerėjus (Golanski Filip Nereusz), 
1753.VIII.30 Krokuvos vaivadijoje — 1824.1.26 Vilniuje, litera- 
tūros teoretikas, teologas pijoras, Vilniaus un-to profesorius. 
Mokėsi Podolinco pijorų kolegijoje. Iki 1782 mokytojavo įvai- 
riose Lenkijos pijorų m-lose. Būdamas teologijos ir filosofijos 
daktaru, 1783—87 Varšuvos Kilmingųjų kolegijoje dėstė reto- 
riką. 1787 lotynų ir lenkų literatūros profesoriaus pavaduotojas 
Lietuvos Vyriausiojoje m-loje, 1792 išrinktas katedros vedėju. 
1803—23 Vilniaus un-to moralinių ir politinių mokslų I-to Sv. 
Rašto profesorius, knygų cenzorius. 1804 dalyvavo Varšuvos 
Mokslo bičiulių d-jos, tyrusios lietuvių ir latvių kalbas, veiklo- 
je. Nuo 1808 dėstė homiletiką Vilniaus un-te. 1817—19 litera- 
tūros f-to dekanas. Aukštino Edukacinės komisijos veiklą. Rei- 
kalavo liaudies švietimo gimtąja kalba. Rašė kalbas, pamoks- 
lus bei didaktinius kūrinius. 


O WYMOWIE I POEZYI. EDYCIA TRZECIA. PRZEZ X. FILIPA NERY- 
USZA GOLANSKIEGO. SCHOLARUM PIARUM, DAWNIEYSZEGO PRO- 
FESSORA WYMOWY I LITERATURY W SZKOLE GEOWNEY LITEWS- 
KIEY. [APIE ISKALBĄ IR POEZIJĄ. TREČIAS LEIDIMAS. PARASĖ 
KUN. PIJORAS PILYPAS NERĖJUS GOLIANSKIS, BUVĘS ISKALBOS 
IR LITERATŪROS PROFESORIUS LIETUVOS VYRIAUSIOJOJE MO- 
KYKLOJE.] w Wilnie, 1808, 600 s. Pirmoji publikacija: O wymowie i poe- 
zyi. Przez X. Golanskiego S. P. Nauczyciela Wymowy, w Szkotach publicz- 
nych Warszawskich, w Warszawie, 1786, 315 s. 


Dalys: Zamiar i początek wymowy, 1—84. Zasady į pomocy 
wymowy, 84—185. O mowie krasomowskiey, 185—221. O wy- 
borze myšli, 222—245,. O wystowieniu, 245—292, O stylu, 292— 
460. O poezyi, 461—481. Podzialt poezyi, 481—524. O poezyi 
dramatyczney, 524—559. O wierszu bohatyrskim, 560—587. O 
poezyi dydaktyczney, 587—600. 


Literatūros teorija, derinanti tradicinio klasicizmo principus su 
Šviečiamojo amžiaus prancūzų ir lenkų estetikos idėjomis. Pla- 
čiai aptariami poezijos genezės, savitumo, funkcijų, vaizdinių 
vaidmens ir kt. klausimai. 


ALLEGORYE STAROŽYTNE W STOSUNKU DO I WIEKU SLAWNYCH 
LUDZI PLUTARCHA I CZASOW BOHATYRSKO-MITOLOGICZNYCH, 
PRZEZ X. FILIPA NERYUSZA GOLANSKIEGO, SCHOLARUM PIARUM, 
PROFESSORA LITERATURY W SZKOLE GLOWNEY LITEWSKIEY. 
ĮSENOVĖS ALEGORIJOS, LIEČIANČIOS PLUTARCHO I AMZIAUS 
ĮZYMIUOSIUS ŽMONES BEI DIDVYRIšŠKUOSIUS MITOLOGINIUS LAI- 
KUS, PARASĖ KUN. PIJORAS PILYPAS NERĖJUS GOLIANSKIS, LI- 
TERATŪROS PROFESORIUS LIETUVOS VYRIAUSIOJOJE MOKYKLO- 
JE.] w Wilnie, Roku 1801, 20+311+3 s. 


95 


Prancūzų autorių pavyzdžiu racionalistiškai aiškinama antiki- 
nė mitologija, mitologinės tematikos literatūros kūriniai. Naudo- 
jamasi IV-tuoju Ž. Lalando astronomijos tomu. 


LITERATKA CHINSKA. DLA LITERATEK I LITERATOW. W EUROPIE. 
Z NIEKTOREMI WIADOMOSCIAMI O CHINACH I CHINCZYKACH: Z 
ICH AUTOROW, HISTORYI, MYSLI, ZDAN I PRAWIDEL: Z NIEKTO- 
REMI ORAZ ICH PRZYSLOWIAMI: SPOSOBEM TEUMACZENIA SIĘ, 
I FILOZOFIIĄ KONFUCYUSZA. WEDLE DOKEADNIEYSZYCH PAMIĘT- 
NIKOW O CHINACH. PRZEZ DAWNIEYSZEGO PROFESSORA LITERA- 
TURY I WYMOWY W SZKOLE GE. LITEW. [KINIJOS LITERATE. EU- 
ROPOS LITERATĖMS IR LITERATAMS. SU KAI KURIOMIS ZINIO. 
MIS APIE KINIJĄ IR KINUS Iš JŲ AUTORIŲ, ISTORIJOS, MINTIES, 
NUOMONIŲ IR TAISYKLIŲ, TAIPOGI SU KAI KURIOMIS JŲ PATAR- 
LĖMIS, TEISINIMOSI BŪDU IR KONFUCIJAUS FILOSOFIJA. PAGAL 
TIKSLIAUSIUS SALTINIUS APIE KINIJĄ. PARASĖ BUVĘS LITERA. 
TŪROS IR IšKALBOS PROFESORIUS LIETUVOS VYRIAUSIOJOJE 
MOKYKLOJE.] w Wilnie, 1810, 238 s. Autorius nenurodytas. 
Trumpa senovės Kinijos kultūros ir literatūros laimėjimų ap- 
žvalga. Išskiriama Pan-Hoei-Pa kūryba, pažymimi jos nuopel- 
nai, aiškinant moters vaidmenį visuomenėje. Dėstomos morali- 
nio moterų auklėjimo taisyklės, aptariama jų socialinė padėtis, 
vaidmuo vyrų atžvilgiu, tradicijų ir papročių įtaka moterims. 
Daromos pamokančios išvados apie moters prigimtį. Daugelis 
feodalinių moters pareigų šeimai, vyrui, giminėms laikoma am- 
žinomis, prigimties sąlygotomis. Analizuojamos Koniucijaus, 
Lao-czi ir Kung-czi filosofinės koncepcijos. 
FILOZOF I ANTI-FILOZOF. ROZMOWY W ZARZUTACH I ODPOWIED- 
ZIACH. DLA DOCHODZENIA I UZNANIA PRAWDY PRZEZ PROFESO- 
RA PISMA S-GO W IMP. UNIV. (FILOSOFAS IR ANTIFILOSOFAS, 
POKALBIAI PRIEKAIšŠTAIS IR ATSAKYMAIS TIESAI PASIEKTI IR 
PAZINTI. PARAŠĖ ŠV. RASTO PROFESORIUS IMPERATORIŠKAJAME 
UNIVERSITETE.] w Wilnie i Warszawie, 1811, XI+196 s. Autorius nenu- 
rodytas. 
9 apologetinio pobūdžio dialogai. Polemizuojama religijos es- 
mės, jos visuomeninio vaidmens, vietos moksliniame pažinime 
klausimais. „Filosofo“ argumentais išryškinamas pozityvusis 
visuomeninis religijos turinys, „antifilosofo“ — mėginama tą 
turinį nuneigti, skeptiškai abejojama religijos svarba, pažįstant 
dievą ir žmogų. Abipusiai remiamasi Šv. Rašto bei įvairių filo- 
sofinių traktatų apie dievą, sielą, nemirtingumą ir žmogų frag- 
mentais ir jų komentarais. 
Lit: M. Dynowska, Filip Nereusz Golanski na tle wspolezesnej epoki. 
Kr., 1916. S. Pietraszko, Doktryna literacka polskiego klasycyzmu, Wr. 
—W.—Kr., 1966. 

E. Vasileuvskis 


96 


GOLUCHOVSKIS Juzefas Vaitiekus (Gotuchowski Jozef Woj- 
ciech), 1797.IV.14 Kucharų Lončkose — 1858.XI.22 Garbačo 
dvare, Iilosoias, Vilniaus un-to profesorius. 1809—17 mokėsi 
Vienos Teresės kolegijoje. 1817—20 studijavo teisę Varšuvos 
un-te. 1821—22 Erlangene ir Heidelberge studijavo filosofiją, 
draugavo su F. Šelingu. Heidelbergo un-to filosofijos daktaras 
(1822). 1821 laimėjo konkursą Vilniaus un-to filosofijos kated- 
rai užimti, tačiau tik 1823 rudenį galėjo pradėti skaityti paskai- 
tas. Vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė skelbti G. Hegelio ir F. Selin- 
go idealistinę dialektiką. Sunerimusi dėl naujų idėjų ir Golu- 
chovskio populiarumo, carinė valdžia 1824.1II.14 įį iš un-to 
atleido. 1824—25 Varšuvos Mokslo bičiulių d-jos narys-kores- 
pondentas. 1826 apsigyveno Garbačo dvare, kur laisvalaikiu nuo 
agronominių bandymų rašė darbus filosofiniais teisės, visuo- 
meninės santvarkos ir kt. klausimais. 1846 atnaujino mokslinius 
ir draugiškus santykius su Šelingu ir kt. vokiečių filosofais. 
Filosofinės Goluchovskio pažiūros formavosi Šelingo idėjų vei- 
kiamos. Pažinimo teorijoje pripažino intuicijos ir jutimų priori- 
tetą. Neigė proto visagalybę. Atmetė XVIII a. materializmą, 
utopinį socializmą ir komunizmą. Nepritarė idealistinės krypties 
panteizmui. Pažiūromis į asmenybę buvo idealistas, vystė vadi- 
namąją individualios asmenybės vertės koncepciją. Visuomeni- 
nės sutarties teorijai priešpastatė valstybės-tautos teoriją, aiš- 
kinančią, jog kiekviena asmenybė yra būtina visuomeninio or- 
ganizmo visumos dalis. Valstybę-tautą laikė dievo kūriniu, 
kuriame reiškiasi „tautos dvasia“. Skelbė, jog filosofija turinti 
atkurti tą dvasią. Kritikavo baudžiavą, tačiau neieškojo kelių 
radikaliai išspręsti valstiečių klausimą. Filosofiją mėgino su- 
taikyti su religija, pirmasis iškėlė „tautinės filosofijos“ Lenki- 
joje ir Lietuvoje problemą. Antropologinių žmogaus savybių ai- 
škinimu Goluchovskis buvo artimas XVIII-XIX a. vokiečių ro- 
mantikams. Šitai akivaizdu ir jo iracionalistiškai suvoktoje 
meilės koncepcijoje, kurioje visuomeniniai ryšiai grindžiami re- 
liginiais tikėjimo ir meilės jausmais. Kartu jis kovojo su švie- 
čiamojo racionalizmo tradicijomis. Teisės vaidmens visuomenėje 
klausimu puolė I. Kanto ir G. Hegelio doktrinas. Individualios 
žmogaus asmenybės vystymo problemą siejo su privatinę nuo- 
savybe. Iš teistinių ir romantinių visuomeninio atomizmo po- 
zicijų nagrinėjo šeimą kaip pagrindinę visuomenės instituciją, 
iormuojančią žmogaus asmenybę. 


4. 1021 07 


ROZPRAWA KONKURSOWA. [ĮKONKURSINIS TRAKTATAS.| 1821, 83 k. 


Dalys: Przedmowa, 2. Wstep. Krėtki rys częšci filozoiią sktada- 
igcych, 3—4, I. Logika, 4—6. II. Metafizyka, 17—30. III. Fi- 
lozoiia moralna, 31—43. Plan dawania filozofii, 44—65, Cel- 
nieysi pisarze filozofii, z ktorych tę naukę požytecznie czerpač 
možna, 66—83. 

Rankraštinis traktatas, kuriuo Goluchovskis laimėjo konkursą 
Vilniaus un-to filosofijos katedros profesoriaus vietai užimti. 
Skiriama teorinė ir praktinė filosofija. Teorinė filosofija skirs- 
toma į logiką ir metafiziką. Įvadas į šias disciplinas yra antro- 
pologija. Praktinė filosofija skirstoma į prigimtinę teisę ir etiką. 
Filosofijos objektas, kurio pasirinkimas priklauso nuo žmogaus 
valios, skirstomas į logikos, metafizikos ir moralės filosotijos 
objektus. Pažinimo aktai esą aktyvūs ir pasyvūs. Logika api- 
būdinama kaip mokslas, susisteminantis sąvokinio mąstymo 
principus. Traktatas paskelbtas leidinyje „Archiwum Historii 
Filozotii i Myšli Spotecznej“, t. 8, W., 1962. Darbas parašytas 
populiarinant Hegelio ir Šelingo idealistinę dialektiką. Pabrė- 
žiamas vystymosi principas, kuris aiškinamas remiantis Hege- 
lio triados koncepcija. 


MAB, F 18—90, 

DIE PHILOSOPHIE IN IHREM VERHALTNISSE ZUM LEBEN GANZER 
VOLKER UND EINZELNER MENSCHEN. EIN VERSUCH VON JOZEPH 
GOLUCHOWSKI DOKTOR DER PHILOSOPHIE. [FILOSOFIJOS REIKS5- 
ME TAUTŲ IR INDIVIDŲ GYVENIME. FILOSOFIJOS DAKTARO JU- 
ZEFO GOLUCHOVSKIO TYRINĖJIMAS.| Erlangen, 1822, XVIĄ-219 s. 
Kritikuojama siaurai profesinė pažiūra į pasaulėžiūros klausi- 
mus kaip nepakankama. Ginamas sintezės metodas filosotijoje. 
Intuicijos vaidmens pažinime klausimu skelbiamos artimos Še- 
lingui mintys. Aiškinama, jog filosotija turinti ieškoti pirminių 
idėjų, vienijančių atskirus mokslus, ji privalo suvokti pasaulį 
kaip universalų, dievišką. Atmetama visuomeninio atomizmo 
teorija. Pabrėžiamas filosofijos ir religijos ryšys, religijos įtaka 
visuomeninei tautos valiai. Aukščiausius humanistinius žmo- 
gaus jausmus turi formuoti vadinamoji „tautinė filosofija“, kon- 
centruojanti „bendrą atskiros tautos dvasią“. Darbas pašvęstas 
Goluchovskio mokytojui ir bičiuliui Selingui. 

OTWARCIE KURSU FILOZOFII W WILNIE W R. 1822/23 PRZEZ JūO- 
ZEFA GOEUCHOWSKIEGO. [FILOSOFIJOS KURSĄ 1822/23 M. VIL- 


NIUJE PRADEDANT, PARAšĖ JUZEFAS GOLUCHOVSKIS.] — „Biblio- 
teka Warszawska“, t. 2, 1842, s. 225—258. 


98 


Nagrinėjamas filosofijos objektas. Aiškinama, jog filosofija 
turinti pažinti dievą, sielos nemirtingumą, dorovę, taiką, žmo- 
gaus lemtį. Pagrindinis jos tikslas — tirti dievo kūrybą, įrody- 
ti jos esmę. Filosofija pasižymi universalumu, ji apima pasau- 
lį. religiją, dievą. Kartu ji yra ir metodologinė priemonė, moki- 
nanti nepaskęsti smulkiose problemose, o siekti „universalaus“ 
pažinimo. Skelbiamam autoriaus filosofiniam idealizmui pri- 
einamiausi yra poezija, menas ir religija. 

PROGRAM KURSU FILOZOFII PRZEZ JOZEFA GOLEUCHOWSKIEGO 
DOKTORA FILOZOFII I PROFESSORA NADZWYCZAYNEGO W UNI- 
WERSYTECIE WILENSKIM W CIAGU ROKU SZKOLNEGO 1823/24 WYK- 
EADAC SIE MAIĄCEGO. [FILOSOFIJOS KURSO PROGRAMA, PARENG- 
TA JUZEFO GOLUCHOVSKIO, FILOSOFIJOS DAKTARO IR EKSTRA- 
ORDINARINIO PROFESORIAUS, TURINČIO  DĖSTYTI 1823—24 
MOKSLO METAIS VILNIAUS UNIVERSITETE] — „Archiwum komisji 
do badania historji filozofji w Polsce“, t. 5, 1933, s. 20—27. 

Filosofijos kursą skaitant, didžiausias dėmesys skirtinas filo- 
sotinei antropologijai. Jos paskirtis — „uždegti širdis religijai 
it dorovei“. 


PROGRAM KURSU FILOZOFII CAEKOWITEGO PRZEZ NADZWYCZAY- 
NEGO PROFESORA TEYžZE NAUKI W IMPERATORSKIM UNIWERSY- 
TECIE WILENSKIM WYKEADAC SIĘ MAIĄCEGO, W SKUTKU UWAG 
JW. SENATORA NOWOSILCOWA NA NOWO ULOŽONY. [PILNO FILO- 
SOFIJOS KURSO PROGRAMA, Iš NAUJO PAGAL JO PRAKILNYBĖS 
SENATORIAUS NOVOSILCEVO PASTABAS EKSTRAORDINARINIO TO 
MOKSLO PROFESORIAUS, TURINČIO DESTYTI IMPERATORISKAJĄ- 
ME VILNIAUS UNIVERSITETE, SUDARYTA.| — „Archiwum komisji do 
badania historji filozofji w Polsce“, t. 5, 1933, s. 37—53. 

Filosotijos kurso programa, sudaryta atsižvelgiant į N. Noyvosil- 
cevo pastabas. Terminas „gamta“ keičiamas terminu „išorinis 
pasaulis“. „Filosofinė žmogaus problema ketinama nagrinėti 
šeimos, bažnyčios, politinio gyvenimo visumoje, žadama tirti 
žmogaus santykį su dievu. Skiriama įgimtas tobulumas ir įgy- 
tas žmogaus pastangomis tobulumas. Tobulumo viršūnę laikoma 
dorovingumas ir religingumas. Tvirtinama, jog valstybei kaip 
vientisam organizmui būtina politinė nelygybė. Moralinė filo- 
sofija grįstina Evangelijos dvasia. 

MOWA PROFESSORA FILOZOFII CESARSKIEGO WILENSKIEGO 
UNIWERSYTETU GOEUCHOWSKIEGO. [IMPERATORIšKOJO VILNIAUS 
UNIVERSITETO FILOSOFIJOS  PROFESORIAUS GOLUCHOVSKIO 
KALBA.] 1824 roku pisana. w Wilnie 31 k. 

Rankraštinė kalba, kurioje teigiama, jog tauta turi filosofuoti 
savo „filosofinės mokyklos“ ribose. Filosofinių tradicijų stoka, 


ki 99 


filosofinės krypties nebuvimas sąlygoja tautos kančias. Gamtos 
filosofija, nenagrinėjanti žmogaus problemų, negali būti po- 
puliari tautoje, kuri „trokšta gyventi ir domisi spekuliacija“. 
Tik žmogaus jausmus ir kančias išreiškianti filosofija neabejin- 
ga jo likimui, visas žmogaus gyvavimas esąs persunktas kan- 
čios. Aistros irgi gimdo kančias. Gyvenimas — kova ir kentėji- 
mas. Dievo meilė išsprendžianti gyvavimo ir žmogaus esmės 
prieštaravimą. 


VUB, F 3—1572. 


O NATURALNEM DĄŽENIU CZLOWIEKA DO BOGA. PRZEZ JOZEFA 
GOEUCHOWSKIEGO. [APIE NATŪRALŲ ZMOGAUS SIEKIMĄ DIEVO. 
PARASĖ JUZEFAS GOLUCHOVSKIS.] — Zarysy filozofiį katolickiej w 
czterech poglądach zawarte przez Eleonorę Ziemigcką. W., 1857, 
s. 287—297. 

Nagrinėjama skausmo, kančių įtaka dvasiniam žmogaus pa- 
sauliui — dievo meilei. 

DUMANIA NAD NAJWYŽSZEMI ZAGADNIENIAMI CZEOWIEKA, PO- 
PRZEDZONE HISTORYCZNEM ROZWINIECIEM GEOWNYCH SYSTEMA- 
TOW FILOZOFICZNYCH OD KANTA DO NAJNOWSZYCH CZASOW. 
PRZEZ JOZEFA GOEUCHOWSKIEGO, AUTORA „ROZBIORU KWESTYI 
WLOSCIANSKIEJ" I T.D. [AUKšČIAUSIŲJŲ ZMOGAUS PROBLEMŲ 
APMĄSTYMAI, PAREMTI PAGRINDINIŲ FILOSOFINIŲ SISTEMŲ NUO 
KANTO IKI NAUJAUSIŲ LAIKŲ ISTORINIU ISVYSTYMU. PARASĖ 
JUZEFAS GOLUCHOVSKIS, „VALSTIECČIŲ KLAUSIMO NAGRINĖJIMO“ 
IR KT. AUTORIUS. į T. I-II, Wilno, 1861, XL+603 s. i XI4-480 s. 
Dėstoma pažiūra į žmogų, pagal kurią jis laikomas pažįstančiu 
„dieviškąją mintį“, laikomas gamtos tikslu. Pojūčiai — pasyvi 
žmogaus sąmonės pusė, kūrybinė vaizduotė — aktyvi. Teigia- 
mai vertinama magnetizmo teorija. Magnetizmas vedąs į nemir- 
tingumą. Tik asmeninio dievo idėja galinti išspręsti dvasios ir 
materijos prieštaravimus. Kritikuojamas sensualizmas už polin- 
kį į skepticizmą. I. Kanto sistemos sąvokos ir kategorijos aiški- 
namos iš šelingizmo pozicijų. J. Fichtės idealizmas yra laiko- 
mas raktu vėlesnėms filosofinėms sistemoms suprasti. Nagri- 
nėjami F. Šelingo būties ir mąstymo tapatybės, nevalingojo 
suvokimo J. Fichtės ir F. Selingo filosofijoje klausimai. Iš še- 
lingizmo pozicijų kritikuojama G. Hegelio tilosotijos sistema, 
J. Herbarto būties sąvoka, gilinamasi į objekto ir subjekto san- 
tykio problemą. Polemizuojama su I. Kantu ir G. Hegeliu dėl 
teisės vaidmens kaip visuomenės vystymo veiksnio absoliutini- 
mo. Teisė esanti priklausoma nuo dvasiškojo prado, ji užtik- 
rina laisvę, tačiau nesukelia dvasinės integracijos ir nėra as- 


100 





menybės vystymosi sąlyga. Pastarąjį dalyką sąlygoja privati 
nuosavybė. Asmenybės vystymosi problema sprendžiama iš 
teistinių ir romantinių pozicijų, smerkiant socializmo bei komu- 
nizmo teorijas. Darbas, kaip nurodo ir pats autorius, nėra vi- 
siškai originalus. Remiamasi H. Chaliboizo veikalu „„Spekulia- 
tyviosios Iilosofijos nuo I. Kanto iki G. Hegelio istorinė plėto- 
tė“ (Drezdenas ir Leipcigas, 1848, IV leid.). 

Lit: S. Harassek, Jėzei Goluchowski. Zarys žycia i Iilozofii, Kr., 1924. 
B. Genzelis, R. Plečkaitis, Hegelio idėjos XIX a. Lietuvoje.— 
„Problemos“, 1970, Nr. 1 (5), p. 121—128. K.Rickevičiūtė, J. Golu- 


chovskio veikla Vilniaus universitete.— „Problemos“, 1972, Nr. 1(9), p. 
57—63. 


E. Vasileuskis 


GONEZIJUS (PETRAS GONIONDZIETIS, GIEZEKAS)j Pet- 
ras (Gonesius Petrus, Piotr z Goniądza, Giezek), apie 1530 
Goniondze — apie 1573.1X.13 Vengrove, Lietuvos ir Lenkijos re- 
formacijos veikėjas, radikaliojo antitrinitarizmo bei anabaptiz- 
mo ideologas. Studijavo Krokuvos un-te (1550). Lankėsi Vokie- 
tijoje, Šveicarijoje, Italijoje, 1554 tobulinosi Padujos un-te, kur 
dėstė dialektiką. Gavęs daktaro laipsnį, 1555 grįžo į Lietuvą, 
tapo kalvinistų bendruomenės ministru M. Radvilos Juodojo 
dvare. Aktyviai propagavo antitrinitoriškas pažiūras. Nuo 
1558, tapęs Vengrovo antitrinitorių bendruomenės ministru, ėmė 
skelbti  anabaptizmą, originaliai bandydamas sujungti jį su 
kritine V. Europos reformacijos mintimi, Išspausdino keletą 
poleminių veikalų. Gonezijaus pažiūros pasižymi iracionalumu 
ir agnosticizmu, joms charakteringa aštri ir radikali feodalinės 
santvarkos kritika, plebėjiškas protestas, priešinimasis šlėktiš- 
kai ideologijai. 

O TRZECH, TO JEST O BOGU, O SYNU JEGO I O DUCHU $. PRZE- 
CIWKO TROJCY SABELIJANSKIEJ. [APIE TRIS, TAI YRA APIE DIE- 
VĄ, APIE JO SŪNŲ IR APIE ŠV. DVASIĄ, PRIEš SABELIJAUS TRE- 
JYBĘ.| — Dziela Polskie, t. 1, W., 1962, s. 30—88. Pirmoji publikacija: O 
Trzech, To iest, o Bogu, o Synu iego, y o Duchu Š. przeciwko Troycy Sa- 
bellianskiey. Piotra z Goniedza. Drukowano w wegrowie, Roku Pan- 
skiego wedlug čiala, MDLXX, 80 k. 

Griaunama ortodoksinė šv. trejybės dogma. Autoritetu laiko- 
mas Sv. Raštas, kur neminima trejybė. Metodologinius kritikos 
pagrindus sudaro nominalizmo argumentais grindžiami religi- 
nis agnosticizmas ir antropologinis pesimizmas. Dievo koncep- 
cijai, kurią skelbia autorius, būdingi neoplatonizmo ir gnosti- 
cizmo elementai. Dievas — transcendentinė būtis, ji papras- 


101 


čiausia ir nėra pagimdyta. Kristus kildinamas iš „dievo pas- 
lapties“. Jis esąs realus dievo-tėvo substancijos paveikslas. Šiuo 
klausimu Gonezijų kritikavo S. Budnis. Dvasia irgi esanti iš- 
vedama iš dievo, tačiau jai skiriama mažiau dėmesio, nes ir 
Šv. Rašte apie ją nekalbama. 

O PONURZANIU CHRYSTYANSKYM, PRZECIWKO CHRZTU NOWO- 
CHRZCZENCOW NIE DAWNYM. PIOTRA Z GONIĘEDZA, [APIE KRIKš- 
CIONISKĄ PANARDINIMĄ, PRIES NESENĄ NAUJAKRIKŠČIŲ KRIKS- 
TĄ. PARASYTA PETRO GONIONDZIEČIO.] Drukowano w węgrowie, La- 
ta Panskiego wedtug čiata, MDLXX, 96 k. Ištrauka paskelbia kn.: Literatūra 
arianska w Polsce XVI wieku, W., 1959, s. 259—273. 

Įrodinėjama, jog pirmykštė krikščionybė nežinojo kūdikių 
krikšto, jog buvęs tiktai suaugusiųjų krikštas. Šis teiginys 
grindžiamas etiniais motyvais. Kritikos metodu prilygstama 
geriausiems Renesanso kritikos pavyzdžiams. 


BCzK, XVI 1648/1. 


Lit: J. Jasnowski, Piotr z Goniadza, W., 1935 (odb. z „Przegląd His- 
toryczny“, t. 32). K. Gėorski, Piotr z Goniądza, w: Studia nad dziejami 
polskiej literatury antytrynitarskiej XVI w., Kr., 1949, s. 52—100. J. Jur- 
ginis, Renesansas ir humanizmas Lietuvoje, V., 1965. M. Waįsblum, 
Dyteišci malopolsey.— „Reformacja w Polsce“, rocz. 5, 1928, Nr. 17—18, 
s. 32—97. 


I. Vasilevskiene 


GORAZDOVSKIS (Gorazdowski), 1715 Podolėje — 1763.X1.5 
Lvove, filosofas trinitorius, profesorius. 1734 įstojo į trinitorių 
ordiną, gaudamas kitą vardą — Raphael ab Angelis. 1744—46 
Vilniaus Antakalnio trinitorių kolegijoje dėstė filosofiją. Ja 
dėstė taip pat Stanislavo trinitorių kolegijoje, buvo generalinis. 
kapitulos sekretorius, o 1763 — trinitorių provinciolas. 
PHILOSOPHIA. ĮFILOSOFIJA.] Vilniūus Antakalnio trinitorių kolegija, 
1744—47, 307 I. 

Dalys: Praefatio ad philosophiae candidatos, 2. Dissertatio pro- 
didogmatica, 3—9. Dialectica, 9—75. Gradus primus pro ele- 
vanda rationali scientia logicae locatus et super iundamentum 
dialecticae in eodem fundo Antecollensis collegij <...> anno 
1745, 76—141. Gradus secundus cardini rationali aptatus et 
pro elevanda naturali seientia seu physica in spatio anni se- 
cundi positus 1745 die 18 octobris, 142—292: Geographica orbis 
terraegue delineatio, anno 1747, 277—292. Scientia transnatura- 
lis metaphysica, anno 1747, 293—305. Conelusiones ex universa 
philosophiae, 306—307. 


102 


Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės logikos, fizikos ir 
metafizikos paskaitos, Išdėstytos visos fizikos kursą sudaran- 
čios dalys, be to, yra dar atskiras geogralijos traktatas. Ban- 
doma derinti nominalistų ir tomistų pažiūras. 


VUB, F 3 — 588. R. Plečkaitis 


GOŠšŠTAUTAS Albertas (Gastolth Albertus, Gasztotd Olbracht), 
?—1539, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinis veikė- 
jas. 1492 studijavo Krokuvos un-te. Nuo 1501 d. k. Aleksandro 
dvariškis. 1503—06 Naugarduko vietininkas, atmušė totorių 
puolimą. 1508 Naugarduko, 1514 Polocko, 1519 Trakų vaivada. 
1522. mirus kancleriui M. Radvilai, Vilniaus vaivada ir LDK 
kancleris. Lietuvos ir Lenkijos unijos priešininkas. Rengė I 
Lietuvos Statutą, parašė prakalbą, kurioje skelbė pažangias 
Renesanso pažiūras į teisę ir valstybę. Meno ir menininkų glo- 
bėjas. 

POCHWAEA KOROLA ZIKHIMONTA I WELIKOHO KNIAZIA LITOW. 
SKOHO, RUSKOHO, PRUSKOHO, ZOMOJTSKOHO, MAZOWECKOHO I 
INYCH PANA I DEDICZA. [KARALIAUS ŽYGIMANTO, DIDZIOJO LIE- 
TUVOS KUNIGAIKšČIO, RUSIJOS, PRŪSIJOS, ZEMAITIJOS, MOZŪRI- 
JOS IR KITŲ PONO IR PAVELDĖTOJO PAGYRIMAS.| — Zbior praw 
litewskich od roku 1389. do roku 1529. Poznan, 1841, s. 92—95. Dzialinskio 
nuorašo (sign. BK, 8604) publikacija. Lygiagrečiai publikuojamas lotyniškas 
Pulūvų nuorašas: „Prefatio praestringens guaedam ex gestis augustissimi 
jurium ipsorum coneessoris“ (sign. BK, 698). 


Panegirika Žygimantui I Lietuvos Statuto parengimo proga. 
Iškeliama įstatymų leidimo reikšmė. Įstatymų leidimas lygina- 
mas su pačiais reikšmingiausiais LDK istorijos įvykiais. Pa- 
brėžiamas visuomeninis Statuto teisingumas. 

I. Vasilevskienė 


GOSTAUTAS Jonas, 1800.VII.3 Šileliuose — 1871.XII.20 Pran- 
cūzijoje, išsivaduojamojo sąjūdžio veikėjas, 1830—31 sukilimo 
dalyvis, demokratinės minties reiškėjas. Baigęs Kėdainių g-ją, 
studijavo Vilniaus un-te. Nuo 1823 šeimininkavo savo dvare- 
lyje. Prasidėjus 1830—31 sukilimui, vienas pirmųjų įsijungė į 
kovą, suorganizavo sukilėlių būrį. Sukilimui pralaimėjus, pasi- 
traukė į Varšuvą, o iš ten — į Vokietiją. Iš Vokietijos emigravo 
į Prancūziją. Dalyvavo 1832 Prancūzijoje susikūrusios Lenkų 
demokratų d-jos veikloje. 1848 Poznanės sukilimo dalyvis. Pri- 
klauso tai Lietuvos visuomenės veikėjų kartai, kuri brendo 
XIX a. pirmosios pusės išsivaduojamojo sąjūdžio pakilimo me- 
tais. Toji karta bandė permąstyti krašto praeitį, kritiškai verti- 


103 


no Teodaling tikrovę, stengėsi surasti naujus ateities kelius. 
Kritiškai vertindamas Žečpospolitos santvarką, Goštautas 
smerkė bajoriškosios „aukso laisvės“. laikus, pasibaigusius 
valstybingumo praradimu, pasisakė prieš Lietuvos Statutu pa- 
grįstą teisėtvarką, suponavusią visišką valstiečių beteisiškumą. 
Nemažiau kritiškai Goštautas vertino ir savo krašto dabartį. 
Valstiečių išnaudojimo, jų beteisiškumo ir skurdo pavaiz- 
davimu, bajorų savavaliavimo ir žiaurumo smerkimu jis 
metė iššūkį baudžiavinei santvarkai, tapo valstietijos interesų 
gynėju. Valstybingumo atkūrimą Goštautas siejo su socialiniu 
krašto pertvarkymu, visų pirma su baudžiavos panaikinimu. Vi- 
suomeninės Goštauto pažiūros susiformavo unijinių tradicijų, 
lenkiškosios kultūros aplinkoje. Į lietuvių kultūrinį sąjūdį jis ne- 
įsijungė. Tačiau Goštautas neniekino lietuvių k., o stodamas 
ginti valstietijos teisių, tuo pačiu netiesiogiai parėmė ją ir 
kaip nacionalinės kultūros puoselėtoją bei kūrėją. 

PAN SĘDZIC CZYLI OPOWIADANIE O LITWIE I ŽMUDZI. [PONAS 
TEISĖJAITIS, ARBA PASAKOJIMAS APIE LIETUVĄ IR ZEMAITIJĄ.] 
Poitiers, 1839, 102 s. Autorius nenurodytas. Lietuviškas vertimas: J. Go š- 
tautas, Ponas Teisėjaitis arba pasakojimas apie Lietuvą ir Zemaitiją, 
V., 1967, 129 p. 

Dalys: Familia szlachecka šredniėj klasy, 5—35. Chata chtops- 
ka, Chrzciny, 36—52. Dom Arystokraty, 53—63. Przedaž Ludzi, 
64—69. Propinacya i targowe, 70—73. Nagroda zaslugi wojs- 
kowej w chtopie, 74—77. Wiadomošė o rewolucyi w Warszawie, 
78—84. Powstanie, 85—102. 


Beletrizuoti memuarai, kuriuose pasakojama apie XIX a. pir- 
mosios pusės Lietuvos gyvenimą, nušviečiami 1830—31 sukili- 
mo įvykiai. Valstiečių, smulkiosios bajorijos ir stambiųjų žem- 
valdžių santykių ir siekimų pavaizdavimu reiškiamos antibau- 
džiavinės, anticarinės pažiūros. Skelbiama kovos už krašto 
laisvę idėja. 
Lit: K. Jablonskis, Valstiečių judėjimas Lietuvoje XIX a. pirmojoje: 
pusėje ir valstiečių siekimų reiškėjas Jonas Goštautas, kn.: Lietuvių kultūra 
ir jos veikėjai, V., 1973, p. 239—271. 

S. Tunaitis 


GRABOVSKIS Adomas (Grabowski Adamus), 1627 Mozūrijo- 
je — 1672.V1.6 Vilniuje, filosofas jėzuitas. Plocko, Pultusko, 
Braunsbergo jėzuitų kolegijose dėstė poetiką ir retoriką, Kons- 
tancoje — logiką, 1667—70 Vilniaus un-te — filosofiją. Vil- 
niaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos magistras (1667). 


104 


DISPUTATIONES PHILOSOPHICAE IN OCTO LIBROS ARISTOTELIS 
DE PHYSICO AUDITU ANNO 1668. [FILOSOFINIAI ARISTOTELIO 
ASTUONIŲ „FIZIKOS“ KNYGŲ TYRINĖJIMAI, 1668 METAL] Vilniaus 
un-tas, 314 I. 


Dalys: Prooemium, 2—3, De principiis corporis naturalis, 3— 
195. De mundo et caelo, 195—215. Disputationes in duos libros 
De generatione et corruptione, 215—293. Tractatus in libros 4 
Meteorologicorum, 294—314. 


Rankraštinis scholastinės gamtos filosofijos paskaitų kursas, 
skaitytas 1668—69. Reiškiamos nominalistinės pažiūros, pasi- 
sakoma prieš idealistinę modalizmo koncepciją. 


VUB, F 3 — 2230. R. Plečkaitis 


GRABOVSKIS Albertas (Grabowski Albertus), Vilniaus kar- 
melitų m-los filosofijos studijos absolventas, išleidęs Iilosofijos 
tezės. | 


THESES PHILOSOPHICAE EX LOGICA. GLORIOSISSIMO AETERNAE 
SAPIENTIAE TUTORI, INCARNATI SALVATORIS UT PUTABATUR 
PATRI, FIDELISSIMO CHRISTI DOMINO NUTRITORI, VIRGINIS 
MATRIS SPONSO. GRATIOSISSIMO TOTIUS CARMELITICI ORDINIS 
PRIMARIO PROTECTORI, DIVINISSIMO JOSEPHO. A DEVOTISSIMO 
NOMINI EJUS STUDIO GENERALI VILNENSI CARMELITARUM AN- 
TIOUAE REGULARIS OBSERVANTIAE AD AEDES 55.00. PER FRAT- 
REM ALBERTUM GRABOWSKI PHILOSOPHICAE FACULTATIS AUDI- 
TOREM. SUB ASSISTENTIA F. P. SPIRIDIONIS NAREWICZ S. T. L. 
ACTUALIS PHILOSOPHIAE PROFESSORIS SECUNDARII. A.D. 1766 
MENSE APRILI DIE 15 DICATAE, VILNAE, [FILOSOFIJOS TEZĖS Iš 
LOGIKOS. GARBINGIAUSIAJAM AMZINOSIOS IšMINTIES SARGUI, 
GLOBĖJUI IR VADINAMAJAM TEVUI, IŠTIKIMIAUSIAJAM VIEšSPA- 
TIES KRISTAUS MAITINTOJUI, MOTINOS MERGELĖS SUZADĖTINIUI, 
PALANKIAUSIAJAM VISO KARMELITŲ ORDINO PIRMIAUSIAJAM 
GLOBĖJUI, +DIEVISKAJAM  JUOZAPUI. GINTOS DIEVOČIAUSIO JO 
VARDO VILNIAUS SENŲJŲ, REGULIARIŲJŲ OBSERVANTŲ KARME- 
LITŲ GENERALINEJE STUDIJOJE, KARMELITŲ BAZNYČIOJE BROLIO 
ALBERTO GRABOVSKIO, FILOSOFIJOS FAKULTETO KLAUSYTOJO, 
PADEDANT BROLIUI TĖVUI SPIRIDIONUI NAREVICIUI, AKTUALIA- 
JAM FILOSOFIJOS PROFESORIAUS PADEJEĖJUI. ISSAKYTOS 1766 
VIEšSPATIES METAIS BALANDZIO MĖNESIO 15 DIENĄ VILNIUJE.Į 
14 p. 


Tezės greičiausiai skirtos moksliniam filosofijos laipsniui įgy- 
ti. Viso dėstoma 36 tezės, parengtos kompromisine dvasia, de- 
rinant scholastinės ir Naujųjų laikų logikos koncepcijas. Kriti- 
kuojama įgimtų idėjų teorija. 


MAB. L-18 


1748 “ R. Plečkaitis 


105- 


GRINKEVIČIUS Jurgis (Grynkiewicz Georgius), Vilniaus un- 
to filosofijos f-to absolventas, išleidęs tilosofijos tezes. 


CONCLUSIONES EX UNIVERSA PHILOSOPHIA. SUB AUSPICIJS 
PERILLUSTRIS MAGNIFICI DOMINI D. GEORGII LAURENTII IN 
ZEMLOSEAW ZEMEEA SUBDAPIFERI OSMIANENSIS NOTARII THE- 
SAURI M. D. L. CAPITANEI DZIEWIENISCENSIS ETC. DEFENSAE AB 
ERUDITO AC GENEROSO DOMINO GEORGIO GRYNKIEWICZ AA. LL, 
ET PHILOSOPHIAE BACCALAUREO METAPHYSICES AUDITORE PRO 
SUPREMA PHILOSOPHIAE LAUREA. PRAESIDE R. P. ZACHARIA 
MODZELEWSKI SOCIETATIS JESU AA. LL. ET PHILOSOPHIAE MA- 
GISTRO, EIUSDEMOGĘUE ORDINARIO IN ALMA UNIVERSITATE VIL- 
NENSI SOCIETATIS JESU PROFES5ORE. [VISOS FILOSOFIJOS Iš- 
VADOS. <...> GINAMOS MOKSLINGOJO IR KILMINGOJO PONO, 
LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS BAKALAURO, METAFIZIKOS 
KLAUSYTOJO JURGIO GRINKEVICIAUS AUKŠČIAUSIAJAM FILOSO- 
FIJOS LAIPSNIUI ĮGYTI. VADOVAUJANT REVERENDUI TEVUI JĖZU- 
ITU! ZACHARIJUI MODZELEVSKIUI, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILO- 
SOFIJOS MAGISTRUI IR TO PATIES DALYKO PROFESORIUI VIL- 
NIAUS JEZUITŲ UNIVERSITETE. į] Anno Domini 1688 mense iunio, I! p. 


Tezės skirtos laisvųjų mokslų ir filosofijos magistro laipsniui 
įgyti. Viso dėstoma 21 tezė: 1—4 logikos, 5—19 fizikos, 20— 
21 metafizikos. Tezės gana siauros, josę dėstomi bendriausi 
scholastinės filosofijos teiginiai. 


VUB, III—230. R. Plečkaitis 


GRISŠKEVIČIUS Aleksandras (Hryszkiewicz Alexandr), 1809. 
1.6 netoli Krakių — 1863.II.11 Viekšniuose, savamokslis filoso- 
fas, kovotojas prieš religinį fanatizmą. 1818—24 mokėsi Kėdai- 
niuose. 1830 Vilniaus gub. raštininkas. 1834 dirbo Šiaulių aps. 
teisme. 1836—45 Šiaulių rotušės sekretorius, vėliau vertėjas 
Kauno gub. Civilinio teismo rūmuose. 1843—50 projektavo 
skraidymo aparatus. Knygelėje „Žemaičio garlėkys“ gynė garu 
varomo propelerio (Archimedo sraigto) ir horizontalių sparnų 
idėją. 1852—62 kūrė ir bandė savo skraidymo aparatus, prana- 
šesnius už aerostatus. 1859 atleistas iš tarnybos. Gyveno Šiau- 
liuose, Viekšniuose. 1860 parašė filosofinį kūrinį, kuriame nei- 
giamai vertino krikščionių religiją, kritikavo dvasininkiją. Pa- 
gal filosofines pažiūras — deistas eklektikas. Gamtą suvokė 
neoplatonizmo dvasia, visuomenės sampratoje ryškūs stichinio 
materializmo elementai. Trejybės, sielos nemirtingumo ir kt. re- 
ligijos dogmas mėgino pagrįsti racionalistiškai, vadovaudama- 
sis evangelija, neoplatonikų (Senekos, Tertuliano, Augustino, 
Mikalojaus Kuziečio) idėjomis bei gamtos mokslu. Remdama- 


106 


sis patyrimu ir sveiku protu, bandė paaiškinti tikėjimą. Žinoji- 
mą, išskyrus „pirmykštį apreiškimą“, kildino ne iš dievo, o iš 
žmogaus. Eschatologines pažiūras perėmė iš Apokalipsio. 


RZECZYWISTOSC W PRZYRODZIE CZYLI WYWOD MATEMATYCZNY 
BOSTWA, DUSZY I TAJEMNIC WIARY, W KROTKICH ZARYSACH PO- 
PULARNEJ GAWĘEDY PRZEZ ALEXANDRA HRYSZKIEWICZA. [GAM- 
TOS TIKROVĖ, ARBA MATEMATINĖS ISVADOS APIE DIEVYBĘ, SIE- 
LĄ IR TIKĖJIMO PASLAPTIS TRUMPAIS POPULIARIAIS PASNEKE- 
SIAIS, PARASĖ ALEKSANDRAS GRIšSKEVIČIUS.] 1860, 44+64+27745 s. 
Rankraštinė studija, kurioje mėginama racionalistiškai pagrįs- 
ti tikėjimą į dievą. Kosmologinis dievo būties įrodymas dėsto- 
mas, sekant neoplatonizmo tradicija, kartu remiamasi kai ku- 
riais antropomortizmo bei panteizmo elementais, Teigiama, jog 
dievas, centrinė pasaulio jėga ir aukščiausia tobulybė, materia- 
lųjį pasaulį kūręs gyvybę nešančios dvasinės jėgos pagalba. 
Žmogaus mintis ar siela — tai dievas, suskaidytas į 33 laips- 
nių dydžio skaičių. Žmonių paskirtys yra bendroji, dalinė ir 
sąlyginė. Pastaroji apsprendžia žmogaus valios laisvę. Gėris. 
ir blogis substancionaliai būdingi pasauliui ir žmogui. Apvaiz- 
da į gėrio ar blogio pergalę tesikiša tik sprendžiantis tautų. 
likimams. Daiktybė nesunaikinama, tačiau gamta kinta iš pa- 
grindų ne evoliucijos, o perfermentacijos keliu. Ginama vadi- 
namoji Tertulijono tradukcionistinė žmonių sielų kilmės kon- 
cepcija. Žmogus savo veikla pažįsta tiesą ir tikrovę (gėrį ir 
blogį). Racionaliam pažinimui tarnauja logika, teorijos, mate- 
matinės aksiomos, istoriniai faktai, artimiausios tikimybės ana- 
lizė, mokslo įrankiai bei gyvenimo patirtis. Praverčia ir sveiką 
protą atitinkančios tikėjimo dogmos. Dievo veikla yra kurian- 
čioji, tuo tarpu žmogaus — aprašančioji ir renkančioji. Tvirti- 
nama, kad: kalba, kalbų įvairumas, žmogaus darbo produktai 
yra bendros žmonių kolektyvų veiklos istorinis rezultatas. Zmo- 
gus sukūrė kalbą, mokslines sąvokas, išskyrus apreiškimo „tie- 
sas“. Dievo vaizdinys Senajame Testamente, mitai apie pasau- 
lio ir žmogaus sukūrimą, apie rojų ir pirmąją nuodėmę laikomi 
liaudies padavimais. Liaudį šviesti siūloma diferencijuotai: pa- 
prastiems žmonėms reikalinga skiepyti gamtamokslines žinias 
bei kultūrą, „apšviestiesiems“ — tikrovės ir tiesos pažinimą, 
Pripažįstama, kad dvasinius žmogaus bruožus lemia tiek gam- 
tinės, tiek ir visuomeninės aplinkybės. Etinės-psichologinės 
problemos siejamos su krikščioniškąja gėrio ir blogio etika, 
Skelbiamas krikščioniškasis meilės ir santaikos kultas, atmeta- 
mas religinis fetišizmas, aklas tikėjimas, prietaringumas, pa- 


107 


šiepiama parsidavėliška dvasininkija. Bažnyčią siūloma refor- 
muoti, paversti ją liaudies švietimo židiniu. 


MAB, F 18—67. 


Lil: V. Merkys, Aleksandras Griškevičius — aviacijos pradininkas Lie- 
tuvoje, kn.: Iš lietuvių kultūros istorijos, t. 3, V., 1961, p. 215—233. 


E. Vasileuskis 


GRODEKAS Gotfridas Ernestas (Groddeck Godfryd Ernest), 
1762.XI.17 Gdanske — 1825.IV.l Kijovce, Vilniaus un-to klasi- 
kinės filologijos profesorius, literatūros ir mitologijos tyrinėto- 
jas, estetikas. Mokėsi Gdansko g-joje, 1782—86 studijavo Ge- 
tingeno un-te. 1787—93 Čartoriskių namų mokytojas Pulavuose, 
nuo 1796 Pulavų bibliotekininkas. 1804—25 Vilniaus un-to 
graikų ir lotynų kalbų bei antikinės literatūros profesorius, lite- 
ratūros ir laisvųjų menų f-to dekanas, un-to bibliotekos direk- 
torius. 1810—17 vedė klasikinės filologijos seminarą, kurio 
klausytojais buvo S. Daukantas, J. Lelevelis, A. Mickevičius, 
S. Stanevičius, S. Valiūnas ir kt. ,,Dziennik Wilenski“ redkole- 
gijos narys, „Gazeta Literacka Wilenska“ redaktorius. Getin- 
geno un-to Mokslo d-jos narys korespondentas, Vilniaus Mora- 
linių mokslų d-jos garbės pirmininkas. 

JAK NALEŽY PISAC O PRZEDMIOTACH MYTHOLOGICZNYCH? [KAIP 


REIKIA RAŠYTI APIE MITOLOGINIUS DALYKUS?Į — „Dziennik Wi- 
lenski“, t. 1, 1805, Nr. 1, s. 44—53., 


Polemizuojama su J. Albertrandžiu mitų tyrimo metodo klausi- 
mu. Pasisakoma už istorinį-lyginamąjį metodą. Mitai skirstomi 
į Tizinius ir moralinius (visuomeninius). Juose ieškoma seniau- 
sių laikų istorijos faktų, žmonijos mąstymo užuomazgų, aiški- 
nama, kas slypi už meninės išmonės, kokia yra istorinė mitų 
raida. 


TROMAS TWINING O POEZYI ZA SZTUKE NASLADOWCZĄ UWA2A- 
NEY. [TOMAS TVININGAS APIE POEZIJĄ, KURI LAIKOMA PAMEĖG- 
DŽIOJIMO MENU] — „Dziennik Wilenski“, t. 3, 1805, Nr. 8, s, 415—427, 
t. 4, 1806, Nr. 10, s. 67—77, Nr. 11, s. 206—217. 

Romantizmo estetikos požiūriu nagrinėjamos įkvėpimo bei me- 
ninės išmonės problemos. Prieštaraujama Aristotelio mimesio 
(pamėgdžiojimo) teorijai. Teigiama, kad menas yra ne tikro- 
vės atspindys, bet kūrėjo „aš“ išraiška. Išmonė turinti būti pa- 
naši į tikrovę, tačiau poezijos dvasią ir tikslą sąlygoja poetinis 
įkvėpimas, nuo jo prasidedąs menas. 


108 


DE RELIGIONUM HELLENICARUM NATURA ET INDOLE. [APIE HE- 
LENIŠKOSIOS RELIGIJOS PRIGIMTĮ BEI ĮGIMTAS SAVYBES] — 
J. Bieliūski, Uniwersytet Wilenski, t. 2, Kr., 1899—1900, s. 673—675. 
Pirmoji publikacija (turinio išdėstymas): „Gazeta Literacka Wilenska“, 
1806, Nr. 42, s. 241 —247. 

Švietėjiška graikų religijos, jos pobūdžio ir genezės interpre- 
tacija. Religiniai vaizdiniai kildinami iš gamtos sudvasinimo. 
Aiškinama, jog stengdamasis suprasti gamtos reiškinių prie- 
žastis, pirmykštis žmogus personifikavo atskiras savo būties 
apraiškas, taip antai: stichines gamtos jėgas, sudėtingus dva- 
sios, proto, moralės fenomenus. Tikima euhemeristine hipote- 
ze apie ypatingai gabių ir valdingų žmonių sudievinimą pir- 
mykštėje bendruomenėje. Aiškinama, kad dievų kilmė susijusi 
su politiniu senovės Graikijos susiskaldymu. Nurodoma religiją 
buvus bedogmę, apeiginio pobūdžio, tik vėlesnių laikų teisinin- 
kai, poetai ir filosofai ją modifikavo, suteikdami religiniams 
vaizdiniams moralinį, filosofinį turinį. Grodeko pažiūros į re- 
ligiją yra eklektinio pobūdžio, jose ryški H. Heinės religijos 
teorijos įtaka. 


O ZNACZENIU, CELU I OSNOWIE LITERATURY W POWSZECHNOSCI. 
[APIE LITERATŪROS REIKSMĘ, TIKSLĄ IR ESMĘ VISUOMENĖJE.] — 
„Tygodnik Wilenski“, t. 1, 1816, Nr. 12, s. 186—196. 

Remiantis J. Vinkelmano, J. Herderio, G. Lesingo ir kt. vokie- 
čių estetikų teiginiais, nagrinėjamos literatūrinės kūrybos prob- 
lemos. Aiškinama įkvėpimo santykis su sąmoninga kūryba, tu- 
rinio ir formos klausimai, individuali ir kolektyvinė kūryba, 
vaizduotės, išmonės vaidmuo ir ribos. Teigiama, jog vaizduotė, 
sąmojis ir jausmas sudaro varomąsias kūrybinės veiklos jėgas, 
jog jose reikia ieškoti meno gyvybės, dvasios užuomazgų. 


GETAE A6ANATIZONTEE SIVE DE IMMORTALITATIS GUAM GETIS 
PERSUASISSE DICITUR ZAMOLXIS RATIONE. [GETAĮ NEMIRTIN- 
GIEJI, ARBA APIE NEMIRTINGUMO ĮRODYMĄ, KURIUO, SAKOMA, 
GETUS YRA ĮTIKINĘS ZAMOLKSIS] — „Praelectiones in Universitate 
Litterarum Caesarea Vilnensi“, 1818—19, Vilnae, p. 1—13. 


Dėstoma originali koncepcija apie žmogaus sielos nemirtingu- 
mo ir mirties baimės kilmę graikų religijoje, nagrinėjamas šitų 
reiškinių atspindys pitagoriečių ir Platono filosofijoje. Sielos 
nemirtingumo ir mirties baimės genezės ieškoma Trakijos getų 
religijoje, iš kurios kildinama graikų tikyba. Aiškinama, jog 
getai tikėję žmonių nemirtingumu, jų persikėlimu į pomirtinę 
karalystę. Sielos nemirtingumas ir metempsichozė (mirties 
baimė) esąs religinių vaizdinių produktas. Šiai minčiai įrodyti 


109 


remiamasi Herodotu. Getų religijos atžvilgiu laikomasi euhe- 
meristinės hipotezės. 

L—19 

225 

GRAECORUM DE ZAMOLXIDE FABULAE. [GRAIKŲ MITAI APIE ZA- 


MOLKSĮ.] —,„Praelectiones in Universitate Litterarum Caesarea Vilnėn- 
si“, 1820—21, Vilnae, p. I1I—XI. 


MAB, 


Nagrinėjama sudievinto Trakijos getų giminės įstatymų leidė- 
jo Zamolksio problema ir graikų religijos klausimai, 

L— 19 
MAB, 

2—25 
Lit: S. Schneider, Godiryd Ernest Groddeck, Lwėw, 1904 (otb. z 
„Muzeum“). A. Szantyr, Dziatalnošė naukowa Godiryda Ernesta Grodka, 
w: Z dziejow filologji klasyczneį w Wilnie, Wilno, 1937, s. 33—356. K. Mę- 
žynski, Gotiryd Ernest Groddeck. Proiesor Adama Mickiewicza, Gdansk, 
1974. 





I. Vasilevskienė 


GRONCKIS Andrius (Grącki, Grądzki Andreas), tilosoias 
pranciškonas (bernardinas). 1599—602 Vilniaus un-te studija- 
vo filosofiją. 1608 Vilniaus pranciškonų m-loje dėstė filosofiją. 


THEOREMATA PHILOSOPHICA EX OMNIBUS PHILOSOPHIAE PAR- 
TIBUS OUAE IN ALMA ACADEMIA VILNENSĮ PROPUGNABIT F. AN- 
DREAS GRADZKI, ORDINIS F. MINORUM S. FRANCISCI DE OBS5ER- 
VANTIA. PRAESIDE R. P. ANDREA NOVATIO E SOCIETATE IESU, 
ARTIUM ET PHILOSOPHIAE MAGISTRO ET PROFESSORE ORDI- 
NARIO. DISPUTABUNTUR IN GYMNASIO UNIVERSITATIS VILNEN- 
SIS MENSE IULIO. [VISOS FILOSOFIJOS DALIŲ FILOSOFINĖS TEO- 
REMOS, KURIAS VILNIAUS AKADEMIJOJE GYNĖ SV. PRANCISKAUS 
MINORITŲ OBSERVANTŲ BROLIS ANDRIUS GRONCKIS, VADOVAU. 
JANT REVERENDUI TĖVUI JĖZUITUI ANDRIUI NOVACIJUI, MOKS- 
LŲ IR FILOSOFIJOS MAGISTRUI BEI ORDINARINIAM PROFESORIUI. 
DISPUTUOTA VILNIAUS UNIVERSITETO GIMNAZIJOJE LIEPOS MĖ- 
NESĮ.] Vilnae, in officina typographica Societatis lesu, anno 1602, 11 p. 


Tezės greičiausiai skirtos laisvųjų mokslų ir filosofijos magist- 
ro laipsniui įgyti. Viso' dėstoma 50 tezių: 1—6 metafizikos, 7— 
40 fizikos, 41—44 astronomijos, 45—46 moralės filosofijos, 47— 
48 civilinės filosofijos, 49—50 logikos. Dėstomi bendriausi scho- 
lastinės filosofijos teiginiai. Prakalboje išvardijami žymiausi 
viduramžių mokslo atstovai — tai lyg viduramžių mokslo bei 
lilosofijos santrauka. Tezių pabaigoje atskirai išskirtos kai ku- 
rios keblios scholastinės filosofijos problemos. Tai pačios anks- 


110 


čiausios iki šiol atrastos studento parengtos tezės, gintos Vil- 
niaus unl-te. 

6 
BCzK, — ' 


IN OCTO LIBROS PHYSICORUM ARISTOTELIS STAGIRITAE IN VIA 
AETERNI IOANNIS DUNS SCOTI ORDINIS MINORUM DOCTORIS 
SUBTILISSIMI BREVES DISPUTATIONES PER REVERENDUM PAT- 
REM FRATREM ANDREAM GRĄCKI ORDINIS MINORUM DE OBSER- 
VANTIA PHILOSOPHIAE PROFESSORES  DIGNISSIMI TRADITAE, 
SCRIPTA PER ME FRATREM BARTHOLOMEUM EIUSDEM INSTITU- 
TAE PROFESSUM ANNO 1608 1 DIE SEPTEMBRIS. [TRUMPOS DIS- 
PUTACIJOS ASTUONIOMS ARISTOTELIO STAGIRIEČIO „FIZIKOS“ 
KNYGOMS, REMIANTIS NEMIRTINGOJO MINORITŲ ORDINO SUBTI- 
LIAUSIOJO DAKTARO JOANO DUNSO SKOTO PAZIŪROMIS, DĖS- 
TYTOS REVERENDO TEĖVO MINORITŲ OBSERVANTŲ ORDINO BRO- 
LIO ANDRIAUS GRONCKIO, NUSIPELNIUSIOJO FILOSOFIJOS PRO- 
FESORIAUS. UZRASIAU Aš, BROLIS BALTRAMIEJUS, TO PATIES 
ORDINO PROFESAS, 1608 METŲ RUGSĖJO 1 DIENĄ] 350 i. 
Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės fizikos paskaitos, 
skaitytos Vilniaus pranciškonų m-loje. Dėstymo vieta nustatyta 
iš samprotavimų apie vietą (locus), kur p. 603 v. sakoma „čia, 
Vilniuje“. Rankraščio puslapių ir lapų numeracija sumaišyta. 
Nuo 1015 p. prasideda traktatas „In guattuor libros De Coelo 
seu de Universo“. Kartu su Gronckio paskaitomis įrištos ir fi- 
losofijos profesoriaus B. Bulakovskio scholastinės psichologijos 
paskaitos. 


BJK, Nr. 2592, R. Plečkaitis 


GRUŽEVSKIS Jonas (Gružewski Joannes), 1578 Negnevičiuo- 
se, Naugarduko vaivadija — 1646.VIII.12 Varšuvoje, filosofas, 
teologas jėzuitas. Kilęs iš žemaičių šeimos. 1601 Romoje baigė 
teologijos studijas. Grįžęs 1608—11 ir 1612—13 Vilniaus un-te 
dėstė filosofiją. Po 1610 gaisro kartu su un-to studentais per- 
sikėlė į Pultuską. Paskui un-te dėstė teologiją. Vilniaus un-to 
teologijos daktaras (1609). 1618—25 ir 1641—43 Vilniaus un-to 
rektorius. 1628—31 Varšuvos jėzuitų kolegijos rektorius, kara- 
liaus rūmų pamokslininkas. 1642 Kauno jėzuitų rezidencijos 
viršininkas, 1644—46 Lietuvos jėzuitų provinciolas. 


ULTIMA ET MAXIMA HOMINIS MUTATIO. SIVE DE MYSTICA CUM 
DEO UNIONE, EAOUE ADMIRABILI, ET DE DUPLICI DISPOSITIONE 
AD EANDEM, TRIBUS LIBRIS EXPLICANDA. LIBER PRIMUS, DE 
PRIMA, ET REMOTA DISPOSITIONE. PARS LIBRI PRIOR. DE HONES- 
TATE MORALI ACOĘUISITA IN COMMUNI, EIUSOUE SUBIECTIS PAR- 


111 


TIBUS DUABUS PRUDENTIA, ET TEMPERANTIA. AUCTORE R. P. 
JOANNE GRUŽEWSKI, SOCIETATIS JESU SACRAE THEOLOGIAE 
DOCTORE. [AUKšČIAUSIAS IR DIDZIAUSIAS ŽMOGAUS PASIKEITI- 
MAS, ARBA APIE MISTINĮ SUSIJUNGIMĄ SU DIEVU BEI JO NUOS- 
TABUMĄ IR APIE DVEJOPĄ Į JĮ POLINKĮ, ISDĖSTYTAS TRIJOSE 
KNYGOSE. PIRMOJI KNYGA. APIE PIRMĄJĮ IR ATOKESNĮ POLINKĮ. 
PIRMOJI KNYGOS DALIS. APIE [ĮGYTĄ  MORALINĮ  DORO- 
VINGUMĄ APSKRITAI IR JO SUBJEKTO DVI DALIS — ISMINTINGU- 
MĄ IR SAIKINGUMĄ. AUTORIUS REVERENDAS TEVAS JEZUITAS 
JONAS GRUZEVSKIS, SVENTOSIOS TEOLOGIJOS DAKTARAS.] Vilnae, 
Typis Academicis Socie: [esu Imprimebat Ioanes Kochan. Anno post Nati- 
vitatem Christi MDCXLI. (1641), 164+493+20 p. 


Dalys: Salvatori Deo. Index capitum et sectionum. Liber pri- 
mus. De prima, et remota dispositione, sive de moralį nones- 
tate, guae ad veram hominis cum Deo praeparat unionem. Lib- 
ri I. Pars I. De honestate morali, et acguisita in communi, ei- 
usąue subiectis partibus duabus, de prudentia, et temperantia, 
1—493: De honestate morali acguisita, 1—52. De prudentia, 
52—234. De temperantia, 234—262. De virtutibus temperantia, 
263—279. De humilitate, 280—312. De mansuetudineė et tole- 
rantia, 313—373. De castitate, 373—448. De abstinentia et sob- 
rietate, 450—493. Index alphabeticus rerum. 


L-17 
1103 


ULTIMA ET MAXIMA HOMINIS MUTATIO SIVE DE MYSTICA EAOUE 
ADMIRABILI ILLIUS, CUM DEO UNIONE, ET DE DUPLICI DISPOSI- 
TIONE AD EANDEM, TRIBUS LIBRIS EXPLICANDA. LIBRI PRIMI DE 
PRIMA ET REMOTA DISPOSITIONE PARS POSTERIOR, SCILICET, 
DE FORTITUDINE, DE IUSTITIA, ET DE MODO CONSEGĘUENDI VIR- 
TUTES MORALES ACĘUISITAS. AUCTORE R. P. IOANNE GRUZEWSKI 
SOCIETATIS IESU SACRAE THEOLOGIAE DOCTORE. [AUKSCIAUSIAS 
IR DIDZIAUSIAS ŽMOGAUS PASIKEITIMAS, ARBA APIE MISTINĮ 
SUSIJUNGIMĄ SU DIEVU BEI JO NUOSTABUMĄ IR APIE DVEJOPĄ 
Į JĮ POLINKĮ, ISDESTYTAS TRIJOSE KNYGOSE. PIRMOSIOS KNYGOS 
APIE PIRMĄJĮį IR TOLIMIAUSIĄ POLINKĮ ANTROJI DALIS, BŪTENT 
APIE NARSUMĄ, TEISINGUMĄ IR ĮGYTŲ MORALINIŲ DORYBIŲ IS- 
VEDIMO BŪDĄ. AUTORIUS REVERENDAS TĖVAS JEZUITAS JONAS 
GRUZEVSKIS, SVENTOSIOS TEOLOGIJOS DAKTARAS.] VILNAE Typis 
Acad. Soc. IESU. Anno Domini 1644, 244821 +27 p. 


Dalys: Virgini Matri. Index capitum et sectionum hoc opere 
contentarum. Causa libri primi in duas partes divisi. De forti- 
tudine, 1—75. De magnanimitate, magnificentia, 75—118. De 
iustitia, 118—273. De religione et eius actibus orationis et de- 
votionis, 273—327. De meditatione et contemplatione, 328— 
342. De vitiis religioni, orationi, meditationi et contemplationi, 


MAB, 


112 


343—351. De adoratione, oblationibus et decimis, 351—377. De 
sacrificio missae et sacramentis, 377—425. De vitiis adoratio- 
ni, oblationi et sacrificio oppositis, 425—452. De iuramento, 
452—486. De voto, 487—539. De perfectione christianae vitae, 
541—594. De obedientia, 595—619. De gratitudine, 619—639. 
De pietate et observantia, 639—657. De aifabilitate et vidica- 
tione, 657—668. De veritate, simplicitate et fidelitate, 669—687. 
De liberalitate, 688—709. De obstaculis virtutum et remediis, 
710—724. De generatione vitiorum, 726—736. De adeptione vir- 
tutum, 736—745. De conatu in acguirenda virtute, 745—774., 
An virtus habita deperdi possit, 775—785. Guis ordo et aetas 
ad virtutem necessaria, 785—796. An una virtus sine alia ha- 
beri possit, 796—805. Guis status hominis carentis virtute mo- 
rali, 806—812. Praxis conseguendae virtutis vitandigue vitii, 
812—821. Index rerum. 


VUB, III— 17895. 


Moralinės teologijos dviejų knygų veikalas, kuriame dėstoma 
ištisa katalikiškosios scholastinės moralės filosofijos sistema. 
Aristotelio etika aiškinama pagal teologijos dogmas, sekama 
Viduramžių autoritetų, daugiausia Augustino ir Tomo Akvi- 
niečio, pažiūromis. Moralės problemos nagrinėjamos atitrauktai 
nuo gyvenimo. Dėstoma scholastinė moralinių vertybių — iš- 
mintingumo, saikingumo, skaistybės, teisingumo, narsumo ir kt. 
samprata. 

R. Plečkaitis 


GURSKIS (GOSAS) Jonas (Gurskius, Gėrski, Gos, Gosius 
Ioannes), 1576 Lenkijoje—1627.XII4 Varšuvoje, filosofas, 
teologas jėzuitas. 1593 įstojo į jėzuitų ordiną. 1599 baigė Vil- 
niaus un-to filosofijos f-tą, 1605 — un-to teologijos f-tą. 1609— 
12 Pultusko jėzuitų kolegijoje dėstė filosofiją. 1611—12 Vil- 
niaus un-to studentams Pultuske (kur persikėlė po 1610 gais- 
ro) dėstė filosofiją. Paskui ėjo bažnytines pareigas Lomžoje, 
Plocke, Varšuvoje. Išleido raštų prieš arijonus. 

IN UNIVERSAM ARISTOTELIS LOGICAM COMMENTARIA UNA CUM 
OUAESTIONIBUS TRADITA PER R. P. IOANNEM GOSSIUM PHILO- 
SOPHIAE PROFESSOREM SOCIETATIS IESU. SCRIPTA IN COLLEGIO 
PULTOVIENSI PER ME IOANNEM SWIDERSKI DISCIPULUM EIUS- 
DEM ANNO DOMINI 1610. [KOMENTARAI KARTU SU KLAUSIMAIS 
VISAI ARISTOTELIO LOGIKAI, DESTYTI REVERENDO TĖVO JONO 
GOSO, JEZUITŲ FILOSOFIJOS PROFESORIAUS, PULTUSKO KOLEGI- 
JOJĖ UZRASIAU AS5, JONAS SVIDERSKIS, JO MOKINYS, 1610 VIEš- 
PATIES METAIS.] 393 f. 


113 


Dalys: Logikos sąvokų apibrėžimai, 1—IV. In universam Aris- 
totelis logicam commentaria cum guaestionibus, 1—381. Turi- 
nys, 382—385. Index rerum, 386—389. 


Rankraštinis logikos kursas. Scholastinės logikos paskaitos, 
sudarytos iš 14 disputacijų: apie logikos vertę ir jos pavadini- 
mą, apie protu suvokiamas esybės, apie universalijas apskritai, 
apie universalijas skyrium paėmus, apie antepredikamentus, 
apie kiekybę, apie santykį, apie kokybę ir likusius predikamen- 
tus, apie postpredikamentus, apie teiginį, apie silogizmą, apie 
įrodymą, apie mokslą. Disputacijos skirstomos į klausimus. 
Aiškinamos žymiausių viduramžių logikos ir antrosios schola- 
stikos teoretikų koncepcijos. Laikomasi nominalistinių pažiūrų. 


BJK, Nr. 2593. 


COMPENDIUM TOTIUS LOGICAE. [VISOS LOGIKOS VADOVELIS.] 
Puliusko įėzuiių kolegija, 1609, 46 I. 

Rankraštinis logikos kursas. Seholastinės logikos pirmosios da- 
lies — dialektikos paskaitos. Dėstoma apibrėžimo, skirstymo 
veiksmai, terminų ir teiginių teorijos, silogistika. Aiškinamas 
viduriniojo termino suradimas (vad. „asilo tilto“ koncepcija). 


BJK, Nr. 2172. 


COMMENTARIUM IN OCTO LIBROS ARISTOTELIS DE PHYSICA AUS- 
CULTATIONEM ITEM IN OGUATUOR LIBRIS ARISTOTELIS DE COELO 
ET EIUS PARTIBUS. SUB REVERENDO PATRE JOANNEM GO5 PRO- 
FESSORE PHILOSOPHIAE IN COLLEGIO POLTOVIENSI SCRIPTUM 
PER ME JOANNEM SWIDERSKI!I EIUSDEM SCIENTIAE CULTOREM, 
ANNO DOMINI 1611. [KOMENTARAS AšTUONIOMS ARISTOTELIO 
„FIZIKOS“ KNYGOMS BEI KETURIOMS ARISTOTELIO „APIE DAN- 
GŲ“ KNYGOMS IR JŲ DALIMS. FILOSOFIJOS PROFESORIAUS PUL- 
TUSKO KOLEGIJOJE REVERENDO TĖVO JONO GOSO0 DESTYMĄ UZ- 
RASIAU AS, 510 MOKSLO PUOSELETOJAS JONAS SVIDERSKIS. 1611 
VIEŠPATIES METAIS.] 270 f. 


Daiys: In acto libros Aristotelis De Physica commentarii, 1— 
209. In libros 4 Aristotelis De Coelo commentaria cum guaes- 
tionibus, 210—267. Index omnium guaestionum hoc opere con- 
tentarum, 268—269. Brėžinys, 270. 

Rankraštinis gamtos filosofijos kursas. Scholastinės fizikos pa- 
skaitos, skaitytos Vilniaus un-to filosofijos f-to studentams Pul- 
tuske. Pirmoji dalis, nagrinėjanti Aristotelio „Fizikos“ aštuo- 
nias knygas, apima 14 disputacijų. Antrojoje dalyje — 6 dis- 
putacijos.  Pasisakoma prieš tomistinę materijos tik kaip 
grynos galimybės sampratą, tvirtinama materijos nuosavas eg- 


114 


zistavimas. Čia remiamasi Renesanso filosofu J. Dzabarela. 
Šiek tiek remiamasi Renesanso astronomija — minimi Ch. Kla- 
vijus, M. Kopernikas, tačiau laikomasi geocentrizmo, 


BJK, Nr. 2172. 


COMMENTARIA IN DUOS LIBROS ARISTOTELIS DE GENERATIONE 
ET CORRUPTIONE. ITEM COMMENTARIA IN IV LIBROS ARISTOTE. 
LIS METEORORUM. ITEM COMMENTARIA IN 3 LIBROS ARISTOTE- 
LIS DE ANIMA. ITEM COMMENTARIA IN LIBRIS ARISTOTELIS ME- 
TAPHYSICORUM HOC OPERE CONTINENTUR. SCRIPTA POLTOVIAE 
PER IOANNEM SWIDERSKI SUB REVERENDO PATRE GOS PROFES- 
SORE PHILOSOPHIAE ANNO DOMINI 1612. [KOMENTARAI DVIEM 
ARISTOTELIO KNYGOMS „APIE ATSIRADIMĄ IR ISNYKIMĄ“. TAIP 
PAT KOMENTARAI KETURIOMS ARISTOTELIO „METEOROLOGIJOS“ 
KNYGOMS. TAIP PAT KOMENTARAI TRIMS ARISTOTELIO „APIE 
SIELĄ“ KNYGOMS. TAIP PAT KOMENTARAI ARISTOTELIO „META- 
FIZIKOS“ KNYGOMS, KURIAS SIS DARBAS APIMA. RASYTA PUL- 
TUSKE JONO SVIDERSKIO, DESTANT FILOSOFIJOS PROFESORIUI 
REVERENDUI TĖVUI GOSUI 1612 VIEšPATIES METAIS] 319 f. 


Dalys: Index guaestionum, I-IV. In duos libros Aristotelis De 
Generatione et Corruptione commentarii, 1—95. Commentaria 
in libros Aristotelis Meteororum, 96—116. Commentaria in trės 
libros Aristotelis De Anima, 117—263. Commentaria in libros 
Aristotelis Metaphysicorum, 264—308. In libros Aristotelis gui 
parva naturalia appellantur commentariį, 309—319. 


Rankraštinis gamtos filosofijos kursas. Scholastinės fizikos pa- 
skaitos, skaitytos Vilniaus un-to filosofijos f-to studentams Pul- 
tuske. Psichologijoje minimi italų Renesanso filosofai Dzaba- 
rela, Dž. Kardanas. Remiamasi Renesanso medikų darbais, pa- 
teikiama daug anatominių duomenų apie žmogaus kūno 
sandarą, aiškinama smegenų struktūra, širdies veikla, arterijos, 
venos ir Kt. 


BJK, Nr. 1998. R. Plečkaitis 


“ 


HENRICHSONAS Jonas (Henrichson Joannes), 1665.V.26 
Prūsijoje — 1706.V.15 Vilniuje, filosofas, teologas jėzuitas. 
Braunsbergo ir Rioselio jėzuitų kolegijose dėstė poetiką, reto- 
riką, filosoliją, teologiją. 1704—06 Vilniaus un-te dėstė logiką 
ir fiziką. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaras 
(1704). Seholastinės filosofijos atstovas, laikęsis idealistinių 
koncepcijų, skelbęs teologinį determinizmą. Kai kuriais klau- 
simais atsargiai polemizavo su tomistais. 

PHILOSOPHRIA NATURALIS, SEU PHYSICA. PER 4 TRACTATUS IN 
LIBROS PHYSICORUM ARISTOTELIS DISPUTABILIS ACADEMICIS 
AUDITORIBUS PROPOSITI. ANNO DOMINI 1705. [GAMTOS FILOSO- 
FIJA, ARBA FIZIKA. ISDĖSTYTA AKADEMIJOS KLAUSYTOJAMS KE- 
TURIUOSE TRAKTATUOSE APIE SVARSTYTINAS ARISTOTELIO „FI- 
ZIKOS“ KNYGAS. 1705 VIESPATIES METAL Vilniaus un-tas, 410 f. 
Dalys: Prooemium, 1—2. Disputatio prooemialis. De natura et 
obiecto physicae, 2—6. Tractatus primus. In 8 libros Aristote- 
"lis De physico auditu, 6—410. 


Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės gamtos filosofijos 
paskaitos. Išdėstyta pirmoji gamtos filosofijos dalis. Autorius 
laikosi viduramžių realistų pažiūrų, propaguoja  modalistinę 
koncepciją, vietomis polemizuoja su Naujųjų laikų mokslinin- 
kais ir filosofais. 


VUB, F 3 — 1208. R. Plečkaitis 


HINCAS Valentinas (Hintz Valentinus), 1734.11.14 — ?, filoso- 
tas jėzuitas. 1759 baigė Vilniaus un-to Lilosofijos f-tą, 1765— 
teologijos f-tą. Ilūkstėje, Braunsberge ir Vilniaus un-te dėstė 
poetiką, retoriką, graikų k. 1766—67 Vilniaus un-te dėstė eti- 
ką, 1770—73 — filosotiją, 1767—70 dėstė filosofiją Kražiuose. 
Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaras (1766), 
teologijos daktaras (1773). 


116 


INSTITUTIONES PHILOSOPHIAE MORALIS. [ĮMORALĖS FILOSOFI- 
JOS PRINCIPAI.] Vilniaus un-tas, 1767, 25 p. 


Rankraštinis etikos kursas. Moralės filosofijos paskaitos, ku- 
riose Naujųjų laikų etikos koncepcijos derinamos su teologija. 


VUB, F 3 — 561, p. 446—471. 


PROPOSITIONES EX UNIVERSA PHILOSOPHIA GUAE IN ACADEMIA 
ET UNIVERSITATE VILNENSI SOCIETATIS JESU PROPUGNABUNTUR 
A RELIGIOSIS EIUSDEM SOCIETATIS. PRAESIDE R. P. VALENTINO 
HINTZ Ė SOCIETATE JESU AA. LL. ET PHILOSOPHIAE DOCTORE 
EIUSDEMGĘUE PROFESSORE ANNO POST CHRISTUM NATUM 1773 
MENSE IUNIO DIE 19. [VISOS FILOSOFIJOS TEIGINIAI, VILNIAUS 
JEZUITŲ AKADEMIJOJE IR UNIVERSITETE GINAMI 8SIO ORDINO 
NARIŲ. VADOVAUJANT REVERENDUI TEVUI JEZUITUI VALENTINUI 
HINCUI, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS DAKTARUI IR TO PA. 
TIES DALYKO PROFESORIUI, 1773 METAIS PO KRISTAUS GIMIMO, 
BIRZELIO MENESIO 19 DIENĄ.Į] 35 p. 


Vilniaus un-to studentų (pavardės nenurodytos) parengtos te- 
zės, skirtos disputui arba filosofijos laipsniui įgyti. Viso 106 
tezės: 2 logikos, 6 ontologijos, 3 kosmologijos, 6 psichologijos, 
6 natūralinės teologijos, 29 bendrosios fizikos, 31 specialiosios 
fizikos, 23 moralės filosofijos. Dėstomi bendriausi Naujųjų lai- 
kų filosofijos teiginiai, suderinti su teologija. Aptariami nau- 
jausi gamtamoksliniai pasiekimai. Moralės filosofijai skirtose 
tezėse kalbama apie prigimtinę ir tautų teisę. 


VUB, IV—21732, 21733. R. Plečkaitis 


HRINCEVIČIUS Liudvikas (Hryncewicz Ludovicus), 1717— 
1783.XII.10 Vilniuje, filosofas, teologas dominikonas. 1747—49 
Vilniaus dominikonų m-loje dėstė filosofiją. 1761 —64 — Zabia- 
lt dominikonų vienuolyno viršininkas, 1771—74 — Lietuvos 
dominikonų provinciolas. Scholastinės filosofijos atstovas, to- 
mistas, 


BELLUM CIVILE ABSĘUE CIVIUM DISCORDIA POST OLEAM TUL- 
LIANAE PACIS PHILOSOPHICIS LIBELLIS INSTAURATUM IN PRIMA 
FRONTE FORTI LOGICALIUM RATIONUM ET ARGENTORUM ACIE 
MUNITUM AC IN TRIUMPHUM THOMISTICAE SCHOLAE PRODUCTUM. 
PER ADMODUM REVERENDUM PATREM LUDOVICUM HRINCEWICZ 
SACRAE THEOLOGIAE LECTOREM LOGICES PROFESSOREM IN CON- 
VENTU GENERALI VILNENSI SANCTI SPIRITUS ORDINIS PRAEDI- 
CATORUM. ME VERO MILITANTE SUB EJUS SIGNIS FRATRE SYMP- 
HORIAM ANNO DOMINI 1747. [PILIETINIS KARAS BE PILIEČIŲ 
NESANTAIKOS, PO TULIJAUS ALYVŲ TAIKOS PARUOšSTAS FILOSOFI- 
NEMIS KNYGELĖMIS, PIRMAJAME FRONTE SUSTIPRINTAS LOGI- 
KOS ARGUMENTAIS BEI SIDABRO AšMENIMIS IR TĘESIAMAS TO- 


117 


MISTINĖS MOKYKLOS ŠLOVEI. DESTEĘ REVERENDAS TĖVAS LIUD- 
VIKAS HRINCEVICIUS, ŠVENTOSIOS TEOLOGIJOS LEKTORIUS, 
LOGIKOS  PROFESORIUS VILNIAUS PAMOKSLININKŲ  ORDINO 
ŠVENTOS DVASIOS GENERALINIAME KONVENTE. UZRAŠIAU Aš, 
KOVOTOJAS PO JO VĖLIAVA, BROLIS SIMFORIJUS 1747 VIEŠPATIES 
METAIS] 571 p. 


Dalys: Logica minor seu dialectica, 2—87. Acies prima logica- 
lium castrorum. Ad mentem invictissimi doctoris, ac doctoris 
angelici divi Thomae Aguinatis bene ordinata seu logica major, 
88—571. 


Rankraštinis scholastinės filosofijos kursas. Dėstoma tomistinė 
logika, skaityta Vilniaus dominikonų m-loje 1747—48. 


VUB, F 3 — 779. 


CORPUS PHILOSOPHICI EXERCITUS ACUTISSIMIS DE ENTE MOBL- 
LI GUAESTIONIBUS MUNITUM AC AD MENTEM INVICTISSIMI DOC- 
TORIS ANGELICI DIVI THOMAE ARUINATIS ORDINATUM, PER AD. 
MODUM REVERENDUM PATREM SACRAE THEOLOGIAE LECTOREM 
PHILOSOPHIAE PROFESSOREM FRATREM L. HRYNCEWICZ, ANNO 
DOMINI 1748 DIE 12 OCTOBRIS. [FILOSOFISKAI VARTOJAMA ME- 
DZIAGA, SUTVIRTINTA ĮZVALGIAIS KLAUSIMAIS APIE JUDANCČIĄ- 
JĄ BŪTĮ IR SUTVARKYTA PAGAL NENUGALIMOJO ANGELIšKOJO 
DAKTARO, DIEVISKOJO TOMO AKVINIEČIO PAZIŪRAS. DĖSTĖ RE- 
VERENDAS TEVAS, SVENTOSIOS TEOLOGIJOS LEKTORIUS BEI FIl- 
LOSOFIJOS PROFESORIUS BROLIS L. HRINCEVICIUS, 1748 VIESPA- 
TIES METAI, SPALIO MĖNESIO 12 DIENA.] 834 p. 


Dalys: Guaestio prooemialis, 6—24. Pars prima philosophiae 
naturalis. De ente mobili in communi, Divisa in 8 libros Phy- 
sicorum, 24—619. Pars secunda philosophiae naturalis. De 
mundo et caelo, 620—650. Pars tertia philosophiae naturalis. 
De ortu et interitu, 651—759. Pars guarta philosophiae natura- 
lis. De anima, 760—834. 


Rankraštinis scholastinės filosofijos kursas. Dėstoma tomistinė 
gamtos filosofija, skaityta Vilniaus dominikonų m-loje 1748— 
49. 


VUB, F 3 —670. R. Plečkaitis 


HUSAŽEVSKIS Tomas (Hussarzewski Tomasz), 1732 .XII.13 
Varšuvoje — 1807.X1I.13 Vilniuje, istorikas, Lietuvos Vyriau- 
siosios mokyklos profesorius. 1752—56 studijavo Varšuvoje fi- 
losofiją ir teologiją, 1756 įšventintas kunigu. 1756—69 dvasi- 
nių seminarijų Loviče, Varšuvoje, Vienoje profesorius, 1769— 
91 Vilniaus seminarijos regentas. Edukacinės komisijos pa- 


118 


kviestas, 1783—805 Lietuvos Vyriausiojoje m-lojeę skaitė visuo- 
tinės istorijos paskaitas. 1798 buvo iškėlęs savo kandidatūrą į 
Lietuvos Vyriausiosios m-los rektoriaus postą. Pedagoginės 
veiklos pradžioje vadovavosi seholastiniu metodu, vėliau, dėsty- 
damas visuotinę istoriją, perėmė šviečiamosios filosofijos idė- 
jas. Istoriosofinės pažiūros pagrįstos prancūzų švietėjų prin- 
cipais. Rūpinosi E. Kondiljako veikalų vertimu ir leidyba Lie- 
tuvoje. 


PRZEMOWA PRZY ROZPOCZĘECIU LEKCYI PUBLICZNYCH HISTORYI 
POWSZECHNEY W SZKOLE GEOWNEY W. X. LIT: ROKU 1783. MIANA 
PRZEZ JX. TOMASZA HUSARZEWSKIEGO KONG: MIS: 5. TREOL: 
DOKTORA, REGENSĄ SEMINAR: DIECEZALNEGO, HRISTORYI POW- 
SZECHNEY PROFESSORA. [KUNIGO MISIONIERIAUS TOMO HUSA- 
ZEVSKIO, šVENTOSIOS TEOLOGIJOS DAKTARO, DIECEZINĖS SEMI- 
NARIJOS REGENTO, VISUOTINĖS ISTORIJOS PROFESORIAUS KAL- 
BA, PASAKYTA 1783 METAIS, VIEšŠĄSIAS VISUOTINĖS ISTORIJOS 
PASKAITAS LDK VYRIAUSIOJOJE MOKYKLOJE PRADEDANTĮ] — 
Prospectus lectionum in Alma Academia et Universitate Vilnensi Scholae 
Principis M. D. Lit: nomine insignita ad instaurationėm studiorum ex anno 
1790, in annum 1791 propositus. Vilnae. Typis Sacrae Regiae Majestatis. 


„ Penes Academiam. S. 3—8 (A, B, B;). 


Visuotinės istorijos paskirtis neapribojama intelektualinio smal- 
sumo ir emocinių poreikių patenkinimu. Pagrindinis jos tiks- 
las — padėti pažinti įgimtas moralines žmonių savybes. Ji la- 
bai svarbi, kuriant moralinę ir politinę teoriją, siekiančią pro- 
tingo ir teisingo „daiktų apmąstymo“. Pagrindinės visuotinės 
istorijos tiesos esančios šios: 1) „išmintis visuotinai nevaldo 
žmonių“, 2) „išminčiai būtina žmogaus darbas ir pastangos“. 
Visuotinė istorija tiria pražūtingas nusikalstamos veiklos, tam- 
sumo, netvarkos, klaidų, neprotingų aistrų ir kt. neigiamų 
žmogaus savybių pasekmes. Ji turinti didaktiškai išspręsti mo- 
ralinius uždavinius, iškylančius įvairiose taikaus tautų bendra- 
darbiavimo srityse, taip antai, žemės ūkyje, prekyboje, mene, 
Švietimas visuotinės istorijos pagalba turi padaryti susibūru- 
sius į visuomenę žmones laimingus, apsaugoti juos, atsklei- 
džiant žmogaus prigimties neprotingumą. 


L— 18 
MAB, 949 /1790—91. 


Lit: W. Worotynski, Seminarium Glėwne w Wilnie, Wilno, 1935, 
A. Schletz, Wspėlpraca misjonarzy 7 Komisją Edukacji Narodowej, 
Kr., 1946. 

E. Vasileuskis 


119 


HUSOVIANAS Mikalojus (Hussovianus, Hussoviensis, Husso- 
vius, Ussovius), apie 1475/85 LDK (?) — po 1533, poetas hu- 
manistas, vienas pirmųjų ir ryškiausių renesansinės LDK kul- 
tūros atstovų. Jaunystę praleido miškuose, padėdamas tėvui 
medžioti. Apie 1492 patekęs į Vilnių, savo talentu atkreipė E. 
Vitelijaus (Cioleko) dėmesį, pateko į jo globą. 1518—22 kaip 
diplomatinę misiją atliekančio Vitelijaus dvariškis gyveno Ro- 
moje, kur parašė pirmuosius išlikusius kūrinius, tame tarpe 
„Giesmę apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. Po 
Vitelijaus mirties (1522) atvykęs į Lenkiją, apsigyveno Kroku- 
voje. Po 1525 tapo dvasininku. Husoviano pasaulėžiūra forma- 
vosi veikiama krikščioniškos ideologijos ir plintančių Renesanso 
idėjų, ji patyrė stiprią visuomeninių filosofinių Vitelijaus pa- 
žiūrų įtaką. Kūryboje pastebimas Antikos, Viduramžių, Rene- 
sanso autorių poveikis. Krokuvos periodu parašyti kūriniai tiek 
meniniu, tiek idėjiniu atžvilgiais yra žymiai silpnesni, juose 
ryšku sustiprėjęs domėjimasis teologine scholastika, ginama 
katalikybė, pasisakoma prieš liuteronus, smerkiamas krikščio- 
nybės susiskaldymas, aukštinami įvairūs autoritetai, propaguo- 
jamas renesansinis naudos bei malonumų siekimas. Geriausios 
Husoviano eilutės patraukia pasaulietišku demokratizmu, jose 
reiškiamos humanistinės, patriotinės idėjos, smerkiami karai, 
pasisakoma už taiką bei tautų draugystę. 

DE STATURA FERITATE AC VENATIONE BISONTIS. [APIE STUMBRO 
ISVAIZDĄ, ZIAURUMĄ IR MEDŽIOKLĘ.] — Nicolai Hussoviani 
Carmina Edidit, Praefatione Instruxit, Adnotationibus [lustravit Ioannes 
Pelczar. Cracoviae, 1894, p. 3—47. (Sutrumpintai toliau: N. Russo- 
viani Carmina, Cracoviae, 1894). Pirmoji publikacija: Carmen Nicolai 
Hussoviani de statura feritate ac venatione Bisontis, Gale; Impressum 
Cracoviae per Hieronymum Vietorem. Anno Domini MDXXIII. (1523). Men- 
se Octob. 56 p. Lietuviškas vertimas: M. Husovianas, Giesmė apie 
stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę.— „Lietuvos TSR aukštųjų mokyk- 
lų mokslo darbai. Literatūra“, t. VI, V., 1963, p. 157—180. 

Poema, kurioje reiškiama Renesanso epochai būdinga praktinė 
filosofija, skelbiamos politinės, ekonominės, etinės idėjos, pro- 
paguojamas valstybinis LDK patriotizmas. Lietuva laikoma 
krikščionybės Iorpostu kovoje prieš turkų-totorių veržimąsi į 
Europą, idealizuojamas didysis kunigaikštis Vytautas, aukšti- 
nami jo politiniai bei doroviniai principai. Vedama poleminė 
kova su mecenato Vitelijaus priešais, kurie puolami, dengian- 
tis metaforomis bei alegorijomis. Smerkiamos visuomeninio 
gyvenimo ydos, netikę papročiai, kritikuojama Kryžiuočių or- 
dino politika, propaguojama taika tarp krikščioniškų Europos. 


120 








valstybių, reiškiamos humanistinės idėjos. Ryški Vergilijaus, 
Ovidijaus, Plinijaus ir kt. autorių įtaka, juntamas visuomeni- 
nių filosofinių Vitelijaus pažiūrų poveikis. 

NOVA ET MIRANDA VICTORIA DE TURCIS MENSE IULIO, [NAUJA 
IR NUOSTABI PERGALĖ PRIES TURKUS LIEPOS MĖNESĮ] — N. 
Hussoviani Carmina, Cracoviae, 1894, p. 48—55, Pirmoji publikacija: 
Nova et miranda de Turcis victoria mense Julio. In Epinicion de Turcis 
tetrastichon M. Pyrserij Silesij. Cracoviae apud Hieronymum Vie- 
torem An. M, D. XXIII. (1524). 8 p. 

Panegirinė poema, kurioje džiūgaujama pergalės prieš įsibrovu- 
sius turkus proga. Aukštinamos moralinės paprastų valstiečių 
savybės, apmąstoma į sunkius gyvenimo išbandymus patekusio 
žmogaus dalia, liaupsinamas karalius Žygimantas Senasis. Rei- 
škiamos etinės, politinės, socialinės pažiūros, propaguojamas 
patriotizmas. 

DE VITA ET GESTIS DIVI HYACINTHI. OPUSCULUM NICOLAI HUS- 
SOVIANI. [APIE šVENTOJO HIACINTO GYVENIMĄ IR DARBUS. MI- 
KALOJAUS HUSOVIANO KŪRINYS] — N. Hussoviani Carmina, 
Cracoviae, 1894, p. 56—97. Pirmoji publikacija: De vita et gestis Divi Hya- 
cinthi, Opusculum Nicolai Hussoviani. Gale: In aedibus Hieronymi 
Vietoris Anno domini 1525. 32 p. 


Poema — katalikybės apologija. Puolami liuteronai, liaupsina- 
mas Žygimantas Senasis, propaguojami įvairūs scholastinės 
metafizikos teiginiai. Pasisakoma už taiką, nurodoma karų žala 
liaudžiai. Reiškiamos kai kurios scholastinės filosofijos, etikos 
idėjos. Tai vienas silpniausių Husoviano kūrinių, kuriame kar- 
tojami viduramžiškos Stanislovo Krokuviečio (XIV a. pirma 
pusė — 1365) knygos „Apie šv. Jackaus gyvenimą ir stebuklus“ 
pasakojimai apie stebukladarišką šventojo veiklą Lenkijoje, Ki- 
įeve ir kt. + 

AD REVERENDISSIMUM PLOCENSEM CONSOLATORIA. [PAGUODOS 
ZODIS GARBINGIAUSIAJAM PLOCKIECIUI.] — N. Hussoviani Car- 
mina, Cracoviae, 1894, p. 98—99. Pirmoji publikacija kn.; Carmen Nico- 
lai Hussoviani de statura feritate ac venatione Bisontis. Gale: 1mp- 


ressum Cracoviae per Hieronymum Vietorem. Anno Domini MDXXIII. 
(1523). Mense Octob. P. 47—48. 


Eilėraštis, kuriame reiškiama paguoda Vitelijui. Atsiskleidžia 
garbės, dorybės, darbštumo, pavydo ir kt. etinių kategorijų su- 
vokimas. Remiamasi Antikos, Renesanso autoriais. 

Lit: V. Sakavičius, Nicolaus Hussovianus, kaipo pirmasis lietuvių 
humanistas.— „Lietuvių tauta“, kn. 3, d. 2, V., 1923, p. 464—466. J. Kroė- 


kowski, Mikolaja Hussowskiego „Carmen de bisonte“, Wr., 1959, 
B. Kazlauskas, Mikalojus Husovianas ir jo giesmė apie stumbrą.— „Lie- 


121 


tuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Literatūra“, t. VI, V., 1963, 
p. 141—155. Cl. Backvis, Nicolas de Hussow. Mikolaj z Hussowa, kn.: 
Literatura, komparatystyka, folklor. Ksiega pošwigcona Julianowi Krzyža- 
nowskiemu, W., 1968, s. 40—100. A. Varanavičius, Patriotiniai moty- 
vai Mikalojaus Husoviano poemoje apie stumbrą.— „Lietuvos TSR Mokslų 
akademijos darbai“, A serija, t. 2(43), V., 1973, p. 49—71. T. p., Gyvenimo 
prasmės samprata Erazmo Vitelijaus ir Mikalojaus Husoviano kūryboje.— 
„Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai“, A serija, t. 3(52), V., 1975, 
p. 25—37, 


A. Varanavičius 











i! 


ILINIČIUS Jonas (Illinicz Joannes), 1685.V1.49 — 1761/62 ?, 
filosofas jėzuitas. 1705 baigė Vilniaus un-to filosofijos f-tą, 
1713 — teologijos f-tą. Minsko ir Pultusko kolegijose dėstė poe- 
tiką, retoriką, filosofiją. 1722—25 Vilniaus un-te dėstė filoso- 
fiją. Yra buvęs Oršos, Naugarduko ir Vitebsko kolegijų rekto- 
riumi. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir tilosofijos daktaras 
(1722). Scholastinės filosofijos atstovas, gynė scholastiką nuo. 
Naujųjų laikų gamtos mokslo filosofinių išvadų. 

LOGICA. [LOGIKA.] Vilniaus un-tas, 1722—23, 163 I. 


Dalys: Prodromus scientiarum. Discursus dialecticus in philo- 
sophicas difficultis vias comite academico expeditus eguite anno 
1722 die 2 septembris, 2—49. Logica seu rationalis philosop- 
hia, 49—163. 


Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės logikos paskaitos, 
kuriose remiamasi tradiciniais jėzuitų ordino teoretikais. 


VUB, F 3 — 901. 
PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Vilniaus un-tas, 1728—25, 405 t. 


Dalys: Physica seu philosophia naturalis. Anno 1723, 1—366, 
394—405: Guaestio prooemialis, 1—2. De principiis corporis 
naturalis in communi, 2—87. Tractatus secundus. De causis, 
87—166. Tractatus tertius. De proprietatibus corporis naturalis, 
166—204, Disputatio ultima. De mundo et caelo, 204—214. Con- 
tinuatio physicae sive tractatus in libros Aristotelis De ortu et 
interitu seu De generatione et corruptione, 216—330. Tractatus 
in libros Aristotelis De anima, 330—366. Disputatio ultima 
physica. De elementis et meteoris, 394—405. Philosophia trans- 
naturalis seu metaphysica, 367—393. 


Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės gamtos filosofijos 
ir metaiizikos paskaitos. Gamtos filosofija išdėstyta detaliai, 


123 


vietomis polemizuojama su Naujųjų laikų gamtos mokslo pa- 
žiūromis. 
VUB, F 3 — 1077. R. Plečkaitis 


IZAOKAS TRAKIETIS (hebr.:.EANMVAX 12 PNY“ A. to: 


rabi Icchak ben Abraham; R. Isaacus filius Abrahami; Izaak ben 
Abraham z Trok; Izaak syn Abrahama z Trok), apie 1525 — 
apie 1586, religinis polemistas, gydytojas, Lietuvos karaimų 
vadovas (rabi). Gerai pažino hebrajų ir krikščionių teologiją, 
turėjo gerą filosofinį pasiruošimą, mokėjo lotynų, lenkų, heb- 
rajų ir kt. kalbas. Išrinktas karaimų bendruomenės Trakuose 
sekretoriumi, ėjo tas pareigas 20 m. Aktyvus religinių disputų 
su katalikybės, reformacijos ir pravoslavybės šalininkais daly- 
vis. Apie 1585 parašė hebrajų k. veikalą „Tikėjimo ramstis“ 


(hebr: AVN PYTTI, Iot. transkr.: chizuk emuna), kuris 1594 


suredaguotas autoriaus mokinio J. Malinovskio, paplito rank- 
raščiais po Europą ir Afriką, buvo išverstas į ispanų (1621), 
vokiečių (1624), lotynų (1681), anglų ir kt. kalbas. Pirmą kar- 
tą hebrajų k. (lygiagrečiai su vertimu į lotynų k.) veikalas bu- 
vo išleistas 1681 Altdorfe. Be šio veikalo Izaokas Trakietis yra 
parašęs himnų karaimams (paskelbti 1892). Filosofinės Izaoko 
Trakiečio pažiūros pagrįstos judaizmo apologetika, nukreipta 
prieš katalikybę. Daugeliu atvejų kristologijos klausimais soli- 
darizuodamasis su Lietuvos ir Lenkijos arijonų S. Budnio, M. 
Čechovičiaus, sociniečio M. Parutos ir kt. teiginiais, Izaokas 
Trakietis palaikė kreacionizmo doktriną. Kartu jam būdinga 
kritiškas Sv. Rašto vertinimas, reikalavimas vadovautis sveiku 
protu, savitas tiesos supratimas, racionalizmas, pagarba pa- 
saulietiškai filosofijai. Pasisakė už kultūringą disputų formą, 
už Lietuvoje ir Lenkijoje vyravusią religinę toleranciją, gilinosi 
į religinės etikos pioblemas. „Tikėjimo ramstis“ sužadino di- 
delę polemiką, iššaukė nemažai priešiškų vertinimų, replikų, 
opozicinių veikalų. Volteras ir kt. enciklopedininkai veikalą 
vertino palankiai. 


:DNYDX D PTY* A TDN SX DNANX PIT BA 


(lot. transkr.: SEIFER CHIZUK EMUNA AšER CHIBER RABI ICCHAK 
BEN ABRAHAM). LIBER MUNIMEN FIDEL AUTORE R. ISAACO FILIO 
ABRAHAMI. EX. MS. AFRICANO. [KNYGA „TIKĖJIMO RAMSTIS“, PA- 
RASYTA RABI IZAOKO, ABRAOMO SŪNAUS. Iš AFRIKIETISKO RANK- 


124 


RASCIO.] — Tela Ignea Satanae. Hoc est: Arcani, et horribiles Judaeorum 
adversus Christum Deum, et Christianam Religionem Libri ANEKAOTOI. 
Sunt vero: R. Lipmanni Carmen Memoriale. Liber Nizzachon Vetus Autoris 
Incogniti. Acta Disputationis R. Jechielis Cum (Guodam Nicolao. Acta Dis- 
putationis R. Mosis Nachmanidis Cum Fratre Paulo Christiani, Et Fratre 
Raymundo Martini. R. Izaaci Liber Chissuk Emuna. Libellus Toldos Jeschu. 
Joh. Christophorus Wagenseilius ex Europae Africaegue 1a- 
tebris erutos, in lucem protrusit, Theologorum Christianorum fidei, ad tanto 
rectius meditandum ea, guae conversionem miserrimae gentis Judaicae ju- 
vare possunt, illos committens commendansągue. Additae sunt Latinae 1nter- 
pretationes, Et Duplex Confutatio. Augustinus Justinianus Episcopus Ne- 
biensis in Praefatione praemissa Victoriae Porcheti. Novi siąuidem guam 
non libenter in suarum litterarum adyta nos admittat gens illa [Iudaical) 
pervicacissima. Expertus sum eguidem, guantis sit opus laboribus, virgiliis, 
sumptibus, auxiliis denigue, volentibus Hebraeorum penetrare secreta, Ac- 
cedit Mantissa De LXX. Hebdomadibus Danielis. Adversus V. C. Johannis 
Marshami Eguitis Aurati Angli novam et incommodam earundem explica- 
tionem. Altdorii Noricorum Excudit Joh. Henricus Schūnnerstaedt, Acade- 
miae Typographus. Anno Christiano M. DC, LXXXI. (1681). Prostat Nori- 
bergae apud Johannem Hofmannum, et Francofurti ad Moenum apud Joh. 
Davidem Zunnerum. 114+480 p. (Knygoje išspausdinti 6 skirtingi veikalai, lu- 
rintys atskirą paginaciją. Izaoko Trakiečio ueikalas jų tarpe yra V-tas. 
Tekstas spausdintas lygiagrečiai hebrajų ir lotynų k.). 


Dalys: Ad lectorem (J. Vagenseilijaus prakalba), II. Praefa- 
tio, 1—16. Seguuntur Capita Partis primae, 16—25. Hactenus 
Capita Partis primae cum summis eorundem, 25—26. Sunt au- 
tem haec Capita Libri secundi, 26—39. Liber Munimen Fidei, 
40—386. Nunc exordiar seribere Partem hujus Operis Secun- 
dam, 387—480. 


I veikalo dalį sudaro judaizmo apologija, dėstoma atsakymų į 
kritiškus teiginius forma. II dalyje analizuojamas bei kritikuo- 
jamas Šv. Raštas (ypač Evangelija), atskleidžiami vidiniai 
Sv. Rašto, prieštaravimai. Judėjai laikomi išrinktąja tauta, visi 
kiti žmonės — epikūriečiais. Į save autorius žvelgia kaip į die- 
vo įkvėptą skelbti tiesą asmenį. Dėstoma tiesos samprata yra 
sudėtinga, grindžiama daugiausia S. Testamento teiginiais, ta- 
čiau drauge implikuojanti kai kuriuos antikinės filosofijos ir 
retorikos elementus. Aukštai vertinama pasaulietinė filosofija. 
Sprendžiant kristologijos problemas, naudojamasi Lietuvos ir 
Lenkijos arijonų S. Budnio, M. Čechovico raštais, sociniečio 
M. Parutos traktatu „Apie vieną tikrąjį dievą“ ir kt. darbais. 
Atsispindi visuomeninės, etinės autoriaus pažiūros, teigiamai 
vertinama XVI a. pab. Lietuvoje ir Lenkijoje gyvavusi religinė 
tolerancija. 


VUB, III-—-4899. 
125 


Lit: A. Geiger, Isaak Troki. Ein Apologet des Judentums am Ende des 
sechszehnten Jahrhunderts, W., 1853. M. Balaban, Studja historyczne, 
W., 1927. 

A. Varanavičius 


IZDEBSKIS Ignas (Izdebski Ignatius), 1702.1.15 Lietuvos 
Brastos vaivadijoje — 1766.IV.9 Vilniuje, filosofas jėzuitas. 
1726 Polocko jėzuitų kolegijoje baigė filosofijos studijas. Dro- 
gičino ir Slonimo jėzuitų kolegijose dėstė poetiką, retoriką ir 
filosofiją. 1739—42 Vilniaus un-te dėstė filosofiją. 1749—60 
Ilūkstės jėzuitų rezidencijos viršininkas. Vilniaus un-to laisvų- 
jų mokslų ir filosofijos daktaras (1739). Izdebskis — scholasti- 
nės filosofijos atstovas. Polemizuodamas su tomistiniu logikos 
filosofinių problemų aiškinimu, daugiausia laikėsi nuosaikiojo 
nominalizmo-konceptualizmo pažiūrų. 

LOGICA. [LOGIKA.] Vilniaus akademija, 1739, 146 f. 


Dalys: Antemurale scientiarum dialectica, In Alma Academia 
Vilnensi Societatis Iesu neophilosophis ad tutelam errectum 
anno Domini 1739, 2—49. Logica sive rationalis philosophia si- 
ve Organum Aristotelis, 50—146. 

Rankraštinis logikos kursas. Scholastinės logikos paskaitos, 
skaitytos 1739—40. Dialektikai skirtoje dalyje yra idėjų, ar- 
timų šiuolaikinei logikai. Filosofiniais logikos klausimais lai- 
komasi konceptualizmo. 

VUB, F 3—772. R. Plečkaitis 





J 


JAROŠEVIČIUS Juzefas (Jaroszewicz Jozef), 1793 Palenkės 
Bielske — 1860.II.1 ten pat, teisininkas, istorikas, Vilniaus un-to 
profesorius. 1815 baigė Vilniaus un-tą, gavęs teisės magistro 
laipsnį. 1816—26 romėnų teisės dėstytojas Kremeneco licėjuje. 
1826—31 Vilniaus un-to civilinės ir baudžiamosios teisės pro- 
fesorius, 1828—31 statistikos ir diplomatijos katedros vedėjas. 
Uždarius un-tą, Vilniaus laikinojo m-lų komiteto narys. Lie- 
tuvos praeities tyrinėtojas, J. Lelevelio istorinės koncepcijos 
šalininkas ir vystytojas. 

OBRAZ LITWY POD WZGLEDEM JEJ CYWILIZACYI, OD CZASOW NAJ- 
DAWNIEJSZYCH DO KONCA WIEKU XVIII. PRZEZ J. JAROSZEWICZĄ 
PROFESSORA PRAWA KRAJOWEGO W B. UNIWERSYTECIE WILEN- 
SKIM. [LIETUVOS PAVEIKSLAS JOS CIVILIZACIJOS POZIORIU NUO 
SENIAUSIŲ LAIKŲ IKI XVIII AMŽIAUS PABAIGOS. PARASE J. JA- 
ROšEVIČIUS, KRAŠTO TEISĖS PROFESORIUS BUVUSIAJAME VIL- 
NIAUS UNIVERSITETE] CZĘSC I. LITWA POGANSKA, [1 DALIS. PA- 
GONISKA LIETUVA) Wilno, 1844, IV4+240 s. CZĘSC II. LITWA W 
PIERWSZYCH TRZECH WIEKACH PO PRZYJECIU WIARY CHRZES- 
CIANSKIEJ. [11 DALIS, LIETUVA PIRMAISIAIS TRIMIS AMŽIAIS PO 
KRIKŠČIONYBĖS PRIĖMIMO] Wilno, 1844, 313 s. CZESC III, DALSZY 
CIAG UWAG NAD LITWĄ W PIERWSZYCH TRZECH WIEKACH OD 
WPROWADZENIA CHRZEšCIANSKIEJ WIARY. [III DALIS, TOLIMES- 
NES PASTABOS APIE LIETUVĄ PIRMAISIAIS TRIMIS AMZIAIS PO 
KRIKŠČIONYBĖS ĮVEDIMO.] Wilno, 1845, II 4+-273 s. 

Plačiai nagrinėjami Lietuvos civilizacijos bei švietimo klausi- 
mai. Aiškinama, jog feodalizmas atsiradęs Lietuvoje XI a. kaip 
vidinių priežasčių išdava, jis nesąs atgabentas iš svetur. Aukš- 
tai vertinama Lietuvos teisė, lietuvių tautos kultūra. Nurodo- 
ma, jog rašytinės teisės išsivystymą sąlygojo išaugęs istorinis 
lietuvių tautos vaidmuo, jos intelektualinė kultūra, demokrati- 
nės tendencijos. Pažymimas klasinis Lietuvos teisės ribotumas. 
Visuomeninių santykių atspindžių ieškoma papročių teisėje. 


127 


Patsai istorinis procesas pristatomas vienpusiškai, nurodomi 
tiktai svarbesni politiniai įvykiai. Reiškiamos antiklerikalinės 
idėjos. 
L—-19 
MAB, 888 — 
I. Vasileuskienė 


JASINSKIS Juzefas (Jasiūski Jozef), po 1750—1833.1X.22 Nau- 
garduke, antropologas. Išėjęs vidurinį mokslą Gardine, mokėsi 
Gardino medicinos m-loje, o ją 1781 perkėlus į Vilnių ir pri- 
jungus prie Lietuvos Vyriausiosios m-los, tęsė mokslą Vilniuje. 
Baigęs studijas, vertėsi gydytojo praktika Vilniuje ir Baltarusi- 
joje. Filosofijos daktaras, chirurgijos ir medicinos daktaras. 
Nuo 1814 Vilniaus medikų d-jos narys. Antropologijos mokslo 
pradininkas Lietuvoje, apibendrinęs savo meto gamtamokslines, 
filosofines ir socialines koncepcijas. Antropologinius tyrinėjimus 
siejo su patyrimu, empirizmo šalininkas. Žmogų traktavo kaip 
fizinių, organinių ir moralinių dėsnių sąveiką. Fiziniais dėsniais, 
anot Jasinskio, žmogus susijęs su būtimi, organiniais — su gy- 
vąja gamta, moraliniais — su visuomene. Gamtą aiškino kaip 
nenutrūkstamą priežasčių ir pasekmių grandinę, prasidedan- 
čią dieviškuoju sutvėrimo aktu. Organinės gamtos gradacijos, 
besibaigiančios žmogumi kaip aukščiausia pakopa, aiškinimu 
Jasinskis priartėjo prie evoliucionizmo, tačiau nutolo nuo jo, 
gindamas kreacionizmą. Žmogų suprato dualistiškai — kaip mir- 
tingo kūno ir nemirtingos sielos būtybę. Pažinimo interpretaci- 
ja sensualistinė, pojūčius laikė pažinimo pradžia ir pagrindu. 
Laikėsi prigimtinės moralės ir teisės koncepcijos. Gynė apreiš- 
kimo tiesas, skelbė jų ir mokslo tiesų santarvę. 


ANTHROPOLOGIA O WEASNOSCIACH CZEOWIEKA FIZYCZNYCH I 
MORALNYCH PRZEZ JOZEFA JASINSKIEGO FILOZOFII, CHIRURGI! 
I MEDYCYNY DOKTORA, TOWARZYSTW MEDYCZNEGO WILENSKIE- 
GO I DOBROCZYNNOSCI NOWOGRODZKIEGO CZLONKA, W ROKU 
1810 KROTKO ZEBRANA I UEOZONA. [ŽMOGAUS FIZINIŲ IR MORA- 
LINIŲ SAVYBIŲ ANTROPOLOGIJA, JUZEFO JASINSKIO, FILOSOFI- 
JOS, CHIRURGIJOS IR MEDICINOS DAKTARO, VILNIAUS MEDIKŲ 
IR NAUGARDUKO LABDARIŲ DRAUGIJŲ NARIO, 1810 METAIS SU- 
GLAUSTA IR PARASYTA.] Wilno, 1818, XX+149 s. 


Antropologija apibrėžiama kaip mokslas apie natūralią žmogaus 
egzistenciją fiziniame pasaulyje ir visuomenėje, apie jo pri- 
gimties pradus, sugebėjimus, apie dievo apreiškimu nurodytą 
žmogaus egzistencijos paskirtį. I dalis skiriama iiziniam pa- 


128 


sauliui kaip žmogaus egzistencijos mediumui apžvelgti, žmo- 
gaus ryšiui su fiziniu pasauliu, jo vietai organinio pasaulio 
hierarchijoje išryškinti. II dalyje nušviečiami žmogaus morali- 
niai ryšiai, t. y. ryšiai su visuomene. Išdėstomos žmogaus pri- 
gimtinės teisės, jos traktuojamos kaip moralės, civilinės ir 
politinės teisės pagrindas. III dalis skiriama žmogaus prigim- 
ties pradams — kūnui ir sielai aptarti. 

S. Tunaitis 


JELENSKIS Aleksandras Ignas (Jelefūski Alexander Ignatius), 
1662.XI Naugarduko vaivadijoje — 1713.III.9 Vilniuje, filoso- 
fas, teologas jėzuitas. Drohičino, Plocko, Varšuvos, Brauns- 
bergo jėzuitų kolegijose dėstė poetiką, retoriką, filosofiją. 1696— 
99 Vilniaus un-te dėstė filosofiją, nuo 1702 — teologiją. Vilniaus 
un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos magistras (1696), teologijos 
daktaras (1702). 


PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.J Vilniaus un-tas, 1696—98, 250 I. 


Dalys: Commentarius in logicam Aristotelis, 2—82. Pars se- 
cunda philosophiae. Physica. Disputationes in octo libros Phy- 
sicorum, 84—250. 


Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės logikos ir gamtos 
tilosofijos paskaitos. Logikos kurse trūksta pirmosios dalies — 
dialektikos. 


VUB, F 3—2112. 
PHILOSOPHIA. ĮFILOSOFIJA.] Vilniaus un-tas, 1699, 172 I. 


Dalys: Tractatus philosophicus guintus. De ortu et interitu seu 
de generatione et corruptione, 1—68. Tractatus sextus metaphy- 
sicus, 69—79. Tractatus philosophicus septimus. Complectens 
scientiam de anima, 80—172. 


Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės gamtos filosofijos 
ir metatizikos paskaitos, kuriose remiamasi jėzuitų teoretikų 
koncepcijomis. 


VUB, F 3—2113. R. Plečkaitis 


JELSKIS Kazimieras (Jelski Kazimierz), 1782 Vilniuje — 1867 
ten pat, dailininkas, estetinės minties atstovas. 1804—08 studi- 
javo Vilniaus un-to skulptūros katedroje, jo mokytojais buvo 
skulptorius A. Lebrenas ir dailininkas P. Smuglevičius. 1809 
mokėsi Peterburgo Dailės akademijoje. 1810 Vilniaus un-te įgi- 


5. 1021 129 


jo menų magistro laipsnį. 1811—31 vadovavo Vilniaus un-to 
skulptūros katedrai, ėjo skulptūros profesoriaus pareigas. Kū- 
rybingas skulptorius, atstovavo klasicizmo stiliui. Suvaidino 
žymų vaidmenį lietuvių meno istorijoje. Estetinės lietuvių min- 
ties istorijoje žinomas kaip klasicizmo estetikas, evoliucionavęs 
romantizmo kryptimi. 
O ZWIĄZKU ARCHITEKTURY, SKULPTURY I MALARSTWA PRZEZ 
KAZIMIERA JELSKIEGO, MAGISTRA ARTIUM, PEENIĄCEGO OBOWI1Ą- 
ZEK PROFESSORA SKULPTURY W UNIWERSYTECIE WILENSKIM. 
[APIE ARCHITEKTŪROS, SKULPTŪROS IR TAPYBOS SĄRYšĮ, PARA- 
ŠSĖ MENŲ MAGISTRAS KAZIMIERAS JELSKIS, EINANTIS SKULPTŪ- 
ROS PROFESORIAUS PAREIGAS VILNIAUS UNIVERSITETE] Wilno, 
1822, 14 5. 
Dėstoma klasicizmo estetika, kuri derinama su romantizmo idė- 
jomis. Laikant meno kūrybos tikslu grožį, ypač didelį vaidmenį 
skiriant mokslui ir proto priimamoms taisyklėms, kritiškai ver- 
tinama „absoliutaus grožio“ sąvoka, pasisakoma prieš prancū- 
zų klasicizmo diktatūrą mene. Keliami giminingi romantizmui 
teiginiai apie meno šakų vienybę, talento universalumą. Mo- 
kėjimui ir žinojimui priešpastatoma fantazija besiremianti kū- 
ryba. Artimas romantizmui yra Jelskio demokratizmas, pažiūra 
į liaudį kaip į pagrindinį talentų šaltinį. 

L-19 
"11812 


Lit: P. Galaunė, Vilniaus Meno mokykla (1793—1831), K., 1928, 
J. Jurginis, Lietuvos meno istorijos bruožai, V., 1960. 


MAB 


G. Vaitkūnas 


JESMANAS Liudvikas (Jesman Ludovicus), filosofas dominiko- 
nas, profesorius, 1683—84 ir 1690 Vilniaus dominikonų m-loje 
dėstė filosofiją. Scholastinės filosofijos atstovas, tomistas. 


CURSUS PHILOSOPHICUS JUXTA MENTEM DIVI THOMAE AGUINA. 
TIS ANGELICI PRAECEPTORIS. TRADITUS PER ADMODUM REVE- 
RENDUM PATREM FRATREM LUDOVICUM JESMAN SACRAE THEO- 
LOGIAE ACTUALEM LECTOREM ORDINIS PRAEDICATORUM. SCRIP- 
TUS VERO PER ME FRATREM MICHAELEM STANKIEWICZ ACOLIT- 
HUM ORDINIS PRAEDICATORUM. ANNO DOMINI 1683 DIE 9 OCTOB- 
RIS. [FILOSOFIJOS KURSAS, AIŠKINAMAS PAGAL DIEVIšKOJO TO- 
MO AKVINIEČIO, ANGELIšKOJO MOKYTOJO, PAZIŪRAS. DĖSTYTAS 
REVERENDO TĖVO, BROLIO LIUDVIKO JESMANO, SVENTOSIOS 
TEOLOGIJOS AKTUALIOJO LEKTORIAUS, PAMOKSLININKŲ ORDINE. 
UZRASIAU A5, BROLIS MYKOLAS STANKEVIČIUS, PAMOKSLININKŲ 
i“ AKOLITAS. 1683 VIEŠPATIES METAI, SPALIO 9 DIENAĮ 


130 


Dalys: Dialectica, 1—19. Philosophia rationalis. Juxta mentem 
angelici praeceptoris divi Thomae Aguinatis. Tradita admodum 
reverendo patre iratre Ludovico Jesman sacrae theologiae lec- 
tore proiessore philosophiae actualis. Inchoata anno Domini 
1683 die novembris 12. Seripta vero per me fratrem Michae- 
lem Stankiewicz protunc acolithum auditorem philosophiae or- 
dinis Praedicatorum, 20—118, 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas, skaitytas Vil- 
niaus dominikonų m-loje 1683—84. Dėstoma tomistinė logika. 


VUB, F 3—2041. R. Plečkaitis 


JEZERSKIS Karolis (Jezierski Carolus), 1711.XI.4 — ?, filoso- 
ias, teologas jėzuitas. 1734 baigė Vilniaus un-to filosofijos f-tą. 
Nesvyžiuje, Varšuvoje, Gardine, Puliuske dėstė poetiką, retori- 
ką, buvo moksleivių prefektas. 1746 Vilniaus un-te dėstė teo- 
logiją, buvo un-to sekretorius. 1748—49 un-te dėstė metafiziką 
ir etiką, 1749—52 trimetį filosofijos kursą. Paskui un-te ir Po- 
locke dėstė teologiją ir kanonų teisę. Vilniaus un-to laisvųjų 
mokslų ir filosofijos daktaras (1746), teologijos daktaras 
(1760). 


LOGICA. [LOGIKA.] Vilniaus un-tas, 1749—50, 151 I. 


Dalys: Dialectica. In Collegio Academiae Vilnensis Societatis 
Jesu sub calamum data anno 1749, 1—47. Tractatus logicus in 
Organum Aristotelis sive philosophia rationalis, 50—151. 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas. Naujųjų lai- 
kų logika nenagrinėjama. Tai vienos paskutiniųjų un-te skaity- 
tų scholastinės logikos paskaitų. 


VUB, F 3—743. R. Plečkaitis 


JUCEVIČIUS Liudvikas Adomas (Jucewicz Ludwik Adam), 
1813.XII. 15 Pakėvėje — 1846.III.24 Lepelyje, tautosakininkas, 
etnografas, literatūros istorikas. 1823—29 mokėsi Kražių g-jo- 
je. Nuo 1829 Vilniaus un-te studijavo mediciną. Dėl 1831 su- 
kilimo nutrūkus studijoms, dirbo namų mokytoju Pakėvės dva- 
re. Nuo 1834 mokėsi Vilniaus Dvasinėje seminarijoje, nuo 
1836 — Vilniaus Dvasinėje akademijoje. 1838 baigęs studijas, 
kunigavo Švenčionyse ir Svėdasuose. 1843 metė kunigystę, dir- 
bo mokytoju Lepelio bajorų m-loje. Rinko, vertė į lenkų k. ir 
skelbė lietuvių tautosaką. Lietuvių k. yra išleidęs lenkų roman- 
tikų eilėraščių rinkinį. Išleido kelis etnografinius veikalus, pa- 


a“ 131 


skelbė etnografinių straipsnių lenkų ir rusų spaudoje. Tyrinėjo 
lietuvių literatūros istoriją. Išleido Lietuvos istorijos vadovėlį 
vaikams. Rašė eilėraščius. Lietuviškosios kultūros tyrinėjimai, 
atlikti Jucevičiaus, skatino visuomeninės lietuvių minties vys- 
tymąsi, ugdė ir stiprino nacionalines kultūros tradicijas. Juce- 
vičius ragino branginti gimtąją kalbą, ne kartą akcentavo jos 
svarbą nacionalinės sąmonės plėtotėje, aukštino liaudies gyve- 
nimo būdą bei moralinį taurumą. Nacionalinio charakterio reiš- 
kėja Jucevičius laikė valstietiją. Tautinį valstietijos atsparumą 
jis priešpastatė bajorijos susvetimėjimui, atotrūkiui nuo nacio- 
nalinių interesų, dvasinei degradacijai. Etiniai bei kultūriniai 
Jucevičiaus pažiūrų aspektai yra susiję su socialiniais, jis pa- 
sisakė prieš baudžiavą, pergyveno dėl sunkios valstietijos da- 
lios, kartu jis atsiribojo nuo šviečiamosios prancūzų filosofijos, 
reiškė nepakantumą jos atgarsiams Lietuvoje. 


LUDWIK Z POKIEWIA. WALENOWICZ. [LIUDVIKAS Iš PAKĖVIO. 
VALIŪNAS.] — Linksmine. Prace literackie. Wilno, 1841, s. 186—195. Pir- 
moji publikacija kn: Rysy Žmudzi przez Ks. Ludwika Adama Juce- 
wicza. W., 1840, s. 46—52, Lietuviškas vertimas kn: L. A. Jucevičius, 
Raštai, V., 1959, p. 553—558, 

Apžvelgiant S. Valiūno gyvenimą ir kūrybą, reiškiami demokra- 
tinis nusistatymas, priešiškumas aukštesniųjų luomų gyvenimo 
būdui, atskleidžiamas dvasinis jų skurdas. 


PISARZE W NARODOWYM JĘZYKU LITEWSKIM. [RAŠYTOJAI TAU- 
TINE LIETUVIŲ KALBA| — „Pišmiennictwo krajowe“, 1841, Nr. 8, s. 
124—128, Nr. 11, s. 172—174, Nr. 12, s. 187—189. Lietuviškas vertimas kn.: 
L. A. Jucevičius, Raštai, V., 1959, p. 558—565. 


Dalys: Drozdowski Antoni, 124—128. Dyonizy Paszkiewicz, 
172—174. Konstanty Szyrwid, 187—189. 


Literatūriniai rašytojų portretai, kuriuose aptariami nuopelnai 
nacionalinei kultūrai. Ypač reikšmingas šiuo požiūriu yra A. 
Strazdo portretas. Akcentuojamas poeto kūrybos liaudiškumas. 
Pritariama nekonformistiniam jo gyvenimo būdui, privedusiam 
prie konilikto su feodaline visuomene. 


WSPOMNIENIA ŽMUDZI PRZEZ X. LUDWIKA ADAMA JUCEWICZA. 
ĮZEMAIČIŲ ŽEMĖS PRISIMINIMAI, PARASĖ KUNIGAS LIUDVIKAS 
ADOMAS JUCEVIČIUS.] Wilno, 1842, VIII +211 s. Lietuviškas vertimas kn.: 
L. A. Jucevičius, Raštai, V., 1959, p. 357—498. 

Dalys: Przebycie Niewiažy, 1—3, Fizyognomija kraju, 4—13. 
Szydlow, 14—38. Krože, 39—47. Janopol, Wornie, 48—63. Dro- 
ga z Szawel ku pomorzu, 64—94. Baltyk, 95—102. Krėlowa 


132 


morza Baltyckiego, 103—109. Potąga, 110—122. Obywatele, 
szlachta, chtopi, 123—166. Dodatek: A. Historja Seminarium 
Žmudzkiego, 169—177; B. Piešū gminna, 178—179; C. Dekrety 
na czarownikow, 180—211. 

Kelionės po Žemaitiją įspūdžiai, kuriuose teigiamai vertinamas 
lietuvių liaudies gyvenimo būdas, charakteris, papročiai, pa- 
brėžiamas moralinis tautos taurumas. Kritiškai atsiliepiama apie 
bajoriją, smerkiama baudžiava, Atsispindi pažiūros kultūros, 
švietimo ir kt. klausimais. 

WSTEP. [ĮŽANGA] — Piešni litewskie przekladania Ludwika z Po. 
kiewia. Wilno, 1844, s. 5—16. Lietuviškas vertimas kn.: L. A. Jucevi- 
čius, Raštai, V., 1959, p. 547—553. 


Aptariant lietuvių liaudies dainų charakterį bei rinkimo isto- 
riją, aukštinamos moralinės liaudies savybės, taip antai, doru- 
mas, prisirišimas prie tėvų žemės ir kt. Smerkiama baudžiava. 


LITWA POD WZGLĘEDEM STAROŽYTNYCH ZABYTKOW, OBYCZAJOW 
I ZWYCZAJOW SKREšŠLONA PRZEZ LUDWIKA Z POKIEWIA. [LIETU- 
VA, JOS SENOVĖS PAMINKLAI, BUITIS IR PAPROČIAI, PARASĖ 
LIUDVIKAS Iš PAKĖVIO] Wilno, 1846, V--381 s. Lietuviškas vertimas 
kn.: L. A. Jucevičius, Raštai, V., 1959, p. 53—356. 


Dalys: Kilka stėw o įęzyku i literaturze litewskiėj, 1—16. Szcze- 
guly mitologiczne, 17—42. Przeobraženia mitologii litewskiėj, 
43—91. Zwierzeta, ptaki, drzewa i ziota znakomitsze, do ktėrych 
lud litewski pewne znaczenie lub moc nadprzyrodzoną przywią- 
zuje, 93—135. Zabytki poganstwa, 137—147. Przepowiednie, 
149—155. Czary, 157—163. Zwyczaje, 165—176. Zwyczaje do 
pewnych dni roku przywiązane, 177—186. Taūce, 187—201, 
Ubiory, 203—213. Uroczystošci wiejskie, 215—245, Obrzędy, 
247—295. Niektore obyczaje, zwyczaje, obrzędy starožytneė i 
t. d. Podtug Kronikarzy skrešlone, 297—328, Medycyna proste- 
go litewskiego ludu, 329—344. Stan dzisiejszy rolnictwa i gos- 
podarstwa w Litwie, 345—362. Dodatek: Artykuly žol!nierskie, 
w Wielkiem Ksiestwie Litewskiėm, 363—372. O senatorach i 
urzędnikach Koronnych, i W. Ksiestwa Litewskiego, 373—381. 


Senovės liekanų, kurias išsaugojo lietuvių liaudis, kaip antai: 
mitologijos įvaizdžių, apeigų, švenčių, papročių ir kt. apžval- 
ga. Reiškiama pagarba lietuvių liaudžiai, jos gyvenimo būdui, 
charakteriui. Iškeliamas moralinis liaudies pranašumas, lygi- 
nant su aukštesniais luomais. Smerkiamas diduomenės pasida- 
vimas svetimųjų įtakai, savosios kalbos ir gyvenimo būdo išsi- 
žadėjimas. Prasiveržia antibaudžiavinės nuotaikos. 


133 


Lit: A. Janulaitis, Kun. Liudvikas Adomas Jucevičius, V., 1910. 
M. Lukšienė, Liudvikas Adomas Jucevičius, kn.: L. A. Jucevičius, 
Raštai, V., 1959, p. 5—52. 

S. Tunaitis 


JUNDZŽILAS Stanislovas Bonifacas (Jundzilž Stanistaw Boni- 
facy), 1761.V.6 Jasionyse — 1847.1V.27 Vilniuje, gamtininkas. 
Mokėsi pijorų m-lose. 1779 įstojo į pijorų ordiną. 1779—80 
mokytojavo Raseinių, 1780 Vilniaus pijorų m-lose. 1782 Lietu- 
vos Vyriausiojoje m-loje lankė fizikos, o 1783 — chemijos pa- 
skaitas. Kurį laiką mokytojavo Sčučino m-loje. 1786—87 Lie- 
tuvos Vyriausiojoje m-loje išklausė chemijos ir zoologijos kur- 
sus, 1787 —— G. Forsterio privačiai skaitytą botanikos kursą. 
Klausėsi anatomijos paskaitų. 1790—92 Vilniaus pijorų m-loje 
dėstė gamtos mokslus. Nuo 1792 Lietuvos Vyriausiosios m-los 
gamtos mokslų katedros viceprofesorius. 1792—97 užsienyje 
studijavo botaniką ir kt. gamtos mokslus. 1798 gavo filosofijos 
daktaro laipsnį. Nuo 1798 dėstė botaniką Vilniaus Vyriausiojo- 
je m-loje. 1802—24 Vilniaus un-to gamtos mokslų katedros pro- 
tesorius. Tyrinėjo Lietuvos florą, organizavo botanikines ekspe- 
dicijas. Pertvarkė ir išplėtė Vilniaus un-to botanikos sodą. Iš- 
leido botanikos ir zoologijos vadovėlius. Parašė darbų kitais 
gamtos mokslų klausimais. Paskelbė mokslo populiarinimo. 
straipsnių. Išvertė gamtamokslinio pobūdžio darbų. Paruošė ne- 
mažą būrį gamtininkų, kurie tęsė jo darbus. Su kitais un-to 
profesoriais redagavo žurnalą „Dziennik Wilefnski“. Rašė me- 
muarus. 

Gamtamoksliniai Jundzilo tyrinėjimai susiję su filosofinių klau- 
simų sprendimu. Pripažino gamtos, tiek gyvosios, tiek negyvo- 
sios, sąveiką. Negyvąją gamtą traktavo kaip cheminių ir fizi- 
nių procesų sąveikos rezultatą. Aiškindamas gyvosios gamtos 
atsiradimą, rėmėsi dieviškuoju tvėrimo aktu. Gyvosios gamtos 
iunkcionavimą siejo su nuolatiniu judėjimu, kitimu, pajungė 
jį ryšio su aplinka būtinumui. Įrodinėjo biologinių procesų sie- 
jimąsi su cheminiais ir fiziniais procesais, pastaruosius subor- 
dinuodamas pirmiesiems. Laikėsi dualistinės žmogaus kaip dva- 
siškojo ir kūniškojo pradų sąveikos sampratos. Pagal kūno 
ypatumus žmogų priskyrė stuburiniams žinduoliams, laikė jį 
aukščiausia gyvosios gamtos pakopa. Žmogaus sielos funkcio- 
navimą siejo su fiziologiniais procesais, kartu pripažino sielos 
nemirtingumą. Problemą, kaip materialus kūnas gali sąveikau- 
ti su nematerialia siela, laikė neišsprendžiama. Pažinimą trak- 


134 


tavo kaip jutimo organų, nervų ir sielos veiklos rezultatą. Išo- 
rinio pasaulio poveikį jutimo organams laikė pirmuoju pažini- 
mo momentu. Nervais perduotas sielai, jis sukelia pojūčius ir 
vaizdinius. Pasiekimais gamtos mokslų srityje Jundzilas paliko 
gilų pėdsaką Lietuvos minties istorijoje. 

POCZĄTKI BOTANIKI. PRZEZ X. B. STANISEAWA JUNDZlEEA CZEON- 
KA TOWARZYSTWA WARSZAWSKIEGO PRZYIACIO: NAUK., ZA POZ- 
WOLENIEM ZWIERZCHNOSCI. [BOTANIKOS PRADMENYS. PARAšĖ 
KUNIGAS B. STANISLOVAS JUNDZILAS, VARšUVOS MOKSLO BičIU- 
LIŲ DRAUGIJOS NARYS. VYRESNYBEI LEIDUS.] CZĘSC PIERWSZA, 
FIZYOLOGIIA ROSLIN. [PIRMOJI DALIS. AUGALŲ FIZIOLOGIJA | w 
Warszawie 1804 roku. 113 s. CZĘSC DRUGA. NAUKA WYRAZOW. [ANT- 
ROJI DALIS. TERMINŲ MOKSLAS.] w Warszawie 1805 roku. 112 Ss. 
Nagrinėjant botanikos problemas, liečiami bendresnio pobūdžio 
klausimai. Nurodomas visuotinis materialaus pasaulio reiškinių 
ryšys, pasireiškiąs nuolatiniu jų sąveikavimu. Gyvosios ir ne- 
gyvosios gamtos sąveika traktuojama kaip specifinė visuotinio 
ryšio forma. Bandoma nusakyti gyvosios gamtos speciiiką, api- 
brėžti gyvybės esmę, aptarti organinių procesų santykį su Ii- 
ziniais ir cheminiais procesais. 

ZOOLOGIA KROTKO ZEBRANA, PRZEZ X.B.S. JUNDZIEEA W IMPE. 
RATORSKIM WILENSKIM UNIWERSYTECIE BOTANIKI I ZOOLOGII 
PROFESSORA, TOWARZYSTWA WARSZAWSKIEGO PRZYIACIOE NAUK 
CZEONKA. [TRUMPASIS ZOOLOGIJOS KURSAS, PARASĖ KUNIGAS 
B. $. JUNDZILAS, VILNIAUS  IMPERATORISKOJO UNIVERSITETO 
BOTANIKOS IR ZOOLOGIJOS PROFESORIUS, VARSŠUVOS MOKSLO 
BIČIULIŲ  DRAUGIJOS NARYS] CZESC PIERWSZA, ZWIERZĘTA 
SSĄCE. [PIRMOJI DALIS. ZINDUOLIAI.] w Vilnie, 1807, 346>+X S. 
CZESC DRUGA. PTASTWO. [ANTROJI DALIS. PAUKSČIAI.] w Wilnie, 
1807, 3494X4 5. 

ZOOLOGIA KROTKO ZEBRANA, PRZEZ X.B.S. JUNDZIKEKA W IMPE- 
RATORSKIM WILENSKIM UNITWERSYTECIE BOTANIKI I ZOOLOGII 
PROFESSORA, TOWARZYSTWA WARSZAWSKIEGO PRZYIACIOE NAUK 
I TOWARZYSTWA MOSKIEWSKIEGO NATURALISTOW CZLONKA. 
[TRUMPASIS ZOOLOGIJOS KURSAS, PARASĖ KUNIGAS B. 5. JUND- 
ZILAS, VILNIAUS IMPERATORISKOJO UNIVERSITETO BOTANIKOS 
IR ZOOLOGIJOS PROFESORIUS, VARšUVOS MOKSLO BIčIULIŲ 
DRAUGIJOS IR MASKVOS GAMTININKŲ DRAUGIJOS NARYS.] 
CZĘSC TRECIA. PLAZY I RYBY. [TREčIOJI DALIS, ROPLIAI IR ŽZU- 
VYS.] w Wilnie, 1807, s. 1—198. CZESC CZWARTA. OWADY I ROBACT- 
WO. [KETVIRTOJI DALIS. VABZDZIAI IR KIRMĖLĖS.] w Wilnie, 1807, 
s. 199—432+VIII4-X. Trečioji ir ketvirtoji dalys išleistos viena knyga. 


Zoologijos tyrinėjimų kontekste nagrinėjama gyvosios ir negy- 
vosios gamtos specifika, gyvybės esmė. Bendriausiais bruožais 
išdėstoma žmogaus prigimties samprata. Liečiama pažinimo 
problema. 


135 


Lili: W. Stawinski, X. Stanistaw Bonifacy Jundzių, proiesor historii 
naturalneį Wszechnicy Wilenskiej, Lublin, 1947, A. Merkys, S. B. Jundzi- 
lo mokslinė ir pedagoginė veikla, kn.: Iš mokslų istorijos Lietuvoje, t. 1, 
V., 1960, p. 61—77. 

S. Tunaitis 


JUNEVIČIUS Mykolas (Juniewicz Michael), 1709.XI. 23 Bal- 
tarusijoje — 1760.VII.23 Pultuske, tilosofas, teologas jėzuitas. 
1729 baigė Vilniaus un-to filosofijos f-tą, o 1736 — teologijos 
f-tą. Vilniaus un-te, Varšuvos, Ilūkstės jėzuitų kolegijosę dės- 
tė poetiką, retoriką. 1741—44 Vilniaus un-te dėstė filosoliją, 
paskui — teologiją. 1754—57 Pultusko kolegijos rektorius. Vil- 
niaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaras (1741), teolo- 
gijos daktaras (1747). Išleido religinio turinio raštų. 
PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.J Vilniaus un-tas, 1743—44, 73 I. 

Dalys: In libros Aristotelis De ortu et interitu, 219—241. In libros Aristo- 
telis De anima, 242—288. In libros Aristotelis De mundo et caelo, 288— 
291. 

Rankraštinis filosofijos kursas. Dalis Vilniaus un-te skaitytų 
scholastinės fizikos paskaitų. 


VUB, F 3—1024, f. 219—291. R. Plečkaitis 


JURKEVIČIUS Damjanas (Jurkiewicz Damianus), filosofas, 
teologas dominikonas. 1715—16 Vilniaus dominikonų m-loje 
dėstė filosofiją. Zabialų ir Vilniaus dominikonų vienuolynų vir- 
šininkas, 1738—41 — Lietuvos dominikonų provinciolas. Scho- 
lastinės filosofijos atstovas, tomistas. 


PHILOSOPHIA NATURALIS NUNCUPATA PHYSICA ILLIBATIM AN- 
GELICI PRAECEPTORIS ET OUINTI ECCLESIAE DOCTORIS DIVI 
„THOMAE AGUINATIS DOCTRINAM SECTANS AD CALAMUM POR- 
RECTA IN STUDIO GENERALI VILNENSI SANCTI SPIRITUS PER RE- 
VERENDUM PATREM SACRAE THEOLOGIAE LECTOREM ET ACTU- 
ALEM PHYSICES PROFESSOREM FRATREM DAMIANUM JURKIE- 
WICZ FRATRI ALBERTO BOHUSS PROFESSO EJUSDEM ORDINIS 
<...>, ANNO 1715. [GAMTOS FILOSOFIJA, VADINAMOJI FIZIKA, Iš- 
DĖSTYTA, SEKANT NEVYSTANČIOS SLOVĖS ANGELIšŠKOJO MOKY. 
TOJO IR PENKTOJO BAZNYCIOS DAKTARO, DIEVIšKOJO TOMO AK- 
VINIEČIO DOKTRINA, VILNIAUS SVENTOSIOS DVASIOS GENERALI- 
NĖJE STUDIJOJE REVERENDO TEVO, SVENTOSIOS TEOLOGIJOS 
LEKTORIAUS IR AKTUALIOJO FIZIKOS PROFESORIAUS, BROLIO 
DAMJANO JURKEVIČIAUS BROLIUI ALBERTUI BOGUSUI, TO PATIES 
ORDINO PROFESUI <...> 1715 METAI] 186 f. 


Dalys: Prooemium, 2—19. In octo libros Physicorum guaestio- 
nes, 20—156. Secunda pars philosophiae naturalis tractatum de 


mundo et caelo complectens, 157—169. Tractatus de meteoris, 
172—186. 


136 





„Žin na 


Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės gamtos filosolijos 
paskaitos, kur dėstoma tomistinė gamtos filosofija. Laikomasi 
idealistinės modalizmo koncepcijos. 


VUB, F 3—1025. R. Plečkaitis 


JUšŠKEVIČIUS Edvardas (Juszkiewicz Eduardus), ? — 1833 
Ceise, tilosofas, teologas bernardinas. 1788—90 Kauno bernar- 
dinų m-loje dėstė filosofiją. Buvo bernardinų provinciolas. 


PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Kauno bernardinų m-la, 1788—89, 381 i. 


Dalys: Introductio in universam philosophiam, 1—4. Logica, 
5—75. Prolegomenon in metaphysicam, 77. Metaphysicae pars 
prima seu ontologia, 78—112. Metaphysicae pars secunda seu 
cosmologia, 113—124. Metaphysicae pars tertia seu psycholo- 
gia, 125—165. Metaphysicae pars guarta seu theologia natu- 
ralis, 166—181. Institutiones philosophicarum pars tertia nempe 
physica generalis, 182—268. Physica particularis, 273—381. 


Rankraštinis filosofijos kursas. Logikos, metafizikos ir fizikos 
paskaitos. Dėstoma Naujųjų laikų gamtos mokslas ir filosofija, 
kurie derinami su scholastinėmis pažiūromis. 


VUB, F 1—D 1120“, 

PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.Į Kauno bernardinų m-la, 1788—89, 220+ 
2014-44 p. 

Dalys: Institutionum philosophicarum pars secunda nempe me- 
taphysica, 1—220: Prolegomenon in metaphysicam, 1—2. Me- 
taphysicae pars prima seu ontologia, 3—76. Metaphysicae pars 
secunda seu cosmologia, 77—98, Metaphysicae pars tertia seu 
psychologia, 99—182. Metaphysicae pars guarta seu theologia 
naturalis, 182—220 Physica generalis, 1—201. Elementa gno- 
monicae de horologiis solaribus, 1—8. Brėžiniai, 9—20. Elemen- 
ta chronologiae, 21—14, 

Rankraštinis metafizikos ir fizikos paskaitų kursas. Dėstoma 
Naujųjų laikų gamtos mokslai ir filosofija. Plačiai aiškinamos 
astronomijos problemos. 

VUB, F 3—1261. R. Plečkaitis 


140 


KALINOVSKIS Hilarijus (Kalinowski Hilarius), filosofas do- 
minikonas, profesorius. 1778—80 Vilniaus dominikonų m-loje 
dėstė filosofiją. 

LOGICA. [LOGIKA.] Vilniaus dominikonų m-la, 1778—79, 1094+373 p. 


Dalys: Manuducente Gusmana stella comite Aguinatica sole 
Thomisticum cursorem procedentem in veritatis inguisitione ad 
amoenum scientiarum paradisum deducens nempe dialectica. 
Ad scholasticum calamum Thomisticis Neophilosophis tradita 
in conventu Vilnensi generali Sancti Spiritus ab admodum re- 
verendo patre fratre Hilarione Kalinowski sacrae theologiae 
lectore actuali philosophiae professore. Anno Domini 1778, 1— 
109. Logica major, 1—373. 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas. Dėstoma to- 
mistinė logika XVIII a. tomizmo gynėjų dvasia. 


VUB, F 3—1431. R. Plečkaitis 


KAMENSKIS Anzelmas (Kamienski Anselmus), Vilniaus (?) 
pijorų kolegijos absolventas, išleidęs filosofijos tezes. 


PROPOSITIONES PHILOSOPHICAS ILLUSTRISSIMO EXCELLENTIS- 
SIMO DOMINO ALEXANDRO THADDAEO DE KRZETUSZOW WAW- 
RZECKI MARESCHALCO TRIBUNALIS AERARIJ PUBLICI M.D.L. DA- 
PIFERO BRACLAVIENSI, VICE-PRAEFECTO ORSANENSI, VEXILLARIO 
LORICATAE COHORTIS REGII PRINCIPIS FRIDERICI NUNCUPATAS 
PUBLICE DEFENDENDAS EXPONIT FACTA OMNIBUS ARGUMEN- 
TANDI POTESTATE ANSELMUS KAMIENSKI DE CLER: REGUL: 
SCHOLARUM PIARUM PHILOSOPHIAE ET MATHESEOS AUDITOR. 
[FILOSOFIJOS TEIGINIUS, PASKIRTUS SVIESIAUSIAJAM PRAKIL- 
NIAUSIAJAM PONUI ALEKSANDRUI TADUI Iš KZETUšSOVO VAV- 
ZECKIUI, LDK TRIBUNOLO VIEšOJO IžDO MARŠALKAI, BRACLAVO 
TAURININKUI, ORšOS VIRšSININKO PADEJĖJUI, KARALISKOJO VA- 
DO FRIDRICHO SARVUOTOSIOS KOHORTOS VĖLIAVININKUI, VIE- 
SAI GINDAMAS VISA ĮRODYMO GALYBĘ DĖSTO TIKRASIS PIJORŲ 


138 


KLIERIKAS, FILOSOFIJOS IR MATEMATIKOS KLAUSYTOJAS ANZEL. 
MAS KAMENSKIS.] Vilnae Typis S. R. M. PP. Franciscanorum, 34 p. 
Tezės išleistos antroje XVIII a. pusėje, baigiant filosofijos stu- 
dijas, ir gintos greičiausiai Vilniaus pijorų kolegijoje. Dėstomi 
bendriausi Naujųjų laikų filosofijos teiginiai, suderinti su te- 
clogija. Viso dėstoma 30 tezių: bendriausi metafizikos klausi- 
mai 1—4, ontologijos 5—12, psichologijos 13—30. 


VUB, IV— 23229. R. Plečkaitis 


KAMENSKIS Kazimieras (Kamienski Casimirus), filosofas 
pranciškonas. 1769 Kražių g-joje dėstė logiką. 

ELEMENTA  LOGICAE. IN ADOLESCENTIUM USUM EX PROBATIS 
AUCTORIBUS BREVITER ADORNATA A FRATRE CASIMIRO KA. 
MIENSKI. PRO LYCEO CROSENSI ANNO 1789, [LOGIKOS ELEMEN- 
TAI. BROLIO KAZIMIERO KAMENSKIO, REMIANTIS TINKAMAIS AU- 
TORIAIS, TRUMPAI PARENGTI IR SKIRIAMĮ JAUNUOMENEI. KRA- 
ZIŲ GIMNAZIJOJE 1789 METAIS.] 35 f. 

Rankraštinis logikos paskaitų kursas. Aiškinama sąvokos, tei- 
giniai, silogistika, metodo klausimai. 


VUB, F 3—294, R. Plečkaitis 


KARPAVIČIUS Mykolas Pranciškus (Karpowicz Michat Fran- 
ciszek), 1744.X.4 Kamenece — 1803.XI.5 Berznikuose, pamoks- 
lininkas, teologas. 1757—61 mokėsi Lietuvos Brastos jėzuitų 
kolegijoje. 1761 įstojo į misionierių ordiną. Nuo 1767 kunigas. 
1767—74 dėstė kunigų seminarijose Varšuvoje, Krokuvoje ir 
Vilniuje. 1774 išstojęs iš misionierių ordino, užėmė įvairias 
bažnytines pareigas, buvo Gražiškių ir Prienų klebonas. 1783— 
94 Lietuvos Vyriausiojoje m-loje dėstė dogmatinę teologiją, 
1792—94— Sv. Raštą. Dalyvavo 1794 sukilime, buvo Lietuvos 
Vyriausiosios Tautinės Tarybos narys. Nuo 1797 Vygrių vysku- 
pas. Išleido daugybę įvairiomis progomis pasakytų pamokslų, 
kuriuose gvildeno aktualias visuomeninio gyvenimo problemas. 
Sie pamokslai jį plačiai išgarsino. Veikiamas šviečiamųjų idėjų, 
rėmė krašto visuomeninio atnaujinimo sąjūdį. Entuziastingai 
pritarė 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijai, smerkė Targovicos 
konfederaciją, aktyviai dalyvavo 1794 sukilime. Vadovauda- 
masis prigimtinės teisės koncepcija, aštriai kritikavo baudžiavą. 
Žmogų laikė esant iš prigimties laisva, protinga, laimės sie- 
kiančia būtybe. Visuomenės susidarymą grindė žmogaus pri- 
gimties reikmėmis, o jos teisingą sutvarkymą siejo su žmogaus 
prigimtinių teisių respektavimu. Fiziokratizmo šalininkas. Slo- 


139 


vino švietimą, juo grindė visuomenės pertvarkymo galimybę. 
Akcentavo religijos reikšmę visuomenei, gynė religijos ir švie- 
timo santarvę, smerkė libertinizmą ir bedievybę. Sakomi baž- 
nyčiose ir Lietuvos Vyriausiajame tribunole, gausiai leidžiami, 
Karpavičiaus pamokslai suvaidino reikšmingą vaidmenį kraš- 
to visuomeninės minties plėtroje. Vienas jų, pasakytas 1794 su- 
kilimo aukoms pagerbti, buvo išleistas lietuvių k. 


KAZANIA X. MICHALA KARPOWICZA TOM II. RELIGII Y SPOLECZ- 
NOSCI. [KUNIGO MYKOLO KARPAVIČIAUS PAMOKSLAI. II TOMAS. 
RELIGIJOS IR VISUOMENĖS.] w Wilnie w Drukarni Krėlewskiey Akade- 
mickiey 1777, 84-2384-2 s. 


Dalys: Do Jašnie Ošwieconego Xiąžecia Jmci Ignacego Mas- 
salskiego Biskupa Wilenskiego, 5—8. Kazanie o sentymentach 
ludzkosci, 1—29. Kazanie o pretendowanym nad Poddanemi nie- 
wolnictwie, 30—50. O powinney Poddanym od Panėw Spra- 
wiedliwošci, aby od nich podatkėw niewyciągali nad Slusznošė, 
51—76. 0 Powinney Poddanym od Panėw mižošci wzgledem ich 
Duszy, 4 zatym o powinnošci wyprowadzenia ich z tey gruboš- 
ci Rozumu, w ktėorey zostają, 77—100. O powinney poddanym 
od Panėw milošci wzgleędem ich ciala, przez wyprowadzenie 
ich z tey zbytniey podtošci w odzieniu, pokarmie, i mieszkaniu, 
101—118. Powinni Panowie poddanym opatrznošė w utrzymy- 
waniu ich przy dobrym gospodarowaniu, zatym w pilnošci nad 
ich gnusnošcią, pijaūsiwem i utratami, 119—140. Panowie po- 
winni Poddanym opatrznošė w obmyšlaniu im sposobėw pomna- 
žania ichže samych maiątkėw przez zaszczepienie ogrodėw, 
wprowadzenie rekodzielėw, narzedziow lepszych, bydtąt do ro- 
boty, obmyšlania handlu, zawsze z zupelnym ubespieczeniem 
tegož maigtku, 141—161. Powinni Panowie poddanym ludz- 
košė, w traktowaniu z niemi w ich potrzebach, skargach, prož- 
bach, sądach, karaniach, 162—203. Powinni Panowie poddanym 
milosierdzie wspomagaiąc ich w ubėstwie. Projekt do tego, 
204—225. O požytku Jubileuszu, aby bydž sprawiedliwym dla 
siebie, 226—238, 


Nagrinėjamos visuomeninės XVIII a. Žečpospolitos problemos, 
Aštriai kritikuojamas baudžiavinis išnaudojimas, smerkiama 
dvarininkų savivalė, ginamos valstiečių teisės. Kritika pagrįs- 
ta prigimtinės teisės koncepcija, fiziokratų teiginiais, švietė- 
jišku reformizmu. Iš daugybės Karpavičiaus pamokslų rinkinys 
išsiskiria reiškiamų idėjų reikšmingumu, ryškiausiai atspindi 
visuomenines autoriaus pažiūras. 


140 


KOZONIUS K. MYKOEA KARPAWICIAS UNT GAYLINGA ATPROWIJMA 
PAGRABA UZ TUS ABYWATELIUS, KURYI DYINO PASYKIELIMĄ 
MUSU ZIAMES WYLNIUW, TAPOGI YR GINDAMY NEPRIETELUS SA- 
WA ZIWATA ATWOŽNIA Už WALNASTY YR SAWA ZIAMY PABENGI 
BAZNICIO S. JONA SAKITAS WYLNIUW DYINO 20. KARWELA, 1794, 
O YSZ PRISAKIMAĄ RODOS LITUWU ZIAMYS I DRUKA PADUWTAS. 
Wylniuw Drukarnie Kunygu Bazylionu, 27 p. 

Pamokslo „„Kazanie X. Michata Karpowicza na žalobnym ob- 
chodzie <...>“ (W Wilnie, 1794) vertimas į lietuvių k. Pager- 
biamos 1794 sukilimo aukos. Slovinamas atsidavimas gimtajai 
žemei, jos laisvės ir žmonių teisių gynimas. Manoma, jog Ver- 
timas atliktas paties autoriaus. Lietuvos Vyriausiosios Tautinės 
Tarybos įsakymu šis pamokslas turėjo būti skelbiamas parapi- 
jose ir kariuomenėje. 


VUB, Lp 718. S. Tunaitis 


KARVOVSKIS Mykolas (Karwowski Michael), 1650.1X.27 Len- 
kijoje — 1706.1.26 Nesvyžiuje, filosofas jėzuitas. 1679 baigė Vil- 
niaus un-to filosofijos, 1684 — teologijos f-tą. Varšuvoje ir Po- 
locke dėstė poetiką ir retoriką. 1685—86 Vilniaus un-te dėstė 
„retoriką, 1687—88 — etiką. 1688—91 Polocke dėstė filosoliją. 
1694—96 Vilniaus un-te vėl dėstė etiką. Vilniaus un-to laisvųjų 
mokslų ir filosofijos magistras (1687). 


LOGICA. [LOGIKA.Į Polocko jėzuitų kolegija, 1688—89, 398 p. 


Dalys: Manuductio ad logicam caeterasąue scientias in tres 
tractatus tribus mentis operationibus respondentes divisa. In 
Regio Battoreaneo Collegio Societatis Iesu anno 1688, 1—102. 
Hormatrix et index scientiarum sive philosophia rationalis in 
septem disputationes divisa et Polociae in Regio Battoreano 
Collegio'Societatis Iesu tradita 1688 27 octobris, 103—398. 


Rankraštinis logikos kursas. Scholastinės logikos paskaitos, ku- 
riose remiamasi jėzuitų teoretikų pažiūromis. Yra teiginių l0- 
gikos, loginės sekos teorijos, modalinės logikos ir kt. šiuolai- 
kinės logikos sričių užuomazgų. 

VUB, F 1—D 8. 

PHYSICA. [ĮFIZIKA.Į Polocko įėzuilų kolegija, 1689—90, 195 f. 


Dalys: Prooemium, 1—4. Disputatio prima. Tractatus physici 
de principiis corporis naturalis in communi et in specie, 4—181. 
Tractatus de mundo et coelo, 182—188. Disputatio secunda. De 
meteoris coelestibus terrestribusgue agueis in 4 libros Aristo- 
telis, 188—195. 


141 


Rankraštinis fizikos kursas. Scholastinės gamtos iilosofijos pa- 
skaitos, kuriose laikomasi aristotelinio-scholastinio pasaulėvaiz- 
džio. 

VUB, F 3—2134. R. Plečkaitis 


KERSNICKIS Atanazas Liudvikas (Kieršnicki Atanazy Lud- 
wik), 1678.VII.15 Alšėnuose — 1733.1.13 Vilniuje, oratorius, 
pedagogas, rašytojas, jėzuitas. Mokėsi Vilniaus akademijoje 
retorikos, 1696—99 Pinske — filosofijos. 1702—06 studijavo 
Varšuvoje teologiją, specializavosi kanonų teisėje. 1709—21 ka- 
rališkasis pamokslininkas, kolegijos bibliotekos vadovas Var- 
šuvoje. Globojo Slucko, Drohičino bibliotekas ir archyvus. 
1722—25 Slucko kolegijos rektorius. 1723 Vilniaus akademijoje 
įgijo kanonų teisės daktaro laipsnį. 1728—32 jėzuitų ordino 
rezidentas Drohičine, steigė čia kolegiją. Nuo 1732 pamoksli- 
ninkas, kanonų teisės profesorius Vilniaus akademijoje. 


KLUCZE DO SKARBU SERDECZNEGO W SLOWIE BOZYM UTAJONE, 
IASNIE WIELMOŽNEMU IEGO-MOSCI PANU STANISLAWOWI NA 
WOECZYNIE Y RADWANICACH CIOEKOWI PONIATOWSKIEMU POD- 
SKARBIEMU WIELKIEMU, Y PISARZOWI ZIEMSKIEMU WIELKIEGO 
XIESTWA LITEWSKIEGO, GENERALOWI LEYTNANTOWI WOYSK KO- 
RONNYCH, PUEKOWNIKOWI Y KOMMENDANTOWI GWARDYI PIERW- 
SZEY JEGO K. M. etc, etc.: Z ROCZNĄ PENSYĄ NIEDZIELNYCH KAZAN 
Y HOLDUJĄCĄ BOHATYRSKIEMU HONOROWI UNIŽžONOSČIĄ, OD X. 
ATANAZEGO LUDWIKA KIERSNICKIEGO SOCIETATIS JESU, šWIE- 
TYCH PRAW KOSCIELNYCH DOKTORA OFIAROWANE ROKU PANS- 
KIEGO 1725. [RAKTAI Į SIRDIES LOBĮ, DIEVO ZODYJE PASLĖPTI, 
JO MALONYBEI SVIESIAUSIAJAM PONUI STANISLOVUI VOLČYNE 
IR RADVANICUOSE CIOLEKUI PONIATOVSKIUI, LIETUVOS DIDŽIO- 
SIOS KUNIGAIKSTYSTĖS DIDZIAJAM PAIŽDININKIUI IR ZEMĖS 
RASTININKUI, KARŪNOS KARIUOMENĖS GENEROLUI LEITENANTUI, 
JO KARALISKOSIOS DIDENYBĖS PIRMOSIOS GVARDIJOS PULKI- 
NINKUI IR KOMENDANTUI ir kt, ir kt SU METINE PENSIJA SAVAI- 
TINIŲ PAMOKSLŲ IR NUSILENKIANČIU DIDVYRISŠKAI GARBEI NU. 
SIZEMINIMU KUN. ATANAZO LIUDVIKO KERSNICKIO, JEZUITO, 
ŠVENTŲJŲ BAŽNYČIOS TEISIŲ DAKTARO, PADOVANOTI 1725 VIEš- 
PATIES METAIS] W Wilnie w Drukarni Akademickiey Societaiis Jesu. 
39+520+92 s. 


Pamokslai, kuriuose polemizuojama su Demokrito, Epikūro, 
Lukrecijaus, Cicerono pažiūromis į pasaulio tvarką, jo vidinį 
dėsningumą. Didžiausiu autoritetu laikomas Tomas Akvinietis. 
Renesanso mąstytojas N. Makjavelis apšaukiamas pseudopoli- 
tiku už laisvos žmogaus valios pripažinimą. Aštriai puolami 
reformacijos šalininkai, propaguojamas bažnyčios ir kataliky- 


142 


bės kultas. Nuosaikiai kritikuojama Lietuvos ir Lenkijos vals- 
tybės visuomeninė santvarka. 


VUB, IV—22758, 2322. 


Lit: A. BKpano, Onnocobckan H O6HMecTBeHHaA MBICAb B BenopyccHu K 
JinTrBe B KoHie XVII — cepenune XVIII Ba., Mancx, 1971. | 
I. Vasilevuskienė 


KIMBARAS Jonas (Kymbar Ioannes), XVI a. pab. greičiausiai 
Upytėje —?, filosofas nominalistas. 1600 baigė Graco un-to 
filosofijos f-tą ir paskelbė laisvųjų mokslų ir filosofijos magist- 
ro laipsnio tezes. 


THEOREMATA PHILOSOPHICA DE MUNDO ET EIUS PARTIBUS 
COUAE IN ALMA ACADEMIA GRAECENSI PRO GRADU MAGISTERIJ 
ARTIUM ET PHILOSOPHIAE PROPUGNABIT. ERUDITUS DOMINUS 
ARTIUM ET PHILOSOPHIAE BACCALAUREUS IOANNES KYMBAR, 
LITHUANUS. PRAESIDE R.P. PETRO PAZMANI Ė SOCIETATE IESU 
PHILOSOPHIAE MAGISTRO AC PROFESSORE ORDINARIO. GRAECIĮ 
STYRIAE, 1600. [FILOSOFIJOS TEOREMOS APIE PASAULĮ IR JO DA- 
LIS, KURIAS GRACO AKADEMIJOJE MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS MA- 
GISTRO LAIPSNIUI ĮGYTI GYNĖ MOKYTASIS PONAS, MOKSLŲ IR 
FILOSOFIJOS BAKALAURAS, LIETUVIS JONAS KIMBARAS., VADO- 
VAUJANT REVERENDUI TĖVUi JEZUITU! PETRUI PAZMANIUI, FI- 
LOSOFIJOS MAGISTRUI IR ORDINARINIAM PROFESORIUI, GRACE, 
ŠTYRIJOJE, 1600.] 30 p. 

Dalys: Prakalba. De parte mundi suprema guo ad eius essentia, 
De parte mundi suprema guo ad accidentia. De parte mundi su- 
blunari guo ad essentiam in communi. De accidentibus commu- 
nibus sublunarium. De mundo parvo. Eilėraščiai. 


Viso pateikiama 50 teoremų (tezių) bendriausiais scholastinės 
gamtos filosofijos klausimais. 43—50 tezėse dėstomi psicholo- 
gijos ir „logikos teiginiai. Kai kurios to meto gamtos mokslų 
žinios sumaišomos su nemokslinėmis scholastinėmis pažiūromis. 
Pripažįstamas savarankiškas, nuo formos nepriklausomas 
materijos egzistavimas, natūralių procesų vyksmas be dievo va- 
lios, pagal gamtos dėsnius. Pabaigoje — Kimbaro draugų Gra- 
co un-te sukurti eilėraščiai jo ir lietuvių garbei. 


VUB, II—814. 

Lit.: R. Plečkaitis, Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje, V., 1975. 
R. Plečkaitis 

KIRŠTENAS Mykolas (Kirszten Michael), 1649.X.13 Prūsijo- 


je — 1705.VI.7 Pinske, filosofas, teologas jėzuitas. 1682—84 
Braunsberge, 1684—87 Vilniaus un-te dėstė filosofiją, paskui 


143 


Varšuvoje ir Braunsberge — teologiją. Įgijo laisvųjų mokslų ir 
filosofijos magistro laipsnį. Vilniaus un-to teologijos daktaras 
(1699). 1704—05 Pinske dėstė teologiją. 

PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Braunsbergo įėzuitų kolegija, 1683—84, 
234 f. 

Dalys: Tractatus II. De mundo et coelo et de elementis, 1—52. 
Tractatus III metheorologicus, 53—85. Tractatus IV. De ortu et 
interitu seu de generatione et corruptione, 87—137. Tractatus V 
animasticus, 138—201. Philosophia postnaturalis seu metaphy- 
sica, 203—218. Nonnulla, 219—234. 


Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės gamtos filosofijos 
ir metafizikos paskaitos. Polemizuojama su kai kurių Naujųjų 
laikų mokslininkų, tame tarpe M. Koperniko, pažiūromis, skel- 
biamas scholastinis pasaulėvaizdis. Reikia manyti, kad pana- 
šias paskaitas Kirštenas skaitė ir Vilniaus un-te. 


MAB, F 41—547. R. Plečkaitis 


KIVILOVIČIUS Liudvikas (KiwiHowicz Ludovicus), filosofas, 
teologas dominikonas. 1776—79 Vilniaus dominikonų m-loje 
dėstė filosoliją. Kompromisinės krypties atstovas, scholastines 
pažiūras derinęs su Naujųjų laikų gamtos mokslo ir filosofijos 
teorijomis. 

PHYSICA SIVE SCIENTIA NATURALIS. AD MENTEM DIVI THOMAE 
ABUINATIS ANGELICI ECCLESIAE0UE DOCTORIS IN PRINCIPIIS 
ARISTOTELIS VETERUM ET RECENTIORUM PHILOSOPHORUM SE- 
CUNDUM GU0D CONSONANT SENSUI EIUSDEM S. DOCTORIS. TRA- 
DITA VILNAE AB ADMODUM REVERENDO PATRE SACRAE THEOLO- 
GIAE LECTORE LUDOVICO KIWIzEOWICZ ACTUALI PHILOSOPHIAE 
PROFESSORE ORDINIS PRAEDICATORUM ANNO 1778. [FIZIKA, AR- 
BA GAMTOS MOKSLAS. PAGAL DIEVIšKOJO TOMO AKVINIEČIO, 
ANGELISKOJO IR BAZNYČIOS DAKTARO, PAZIŪRAS | ARISTOTELIO, 
SENŲJŲ IR DABARTINIŲ FILOSOFŲ PAGRINDINIUS TEIGINIUS, 
ATITINKANČIUS šIO SVENTOJO DAKTARO TEIGINIŲ PRASME. DES- 
TE VILNIUJE REVERENDAS TĖVAS, SVENTOSIOS TEOLOGIJOS LEK- 
TORIUS LIUDVIKAS KIVILOVIČIUS, PAMOKSLININKŲ ORDINO AK- 
TUALUSIS FILOSOFIJOS PROFESORIUS 1778 METAIS] 167 f. 
Dalys: Praefatio in physicam, 4—5. Ouaestio praeambula pri- 
ma, 6—14. Guaestio praeambula secunda, 15—20. Physica ge- 
neralis, 20—167. 

Rankraštinis bendrosios fizikos paskaitų kursas, skaitytas Vil- 
niaus dominikonų m-loje. Scholastika derinama su Naujųjų lai- 
kų gamtos mokslu ir filosofija. 


VUB, F 3—880, 
144 


PHYSICA SIVE SCIENTIA NATURALIS. AD MENTEM DIVI THOMAE 
AGOUINATIS ANGELICI ECCLESIASĘŲUE DOCTORIS IN PRINCIPIIS 
ARISTOTELIS VETERUM ET RECENTIORUM PHILOSOPHORUM SE- 
CUNDUM GOUOD CONSONANT SENSUI EIUSDEM Ss. DOCTORIS, TRA. 
DITA VILNAE AB ADMODUM REVERENDO PATRE SACRAE THEOLO- 
GIAE LECTORE LUDOVICO KIWILLOWICZ MIHI PATRI FRATRI RO- 
MUALDO SZULC ORDINIS PRAEDICATORUM <..> IN STUDIO 
GENERALI VILNENSI S. SPIRITUS ANNO 1777. [FIZIKA, ARBA GAM- 
TOS MOKSLAS. PAGAL DIEVIšŠKOJO TOMO AKVINIEČIO, ANGELIS- 
KOJO IR BAŽNYČIOS DAKTARO, PAZIŪRAS Į ARISTOTELIO, SENŲ- 
JŲ IR DABARTINIŲ FILOSOFŲ TEIGINIUS, ATITINKANCIUS š1O 
ŠVENTOJO DAKTARO TEIGINIŲ PRASMĘ. DESTE VILNIUJE REVE- 
RENDAS TĖVAS, šŠVENTOSIOS TEOLOGIJOS LEKTORIUS LIUDVI- 
KAS KIVILOVIČIUS MAN, TEVUI BROLIUI! ROMUALDUI SULCUI, 
PAMOKSLININKŲ ORDINO NARIU! <..> VILNIAUS SV. DVASIOS 
GENERALINĖJE STUDIJOJE 1777 METAIS.] 229 i. 


Dalys: Praefatio in physicam, 1—2. Ouaestio praeliminaris, 2— 
15. Physica generalis, 15—155. Pars secunda physicae universae 
sive physica particularis, 156—229. 

Rankraštinis bendrosios ir specialiosios fizikos paskaitų kursas, 
skaitytas Vilniaus dominikonų m-loje 1777—78. Ieškoma kom- 
promiso tarp scholastikos ir Naujųjų laikų gamtos mokslo bei 
filosofijos. 


VUB, F 3—915. 
PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Vilniaus dominikonų m-la, 1776—79, 339 p. 


Dalys: Pars prima philosophia sive logica aut scientia rationa- 
lis <...> tradita ab admodum reverendo patre sacrae theolo- 
giae lectore Ludovico Kiwitlowicz <...> an anno 1776 die 18 
septembris ad annum 1777 in studio generali Vilnensi, 1—230: 
Dialectica, 1—70. Secunda pars scientiae rationalis sive logica 
major, 85—230. Metaphysica, 231—339: Pars prima metaphy- 
sicae sive ontologia, 233—252. Pars secunda metaphysicae si- 
ve psychologia aut animastica, 253—322. Pars tertia metaphy- 
sicae sive theologia naturalis, 322—339. 


Rankraštinis logikos ir metafizikos paskaitų kursas, kur Nau- 
jųjų laikų filosofija bandoma derinti su scholastinėmis pažiū- 
romis. 


VUB, F 3—1250, 


PHYSICA PARTICULARIS MENTI DIVI THOMAE ANGELICI ECCLE- 
SIAE DOCTORIS CONFORMIS. TRADITA AB ADMODUM REVERENDO 
PATRE SACRAE THEOLOGIAE LECTORE LUDOVICO KIWIzzOWICZ 
ACTUALI PHILOSOPHIAE PROFESSORE, VILNAE, ANNO 1778. [SPE- 
CIALIOJI FIZIKA, SUDERINTA SU DIEVIšKOJO TOMO AKVINIECIO, 


145 


ANGELISKOJO BAZNYCČIOS DAKTARO, PAZIŪROMIS. DĖSTEĖ REVE- 
RENDAS TEVAS, SVENTOSIOS TEOLOGIJOS LEKTORIUS LIUDVIKAS 
KIVILOVIČIUS, AKTUALUSIS FILOSOFIJOS PROFESORIUS. VILNIU- 
JE, 1778 METAIS.] 170 p. 

Rankraštinis specialiosios fizikos paskaitų kursas, skaitytas 
Vilniaus dominikonų m-loje. Paskaitos kompromisinio pobū- 
džio: Naujųjų laikų gamtos mokslai bandomi derinti su scho- 
lastinėmis pažiūromis. 


VUB, F 3—2318. R. Plečkaitis 


KITNOVSKIS Petras (Kitnowski Petrus), 1630.IX.29 Kitnove — 
1691 Vilniuje, filosofas, teologas jėzuitas. 1654 baigė Vilniaus 
un-to filosotijos I-tą. Paskui dėstė poetiką ir retoriką. Karų me- 
tais pasitraukė į Vokietiją, kur Burghauzeno kolegijoje studi- 
javo teologiją. 1662 grįžęs, Baunsberge dėstė poetiką ir retori- 
ką, 1665—67 — filosofiją. 1671—74 Vilniaus un-te dėstė iilo- 
soliją, 1674—82 ten pat — teologiją, buvo filosofijos I-to deka- 
nas, un-to vicekancleris. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir iilo- 
sofijos magistras (1671), teologijos daktaras (1674). 1684— 
88 Vilniaus un-to rektorius. 

ORGANUM ARISTOTELIS SEU LOGICA. TRADITA AB ADMODUM RE- 
VERENDO PATRE PETRO KITNOWSKI PROFESSORE PHILOSOPHIAE. 
ANNO DOMINI 1666. [ARISTOTELIO ORGANONAS, ARBA LOGIKA,. 
DĖSTĖ REVERANDAS TĖVAS, FILOSOFIJOS PROFESORIUS PETRAS 
KITNOVSKIS. 1666 VIEŠPATIES METAIS] Braunsbergo jėzuitų kolegi- 
ja, 166 i. 

Dalys: Prooemium, 2. Tractatus I. De natura logicae, 3—35. 
Tractatus Il. Isagoge Porphyrii seu de universalibus, 35—98, 
Tractatus III. De cathegoriis seu praedicamentis Aristotelis, 
98—119. Tractatus IV. Perihermenias, 119—141. Tractatus V. 
De syllogismo seu discursu, 141—166. 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas. Dialektikai 
skirtos dalies nėra, teišliko vad. teorinė filosofija. Reikia manyti, 
kad panašiai Kitnovskis dėstė logiką ir Vilniaus un-te. 


MAB, F 41—689. R. Plečkaitis 


KLATAS Jonas (Klatt Ioannes), 1670.V1.23 Naugarduko vaiva- 
dijoje — 1735.V.8, filosofas, teologas jėzuitas. 1693 baigė Vil- 
niaus un-to filosofijos, o 1700 — teologijos f-tą. Pinsko, Kauno, 
Nesvyžiaus, Braunsbergo kolegijose ir Vilniaus un-te dėstė 
poetiką, retoriką, filosofiją, teologiją, hebrajų k. 1708—11 Vil- 
niaus un-te dėstė filosofiją, o 1717—19 — teologiją ir kanonų 


146 


teisę, Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos magistras 
(1708), teologijos daktaras (1717). 1724—28 Kražių, 1728 Pa- 
šiaušės kolegijų rektorius. 

RATIONALIS SCIENTIA SEU UNIVERSAE PHILOSOPHIAE TRACTA- 
TUS SECUNDUS ARISTOTELIS LOGICAM ET ALIOUA AD METAPHY- 
SICAM SPECTANTIA OUAE PER HIC TRADUNTUR COMPLECTENS. 
JUXTA MENTEM ANGELICI DOCTORIS DIVI THOMAE AOGUINATIS 
SCRIPTUS ANNO DOMINI 1709 DIE TERTIA APRILIS. [TEORINIS 
MOKSLAS, ARBA ANTRASIS VISOS FILOSOFIJOS TRAKTATAS, API- 
MANTIS ARISTOTELIO LOGIKĄ IR KAI KURIUOS METAFIZIKAI PRI- 
KLAUSANČIUS DALYKUS, KURIE ČIA AISKINAMI, DĖSTOMA PAGAL 
ANGELISKOJO DAKTARO, DIEVIšKOJO TOMO AKVINIEČIO PAZIU. 
RAS, RASYTA 1709 VIEŠPATIES METAIS BALANDŽIO 3 DIENĄ] Vil- 
niaus un-tas, 173 I. 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas, skaitytas 
Vilniaus un-te. Nors pirmosios logikos dalies — dialektikos 
kurse ir trūksta, tačiau ji buvo dėstyta. Kartu su logikos paskai- 
tomis įrištos fizikos ir metafizikos paskaitos, skaitytos Breste. 


VUB, F 3 — 1259. R. Plečkaitis 


KLEINAS Danielius (Klein Daniel), 1609.V.30 Tilžėje — 1666. 
XI.28 ten pat, R. Prūsijos lietuvių kalbininkas. Mokėsi Tilžės 
elektorinėje  m-loje. 1627—36 studijavo Karaliaučiaus un-te, 
kurį baigė filosofijos magistro laipsniu. Nuo 1637 iki mirties 
Tilžės lietuvių liuteronų pastorius. Mokėjo lietuvių, vokiečių, 
lotynų, graikų, hebrajų, lenkų, čekų bei prancūzų k. 1653 išleido 
pirmąją lietuvių k. gramatika („Grammatica Litvanica“). Ki- 
tas reikšmingas darbas — aukšta kalbos ir eiliavimo kultūra 
pasižymintis giesmynas „Naujos giesmių knygos“ (1666). Pa- 
rengė vokiečių —lietuvių k. žodyną, kuris liko neišspausdintas. 
Taisė J. Bretkūno Biblijos vertimo IV t. Pripažino pažinimo 
proceso pažangą, viena didžiausių vertybių laikė tiesą, pasisa- 
kė už tautų draugystę, propagavo protestantizmą. Lietuvių 
kultūrai ir visuomeninei minčiai nusipelnė gindamas lietuvių k. 
teises, palaikydamas tautinį orumą. Jo veikla skatino lietuvių 
savimonės iormavimąsi, stabdė vokietėjimo bei lenkėjimo pro- 
cėsą. | 

SERENISSIMO ET POTENTISSIMO PRINCIPI AC DOMINO, DOMINO 
FRIDERICO WILHELMO, MARCHIONI BRANDENBURGICO, S. R. I. AR- 
CHICAMERARIO, ET PRINCIPI ELECTORI, MAGDEBURGI, PRUSSIAE, 
JULIAE, CLIVIAE, MONTIUM, STETINI, POMERANORUM, CASSU- 
BIORUM, VANDALORUM, CROSNAE ET CARNOVIAE IN SILESIA 
DUCI; BURGGRABIO NORIBERGENS!I, PRINCIPI MINDAE ET HAL- 
BERSTADI!; COMITI MARCAE ET RAVENSBERGI, DOMINO RAVEN- 


147 


STEINI, ETC. PRINCIPI ET DOMINO MEO CLEMENTISSIMO. [SVIE- 
SIAUSIAM IR GALINGIAUSIAM VIESPACČIU! IR PONUI PONUI 
FRIDRICHUI VILHRELMUI, BRANDENBURGO MARKGRAFUI, šVENTO- 
SIOS ROMOS IMPERIJOS ARCHIKAMERARIJUI IR VYRIAUSIAM 
ELEKTORIUI, MAGDEBURGO, PRŪSIJOS, JULICHO, KLEVĖS, BER- 
GES, STETINO, POMERANIJOS, KASUBŲ, VENDŲ, KROSENO IR 
KARNOVIJOS SILEZIJOJE KUNIGAIKSCIUI, NIURNBERGO BURGGRA- 
FUI, MINDENO IR HALBERSTATO VALDOVUI, MARKOS IR RAVENS- 
BERGO GRAFUI, RAVENŠTEINO PONUI IR T.T., MALONINGIAUSIAM 
MANO VALDOVUI IR VIEšPAČIUI.] — Pirmoji lietuvių kalbos gramatika 
1635 metai. V., 1957, p. 68—78. Lietuviškas vertimas ten pat, p. 398—403, 
Pirmoji publikacija kn.: Grammatica Litvanica Mandato et Autoritate Sere- 
nissimi Electoris Brandenburgici adornata, et praevi4 Censura primum in 
lucem edita 4 M. Daniele Klein, Pastore Tils. Litv. Praemissa est ad 
Lectorem Praefatio non minus utilis, guam necessaria. Regiomonti, Anno 
xovsroyolac M.D.C. LII. (1653), p. II-—XII. (Sutrumpintai toliau: 
D. Klein, Grammatica Litvanica, Regiomonti, 1653). 


Dedikacija, kurioje keliami etiniai, politiniai, religiniai klausi- 
mai. Propaguojamas protestantizmas. Remiamasi antikine li- 
teratura, Šv. Raštu. 


PRAEFATIO AD LECTOREM CUM SALUTE. [PRAKALBA SKAITYTO- 
JU! SU SVEIKINIMU | — Pirmoji lietuvių kalbos gramatika 1653 metai. 
V., 1957, p. 79—91. Lietuviškas vertimas ten pai, p. 404—413. Pirmoji pub- 
likacija kn.: D. Klein, Grammatica Litvanica, Regiomonti, 1653, p. XIII- 
XXV. 

Stojama prieš voliuntarizmą kalboje, prieš tautinių mažumų 
kalbos diskriminavimą, ginamos lietuvių k. teisės. Pažymima 
teorijos ir praktikos vienybės svarba, teigiami kai kurie gnoseo- 
logijos principai. Atsispindi didelė filologinė erudicija, cituo- 
jami Antikos ir Renesanso laikų filosofai, rašytojai, humanistai, 


Lit: T. Buchienė, J. Palionis, Pirmosios spausdintos lietuvių kal- 
bos gramatikos, kn.: Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, V., 1957, p. 9—63. 


A. Varanavičius 


KMICICAS Adomas (Kmicic Adamus), apie 1664 Baltarusijo- 
je — 1702.1.3 Vilniuje, filosofas, teologas jėzuitas. 1686 baigė 
Vilniaus un-to filosofijos f-tą, Romoje — teologijos studijas, 
Grįžęs Varšuvoje dėstė filosofiją. 1697—700 Vilniaus un-te 
dėstė filosofiją, 1700—02 — teologiją. Vilniaus un-to laisvųjų 
mokslų ir filosofijos daktaras (1697). 


LOGICA. [LOGIKA.] Vilniaus un-tas, 1697—98, 216 f. 


Dalys: Porta populi philosophici. Dialectica. Auditoribus philo- 
sophiae in Alma Universitate Vilnensi Societatis Jesu ad cur- 


148 


sum Stagyriticum patefacta. Anno a reservata porta salutis 
MDCXCVII pridie nonas septembris, 3—55, Philosophia ratio- 
nalis seu tractatus logicus guingue distinctus controversiis in 
libras Categoriarum, Perihermenias, Priorum et Posteriorum, 
Topicorum et Elenchorum Aristotelis. Traditus in Alma Aca- 
demia et Universitate Vilnensi Societatis Jesu anno incarnatae 
sapientiae 1697. Per reverendum patrem Adamum Kmicic, 56— 
216. 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas. Yra šiuolai- 
kinei logikai artimų idėjų: formuluojami teiginių logikos dės- 
niai, nagrinėjamos semantinės antinomijos ir kt. 


VUB, F 3 — 2164. R. Plečkaitis 


KNOGLERIS Kvirinas (Cnoglerus Guirinus, Knogler Kwiryn), 
antroje XVI a. pusėje Austrijoje — XVII a. pr. Lietuvoje (?), 
poetas, publicistas, logikos ir retorikos profesorius. 1596—97 
Vilniaus akademijoje studijavo filosofiją, 1597 paskelbė logikos 
tezes, skirtas greičiausiai bakalauro laipsniui įgyti. 1603 Vil- 
niaus kalvinistų m-loje dėstė logiką ir retoriką. 1606 studijavo 
Paduvos un-te. Paskelbė panegirikų ir kt. eiliuotų kūrinių. Apie 
1603 iš kalvinizmo perėjęs į katalikybę, įsijungė į poleminius 
disputus su kalvinistais bei kt. reformatais, išleido keletą po- 
leminių brošiūrų. Knoglerio raštuose apstu XVII a. pr. Lietu- 
vos kultūrinio gyvenimo atspindžių, moralinių, estetinių, reli- 
ginių, psichologinių, visuomeninių pastebėjimų ir vertinimų. 
Religinį LDK gyventojų nevienalytiškumą laikė neigiamu reiš- 
kiniu, vertino remdamasis politinėmis prielaidomis. Smerkė 
voliuntarizmą. Kontrreformaciniai Knoglerio raštai turėjo tam 
tikrą visuomeninį poveikį (A. Vargockiui ir kt.), keletą kartų 
yra buvę perspausdinti. 

PRAEFATIO IN DISPUTATIONEM DE VOCATIONE MINISTRORUM 
EVANGELICORUM. HABITA IN SCHOLIS. A. M. OGUIRINO CNOGLERO 
LOGICES ET ELOGUENTIAE IN COETU EVANGELICO VILNENSI, 
OLIM PROFESSORE ORDINARIO. [ĮŽANGA Į DISPUTĄ APIE EVAN- 
GELIKŲ MINISTRŲ ISKVIETIMĄ. PASAKYTA MOKYKLOJE MAGIST- 
RO KVIRINO KNOGLERIO, KADAISE VILNIAUS EVANGELIKŲ 
BENDRUOMENĖS LOGIKOS IR IšSKALBOS ORDINARINIO PROFESO- 
RIAUS.į] Ad diem 6. Iulij Anni M.DC.III (1603). Vilnae, Typis Acad. 
Societ. Iesu, 16 p. 

Mikalojui Kristupui, Albertui Stanislovui ir Jonui Albertui Rad- 
viloms dedikuota įžanga, kurioje aštriai puolamos reformatų 
dogmos kristologijos ir kt. klausimais. Demonstruojama didelė 


149 


erudicija: cituojami Juvenalis, Plautas, Horacijus, Augustinas, 
Tertulianas, Epikūras, Ovidijus, M. Liuteris, Z. Kalvinas, J. 
Bulingeris, F. Melanchtonas ir kt. autoriai. Ryški kontrrefor- 
macinė tendencija. Pastebimi kai kurie etiniai bei estetiniai 
vertinimai. 

L==-LT 
MAB, ——-- 

1260 
SCZYRA EWANGELIA HERSZTOW ZBOROWYCH. MIASTO PRZEDMO- 
WY NA DISPUTACYĄ (O WEZWANIU ALBO POSEANIU MINISTROW 
EWANIELICKICH) KTORĄ MIAL W AKADEMIEY WILENSKIEY S. I. 
GCUIRINUS CNOGLERUS, ARTIUM ET PHILOSOPHIAE MAGISTER, W 
ICHžE ZBORZE NIEGDY LOGIKI Y RHETORYKI PROFESSOR, DNIA 
6. LIPCA. ROKU 1608. OD NIEGO SAMEGO PO LAČINIE MIANA Y 
WYDANA. A PRZEZ IANA EISIMONTĄ NA POLSKIE PRŽECZYNIONA, 
[ĮNUOSIRDI BENDRUOMENIŲ VADEIVŲ EVANGELIJA. VIETOJ ĮZAN- 
GOS Į DISPUTĄ (APIE EVANGELISŠKŲJŲ  MINISTRŲ ISKVIETIMĄ 
ARBA LAIŠKĄ), KURĮ VILNIAUS JĖZUITŲ AKADEMIJOJĘ 1603 ME- 
TŲ LIEPOS 6 DIENĄ TUREJO KVIRINAS KNOGLERIS, MENŲ IR FI- 
LOSOFIJOS MAGISTRAS, BUVĘS KADAISE JŲ BENDRUOMENBĖJE 
LOGIKOS IR RETORIKOS PROFESORIUS. JO PATIES LOTYNŲ KAL- 
BA SAKYTA IR IšLEISTA. O JONO EISMONTO LENKIš5KAI PERDIRB- 
TA.|] W Wilnie Roku Pafskiego, 1608, 24 p. 


Dalys: Nobilissimo Et Doctissimo D. Ioanni Eisimont amico suo 
5. Jašnie Wielmožnemu Panu a Panu Jego Mšči P. Lwowi 5a- 
piežie Kanelerzowi W. X. Lit. Stonimskiemu, Parnawskiemu, 
Mohilewskiemu, ie. ic. Staroščie. Panu swemu Miloščiwemu. 
Parašas: lan Eisimont Czytelnikowi (irumpas J. Eismonto ei- 
lėraštis). Sczyra Ewangelia. Niewinnošė Ministrowska, y wet 
za wet Papiežnikom (poleminės J. Eismonto eilės). AKPO AM 
Conclusium. Ministrowie. 


Kartojama daugelis „Įžangos į disputa“ teiginių. Puolama re- 
formacija, Lietuvos kalvinistų vadovai, kritikuojamos jų pa- 
žiūros. 

VUB, III — 10764. 


POMPA CASIMIRIANA SIVE DE LABARO D. CASIMIRI, CASIMIRI 
REGIS POLONIAE ETC. F, IAGELLONIS N.M.D. LITH; PRINCIPIS 
ETC. A LEONE X. PONTIF: MAX: IN DIVOS RELATI, EX URBE 
TRANSMISSO, ET VILNAM LITHUANIAE METROPOLIM SOLEMNI 
POMPA, AD 6. IDUS MAIJ, ANNO M.DC.IV. ILLATO, GUIRINI CNOG- 
LERI AUSTRII SERMO PANEGYRICUS. [KAZIMIERO ISKILMES, AR- 
BA APIE SV. KAZIMIERO, LENKIJOS KARALIAUS IR T.T. KAZIMIE- 
RO JOGAILAIČIO SŪNAUS, LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKSTYS- 
TĖS VALDOVO IR T.T., DIDžIOJO PONTIFIKO LEONO X IšKELTO Į 


150 


ŠVENTUOSIUS, VĖLIAVĄ, PASIŲSTĄ Iš ROMOS IR PER 1604 METŲ 
GEGUZES 6 IDAS ISKILMINGA CEREMONIJA ĮNESTĄ Į LIETUVOS 
SOSTINĖ VILNIŲ, KVIRINO KNOGLERIO, AUSTRO, PANEGIRINE 
KALBA.] — Theatrum S. Casimiri, In Guo Ipsius Prosapia, Vita, Miracula, 
et illustris pompa in solemni eiusdem apotheoseos instauratione, Vilnae Lit- 
huaniae Metropoli, V. Id. Maij, Anno Domini M.DC.IV. (/604) instituta gra- 
phice proponuntur. Editum ibidem, eodem anno, operis Typographicis Aca- 
demiae Societatis lesu. P. 39—127. 

Kontrreformacinė kitatikių kritika, katalikybės propaganda. 
Iškilmių aprašyme gausu detalių, įgalinančių spręsti apie vi- 
suomeninį XVII a. Vilniaus gyvenimą, luomų santykius, buitį. 
Atsispindi politinė, etinė, retorinė to meto mintis. 

L—17 


MAR 75“ 


SYMBOLA TRIA. CATHOLICUM. CALVINIANUM. LUTHERANUM. OM- 
NIA. IPSIS EORUM AUCTORUM VERBIS EXPRESSA. GUIRINUS 
CNOGLERUS AUSTRIUS RECENSUIT, ET NOTIS ILLUSTRAVIT. [TRYS 
SIMBOLIAI — KATALIKŲ, KALVINŲ, LIUTERONŲ. VISKAS ISREIKS- 
TA PAČIAIS šIŲ AUTORIŲ ŽODZIAIS. RECENZAVO IR PAPILDE 
PASTABOMIS AUSTRAS KVIRINAS KNOGLERIS.] Vilnae, Ex Oliicina 
Typographica Societ. Iesu, Anno, MeDlatoris ChrIstl. (1604), 88 p. 


Dalys: Symboli Calviniani Periocha. Ad Synodum Ministrorum 
Vilnensem. Anathesis. Ad Illustrissimum Et Reverendissimum 
D. D. Benedictum Woynam, Dei et Apost. Sedis Gratia. Epis- 
copum Vilnensem Primatem Lithuaniae etc. etc. etc. Dominum 
Suum Clementissimum. Lectori. Symbolum Catholicum. In Sym- 
bolum  Calvinianum. EI ZOAION. Calvinistici novi Symboli 
eorum Verbis expressi. Symbolum Lutheranum. Symboli Lut- 
herani Periocha. Ad Perillustrem Et Reverendissimum D. D. 
Nicolaum Pac D. G. Epm Methon. Sulfragan. Et Official, Vil- 
nen. etc. etc. etc. Dominum Suum Clementem. In Symbolum Lut- 
heranum. EIZOAION. 


Nagrinėjami visuomeniniai, politiniai klausimai, pasisakoma 
prieš religinį LDK susiskaldymą. Polemizuojama su kalvinizmu 
ir liuteronizmu, propaguojama katalikybė. Ryškūs renesansinio 
humanizmo požiūriu traktuojami etiniai vertinimai. Knyga tu- 
rėjo poveikio A. Vargockio veikalui „„Apologija prieš liuteronus, 
cvingliečius, kalvinistus, naujakrikščius“ (A. Wargocki, „Apo- 
logia przeciw luteranom, zvinglianom, kalvinistom, novo- 
krzezeūcom“, Kr., 1605), keletą kartų yra buvusi perspausdinta. 


VUB, III — 11495. A, Varanavičius 
151 


KOCIELIS Antanas (KocieHth Antonius), Vilniaus pranciškonų 
m-los filosofijos studijos klausytojas, 1779 išleidęs filosofijos 
tezes. 

PROPOSITIONES PHILOSOPHICAE. DEFENDENTUR A V.F. ANTONIO 
KOCIEž£ PHILOSOPHO IN STUDIO GENERALI VILNENSI AD AEDES 
BEATISSIMAE VIRGINIS MARIAE IN ARENIS ORDINIS MINORUM 
CONVENTUALIUM. PRAESIDE R.P.M. HUGONE RODZIEWICZ PHL- 
LOSOPHIAE PROFESSORE. ANNO DOMINI 1779 MENSIS JULIL 
DIE3. [FILOSOFIJOS TEIGINIAI. GINAMI BROLIO FILOSOFO ANTA- 
NO KOCIELIO VILNIAUS PRANCISŠKONŲ KONVENTUALŲ ORDINO 
GENERALINĖJE STUDIJOJE PRIE PALAIMINTOSIOS MERGELĖS 
MARIJOS BAŽNYČIOS. VADOVAUJANT REVERENDUI TEVUI PRAN- 
CISKONUI, FILOSOFIJOS PROFESORIUI HUGONU! RODZEVICIUI. 
1779 VIEšPATIES METŲ LIEPOS MĖNESIO 3 DIENA] 2 i. 


Tezės yra spausdintos, skirtos greičiausiai filosofijos bakalau- 
ro laipsniui įgyti. 12-0je tezių dėstomi bendriausi įvado ir logi- 
kos teiginiai. 

VUB, F 3 — 1016, f. 113—114, R. Plečkaitis 


KOJALAVIČIUS Albertas (Koiatowicz Albertus), 1609 Kau- 
ne — 1677.X.6 Varšuvoje, filosofas, teologas jėzuitas, istorikas. 
1629—32 Nesvyžiaus jėzuitų kolegijoje studijavo filosofiją, 
1638 baigė Vilniaus un-to teologijos f-tą. Mokytojavo Kražiuose, 
Vilniaus un-te dėstė retoriką. 1641—44 Vilniaus un-te dėstė 
filosofiją. 1644—45 Braunsberge, 1645—53 Vilniaus un-te dėstė 
teologiją. 1650—51 un-to vicekancleris, 1653—56 rektorius. Nuo 
1656 Vilniaus vyskupystės teologas, 1662—66 Vilniaus įėzuitų 
profesų namų prepozitas. Nuo 1666 iki mirties Varšuvos kole- 
gijos moksleivių prefektas. Garsaus veikalo „Lietuvos istorija“ 
ir kitų istorinių darbų autorius, išleido nemaža religinio ir teo- 
loginio turinio raštų. 

OCULUS RATIONE CORRECTUS ID EST DEMONSTRATIO OCULARIS 
CUM ADMIRANDIS DE VACUO A PERIPATETICO VILNENSI PER 
DEMONSTRATIONEM RATIONIS REIECTA. SUPERIORUM PERMISSU. 
[PROTO PATAISYTAS ZVILGSNIS, TAI YRA AKIVAIZDUS STEBINAN- 
TIS ĮRODYMAS APIE TUSTUMĄ, PANEIGTAS VILNIAUS PERIPATE- 
TIKO TEORINIU ĮRODYMU. SUPERIORAMS LEIDUSį Vilnae Typis 
Acad. Vilnen. Soc. IESU. 1648. 104 p. 


Dalys: Lectori auctor. Epistola de vacuo. Analysis philosophica, 
controversiae de vacuo inter antistagiritam et peripateticum 
philosophum. Pars altera analyseos, controversiae inter anti- 
stagiritas et peripateticum de vacuo. 


152 





—=———————— —7——————— 


Betarpiška knygos pasirodymo priežastis buvo ta, kad kapu- 
cinų vienuolis Valerijonas (Magnis) karaliaus ir Vilniaus un- 
to daktarų akivaizdoje pakartojo V. Vivianio ir E. Toričelio 
bandymus, juos aprašė ir išleido knygą. Kojalavičiaus knyga 
skirta apginti scholastinės fizikos principams ir paneigti Tori- 
čelio tuštumai. Remdamasis Aristotelio autoritetu, Kojalavičius. 
tvirtina, kad nėra erdvės be materijos, dėl to gyvsidabrio stul- 
pelyje atsirandanti ne tuštuma, bet vienas keturių elementų — 
oras. Taigi Kojalavičius nesuprato Toričelio tuštumos atradimo 
prasmės. Sia knyga autorius plačiai išgarsėjo Lietuvos ir Len- 
kijos m-lose. 


VUB, II-—2046. R. Plečkaitis 


KOLAKOVSKIS Jačvezijus Stanislovas (Kolakowski Jacviesius, 
Kutakowski Jačviezyus Stanislaw), antroje XVI a. pusėje — 
XVII a. pr., poetas. Mokėjo lotynų k., tačiau rašė lenkiškai. 
Kalvinistas (?), 1612 dvasininkas. 

O PRAWDZTIWEY SCŽžEŠLTWOSCI Y BLOGOSLAWIENSTWIE IAKO 
ONEGO DOSTAPIC, Y W NIM ŽYC NA SWIECIE MOžEMY, Z PISMA 
ŠWIĘETEGO, Y INYCH AUTOROW NAUKI BARZO POCIESZNE A MILE 
LUDŽIAM NABOZNYM. [APIE TIKRĄJĄ LAIMĘ IR PALAIMĄ, KAIP 
JOS PASIEKTI IR KAIP SU JA GYVENTI GALIME PASAULYJE, IS 
SVENTOJO RAŠTO IR KITŲ MOKYTŲ AUTORIŲ LABAI PAGUODZIAN- 
ČIAI IR MALONIAI DIEVOBAIMINGIEMS ZMONEMS] W Wilnie W 
Drukarni Jakuba Markowicža, Roku Panskiego 1593, 26 s. 


Dalys: Wielmožnemu Panu Jego <...> Wladysltawowi Bekie- 
szowi de Korniath, Panu na Bierstunach y Prenech, ič. Dworza- 
ninowi Jego K. M. ič. P. a P. moiemu M. O prawdziwey szcžęš- 
liwošči y biogostawienstwie. Jako dostąpiė prawdziwey szcžęš- 
liwošči y Blogostawienstwa. Do czytelnika. 


Krikščioniškosios teologijos požiūriu aiškinama žmogaus lai- 
mė, gyvenimo prasmė, nagrinėjamos įvairios etinės kategori- 
jos. Be dievo, autoritetais laikomi Šv. Raštas, pranašai, apaš- 
talai, bažnyčios tėvai, šventieji. Smerkiama prabanga, voliun- 
tarizmas, blogis ir nuodėmės, pagonybė. Cituojami Antikos 
filosofai ir rašytojai: Ciceronas, Platonas, Vergilijus, Ovidijus, 
Horacijus, Seneka ir kt., nurodomos jų mintys apie gėrį, teisin- 
gumą, dorybę. Autoriaus pažiūros skiriasi tiek nuo antitrinita- 
rizmo, tiek ir nuo kalvinizmo. Reformacijos poveikiu aiškinti- 
nas didelis dėmesys, skiriamas Biblijai bei ankstyvosios krikš- 
čionybės ideologams. 


BK, Cim. OGu 2612. MAB, Mi. 762. A. Varanavičius 
153 


KONARSKIS Jonas (Konarski Joannes), Vilniaus jėzuitų Kil- 
mingųjų kolegijos absolventas, 1769 išleidęs filosofijos tezes. 
MATERIA TENTAMINIS PUBLICI EX UNIVERSA PHILOSOPHIA, 
SUBEUNDI A PERILLUSTR. MAGNIFICO DOMINO JOANNE KONARS- 
KI FILIO PRAEFECTI PRZEROSLENSIS VEXILLIFERO SACRAE RE- 
GIAE MAIESTATIS, CONVICTORE COLLEGII NOBILIUM VILNENSIS 
SOCIETATIS JESU. ANNO 1769 MENSE MAIO. [VISOS FILOSOFIJOS 
VIESOJO TYRIMO MEDŽIAGA. PARENGTA SVIESIAUSIOJO KILMIN- 
GOJO PONO JONO KONARSKIO, PŠEROSLIO VIETININKO, SVENTO. 
SIOS KARALIAUS DIDYBES RŪMŲ VELIAVININKO SŪNAUS, VIL- 
NIAUS JĖZUITŲ KILMINGŲJŲ KOLEGIJOS AUKLĖTINIO. 1769 METŲ 
GEGUZĖS MĖNUO.] 56 p. 

Viso dėstoma 86 tezės: 3 logikos, 4 metatizikos, 11 bendrosios 
fizikos, 10 dangaus fizikos, 6 optikos, 47 specialiosios fizikos, 
5 moralės filosofijos. Tezės plačios, dėstoma Naujųjų laikų fi- 
losofijos ir gamtos mokslų koncepcijos. Minimi kai kurie nau- 
jausi moksliniai atradimai, propaguojama heliocentrizmas ir 
I. Niutono fizika. Tezės greičiausiai skirtos laisvųjų mokslų ir 
tilosotijos daktaro laipsniui įgyti. 


VUB, IV — 30920. R. Plečkaitis 


KONAŽEVSKIS Samuelis Jonas (Konarzewski Samuel Ioan- 
nes), Vilniaus un-to filosofijos f-to studentas, 1669 įšleidęs 
laisvųjų mokslų ir filosofijos bakalauro tezes. 

PHILOSOPHIA NATURALIS. PRO PRIMA PHILOSOPHIAE LAUREA A 
SAMUELE IOANNE KONARZEWSKI METAPHYSICES AUDITORE IN 
ALMA ACADEMIA VILNENSIS SOC. IESU PROPUGNATA. ANNO 1669. 
OCT. 28. [GAMTOS FILOSOFIJA. GINTA VILNIAUS JEZUITŲ AKADE- 
MIJOS METAFIZIKOS STUDENTO SAMUELIO JONO KONAZEVSKIO 
PIRMAJAM FILOSOFIJOS LAIPSNIUI ĮGYTI. 1669 METŲ SPALIO 
28 D] 8 p. 

Laisvųjų mokslų ir filosofijos bakalauro tezės. Dėstoma 20 
gamtos filosofijos ir kosmologijos tezių. Skelbiami bendriausi 
scholastinės gamtos filosofijos teiginiai. 
L—17 

1195 

KONDILJAKAS Etjenas Bono de (Condillac Ėtienne Bonnot 
de), 1715.1X.30 Grenoblyje — 1780.VIII.3 Božansi, prancūzų 
tilosofas, švietėjas. 1758—67 Liudviko XV anūko — Parmos 
hercogo auklėtojas, bendradarbiavo D. Didro leidžiamoje „„En- 
ciklopedijoje“. Prancūzų akademijos narys (1768). Kondiljako 
pažiūros formavosi Dž, Loko sensualizmo įtakoje. „Traktate 


MAB, R. Plečkaitis 


154 


apie pojūčius“ ir kt. veikaluose skelbė sensualistinę pažinimo 
teoriją, žmogaus pažintinę veiklą kildindamas iš pojūčių. Nors 
Kondiljakas buvo deistas, jo kūriniuose išreikšta materialistinė 
tendencija bei XVII a. idealizmo kritika paveikė XVIII a. 
prancūzų materializmo raidą. Edukacinei komisijai, prašant 
Lietuvos ir Lenkijos m-loms, Kondiljakas parašė logikos vado- 
vėlį „Logika, arba mąstymo vystymosi pradai“ („La logigue 
ou les premiers dėveloppements de Vart de penser“, Paris, 
1780), už kurį buvo apdovanotas aukso medaliu. 1802 Vilniuje 
išėjo knygos lenkiškasis vertimas, 1808 ir 1819 išleistas pakar- 
totinai. Turinio požiūriu visi trys leidimai nesiskiria, 1952 ry- 
šium su vadovėlio pasirodymo 150-osiomis metinėmis, jis buvo 
išleistas Krokuvoje. 

LOGIKA CZYLI PIERWSZE ZASADY SZTUKI MYSLENIA. DZIE£O ELE- 
MENTARNE NIEGDYS PRZEZ STEFANA BONNOT DE CONDILLAC 
OPATA DE  MUREAUX, AKADEMIY FRANCUZKIEĖY, BERLINSKIEY, 
PARMĖNSKIEY I LUGDUNSKIEĖY CZEONKA NA ŽADANIE BYWSZEY 
KOMMISSYI EDUKACYI NARODOWĖY DLA SZKOz PUBLICZNYCH 
NAPISANĖ I OD NIEY APPROBOWANE. A TERAZ Z PRZYDATKIEĖM 
NIEKTORYCH OBJASNIEN I PRZYPISOW PRZEZ JANA ZNOSKE 
NAUK WYZWOLONYCH I FILOZOFII DOKTORA, PRAWA I HISTORYI 
W SZKOLACH AKADEMICKICH WILENSKICH PROFESSORA Z FRAN- 
CUZKIĖGO NA POLSKI JĘZYK PRZELOŽONĖE. [LOGIKA, ARBA MĄSTY- 
MO VYSTYMOSI PRADAI. ETJENO BONO DE KONDILJAKO, MURO 
ABATO, PRANCŪZIJOS, BERLYNO, PARMOS IR LIJONO AKA- 
DEMIJŲ NARIO, VADOVĖLIS VIEšOSIOMS MOKYKLOMS, KITADOS 
PARASYTAS BUVUSIOSIOS EDUKACINĖS KOMISIJOS PRASYMU IR 
JOS APROBUOTAS. O DABAR, PRIDEJUS KAI KURIUOS PAAISKINI- 
MUS IR PRIERAšUS, Iš PRANCŪZŲ Į LENKŲ KALBĄ ISVERSTAS 
JANO ZNOSKOS, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS DAKTARO, 
VILNIAUS AKADEMINIŲ MOKYKLŲ TEISĖS IR ISTORIJOS PROFESO- 
RIAUS.į W Wilnie, w Drukarni Akademickiėy R. 1802, 6+246+1 S. 
Dalys: Przedmowa tiumacza, 1—4. Zbior materyy, 5—6. Logi- 
ka czyli pierwsze zasady sztuki myšlėnia. Przedmiot tego dzie- 
la, 1—4. Częšč piėrwsz4. Jak sama natura uczy nas rozbioru, 
i iak, za pomocą tego sposobu, wyklada się początek i rodzėniė 
się tak wyobražen, iako tėž wladz duszy, 5—104. Częšč druga. 
Sposėb rozbiorowy w swoich šrodkach i skutkach uwažany, 
czyli wywėod, že sztuka rozumowania iest wlašciwie dobrze 
zrobionym iezykiem, 105—214. | 


Vertėjo paaiškinimai, 215—246. 


Loginio mąstymo procesas aiškinamas, remiantis sensualistinę 
pažinimo teorija. Logika kildinama iš patyrimo, o patyrimas 
suprantamas kaip jutimiškas stebėjimas. Pati gamta, prigimtis 


155 . 


natūraliai iš jutimiško patyrimo duomenų sukurianti sąvokas 
ir kt. mąstymo sugebėjimus. Svarbiausias veiksnys pažinime — 
analizė. Jei pirmoji knygos dalis skirta analitiniam metodui iš- 
aiškinti, tai antrojoje dalyje norima parodyti jo taikymą ir 
to taikymo rezultatus. Vienašališkas sensualizmas ir loginių 
mąstymo veiksmų aiškinimas psichologiniu pagrindu knygoje 
sukelia agnosticizmo pavojų. Kondiljako „Logika“ griežtai sky- 
rėsi nuo visų iki tol pasirodžiusių logikos veikalų. Knygos dė- 
mesio centre yra dvi problemos — sensualizmas ir analitinis 
metodas. Kvietimas analizuoti palyginti mažai teištirtą tikro- 
vę skambėjo radikaliai. Veikale atmetama kone visa tradicinė 
logikos problematika, dėl to jis daugiau turėjo šviečiamąją, 
bendro lavinimo reikšmę, kaip lektūra prie logikos kurso. 

L—19 
MAB, 1185 
Lit: R. Plečkaitis, Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje, V., 
1975. 

R. Plečkaitis 


KORICKIS Mykolas (Korycki Michael), 1714.1X.7 Dzitrikuo- 
se—1781.III.10 Minske, filosofas jėzuitas. 1736 baigė Vilniaus 
un-to filosofijos, 1743 — teologijos I-tą. Varšuvoje, Minske ir 
Slucke dėstė poetiką, retoriką. 1750—53 Vilniaus un-te dėstė 
filosofiją. 1753—54 un-to sekretorius, studijų prefektas ir bib- 
liotekos direktorius. Nuo 1754 darbavosi Varšuvoje, nuo 1767 
Varšuvos kolegijos rektorius. 1770 Lenkijos jėzuitų provincio- 
las. Panaikinus jėzuitų ordiną, buvo Minsko m-lų rektorius. 
Išleido poezijos kūrinių ir panegirikų. 

PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.) Vilniaus un-tas, 1750—583, 360 p. 


Dalys: Tractatus dialecticus, 94—145. Logica, 146—221. Phy- 
sica, 222—453: Tractatus guartus. De principiis rerum extrin- 
secis sive causis, 222—260. Pars prima physicae. De corpore 
naturali generatim, 262—335. Pars secunda physicae sive phy- 
sica particularis, 336—383. Pars tertia physicae, 384—453. 


Rankraštinis logikos ir fizikos paskaitų kursas, kur vyrauja 
scholastika, tačiau pastebimos pastangos dėstyti taipogi Nau- 
jųjų laikų gamtos mokslus ir filosotiją. 

VUB, F 3 — 1011, p. 94—453. R. Plečkaitis 


KORMANAS Jonas (Korman Ioannes), 1633.XI.22 Baltarusi- 
joje — 1686.IX.13 Vilniuje, filosofas, teologas jėzuitas. Mokėsi 


156 





Italijoje. Italijos jėzuitų kolegijose dėstė poetiką. Grįžęs Var- 
šuvoje dėstė filosofiją ir teologiją. 1675—78 Vilniaus un-te 
dėstė filosofiją, 1679—86 — etiką. Išleido teologinio turinio 
raštų. 

SUMMARUM ETHICES ARISTOTELIS. [ARISTOTELIO ETIKOS PA- 
GRINDAL] Vilniaus un-tas, 1684, 34 p. 


Rankraštinis scholastinės etikos paskaitų kursas. Glaustai aiš- 
kinamos kai kurios Aristotelio etikos problemos. Jos derina- 
mos su katalikybės dogmomis. 

VUB, F 3 — 2056, p. 315—349. R. Plečkaitis 


KOSTROMSKIS Antanas (Kostromski Antonius), XVII a. 
pab.— pirmoje XVIII a. pusėje, Vilniaus un-to absolventas, 
1719 išleidęs laisvųjų mokslų ir filosofijos magistro laipsnio 
tezes. 


FESTUM ECCE PRIMAE CLASSIS, IMAGINIBUS PRINCIPUM RE- 
GUMĘUE POLONIAE SOLENNISSIMUM ET SERENISSIMUM: IMPEN- 
SIS MUNIFICENTISSIMIS PERILLUSTRIS, MAGNIFICI D. DOMINI 
MARTIANI JOSEPHI DĄMBROWSKI, SUCCAMERARIJ WIEKOMIRIEN- 
SIS, LEGATI AD COMITIA REGNI, MECOENATIS AMPLISSIMI 
INSTITUTUM: POLITICIS DOGMATIBUS, PHILOSOPHICIS ASSERTA- 
TIONIBUS ADUMBRATUM, PROPUGNANDIS AB ERUDITO AC GENE- 
ROSO DOMINO ANTONIO KOSTROMSKI AA.LL,. ET PHILOS: BAC. 
CALAUREO, METAPHYSICES ET ETHICES AUDITORE. PRAESIDE 
R. P. CAROLO BARTOLT SOC. IESU AA. LL. ET PHILOSOPHIAE DOC- 
TORE, NEC NON IN ALMA ACADEMIA ET UNIVERSITATE VILNENSI 
EJUSDĖM SOCIETATIS ORDINARIO METAPHYSICES AC ETHICES 
PROFESSORE, PHILOSOPHICAE FACULTATIS SENIORE. [PIRMOS 
KLASĖS ISKILMINGIAUSIA IR SVIESIAUSIA šVENTĖ LENKIJOS 
VALDOVŲ IR KARALIŲ PAVEIKSLAMS, SURENGTA DOSNIAUSIO, 
LABAI GERBIAMO, ĮZYMAUS PONO, UKMERGĖS PAKAMORĖS, PA- 
SIUNTINIO, Į KARALISKĄJĮ SUSIRINKIMA, GALINGO MECENATO 
MARCIJONO JUOZO DOMBROVSKIO IšLAIDOMIS, APIBŪDINTA 
BENDRAIS POLITINIŲ TEIGINIŲ IR FILOSOFINIŲ TEZIŲ ESKIZAIS, 
KURIUOS TURES GINTI MOKYTASIS IR KILMINGAS PONAS ANTA- 
NAS KOSTROMSKIS, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS BAKA- 
LAURAS, METAFIZIKOS IR ETIKOS KLAUSYTOJAS. VADOVAUJANT 
REVERENDUI TEVUI KAROLIUI BARTOLDUI, JĖZUITŲ DRAUGIJOS 
NARIUI, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS DAKTARUI, TAI PA- 
ČIAI  DRAUGIJAI  PRIKLAUSANČIOS VILNIAUS AKADEMIJOS IR 
UNIVERSITETO  ORDINARINIAM METAFIZIKOS IR ETIKOS PROFE- 
SORIUI, FILOSOFIJOS FAKULTETO SENJORUI. |] Anno D. 1719 Mense 
Die Vilnae, Typis Academ. Soc. Iesu, XVII! +1474+8 S. 


Dalys: In titulum. In Stemma illustrissimae domus Dąmb- 
rowscianae. Dedicatio. Decas prima imaginum, 1—27. Decas 
II. Imaginum, 27—54. Decas III. Imaginum, 55—88. Decas IV. 


157 


Imaginum, 89—114. Decas V. Imaginum, 114—147. Epilogas 
Dombrovskio ir jo giminės garbei, 147—150. 


Biogratiniai didaktinio pobūdžio Lenkijos ir Lietuvos valdovų 
paveikslai. Pradedama legendiniu Lechu ir baigiama Augus- 
tu II. Nurodant aukštus moralinius pavyzdžius, idealizuojant 
moralines valdovų savybes, siekiama auklėti jaunimą šalies 
papročių, tradicijų dvasia. Pateikiama nemaža įvairių filosofų, 
rašytojų, pradedant Antikos laikų ir baigiant scholastikos au- 
toritetais, citatų bei minčių. Paveikslai suskirstyti dekadomis, 
kurių kiekviena pradedama scholastinės filosofijos teze, pri- 
taikyta kokiai nors etinei ar visuomeninei problemai apibend- 
rinti, daromos užuominos apie aukštą visuomeninę valdovų 
paskirtį. Veikalas pasižymi pasaulietišku turiniu, tai vienas 
pirmųjų darbų, kuriame akivaizdžiai vaduojamasi iš scholas- 
tikos. 


L—18 


T6T . A. Varanavičius 


MAB, 


KOVALEVSKIS Florijonas (Kowalewski Florianus), filosofas, 
teologas dominikonas. Antrojoje XVII a. pusėje Vilniaus do- 
minikonų m-loje dėstė filosofiją. Scholastinės filosofijos atsto- 
vas, tomistas. 


PHILOSOPHIA RATIONALIS IUXTA MENTEM DIVI THOMAE AGUIN- 
ATIS ANGELICI PRAECEPTORIS ET ĘUINTI ECCLESIAE DOCTORIS, 
IN GENERALI STUDIO CONVENTUS VILNENSIS ORDINIS PRAEDI- 
CATORUM 5. SPIRITUS. CURA ET LABORE ADMODUM REVERENDI 
SACRAE THEOLOGIAE LECTORIS PATRIS FRATRIS FLORIANI KO- 
WALEWSKI. [TEORINĖ FILOSOFIJA, AIšKINAMA PAGAL DIEVIšKO- 
JO TOMO AKVINIEČIO, ANGELIšSKOJO MOKYTOJO IR PENKTOJO 
BAZNYCČIOS DAKTARO, PAZIŪRAS. VILNIAUS PAMOKSLININKŲ OR- 
DINO KONVENTO 5V. DVASIOS GENERALINĖJE STUDIJOJE. RŪPES- 
CIU IR DARBU REVERENDO SV. TEOLOGIJOS LEKTORIAUS, TEVO 
BROLIO FLORIJONO KOVALEVSKIO.Į Antroji XVII a. pusė, 123 f. 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas. Dėstoma 
tomistinė logika. 
VUB, F 3 — 2053. R. Plečkaitis 


KRAIKOVSKIS Jonas (Kraykowski Ioannes), Vilniaus un-to 
Iilosotijos I-to studentas, 1606 išleidęs logikos tezes. 


THESES EX CATEGORIIS ARISTOTELIS. DEFENDENTUR IN ACADE- 
MIA VILNENSI SOCIETATIS IESU A IOANNE KRAYKOWSKI PHILO- 
SOPHIAE AUDITORE, ANNO 1606, MENSIS IUNIJ, DIE 11, HORIS 


158 


POMERIDIANIS. [ARISTOTELIO KATEGORIJŲ TEZĖS. GINTOS VIL- 
NIAUS JĖZUITŲ AKADEMIJOJE FILOSOFIJOS KLAUSYTOJO JONO 
KRAIKOVSKIO 1606 M. BIRŽELIO 11 D. POPIETINĖMIS VALANDO. 
MIS.] 1 p. 

Tezės, kurių vadovas buvo filosofijos profesorius L. Bartilijus, 
yra spausdintos, gintos laisvųjų mokslų ir filosofijos bakalau- 
ro laipsniui įgyti. Viso 20 tezių, kuriose dėstomi bendriausi 
scholastinės logikos teiginiai apie Aristotelio kategorijas. 


VUB, F 3 — 2067. R. Plečkaitis 


KRAŠSEVSKIS Juzefas Ignacas (Kraszewski Jozef Ignacy), 
1812.VII.28 Varšuvoje — 1887.1I1.19 Ženevoje, rašytojas, pub- 
licistas, filosofas. 1829—30 Vilniaus un-te studijavo literatūrą. 
1830—32 už nelegalią, susijusią su 1831 sukilimo rengimu veik- 
14 buvo kalinamas. Bendradarbiavo Vilniaus periodinėje spau- 
doje, įkūrė ir 1841—52 leido žurnalą „Athenaeum“, Susipaži- 
nęs su Lietuvos istorija, parašė lietuviška tematika nemaža 
grožinės literatūros kūrinių, bendravo su lietuvių kultūros vei- 
kėjais, rašytojais. G. Hegelio filosofijos populiarintojas Lietu- 
voje. Išvertė ištraukas iš „Gamtos filosofijos“, II „Enciklope- 
dijos“ dalies, „Filosofijos istorijos paskaitų“, iš A. Oto studi- 
jos „Hegelis ir vokiečių filosofija“, kurias skelbė žurnale 
„Athenaeum“ (1845, t. 1—3). Vienos ištraukos pastaboje kriti- 
kavo G. Hegelio idėją apie filosofijos pabaigą. 

ŽYCIE UMYSLOWE. [INTELEKTUALINIS GYVENIMAS] — J. I. Kra. 
szewski. Wybor pism. Oddziai X, Studya i szkice literackie. W., 1894, 
s. 172—178. (Sutrumpiniai toliau: J. I. Kraszewski, Wybor pism, X, 
W., 1894). Pirmoji publikacija kn.: Studya literackie, przez J. I. Kra- 
szewskiego, Wilno, 1842, s. 7—19. 

Aptarianfas darbo vaidmuo, ugdant intelektualinius literato su- 
gebėjimus. 

FORMY.— JEZYK. [ĮFORMOS.— KALBA] — J. I. Kraszewski, Wybėr 
pism, X, W., 1894, s. 182—186, Pirmoji publikacija kn.» Studya literackie, 
przez J. I. Kraszewskiego, Wilno, 1842, s. 33—42. 

Nagrinėjamas minties, formos ir kalbos santykis literatūros 
kūrinyje. 

LISTY DO WYDAWCY TYGODNIKA. LIST 10. [LAISKAI SAVAITRAS- 


CIO LEIDĖJUI. 10 LAIŠKAS] — „Tygodnik Petersburski“, 1842, cz. 26, 
Nr. 73, s. 497—498. 


Aptariami meno tikslai, aiškinamas minties ir formos santykis 
meno kūrinyje. 


159 


SĄD KRYTYKI I CZYTELNIKOW. [KRITIKOS IR SKAITYTOJŲ SPREN- 
DIMAS.|] — J. I. Kraszewski, Wybėr pism, X, W., 1894, s. 294— 
304. Pirmoji publikacija kn.: Nowe studya literackie, przez J. I. Kra- 
szewskiego, t. I, W., 1843, s. 3—25. 


Nagrinėjama literatūros kritikos paskirtis ir tikslai. Ji laikoma 
tarpininke tarp kūrinio ir teorijos. Skiriama tariama ir tikroji 
kritika. Pirmoji vadovaujasi individualiu, šališku, atgyvenusiu 
požiūriu, antroji daro „vienintelius teisingus sprendimus“, rem- 
damasi visuotiniu visuomenės jausmu ir skoniu, kuriuos išreiš- 
kia labiausiai apsišvietusi tautos dalis, Tikroji kritika tiria vi- 
suotinių tautos jausmų priežastis, gali paaiškinti dabartį, pati 
jai priklausyti. Kritika, atspindinti visuomenės požiūrį į reiš- 
kinius, atstovauja „amžiaus ir tautos dvasiai“, Jos tikslas — 
tiesti kelius literatūros istorijos pažinimui. 

LITERATURA JAKO SZTUKA. [LITERATŪRA KAIP MENAS] — J. I. 
Kraszewski, Wybėr pism, X, W., 1894, s. 304—318, Pirmoji publika- 
cija kn.: Nowe studya literackie, przez J. I. Kraszewskiego, t. I, W., 
1843, s. 29—60. 


Nagrinėjamas minties ir kūrybos, formos ir stiliaus santykis 
literatūros kūrinyje, Kiekvienas kūrinys įkūnija jį sukūrusio 
žmogaus mintis. Zmogus nekuria savo kūrybos elementų, jis 
tiktai tam tikru savitu būdu komponuoja, jungia juos, tuo kom- 
ponavimu pagrįsta kūrybinė sėkmė. Mintys kūryboje įkūnija- 
mos jausmo pagalba arba suvokiant sąlygas, kurioms esant 
tas įkūnijimas yra galimas. Pirmuoju atveju susiduriama su 
nesąmoningu menu, antruoju — su savimone, pažįstančia meno 
istoriją, gyvenimo sąlygas. Aptariami filosofijos, tiksliųjų 
mokslų, poetinės kalbos ir stiliaus skirtumai. 

TRZY DOBY W HISTORYI POSTĘPOW UMYSLU LUDZKIEGO. [TRYS 
EPOCHOS ZMOGAUS INTELEKTO PAZANGOS ISTORIJOJE. | — J. I. 
Kraszewski, Wybėr pism, X, W., 1894, s. 441—446, Pirmoji publika- 
cija hkn.: Nowe studya literackie, przez J. I. Kraszewskiego, t. 2, W., 
1843, s. 161—173. 


Kultūros pažangos istorijoje filosofija, poezija ir menas per- 
eina 3 etapas. I-ojo etapo požymis — jėga ir paprastumas, II 
— žavesys, III — turtingumas. Savo ruožtu žmogaus intelekto 
pažanga irgi turi 3 etapus: idealumo, pereinamąjį nuo idealu- 
mo prie natūralumo, natūralumo ir tiesos, Kiekvienas didelis 
kultūros ciklas, kaip ir žmogaus intelekto ciklas, perėję 3 eta- 
pus, sukelia naują ciklą, kurio pirmasis etapas yra kokybiškai 
aukštesnis už anksčiau buvusius. 


160 


SEOWKO O PRAWDZIE W ROMANSIE HISTORYCZNYM. [ĮZODELIS 
APIE TIESĄ ISTORINIAME ROMANSE.] — J. I. Kraszewski, Wy- 
bėr pism, X, W., 1894, s. 447—451. Pirmoji publikacija kn.: Nowe studja 
literackie, przez J. I. Kraszewskiego, t. 2, W., 1843, s. 177—187. 
Aptariamas meninės ir istorinės tiesos santykis istoriniame 
romanse. Iš literatūros kūrinio reikalaujama formos ir min- 
ties, dvasios ir epochos gyvenimo vienybės perteikimo. 

LISTY LITERACKIE, [LITERATŪRINIAI LAISKAI] — „Athenaeum“ t. 4, 
1846, s. 169—176. 

Nagrinėjamos literatūros kritikos problemos. Nurodoma, jog 
kūrybinga kritika savo mintis grindžia „tikrais ir pastoviais 
principais“. Tokio pobūdžio kritika turi savo idealą. Ji žvelgia 
į dvasią, mintį, į autoriaus poziciją kūrinyje, Ji išsigimsta, 
kai pataikauja autoriaus vardui, literatūros krypčiai, kai pasi- 
duoda pašalinėms įtakoms, vienašališkai peikia arba liaup- 
sina. 

LITWA. STAROŽYTNE DZIEJE, USTAWY, JĘZYK, WIARA, OBYCZAJE, 
PIESNI, PRZYSLOWIA, PODANIA I T.D. PRZEZ J. I. KRASZEWSKIEGO, 
TOM I. HISTORYA DO XIII WIEKU. [LIETUVA, SENOVĖS ATSITIKI- 
MAI, ĮSTATYMAI, KALBA, TIKĖJIMAS, PAPROČIAI, DAINOS, PRIE- 


2ODZIAI, PADAVIMAI IR T. T. PARASĖ J. I. KRAšEVSKIS. Į TOMAS, 
ISTORIJA IKI XIII AMZIAUS.] W., 1847, 516 s. 


Atsispindi filosofinio istorijos interpretavimo principai. Teigia- 
ma, jog „lietuvių tautinės filosofijos ir tikėjimo dvasia“ glūdi 
senojoje tautos kultūroje. Tautos bei apskritai žmonijos vys- 
tymesi skiriamos 4 epochos: būties, būties savyje, būties išo- 
rėje, grįžimo į save. Šios epochos atitinkančios 4 antropologi- 
nes individo išsivystymo stadijas, kurioms savo ruožtu atlie- 
pia 4 tautos dvasios epochos: Būties, Jausmo, Veiksmo, Savęs 
pažinimo. [ris pirmąsias epochas tauta išgyvena instinktyviai, 
ketvirtąją — pažįsta sąmoningai. Lietuvos istorija laikoma 
Įžengusia į ketvirtąją tautos buties epochą, visa žmonija esan- 
ti antrojoje epochoje. Tautos būties tikslas esąs sukurti savo 
vystymosi idėją, pagrindinis vaidmuo čia atitenkąs valstieti- 
jai, kuri vienintelė sugeba išsaugoti kultūros lobius: kalbą, 
dainas, patarles, papročius, padavimus. 

SZTUKA U SEOWIAN, SZCZEGOLNIE W POLSCE I LITWIE PRZED- 
CHRZESCIJANSKIEJ. PRZEZ J. I. KRASZEWSKIEGO. [MENAS SLA- 


VUOSE, YPATINGAI LENKIJOJE IR IKIKRIKšČIONIšKOJE LIETUVO- 
JE. PARASĖ J. I. KRASEVSKIS.] Wilno, 1860, 391 s. 


Kritikuojamas siauras meno supratimas bei tuo pagrįstas ne- 
pakankamas lietuvių ir lenkų meno vertinimas. Tvirtinama, jog 


6. 1021 161 


grožio idėja, būdama visokio meno pagrindu, yra įgimta žmo- 
gui, kildinama iš dievo. Grožis galįs reikštis bet kokiu sudaik- 
tinimo aktu. Grožio sudaiktinimas — materialiai dvasinis ak- 
tas, vykstąs žodžiu, veiksmu, substancija. Menas — žmogaus 
priemonė savo dvasiai išreikšti, „apsireiškiančiai minčiai“ iš- 
sakyti. Jis gimsta minties forma, pereina į jausmą — įkvėpimą, 
kuris iššaukia žodį. Pastarasis virsta veiksmu, sudaiktinančiu 
mintį. Mintis visada yra ten, kur „atkuriamas grožis, suvoktas 
dvasia“. Dvasios ir minties sudaiktinimas mene priklauso nuo 
tautinio menininko charakterio, išsilavinimo, individualių po- 
linkių. Menininkas — laiko dvasios dalelė, išreiškianti tautos 
kultūros laipsnį. Visos tautos turi grožio jausmą, kuris reiškia- 
si „pagarba idealui per nemirtingumo nuojautą ir troškimą“. 
Platus meno supratimas, menu laikant visas galimas jo ap- 
raiškas, yra vienintelis būdas praplėsti „istorijos šaltinius ir 
horizontą“. Meno istorija skirstoma į 4 pasikartojančius ciklus, 
kurie savo ruožtu dalijami į 4 meno epochas: pirmykštę ir 
instinktų epochą, lyrinę epochą, moralinę epochą ir filosofinę 
epochą. 
Lit.: Ksiąžka jubileuszowa dla uczczenia pigčdziesigcioletnieį dzialalnošei Ii- 
terackieį J. I. Kraszewskiego, W., 1880. B. Genzelis, R. Plečkaitis, 
Hegelio idėjos XIX a. Lietuvoje— „Problemos“, 1970, Nr. 1(5), p. 121— 
128. 

E. Vasileuskis 


KRECMERIS Martynas (Kretzmer Martinus), 1631.XI.19 Lidz- 
barke — 1696.V.19 Braunsberge, filosofas, teologas jėzuitas. 
1652—55 mokėsi Vilniaus jėzuitų pedagoginėje seminarijoje ir, 
turbūt, Vilniaus un-to filosofijos £-te. Karaliaučiuje ir Vroc- 
lave dėstė poetiką ir retoriką. Užsienyje baigė teologijos stu- 
dijas, Moravijoje dėstė poetiką, retoriką, 1666—69 Braunsber- 
ge — filosofiją. 1670—73 Vilniaus un-te dėstė filosofiją, vėliau 
Braunsberge, Vilniaus un-te ir Varšuvoje — teologiją. 1688— 
89 Vilniaus un-to vicekancleris, dėstė kanonų teisę. Paskui 
buvo Varmės vyskupystės teologas. Vilniaus un-to laisvųjų 
mokslų ir filosofijos magistras (1671), teologijos daktaras 
(1677), kanonų teisės daktaras (1688). Išleido panegirikų, teo- 
loginio turinio raštų, sukūrė bažnytinės muzikos kūrinių. 
LOGICA. [LOGIKA.] Vilniaus un-tas, 1670—71, 615 p. 

Dalys: Dialectica seu philosophiae rationalis compendium, 1— 
88. Logica, 89—615. 


162 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas, kur plačiai 
nagrinėjama realistų ir nominalistų polemika dėl universalijų 
ir kt. ginčytini klausimai. 
VUB, F 3 — 2014. Anotuojamajam rankraščiui tapatus kitas 
Krečmerio paskaitų rankraštis: VUB, F 3 — 2185. 

R. Plečkaitis 


KRIŪGERIS Zigmantas (Krūger Sigismundus), 1661.1.8 Var- 
mėje — 1710.IV.27 Pinske, filosofas, teologas jėzuitas. Pinske 
Lomžoje, Plocke, Varšuvoje, Nesvyžiuje, Pultuske dėstė poeti- 
ką, retoriką, filosofiją ir teologiją. 1696—97 Vilniaus un-te dės- 
tė etiką, 1701—04 — filosofiją. Vilniaus un-to laisvųjų 
mokslų ir filosofijos daktaras (1701). Kriūgeris yra vienas žy- 
mesniųjų scholastinės logikos atstovų Lietuvoje, skelbė nomi- 
nalizmą ir simbolinei logikai artimas idėjas. 

LOGICA. [LOGIKA.] Vilniaus un-tas, 1701—02, 1164-353 p. 


Dalys: Introductio ad logicam Aristotelis sive dialectica. Tra- 
dita ab admodum reverendo patre Sigismundo Krūger Socie- 
tatis Jesu, 1—116. Logica, 3—353. 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas. Gausu idėjų, 
artimų šiuolaikinėms teiginių ir modalinei logikai, loginės se- 
kos teorijai ir loginei semantikai. Išvystyta supozicijos teorija, 
yra loginių klasių teorijos užuomazgų, priartėjama prie kvanto- 
rių supratimo. Filosofiniai logikos klausimai sprendžiami, re- 
miantis nominalizmo tradicija. 


VUB, F 3 — 582. 


CONCLUSIONES EX UNIVERSA LOGICA. DISPUTABANTUR IN ALMA 
UNIVERSITATE ET ACADEMIA VILNENSI SOCIETATIS JESU A RE- 
LIGIOSIS EIUSDEM SOCIETATIS ANNO DOMINI 1702 MENSE OC- 
TOBRI DIE 16. [VISOS LOGIKOS IšVADOS. DISPUTUOTOS VILNIAUS 
JĖZUITŲ UNIVERSITETE IR AKADEMIJOJE KRUOPšČIŲJŲ ŠIO OR- 
DINO NARIŲ 1702 VIEŠPATIES METAIS SPALIO 16 DIENĄ] I p. 
Studentų disputų tezės, išspausdintos viename didesnio for- 
mato puslapyje. 20 tezių dėstomi bendriausi scholastinės logi- 
kos teiginiai. Įrišta kartu su Kriūgerio, šių tezių parengimo 
vadovo, paskaitomis. 


VUB, F 3 — 582, 


a R. Plečkaitis, Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje, V., 


R. Plečkaitis 
2 163 


KROSNEVIČIUS Baltazaras (Crosnievicius Balthasar, Kroš- 
nievicz Baltazar,  Krošniewicki, Krosnowiczki, Krosnowski), 
XVI a. antroje pusėje Vilniuje — 1624, LDK kalvinistų vei- 
kėjas, filosofas, teologas, pedagogas. Mokėsi Vilniaus kalvinis- 
tų m-loje. 1596—600 studijavo Altdorfo ir Heidelbergo un-tuo- 
se. Heidelbergo un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos magistras 
(1600), Bazelio un-to teologijos daktaras (1601). 1601 Bazely- 
ję paskelbė savo studento Vilhelmo Pipirelio gintas tezės 
(„Theses logicae de digressionibus a forma syllogismi...“ ). 
1602 gyveno Altdorfe. Apie 1603 tapo Krilovo kalvinistų m-los 
rektoriumi. 1607—11 Vilniaus kalvinistų m-loje dėstė logiką 
ir kt. filosofijos disciplinas. Jėzuitams sukursčius prieš kalvi- 
nistus minią, 1611 m. liepos 2 d. kartu su savo kolegomis buvo 
sumuštas. 1612 kalvinistų ministras Biržuose. 1614—17 Vil- 
niaus provincinių sinodų dvasinis vadovas, 1619 po Stanislovo 
Minvydo tapo distrikto superintendantu. 1623 ministras Vyžū- 
nuose. Rašė įvairaus pobūdžio filosofinius ir teologinius dar- 
bus. Aktyviai polemizavo su arijonais ir kontrreformacijos ats- 
tovais. Daugelis jo raštų nebuvo paskelbti, rankraščiai yra žuvę 
arba ligšiol nesuieškoti. Galimas dalykas, kad tebėra nesuras- 
tas dar Heidelberge gyvenant sumanytas parašyti stambus 
veikalas, kritikuojantis sociniečių doktriną. 1625 provincinis si- 
nodas Vilniuje buvo nutaręs išleisti visus Krosnevičiaus raš- 
tus, tačiau šis nutarimas liko neįgyvendintas. Krosnevičius gi- 
linosi į gnoseologijos ir logikos problemas, pasisakė prieš aklą 
autoritarizmą, už tiesos ieškojimą ir įrodinėjimą argumentais. 
Jo darbai pasižymi dideliu kruopštumu ir precizija. Zavėjosi 
Aristotelio praktine filosofija, ypač stengėsi išpopuliarinti jo 
„Politika“, nors pasitenkino tiktai lakoniškai sukonspektavęs 
šitą veikalą, nepateikęs jokių savo komentarų. 

THEOREMATA DE NOTIORIBUS NATURA ET NOBIS: OUAE PRAE- 
SIDE PHILIPPO SCHERBIO PUBLICE AD DISPUTANDUM PROPO- 
SUIT BALTHASAR CROSNIEVICIUS LITUANUS, IN ACADEMIA AL- 
TORPHINA, DIE 23. MAIL. MDXCVII. [TEOREMOS APIE LABIAU ZI- 
NOMUS DALYKUS, PRIGIMTĮ IR MUS, KURIAS PATEIKĖ VIESAM 
GYNIMUI LIETUVIS BALTAZARAS KROSNEVIČIUS, VADOVAUJANT 
PILYPUI SERBIJUI, ALTDORFO AKADEMIJOJE 1597 METŲ GEGUZES 
23 DIENĄ] — Philippi Scherbii Theses Philosophicae, In unum 
corpus redactae In Gratiam Studiosorum Nunc Recens editae. Ambergae 
Typis Johannis Schūnfeld. Impensis Johan. Theod. Clain. MDCIN. (1603), 
p. 165—178. 


Dalys: Theoremata De Notioribus Natura Et Nobis. Respond: 
Balthasar Crosnievicius, 166—176. Parerga, 177—178. 


164 


- — > 


59 Krosnevičiaus gintos logikos ir gnoseologijos tezės. Liečia- 
ma aiškumo, abstraktaus ir konkretaus, atskirybės ir universa- 
lijų, empirinio ir racionalaus pažinimo santykis, įrodymo s4- 
lygos, jutimų savybės, klaidų žala, logikos dėsniai, žmogaus 
pažinimo galimybės, priklausančios nuo jo amžiaus, būsenų ir 
kt. savybių, pažinimo raida, silogizmo savybės, gėrio vertin- 
tojas, dievo neprieinamumas pažinimui ir kt. klausimai. Kriti- 
kuojamos Aristotelio pažiūros į universalijas, pasisakoma 
prieš autoritarizmą, už rėmimąsi įrodymuosę argumentais. Nu- 
rodoma, jog priežastis gali pažinti išminčius. Tezėse remia- 
masi arba minima Aristotelis, Platonas, Katonas, Tomas Ak- 
vinietis, Averojus, Ciceronas, Kvintilianas ir kt. 


LSSB, Poligrafijos skyrius, Nr. 36. 70.1.73. 


BALTHASARIS CROSNIEVICIĮ LITUANI, DOCTORIS IN OCTO LIBROS 
POLITICOS ARISTOTELIS INTRODUCTIO. PERIPATETICIS ET RA- 
MEIS STUDIOSIS PROFUTURA, [LIETUVIO DAKTARO BALTAZARO 
KROSNEVIČIAUS ĮVADAS ARISTOTELIO „POLITIKOS“ ASTUONIOMS 
KNYGOMS, GALĖSIANTIS PADETI STUDIJUOJANTIEMS PERIPATE- 
TIKUS IR RAMUSĄ.į] Noribergae, Typis Christophori Lochneri, MDCIII 
(1603), 54 p. 

Detaliai ir kartu lakoniškai su tiksliomis nuorodomis į Aristo- 
telio knygas atpasakojamas Aristotelio „Politikos“ turinys, t.y. 
pagrindinės tezės, problemos, įrodymai ir faktai. [Įžangoje au- 
torius nurodo, jog siekia supažindinti su šiuo Aristotelio vei- 
kalu kiek galima daugiau skaitytojų, tame tarpe ir tuos, kurie 
yra blogos nuomonės apie Antikos filosofą. Kreipimesi į skai- 
tytoją apgailestaujama, kad toks puikus veikalas, kaip Aristo- 
telio „Politika“, kažkodėl yra ignoruojamas ir primirštas. Vėl 
pabrėžiamas nusistatymas jį reabilituoti ir išpopuliarinti. Įžan- 
goje taip. pat atsispindi etinės autoriaus pažiūros, priklauso- 
mybė nuo mecenatų malonės. 


LSSB, Kultų istorijos fondas, Nr. 17. 78.2.23. 


Lit: S. Tworek, Szkolnictwo kalwiūskie w Matopolsce i jego zwig- 
zek 2 innymi ošrodkami w kraju i za granicą w XVI-XVII w., Lublin, 
1966. H. Barycz, Z dziejėw polskich wgdrėwek naukowych za granicę, 
Wr.-W.-Kr., 1969, A. Wengerscius, Libri guaituor Slavoniae reformatae, 
Varsoviae, MCMLXXIII. (1973). R. Plečkaitis, Feodalizmo laikotarpio 
filosofija Lietuvoje, V., 1975. 

A. Varanavičius 


KRUPSKIS Adomas (Krupski Adamus), 1706.VII.8 Lietuvo- 
je — 1748.II1-8 Naugarduke, filosofas jėzuitas. 1723—25 mo- 
kėsi Vilniaus un-to poetikos ir retorikos klasėse. 1730 Polocko 


165 


jėzuitų kolėgijoje baigė filosofijos studijas, 1735 — Vilniaus 
un-to teologijos i-tą. 1740—42 Kražių jėzuitų kolegijoje dėstė 
filosofiją. 


LOGICA. [LOGIKA.Į Kražių įėzuitų kolegija, 1740—41, 66 f. 


Dalys: Clavis ad aperienda scientiarum arcana. Dialectica phi- 
losophiae neo-auditoribus in Chodkiewiciano Atheneo Crosensi 
Collegio anno Domini 1740 porrecta, 1—26. Cursus philoso- 
phici pars prima seu logica, 27—66, 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas, kur glaus- 
tai aiškinami tradiciniai scholastikos klausimai, 


VUB, F 3 — 1229/I. 
PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Kražių jėzuitų kolegija, 1741—42, 173 I. 


Dalys: Cursus philosophici pars prima seu physica. Dispula- 
tiones in octo libros Physicorum Aristotelis, 1—42. Tractatus 
de anima, 49—65. Tractatus secundus in libros Aristotelis De 
ortu et interitu, 69—106. Tractatus tertius, In tres libros Aris- 
totelis De anima, sive animastica, 108—157. Disputatio ulti- 
ma physicae. De elementis et metheoris, 169—173. Cursus phi- 
losophici pars tertia seu philosophia transnaturalis. Metaphy- 
sica, 45—49, 158—169. 


Rankraštinis scholastinės fizikos ir metafizikos paskaitų kur- 
sas. Dėstoma tradicinė scholastikos problematika, Naujųjų 
laikų filosofija neaiškinama. 


VUB, F 3 — 1229/II. R. Plečkaitis 


KRUZIJUS (KRAUZĖ) Florijonas (Crusius Florianus, Crusius 
Floryan, Krauze Florian, Plungensis Lituanus), XVI a. pab. ' 
Plungėje — po 1646 Strašine, gydytojas, filosofas arijonas. Ki- 
les, kaip manoma, iš liuteronų šeimos. Mokėsi Tilžėje, 1611— 
14 Karaliaučiuje studijavo graikų k., filosofiją bei mediciną. 
1614 pab. medicinos mokslus tęsė Lince, kur suartėjo su J. 
Kepleriu, nuo 1615 pab.— Strasburge, kur susipažino su Mar- 
tinu Ruaru ir kt. antitrinitorių veikėjais. 1619—21 namų gydy- 
tojas Rastenburge. Grįžęs iš kelionės į Paryžių, Ženevą bei 
Strasburgą, 1624—28 gyveno Vokietijoje (Regensburge, Er- 
furte, Leipcige, Niurnberge, Stetine). Kurį laiką buvo apsisto- 
jęs Boboviecke, 1632 persikėlė į Dancigą. Gyvendamas Stras- 
burge visokeriopai rėmė J. Keplerį. Žinomi jo laiškai Kepleriui, 
Ruarui, 1645—46 per Ruarą vykęs susirašinėjimas su prancū- 


166 


zų filosofu ir matematikų Martinu Mersenu bei 2 medicininiai 
traktatai: „Apie vengriškos ligos priežastis ir gydymą“ („De 
morbi Ungarici causis et curatione“, Linz, 1616) ir „Apie įp- 
rastinį galvos skausmą“ („De cephalagia“, Strasburg, 1616). 
Didžioji jo filosofinių, teologinių traktatų dalis žinoma tik iš 
F. Bocko bibliografijos („Historia antitrinitariorum“, Regio- 
monti, 1774). J. Volcogeno įtakoje perėjęs iš liuteronų į arijo- 
nus, šalia gydytojavimo užsiiminėjo arijonizmo propaganda. 
1633 ir 1637 dalyvavo Rakovo arijonų sinoduose. Sociniečių 
buvo vadinamas „įžymiuoju filosofu“. Pradžioje garsėjo kaip 
karštas J. Keplerio idėjų šalininkas, vėliau suabejojo moksli- 
ninko veikla. Remdamasis objektyviojo idealizmo bei religijos 
prielaidomis, ėmė kritikuoti įo darbus. Laikėsi nuomonės, kad 
tikrojo pažinimo šaltinis, nustatantis kartu ir jo ribas, yra Sv. 
Raštas. 


FLORIANUS CRUSIUS JOANNI KEPLERO, [FLORIJONAS KRUZIJUS 
JOHANUI KEPLERIUI.] Laiško gale: DABAM ARGENTINAE XXIX. JULII 
STIL. VET. ANNO MDCXVI. [PARAšIAU STRASBURGE 1616 METŲ 
LIEPOS 29 DIENĄ PAGAL SENĄJĮ STILIŲ.] — Epistolae Ad Joannem 
Kepplerum Mathematicum Caesareum seriptae; Insertis Ad Easdem 
Responsionibus Kepplerianis, GOuotguot Hactenus Reperiri Potuerunt: Opus 
Novum, Guo Recondita Kepplerianae Docirinae Capita Dilucide Explican. 
tur, Et Historia Literaria In Universum Mirifice Illustratur, Nunc Primum 
Cum Praefatione De Meritis Germanorum In Mathesin, Introductione In 
Historiam Literariam Saeculorum XVI. et XVII. Et Jo. Keppleri Vita Jussu 
Et Auspiciis Caroli VI. Romanor. Imperat. S.A.P.F.V.P.P. Ex Manuscriptis 
Editum. Cum Ejusdem Sacrae Caes. Majestatis Privilegio Speciali. Anno 
Aerae Dionysianae MDCCXIIX. (1718), p. 620—621. MAB, 947. (Suirumpin- 
tai toliau: Epistolae ad J. Kepplerum, 1718). 


Laiškas, kuriame reiškiamos etinės bei fizikinės pažiūros, Pa- 
sisakoma apie draugystę, kritikuojamos utopinės alchemikų 
pastangos paversti paprastus metalus į auksą, domimasi me- 
dicina, filosofija, minimi įvairūs Europos mokslininkai ir inte- 
ligentai, kaip antai: daktaras Papijus, baronas iš Saurau, Me- 
giseras, daktaras Lansijus, M. Bernegeras, daktaras Augerijus, 
Zalcmanas ir kt. Atsispindi kai kurios laiško autoriaus biogra- 
fijos detalės, pvz., kad jis yra žemaitis ir kt. 


FLORIANUS CRUSIUS JOANNI KEPLERO, [FLORIJONAS KRUZIJUS 
JOHANUI KEPLERIUI] Laiško gale: DABAM ARGENTINAE V. NON. 
OCTOBRIS AN. MDCXVI. [PARASIAU STRASBURGE 1616 METŲ SPA. 
LIO 3 DIENĄ] — Epistolae ad J. Kepplerum, 1718, p. 621—622. 


Reiškiamos pažiūros į draugystę, būgštaujama dėl galimų ka- 
rų grėsmės, domimasi visuomeniniais, politiniais Europos ir 


167 


Azijos įvykiais, švietėjiškai rūpinamasi J. Keplerio raštų lei- 
dyba ir platinimu. Atsiskleidžia ryšiai su to meto Europos vi- 
suomenės ir mokslo veikėjais. 


FLORIANUS CRUSIUS JOANNI KEPLERO. /FLORIJONAS KRUZIJUS 
JOHANUI KEPLERIUI.[ Laiško gale: DABAM ARGENTINAE III. NON. 
MART. MDCXVII. [PARASIAU STRASBURGE 1617 METŲ KOVO 5 DIE- 
NĄ.] — Epistolae ad J. Kepplerum, 1718, p. 622—623. 


Laiške, rašytame Bernegero, J. Gringaleto ir savo paties vardu 
atsispindi pažiūros į draugystę, į etinį žmogaus idealą. Do- 
mimasi Keplerio veikalais, jų platinimu. 

FLORIANUS CRUSIUS JOANNI KEPLERO. /FLORIJONAS KRUZIJUS 
JOHANUI KEPLERIUI.] Laiško galė: DABAM ARGENTINAE <..> CA- 


LEND. MAJ. MDCXVII. [PARASIAU STRASBURGE <..> 1617 METŲ 
GEGUZĖS 1 DIENĄ.] — Epistolae ad J. Kepplerum, 1718, p. 624. 


Pranešama, kad Kepleriui į pagalbą atvyksta mokytas ir stro- 
pus Gringaletas, kuris galės padėti apskaičiuoti astronomines 
Rudolio lenteles, taip pat kad siunčiami knygos „Apie įpras- 
tinį galvos skausmą“ egzemplioriai Kepleriui, Hizleriui, Sprin- 
geriui ir Persijui. Glaustai samprotaujama apie malonumus, 
naudą, žmogaus likimą. Salia etinių liečiama gnoseologinė ju- 
timinio pažinimo ir sveiko proto santykio problema. 

FLORIANUS CRUSIUS JOANNI KEPLERO, /FLORIJONAS KRUZIJUS 
JOHANUI KEPLERIUI.] Laiško gale: DABAM ARGENTINAE XXXI. JAN. 
STIL. VETER. ANNO INEUNTE MDCXVIII. <..>. [PARASIAU STRAS- 
BURGE 1618 METŲ SAUSIO 31 DIENĄ PAGAL SENĄJĮ KALENDO- 
RIŲ.] — Epistolae ad J. Kepplerum, 1718, p. 624—627. 

Remiantis antropocentrinėmis, geocentrinėmis bei religinėmis 
koncepcijomis,  polemizuojama su heliocentrinėmis Keplerio 
pažiūromis, kurios grindžiamos Aristarcho bei M. Koperniko 
įrodinėiimais. Nors iš dalies ir pripažįstama patyrimo reikš- 
mė, tačiau pagrindiniu tiesos kriterijumi laikomas Šv, Raštas. 
Kritikuojama dviejų tiesų teorija, dėstomos kreacionistinės 
pažiūros. Remiamasi Aristoteliu, Zoroastru, Hermesu Trisme- 
gistu, Sv. Raštu. 

FLORIANUS CRUSIUS JOANNI KEPLERO. /FLORIJONAS KRUZIJUS 
JOHANUI KEPLERIUI.] Laiško gale: DABAM RASTENBERGAE Dlk 
XIII. JANUARII MDCXIX. [PARASIAU RASTENBURGE 1619 METŲ 
| is 13 DIENĄ] — Epistolae ad J. Kepplerum, 1718, p. 627— 
Domimasi kalvinistų ir katalikų santykiais, astronominiais 
Keplerio raštais, jų platinimo reikalais. 


168 


—P 


FLORIANUS CRUSIUS JOANN1 KEPLERO. /FLORIJONAS KRUZIJUS 
JOHANUI KEPLERIUI.] Laiško gale: DIE XXIII. FEBR. MDCXIX. [1619 
METŲ VASARIO 23 DIENĄ] — Epistolae ad J. Kepplerum, 1718, p. 
628—629. 

Atsispindi etinės pažiūros į draugystę, į veiklos tikslingumą 
bei motyvus, taip pat kai kurios gnoseologinės pažiūros. Abe- 
jojama dėl heliocentrinės Keplerio hipotezės įrodymo galimu- 
mo, domimasi jo raštais ir jų leidyba. 

FLORIANUS CRUSIUS JOANNI KEPLERO, /FLORIJONAS KRUZIJUS 
JOHANUI KEPLERIUI.] Laiško gale: DABAM RASTENBERGAE DIE XIII. 


OCTOBRIS ANNO MDCXIX. [PARASIAU RASTENBURGE 1613 METŲ 
SPALIO 13 DIENĄ.| — Epistolae ad J. Kepplerum, 1718, p. 630—635. 


Filosofinio turinio laiškas, kuriame analizuojama dvasios ir 
materijos santykis, kiekybės ir kokybės santykis bei žŽmogiško- 
jo pažinimo galimybės. Laikomasi objektyviojo idealizmo bei 
krikščioniškojo  kreacionizmo koncepcijų. Kritikuojamos gno- 
seologinės bei ontologinės Keplerio pažiūros, naujoviškai aiš- 
kinančios visatos jėgas bei sandarą. Žmogus traktuojamas kaip 
mikrokosmosas. Remiamasi Sv. Raštu, vartojama scholastinė 
argumentacija. Fragmentiškai atsispindi kai kurios etinės pa- 
žiūros, pvz., įsitikinimas žmogaus moraliniu smukimu. 

FLORIANUS CRUSIUS JOANNI KEPLERO. /(FLORIJONAS KRUZIJUS 
JOHANUI KEPLERIUI.j Laiško gale: DABAM GENEVAE RAPTIM DIE 
5/15 MAJI MDCXXI. [PARASIAU ZENEVOJE 1621 METŲ GEGUZĖS 


5/15 DIENĄ PASKUBOMIS.] — Epistolae ad J. Kepplerum, 1718, p. 
635—636. 


Rašoma apie neramumus Austrijoje ir Vokietijoje, apie karo 
grėsmę, verčiančią vykti į Prancūziją. Glaustai komentuojama 
T. Kampanelos knyga apie pojūčius, kurioję nagrinėjama on- 
tologinė ;visų daiktų sielos“ problema. Laiško autorius žais- 
mingai vadina save „Lietuvos meška“ (Ursus Lituanus). Do- 
mimasi Keplerio veikalais, matosi palaikomi geri santykiai su 
mokslininko šeima. 

FLORIANUS CRUSIUS JOANNI KEPLERO. /FLORIJONAS KRUZIJUS 
JOHANUI! KEPLERIUI.] Laiško gale: DABAM CALAMO CELERI AR- 
GENTINAE XV. NOVEMBRIS STIL. NOV. MDCXVI. [PARASIAU GREIL- 
TA PLUNKSNA STRASBURGE 1616 (/621) METŲ LAPKRIČIO 15 DIE- 
NĄ PAGAL NAUJĄJĮ STILIŲ.) — Epistolae ad J. Kepplerum, 17l8, 
p. 636—638. 

Piktinamasi neramumais Paryžiuje, moraliniu miesto gyven- 
tojų pakrikimu, abejojama tobulo gamtos reiškinių pažinimo 
galimybėmis. Domimasi Keplerio raštais, Kampanelos filoso- 


169 


fHija, medicinos klausimais, aprašomi savarankiški gamtos reiš- 
kinių (saulės eklipsės), paminėtų Keplerio knygose, stebėjimai, 
piktinamasi blogiu, įsigalėjusiu žemėje dėl žmogaus polinkio 
į blogį. Aštriai iš protestantiškų pozicijų kritikuojama katali- 
kybė. Palankiai vertinami Prancūzijos kalvinistai (hugenotai). 
Kepleris raginamas susidomėti religiniais klausimais ir, užuot 
aiškinus šio pasaulio harmoniją, išleisti veikalą apie evange- 
liškąją harmoniją. 
Lii; L. Chmaj, Arjanin žmudzki Crusius a Kepler (1614—1621). — „Re- 
formacja w Polsce“, rocz. 2, 1922, Nr. 8, s. 272—280. 

A. Varanavičius 


KULVIETIS Abraomas (Culvensis Abrahamus, Kulwa, Kul- 
wieč, Abraham aus Kulva, Kulva, Kulwiskis, Kulviškis), apie 
1510 Kulvoje — 1545.VI.6 ten pat, vienas lietuvių raštijos pra- 
dininkų, reformacijos bei humanizmo idėjų skelbėjas, pedago- 
gas, teisininkas. 1528—37 studijavo Krokuvos, Liuveno (2), Vi- 
tenbergo, Leipcigo, Sijenos ir vėl Vitenbergo un-tuose. Pastara- 
jame klausėsi M. Liuterio ir P. Melanchtono, o Liuvene — 
E. Roterdamiečio (?) paskaitų. Sijenos un-te gavo teisės moks- 
lų daktaro, Vitenbergo — teologijos daktaro laipsnius. Gerai 
mokėjo lietuvių, lenkų, lotynų, vokiečių, graikų, hebrajų k. 
1539 įsteigė pirmąją Vilniuje aukštesniąją m-lą, turėjusią 60 
mokinių. Už reformacijos idėjų platinimą persekiojamas, 1542 
išvyko į Prūsiją, tapo hercogo Albrechto patarėju. Karaliau- 
čiaus aukštosios m-los — partikuliaro vedėjas. 1544 m-14ą per- 
organizavus į un-tą, graikų ir hebrajų k. profesorius un-te. 
Turėjo turtingą b-ką. 1543 paskelbė visuomeninės filosofinės 
minties požiūriu vertingą atvirą laišką karalienei Bonai „„Ti- 
kėjimo išpažinimas“. Susilpnėjus reformatų persekiojimui, 1545 | 
grįžo į Lietuvą. Disputavo su katalikais. Spėjama, kad mirė 
džiova. Reformacijos šalininkas, aktyviai propagavo liuterony- 
bę. Pasisakė už teisingesnius ir humaniškesnius santykius 
LDK, kritikavo vyriausybę už išsilavinusių žmonių nevertini- 
mą, už nerūpestingą pažiūrą į naudą, kurią jie gali suteikti 
valstybei. Smerkė teisėjų nemokšiškumą, neteisingumą. Kalti- 
nimus ir priekaištus be įrodymų vadino šmeižtu. Neigiamai ver- 
tino celibatą, tačiau pasisakė už dievobaimingumą ir drausmę. 
Aštriai kritikavo katalikų dvasininkų gobšumą, garbės troški- 
mą, tamsumą, reikalavo pagerinti mokymą m-lose, duoti ne- 
mokamą išlaikymą neturtingiems mokiniams, reformacijos idė- 
jų dvasia ragino grįžti prie senosios bažnyčios tradicijų. 


170 








CONFESSIO FIDEI ABRAHAMI CULVENSIS, SCRIPTA AD SERENIS- 
SIMAM REGINAM POLONIAE ETC. [ABRAOMO KULVIEčČIO TIKEJIMO 
IŠPAŽINIMAS, PARASYTAS SVIESIAUSIAJAI LENKIJOS KARALIE- 
NEI IR T.T] — Urkundenbuch zur Reiormationsgeschichte des Herzog- 
thums PreuBen. Herausgegeben von Paul Tschackert. Bd. 3, Urkun- 
den, 2 Theil, 1542 bis 1549. Leipzig. 1890, 54—57. Pirmoji publikacija: 
Regiomonti, 1543, 6 p. Lietuviškas vertimas kn-se: Lietuvių literatūros is- 
torijos chrestomatija, V., 1957, p. 476—478; J. Jurginis, Istorija ir poe- 
zija, V., 1969, p. 58—-63. 


Dėstomos reformacinės pažiūros, polemizuojama su katalikybės 
šalininkais.  Liečiami teisingumo ir humaniškumo, taip pat 
kultūros, etikos, politikos klausimai. Atsispindi didelė autoriaus 
erudicija. 

Lit: T. Wotschke, Abraham Culvensis.— „Altpreussische Monatsschrift“, 


Bd. 42, Konigsberg in Pr., 1905, S. 153—252, J. Jurginis, Kulviečio 
laiškas karalienei, kn.: t. p., Istorija ir poezija, V., 1969, p. 58—70. 


A. Varanavičius 


KUROVSKIS (Bernardus a S. Francisco), Vilniaus trinitorių 
kolegijos absolventas, 1780 išleidęs filosofijos tezes. Trinito- 
rių ordine vadinosi Šv. Pranciškaus Bernardas. 


PROPOSITIONES PHILOSOPHICAE  COMMUNIORI ERUDITORUM 
CALCULO IN SCHOLIS RECEPTAE OUAS PERANTIOUA GENERIS 
NOBILITATE, NOBILIUMOUE IMAGINUM CELEBRITATE ILLUSTRIS- 
SIMO HONORUM MAGNITUDINE, GESTORUM GLORIA, ATOUE VIR- 
TUTUM MERITO REVERENDISSIMO DOMINO THOMAE ZIENKOWICZ 
EPISCOPO ARIOPOLITANENSIUM, PERINDE AC VILNENSIUM SUF- 
FRAGANEO  EXCELLENTISSIMO PUBLICO  AMORIS DECRETO, 
IUSTIAOUE SUFFRAGIO M.D.L. SECRETARIO PRAESTANTISSIMO, 
PRAESTANTISSIMI IN REGNO POLONIAE ORDINIS ALBAE AOUILAE 
EOUITI  SPECTATISSIMO VILNENSIS CAPITULI ECCLESIAE CA- 
THEDRALIS PRAELATO DECANO PEROUAM INSIGNI NOSTRAE PRO- 
VINCIAE PER POLONIAM MG.D.L. DIFFUSAE PATRONO BENEVOL- 
ENTISSIMO IN PERENNE OBSEOUENTISSIMI SEMPEROUE DEVOTI 
ANIMI MONUMENTUM NUNCUPATAS. PRO OBTENTO IN SCHOLIS 
MORE, PUBLICE IN COLLEGIO VILNENSI ANTECOLLENSI ORDINIS 
SANCTISSIMAE TRINITATIS DE REDEMPTIONE CAPTIVORUM DE- 
FENDENDAS SUSCEPIT PATER BERNARDUS A. S. FRANSISCO PHI- 
LOSOPHIAE AUDITOR GUARTO NONAS JULII 1780. [FILOSOFIJOS 
TEIGINIAI <..>, LAIKANTIS MOKYKLŲ PAPROČIO, SVENTOSIOS 
TREJYBĖS BELAISVIŲ IšPIRKIMO ORDINO VILNIAUS ANTAKALNIO 
KOLEGIJOJE GINDAMAS, TVIRTINA TĖVAS SV. PRANCISŠKAUS BER- 
NARDAS, 1780 M. LIEPOS 7 D.] 62 p. 


Tezės gintos greičiausiai laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaro 
laipsniui įgyti. Viso paskelbta 68 tezės: 1—7 — filosofijos įva- 
do, 8—18— logikos, 19—26 — ontologijos, 27—29 — kosmo- 


171 


logijos, 30—34 — psichologijos, 35—37 — natūralinės teolo- 
gijos, 38—57 — bendrosios fizikos, 58—68 — specialiosios fi- 
zikos. Dėstomi Naujųjų laikų filosofijos ir gamtos mokslų 
bendriausi teiginiai, suderinti su teologija. 


VUB, Z21 a R. Plečkaitis 


KUšSELIS Juozas (Kuszel Jozephus), Vilniaus pijorų kolegi- 
jos moksleivis, apie 1770 išleidęs filosofijos tezes. 


PROPOSITIONES PHILOSOPHICAS NOMINI ET HONORI ILLUSTRIS- 
SIMI, EXCELLENTISSIMI AC REVERENDISSIMI DOMINI ALEXANDRI 
HORAIN EPISCOPI HIERENENSIS, SUFFRAGANEI SAMOGITIAE, 
PRAELATI ARCHIDIACONI CATHEDRALIS VILNENSIS NUNCUPATAS 
PUBLICE DEFENDENDAS EXPONIT FACTA OMNIBUS ARGUMEN- 
TANDI POTESTATE JOSEPHUS KUSZEL DE CLER: REGUL: SCHOL: 
PIARUM PHILOSOPHIAE ET MATHESEOS AUDITOR. [šVIESIAUSIO- 
JO, PRAKILNIAUSIOJO BEI PAGARBIAUSIOJO VALDOVO ALEKSAND- 
RO HORAINO, HIRENIJOS VYSKUPO, ŽEMAITIJOS SUFRAGANO, 
PRELATO, VILNIAUS KATEDROS ARCHIDIAKONO, VARDUI IR GAR- 
BEI SKIRTUS FILOSOFIJOS TEIGINIUS VIEšAI GINDAMAS IšDĖSTO 
VISA ĮRODYMO GALYBE JUOZAS KUSELIS, PIJORŲ KLIERIKAS, FI- 
LOSOFIJOS IR MATEMATIKOS KLAUSYTOJAS.] Typis S. R. M. P. P, 
Franciscanorum. Vilnae, Apie 1770 m., 29 p. 


Vilniaus pijorų kolegijos absolvento Kušelio tezės, skirtos 
greičiausiai filosofijos laipsniui įgyti. Viso 30 tezių: 1—4 
skirtos bendriausiems metafizikos klausimams, 5—12 — on- 
tologijai, 13—26 — psichologijai, 27—30 — natūralinei teolo- 
gijai. Dėstomos Naujųjų laikų filosofinės pažiūros, suderintos 
su teologija, neigiamas T. Hobso ir Dž. Loko materializmas, 


VUB, IV—22678. R. Plečkaitis 


il 


LACHNICKIS Ignas (Lachnicki Ignatius), Vilniaus un-to Ii- 
losofijos f-to absolventas, 1772 išleidęs tilosotijos tezes. 


PROPOSITIONES EX UNIVERSA PHILOSOPHIA SUB AUSPICIIS IL- 
LUSTRISSIMI AC EXCELLENTISSIMI DOMINI DOMINI STANISLAI 
ODACHOWSKI SUPREMI TRIBUNALIS MAGNI DUCATUS LITVANIAE 
MARESCHALLI TIVUNI DYRVIANENSIS PRAEFECTI BOTOCENSIS ET 
TELSENSIS EOUITIS ALEXANDRI NEVIENSIS ETC. ETC. ETC. A PER- 
ILLUSTRI MAGNIFICO DOMINO IGNATIO LACHNICKI FILIO THESAU- 
RARII VILKOMIRIENSIS AA. LL. ET PHILOSOPHIAE MAGISTRO ANNO 
STUDIORUM SUORUM ULTIMO EXEUNTE IN ACADEMIA ET UNI- 
VERSITATE VILNENSI SOCIETATIS JESU DEFENDENDAE, PRAESIDE 
R. P. JOANNE ERDMANN E SOCIETATE JESU AA. LL. ET PHILOSOP- 
HIAE  DOCTORE, EIUSDEMOUE PROFESSORE, AC INCLYTAE FA- 
CULTATIS PHILOSOPHICAE SENIORE ANNO 1772 MENSE MAJO 
DIE 24. (VISOS FILOSOFIJOS TEIGINIAI <..>, GINTI VILNIAUS 
JĖZUITŲ AKADEMIJOJE IR UNIVERSITETE SVIESIAUSIOJO KIL- 
MINGOJO PONO, UKMERGĖS IZDININKO SŪNAUS, LAISVŲJŲ MOKS- 
LŲ IR FILOSOFIJOS MAGISTRO IGNO LACHNICKIO, BAIGIANT 
PASKUTINIUOSIUS STUDIJŲ METUS. VADOVAUJANT REVERENDUI 
TEĖVUI JĖZUITUI JONUI ERDMANUI, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILO- 
SOFIJOS DAKTARUI IR TO PATIES DALYKO PROFESORIUI BEI GAR- 
SIOJO FILOSOFIJOS FAKULTETO SENJORUI, 1772 METŲ GEGUZĖS 
MENESIO 24 DIENĄ.] 50 p. 


Tezės greičiausiai skirtos laisvųjų mokslų ir filosofijos dak- 
taro laipsniui įgyti. Išdėstyta 109 tezės: 2 logikos, 6 ontolo- 
gijos, 4 kosmologijos, 5 psichologijos, 9 natūralinės teologijos, 
69 fizikos, 14 moralinės filosofijos. Dėstoma naujųjų laikų ii- 
losofijos ir gamtos mokslų bendriausi teiginiai, minimi naujau- 
si gamtamoksliniai pasiekimai. Naujųjų laikų filosofijos tei- 
giniai derinami su teologija, moralės filosofijos tezėse yra 
scholastikos apraiškų. Tezės visiškai tokios pačios, kaip ir un- 
to absolvento J. Stravinskio: VUB, IV — 23140. 

VUB, IV — 21800. R. Plečkaitis 


LASICKIS Jonas (Lasicius Iohannes, Lasitius, Lasiczki, Lasic- 
ki Jan), apie 1534 Lasicės kaime — 1605 (?) Zaslavlyje, istori- 


173 


kas, publicistas, religinis polemistas. Mokėsi greičiausiai Vil- 
niuje arba Poznanėje. Daug kartų, dažniausiai kaip didikų 
vaikų guvernantas, keliavo po V. Europą, mokėsi įvairiose 
Vokietijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Italijos, Anglijos, Ceki- 
jos, Belgijos m-lose ir un-tuose, palaikė plačias pažintis su 
aplankytų kraštų mokslininkais, reformacijos veikėjais, kultū- 
ros atstovais. Aktyvus visuomeninio gyvenimo dalyvis. LDK 
iždininko J. Glebavičiaus pakviestas vaikų mokytoju, 1582 
įsikūrė Lietuvoje, gyvendamas tai Vilniuje, tai Glebavičiaus 
dvare Zaslavlyje. Čia praleido vaisingiausiąjį savo gyvenimo 
laikotarpį. Kalvinistinės-liuteroniškosios reformacijos šalinin- 
kas, polemizavęs su antitrinitoriais, unitais, jėzuitais (F. Soci- 
nu, P. Skarga, A. Posevinu ir kt.). Propagavo Čekijos Brolių 
ir kalvinistų susivienijimo idėją, linko į religinę toleranciją, 
stengėsi palaikyti ryšius su įvairių religinių srovių atstovais, 
Sielos nemirtingumo, pasaulio kilmės ir kt. klausimais laikėsi 
tradicinių krikščionybės pažiūrų. Žavėjosi Čekijos Brolių dis- 
ciplina, moraliniu rigorizmu. Visuomeninės filosofinės pažiū- 
ros atsispindi laiškuose, gausiuose poleminiuose raštuose, isto- 
riniuose veikaluose. Svarbiausieji darbai: „Dancigiečių pralai- 
mėjimas“ (1577), „Lenkų įsiveržimo į Valachiją istorija“ 
(1578), „Apie narsiausiojo karaliaus Stepono valdymo pra- 
džią“ (1581), „Čekijos Brolių atsiradimo ir darbų istorija“ 
(1649). Lietuvių kultūrai labai svarbus rašinys „Apie žemai- 
čių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“ (1615), ku- 
riame pateikiama nemaža žinių apie pagoniškąjį lietuvių ti- 
kėjimą, mitologiją, apeigas ir papročius. Šiomis žiniomis vė- - 
liau naudojosi M. Pretorijus, T. Narbutas, S. Stanevičius, V. 
Sirokomlė, kt. mokslininkai ir rašytojai. 


IOHAN. LASICII POLONI, DE DIIS SAMAGITARUM CAETERORUM- 
GOUE SARMATARUM, ET FALSORUM CHRISTIANORUM. [JONO LA. 
SICKIO, LENKO, APIE ŽEMAIČIŲ, KITŲ SARMATŲ BEI NETIKRŲ 
KRIKSCIONIŲ DIEVUS.] —J. Lasickis, Apie žemaičių, kitų sarmatų 
bei netikrų krikščionių dievus, V., 1969, p. 35—51. Lietuviškas vertimas ten 
pat, p. 13—34. Pirmoji publikacija: Michalonis Lituani De moribus 
Tartarorum, Lituanorum et Moschorum, Fragmina X. multiplici Historia re- 
terta. Et, Johan. Lasicii Poloni De Diis Samagitarum, caeterorumą. 
Sarmatarum, et falsorum Christianorum, Item de religione Armeniorum. 
Et de initio Regiminis Stephani Batorij. Nunc primum per I. Iac. Grasse- 
rum, C. P. ex Manuseripto Authentico edita. Basileae, Apud Conradum 
Waldkirchium, M. DC. XV. (1615), p. 42—58. MAB, Mi. 125, Mf. 823. (Sut- 
rumpintai toliau: M. Lituanus et J. Lasicius, Basileae, 1615). 


Supažindinama su pagoniška žemaičių religija, apeigomis, pa- 


174 


pročiais. Atsispindi paprotinė moralė bei iš jos plaukiančios 
elgesio normos. Nežiūrint kai kurių faktinių netikslumų, tai 
vienas svarbiausių šaltinių lietuvių mitologijai tyrinėti. Pro- 
kalvinistinė autoriaus pozicija menkai tepasireiškia, ją liudi- 
ja pagoniškų dievų ir katalikiškųjų šventųjų garbinimo sugre- 
tinimas, šito garbinimo kritika. 


IOHANNIS LASICII, DE INITIO REGIMINIS STEPHANI REGIS FOR- 
TISSIMI. [JONO LASICKIO APIE NARSIAUSIOJO KARALIAUS STE- 
PONO VALDYMO PRADŽIĄ] — M. Lituanus et J. Lasicius, Basi- 
Ieae, 1615, p. 6!—64. 


Didaktiškai vertinami įvairūs Lietuvos ir Lenkijos visuomeninio 
gyvenimo reiškiniai. Pasisakoma už tvirtą karaliaus valdžią. 


IOANNES LASICIUS POLONUS, GENEROSO DOMINO ANDREAĖ V0O- 
LANO IN BIUTISKI GENTE POLONO, SECRETARIO REGIO LONGE 
DOCTISSIMO. [JONAS LASICKIS, LENKAS, KILMINGAM PONUI 
ANDRIUI VOLANUI, KILME LENKUI, LABAI MOKYTAM KARALIAUS 
SEKRETORIUI, Į BIJUTIšKES.|—Andreae Volani Libri Guingue, 
Contra Scargae Iesuitae Vilnensis Septem, Missae Sacriliciigue Eius Col- 
umnas: et Librum 12. artium Zvingliocalvinistarum. Guibus is, veritatem 
doctrinae Apostolicae, et Sanctae veteris Ecclesiae, de Sacramento coenae 
Domini evertere studet. Adiecta est tam Volani, guam purę religionis secta- 
torumgue eius adversus Ant. Possevinum Iesuitam Romanum defensio, ubi 
Roma Babylon esse ostenditur. Auctore Iohanne Lasicio Polono, ad 
M. Do. Hiero. Filipowski. Vilnae. Typis et sumptibus Illustris ac Magnilici 
Domini Do. Ioannis Hlebovicij, Castellani Minscensis, Mag. Duc. Lituaniae 
supremi Thesaurariį, Upitensis Capitanei etc. Per Danielem Lancicium, Anno 
Domini. 1584. P. XXI-AXXXI. (Sutrumpintai toliau: A. Volani Libri 
Ouingue, Vilnae, 1584). 

Palaikomas polemizuojantis su jėzuitais A. Volanas. Pasisa- 
koma kai kuriais visuomeniniais, etiniais klausimais, skatina- 
ma knygų leidyba. Remiamasi Augustino veikalu „Apie dievo 
valstybę“, Šv. Raštu. 

L-— 16 


A A 


IOHAN: LASICII POLONI, PRO VOLANO ET PURIORE RELIGIONE, 
DEFENSORIBUSOUE EIUS, ADVERSUS  ANTONIUM  POSSEVINUM 
SOCIUM IESU, SCRIPTUM APOLOGETICUM. [JONO LASICKIO, LEN- 
KO, APOLOGETINIS RASINYS UZ VOLANĄ BEI GRYNESNĘ RELIGIJĄ, 
TAIP PAT UZ JOS GYNĖJUS, PRIES JĖZUITĄ ANTANĄ POSEVINĄ.] 
Vilnae, 1584, V/4+153418 p. Išspausdinta ir įrišta kariu su kn; A. Vola- 
ni Libri Ouingue. Vilnae, 1584. 


Dalys: Magnitico Domino D. Hieronymo Philipowski, Striensi, 
Nurensi, Ostroviensigue Capitaneo, et dapum regiarum supre- 
mo structori, summe honorando: Iohannes Lasiczki felicem et 


175 


diuturnam vitam 4 Deo precatur, II-VI. Johan: Lasicii Polo- 
ni, Pro Volano Et Puriore Religione, Deiensoribusgue eius, ad- 
versus Antonium Possevinum socium Iesu, Scriptum Apologe- 
ticum, 1—153. Index Rerum <...>, 1—16. Errata Typographi- 
ca <...>, 17—18. 

Poleminis traktatas, kuriame ginamos reformatų, daugiausia 
kalvinistų, idėjos, kritikuojama katalikybė. Liečiami politinės, 
teisinės, religinės minties klausimai, remiamasi Lietuvos, Len- 
kijos ir kt. Europos kraštų istorijos faktais. Atsispindi estetinės 
pažiūros, didelė autoriaus erudicija. Naudojamasi Antikos, Vi- 
duramžių, Renesanso autorių veikalais, Šv. Raštu. Pateikiami 
kai kurie autobiografiniai bei Volano biografijos duomenys. 


L-—16 
* 1—20 
JOHANNIS LASITII!I NOBILIS POLONI, DE ECCLESIASTICA DISCIP- 
LINA, MORIBUSĘŲUE ET INSTITUTIS, FRATRUM BOHEMORUM ME- 
MORABILIA  CONTINENS. CUM ADMONITIONIBUS AD RELIOUIAS 
ISTIUS ECCLESIAE, ET ALIOS, JOH. A. COMENII. [JONO LASICKIO, 
KILMINGO LENKO, ATMINTINI DALYKAI APIE ČEKIJOS BROLIŲ 
BAZNYTINĘ DRAUSMĘ, PAPROČIUS IR INSTITUTUS. SU JONO AMO- 
SO KOMENSKIO PRISIMINIMAIS APIE SIOS BAŽNYČIOS LIEKANAS 
IR KITKĄ.] Amstelaedami, Apud Joannem Ravesteinium Civitatis et Illustris 
Scholae Typographum, MDCLX. (1660), 224 p. Pirmoji publikacija: Histo- 
riae De Origine et Rebus gestis Fratrum Bohemicorum, Liber Octavus, gui 
est De Moribus et Institutis Eorum. Ob praesentem rerum statum seorsim 
editus. Adduntur tamen religuorum VII Librorum argumenta et particularia 
guaedam Excerpta. Atą; in gratiam Fratrum Polonorum de prima Ecelesia- 
rum Fratrum in Polonia origine succincta narratio. Lesnae. Anno M. DC. 
XL. IX. (1649), 22+3924+4 p. 


Dalys: Fraternitatis Bohemicae, ė patria dispersae, fidis Reli- 


MAB 


guiis. Salutem, et in castigationibus divinis divina solatia, pre- |. 


catur. J. A. Comenius, 3—12. J. Lasickio veikalo apie Čekijos 
Brolius VIII kn., suskirstyta į XXXIII skyrius, 13—150. Testi- 
monia Guaedam de Ordine Ac Disciplina: Tum in genere, tum 
guomodo in Unitate Fratrum Boh. in usu fuėre (parašė J. Ko- 
menskis), 151—224. 

Stambiausio Lasickio veikalo „Čekijos brolių atsiradimo ir dar- 
bų istorija“ („Historiae de origine et rebus gestis Fratrum Bo- 
hemicorum <...>“), parašyto apie 1581—99, VIII knyga. Pa- 
grindinis Čekijos Brolių bendruomenės istorijos šaltinis. Lie- 
čiami politinės, teisinės, etinės minties klausimai, svarstomos 
kai kurios filosofinės problemos, gausu palyginimų ir sugreti- 
nimų. Reformacinės Čekijos Brolių idėjos, veikla vertinama pa- 


176 


lankiai, žavimasi moraliniais bendruomenės principais, tvar- 
kingu gyvenimo būdu. Atsispindi didelė autoriaus erudicija. 


VUB, III--4081. 


Lit: T. Wotschke, Der Briefwechsel der Schweizer mit den Polen.— 
„Archiv iūr Reformationsgeschichte“, Erganzungsband III, Leipzig, 1908, 
S. 300—304; 322—324. T. p., Johann Lasitius. Ein Beitrag zur Kirchen- und 
Gelehrtengeschichte des 16. Jahrhunders.— „Zeitschrift fūr slavische Philo- 
logie“, Bd. 2, Leipzig, 1925, S. 77—104; 442—471. J. Jurginis, Dievų ieš- 
kotojas ir jo kritikai, kn.: t. p. Istorija ir poezija, V., 1969, p. 71—92. 
X. Barycz, Jan Lasicki, Wr.-W.-Kr.-Gd., 1973, 

A. Varanavičius 


LAŠČAS Martynas (kaszcz Marcin), 1551.XI.11 Kališe — 
1615.V.24 Krokuvoje, kontrreformacijos ideologas, jėzuitas. 
Mokėsi Kališo m-loje, 1571—74 — Vilniaus jėzuitų kolegijoje. 
1576—79 pamokslininkavo, ėjo m-los direktoriaus pareigas Pul- 
tuske, nuo 1579 pabaigos pamokslininkas Poznanėje. 1590—93 
Liublino jėzuitų kolegijos vicerektorius. Nuo 1593 — pamoksli- 
ninkas Vilniuje, nuo 1595 — Krokuvoje, 1601—06 jėzuitų ordino 
namų vyresnysis, vėliau pamokslininkas Torunėje. Nuo 1609 
pamokslininkas, nuo 1613 profesų namų vyresnysis Krokuvoje. 
Religinio fanatizmo propaguotojas, kovojęs su reformacija ne 
tiek argumentų, kiek asmeninių išpuolių bei intrigų pagalba, 
įvairiais būdais kompromitavęs savo priešininkus. Parašė ne- 
maža teatrinių dialogų, poleminių traktatų, straipsnių. Savo 
raštus pasirašinėjo slapyvardžiais: Jan Gurski, Mikolaj Issiora, 
Jan Paulus, Grzegorz Piotrowski, Jan Przylepski, Piotr Skarga, 
Wojciech Slupski, Maciej Szatajski, Marcin Tworzydto, Szczęs- 
ny Žebrowski. 

OKULARY NA ZWIERCIADLO NABOZENSTWA CHRZESCIANSKIEGO 
W POLSZCZE. POCŽĄWSZY OD PRZYSTANIA POLAKOW NA WIARE 
CHRZESCIANSKĄ, AŽ DO TERAZNIEYSZEGO ROKU 1594. PRZEZ 
KšŠIĘDZA MARČINA TWORZYDLA WYDANE. [ZVILGSNIS Į KRIK5- 
CIONISKŲ PAMALDŲ VEIDRODĮ LENKIJOJE. PRADĖJUS NUO TADA, 
KAI LENKAI PRIĖMĖ KRIKŠSČIONIšKĄ TIKĖJIMĄ, IKI DABARTINIŲ 
1594 METŲ. KUNIGO MARTYNO TVOZYDLO IšLEISTL]Į W Wilnie. 
Przez Chrysztofa Wolbramcžyka. Roku M. D. XC. IIII, 42 k. 


Įrodinėjama, jog arijonų judėjimas yra atsiradęs istoriškai. 
Kaip vieninteliai teisingi reformacinėms pažiūroms priešpas- 
tatomi katalikiškosios teologijos teiginiai, 


VUB, RC 27. 
177 


RECEPTA NA PLASTR CZECHOWICA MINISTRA NOWOKRZCZENS- 
KIEGO, PRZEZ SCZĘSNEGO ZEBROWSKIEGO WYDANA, [RECEPTAS 
NAUJAKRIKšČIO MINISTRO ČCECHOVICO PRASIMANYMAMS, šČENS- 
NIO ZEBROVSKIO IšLEISTAS] W Krakowie, w Drukarni Lazarzowey, 
Roku Panskiego 1597. 106 p. 

Kritikuojamos etinės ir antropologinės M. Čechovičiaus pažiū- 
ros. Pažiūra į sielos mirtingumą susiejama su materialistiniais 


"AL 


artinanti arijonus su ateistu Loveika. 

P—16 

1—120 

WYIAWIENIE NIEWSTYDU ARIANSKIEGO, PRZEZ X. IANA GURSKIE- 
GO. [ARIJONŲ BEGEDIŠKUMO IšAIšKINIMAS, PARAšĖ KUN. JONAS 
GURSKIS.] — Zawstydzenie Nowych Arianow, y Wzywanie ich do Po- 
kuty, y wiary Chrzeščianskiey, Od X. Piotra Sk argi Societatis Iesu, 
Ktore iz chčiai zniešt Pan Hieronym Moskorzewski. Znowu ie wydaie X. 
Ian Gurski, Z pokazaniem wielkiego niewstydu Arianskiego, ktore się 
tu przytožylo. Acz tež y sam X. Skarga drugie zawstydzenie, odpor daiąc 
P. Moskorzewskiemu, wydal. W Krakowie, w Drukarni Mikolaia Loba, Roku 
Panskiego, 1608. s. 97—209. 


Pateikiama šešiolika arijonų bedieviškumo įrodymų. Ypač aš- 
triai puolami socialiniai ir ontologiniai jų teiginiai. Polemikos 
smaigalys nukreiptas prieš arijoną J. Moskožovskį. 

Palž 
172 


MAB, 


MAB, I. Vasilevskienė 


LASKIS Petras (Laski, Laschi, Laszki Petrus), 1728.1.31 — ?, 
tilosofas, teologas jėzuitas. 1760 baigė Vilniaus un-to teologijos 
f-tą. Kražiuose, Mituvoje, Žodiškėse, Braunsberge, Slonime 
dėstė poetiką, retoriką, filosofiją ir teologiją. 1765—68 Vilniaus 
un-te dėstė filosofiją. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filoso- 
lijos daktaras (1765), kanonų teisės daktaras (1773). 


INSTITUTIONES METAPHYSICES CONSCRIPTAE SUB DIGNISSIMO 
PROFESSORE REVERENDO PATRE PETRO LASCHI SOCIETATIS IESU 
ANNO DOMINI 1766 IN ALMA ACADEMIA ET UNIVERSITATE VIL- 
NENSI. [PAGRINDINIAI METAFIZIKOS TEIGINIAI, RAŠYTI, DĖSTANT 
ĮŽYMIAJAM PROFESORIUI, REVERENDUI TĖVUI JEZUITUI PETRUI 
LASKIUI! 1766 VIEŠPATIES METAIS VILNIAUS AKADEMIJOJE IR 
UNIVERSITETE.] 150 f, 


Dalys: Institutiones metaphysicae prolegomena, 2. Ontologia, 
2—62. Cosmologia generalis, 63—76. Psychologia, 76—138. 
Theologia naturalis, 139—150. 


178 


Rankraštinis filosofijos kursas. Metafizikos paskaitos, skaitytos 
1766—67. Aiškinamos R. Dekarto, I. Niutono, G. Leibnico, Ch. 
Volfo ir Naujųjų laikų mokslo bei filosofijos atstovų pažiūros. 


VUB, F 3—677. 


PHYSICA GENERALIS DUABUS PARTIBUS COMPRENSA NEMPE AL- 
TERA DE NATURA CORPORIS NATURALIS, PROPRIETATIBUSOUE, 
TUM GENERALIBUS, TUM PARTICULARIBUS. ALTERA DE MOTUS 
CORPORUM TAM SOLIDORUM, GUAM  FLUIDORUM. CONSCRIPTA 
SUB DIGNISSIMO PROFESSORE REVERENDO PATRE PETRO LASCHI 
SOCIETATIS IESU ANNO DOMINI 1767 IN ALMA ACADEMIA ET UNI- 
VERSITATE VILNENSI. [BENDROJI FIZIKA, IŠDĖSTYTA DVIEJOSE 
DALYSE, BŪTENT, VIENA APIE GAMTOS KŪNO PRIGIMTĮ IR BEND- 
RĄSIAS BEI SPECIALIĄSIAS SAVYBES. KITA APIE KIETŲ IR SKYS- 
TŲ KŪNŲ JUDĖJIMĄ. UŽRASYTA, DĖSTANT ĮZYMIAJAM PROFESORIUI, 
REVERENDUI TĖVUI JĖZUITUI PETRUI LAŠKIUI 1767 METAIS VIL- 
NIAUS AKADEMIJOJE IR UNIVERSITETE.] 235 f. 


Dalys: Prolegomena ir physicam, 3. Physicae generalis pars 
prima. De natura corporis naturalis et proprietatibus tum gene- 
ralibus tum particularibus, 3—168. Physicaes generalis pars 
altera. De motu corporum gravium tam solidolum, guam ilui- 
dorum, 171—229. Index, 230—233. „Brėžiniai, 234—235. 


Rankraštinis gamtos filosofijos paskaitų kursas. Dėstoma nau- 
jausios fizikinės teorijos, žymių XVII-XVIII a. mokslininkų 
pasiekimai, visa tai derinant su scholastinėmis pažiūromis. 


VUB, F 3—678. R. Plečkaitis 


LAURINAVIČIUS Joakimas (Lawrynowicz Ioachimus), filoso- 
fas, teologas dominikonas. 1787—89 Raseinių dominikonų m-loje 
dėstė filosofiją ir matematiką. 

PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA] Raseinių dominikonų m-la, 1787—89, 
239 I. 

Dalys: Institutiones logicae principiis veterum ac recentiorum 
philosophorum mentigue divi Thome Aguinatis angelici eccle- 
siae doctoris conformes, a reverendo patre sacrae theologiae 
lectore actuali philosophiae et matheseos professore fratre Jo- 
achimo Eawrynowicz traditae in conventu Rosieynensi <...> 
anno Domini 1787, 1—54. Institutiones metaphysicae, 56—122: 
Dissertatio prima complectens ontologiam, 58—78,. Dissertatio 
altera complectens cosmologiam, 79—91. Dissertatio tertia com- 
plectens psychologiam, 92—110. Dissertatio guarta complec- 
tens pneumatologiam seu theologiam naturalem, 111—122. In- 
stitutiones physicae, 124—207: Physica generalis, 126—179. 


179 


Physica particularis, 180—207. Oratio per disputatione philo- 
sophica, 208—239. 

Rankraštinis filosofijos kursas. Logikos, metafizikos ir fizikos 
paskaitos. Dėstomos Naujųjų laikų gamtos mokslo ir filosofi- 
jos teorijos. Fizikoje aiškinami I. Niutono nustatytieji gamtos 
tyrimo metodologiniai principai. 

VUB, F 3—855. 


Lit: R. Plečkaitis, Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje, V., 


1975. 
R. Plečkaitis 


LELEVELIS Joachimas (Lelewel Joachim), 1786.111.21 Varšu- 
voje — 1861.V.29 Paryžiuje, Vilniaus un-to istorijos profesorius, 
visuomenės veikėjas. Mokėsi Varšuvos pijorų m-loje, 1804—08 
Vilniaus un-te studijavo klasikinę filologiją. Baigęs studijas, 
2 m. dėstė istoriją Kremeneco licėjuje. 1815—18 Vilniaus un-to 
visuotinės istorijos katedros profesoriaus pavaduotojas, žurna- 
lo „Tygodnik Wilenski“ redaktorius. 1820 Krokuvos un-te įgijo 
tilosofijos daktaro laipsnį. 1822—24 Vilniaus un-to profesorius, 
idėjinis Filomatų d-jos vadovas. Pašalintas iš un-to, persikėlė 
į Varšuvą. 1830—31 sukilimo metu sukilėlių vyriausybės narys, 
Revoliucijos klubo ir Patriotų d-jos pirmininkas. Atstovavo de- 
mokratiniam sukilėlių sparnui, kovojo už pažangias socialines 
reformas. Sukilimui pralaimėjus, 1831 emigravo į Prancūziją, 
1833 persikėlė į Belgiją. Emigracijoje vadovavo Lenkų naciona- 
liniam komitetui, dalyvavo steigiant Tarptautinę demokratų 
d-ją, propagavo sąjungą su rusų revoliucionieriais. 1847 susi- 
pažino su K. Marksu ir F. Engelsu, bendradarbiavo su komu:- 
nistais. Pritarė 1848 Prancūzijos revoliucijai. Lelevelis — kriti- 
nės srovės romantinėje istoriografijoje atstovas, metodologijos- 
novatorius. Vystė visuomenines Ž. Bodeno, N. Makjavelio, Vo!- 
tero, S. Monteskjė idėjas, rėmėsi empirine F. Bekono, Dž. Loko, 
D. Hiumo bei kritine I. Kanto filosofija. „Kultūros istorijos“ 
koncepcija, kurios laikėsi Lelevelis, toliau plėtojo Dž. Pristlio, 
Ž. Ruso, A. Fergiusono, J. Herderio, I. Kanto, J. Fichtės, F. Se- 
lingo iormuluotus kultūros teorijos principus. Visuomeninės Le- 
levelio pažiūros pagrįstos nacionalinės demokratijos idealais, 
jos pasižymi antifeodaliniu kryptingumu, lemiamo liaudies ma- 
sių vaidmens istorijoje pripažinimu. 

HISTORYKA. [ISTORIKA] — J. Lelewel, Dziela, t. II(1), W., 1964, s. 
178—208. Pirmoji publikacija kn.: Historyka tudziež o Jatwem i pozytecznem 


nauczaniu historyi. Przez Joachima Lelewela. w Wilnie, 1815, s. 
3—79, 


180 





Dalys: Jak uwažamy historią? 178. Drogi do takiego historii 
traktowania, 179. Krytyka, 179—183. Etiologika, 183—198. His- 
toriogratia, 198—208. 


Dėstoma filosofinė istorijos samprata. Nurodomi jos objektas 
ir subjektas, aptariama istorinių reiškinių determinuotumas, 
istorinis pasaulėžiūros vaidmuo. Kritikos uždaviniu laikoma is- 
torinių šaltinių tyrimas, ji aiškinanti šaltinių patikimumo ir au- 
tentiškumo laipsnį, slypinčią juose mokslinę tiesą. Etiologijos 
uždavinys — istorinių aplinkybių, turinčių įtakos individų ir 
tautų gyvenimui, ypatingų istorinių įvykių priežasčių ir pasek- 
mių pažinimas. Ji tiria taip pat ir vidines aplinkybes, slypinčias 
žmogaus, visuomenės prigimtyje. Istoriografija atkuria tautos 
gyvenimo visumą, jos santykius su kaimynais, ekonomiką, moks- 
lą, meną, teisę, religiją. Ji tiria visuomenę antropologiniu, arba 
etnologiniu, statistiniu ir politiniu atžvilgiais. Istorijos moks- 
lo objektas yra individų santykiai su valdžia, grupių, sluoksnių, 
klasių tarpusavio santykiai, tautos, tautiškumo, visuomeninės 
laisvės, saugumo ir nepriklausomybės ir kt. problemos. 


O LATWYM I POŽYTECZNYM NAUCZANIU HISTORIIL [APIE SUP- 
RANTAMĄ IR NAUDINGĄ ISTORIJOS MOKYMĄ]-—J. Lelewel, 
Dzieta, t. II(2), W., 1964, s. 507—525. Pirmoji publikacija kn.: Historyka 
tudziež 0 laiwem požytecznem naucžaniu historyi. Przez Joachima 
Lelewela w Wilnie, 1815, s. 80—126. 


Dėstomi programiniai istorijos mokslo metodologijos klausimai, 
aiškinamas jų taikymas mokslinėje veikloje. Istorija studijuo- 
tina politiniu ir filosofiniu atžvilgiais. Istorinis procesas esąs 
determinuotas. Būtina pabrėžti liaudies vaidmenį istorijoje, iš- 
ryškinti istorinio proceso pažangą. 

0 POTRZEBIE GRUNTOWNEJ ZNAJOMOšCI HISTORII! I NA CZYM 
TA GRUNTOWNOšC ZALEžŽY. [APIE Iš5AMAUS ISTORIJOS PAZINI- 
MO REIKMĘ IR NUO KO TAS IšSAMUMAS PRIKLAUSO.] —J. Lele- 
wel, Dzieta, t. II(2), W., 1964, s. 526—546. Pirmoji publikacija: „Tygod- 
nik Wilenski“, t. 3, 1817, Nr. 56, s. 33—46, Nr. 57, s. 49—62, Nr. 58, s. 
65—68. (Atspaudas tuo pačiu pavadinimu: Wilno, 1817, 31 s.) 


Aptariamas pažangos istorijoje klausimas. Skirtingai nuo švie- 
tėjų pažanga laikoma ne pastoviu, vienalyčiu, o labai sudėtin- 
gu, įvairiapusiu procesu. Nurodomas kompleksinis kultūros is- 
torijos tyrinėjimo charakteris. 


DZIEJE HISTORII, JEJ BADAKX I SZTUKI. [ISTORIJOS MOKSLO, JO 


TYRINĖJIMŲ IR MENO ISTORIJA] — J. Lelewel, Dziela, t. II (2), 
W., 1964, s. 707—840. 


181 


Dalys: Historiogralia starožytna, 709—767. O pišmiennietwie 
wiekėw šrednich, 767—779. Restauracija historii i wzory wtoskie, 
780—795. Krytyka w wyjašnianiu dziejow, 795—797. Badania 
nad historią košciola w okresie poretormacyjnym, 797—801. 
Historia ma byč pragmatyczna, ale coš wiecej niž pragmatycz- 
na, 801—812. Przygotowanie na wielkie w pracach historycz- 
nych odmiany. Dziatanie tych lat (1740—1825), 812—832. 
Rozwažania nad teorią poznania wariant rozszerzony, 833— 
836. Przygotowanie na wielkie w pracach historycznych odmia- 
ny, 836—840, 


Istoriosofija, pagrįsta filosofiniu metodologinių istorijos mokslo 
principų interpretavimu. Teigiama, jog istorija, apimdama vi- 
suomeninio gyvenimo visumą, drauge yra ir „kultūros istorija“. 
Istorijos mokslas tiriąs liaudies masių veiklą, kultūrą religiniu, 
moraliniu, papročių ir kt. atžvilgiais. Romantikų ir švietėjų pa- 
stangos surasti „žmonių giminės pradžią“ vertinamos kritiš- 
kai, atsiribojama nuo finalistinių Kanto, Fichtės, Selingo isto- 
riograiijos tendencijų. 


O HISTORII, JEJ ROZGAEEZIENIU I NAUKACH ZWIAZEK Z NIĄ MA- 
JĄCYCH. [APIE ISTORIJĄ, JOS IŠSIŠAKOJIMĄ IR SU JA SUSIJUSIUS 
MOKSLUS.] — J. Lelewel, Dziela, t. II(1), W., 1964, s. 393—470. Pir- 
moji publikacija: „Dziennik Warszawski“, 1826, t. 3, s. 3—40, t. 4, 5. 113— 
154, (Atspaudas tuo pačiu pavadinimu: W., 1826, 127 s.) 

Filosofinių pažiūrų į istoriją, į jos objektą ir periodizaciją ap- 
žvalga. Dėmesio centre — istorinių mokslų klasifikacija ir jų 
tarpusavio santykis. Tęsiamas Voltero ir Mabli ginčas istori- 
jos metodologijos klausimais. Istorija esanti negyva be Iiloso- 
fijos. Teigiama, jog kombinacinė, arba žilosofinė, istorijos kon- 
cepcija suponuoja sudėtingų filosofinio pažinimo principų. 
taikymą ryšiams ir dėsningumams istorijoje atskleisti. Pabrė- 
žiama visuomeninės struktūros, valstybinės valdžios tipo, vi- 
suomeninių ryšių išsiaiškinimo svarba-istoriniuose tyrinėjimuo- 
se. Nurodoma, jog tai kelias, vedąs nuo kritinės įvykių, istori- 
nių faktų analizės prie kombinacinių ryšių tarp reiškinių, jų 
dinamikos supratimo, nuo atskiro reiškinio pažinimo prie visu- 
mos harmonijos atskleidimo. 


ROZBIOR PRAC HISTORYCZNYCH ADAMA NARUSZEWICZA I TADE- 
USZA CZACKIEGO CZYTANY NA POSIEDZENIU TOWARZYSTWA PRZY- 
JACIOE NAUK 26 KWIETNIA 1826 R. [ISTORINIŲ ADOMO NARUSŠE- 
VICIAUS IR TADO ČACKIO DARBŲ NAGRINĖJIMAS, SKAITYTAS 
1826 M. BALANDŽIO 26 D. MOKSLO BIČIULIŲ DRAUGIJOS POSĖDY- 
JE] — J. Lelewel, Dzieta, t. I1(2), W., 1964, s. 642—682. Pirmoji pub- 


182 











likacija: Rozbior prac historycznych Naruszewicza i Czackiego, czytany na 
publicznem posiedzeniu 20 kwietnia r. 1826. przez Joachima Lelewela 
cztonka tego towarzystwa.— „Roczniki Towarzystwa Krėlewskiego Warsza- 
wskiego Przyiaciot Nauk“, t. 19, 1827, s. 156—227. 

Keliamas tautiškumo istorijoje klausimas, Siuo atžvilgiu ver- 
tinami T. Čackio Lietuvos teisės istorijos darbai. Toliau vysto- 
ma „kultūros istorijos“ koncepcija. Pabrėžiamas tautos, masės, 
o ne individo vaidmuo istorijoje, kritikuojama monarchistinė 
A. Naruševičiaus istorijos koncepcija. Plačiau už švietėjus į 
istorinį procesą įjungiama materialinė ir dvasinė liaudies ma- 
sių kultura. 

DZIEJE LITWY I RUSI AŽ DO UNII Z POLSKĄ W LUBLINIE 1659 
ZAWARTEJ OPOWIADA JOACHIM LELEWEL. [LIETUVOS IR RUSIJOS 
ISTORIJA IKI PAT UNIJOS SU LENKIJA, 1569 LIUBLINE SUDARYTOS, 
PASAKOJA JOACHIMAS LELEVELIS] —J. Lelewel, Dzieta, t. X, 
W., 1969, s. 39—221. Pirmoji publikacija: Dzieje Litwy i Rusi až do unji Z 
Polską w Liublinie 1569 zawartej opowiada Joachim Lelewel. Paryž, 
1839, 278 s. 

Dalys: Ošwiadczenie, 41—42. Powiešci bajeczne, 43—64. Let- 
toni, 65—74. Period pierwszy. Ruš podbijająca, 75—89. Period 
drugi. Ruš w dzialach, 90—115. Period trzeci. Ruš rozpadta, 
116—130. Litwy period pierwszy. Dowėdcy naježdžają, dają 
miastom opiekę, mšciwie się mordują, powinowacą z Rusią, 
poganstwo sitą, 131—1483. Litwy period drugi. Dynastia siebie 
i zdobycze feudalne urządza. Zlewek Litwy z Rusią, powino- 
wacenie sie z Polską, 144—158. Period czwarty. Ruš i Litwa 
przenarodowione. Litwy period trzeci. Wielcy kniaziowie namie- 
stnicy, 159—172. Litwy period czwarty. Senat, arystokracja, 
Litwę od Polski oderwač usižują, 173—188. Litwy period piaty. 
Duch stanu szlacheckiego rošnie i dopelnia zbratania i unii, 
189—221. 


Kritinio politinės LDK istorijos tyrinėjimo pradžia. Atsisakoma 
personalistinio istorijos supratimo, atskleidžiamas liaudies ma- 
sių vaidmuo istorijoje. Lietuvos ir Lenkijos unijos priežasčių 
ieškoma klasiniuose kunigaikščių ir bajorų interesuose, Plačiai 
apžvelgiama politinė istorija, išryškinamas feodalinės santvar- 
kos kitimas, kultūros srovės. Reiškiamos antifeodalinės idėjos. 
Lit: N. Assorodobraj, Lelewela „historia filozoficzna“. — „Myšl fi- 
lozoficzna“, 1956, Nr. 2(22), 5. 54—83. T. s., Ksztaltowanie založef teore- 
tycznych historiografii J. Lelewela, w: Z dziejėw polskiej myšli filozoficz- 
nej i spolecznej, t. 3, W., 1957, s. 112—194. H. Nonevičienė, Joachimo 
Lelevelio sociologinių pažiūrų klausimu.— „Lietuvos TSR Aukštųjų mokyk- 
lų mokslo darbai. Ekonomika.“, t. 6, sas. 1, 1965, p. 43—59. T. p., Joachimo 


183 





Lelevelio novatoriškumas istorinių tyrinėjimų metodologijos srityje.— „Lie- 
tuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Ekonomika“., t. 8, 5ą5. I, 
1968, p. 77—93. H. Lowmiafski, Joachim Lelewel jako historyk Litwy 
i Rusi, w: J. Lelewel, Dzieta, t. X, W., 1969, s. 5—234. 


I. Vasileuskienė 


LEMKĖ Tomas Jonas (Lemke Thomas Ioannes), Vilniaus un- 
to filosofijos fak. absolventas, 1642 išleidęs laisvųjų mokslų ir 
filosofijos magistro laipsnio tezes. 

UNIVERSA PHILOSOPHIA AUSPICIIS ILLUSTRISSIMI DOMINI DO- 
MINI IOANNIS NICOLAI DE ZVROV DANILEOWICZ SUPREMI REGNI 
THESAURII PREMIISLIENSIS, SAMBORIENSIS, DROHOBYCENSIS, 
RATINENSIS, KOLENSIS, ETC. ETC. ETC. CAPITANEI PUBLICE PRO- 
PUGNANDA IOANNE LEMKE ARTIUM ET PHILOSOPHIAE MAGISTRO. 
IN ALMA ACADEMIA VILNENS!I SOCIETATIS IESU ANNO DOMINI 
1642 MENSE JULIO [VISUOTINĖ FILOSOFIJA, GLOBOJANT JONUI 
MIKALOJUI DANILOVIČIUI Iš ZVROVO, VYRIAUSIAJAM KARALYS- 
TĖS IZDININKUI, PšEMISLO, SAMBORO, DROHROBIČO, RATNO, KOL- 
KŲ IR T. T. IR T. T. IR T. T. VALDYTOJUI, VIESAI GINTA JONO LEM- 
KĖS, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS MAGISTRO, VILNIAUS JĖ- 
ZUITŲ AKADEMIJOJE 1642 VIEŠPATIES METAIS LIEPOS MENES|], 
26 p. 

Dalys: [Dedikacija], 1—2. [Universa philosophia], 3—24. 


Skelbiama 6 metafizikos, 50 gamtos filosofijos, 8 logikos, 33 
etikos, 21 ekonomikos, 35 politikos tezės. Pabaigoje nurodomi 
47 filosofijos teiginiai, kuriuos autorius vadina Iilosofijos pa- 
radoksais. Tezėse skelbiami bendriausi scholastinės filosofijos 
teiginiai. Tezės įrištos kartu su rankraščiu 9510/I. Tezių mik- 
rofilmas yra LTSR MA Filosofijos, sociologijos ir teisės insti- 
tute. 


Vroclavo Osolinskių biblioteka, 9510/1. R. Plečkaitis 


LIAUKSMINAS Žygimantas (Lauxmin, Lauksmin Sigismun- 
dus), 1596/97 (?) Zemaitijoje — 1670.1X.11 Vilniuje, filosofas, 
retorikos ir muzikos teoretikas, teologas jėzuitas. Baigęs Vil- 
niaus un-to poetikos klasę, 1618—19 mokėsi Polocko kolegijos 
retorikos klasėje. 1622 baigė Vilniaus un-to filosofijos, o 1629— 
teologijos f-tą. Polocke ir Nesvyžiuje dėstė retoriką. 1635—38 
Vilniaus un-te dėstė filosofiją, o 1638—42 — teologiją. 1642— 
44 dėstė filosofiją Braunsberge. 1644—49 Polocko kolegijos rek- 
torius. Kurį laiką vėl Braunsberge dėstė teologiją. 1655—57 
Vilniaus un-to prorektorius, 1661—65 Kražių kolegijos rektorius. 
Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos magistras (1638), 


184 


teologijos daktaras (1642). Nuo 1665 iki mirties Vilniaus un-to 
vicekancleris. Išleido retorikos ir graikų k. vadovėlius, trumpą 
muzikos vadovėlį ir religinio turinio raštų. Savo raštais buvo 
gerai žinomas užsienyje ir vertinamas kaip žymus to meto 
mokslininkas. 

PRAXIS ORATORIA SIVE PRAECEPTA ARTIS RHETORICAE, OUAE 
AD COMPONENDAM ORATIONEM SCITU NECESSARIA SUNT, TAM 
SEPARATIM SINGULA, GUAM OMNIA SIMUL EXEMPLIS EXPRESSA 
ET AD AEMULATIONEM ELOGUENTIAE STUDIOSIS PROPOSITA. A 
P, SIGISMUNDO LAUXMIN, Ė SOC. IESU. S.T.D. [ISKALBOS PRAK- 
TIKA, ARBA RETORIKOS MENO TAISYKLĖS, BŪTINOS DAILIAI I5- 
KALBAI, KURIŲ KIEKVIENA ATSKIRAI BEI VISOS KARTU ILIUST- 
RUOJAMOS PAVYZDŽIAIS IR PATEIKIAMOS SEKTI BESIMOKAN- 
TIEMS ISKALBOS. TEVO JĖZUITO ZYGIMANTO LIAUKSMINO, SVEN- 
TOSIOS TEOLOGIJOS DAKTARO.] Francoiurti ad Maenum, Impensis 
Georgii Heinrici Frommanni Bibliop, Lipsiensis, MDCLXV, 164-2334+3 p. 
Pirmoji publikacija: Brunsbergae, 1648, 213 p. 

Skyriuje „Dialektikos branduolys“ („Medulla dialecticae“), 
glaustai išdėstoma pirmoji seholastinės logikos dalis — dialek- 
tika, reikalinga retorikos moksleiviams. Klausimų ir atsakymų 
iorma aiškinama terminai, teiginiai, samprotavimai. Lietuvos 
m-lų filosofijos studijose dialektikos kursas būdavo daug pla- 
tesnis. Liauksmino knyga savo metu buvo labai populiari, pa- 
kartotinai išleista keliolika kartų užsienyje. Skyriaus „„Dialek- 
tikos branduolys“ vertimas į lietuvių k. išspausdintas „Proble- 
mose“, 1973, Nr. 2(12), V., 1974, p. 113—124., 


VUB, II I—7836. R. Plečkaitis 


LICINIJUS NAMISLOVSKIS Jonas (Licinius Namyslaviensis 
Ioannes, Namyslovius, Licinius Namystowski Jan), XVI a. 
Namislove.— tarp 1633/36, publicistas, religinis polemistas, ari- 
jonų veikėjas. Nuo 1585 Yvijos arijonų m-los rektorius. 1589 
išleido sentencijų ir perspėjimų rinkinį „Kasdieniniame gyvę- 
nime visiems naudingi posakiai“. 1593 paskirtas Naugarduko 
arijonų ministru. Tais pačiais metais kaip Lietuvos arijonų at- 
stovas dalyvavo generaliniame arijonų sinode Liubline, kur 
padarė PF. Socinui pranešimą apie Lietuvos arijonų bendruome- 
nių būklę. 1594 sausio 24—25 d. Naugarduke viešai disputavo 
kristologijos klausimais su jėzuitu M. Smigleckiu. 1597, kreip- 
damasis į A. Volaną, J. Cizijų, D. Obrinijų, M. Kastelą, J. Ci- 
mermaną ir kt., išleido „„Trumpą ir paprastą paraginimą evan- 
geliškiesiems broliams ministrams dėl santarvės sudarymo“, Į 
šį raginimą leidiniu „Clypeus, arba dvasinis skydas“ (V., 1598) 


185 


atsiliepė Jurgis Žarnovskis. Atsakydamas jam, apie 1598 Lici- 
nijus išleido poleminį traktatą ,,Nuvainikavimas, tai yra pa- 
smerkimas kun. Jurgio Zarnovskio „Skydo“. 1602 dalyvavo 
Rakovo sinode. 1602—06 kartu su V. šSmalcu (Smalcijumi) ir 
H. Moskožovskiu redagavo M. Čechovičiaus atliktą „Naujojo 
Testamento“ vertimą. Susirašinėjo su Volanu. Dukart (1615 ir 
1630) už ateistines tendencijas buvo pašalintas iš arijonų ben- 
druomenės, paskutinįkart priimant atgal, į ministro pareigas 
nebegrąžintas. Licinijaus veiklą charakterizuoja arijonų ir kalvi- 
nistų bendruomenių susivienijimo, tapusio ypač aktualiu puo- 
lant kontrreformacijai, propagavimas. S. Budnio ir F. Doma- 
novskio veikiamas kurį laiką linko į nonadorantizmą, artimą 
ateizmui, tačiau 1600 Naugarduko sinode prisipažino klydęs ir 
šios krypties išsižadėjo. 1601—02 Rakove kaip Naugarduko pa- 
mokslininkas išklausęs Socino paskaitų, tapo vienu pirmųjų jo 
pasekėjų. Nagrinėjo įvairius kristologijos, Šv. Rašto analizės, 
semantinio žodžių interpretavimo klausimus. Gnoseologinėms 
pažiūroms būdinga sveiko proto aukštinimas, racionalizmas, 
nors pasitaiko, pvz., sprendžiant proto ir tikėjimo santykio klau- 
simą, kai kurių nukrypimų į iracionalizmą. Etikojeę žymu po- 
linkis į asketizmą, nusistatymas prieš turtų bei valstybinių pa- 
reigų siekimą, antra vertus, aukštinamas žmogaus protas, mo- 
kytumas, išsilavinimas. Moralinių normų laikymosi būtinumą 
neretai bandė grįsti religine visažinančio dievo baime, Religi- 
nės tolerancijos šalininkas, pasisakęs už kultūringą disputų 
formą, už pažiūrų propagavimą įtikinėjimo būdu, smerkė prie- 
vartinį religijos platinimą. 

SENTENTIAE AD COMMUNEM VITAE USUM OMNIBUS NON INUTI- 
LES, OUAE PRAECIPUE IUVENTUTI SCHOLASTICAE CUM FRUCTU 
PROPONI POSSUNT, PROPTER FACILIOREM PERCEPTIONEM IN LA- 
TINOS, POLONICOS, ET GERMANICOS VERSUS REDACTAE. A IOAN- 
NE LICINIO NAMYSLAVIENSI. [KASDIENINIAME GYVENIME VI- 
SIEMS NAUDINGI POSAKIAI, KURIE PIRMIAUSIA MOKYKLINEI 
JAUNUOMENEI VAISINGAI GALI BŪTI DĖSTOMI, LENGVESNIAM 
PERPRATIMUI JONO LICINIJAUS NAMISLOVSKIO IšVERSTI EILĖ- 
MIS Į LOTYNŲ, LENKŲ IR VOKIEčIŲ KALBAS.] Losci Lithavorum. In 
ollicina typographica Illustrissimi Principis ac Domini, Domini Ioannis Kis- 


cae, Castellani Vilnensis, Generalis Terrarum Samagitiae Praesidis, Capitanei 
Brestensis, etc. etc. Per Faelicem Bolemovium, Anno 1589. 55 p. 


Dalys: Idem De Schola Iviae Redaperta. In Commendationem 
Eius Operis Simonis Budnaei tetrastichon. Ioannes Licinius 
Nobilibus Ac Bonae Spei Adolescentulis, Ioanni Rutscio, Petro 
Et Raphaeli Cossis, Iosepho ac Stanislao Lisovijs; et Davidi 


186 


Criscovio, discipulis et alfini dilectissimis. Sentetiae (Morales). 
D. Ioanni Licinio, Theologo et Poetae opiimo. Parašas: Ioan. 
Tostius Vratist. loanni Licinio Theologo et Poetae clarissimo. 
Parašas: Cyriac. Mollerus. Idem ad Lituanos. 


225 moraliniai posakiai, kurių kiekvienas turi glaustą tematinį 
pavadinimą, o kai kurie dar ir šaltinio nuorodą. Savotiškas eti- 
kos terminų žodynas, skirtas Yvijos arijonų m-los mokiniams. 
Atsispindi stoiškas, asketiškas dėstomų etinių principų kryp- 
tingumas, o kartu ir renesansinis žmogaus proto, mokytumo 
bei išsilavinimo aukštinimas. Moralinių normų laikymosi bū- 
tinumas grindžiamas religine visažinančio dievo baime, tačiau 
dauguma posakių išreiškia praktinę kasdieninio gyvenimo iš- 
mintį. 

MAB, Mi. 761. 

IOANNIS LICINII NAMYSLOVII AD FRATRES MINISTROS EVANGE- 
LICOS PRO ĮNEUNDA CONCORDIA, BREVIS ET SIMPLEX IMAPA- 
INEZIZ. <...> IANA LICINIUSA NAMYSLOWSKIEGO. DO BRACIEY 
MINISTROW EWANIELIKOW, KU PRZYIĘČIU ZGODY, KROTKIE Y 
PROSTE UPOMNIENIE. [JONO LICINIJAUS NAMISLOVSKIO TRUM- 
PAS IR PAPRASTAS PARAGINIMAS EVANGELIšKIESIEMS BROLIAMS 
MINISTRAMS DĖL SANTARVĖS SUDARYMO.] Neogardiae, 1597, 22+64 p. 


Dalys: Generosis et Clarissimis Viris, D. Andreae Volano, D. 
Ioanni Cisio, D. Dominico Obrinio, S. R. M. Secretariis, D. 
Martino Castellae Civi et Consuli Vilnensi, et D. Ioanni Cim- 
mermanno, Doctori Medico, coetus Evangelici Senioribus, Do- 
minis et amicis suis honorandis, et fratribus in Christo cha- 
rissimis. Dedikacija: Ich Moščia P. Jozeiowi Holowni, Sędziemu 
ziemskiemu Nowogrodzkiemu. Panu Theodorowi Jewtaszewskie- 
mu, Podsedkowi Nowogrodzkiemu. Panu Iwanowi Bace. Panu 
Adamowi Poczepowskiemu. Panu Marčinowi Onoszkowiczowi 
Potuianowi. Zboru Ewanielickiego w Nowogrodku Seniorom, 
moim laskawym Panom y dobrodzieiom. Pabaigoje: Dat. z No- 
wogrodka Dnia I. Novembra. Roku od narodzenia Syna Bože- 
go, 1597. Parašas: Jan Licinius Namystowski <...>. Jego M. 
Panu Iwanowi Bace, etc. memu Įaskawcovi y dobrodzieiowi 
wielkiemu. Parašas: Wašiley Zieūkowicž Cichinski. Laurentius 
Criscovius Senex, Ioanni Liceinio filio meo dilecto, Salutem in 
Domino. Tymoteusz Kužmicž Bratu milemu Janowi Licyniu- 
szowi zdrowia y biogoslawieūstwa zyczy. Moyses Buynowski 
Fratri Ioanni Licinio Salutem in Domino. Ioannis Licinii Namy- 
slovii. Ad Fratres Ministros Evangelicos Pro Ineunda Concor- 


187 


dia brevis et simplex Paraenesis, 1—32. Tekstas lygiagrečiai 
lenkų (kairėje) ir lotynų (dešinėje) kalbomis. 


Keliama reformatų susivienijimo prieš stiprėjančią kontrreior- 
maciją idėja. Tuo klausimu kviečiami į disputą evangelikų ir 
anabaptistų (naujakrikštų) atstovai, raginama įveikti esamus 
nesutarimus. Ginama religinė tolerancija, pasisakoma už sai- 
kingas religinės polemikos formas, už žmonių įtikinėjimo me- 
todą, prieš prievartinį religinių dogmų platinimą. Liečiama gė- 
rio ir žinojimo santykio problema. Remiamasi Šv. Raštu, kai 
kur — sveiku protu bei racionalizmu. Religiniu, moraliniu bei 
loginiu atžvilgiais priekaištaujama kalvinistų ministrams, tei- 
giamai atsiliepiama apie anabaptistus kaip rodančius gero el- 
gesio ir tikrojo tikėjimo pavyzdį. Stengiamasi nustatyti bendrą 
visų reformatų poziciją kristologijos klausimais. Tam, kad būtų 
išvengta susiskaldymo, raginama toleruoti kurį laiką bendroje 
bažnytinėje organizacijoje skirtingas pažiūras. Nagrinėjami meę- 
todologiniai Šv. Rašto interpretavimo klausimai. Kritikuojami 
kalvinistų autoriai (Chžastovijus) už išpuolius spaudoje prieš 
arijonus. Raikalaujama skirti atsitiktines klaidas nuo sąmonin- 
gų nusižengimų. Religinėje dogmatikoje pripažįstami paskuti- 
nis teismas, dievo vienatiškumas ir kreacionizmas, tačiau laiko- 
masi skirtingos nuomonės dėl dievo asmenų skaičiaus. Kristus 
laikomas dievo sūnumi, pripažįstama šv. dvasia, tačiau vėlgi 
jų esmės aiškinamos skirtingai. Veikalas yra svarbus šaltinis 
XVI a. pab.— XVII a. pr. Lietuvos arijonų pažiūroms pažinti. 


BCzK, Cim. 1451/I. MAB, Mt. 767. 


KATAAYZIZE TO IEST SKAZA TARCŽEY X. GRZEGORZA ZARNOWS- 
KIEGO, DUCHOWNĄ NIESLUSZNIE NAZWANEY. KTOREY SUMA NA. 
DRUGIEY STRONIE OPISANA. [NUVAINIKAVIMAS, TAI YRA PA- 
SMERKIMAS KUNIGO JURGIO ZŽARNOVSKIO „SKYDO“, NETEISINGAI 
PAVADINTO DVASINIU. JO ESME APRAšSYTA KITOJE PUSĖJE.] Dru- 
kowano. Naktadem uczciwego mgža w domu Panskim. Pana Hrehora Wilanta 
etc. 1596. 104-1034-2 S. 


Dalys: X. Grzegorz Zarnowski, wžiąwszy przed się mieysce 
Pawia šwietego, I. Cor: 8.4.5.6. O balwanie, y jedynym Bogu 
Oycu, y iedynym Panie Jezušie Chrystušie ( išdėstomas J. Žar- 
novskio kn. turinys). Ioannes Licinius Namyslovius stuga Jezu- 
sa Chrystusa ukrzyžowanego we Zborze Nowogrodskim. Cžy- 
telnikowi Chrystyafskiemu laski, pokoiu, mitošierdžia, z poz- 
naniem prawdy y otrzymaniem wiecžnego žywota, uprzeymym 
sercem žycžy. Od Boga Oyca y Pana naszego Jezusa Chrystusa 


188 


— 555550 i 


syna Oycowego (p. viršuje kartojasi antraštė: „Przedmowa do 
cžytelnika“.) KATAAYZIZ To iest, SKAZA Tarcžey X. Grzego- 
rza Zarnowskiego, duchowną niestusznie nazwaney, 1—3. Sto- 
wa Pawla šwigtego te są, 3—10. Pierwsza Cžęšč. Ješli Chrystus 
prawdžiwym wtasnym y wiecžnym Bogiem, iako y Očiec iego 
wiecžny, 11—69. Wtėra Cžęšč. Jestli iedynym Panem y Bogiem 
z Oycem Jezus Chrystus, albo iedney a nie rozdžielney natury 
bostwa y panowania, 70. Pierwsza rzecz. De identitate naturae 
et dominij, 70—75. Druga rzecž. De identitate naturae et domi- 
nij, 75—90. Rozwigzuie ieszcže dwie obiekcye X. Grzegorz, kto- 
re mu od naszych zadawane bywaią, y temu rozwigzaniu się 
przypatrzmy. Obiekcya pierwsza, 90—96. Obiekcya druga, 96— 
103. Zamknienie (baigiasi žodžiais: W Pokuniowie, 10. Septem- 
bra, Anno 1598. Bęedąc na Podlaszu w goščinie u Jego Mšči. 
Pana Piotra Kažimierskiego z Bibersteynu, etc.“). Piotr Blas- 
tusowicz, O slabey Tarcžy X. Grzegorza Zarnowskiego (eilės, 
nukreiptos prieš. J. Žarnouskį). 

Egzegetinio pobūdžio traktatas, kuriame polemizuojant su Žar- 
novskiu, nagrinėjami kristologijos klausimai. Kristus laikomas 
žmogumi. Reiškiamas nepasitenkinimas, kad kalvinistai nepri- 
tarė vienijimosi su arijonais idėjai, atmetė raginimus. Pasisa- 
koma už kultūringą disputų formą — be priešininko įžeidinėji- 
mų. Tiesos pagrindu bei kriterijumi pripažįstama Evangelija, 
kurią siūloma analizuoti, vadovaujantis sveiku protu ir logika. 
Pasisakoma už polemiką žodžių, posakių semantikos klausimais. 
Traktatas vertintinas kaip ryškus arijoniškojo racionalizmo pa- 
vyzdys. 


BCzK. MAB, Mt. 


VIRIDARIUM FLORUM. SEPTINGENTORUM OUINOUAGINTA: IN OUA. 
DRAGINTA CARMINUM GENERA REDACTORUM: ET SCHOLASTICAE 
INFORMATIONI, COMMUNIGOUE VITAE HUMANAE USUI ACCOMMO- 
DATORUM. WIRIDARZ KWIATKOW. KTORYCH IEST SIEDM SET Y 
PIECDŽIEšSIĄT, DO 5ZKOE Y DOMOW UCŽCIWYCH, BARZO POTRZEB- 
NE Y POŽYTECŽNE. [SEPTYNIŲ šIMTŲ PENKIASDEšŠIMTIES GELIŲ, 
SUSKIRSTYTŲ Į KETURIASDEšIMT EILIAVIMO RŪSIŲ IR DĖSTYMUI 
MOKYKLOSE BEI KASDIENINIAME ŽZMOGIšKAJAME GYVENIME 
NAUDOTIS PRITAIKYTŲ, GĖLYNAS.] Vilnae, Anno 4 nato Christo 1601, 
81180 p. 


Dalys: Arma Magnificorum et Generosorum Dominorum Kor- 
sak. 


Dedikacija: Generoso Ac Verė nobili omnibusąue virtutum or- 
namentis clarissimo viro, Domino Danieli Korsak, Eguiti Lit- 


189 


huano, etc. Domino et amico suo omni cultu observando. Rašy- 
ta: Neogardiae Cal. Iunij, Anno 1601. Parašas: I. L. N. Kreipi- 
masis į skaitytojus, kuriame nurodomos priežastys, paskatinu- 
sios išleisti naują, žymiai išplėsią moralinių posakių rinkinį: 
Candido Lectori. Eiliuota J. Okcelevijaus panegirika autoriui: 
In Viridarium Florum. Ioannes Occelevius. M. Buinovskio atlik- 
tas eiliuotas J. Okcelevijaus panegirikos vertimas į lenkų R.: 
Na Wirydarz Kwiatkow. Moyžesz Buynowski. Posakių tekstas: 
Flores Septingenti Guinguaginta. <...>. Kwiatki Ktorych iest 
šiedm set piečdžiešiąt, <...>, 1—180. Posakiai pagal eilėdaros 
rūšis suskirstyti į 40 skyrių. Kiekvieno skyriaus pradžioje duo- 
damas graikiškas eilėdaros rūšies pavadinimas ir jos schema 
pėdomis. Tekstas lotynų ir lenkų R. 


Naujas, papildytas „Kasdieniniame gyvenime visiems naudingų 
posakių“ leidimas. Atsispindi etinės autoriaus pažiūros, XVI a. 
pab.— XVII a. pr. praktinės moralės principai. Daugelis posa- 
kių perteikia religines arijonų pažiūras, pasitaiko visuomeninių, 
politinių reiškinių vertinimo. 

lot. 1 

603 

Lit: L. Szczucki, Jan Licinius Namystowski. Studium z dziejėw antytri- 
nitaryzmu litewskiego na przelomie XVI i XVII wieku, w: Studia nad aria- 
nizmem, pod red. L. Chmaja, W., 1959, s. 131—167. C. MNoAxokmas, 


Pedopmauna H Oo6mjecTBeHKHaA MBICJI> BenopyccuW M JlnTBhi (BTOpax noJOBH- 
Ha XVI — Hauajo XVII B.), Mancx, 1970. 


RB, C 





A. Varanavičius 


LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKšTYSTĖS METRASČIAI, 
Rašyti XIV. a. pab.— XVI a. senąja rusų (baltarusių) k. Maža 
žinių apie jų autorius, tikslų rašymo laiką ir vietą. Manoma, 
kad pirmasis, atskirai neišlikęs metraštis, įėjęs į Volynės me- 
traščio sąvadą, buvo parašytas Naugarduke. Plačiau žinomį 22 
metraščių nuorašai ir jų Iragmentai, pavadinimus gavę pagal 
nuorašų savininkų pavardę arba laikymo vietą. Vienų tyrinė- 
tojų jie vadinami lietuvių, kitų — vakarų rusų metraščiais. Ver- 
tinant pagal kilmę ir turinį, tiksliausia būtų juos vadinti LDK 
metraščiais. 

LDK metraščių rašymo pradžia siejama su Vytauto valdymo 
metais, su jo kova prieš Jogailą, siekiant laimėti didžiojo ku- 
nigaikščio sostą bei suvienyti Lietuvos feodalinę valstybę. 
Seniausias metraštis „Lietuviškos giminės pradžia“, vadinamas 


190 





taip pat dar „Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių kilmė“, „Didžiųjų 
Lietuvos kunigaikščių metraštis“, spėjama, buvo parašytas apie 
1393—98 Vytauto skundo (1390) prieš Jogailą pagrindu. Išvers- 
tas į lotynų k., jis buvo pridėtas prie Lietuvos Metrikos doku- 
mentų. Siame metraštyje pasakojama apie Lietuvos kunigaikš- 
čių kovą dėl valdžios nuo 1341 iki 1392, t. y. nuo Gedimino mir- 
ties iki Vytauto įsitvirtinimo valdžioje, pasakojimo centrą 
sudaro Vytauto viešpatavimas. Kitas su Vytauto valdymu tie- 
siogiai susijęs metraštis — „Pagyrimas Vytautui“. Jo pirma 
trumpiausioji redakcija parengta 1428 Smolenske. Vytauto val- 
dymo metais ir vėliau pasirodė taip pat kiti metraštiniai kūri- 
niai: „Pasakojimas apie Vytauto viešpatavimo pradžią“, „Pasa- 
kojimas apie Podolę“, „Pasakojimas apie karą tarp Žygimanto ir 
Švitrigailos“ ir kt. 

Išaugus Lietuvos valstybės poreikiams, prireikė metraštinių są- 
vadų. Jų žinomi Trumpasis, Platesnysis ir Platusis. 

Trumpasis sąvadas sudarytas apie 1446 LDK kultūros centre 
Smolenske. Turi 3 dalis: 1) XV a. pradžioje parengtą Maskvos 
metraščių sąvado santrauką; 2) Smolensko kunigaikštystės 
metraštį, apimantį 1395—1446 metus (daug vietos šiame met- 
raštyje užima Lietuvos valdovų veikla); 3) „Didžiųjų Lietuvos 
kunigaikščių metraštį“, apimantį 1341—1392 m. Vėlesnėse re- 
dakcijose pastebimas žinių apie Rusią mažėjimas. Jos pralei- 
džiamos, o į sąvado pradžią atkeliamas praplėstas ir papildytas 
„Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių metraštis“. Šis metraštis, 
kaip jau sakyta, siejamas su Vytauto pastangomis įsigalėti 
Lietuvoje, su jo vykdyta Lietuvos savarankiškumo gynimo po- 
litika. Jo genezė nėra visiškai aiški. Kai kurių tyrinėtojų nuo- 
mone pradiniu „Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių metraščio“ šal- 
tiniu visiškai įtikima laikyti didžiojo kunigaikščio kanceliarijos 
archyvą, visų pirma, diplomatinius Vytauto raštus ir laiškus, 
minėtąjį 1390 Vytauto skundą prieš Jogailą ir kitą panašią me- 
džiagą. Neatmestina prielaida, jog „Didžiųjų Lietuvos kuni- 
gaikščių metraščio“ rašytojas galėjo vadovautis taip pat ir tie- 
sioginiais paties Vytauto nurodymais. 

Platesnysis sąvadas, vadinamas „Lietuvos ir Žemaičių Didžio- 
sios Kunigaikštystės kronika“, sudarytas Vilniuje, veikiausiai, 
XVI a. antrame dešimtmetyje. Spėjamuoju sudarymo iniciato- 
riumi laikomas A. Goštautas. Platesniojo sąvado pagrindu su 
nežymiais pakeitimais ir papildymais panaudota trečioji Trum- 
pojo sąvado dalis — „Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių metraš- 
tis“. Naujai parašyta yra pradinė, arba legendinė, dalis, nu- 


191 


šviečianti Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki Gedimino 
valdymo. Jevrejinovo nuoraše dar, be to, įdėta legenda apie Al- 
girdo žygį į Maskvą. Platesnysis sąvadas, kaip ir Trumpasis, 
baigiasi 1545 įvykiais (Krasinskio ir Archeologinės draugijos 
nuorašai — 1514). Kai kuriuose nuorašuose liečiami ir vėlesni 
įvykiai, bet tai XVI a. vidurio prierašai. 

Platusis sąvadas, arba „Bychovco kronika“, sudarytas XVI a. 
trečiame dešimtmetyje, spėjama, A. Goštauto iniciatyva. Pa- 
vadintas XIX a. rankraščio savininko A. Bychovco pavarde, 
Jame remiamasi abiem ankstesniaisiais metraščių sąvadais, ku- 
rių tekstai vietomis paredaguoti ir papildyti. Daugiausia per- 
tvarkytas Vytauto valdymo (1405—30) periodas. Romėnų atsi- 
kraustymas atkeltas į mūsų eros V a. Įvykių aprašymas nuo 
1446 pratęstas iki 1506 metų. Pagrindinis dėmesys skiriamas 
Lietuvos užsienio politikai, vidaus klausimais domimasi ma- 
žiau. 

Visuose trijuose sąvaduose nesilaikoma griežtos chronologijos. 
Šalia istorinių žinių panaudojamos legendos, padavimai. Auten- 
tiškų šaltinių faktai jungiami su grožinės literatūros elementais, 
politine publicistika. 

LDK metraščiuose atsispindi feodalinės Lietuvos valstybės ideo- 
logija. Juose išreikštos valdančiųjų sluoksnių pažiūros į vals- 
tybę, į santykius su kaimynais, visuomeniniai idealai, krašto 
gerovės samprata. Svarbiausiu didžiųjų kunigaikščių bei kitų 
valdovų uždaviniu laikoma valstybės galios stiprinimas. Šitai 
ryšku aprašant politiškai aktualius praeities įvykius, parodant 
atskirų istorinių asmenų vaidmenį juose. Suverenių Lietuvos 
valstybės teisių gynimas persipynęs su patriotizmo ugdymu. 
Duodant atkirtį grobikiškiems kitų kraštų feodalų kėslams, at- 
remiant pastangas pažeminti Lietuvą ir jos valdovus, žadina- 
mas visuomenės pasididžiavimas savo tėvyne, jos praeitimi. 
Metraščiuose atsispindi visuomeninės politinės minties dinami- 
ka Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kova už valdžios 
autoriteto stiprinimą, jėgų vienijimo prieš išorės priešus svar- 
bos įsisąmoninimas. Iš esmės Platesnysis ir Platusis sąvadai — 
tai polemika su M. Miechovitos „„Lenkų kronika“ (1519), pir- 
mąja spausdinta lenkų istorija, tuos pačius istorinius įvykius 
nušviečiant palankia lietuviams šviesa. Nei tautinė, nei religi- 
nė problematika metraščiuose plačiau neliečiama. LDK metraš- 
čiai laikomi grožinės lietuvių literatūros bei istoriografijos už- 
uomazga. Jie laikytini taip pat ir visuomeninės filosofinės min- 
ties Lietuvoje apraiška. 


192 


1. TRUMPASIS SĄVADAS.— Monuoe cočpasKe pycckhx neTOnKCeI, T. XVII, 
3ananKnopycckKe neToOnHen, CTT6., 1907, c. 1—227. 

Nuorašai: CynpacabckHuk cmucoK, 1—84. YaapoBckuū  CNHCOK, 
85—124, Akanemnueckui cnucoK, 125—152. Cnucok rpaba Kpa- 
CHHCKOrO (BTOpax uacTb), 153—190. Bunenckni cnucoK, 191— 


204. JluToBcCKOMy poxy nownHoK, 205—218. Origo regis Iagyelo 
et Wytholdi ducum Lithuaniae, 219—226. 


Nušviečiama politinė Lietuvos valstybės istorija. Palankiai ver- 
tinant valstybės vienijimosi procesą, palaikomi Lietuvos didie- 
ji kunigaikščiai kovoje su kitais feodalais, pritariama jų poli- 
tiniams siekimams. Ginama Vytauto ir jo giminės teisė į LDK 
sostą, palankiai nušviečiamos Vytauto pastangos centralizuo- 
ti valdžią, sustiprinti LDK autoritetą. Smerkiamas bendravimas 
su vokiečiais. Pabrėžiamas Lietuvos savarankiškumas Lenkijos 
atžvilgiu. 

2, PLATESNYSIS SĄVADAS. NAETOMHKCELb BEJIHKOTOo KHA3bCTBA 
JIHTOBCbCKOTO H ŽKOMOHLBCKOTO. [LIETUVOS IR ZEMAIČIŲ 
DIDZIOSIOS KUNIGAIKšSTYSTĖS KRONIKA, — Monuoe co6paune pyc- 
ckAx NeTOnKceū, T. XVII, 3anajKopycckme aeronKcK, CIT6., 1907, c. 227— 


468; T. XXXII, Xponnku: Jiuromckaa »xMOūTCKAa4, H BBixoBųa. JieTonKcu: 
BapkynaGoBckai, Asepku K Mamųsiphoro, M., 1975, c. 15—127. 


Nuorašai: Cnucok rpaba KpacHuckoro (nepBaa uacTb), 227— 
238.Cnucok  ApxeonorKųeckoro o6iųecTB4, 239—294. Crncok 
rpaba Paunnekoro, 295—356. EspennoBckuK cnHcoK, 357—412. 
PoxocnoBKe BenHKHx KHug3e4 JluTOBCKOro Kkuax<ecTBa, 413—416. 
Moxsana BuTrosTy, 417—420. OabmesckuūA cnucoK, 421—468. 
XpoHuKa JHTOBCKAA H >xMOKTCKaa. BsiBOA H NMouaTOoK 0 BenH- 


KOM KHaxKecTBe JinTOBCKOM H ŽKMmoitTCKOM, OTKOJlb B3MOTJNUCA M 
noma, 15—127. 


Ginamas politinis Lietuvos savarankiškumas, atsispindi santy- 
kiai su Rusija, Lenkija, vokiečių ordinais, totoriais. Parodomas 
valstybės išaugimas XV a. antroje pusėje, įsigalėjimas rusų 
žemėse. Pritariama Lietuvos teodalų kovai, ginant LDK teises 
Lenkijos atžvilgiu, nors kartu jaučiama ir lietuvių-lenkų san- 
tykių švelninimo tendencija. Legendinėje dalyje pasakojama 
apie lietuvių diduomenės atsikraustymą iš Romos, Vilniaus 
įkūrimą, Vytauto kilmę. Įrodinėjamas Lietuvos valdovų ir di- 
dikų kilmės senumas ir garbingumas, tuo duodant atkirtį XV— 
XVI a. vokiečių sukurtai ir platintai versijai apie žemą jų kil- 
mę. Šios legendos tris šimtmečius gyvavo lietuvių istoriogra- 
tijoje, suvaidino tam tikrą vaidmenį XIX a. lietuvių nacionali- 
niame judėjime. 


7. 1021 193 


3, PLATUSIS SĄVADAS. XPOHHKA BBIXOBIJA. [BYCHOVCO KRONI- 
KA.| — Ilonuoe co6panue pycekux aeTonKuceū, T. XXXII, Xponaku: JinTom- 
Ckad H XMOKTCKaA, H Brixosua. JleTonucn: BapkynaGosckan, Asepku Hu [an- 
uipHoro, M., 1975, c. 128—173. Lietuviškas vertimas: Lietuvos metraštis. 
Bychovco kronika. Vertė, įvada ir paaiškinimus parašė Rimantas Ja- 
sas, V., 1971, 397 p. 

Ginama XV a. antrosios pusės — XVI a. pirmojo ketvirčio LDK 
santvarka, įteisinusi didikų oligarchijos ir jos politinio orga- 
no — Ponų Tarybos viešpatavimą, įrodinėjamas tos santvarkos 
amžinumas. Smerkiamos Žygimanto Kęstutaičio pastangos „vi- 
są bajorų luomą kruvinai išgalabyti, o mužikus — šuns krau- 
ją — iškelti“. Aukštinama Lietuvos bajorų kilmė. Iškeliamas 
Vytauto vaidmuo Žalgirio mūšyje, taip pat krikštijant žemai- 
čius. Siekiama pabrėžti patvirtintą sutartyse Lietuvos ir Lenki- 
jos lygiateisiškumą, atskleidžiama priešiška Lenkijos ponų po- 
zicija. Atsispindi lietuviu ir rusų feodalų suartėjimas, įvairia- 
kalbės „lietuvių tautos“, tėvyne laikančios LDK, iormavimasišs. 
Kronikai svetimas tautų ir tikybų priešpastatymas. Aprašant 
XVI a. pradžios karus su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste, pa- 
laikoma LDK. Ginamas jos teritorijos neliečiamumas, valsty- 
binis savarankiškumas. 


Lit; R. Salūga, Bychovco kronika.— „Lietuvos TSR Mokslų akademijos 
darbai», A serija, t. 1(6), 1959, p. 149—153. Xponuka BiixoBua. IMpenucno- 
BHe, KOMMeHTapHH K nepesoą H. Yaamuka, M., 1966. M. Jučas, Lie- 
tuvos metraščiai, V., 1968. Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vertė, įva- 
dą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas, V., 1971. 


J. Kudirka 


LIETUVOS STATUTAS, ieodalinės teisės kodeksas, veikęs LDK. 
Jį sudaro 3 redakcijos: I Lietuvos Statutas (1529), II Lietuvos 
Statutas (1566) ir III Lietuvos Statutas (1588). Visos redakci- 
jos parašytos senąja baltarusių k. 


I LIETUVOS STATUTAS. TMIPABA MHCAHBIE JĮAHbI MAHCTBY BE- 
JIHKOMyY KHA3bCTBY JIHTOBCKOMY, PYCKOMY, >XOMOKHTCKOMY 
H HHBIX YEPE3 HAACHEHALNIOTO MAHA JKHKTHMOHTA, 3 BOJKEE 
MHJIOCTH KOPO/IiA IMOJICKOTrOo BEJIHKOTO KHA434 JIHTOBCKO- 
Tr0 PYCKOTO TMPYCKOTO JKOMOHKHTCKOTO MA30BELIKOMOo LH 
HHBIX. [RASYTIEJI ĮSTATYMAI, SVIESIAUSIOJO PONO ZYGIMAN- 
TO, Iš DIEVO MALONĖS LENKIJOS KARALIAUS, DIDZIOJO LIETUVOS, 
RUSŲ, PRŪSŲ, ZEMAIČIŲ, MOZŪRŲ IR KITŲ KUNIGAIKšČIO, 5U- 
TEIKTI VALSTYBEI, DIDZIAJAI LIETUVOS, RUSŲ, ŽEMAIČIŲ IR KI- 
TŲ KUNIGAIKšTYSTEI.] — Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos 1529 metų 
Statutas. Vertė Jonė Deveikė, vertimą spaudai parengė, įžangą ir žody- 
nėlį parašė bei bibliografiją sudarė Aleksandras Plateris. Chicago, 


194 





1971, p. 31—129. Lietuviškas vertimas ien pat, p. 149—241]. Pirmoji publi- 
kacija: Zbior praw litewskich od roku 1389 do roku 1529. Poznan, 1641, s. 
141—394, 

II LIETUVOS STATUTAS. CTATYT BEJIHKOFrO KHAJKECTBA JIHTOB- 
CKOFO 1566 FOJA. IMOFHPABBĮ CTATYTOBBIE 1578 TO AA. [1566 METŲ 
LIETUVOS DIDZIOSIOS KUNIGAIKSTYSTĖS STATUTAS. STATUTO 
PATAISOS 1578 METAIS.| — <BpeMenuKKk  HMINMepaTOpCcKOTO  MOCKOBCKOTO 
OGMeCTBa KCTOPHK H ApeBHocTEKH poccužickux», KH, 23, 1855, c. 1—240, II! 
LIETUVOS STATUTAS —J. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, II t. 
- Tekstas, K., 1938, p. 1—506. Pirmoji publikacija: Craryr Benukoro KuaaTaa 
JlnToBCKOro OTB HaAcHefiuero rocnojapa KOpOnA ero MHAocTH JKakraMOHTa 
Tperero Ha Koponausių BL Kpakose BBlAGKHBIĖ poky 1588. 3anpuBuabėM Kopo- 
AA Ero MHJNOCTH APyYKOBaKHO B AoMy Mamonuuvos. B Buanu, 1588, 631 c. 


LDK įstatymų kodeksas, reikšmingas XVI a. visuomeninės 
minties paminklas. Atsispindi politinės vėlyvųjų Viduramžių 
Renesanso epochos doktrinos, teisinės valstybės samprata, pa- 
žiūros į valdovo ir piliečių santykius, plėtojama romėniškos kil- 
mės prigimtinės teisės idėja. Reiškiamos valstybės suverenite- 
to, rašytąja teise grindžiamo „protingo“ teisingumo idėjos. I 
Lietuvos Statute įteisinama vadovaujanti didikų padėtis LDK, 
sankcionuojama tradiciškai susiklosčiusi valdžios organizavi- 
mo ir valdymo sistema. Kodifikuojama valstybės, luomų, žemės, 
įpėdinystės ir globos, teismų, baudžiamoji teisė. II ir III Lietu- 
vos Statutai atspindi bajorijos įtakos visuomeniniame LDK gy- 
venime stiprėjimą. II Lietuvos Statute nustatoma bendra didi- 
kams ir bajorams teismų sistema, įstatymiškai apibrėžiamos ba- 
jorų pareigos ir teisės. Bajorijos seimas paverčiamas vieninte- 
liu valstybės įstatymų leidžiamuoju organu, aukščiausia val- 
džios instancija. Karaliaus valdžia nelaikoma nei paveldima, 
nei absoliučia. Pabrėžiamas valstybinis LDK nepriklausomumas 
ir savarankiškumas. Teisingumas grindžiamas „protingu“ įsta- 
tymu, kurio reali prasmė — ginti ir saugoti žemvaldžių feodalų 
gerovę. II Lietuvos Statutas pranoksta I sistemingumu, formu- 
lavimų aiškumu ir tikslumu. III Lietuvos Statutas galutine 
torma įtvirtino bajorijos viešpatavimą LDK. 14-oje jo skyrių 
detaliai aptariamos teisinės normos, liečiančios pačius įvairiau- 
sius LDK gyventojų santykius ir reikalus, tiksliai nustatyta ir 
apibūdinta baudžiavinė valstiečių priklausomybė. III Lietuvos 
Statute pastebimas priešiškas bajorų požiūris į miestų augimą, 
tolesnis didžiojo kunigaikščio bei didikų galios silpnėjimas, 
žymu antiunijinis nusistatymas. III Lietuvos Statutas galiojo 
iki 1840, ko! Lietuvoje buvo įvesti Rusijos įstatymai. 

Lietuvos Statutas, visos 3 jo redakcijos, pasižymi kūrybingumu, 
išmania kitų tautų (romėnų, vokiečių) teisės recepcija. Jį ruo- 


> 195 


šiant dalyvavo geriausi XVI a. LDK teisininkai. Antai I Sta- 
tuto  sudarytoju laikomas A. Goštautas, II Statuto rengėjų 
tarpe žinomi A. Rotundas, P. Roizijus, III Statuto rengimo gar- 
bė priklauso L. Sapiegai. XVI a. buvo išspausdintas tiktai III 
Lietuvos Statutas. I ir II Statutai paplito rankraštiniais nuora- 
šais ir vertimais. I Lietuvos Statuto šiuo metu plačiau žinomi 
9 (pagal kitus šaltinius — 11) nuorašai (Dzialinskio, Firlėjaus, 
Zamoiskio — senąja baltarusių k., Lauryno, Pulavų — lotynų 
k., Ališavos, Aušros Vartų, Svidzinskio — lenkų k.). II Lietu- 
vos Statuto be nuorašų senąja baltarusių k. priskaičiuojama 6 
lotyniški ir 25 lenkiški vertimai. Lietuvos Statutas — ryškus 
luominės teisės pavyzdys. Jis pagrįstas feodaline visuomeninių 
institucijų ir reiškinių samprata, LDK gyvavusiomis politinė- 
mis, teisinėmis, ekonominėmis idėjomis, tačiau daugeliu atž- 
vilgių telkia savyje ne tik klasinį, bet ir apskritai humanistinį 
turinį. Jis vertintinas kaip savitas LDK kultūros aktas, kaip 
reikšmingas idėjinis visuomenės gyvenimo tam tikrame jos iš- 
sivystymo lygyje normintojas ir tvarkytojas. 


Lit: T. Czacki, O litewskich i polskich prawach, o ich duchu, žrzėdiach, 
zwiazku i o rzeczach zawartych w pierwszem Statucie dla Litwy 1529 roku 
wydanem, t. 1—2, W., 1800—1801. I. Danitowicz, Rzut oka historyczny 
na prawodawstwo litewskie— „Pamigtnik naukowy“, t. 2, 1837, s. 235, 267. 
S. Ehrenkreutz, Štan badafn nad SŠtatutami Litewskimi, Wilno, 1924. 
J. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 1, d. 1—2, K., 1934—1936. 
Ksiega pamigatkowa ku uczczeniu czterechsetnej rocznicy wydania Pierwszego 
Statutu Litewskiego, Wilno, 1935. B. Muuera, Jlnronekud CraryT 1529 r. 
H ero HCTOYHHKA, B KH.: CTaTyT Bennkoro KuaxecTBa JinTroBckoro 1529 rona, 
Muuck, 1960, c. 13—30, A. Plateris, Pirmasis Lietuvos Štatutas, kn.: 
Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos 1529 metų Statutas, Chicago, 1971, p. 
9—29, C. JNTaayTrka, I Jinrosckui ČraTyT — bėojanbHHH Kkonekc Bėju- 
Koro KuaxecrBa Jiurosckoro, Ban»moc, 1974. V. Raudeliūnas, Romė- 
nų teisės recepcija Lietuvoje.— „Socialistinė teisė“, 1974, Nr. 3, p. 45—51. 


I. Vasilevskienė 


LINGEVIČIUS Reginaldas (Lingiewicz Reginaldus), filosofas 
dominikonas. 1784 Vilniaus dominikonų m-loje dėstė filosofiją ir 
matematiką. 1791 mokytojavo Paparčių dominikonų m-loje. Lin- 
gevičius yra vienas žymesniųjų Naujųjų laikų gamtos mokslo 
skleidėjų Lietuvoje, aukšto lygio gamtos tilosofijos paskaitose 
aiškino naujausius gamtamokslinius pasiekimus. 


PHYSICA GENERALIS IN USUM AUDITORIUM PHILOSOPHIAE CON- 
CINNATA DIEBUSĘUE JANUARIJ 1784 INITIATA. IN STUDIO GENE- 


196 








RAL! VILNENSI ORDINIS PRAEDICATORUM PER REVERENDUM PAT- 
REM LECTOREM REGINALDUM LINGIEWICZ PHILOSOPHIAE ET 
MATHESEOS PROFESSOREM. įĮBENDROJI FIZIKA, SKIRIAMA FILOSO- 
FIJOS KLAUSYTOJAMS IR PRADĖTA 1784 M. SAUSIO MEN. VILNIAUS 
PAMOKSLININKŲ ORDINO GENERALINĖJE STUDIJOJE, DĖSTYTA 
REVERENDO TĖVO LEKTORIAUS REGINALDO LINGEVICIAUS, FILO- 
SOFIJOS IR MATEMATIKOS PROFESORIAUS.] 113 f. 


Dalys: Prolegomena physicae, 3—4. Physica generalis. Disser- 
tatio prima de principis et communibus corporum proprietati- 
bus, 4—26. Dissertatio secunda de motu, 27—58, Dissertatio 
tertia de inertia vi et gravitate universali, 59—72. Dissertatio 
guarta de corporibus totalibus universum hoc constituentibus, 
72—104, Brėžiniai, 105—113. 


Rankraštinis filosofijos kursas. Bendrosios fizikos paskaitos. 
Dėstomos XVIII a. fizikos teorijos, kuriomis remiantis aiškina- 
mi mechaniniai, cheminiai ir kt. procesai. Plačiai aiškinama as- 
tronomija, taip pat ir J. Keplerio dėsniai, ginama M. Koperniko 
sistema. 


VUB, F 3—680. 


PHYSICA PARTICULARIS. IN USUM AUDITORUM PHILOSOPHIAE IN 
STUDIO GENERALI VILNENSI ORDINIS PRAEDICATORUM CONSCRIP- 
TA ATOUE EX RECENTIORIBUS PHILOSOPHIS CONFORMITER AD 
MENTEM DIVI THOMAE SELECTA. ANNO 1784 DIEBUS NOVEMBRIS 
INITIATA PER REVERENDUM PATREM LECTOREM REGINALDUM 
LINGIEWICZ PROTUNC PHILOSOPHIAE ET MATHESEOS PROFES- 
SOREM. [SPECIALIOJI FIZIKA. SKIRIAMA FILOSOFIJOS KLAUSY- 
TOJAMS, UŽRAŠYTA VILNIAUS PAMOKSLININKŲ ORDINO GENE- 
RALINĖJE STUDIJOJĘ IR IS DABARTINIŲ FILOSOFŲ DARNIAI 
IŠRINKTA PAGAL DIEVIšKOJO TOMO PAZIŪRAS. PRADĖTA 1784 M. 
LAPKRIČIO MĖN. REVERENDO TĖVO LEKTORIAUS REGINALDO LIN- 
GEVIČIAUS; TUOMETINIO FILOSOFIJOS IR MATEMATIKOS PROFE- 
SORIAUS.] 80 I. 


Dalys: Dissertatio prima. De statica fluidorum, 3—13. Disserta- 
tio secunda. De lumine et colore, 14—35. Dissertatio tertia. De 
igne, 36—51. Dissertatio guarta. De aere et agua, 51—63. Dis- 
sertatio guinta. De meteoris, 64—69. Dissertatio ultima. De ter- 
ra, 70—73. Brėžiniai, 74—80. 


Rankraštinis specialiosios fizikos paskaitų kursas. Aiškinami 
skysčių statikos ir dinamikos, šviesos, šilumos, elektros, mete- 
orologijos, magnetizmo reiškiniai. 

VUB, F 3—768. R. Plečkaitis 


197 


LISČINSKIS KAZIMIERAS (Lyszczyūski Kasimierz), 1634. 
III.4 Liščicos dvare Lietuvos Brastos vaivadijoje — 1689.11.30 
Varšuvoje, ateizmo pradininkas Lietuvoje. 1658 įstojęs į jėzuitų 
ordiną, apie metus mokėsi Krokuvos jėzuitų kolegijoje. 1660— 
64 Kališe studijavo retoriką, logiką, fiziką ir metafiziką. 1665 
dirbo Lietuvos Brastos kolegijos rektoriaus padėjėju. 1666 Lvo- 
ve studijavo teologiją. Išstojęs iš jėzuitų ordino, grįžo į tėviš- 
ke. 1669 išrinktas Melniko pastalininkiu. 1669 ir 1670 dalyvavo 
Lietuvos Brastos vaivadijos seimeliuose. Keletą kartų buvo 
renkamas delegatu į Varšuvos seimus: į elekcinį 1669, į 1672 
ir vėl į elekcinį 1674 seimą. 1682 išrinktas Lietuvos Brastos že- 
mės teismo pateisėju, vėliau Lietuvos Vyriausiojo tribunolo na- 
riu. Kaip karaliaus komisaras dalyvavo teismo byloje prieš jė- 
zuitus. 1686 už leidimą tuoktis giminėms buvo atskirtas me- 
tams nuo bažnyčios. Braclavo stalininkui J. Bžoskai pavogus 
veikalo „Apie dievo nebuvimą“ („De non existentia Dei“) ran- 
kraštį ir juo remiantis įskundus, 1687 buvo apkaltintas ateiz- 
mu, 1688 suimtas ir įkalintas bažnyčios kalėjime Vilniuje. Baž- 
nyčios teismui, kurį surengė Vilniaus vyskupas K. Bžostovskis, 
pasmerkus, 1689.II.15—1II.28 buvo teisiamas seimo teisme 
Varšuvoje. Pripažintas kaltu ir nuteistas mirties bausme — 
sudeginti gyvą ant laužo. Verčiamas atliko viešą išpažintį ir 
atsižadėjo savo įsitikinimų. Atsižvelgdamas į tai, karalius Ja- 
nas Sobieskis leido prieš deginant nukirsti galvą. Bausmė įvyk- 
dyta 1689.11.30 Varšuvos senamiesčio turgavietėje, autoriui 
viešai sudeginus savo rankraščius. 

Liščinskio pasaulėžiūra pagrįsta natūralistiniu XVII a. gamtos 
filosofijos materializmu. Jai būdinga monistinis požiūris į pa- 
saulį. Gamtą Liščinskis laikė esant vieninga visuma, jis atmetė 
teologinį atskirų gamtos savybių išskyrimą, priešpastatant jas 
gamtai kaip visumai ir kuriant tokiu būdu antgamtinės būty- 
bės — dievo suvokimą. Neigė dievo-kūrėjo buvimą, įrodinėda- 
mas, jog teologai prieštarauja patys sau, priskirdami dievui 
vienas kitą neigiančius atributus. Mėgino išaiškinti realias reli- 
gijos gyvavimo priežastis. Tvirtino, jog dievą yra sukūrusi pa- 
prasta ir neapsišvietusi liaudis, ne teologai. Pastarieji, pasak 
Liščinskio, remdamiesi liaudies sukurta dievo sąvoka, sukūrė 
religiją ir teologinę doktriną. Filosofiniuose teologų teiginiuo- 
se naudojamasi melaginga, chimeriška dievo ir kt. religinių 
sąvokų įgimtumo idėja. Liščinskis skyrė dvi pagrindines visuo- 
menines-psichologines religijos Iunkcijas: 1) stabdyti žmogaus 
proto galios vystymąsi; 2) padėti engti liaudį, pasitelkus pa- 


198 


galbon dievo baimę. Abi šios funkcijos turinčios palaikyti val- 
dančiųjų visuomenės sluoksnių autoritetą. Gindamas ateizmą, 
Liščinskis atmetė religinius prietarus. Visuomeninė ateizmo 
funkcija laikė išvaduoti liaudį nuo melagingos paguodos. Ate- 
istinės religinės pasaulėžiūros kritika, pradėta Liščinskio, buvo 
unikalus reiškinys XVII a. Žečpospolitos visuomeninės minties 
plėtotėje. Nors jos kūrėjas buvo vienišas, atitrūkęs nuo vals- 
tiečių masių, bajoriškas mąstytojas, vis dėlto jo padarytos išva- 
dos nesiribojo racionalistine teologinių koncepcijų prieštaravi- 
mų analize, bet siekė giliau, vedė prie visuomeninio religijos 
vaidmens svarstymo. Daugelis Liščinskio minčių artimos ateis- 
tinėms Antikos ir Renesanso mąstytojų (Ksenofano, Epikūro, 
Dž. Bruno, Dž. Vaninio, T. Kampanelos, P. Pomponacijo ir kt.) 
idėjoms. 

PIĘCČ FRAGMENTOW Z DZIELA „DE NON EXISTENTIA DEI“ KAZI- 
MIERZA ELYSZCZYNSKIEGO (WEDLUG REKOPISU BIBLIOTEKI KOR- 
NICKIEJ Nr. 443). [PENKI KAZIMIERO LIščINSKIO VEIKALO „APIE 
DIEVO NEBUVIMĄ“ FRAGMENTAI (Iš KURNIKO BIBLIOTEKOS 
RANKRASČIO Nr. 443)] — „Euhemer. Przegląd religioznawezy“, 1957, 
Nr. 1, s. 72—81. Publikavo: Andrzej Nowicki. Lietuviškas vertimas kn.: 
J. Jurginis, Istorija ir poezija, V., 1969, p. 130—131; t. p., Pasmerkimas, 
V., 1976, p. 138—139. 


Filosofijos istoriko A. Novickio surasti ir paskelbti veikalo 
„Apie dievo nebuvimą“ fragmentai. Jie buvo pridėti prie LDK 
instigatoriaus S. Kurovičiaus Zabistovskio kaltinamosios kal- 
bos, pasakytos seimo teisme Varšuvoje. I fragmente teigiama, 
jog teologai, priskirdami dievui „neįmanomus dalykus, atribu- 
tus ir apibrėžimus“, dirbtinai suskaldo gamtą, užtemdo žmo- 
gaus protą. II fragmente pažymima, jog dievo kūrėjas yra žmo- 
gus. Dievas — tai chimeriška būtybė, gyvuojanti prote. III frag- 
mente keliama mintis, kad religija ir tikėjimas yra netikinčių 
teologų išmonė dievo baimei skleisti. Loginės ar filosofinės 
teorijos apie dievo buvimą esančios melagingos, ateistinės — 
teisingos. IV fragmente pabrėžiama, kad tamsi liaudis, apgau- 
dinėjama prasimanymais apie tikėjimą ir dievą, nesutinka su 
išminčių tiesa ir gina savo pačios priespaudą. V iragmente tvir- 
tinama, kad žmonės negali protu patirti, ar dievo apreiškimas 
yra teisybė. Šio negalėjimo pasekmė — daugybės įvairių reli- 
ginių sektų egzistavimas, prieštaravimai ir abejonės, aiškinant 
Mozės knygą ir Evangeliją, atsiradimas žmonių, kurie, teisin- 
gai protaudami, įrodinėja dievo nebuvimą. Šių fragmentų ne- 
žinojo M. Malinovskis ir A. Pšezdzeckis, paskelbę kitą kaltina- 


199 


mosios kalbos variantą (ž.: „Mowa Symona Kurowicza instyga- 
tora w. ks. lit. przy sprawie ateisty Kazimierza Lysczynskiego 
podsędka brzeskiego na sejmie warszawskim miana, dnia 15 
lutego, 1689 roku“, kn.: „Zrzodia do dziejėw polskich, wydawa- 
ne przez Mikolaja Malinowskiego į Alexandra 
Przezdzieckiego“, t. 2, Wilno, 1844, s. 434—449). 


SUPPLIKA ELYSZCZYNSKIEGO PODSĘDKA BRZESKIEGO PISANA DO 
KROLA J. M. Z WIEZENIA Z WILNA 1688. [NUOLANKIAUSIAS LI5- 
CINSKIO, BRESTO PATEISĖJO, PRASYMAS, RAŠYTAS JO MALONY- 
BEI KARALIUI Iš KALĖJIMO VILNIUJE 1688 M.] — Zrzėdia do dzie- 
jūw polskich, wydawane przez Mikotaja Malinowskiego i Ale- 
xandra Przezdzieckiego. T. 2, Wilno, 1844, s. 449—453. 


Prašymas karaliui Janui Sobieskiui. Prašoma pasigailėti, ap- 
saugoti nuo įtūžusių vyskupų, perduoti bylą seimo teismui. Mė- 
ginama pasiteisinti dėl veikale „Apie dievo nebuvimą“ dėstytų 
ateistinių minčių. Nurodoma, jog: 1) rašęs ne prieš dievą, bet 
prieš melagingus dievo esmės įrodymus; 2) dėstytos ateistinės 
mintys esančios ne jo, bet tų filosofų, kurie nepagrįstai įrodinė- 
ja, abejoja ar neigia dievo buvimą; 3) jo paties mintys esančios 
skundėjo iškraipytos; 4) veikalą rašęs sau, tai nesąs griežtas 
pažiūrų išdėstymas. Nurodoma, jog gyvenęs kaip dera geram 
krikščioniui. Prisipažįstama nusikaltus drąsa tyrinėti objektą, 
kuris neprieinamas jo minčiai. 


Lit: J. Jurginis, Kazimieras Lyščinskis — ateizmo pradininkas Lietu- 
voje, V., 1957. B. Pamų, Kasumup Jisiuįuuckui — ;KepTBA pėJKrHO3KoroO 
H3yBepcTBa. — «ExxeroAnuk Mysea HcTOpHH pennrHM M aTeH3MAa», T. 3, 
1959, c. 173—198. E. Meškauskas, K. Lyščinskio pasaulėžiūros klau- 
simu.— „Mokslas ir gyvenimas“, 1961, Nr. 4, p. 33—35. H. AxekcmToO- 
BHų, BllawomMuūca aTeHcT H MaTepuanucT XVII Bexa, B KH.: H3 HcTOpHH 
(bunocobcKož m  OGieCcTBeHKUO-nOJIHTHYeCKOH | MBichu | Benopycchu, Muncx, 
1962, c. 270—285. A. Nowicki, Aparatura pojęciowa rozwažan Kazimierza 
Lyszczynskiego (1634—1689) o religii i stosunkach migdzy ludžmi.-— „Eu- 
hemer. Zešzyty Filozoficzne“, 1962, Nr. 3, s. 53—81. T. s, Studia nad 
Lyszczyfūskim, tamže, 1963, Nr. 4, s. 22—83. T. s., Wyklady o krytyce re- 
ligii w Polsce, W., 1965, 


E. Vasileuskis 


LOSEVSKIS Stanislovas (Losiewski Stanislaus), 1657.V 8 
Lenkijoje — 1706.IV.15 Varšuvoje, filosofas, teologas jėzuitas. 
1685 baigė Vilniaus un-to teologijos [-tą. Kražiuose, Pultuske, 
Varšuvoje ir Vilniaus un-te dėstė poetiką bei retoriką. Varšuvos 
jėzuitų kolegijoje dėstė filosofiją. 1690—93 dėstė filosofiją Vil- 
niaus un-te, 1695—98 ir 1701—02 ten pat — teologiją, buvo fi- 


200 


losofijos f-to dekanas. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filoso- 
fijos magistras (1690), teologijos daktaras (1695). 


Philosophia. [Filosofija] Vilniaus un-tas, 1692—93, 166 f. 


Dalys: Philosophia naturalis, 3—132: Disputatio secunda. In 
duos libros Aristotelis De ortu et interitu seu De generatione 
ct corruptione, 3—56. Disputationes in libros tres De anima, 
36—132. Disputationes in libros Metaphysicorum anno Domini 
1693, 133—156. Tractatus meteorologicus in guartuor libros 
Aristotelis Meteororum, 157—166. 

Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės gamtos filosofijos 
ir metafizikos paskaitos. Problemos aiškinamos plačiai, seka- 
ma nominalistinėmis pažiūromis. Metatizikos paskaitose detaliai 
kritikuojama idealistinė modalizmo koncepcija. Psichologijai 
skirtoje fizikos dalyje aiškinama R. Dekarto sukurtoji reflekso 
koncepcija ir kai kurie kt. Naujųjų laikų gamtos mokslų pasie- 
kimai. 

VUB, F 3—2192. 


Lit; R. Plečkaitis, Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje, V., 


1975. 
R. Plečkaitis 


LUKAUSKIS Ciprijonas (Lukauskis Cyprionas), Troškūnų kle- 
bonas, 1797 parašęs pamokslų rinkinį. 

PAMOKSLAS ISZ PRISAKIMU DIEWA APE PAVINASCIAS GTWENIMA 
KRIKSCIONISZKA. PER KUNIGA CYPRIONA EUKAUSKI PLEBONA 
TRASZKUNU SURASITAS METUSIJ CHRYSTUSA 1797, 407 p. 

Dalys: Prakalba pas malona skaytitoi, I—II. Pamokslai, 1—310. 
Kiti pamokslai, maldos, katekizmo dalykai, krikščioniškosios 
moralės priedermės, 311—379. Biblijos dogmų aiškinimas, 380— 
401. Pamokslų priedai. 401—407. 

Teoriniu požiūriu svarbiausias yra pirmasis pamokslas, kuriame 
aiškiai sekama Naujųjų laikų filosofijos išplėtota prigimtinės 
moralės koncepcija. Autoriaus žodžiais tariant, įstatymai, arba 
prisakymai, skirstomi į prigimtinius, dievo nustatytuosius ir 
pasaulietiškuosius (t. y. valdžios nustatytuosius). Jų privalo 
laikytis visi. Prigimtiniais įstatymais laikomi tie, kuriuos at- 
skleidžia pats žmogaus protas ir kurie esą įgimti, įrašyti į šir- 
dį. Kai prigimtiniai, dievo nustatytieji ir pasaulietiškieji įsta- 
tymai susiduria taip, jog jų visų kartu laikytis negalima, tai 
pirmenybė teiktina prigimtiniams įstatymams, jie yra svarbiau- 
sieji, pirmaeiliai — tokią išvadą Lukauskis daro tikriausiai dėl 


201 


šviečiamosios žilosofijos įtakos. Kituose pamoksluose teisinama 
socialinė nelygybė: dievas lėmęs vieniems būti aukštesniais, ki- 
tiems — jų pavaldiniais. Baudžiauninkams prisakoma sąžinin- 
gai dirbti, melstis už ponus. Kita vertus, pasisakoma prieš bau- 
džiavos kraštutinumus, tvirtinama ponų priedermė rūpintis bau- 
džiauninkais, būti atlaidiems, palengvinti baudžiauninkų darbą 
ir geriau už jį atlyginti. Pavaldiniai gali nepaklusti ponų įsaky- 
mams tada, kai jiems įsakoma daryti tai, kas prieštarauja pri- 
gimties ir dievo įstatymams. 


VUB, F 1—D 654. R. Plečkaitis 


LUKOšEVIČIUS Pranciškus Stanislovas (Lukaszewicz Fran- 
ciscus Stanislaus), Vilniaus un-to filosofijos f-to absolventas, 
1686 išleidęs filosofijos tezes. 


THESES PHILOSOPHICAE GĘUAESTIONIBUS OECONOMICIS ET MI- 
LITARIBUS ACCOMODATAE, SUB AUSPICIIS PERILLUSTRIS AC 
MAGNIFICI DOMINI IAROSLAI ALEXANDR!I DE KRZETUSZOWO 
WAWRZECKI NOTARII TERRESTRIS BRACEAWIENSIS AD TRIBUNAL 
M.D.L. DEPUTATI IUDICIS A GENEROSO DOMINO FRANCISCO STA- 
NISLAO EUKASZEWICA AA. LL. ET PHILOS. BACCALAUREO, META- 
PHYSICAE ET POLITICAE AUDITORE, PRO SUPREMA PHILOSOPHIAE 
LAUREA IN PUBLICAM DISPUTATIONEM PROPOSITAE. PRAE- 
ESIDE R. P. CHRISTOPHORO EOSIEWSKI SOC. IESU AA. LL. ET PHIL- 
LOSOPHIAE MAGISTRO, EIUSDEMĘUE PROFESSORE ORDINARIO IN 
ALMA ACADEMIA VILNENSI EIUSDEM SOCIETATIS. ANNO DOMINI 
1686 MENSE IUNIO. [FILOSOFIJOS TEZĖS, SKIRTOS EKONOMIKOS 
IR POLITIKOS KLAUSIMAMS, GLOBOJANT SVIESIAUSIAJAM IR 
PRAKILNIAUSIAJAM  PONUI BRACLAVO ZEMĖS NOTARUI, LIETU- 
VOS DIDŽIOSIOsS KUNIGAIKŠTYSTĖS TRIBUNOLO TEISĖJUI JAROS- 
LAVUI ALEKSANDRUI Iš KZETUSOVO VAVZECKIUI, VIESAM DIS- 
PUTUI IšDĖSTYTOS KILMINGOJO PONO PRANCISKAUS STANISLO- 
VO LUKOšEVIČIAUS, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS BAKA- 
LAURO, METAFIZIKOS IR POLITIKOS KLAUSYTOJO, AUKŠšČIAUSIA- 
JAM FILOSOFIJOS LAIPSNIUI ĮGYTI. VADOVAUJANT REVERENDUI 
TĖVUI JĖZUITUI KRISTUPUI LOSEVSKIUI, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR 
FILOSOFIJOS MAGISTRUI IR TO PATIES DALYKO ORDINARINIAM 
VILNIAUS JĖZUITŲ AKADEMIJOS PROFESORIUI. 1686 VIEŠPATIES 
METAIS BIRŽELIO MĖNESĮ.] 20 p. 


10 ekonomikos tezių dėstomi scholastinės moralės filosotijos 
dalies, vadinamosios ekonomikos, bendriausi teiginiai. Yra kartu 
ir 5 gamtos filosofijos tezės, iliustruojamos pavyzdžiais iš ka- 
ro praktikos. Įrišant ekonomikos tezės sumaišytos su gamtos 
filosofijos tezėmis. 


MAB, = R. Plečkaitis 


202 


LUKOŠEVIČIUS Steponas Kazimieras (Lukaszewicz Stepha- 
nus Casimirus), 1655.IX.20 Joniškyje — 1710.VIII.15 Ilūkstėje, 
filosofas jėzuitas. 1677 baigė Vilniaus un-to filosofijos [-tą lais- 
vųjų mokslų ir filosofijos magistro laipsniu. 1689—92 Kražių 
kolegijoje dėstė filosofiją. Buvo Kauno jėzuitų rezidencijos vir- 
šininkas. 

THESES PHILOSOPHICAE SUB AUSPICIIS CAELORUM TERRARUM- 
OUE REGINAE DEI PARAE VIRGINIS MARIAE, PROPUGNATAE A 
STEPHANO EUKASZEWICZ AA. LL. ET PHILOSOPHIAE BACC. ME- 
TAPH. AUD. PRO SUPREMĄ PHILOSOPHIAE LAUREA. PRAESIDE R. 
P. IOANNE SCHWANG S. J. AA. LL. ET PHILOSOPHIAE DOCTORE, 
EJUSDEMOUE IN ALMA UNIVERSITATE VILNENSI SOCIETATIS IESU 
ORDINARIO PROFESSORE. ANNO A VIRGINIS PARTU 1677 MENSE 
IUNIO DIE 18. VILNAE. [FILOSOFIJOS TEZES, GLOBOJANT DAN- 
GAUS IR ZEMĖS KARALIENEI, DIEVUI PRILYGSTANČIAI MERGE- 
LEI MARIJAI, GINAMOS LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS BAKA- 
LAURO, METAFIZIKOS KLAUSYTOJO STEPONO LUKOšEVIČIAUS 
AUKSČIAUSIAJAM FILOSOFIJOS LAIPSNIUI!I ĮGYTL. VADOVAUJANT 
REVERENDUI TĖVUI JĖZUITUI JONUI šVANGUI, LAISVŲJŲ MOKSLŲ 
IR FILOSOFIJOS DAKTARUI IR TO PATIES DALYKO PROFESORIUI. 
1667 MERGELĖS KŪDIKIO METAIS BIRŽELIO MĖNESIO 18 DIENĄ 
VILNIUJE.] 24 p. 


Viso dėstoma 50 tezių: 9 logikos, 36 gamtos filosofijos, 5 meta- 
fizikos. Tvirtinami bendriausi scholastinės filosofijos teiginiai. 
Gamtos filosofijos tezės skelbiamos iš visų šią discipliną suda- 
rusių traktatų. 


L-17 


MAB,—-— 
182 


R. Plečkaitis 


Val 


MACHVICAS Placidas (Machwic Placidus), filosofas, teologas 
dominikonas. 1690—93 Vilniaus dominikonų m-lojeę dėstė filo- 
soliją, vėliau Paparčiuose ir Vilniuje — teologiją. 

PHYSICA SEU PHILOSOPHIA NATURALIS. IUXTA INCONCUSSAM 
ANGELICI DOCTORIS DIVI THOMAE ARUINATIS DOCTRINAM IN- 
CEPIT VILNAE FRATER PLACIDUS MACHWIC ORDINARIUS HUIUS 
CURSUS PROFESSOR ORDINIS PRAEDICATORUM ANNO DOMINI 
1692 DIE 18 SEPTEMBRIS. [FIZIKA, ARBA GAMTOS FILOSOFIJA. PA- 
GAL NEPAJUDINAMĄ ANGELIšKOJO DAKTARO, DIEVIšKOJO TOMO 
AKVINIECIO DOKTRINĄ PRADĖJO VILNIUJE BROLIS PLACIDAS 
MACHVICAS, ORDINARINIS SIO KURSO PAMOKSLININKŲ ORDINO 
PROFESORIUS, 1692 VIESPATIES METAIS RUGSĖJO 18 DIENĄ.] 200 f. 
Dalys: Prooemium, 1—8. Prima pars philosophiae naturalis. De 
ente mobili in communi, 8—157. Secunda pars philosophiae na- 
turalis complectens libros Aristotelis De caelo, 158—181. Trac- 
tatus de meteoris. In guatuor libros Aristotelis Meteororum, 
182—200. 

Rankraštinis scholastinės gamtos filosofijos paskaitų Kursas, 
1692—93 skaitytas Vilniaus dominikonų m-loje. Tomistinė gam- 
tos filosofija dėstoma, remiantis idealistine modalizmo koncep- 
cija. Materija laikoma visiškai pasyvia, gryna galimybe. Trak- 
tate „Apie dangų“ pateikiama šiek tiek astronomijos žinių. 


VUB, F 3—2224. R. Plečkaitis 


MARCINKEVIČIUS Viktoras (Marcinkiewicz Vietorinus), fi- 
losofas, teologas dominikonas. 1695—96 Paparčių dominikonų 
m-loje dėstė filosofiją. Nuo 1698 dėstė teologiją Derečine. 

CURSUS PHILOSOPHICUS. IUXTA MENTEM ANGELICI PRAECEPTO- 
RIS DIVI THOMAE AOUINATIS TRADITUS AB ADMODUM REVEREN- 
DO PATRE PHILOSOPHRIAE PROFESSORE FRATRE VICTORINO MAR- 
CINKIEWICZ. SCRIPTUS PER FRATREM FRANCISCUM ROŽYNSKI IN 
STUDIO FORMALI POPORCENSI ANNO 1695. [FILOSOFIJOS KUR- 


204 


SAS. PAGAL ANGELISKOJO MOKYTOJO, DIEVISKOJO TOMO AKVI- 
NIEČIO PAZIŪRAS DĖSTYTAS REVERENDO TEVO, FILOSOFIJOS 
PROFESORIAUS, BROLIO VIKTORO MARCINKEVIČIAUS.  UZRASY- 
TAS BROLIO PRANCIšŠKAUS ROŽINSKIO PAPARCČIŲ FORMALIOJOJE 
STUDIJOJE 1695 METAIS.] 454 p. 

Dalys: Prooemium, 1—2. Dialectica, 2—69. Philosophia rationa- 
lis, 71—454. 

Rankraštinis seholastinės logikos paskaitų kursas. Dėstoma to- 
mistinės tradicijos dvasia. 


VUB, F 1—D 645. R. Plečkaitis 


MARKVARTAS Jokūbas (Marguart Iacobus), 1583 Prūsijoje — 
1658.1II.5 Varšuvoje, filosofas, teologas jėzuitas. 1605 baigė 
Vilniaus un-to filosofijos, 1611 — teologijos f-tą. Jėzuitų kole- 
gijose dėstė matematiką. 1613—16 Vilniaus un-te dėstė filoso- 
fiją, 1617—18 — matematiką, o paskui iki 1623 — teologiją. 
Vilniaus un-to teologijos daktaras (1623). Darbavosi Varšuvo- 
je, buvo karaliaus rūmų dvasininkas. Markvartas, vienas Žy- 
mesniųjų scholastinės filosofijos atstovų, stengėsi supažindinti 
studentus su Renesanso gamtos mokslais. 


PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Vilniaus un-tas, 1615—16, 223 I. 


Dalys: Guaestiones peripatheticae ad tres libros Aristotelis De 
anima, 1—155. Guaestiones peripatheticae ad libros Metaphy- 
sicorum Aristotelis. Anno 1616 die 10 aprilis, 156—223, 


Rankraštinis scholastinės gamtos filosofijos ir metafizikos pa- 
skaitų kursas. Tai pirmieji iki šiol žinomi išlikę gamtos Iiloso- 
fijos ir metafizikos kursai, dėstyti Lietuvos m-lose. Gamtos ti- 
losofijoje tėra psichologijai skirtoji dalis. Aiškinamos Renesan- 
so anatomų ir fiziologų koncepcijos, ypač A. Vezalijaus, kurio 
anatomijos atlasą Markvartas demonstravo studentams. Plačiai 
tiriami metafizikos klausimai. 

VUB, F 3—2016. 


Lii.: R. Plečkaitis, Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje, V., 
1975, 
R. Plečkaitis 


MICHALOVSKIS Pranciškus (Michatowski Franciscus), ?— 
1752.11.10 Vilniuje, filosofas pranciškonas. 1716—17 dėstė filo- 
sofiją Kauno pranciškonų m-loje, 1718—19 — Nesvyžiuje. 


EURIPUS IMMENSAE PROFUNDITATIS ARISTOTELICAE SAPIENTIAE 
AB IPSO NUPER SOPHORUM DUCE ARISTOTELE MENSUS NUNC 


205 


DEMUM IN CAUNENSI INSULA FELICITER <..> PROPOSITUS PER 
PATREM FRATREM FRANCISCUM MICHALOWSKI MINORITUM. [NE- 
ISMATUOJAMOS ARISTOTELINĖS IšMINTIES GILYBĖS EURIPAS, 
SEKANT PATIES AUKščČIAU MINĖTO IšMINČIŲ VADO ARISTOTELIO 
PAŽIŪROMIS, TIK DABAR KAUNO MIESTE LAIMINGAI <..> IšDĖS- 
TYTAS TĖVO BROLIO PRANCISKAUS MICHALOVSKIO, PRANCISKO- 
NO.] 1716—17, 884-2084-72 p. 


Dalys: Oratio prooemialis in rationalem Aristotelis philosop- 
hiam, 3—6. Prologus dialectices, 7—88. Arctos philosophica sive 
rationalis philosophia. Philosophantis inter irrationalia Beth- 
leem verbi micans ethesiis ac seraphicis Iasonibus philosophico 
in Eurypo navigantibus refulgens in Caunensi insula demons- 
trata auctore patre fratre Francisco lectore actuali philosophiae. 
Anno ab ortu novi solis iustitiae 1717 die 2 mens januarii, 1— 
208. Promontorium bonae spei ad naturalem theologiam meta- 
physicem scilicet post emensos spinosae logicae calles, post 
superatos Eurypi colles seraphicae aspiranti juventuti in con- 
ventu principe Radviliano Nesv. ad S. Cath. Vil. Anno a Virgi- 
nis partu 1718 die prima novembris, 1—70. Index rerum, 71— 
72. 

Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės logikos paskaitos, 
skaitytos Kauno pranciškonų m-loje. Remiamasi pranciškonų 
teoretikais. Kartu su šiomis paskaitomis įrištos metafizikos pa- 
skaitos, skaitytos 1718—19 Nesvyžiuje. 


VUB, F 3—1213. R. Plečkaitis 


MICKEVIČIUS Adomas (Mickiewicz Adam), 1798.XII.24 Zao- 
sėje — 1855.XI.26 Konstantinopolyje, rašytojas. Baigęs Naugar- 
duko g-ją, 1815—19 studijavo Vilniaus un-te, iš pradžių gamtos 
ir matematikos, vėliau literatūros ir laisvųjų Menų f-te. Buvo 
vienas Filomatų d-jos steigėjų. 1819—23 mokytojavo Kaune. 
Ryšium su filomatų byla 1823 suimtas, 1824 ištremtas į Rusi- 
ją. 1824—29 gyveno Peterburge, Odesoje, Maskvoje. 1829 išvy- 
ko į V. Europą, gyveno Vokietijoje, Italijoje, Šveicarijoje, nuo 
1832 — daugiausia Paryžiuje. 1839—40 dėstė romėnų literatūrą 
Lozanos un-te. 1840—44 Paryžiaus Collėge de France dėstė sla- 
vų literatūrą. Prasidėjus italų išsivaduojamajam karui, 1848 
nuvyko į Romą, kur suorganizavo lenkų legioną kovai su Aust- 
rija. Nuo 1852 dirbo Paryžiaus Arsenalo b-koje. Prasidėjus Kry- 
mo karui, 1855 Konstantinopolyje organizavo lenkų dalinius 
kovai su Rusija. Greta poetinės kūrybos, kuria pelnė didžiausią 
šlovę, Mickevičius plačiai reiškėsi ir kitose visuomeninio kultū- 


206 


rinio gyvenimo srityse. Įsijungęs į Filomatų d-jos veiklą, 
parašė virš dvidešimt referatų organizaciniais d-jos klausimais, 
paliko recenzijų bei literatūros kritikos straipsnių. Aktyviai da- 
lyvavo visuomeniniame emigracijos gyvenime. Vadovavo Lietu- 
vos ir Rusijos žemių d-jos literatūros skyriui. 1833 redagavo 
laikraštį „„Pielgrzym Polski“, paskelbė pluoštą politinių straips- 
nių. Paliko istorinių darbų ir mokinių užrašytas garsiąsias 
„Slavų literatūros“ paskaitas. Vertė į lenkų ir prancūzų k. 1849 
redagavo tarptautinį demokratinės pakraipos laikraštį „Tribu- 
ne de Peuples“, kur paskelbė keliasdešimt straipsnių. Filosoli- 
nėmis pažiūromis, pirmiausia istorijos filosofija, Mickevičius 
atstovavo romantiškajam mesianizmui, buvo vienas pagrindi- 
nių jo reiškėjų. Mesianistine filosofija, išaugusia iš Lietuvos— 
Lenkijos istorijos tragizmo pergyvenimo (valstybės žlugimo ir 
ypač 1830—31 sukilimo pralaimėjimo), pakilo iki visuotinių 
žmonijos istorijos, jos dabarties ir ateities apmąstymų. Neigia- 
mai vertindamas europietišką Naujųjų laikų civilizaciją, atme- 
tė visą vertybių sistemą (parlamentarizmą, liberalizmą, oficia- 
liąją bažnyčią, teisę, politinę ekonomiją, filosofiją ir kt.). Protą 
laikė destruktyvia jėga, deformuojančia visuomenės gyvenimą. 
Tuo vadovaudamasis, griežtai neigė racionalizmą, veiklos ir 
mąstymo racionalizavimą. Iškėlęs intuiciją kaip vienintelį tikrą 
pažinimo šaltinį, kvestionavo diskursyvinio pažinimo vertę ir 
juo besiremiančias filosofijos sistemas. Konstatuodamas bei 
aiškindamas europietiškos civilizacijos nuosmukį, žmonijos at- 
gimimą siejo su nauju dieviškuoju apreiškimu. Grindė lenkų 
tautos, vėliau lenkų ir prancūzų tautų mesianistinę misiją, ku- 
rią siejo su išskirtinėmis asmenybėmis. 

KSIĘGI  NARODU POLSKIEGO I PIELGRZYMSTWA POLSKIEGO. 
[LENKŲ TAUTOS IR LENKŲ PILIGRIMYSTES KNYGOS] — A. Mic- 
kiewicz, Dziela, t. VI, cz. II, W., 1955, s. 5—60. Pirmoji publikacija: 
Ksiegi Narodu Polskiego i Pielgrzymstwa Polskiego. W Paryžu <...> 
1832, 123+1/ 5. 


Dalys: Ksieęgi narodu polskiego od początku šwiata až do umęc- 
zenia narodu polskiego, 7—17. Ksiegi pielgrzymstwa polskiego, 
18—60. 


Skelbiamos mesianizmo idėjos. Žmonijos istorija traktuojama 
kaip pakilimų ir nuosmukių kaita. Pakilimai — tai dieviškojo 
apreiškimo epochos, nuosmukiai — nutolimas nuo apreiškimo 
tiesų. Kritiškai vertinama Europos civilizacija, jos racionalisti- 
nis kryptingumas, atsidavimas puikybei, materialinei gerovei, 


207 


prekybai. Idealizuojami Viduramžiai. Skelbiamas naujo dieviš- 
kojo apreiškimo artėjimas. Aiškinama mesianistinė lenkų tau- 
tos misija, išvedant žmoniją į atgimimo kelią. 


LITERATURA SEOWIANSKA, [ĮSLAVŲ LITERATŪRA] — A. Mickie- 
wicz, Dziela, t. VIII, Kurs pierwszy, Pėtrocze I, W., 1955, s. 1—359; t. 
IX, Kurs pierwszy, Pėtrocze II, W., 1955, s. 1—236; t. X, Kurs drugi, W., 
1955, s. 1—425; t. XI, Kurs trzeci i czwarty, W., 1955, s. 1—511. Pirmoji 
publikacija:  L'Ėglise officielle et Ie Messianisme par Adam Mickie- 
wicz. I. (Cours de littėrature slave du Collėge de France (1842—1843). 
Publiė d'aprės les notes stėnographiėes. Premiere partie. Littėrature et 
Philosophie). A Paris, 1845, XII ++548 p. L'Eglise et le Messie par Adam 
Mickiewicz. II. (Cours de littėraturė slave du Collėge de France 
(1843—1844). Publiė d'aprės les notes stėnographiėes. Deuxiėme Partie. 
Religion et Politigue). A Paris, 1845, XV+304 p. Les Slaves. Cours pro- 
fessė au Collėge de France par Adam Mickiewicz et publiė d'aprės 
les notes stėnographiėes. Tome premier: Les pays slaves et Ia Pologne. 
Histoire et Littėrature (1840—1841). Tome deuxiėme: Les pays slaves et 
la Pologne. Histoire, Littėrature et Politigue (1841—1842). Tome troisiėme: 
La Pologne et la Messianisme, Histoire, Littėrature et Philosophie (1842). 
Tome guatriėme: L'Eglise officiėlle et la Messianisme. Philosophie et Re- 
ligion (1842—1843). Tome cinguiėme: L'Ėglise et le Messie (1843—1844). 
Paris, 1849, 4+1114+/44194-1 p, 41450 p., 4+376 p, XII 4+548 p., XII + 
304 p. 


Pilniausia ir brandžiausia Mickevičiaus mesianistinės filosofi- 
jos apraiška. Kritikuojama europietiška civilizacija, jos insti- 
tucijos ir dvasinis gyvenimas. Lenkų tautos mesianistinė misi- 
ja, skelbta „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygose“, pa- 
keičiama slavų ir prancūzų tautų mesianizmu. Kolektyvinis na- 
cionalinis mesianizmas papildomas išrinktųjų asmenybių mesia- 
nizmu. 


UWAGI NA MARGINESIE DZIEE SPINOZY. [PASTABOS SPINOZOS 
RASTŲ PARASTESE] — A. Mickiewicz, Dzieia, t. XIII, W., 1955, 
s. 145—163. Pirmoji publikacija: Notatki pobrzežne na egzemplarzu dziel 
pošmiertnych Spinozy, w: Žywot Adama Mickiewicza. Podiug zebranych 
przez  siebie materyalėw oraz Zz wlasnych wspomnieth  opowiedzial 
Witadyslaw Mickiewicz. T. III, w Poznaniu, 1894, Dodatek, s. 
XXXIV-—XLVIII. 


Žiupsnelis pastabų apie B. Spinozos filosofiją, veikiausiai pa- 
naudotų ruošiant slavų literatūros paskaitas. 

CZEOWIEK RELIGIJNY — REFORMATOR. [RELIGINIS ŽMOGUS — 
REFORMATORIUS.] — A. Mickiewicz, Dzieta, t. XIII, W., 1955, s. 


28—65. Pirmoji publikacija: L'homme religieux rėiormateur. — “La Tri- 
bune des Peuples“, 1849, Nr. Nr. 5, 6, 25, 32. 


208 


R. Emersono paskaitos „Žmogus reformatorius“, paskelbtos JAV 
žurnale „The Dial“ (1841, Nr. 1, p. 523—538), laisvas vertimas. 
Įterpta užuominų apie tuometinės Prancūzijos padėtį, įvestos 
naujos sąvokos (revoliucija, socializmas), sustiprinančios po- 
litinį paskaitos skambesį. 
Lit: M. Kridl, Mickiewicz i Lamennais, W., 1909. S. Szpotaūski, 
Adam Mickiewicz i jego epoka, t. 1—3, W., 1921—22. V. Mykolaitis — 
Putinas, Adomas Mickevičius ir lietuvių literatūra, V., 1935. W. Wein- 
traub, Literature as Prophecy, 's-Gravenhage, 1959. Z. Steianowska, 
Historia i profecja, W., 1962. A. Walicki, Filozofia a mesjanizm, W., 
1970. T. s., Adama Mickiewicza prelekcje paryskie, w: Polska mys! filozo- 
ficzna i spolėczna, t. 1, W., 1973, s. 216—272. 

S. Tunaitis 


MIKULSKIS Dominikas (Mikulski Dominicus), 1628 Lietuvo- 
je — 1686.VI.12, filosofas, teologas jėzuitas. Kašau, Nesvyžiaus, 
Rioselio ir Gardino jėzuitų kolegijose dėstė retoriką, 1674—77 
Kražių kolegijoje — filosofiją. Paskui Vilniaus un-te, Kražiuose 
ir Gardine dėstė teologiją. 1679—82 Vilniaus un-te dėstė ka- 
nonų teisę, Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos magist- 
ras (1679). 

ORGANUM ARISTOTELIS SIVE DISSERTATIONES DE UNIVERSA 
LOGICA. ANNO DOMINI 1674 13 NOVEMBRIS. SUB REVERENDO 
PATRE DOMINICO MIKULSKI. [ARISTOTELIO „ORGANONAS“, ARBA 
SAMPROTAVIMAI APIE VISĄ LOGIKĄ. 1674 VIEŠPATIES METAIS 
LAPKRIČIO 13 D. DĖSTĖ REVERENDAS TĖVAS DOMINIKAS ML- 
KULSKIS.] Kražių jėzuitų kolegija, 1674—75, 182 f. 

Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas. Remiamasi 
tradiciniais jėzuitų teoretikais, tame tarpe ir M. Smigleckio pa- 
žiūromis. Pirmoji logikos dalis — dialektika — neišliko. 


MAB, F 40-RS—-822. R. Plečkaitis 


MILKEVIČIUS (Milkiewicz, Onuphrius 4 S. Josepho), Vilniaus 
trinitorių kolegijos filosofijos f-to absolventas, 1765 išleidęs Ii- 
losofijos tezes. Šv. Juozapo Onufrijus yra jo vardas trinitorių 
ordinę. 


PROPOSHMTIONES EX UNIVERSA PHILOSOPHIA SANCTISSIMO RE- 
DEMPTORI JEZU NAZARENO IN ECCLESIA ANTECOLLENSI AD VIL- 
NAM GRATIIS ET MIRACULIS CLARISSIMO DEDICATAE. GUAS IN 
COLLEGIO VILNENSI ORDINIS EXCALCEATORUM SANCTISSIMAE 
TRINITATIS DE REDEMPTIONĘ CAPTIVORUM P. FR. ONUPHRIUS 
A S. JOSEPHO EJUSDEM ORDINIS RELIGIOSUS SUB ASSISTENTIA 
P. F. DIONYSII A S. ANTONIO FACULTATIS PHILOSOPHICAE PRO- 
FESSORIS PUBLICE PROPUGNAVIT ANNO 1765. [VISOS FILOSOFI- 


209 


JOS TEIGINIAI, VILNIAUS ANTAKALNIO BAZNYČIOJE DEDIKUOJA- 
MI SVENČIAUSIAJAM ATPIRKEJUI JEZUI NAZARETIEČIUI, ISGARSĖ- 
JUSIAM MALONĖMIS IR STEBUKLAIS. KURIUOS VILNIAUS BASOJO, 
SVENČIAUSIOS TREJYBĖS BELAISVIŲ IšPIRKIMO ORDINO KOLE- 
GIJOJE VIEšAI GYNĖ TO PATIES ORDINO VIENUOLIS, TĖVAS BRO- 
LIS SV. JUOZAPO ANUPRAS, PADEDANT FILOSOFIJOS FAKULTETO 
PROFESORIUI, TĖVUI BROLIUI SV. ANTANO DIONYZUI 1765 ME- 
TAIS.] Vilnae, Typis S.R.M. Monachorum Basilianorum, 13 p. 


Tezės greičiausiai gintos filosofijos laipsniui įgyti. Viso 73 te- 
zės, visiškai sutampančios su kitų šios kolegijos absolventų — 
Novačkevičiaus (Sv. Jokūbo Blazijaus) ir Sv. Kristupo Jono te- 


4 L— 18. ., 2 
: MAB, kd 
zėmis AB SiTe"! VUB, Zl TAS 


VUB, IV—30980. R. Plečkaitis 





MISIŪNAS (Missiuna, Antonin a S. Ioanne Elcemosynario), 
1708.1V.7 — ?, filosofas trinitorius. 1724 įstojo į trinitorių or- 
diną, gaudamas kitą varda — šv. Jono Krikštytojo Antanas. 
1775 Vilniaus Antakalnio trinitorių kolegijoje dėstė filosofiją. 
Paskui dėstė iilosofiją Oršoje. 

PHILOSOPHIA ECLECTICA RATIONALIBUS VETERIS PLERUMOĘGUE 
TAMEN RECENTIORUM PHILOSOPHORUM PLACITIS ACCOMODATA 
SENTENTIIS ET EXPERIMENTIS ILLUSTRATA. DICATA IN COLLEGIO 
ANTECOLLENSI AD VILNAM ORDINIS EXCALCEATORUM SSS TRINI- 
TATIS A PATRE FRATRE ANTONINO A S. IOANNE ELCEMOSYNARIO 
PHILOSOPHIAE PROFESSORE ACTUALI SUIS RELIGIOSIS ALUM- 
NIS. TRADITA 1775. [EKLEKTINĖ FILOSOFIJA, SUDERINTA SU SE- 
NŲJŲ AUTORIŲ ĮRODYMAIS, TAČIAU DAUGIAUSIA SU DABARTINIŲ 
FILOSOFŲ NUOMONĖMIS, AIšKINAMA PAGAL JŲ PAŽIŪRAS IR 
EKSPERIMENTUS. DĖSTĖ VILNIAUS ANTAKALNIO TRINITORIŲ KO- 
LEGIJOJE TĖVAS BROLIS SV. JONO KRIKSTYTOJO ANTANAS, AK- 
TUALUSIS FILOSOFIJOS PROFESORIUS, SAVO KRUOPšTIESIEMS 
MOKINIAMS. DĖSTYTA 1775.) 


Dalys: Brevis introductio in philosophiam, 1—6. Logica, 6— 
176. Metaphysica <...> in Collegio Orsanensi 1776, |—332. 


Rankraštinis logikos paskaitų kursas. Naujųjų laikų logikos 
koncepcijos derinamos su scholastinėmis pažiūromis. Kartu įriš- 
tos Misiūno metalizikos paskaitos, 1776 skaitytos Oršos trini- 
torių kolegijoje. 

VUB, F 3—1197. R. Plečkaitis 


k 


MYKOLAS LIETUVIS (Michalo Lituanus, Michalonis), tikras 
vardas — Vaclovas, Mikalojaus sūnus XV a. pab. Maišiagalo- 


210 


je — apie 1560, lietuvis, pasiturintis bajoras, katalikas, teisės 
žinovas, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių kanceliarijos lotynų kal- 
bos skyriaus raštininkas Žygimanto I ir II laikais, prityręs dip- 
lomatas, humanistinės krypties publicistas. Seniau buvo klaidin- 
gai spėjama, jog Mykolo Lietuvio pseudonimu rašė LDK dip- 
lomatas Mykolas Tiškevičius. Manoma, kad universitetinį 
išsilavinimą jis įgijo Krokuvos universitete. Su diplomatinėmis 
misijomis lankėsi Kryme (1542—43), Maskvoje (1536—37 ir 
1555—56). Valdė žemes Maišiagaloje, Rudaminoje, buvo Medi- 
ninkų laikytojas, Skirsnemunės ir Raseinių vietininkas. 1548—50 
Mykolas Lietuvis parašė pasaulietišką traktatą apie lietuvių, 
maskvėnų ir totorių papročius, kuriame griežtai kritikavo įvai- 
rias visuomeninio LDK gyvenimo negeroves, pasisakė už hu- 
maniškesnių, demokratiškesnių santykių bei valdymo metodų 
įvedimą, ragino mokytis iš kitų šalių laimėjimų ir pažangos. 
Visas traktatas neišliko. Mūsų dienas pasiekė 1615 Bazelyje 
paskelbtos ištraukos. Iš jų atsiskleidžia didelė autoriaus erudi- 
cija, lotynų, lietuvių ir rusų kalbų mokėjimas, geras lietuvių 
bei kaimyninių tautų gyvenimo pažinimas, teisinė bei politinė 
patirtis. Matyti, kad autorius buvo artimas Lietuvos didžiojo 
kunigaikščio dvarui žmogus. Visuomeninės iilosofinės Mykolo 
Lietuvio pažiūros susiformavo veikiamos krikščioniškos filo- 
sofijos, humanistinių Renesanso idėjų ir iš dalies Reiormaci- 
jos. Jas charakterizuoja valstybinio LDK patriotizmo propagavi- 
mas, romėniškos lietuvių kilmės koncepcija, didžiojo kunigaikš- 
čio Vytauto veiklos ir laikų idealizavimas, teisingumo, morali- 
nio taurumo, klasikinės Antikos kultūros ir papročių aukštini- 
mas. Idėjos, kurias propagavo Mykolas Lietuvis, skatino nacio- 
nalinės lietuvių savimonės formavimąsi. 

MICHALONIS LITUANI, DE MORIBUS TARTARORUM, LITUANORUM 
ET MOSCORUM, FRAGMINA  DECEM, MULTIPLICI HISTORIA RE- 
FERTA. [MYKOLO LIETUVIO DESIMT [VAIRAUS ISTORINIO TURI- 
NIO FRAGMENTŲ APIE TOTORIŲ, LIETUVIŲ IR MASKVĖNŲ PAPRO- 
CIUS.) — Mykolas Lietuvis, Apie totoriu, lietuvių ir maskvėnų pa- 
pročius, V., 1966, p. 71—114. Lietuviškas vertimas ten pat, p. 23—70. Pir- 
moji publikacija: Michalonis Lituani De moribus Tartarorum, Litu- 
anorum et Moschorum, Fragmina X. multiplici Historia referta. Et, Johan. 
Lasicii Poloni De Diis Samagitarum, caeterorumą. Sarmatarum, et fal- 
sorum Christianorum, Item de religione Armeniorum. Et de initio Regiminis 
Stephani Batorij. Nunc primum per I. Iac. Grasserum, C. P. ex Manuscripto 
Authentico edita. Basileae, Apud Conradum Waldkirchium. M. DC. XV. 
(1615), p. 1—41. 


MAB, Mt. 823. 
211 


Kritiškas LDK ir kaimyninių šalių lyginimas, iškeliant aikštėn 
ir smerkiant LDK gyvenimo, valdymo, papročių neigiamybes, 
skatinant šalinti jas, kviečiant rūpintis valstybės bei visuome- 
nės gerove. Atsispindi politinės, teisinės, ekonominės, etinės 
pažiūros, praktinė Renesanso epochos gyvenimo filosofija. Pro- 
paguojama demokratizmas, humanizmas ir patriotizmas, siūlo- 
ma stiprinti teisingumą ir dorovę. 
Lit: M. Liubavskis, Kas buvo Mykolas Lietuvis, XVI a. viduryje para- 
šęs traktatą „Apie Totorių, Lietuvių ir Maskvėnų papročius“, kn.; Myko- 
las Lietuvis, Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius, V., 1966, 
p. 124—133, I. Jonynas, „Fragmentų“ autorius, ten pat, p. 115—124. 
J. Jurginis, Epochos pažiūros ir idėjos, ten pat, p. 9—16. 
C. Cokon. Hnen ryManHB3Ma B MHpoBO33penuu Muxanna THmKeBuųa, B 
KH.; [poGneMEI OGiecTBeHHBIx HaykK, MuncK, 1970, c. 199—204. C. Cokon, 
CoNnalbHO-NO01HTHYeCKHe HAcaJ5 M. TumrkeBKųa, B Ku: T.C., CouHoJjorHue- 
CkaA 1 NMOJHTHYeCKaA MhiCAb B BelopyccuH Bo II nonoBune XVI Beka, Muncx, 
1974, c. 35—63. J. Ochmanski, Michalon Litwin i jego traktat o zwyc- 
zajach Tatarow, Litwinow i Moskwicinėw z polowy XVI wieku.— „Kwar- 
talnik historvezny“, 1976, Nr. 4, s. 765—783. 

A. Varanavičius 


MOCARSKIS Raimundas (Mocarski Raymundus), filosofas, te- 
ologas dominikonas. XVII a. pab. Paparčių dominikonų m- 
loje dėstė filosofiją, 1693 — ten pat teologiją. 

LOGICA. [LOGIKA.] Paparčių dominikonų m-la, XVII a. pab., 117 f. 


Dalys: Dialectica, 1—16. Philosophia rationalis iuxta mentem 
divi Thomae Aguinatis angelici doctoris inchoata in studio for- 
mali Poporcensi. Comparata vero labore et sudore admodum 
reverendi patris fratris Raymundi Mocarski, sacrae theologiae 
lectoris sapientissimi ordinarii professoris philosophiae in eo- 
dem studio formali. Scripta autem per me fratrem Albertum Mi- 
chatowski ordinis Praedicatorum absolutum sacrae Romanae 
ecelesiae pro tunc philosophum, 17—117. 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas. Filosofiniai 
logikos klausimai aiškinami tomistinės filosofijos požiūriu. 
VUB, F 3—1178. R. Plečkaitis 


MODZELEVSKIS Zacharijas (Modzelewski Zacharias), 1648. 
XI. 4 Mozūrijoje — 1710.VII 3 Nesvyžiuje, filosofas jėzuitas. 
1682 baigė Vilniaus un-to teologijos f-tą. Gardine, Naugarduke, 
Vilniaus un-te, Polocke ir Plocke dėstė poetiką, retoriką, Var- 
šuvoje — filosofiją. 1685—88 Vilniaus un-te dėstė filosofiją, 


212 


16839—91 — etiką. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos 
magistras (1685). Išleido religinio turinio raštų. 

TRACTATUS POLITICUS DUABUS SUIS PARTIBUS, DUOBUS LIBRIS 
TERTIO NEMPE ET OUARTO POLITICAM ARISTOTELIS CORRESPON- 
DENS. GUARUM UNA VARIAS FORMAS ET STATUS IMPERIORUM 
PROPONIT, ALTERA GUALEM OPORTEAT ESSE CIVEM REIPUBLI- 
CAE OSTENDIT. [POLITIKOS TRAKTATAS, DVIEM SAVO DALIMIS 
ATITINKANTIS ARISTOTELIO „POLITIKOS“ DVI KNYGAS, BŪTENT, 
TRECIĄJĄ IR KETVIRTĄJĄ, KURIŲ VIENA AIšSKINA ĮVAIRIAS VALS- 
TYBIŲ FORMAS IR SANTVARKAS, KITA PARODO JOS REIKALINGU- 
MĄ VALSTYBĖS PILIEČIUI.Į Vilniaus un-ias, 1688—91, 127 f. 
Rankraštinis filosofijos kursas, kuriame moralės filosofija su- 
tapatinama su politika, nagrinėjama Lietuvos ir Lenkijos bei ki- 
tų šalių valstybinė santvarka. Remiantis scholastine Aristotelio 
politinės teorijos interpretacija, stengiamasi pateisinti Lietuvos 
ir Lenkijos politinę santvarką. 


VUB, F 3—1390. 


PRAELECTIONES POLITICAE. [POLITIKOS PASKAITOS.] Vilniaus un- 
tas, 1691, 13 t. 

Dalys: De monarchia seu regno, 137—144. In guatuor libros D. 
Iustiniani commentarius una cum explicatione variorum iurium 
praesertim vero iuris municipalis plurimarum civitatum Regni 
Poloniae et Magni Ducatus Lithvaniae seu Marderburgici, 145— 
150. 


Rankraštinis filosofijos — scholastinės politikos paskaitų kur- 
sas, kur politinės teorijos požiūriu nagrinėjama Lietuvos ir Len- 
kijos valstybinė santvarka. 

VUB, F 3—2005, f. 137—150. 

LOGICA. [LOGIKA.] Vilniaus un-tas, 1865—66, 164 f. 

Dalys: Introductio ad logicam seu dialectica, 1—29. Logica 
Aristotelis Stagiritae principis philosophorum seu philosophia 


rationalis. Tradita in Alma Universitate Vilnensi anno 1685, 
30— 164. 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas. Aiškinami 
tradiciniai scholastinės logikos klausimai. 


VUB, F 3—2096. 


TRACTATUS PRIMUS PHYSICUS IN ARISTOTELIS OCTO LIBROS PHY- 
SICORUM GUATUOR DE CAELO GUATUOR DE METEORIS. ANNO 
INCARNATAE IN TERRIS SAPIENTIAE 1686 DIE 2 SEPTEMBRIS. 
[PIRMASIS FIZIKOS TRAKTATAS APIE ARISTOTELIO ASTUONIAS 


213 


„FIZIKOS“, KETURIAS „APIE DANGŲ“, KETURIAS „APIE METEO- 
RUS“ KNYGAS. 1686 IŠMINTIES PASAULYJE ĮSIKŪNIJIMO METAIS, 
RUGSĖJO 2 DIENĄ.] Vilniaus un-tas, 213 f. 


Dalys: Prooemium, 1—2. Tractatus primus physicus, 2—203. 
Tractatus secundus physicus in guatuor libros De caelo, 203— 
213. 


Rankraštinis scholastinės gamtos tilosofijos paskaitų Kursas. 
Aiškinami tradiciniai scholastinės lizikos klausimai. Traktato 
„Apie meteorus“ nėra. 


VUB, F 3—2042. R. Pleckaitis 


MOIGIS Mykolas (Moygis Michael), Vilniaus un-to filosolijos 
f-to absolventas ir teologijos f-to studentas, 1690 išleidęs ti- 
losotijos tezes. 


THESES ETHICO-POLITICAE DE SOCIETATE HUMANA TAM DOMES- 
TICA GUAM CIVILI NEC NON DE CTETICA ATOUE CHRYSICA ID EST 
GOUAESTUARIA AC USU REI FAMILIARIS TAM AD DOMESTICAE 
OUAM AD CIVILIS SOCIETATIS CONSERVATIONEM NECESSARIA, 
HONORI ILLUSTRIS AC M.D. DNI IOANNIS BIEGANSKI MARES- 
CHALCIDAE ET DAPIFERI BRACEAVIENSIS, CAPITANEI CZERNATI- 
CENSIS, PRAEFECTI CONGREGATIONIS SUB TITULO IMMACULATE 
CENCEPTAE VIRGINIS, DIGNISSIMI, ATĘŲUE LITERARUM IN ALMA 
ACADEMIA VILNENSI STUDIOSI, DICATAE AC DEFENSAE AB ERU- 
DITO AC NOBILI DNO MICHAELE MOYGIS AA. LL. ET PHILOSOP- 
HIAE MAGISTRO, SACRAE THEOLOGIAE ETHICESOUE AUDITORE, 
CONGREGATIONIS MAXIMAE PRAESIDE ASSISTENTE SIBI, R. P. ZA- 
CHARIA MODZELEWSKI, S.J. AA. LL. ET PHILOSOPHIAE MAGIST- 
RO, ORDINARIO IN DICTA UNIVERSITATE POLITICES PROFESSORE, 
IBIDEMĘUE SCHOLARUM PRAEFECTO. ANNO DEI NATURAE HU- 
MANAE SOCIATI 1690. [ĮETIKOS-POLITIKOS TEZĖS APIE NAMŲ BEI 
PILIETINĮ VISUOMENISKUMĄ <..>, SKELBTOS BEI GINTOS MO. 
KYTO IR KILMINGO PONO, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS 
MAGISTRO, SVENTOSIOS TEOLOGIJOS IR ETIKOS KLAUSYTOJO 
MYKOLO MOIGIO, GLOBOJANT DIDZIAJAI KONGREGACIJAI, PADE- 
DANT REVERENDUI TĖVUI JĖZUITUI, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILO- 
SOFIJOS MAGISTRUI ZACHARIJUI MODZELEVSKIUI, MINĖTO UNI- 
VERSITETO ORDINARINIAM POLITIKOS PROFESORIUI IR TEN PAT 
MOKYKLŲ PREFEKTUI. 1690 DIEVO SU ZMOGIšKĄJA PRIGIMTIMI 
SUSIJUNGIMO METAIS.] Vilnae Typis Academicis, 48 p. 


Už šias tezes Vilniaus un-tas suteikė Moigiui laisvųjų mokslų 
ir filosofijos magistro laipsnį. Skelbiamos 9 plačiai argumentuo- 
tos tezės. Nagrinėjami šeimos, namų ūkio, tėvų ir vaikų santy- 
kiai, vergovės institucija. Nors iš esmės laikomasi teologizuoto 
aristotelizmo, tačiau visuomenės kilmė bandoma aiškinti natū- 


214 


raliomis priežastimis, teigiama, jog į bendruomenę žmonės 
jungėsi, skatinami savisaugos jausmo. 
L—17 
AB, 1100 
MORIKONIS Karolis (Morikoni Carolus), 1693.IX.1 Ukmergė- 
je —1752.V.2 Varšuvoje, filosofas, teologas įėzuitas. Kilęs iš 
apsigyvenusių Lietuvoje italų didikų šeimos. 1716 baigė Vil- 
niaus un-to filosofijos f-tą. 1723—25 Varšuvos jėzuitų kolegi- 
joje ir 1728—31 Vilniaus un-te dėstė Iilosofiją. Paskui un-te 
dėstė teologiją, buvo Pultusko ir Varšuvos kolegijų rektorius. 
Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaras (1728), 
teologijos daktaras (1733). 


LOGICA. ĮLOGIKA) Vilniaus un-tas, 1728—29, 164 į. 


Dalys: Summulae dialecticae seu introductio in logicam, 3—22. 
Pars prima cursus philosophici. Logica seu philosophia ratio- 
nalis dicta Orgonum Aristotelis. Anno Domini 1728 die 6ta 
mensis novembris. In Alma Academia Vilnensi Societatis Jesu, 
53—164, 

Scholastinės logikos paskaitos. Remiamasi viduramžių logikos 
autoritetais bei jėzuitų ordino teoretikais. Pagrindinis dėmesys 
skiriamas filosofinių logikos klausimų aiškinimui: logikos ob- 
jekto, abstrahavimo, skirtingybės, predikabilių, Aristotelio kate- 
gorijų. Universalijos aiškinamos konceptualistiškai. 


Liublino dvasinės seminarijos b-ka, Rkp. 411. Mi. VUB. 
R. Plečkaitis 


R. Plečkaitis 


2 


NARBUTAS Kazimieras (Narbutt Kazimierz), 1738.1.3 Dokuda- 
ve arba Krupoje — 1807.11.17 Radzivoniškėse, filosofas, peda- 
gogas pijoras, visuomenės veikėjas. 1755—57 mokėsi Pinsko 
pavieto Liubiešovo pijorų sem-joje, 1757—59 Dambrovicų (Dub- 
rovicų) pijorų kolegijoje. 1759 Vilniaus pijorų kolegijoje pradė- 
jo studijuoti filosofiją ir matematiką. Paskui išvyko į Romą, 
kur gavo dvasininko šventinimus. Grįžęs nuo 1764 Dambrovi- 
cų pijorų kolegijoje dėstė filosoliją, istoriją, retoriką, prancuū- 
zų k., buvo šios kolegijos rektorius. 1767—71 Vilniaus pijorų 
kolegijoje dėstė filosofiją, buvo šios kolegijos rektorius. Kaip 
Lietuvos didiko vaikų auklėtojas, važinėjo su jais į užsienį, 
bendravo Paryžiuje su enciklopedistais. 1774—94 gyveno Var- 
šuvoje, darbavosi Edukacinės komisijos vadovėlių rengimo d- 
joje. Narbutas — vienas žymesniųjų Lietuvos racionalistų, pa- 
sisakęs už mokslų dėstymą gimtąja kalba. 


LOGIKA CZYLI ROZWAZANIA Y ROZSĄDZANIA RZECZY NAUKA 
WEDEUG KTOREY KAŽDY MA WE WSZYSTKIM PRAWDY DOCHO- 
DZIC Y STREDZ SIĘ FAESZU. ZEBRANA PRZEZ X. KAZIMIERZA NAR- 
BUTTA SZKOL POBOŽNYCH. [LOGIKA, ARBA SAMPROTAVIMO IR 
SPRENDIMO MOKSLAS, PAGAL KURĮ KIEKVIENAS VISUOMET TURI 
PRIEITI TIESĄ IR IšVENGTI KLAIDŲ. PARENGTA PIJORO KUN. KA- 
ZIMIERO NARBUTO.į W Wilnie, w Drukarni J.K. M. y Rzeczypospolitey 
XX. Szkol Pobožnych. R. 1769, 144-15046 s. 


Dalys: Dedykacya, 1—8. Przedmowa, 9—14. Poprzedzająca 
wiadomosc, 1—28. Logiki częsc I. O wyobraženiu rzeczy na 
mysli, zdaniu, y wnoszeniu įedno z drugiego, 29—74. Logiki 
częsc II. O dochodzeniu prawdy, y prawidtach do tego potrzeb- 
nych, 75—139. Przydatek do logiki. O wolnošci filozoticzney, 
140—150. Regestr, 1—5. Approbatio, 6. 


Pirmasis logikos vadovėlis Lietuvos m-loms, parašytas ne 1o- 
tynų k., daugiausia remiantis Ch. Volfo ir A. Genujiečio koncep- 


216 


cijomis. Nepaisant siaurai aiškinamos loginės problematikos, 
vertinga yra antroji knygos dalis, kurioje ryšku R. Dekarto 
racionalizmo ir šviečiamųjų idėjų atgarsiai. Loginių klaidų šal- 
tinius įžiūrėdamas ir socialiniuose veiksniuose, Narbutas kriti- 
kuoja tuometinę švietimo sistemą ir scholastinę Iilosoliją, 
skelbia samprotavimų laisvę. Sveiko proto, kuriuo paremta tilo- 
sofijos laisvė, ir religijos sambūvis — vienas pagrindinių įrodinė- 
jimų. Nors Narbuto „Logika“, perkrauta psichologinio bei di- 
daktinio pobūdžio dalykais, nėra visai savarankiškas kūrinys, 
tačiau savo metu ji turėjo teigiamą reikšmę, buvo prieinama 
platiesiems visuomenės sluoksniams. Sveiko proto vaidmens 
pabrėžimas, nors ir su teologiniu atspalviu,— tai šviečiamojo 
laikotarpio filosofijos idėjų atgarsiai Lietuvoje. Knyga kurį lai- 
ką Edukacinės komisijos rekomenduota mokymo priemone m- 
loms, 


VUB, IV—7761. 


Z FILOZOFI! WYBRANE ZDANIA KTORE NAYJASNIEYSZEMU STANIS- 
EAWOWI AUGUSTOWI KROLOWI POLSKIEMU WIELKIEMU XIĄZĘ- 
CIU LITEWSKIEMU, RUSKIEMU, PRUSKIEMU, MAZOWIECKIEMU, 
ŽMUYDZKIEMU, KIJOWSKIEMU, WOLYN. PODOLSK. PODLASKIEMU, 
INFLANT. SMOLEN.  SIEWIERSKIEMU  Y CZERNICHOWSKIEMUŲU 
PRZYPISANE. DOWODZILI Y UTRZYMYWALI PUBLICZNE STEFAN 
WERESZCZKA PODCZAS, WDZSTWA NOWOGR. STANISEAW GOD- 
LEWSKI STOLNIK. WDZSTWA BRZESKIEGO. UCZĄACY SIĘ FILOZOFII 
W KONWIKCIE SZLACHECKIM WILENSKIM XX. SCHOLARUM PIA- 
RUM POD NAUCZYCIELIEM KAZIMIERZEM NARBUTTEM TEGOŽ ZA- 
KONU. [RINKTINIAI FILOSOFIJOS TEIGINIAI, DEDIKUOJAMI STA- 
NISLOVUI AUGUSTUI, LENKIJOS KARALIUI, DIDŽIAJAM LIETUVOS, 
RUSIJOS, PRŪSIJOS, MOZŪRIJOS, ŽEMAITIJOS, KIJEVO, VOLYNĖS, 
PODOLSKO, POLESĖS, LIVONIJOS, SMOLENSKO, SEVERSKO IR CER- 
NIGOVO „KUNIGAIKšČIUI. ĮRODĖ IR VIEšŠAI TVIRTINO STEPONAS 
VERESČAKA, NAUGARDUKO VAIVADIJOS PATAURININKIS, STANIS- 
LOVAS GODLEVSKIS, BRESTO VAIVADIJOS STALININKAS, STUDI- 
JUOJANTYS FILOSOFIJĄ VILNIAUS PIJORŲ KILMINGŲJŲ KOLEGI- 
JOJE, VADOVAUJANT MOKYTOJUI KAZIMIERUI NARBUTUI, TO 
PATIES ORDINO NARIUL] W Wilnie, w Drukarni J. K. Mei y Rzeczypos- 
politey XX. Schol. Piar. R. 1771, 53 s. 


Vilniaus pijorų Kilmingųjų kolegijos absolventų S. Vereščakos 
ir 5. Godlevskio filosofijos tezės buvo parengtos paties Narbu- 
to. Viso pateikiama 96 tezės: 1—8 logikos, 9—12 ontologijos, 
13—16 psichologijos, 17—19 teologijos, 20—24 papročių moks- 
lo ir politikos, 25—31 bendrosios fizikos, 32—41 mechanikos, 
42—50 optikos, 51—59 meteorologijos, 60—64 mokslo apie van- 
denis, 65—76 astronomijos, 77—80 elektros reiškinių, 81—85 


217 


iš pojūčių srities, 86—90 botanikos, 91—93 žemdirbystės, 94— 
96 fiziologijos. Dėstomi bendriausi Naujųjų laikų gamtos moks- 
lų ir filosotijos teiginiai, liudijantys aukštą mokslo lygį Vilniaus 
pijorų kolegijoje. Aiškinama G. Galilėjaus mechanika, I. Niuto- 
no fizika, heliocentrizmas. Kritikuojama atomizmas ir B. Spino- 
zos pažiūros, skelbiama teologizuota vadinamoji papročių moks- 
lo koncepcija: esą, prigimties dėsniai nėra priešingi religijai. 
BZO, XVIII-—-20320—1IV. Mi. MAB. 


Lit: O. Narbutt, O pierwszym polskim podreczniku logiki, Eėdž, 1958. 
R. Plečkaitis, Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje, V., 1975. 


R. Plečkaitis 


INSTITUTIONES PHILOSOPHIAE ECLECTICAE. LIBER I. DE RE LO- 
GICA TRADITAE A PATRE CASIMIRO NARBUTI. DOMBROVICAE AN- 
NO 1764. IN 1765. [EKLEKTISKOSIOS FILOSOFIJOS PASKAITOS. PIR- 
MOJI KNYGA APIE LOGIKOS DALYKUS. IŠDĖSTYTOS TĖVO KAZI- 
MIERO NARBUTO. DUBROVICUOSE 1764 METAIS Į 1765.] 344 p. 

Dalys: Discursus Praeliminaris supra Philosophiam, 3—5. Dis- 
cursus II. Supra Historiam Logicae, 5—/0. Logica seu Philo- 
sophia naturalis. Prolegomena, //—1/4. Sectio prima. De 
Prima mentis operatione seu de Perceptione, 14—54. Sectio 
secunda. De Judicio et propositione, 54—76. Sectio tertia. De 
Ratiocinio et Argumentatione, 76—87. Sectio guarta. De Met- 
hodo, 87—97. Apendix ad logicam, 98—103. Philo- 
sophiae eclecticae Liber secundus. De Remethaphy- 
sica Anno Domini 1765. Die 6 Februarii, /J5. Discursus 
praeliminaris. De Origine et progressu Methaphysices, 
107—108. Methaphisicae Pars prima Ontologiam et Cos- 
mologiam complectens, /199—173. Methaphisicae pars 
secunda. Psichologia, 175—178. Sectio prima. De facultate 
cognos cendi, 178—1/95. Sectio secunda. De facultate oppetendi, 
195—234. Methaphisicae pars tertia. Theologiae 
naturalis, 235—2684. Methaphysicae pars guarta. Et- 
hica sive Moralis, 285. Sectio prima. De Lege naturae, 285— 
299. Sectio secunda. De Virtutibus et ofiiciis hominis, 299—4336. 
Appendix Ouaestionum ad Ethicam pertinentium, 336—2344. 


Rankraštinis filosofijos kursas. Logikos, ontologijos, kosmolo- 
gijos, psichologijos ir natūralinės teologijos paskaitos, skai- 
tytos Dubrovicų pijorų kolegijoje. Aiškinama logikos reikšmė 
klaidoms samprotavimuose išvengti. Nušviečiama filosofijos 
ir, atskirai imant, logikos istorija, išryškinamas nuolatinis filo- 


218 


solinės minties tobulėjimas, pažanga, taisant kai kuriuos 
Aristotelio ir kt. filosofų teiginius. Loginė problematika persi- 
pynusi su gnoseologine ir psichologine. Daug vietos skiriama 
Epikūro ir kt. materialistų, atomistų bei ateistų pažiūroms iš- 
dėstyti ir įvertinti. Paskaitos pasižymi erudicija, dėmesiu dau- 
geliui pasaulio filosofinės minties atstovų. Jose remiamasi arba 
minima Aristotelis, arabai, ateistai, Aristarchas, Augustinas, 
Aristipas iš Kirėnės, Averojus, F. Bekonas, R. Boškovičius, R. 
Dekartas, Chrisipas, Ciceronas, Demokritas, E. Korsinis, Epi- 
kūras, Euklidas, P. Gasendi, A. Genujietis, T. Hobsas, T. Kam- 
panela, J. Kepleris, M. Kopernikas, I. Kantas, G. Leibnicas, 
Diogenas Laertietis, Lukrecijus, Dž. Lokas, N. Malbranšas, 
Mariotas, I. Niutonas, Parkeris, Pironas, Platonas, P. Ramusas, 
A. Rudigeras, Seneka, Sokratas, sofistai, B. Spinoza, stoikai, 
A. Vernėjus, Ch. Volfas, Zenonas Elėjietis ir kt. Remiantis švie- 
čiamuoju deistiniu racionalizmu ir sveiku protu, plačiau negu 
vėliau išleistame logikos vadovėlyje aiškinamos Antikos mate- 
rialistų bei Naujųjų laikų filosofų pažiūros. Kritikuojama scho- 
lastika, peripatetikai. Novatoriškai to meto Lietuvos sąlygomis 
propaguojama filosofijos laisvės idėja kaip priemonė tiesai su- 
rasti. Įrodinėjamas filosofijos atskyrimo nuo teologijos tikslin- 
gumas. Ypač dažnai, nevengiant ir kai kurių kritinių pastabų, 
remiamasi arba sekama Ch. Volfu, A. Genujiečiu, A. Vernėju- 
mi, R. Dekartu. Savo nauju turiniu, šviečiamosiomis idėjomis 
paskaitos suvaidino pažangų vaidmenį Lietuvos filosofinės min- 
ties istorijoje. 

UMAB, 1—4456. A. Varanavičius 


NARBUTAS Teodoras (Narbutt Teodor), 1784.XI.8 Siauriuo- 
se — 1864:X1.15 Vilniuje, istorikas, publicistas. Baigęs Lydoje 
z-ją, 1799—803 studijavo inžineriją Vilniaus un-te. 1803—12 tar- 
navo Rusijos kariuomenėje inžinieriumi. 1804—12 dirbo komisi- 
joje Nemuno reguliavimui tirti, tyrinėjo archeologinius pamink- 
lus. 1812 išėjęs į atsargą, apsigyveno savo dvarelyje Šiauriuose 
ir kaip istorikas mėgėjas ėmėsi Lietuvos istorijos studijų. Susijęs 
su kultūriniu Lietuvos gyvenimu, palaikė ryšius su S. Stanevi- 
čiumi, S. Daukantu. Vienas pirmųjų Lietuvos istorijos šaltinių 
skelbėjų. Istoriniai jo veikalai, parašyti romantizmo dvasia, tu- 
rėjo įtakos XIX a. pab. lietuvių nacionaliniam sąjūdžiui, 

DZIEJE STAROZYTNE NARODU LITEWSKIEGO PRZEZ TEODORA 


NARBUTTA. [LIETUVIŲ TAUTOS SENOVĖS ISTORIJA, PARAšĖ TEO- 
DORAS NARBUTAS.] TOM PIERWSZY. MITOLOGIA LITEWSKA. [PIR- 


219 


MAS TOMAS. LIETUVIŲ MITOLOGIJA,] Wilno, 1835, XV -+-482+2 nlb. s. 
TOM DRUGI. ŠLEDZENIA POCZĄTKOW NARODU LITEWSKIEGO I 
POCZĄTKI JEGO DZIEJOW. [ANTRAS TOMAS. LIETUVIŲ TAUTOS 
KILMES TYRINĖJIMAI IR JOS ISTORIJOS PRADZIA] Wilno, 1837, 
IV+5764+2 nlb. s. TOM TRZECI. PAMIĄTKI I WYPADKI HISTORYCZNE 
OD WIEKU SZOSTEGO PO WIEK TRZYNASTY, TUDZIEZ RZECZY OD- 
NOSZĄCE SIE DO PRUSSYI, EOTWY, ZAKONOW RYCERSKICH. [TRE- 
ČIAS TOMAS. ISTORINIAI ATMINIMAI IR ATSITIKIMAI NUO ŠEšŠTO 
AMŽIAUS LIGI TRYLIKTO AMZIAUS, TAIP PAT PRŪSIJAI, LATVIJAI, 
RITERIŲ ORDINAMS PRIKLAUSANTYS DALYKAI. Wilno, 1838, 4 nlb. + 
VII +607 s. TOM CZWARTY. [KETVIRTAS TOMAS] Wilno, 1838, XIV + 
628+84 s. TOM PIĄTY. OD SMIERCI GEDYMINA DO BITWY NAD 
WORSKEA. [PENKTAS TOMAS. NUO GEDIMINO MIRTIES IKI VORKS- 
LOS MŪSIOj Wilno, 1839, X+624+51 s. TOM SZOSTY. PANOWANIE 
WITOLDA W WIEKU PIETNASTYM. [ŠEŠTAS TOMAS. VYTAUTO VIES- 
PATAVIMAS PENKIOLIKTAME AMZIUJE] Wilno, 1839, XI4+-5664-50 S. 
TOM SIODMY. PANOWANIE SWIDRYGEELY I ZYGMUNTA. [SEPTIN- 
TAS TOMAS. SVITRIGAILOS IR ŽYGIMANTO VIEŠPATAVIMAS.] Wilno, 
1840, VII+2364-169 s. TOM OSMY. PANOWANIA KAZIMIERZA I ALE- 
XANDRA. [AŠTUNTAS TOMAS. KAZIMIERO IR ALEKSANDRO VIEš- 
PATAVIMAI] Wilno, 1840, VII+492448 s. TOM DZIEWIĄTY. PANO- 
WANIA ZYGMUNTOW. [DEVINTAS TOMAS. ZYGIMANTŲ VIESPATA- 
VIMAI.] Wilno, 1841, VIII +4924-30 s. 


Romantinė lietuvių tautos istorija, kurios pirmuosiuose dvie- 
juose tomuose šalia kitų nagrinėjami metodologiniai lietuvių 
mitologijos bei tautos kilmės klausimai. Lietuvių mitologija lai- 
koma esant perimta iš aukštesnės civilizacijos tautų. Su žmo- 
gaus prigimties religingumu, protingumu ir visuomeniškumu 
siejamas religinių vaizdinių fetišizavimas. Tvirtinama religiją 
evoliucionavus, pergyvenus daugiadievystės laikotarpį. Pastara- 
sis reiškinys daugeliu atvejų sąlygojęs valstybių žlugimą. Seno- 
vės Kinijos, Indijos ir kt. valstybės išlaikiusios vienoda ir pa- 
stovią civilizaciją, tuo tarpu Romos valstybė žlugusi dėl to, 
kad religiniai vaizdiniai neatitikeę dorovingumo. Lietuviai esą 
kilę iš senovės helenų genčių, laikoma, jog jie irgi yra turėję 
daugiadievystės (pagonybės) laikotarpį. Lietuvių mitologija 
atsiradusi iš senovės graikų, romėnų ir skandinavų tikybų sin- 
tezės. Seniausioji lietuvių religija esanti indų kilmės. Laikoma- 
si nuomonės, jog mitologija atskleidžia neigiamų visuomenės 
reiškinių priežastis, skina kelią švietimui. Ji esanti „raktas Į 
seniausiąją tautų istoriją“. 

Lit: H. Honnnac, Heropuorpaua JinTati, B KH.: Ouepku HcTOpPHH HCTO- 


paueckoū Hayku B CCCP, +. I, M., 1955, c. 614—618. R. Batūra, Teodo- 
ras Narbutas.— „Mokslas ir gyvenimas“, 1964, Nr. 9, p. 15—16, 33. 


I. Vasileuskienė 
220 


NEVIAROVSKIS Steponas (Niewiarowski Stephanus), Vilniaus 
(?) pranciškonų m-los filosofijos studijos absolventas, išleidęs 
filosofijos tezes. 


PROPOSITIONES EX UNIVERSA PHILOSOPHIA JUXTA FIRMIORES 
RATIONES VENERABILIS SERVI DEI JOANNIS DUNSII SCOTI SUB- 
TILISSIMI DOCTORIS DEPROMPTAE OUAS5 SUB FINEM PHILOSOP- 
HICI CURSUS IN ECCLESIA SANCTAE MARIAE IN ARENIS APUD 
PATRES MINORES CONVENTUALES PUBLICE PROPUGNANDAS SUS- 
CEPERAT V. FR. STEPHANUS NIEWIAROWSKI PHILOSOPHUS. MO- 
DERANTE R.P. PLACIDO NOWICKI SACRAE THLIAE BACC. ACTUALI 
PHIAE PROFESSORE. OPPUGNANTIBUS ADM. RR PP. ORDINIS PRA- 
EDICATORUM  PROFESSORIBUS  DIGNISSIMIS MENSE  APRILI 
MDCCLXIX. [VISOS FILOSOFIJOS TEIGINIAI, PAIMTI SUTINKAMAI SU 
TVIRČIAUSIAIS PAGARBIOJO DIEVO TARNO, SUBTILIOJO DAKTARO 
JOANO DUNSO SKOTO ĮRODYMAIS, KURIUOS, PASIBAIGUS FILO- 
SOFIJOS STUDIJOMS SVENTOSIOS MARIJOS BAZNYČIOJE, TEVŲ 
PRANCISKONŲ KONVENTUALŲ AUDITORIJOJE VIEšAI GINDAMAS, 
PATVIRTINO PAGARBUSIS BROLIS STEPONAS NEVIAROVSKIS, FI- 
LOSOFAS. VADOVAUJANT REVERENDUI TĖVUI, SVENTOSIOS TEO- 
LOGIJOS BAKALAURUI, AKTUALIAJAM FILOSOFIJOS PROFESORIUI 
PLACIDUI NOVICKIUI, OPONUOJANT REVERENDAMS TEVAMS, PA. 
MOKSLININKŲ ORDINO NUSIPELNIUSIEMS PROFESORIAMS 1769 M. 
BALANDZIO MĖN.] Vilnae Typis S. R. M. PP. Franciscanorum, 10 p. 


Filosofijos tezės, paskelbtos baigus filosofijos studijas ir grei- 
čiausiai skirtos filosofijos laipsniui įgyti. Viso ginama 48 tezės: 
filosofijos įvado 1—4, logikos 5—9, ontologijos 10—14, kosmo- 
logijos 15—18, psichologijos 19—23, natūralinės teologijos 24— 
27, bendrosios fizikos 28—40, specialiosios fizikos 41—48. Filo- 
softijos problematika aiškinama, sekant Ch. Voliu, konservaiy- 
viai, laikomasi kompromisinių pažiūrų. Naujųjų laikų filosofija 
ir gamtos mokslai derinami su scholastika. 


VUB, Z1 -- R. Plečkaitis 


NOVAČCKEVIČIUS (Blasius 4 S. Jacobo), Vilniaus Antakalnio 
trinitorių kolegijos filosofijos f-to absolventas, 1765 išleidęs 
filosofijos tezes. Šv. Jokūbo Blazijus — vardas, gautas trinito- 
rių ordine. Tikroji pavardė — Novačkevičius. 


PROPOSITIONES EX UNIVERSA PHILOSOPHIA ĘUAS5 IN COLLEGIO 
VILNENSI ORDINIS EXCALCEATORUM SANCTISSIMAE TRINITATIS 
DE REDEMPTIONE CAPTIVORUM FR. BLASIUS A 5. JACOBO EIUS- 
DEM ORDINIS RELIGIOSUS SUB ASSISTENTIA P. F. DIONYSII A 
S. ANTONIO FACULTATIS PHILOSOPHICAE PROFESSORIS PUBLICE 
PROPUGNAVIT ANNO 1765. [VISOS FILOSOFIJOS TEIGINIAI, KU- 
RIUOS VILNIAUS BASOJO, SVENČIAUSIOS TREJYBĖS BELAISVIŲ 


221 


IšPIRKIMO ORDINO KOLEGIJOJE VIESAI GYNĖ TO PATIES ORDINO 
NARYS SV. JOKŪBO BLAZIJUS, PADEDANT FILOSOFIJOS FAKULTETO 
PROFESORIUI TĖVUI BROLIUI šV. ANTANO DIONYZUI 1765 M.] Vil- 
nae, Typis S. R. M. Monachorum Basilianorum, 13 p. 

Tezės parengtos, vadovaujant D. Dzialtovskiui, ir greičiausiai 
gintos filosofijos laipsniui įgyti. Viso paskelbta 73 tezės. Jos 
visiškai sutampa su kitų šios kolegijos absolventų — šv, Kris- 
tupo Jono ir Milkevičiaus — šv. Juozapo Onuirijaus tezėmis: 


VUB, Z T. ir VUB, IV 30980. 


L— 16 


MAB, ia“ 


R. Plečkaitis 


OGINSKIS Liudvikas (Oginski Louis), VOLODKOVIČIUS 
Ksaveras (Woltodkowicz Xavier), Vilniaus jėzuitų Kilmingųjų 
kolegijos moksleiviai, 1765 išleidę nagrinėtus filosofijos klau- 
simus. 

OUESTIONS DE PHILOSOPHIE MODERNE OUI SERONT RESOLUES 
PAR MESSIEURS LOUIS OGINSKI STAROSTE DE WIERZBY. XAVIER 
WOHODKOWICZ FILS DU TRESORIER DE MINSK. ELEVES DU COL- 
LEGE DES NOBLES DE LA COMPAGNIE DE JESUS, A VILNA LE 
<.7.> J <...> 1765. PRESIDERA LE R.P. PAPROCKI REGENT DU 
MEME COLLEGE. [DABARTINĖS FILOSOFIJOS KLAUSIMAI, KURIUOS 
SPRĘS PONAI VIEZBOS SENIŪNAS LIUDVIKAS OGINSKIS IR MINS- 
KO IZDININKO SŪNUS KSAVERAS VOLODKOVIČCIUS, VILNIAUS JĖ- 
ZUITŲ KILMINGŲJŲ KOLEGIJOS AUKLĖTINIAI 17656 <..> MĖN. 
<..> D, VADOVAUJANT REVERENDUI TĖVUI PAPROCKIUI, TOS 
PACIOS KOLEGIJOS VIRŠININKUI] 10 p. 

Filosofijos klausimai, Vilniaus jėzuitų Kilmingųjų kolegijos 
moksleivių spręsti viešųjų pasirodymų metu, galbūt, laikant 
egzaminą. Nagrinėjami logikos, metafizikos, psichologijos, 
eksperimentinės Tizikos, mechanikos, elektros reiškinių, hidrau- 
likos ir hidrostatikos ir kt. dalykai. Klausimuose ryškus Naujųjų 
laikų gamtos mokslų ir filosofijos poveikis, kuris rodo, jog 
Vilniaus Kilmingųjų kolegijos moksleiviai nagrinėjo naujau- 
sius gamtamokslinius atradimus ir naujausias filosofines kon- 
cepcijas. 


L-18 


MAB, GT 


R. Plečkaitis 


OLDAKOVSKIS Ignas (Otdakowski Ignacy), 1785.V111.2 Gon- 
siorove — 1821.V1.13 ten pat, Vilniaus un-to profesorius, tei- 
sės filosofas. 1795—802 mokėsi Lomžos pijorų m-loje. 1804 įsto- 
10 į Vilniaus un-to moralinių ir politinių mokslų f-tą, kurį baigė 
magistro laipsniu. 1809 gavo teisės daktaro laipsnį. 8 m. dėstė 


223 


Kremeneco g-joje krašto bei romėnų teisę. 1817 pakviestas į 
Vilniaus un-tą dėstyti prigimtinės teisės. 1818—19 Getingeno 
un-te klausėsi prigimtinės teisės, teisės filosofijos, vokiečių tei- 
sės istorijos paskaitų. Grįžęs į Vilnių, dirbo prigimtinės teisės 
profesoriaus pavaduotoju. Žmogaus prigimtį teisės filosolijoje 
aiškino abstrakčiai, iš buržuazinių demokratinių prigimtinės 
teisės koncepcijos pozicijų. 

O PRAWIE PRZYRODZONEM I FILOZOFII PRAWA, O CELACHR, O 
METODZIE I SPOSOBIE NAUCZANIA TEGO OBOYGA, PRZEZ IGNA- 
CEGO OEDAKOWSKIEGO. [APIE PRIGIMTINE TEISĖ IR TEISĖS FILO- 
SOFIJĄ, APIE ABIEJŲ šIŲ MOKSLŲ TIKSLUS, METODA IR MOKYMO 


BŪDĄ, PARAšĖ IGNAS OLDAKOVSKIS.] — „Pamietnik Warszawski“, 
t. 3, 1822, s. 262—205, 374—403. 


Tobuliausia laikoma toji teisės filosofija, kuri vadovaujasi pri- 
gimtinės teisės koncepcija. Skiriami du prigimtinės teisės aiški- 
nimo būdai. Stoikų, romėnų teisininkų aiškinimui būdinga fizi- 
nės žmogaus prigimties pabrėžimas, Aristotelio, H. Grocijaus, 
S. Pufendorfo, I. Kanto — moralinės žmogaus prigimties pa- 
brėžimas. Teisės filosofija skiriama nuo prigimtinės teisės moks- 
lo. Pirmoji tirianti kintančius, praeinančius dalykus teisėje, 
antroji — amžinus, pastovius, bendrus dėsnius. Žmogaus pri- 
gimtyje, vadovaujantis abstrakčia teisingumo samprata, ieško- 
ma bendražmogiškų normų. Istoriškai aiškinamas žmogaus vi- 
suomeniškumo klausimas. Laisvė laikoma moraline žmogaus 
priederme, piliečių pavaldumas, moralės tobulinimas — prielai- 
domis laimingai visuomenei sukurti. Skelbiamas buržuazinės 
santvarkos modelis. 

I. Vasilevskienė 


OLIZAROVIJUS Aronas Aleksandras (Olizarovius Aaron Ale- 
xander, Olizarowski, Olizarowški, Oližarowski), 1618 Palen- 
kėje — 1659 Karaliaučiuje, teisininkas, pedagogas, medikas. 
1626—33 Poznanės jėzuitų kolegijoje studijavo laisvuosius 
mokslus ir filosofiją, vėliau Graco akademijoje — teologiją ir 
teisę. Čia įgijo laisvųjų mokslų ir filosofijos magistro laipsnį. 
Apie 1640 persikėlė į Vengriją, paskui į Vokietiją. Ingolštato 
un-te studijavo mediciną ir teisę. 1643 išleido knygas: „„Retori- 
kos paskaitos“ ir „Politikos klausimai“. 1644 gavo abiejų tei- 
sių daktaro laipsnį. 1645—55 Vilniaus un-te kanonų ir civilinės 
teisės profesorius. 1651 Dancige išleido pagrindinį savo veika- 
lą „Apie politinę žmonių visuomenę“, kuriame palietė kai ku- 
riuos visuomeninius LDK klausimus. 1658 gavo medicinos dak- 


224 


BB, 0 


[ 
| 


taro laipsnį. Didele erudicija, humanizmu, dėmesiu aktualioms 
pasaulietinėms problemoms Olizarovijus artimas Renesanso at- 
stovams. Smerkė sustiprėjus; baudžiavinį išnaudojimą, tironi- 
ją, turtingųjų dykinėjimą. Propagavo švietimą, teisinius princi- 
pus, teigė, kad visuomeninės ydos egzistuojančios dėl mokslo 
paniekinimo. Gilinosi į materialinio suinteresuotumo, toleran- 
cijos, auklėjimo, šeimos ir kt. problemas. 

DE POLITICA HOMINUM SOCIETATE LIBRI TRES AUCTORE AARO- 
NE ALEXANDRO OLIZAROVIO IURIUM DOCTORE, ET EORUNDEM 
IN ALMA UNIVERSITATE VILNENSI PROFESSORE, ORDINARIO SE- 
RENISSIMI PRINCIPIS NEOBURGENSIS CONSILIARIO. [TRYS KNY- 
GOS APIE POLITINĘ ZMONIŲ VISUOMENĘ, PARAšŠYTOS ARONO 
ALEKSANDRO OLIZAROVIJAUS, TEISIŲ DAKTARO IR JŲ PROFESO- 
RIAUS VILNIAUS UNIVERSITETE, ŠVIESIAUSIOJO NOIBURGO KU- 
NIGAIKSČIO ORDINARINIO PATARĖJO.Į Dantisci, Sumptibus Georgii 
Forsteri S. R. M. Bibliopolae Anno 1651. Cum privilegio S. R. M. Poloniae 
et Sueciae. 604330 p. 

Dalys: Dedikacija: Ulustrissimo ac Celsissimo Domino, Domino 
Casimiro Leoni Sapieha, Procancellario Magni Ducatus Litua- 
niae, Slonimensi, Volpensi, Luboszanensi. etc. etc, Gubernato- 
ri, Domino et Patrono sibi aeternum colendo. Dedikacijos gale: 
Dabam Vilnae Kalend. August: Anno Domini 1650. Kreipimasis 
į skaitytoją: Candido Lectori. S. Dilgerio panegirika autoriui: 
Carmen Clarissimi Iurisconsulti, Domini Simonis Dilger Moren- 
weisensis Bavari, in' Academia Vilnensi Jurium Antecessoris, in 
libros de Politica Hominum Societaie, 4 suo Collega conscrip- 
tos. Nomina Auctorum, gui in his libris bona omnes fide citan- 
tur. Index Capitum. Prooemium. Guaestiones Prooemiales. De 
Politica Hominum Societate, Liber I. De Domo, 1—183. Liber 
II. De Civitate, 185—270. Liber III. De Republica, 271—330. 
Nagrinėjami „politiniai, ekonominiai, etiniai ir kt. visuomeninio 
gyvenimo klausimai, reiškiamos pažangios idėjos. Smerkiama 
baudžiavinis išnaudojimas, tironija, propaguojami mokslas, 
švietimas, teisiniai principai. Problemos nagrinėjamos pasau- 
lietiškai, Renesanso epochos dvasia. Atsispindi didelė autoriaus 
erudicija, cituojama arba remiamasi gausybe Antikos, Vidur- 
amžių ir Renesanso autorių (Aristoteliu, Augustinu, Kvintilianu, 
Seneka, Ciceronu, Platonu, Tertulianu, Sekstu Empiriku, Justi- 
nianu, Plinijumi, Tomu Akviniečiu, E. S. Pikolominiu, Ž. Bo- 
denu, T. Moru ir kt.). Daugybės svetimų pažiūrų perpasakoji- 
mas vietomis užgožia originalias autoriaus mintis. 


lot. 1 
651 
8. 1021 225 


Lit: S Kot, Aron Aleksander Olizarowski, w. Księga pamigtkowa ku ucz- 


czeniu CCCL rocznicy zatoženia i X wskrzeszenia uniwersytetu Wilefūskie- 
go, t. I, Wilno, 1929, s. 23—45. P. Rybicki, Z dziejėw polskiego arysto- 
telizmu: „De politica hominum societaie“ Arona Aleksandra Olizarowskie- 
g0.— „Studia i materialy z dziejūw nauki polskiej“, Seria A, zesz. 3, W., 
19859, s. 83—136. J. Jurginis. Renesansas ir humanizmas Lietuvoje, V., 
1965. 


A. Varanavičius 


OLSEVSKIS Jokūbas (Olszewski Jakėb), 1587 Olšove — 
1634.VI.5 Vilniuje, filosofas, teologas jėzuitas. 1608 baigė Vil- 
niaus un-to filosofijos, 1613 — teologijos f-tą. 1616—19 Vilniaus 
un-te dėstė filosofiją, vėliau 12 m.— teologiją. 1632 — un-to 
vicekancleris, kelis metus buvo tilosofijos f-to dekanas. Vil- 
niaus un-to teologijos daktaras (apie 1623). Išleido pamokslų 
rinkinį. 

EPITOME COMMENTARIOLUM LOGICAE, IN ACADEMIA VILNENSI, 
ANNO 1617. [TRUMPA LOGIKOS APYBRAIZA, VILNIAUS AKADEMI- 
JOJE, 1617 METAI] 336 f. 

Dalys: Disputatio prima prooemialem doctrinam continens, 1— 
38. De prima operatione intellectus, 39—219. De secunda ope- 
ratione intellectus, 221—240. De tertia operatione intellectus, 
240—336. 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas, skaitytas 
1616—17. Problemos aiškinamos išsamiai, ypač universalijos 
ir predikamentai. 


VUB, F 3—2017. R. Plečkaitis 


ORTIZAS Jokūbas (Ortizius, Ortiz Iacobus), 1564 Kastilijo- 
je — 1625.X.11 Nesvyžiuje, filosofas, teologas jėzuitas. Kordo- 
boje studijavo filosofija ir teologiją. 1588 atvyko į Lenkiją, 
Liubline dėstė poetiką, Poznanėje — filosofiją, Pultuske — teo- 
logiją. 1594—98 Vilniaus un-te dėstė filosofiją, vėliau — teolo- 
giją, ėjo įvairias administracines pareigas. Vilniaus un-to lais- 
vųjų mokslų ir filosofijos magistras (1594), teologijos daktaras. 
IN UNIVERSAM ARISTOTELIS LOGICAM SUMMULA TRADITA A RE- 
VERENDO PATRE IACOBO ORTIZIO HISPANO MAGISTRO ORDINA- 
RIO PHILOSOPHIAE. ANNO A PARTU VIRGINIS 1596. [VISOS ARIS- 
TOTELIO LOGIKOS SUMA, DĖSTYTA REVERENDO TĖVO JOKŪBO 
ORTIZO, ISPANO, ORDINARINIO FILOSOFIJOS MAGISTRO. 1596 
MERGELES KŪDIKIO METAIS.] Vilniaus un-tas, 1596—97, 384269 i. 
Dalys: Dialectica, 1—38. In universam Aristotelis logicam com- 
mentarii cum guaestionibus. Traditi a reverendo patre Iacobo 


226 


Ortizio proiessore ordinario Societatis Jesu anno a partu Vir- 
ginis 1596, 1— 269, 

Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas. Tai vienos 
pirmųjų išlikusių logikos paskaitų, skaitytų Lietuvos m-lose. 
Jose skelbiamos idėjos, artimos šiuolaikinei logikai, kaip an- 
tai: teiginių, modalinės logikos, loginės semantikos, sekos teo- 
rijos ir kt. Plačiai aiškinamos antrosios kurso dalies proble- 
mos — universalijų, predikamentų, įrodymo ir kt., nagrinėja- 
mos žymiausių viduramžių ir XVI a. scholastikos teoretikų 
koncepcijos. 


BJK, Rkp. 2080. Mf. VUB. R. Plečkaitis 


OSTERMEJERIS Gotiridas (Ostermeyer Gottiried), 1716.IV „20 
Marienburge — 1800.III.13 Trempuose, lietuvių raštijos istorijos 
tyrinėtojas, kultūros veikėjas. 1736 baigė Torunės g-ją. 1737 — 
40 studijavo Karaliaučiaus un-te. Tuo pat metu lankė prie un-to 
veikusį lietuvių k. seminarą. Baigęs studijas, kurį laiką dirbo 
namų mokytoju, gilino lietuvių k. žinias. Nuo 1744 Trempų 
parapijos m-los mokytojas. Nuo 1752 iki mirties Trempų pa- 
rapijos pastorius. Karaliaučiaus Karališkosios vokiečių d-jos 
garbės narys, bendradarbiavo d-jos leidinyje „Preussisches 
Archiv“ bei kituose žurnaluose. Tyrinėjo pagonišką senprūsių 
religiją, Rytprūsių gyventojų etnogenezę, lietuvių raštijos is- 
toriją. Leido lietuvišką religinę literatūrą, parengė lietuvių k. 
gramatiką, rūpinosi literatūrinės lietuvių k. ugdymu. Savo 
moksliniais tyrinėjimais, leidybine veikla Ostermejeris atstova- 
vo lietuvių kultūrai, padėjo jai kovoti su germanizacija, 
GOTTFRIED *OSTERMEYERS PASTORS ZU TREMPEN IM AMTE NOR- 
DENBURG KRITISCHER BEYTRAG ZUR ALTPREUBISCHEN RELIGI- 
ONSGESCHICHTE. [GOTFRIDO OSTERMEJERIO, TREMPŲ PASTO- 
RIAUS NORDENBURGO APSKRITYJE, KRITINĖ SENPRŪSIŲ RELIGI- 
JOS ISTORIJA] Marienwerder in der Kėnigl. Westpreu8. Hofbuchdruckerey 
bev Johann Jacob Kanter, 1775, V/!!+-56 5. 

Dalys: Von dem Ursprunge dieser Religion, 1—7. Von den 
altpreupischen Gėttern, 8—24. Von der Verehrung der Gėtter, 
25—29. Von den gottesdienslichen Personen, 30—39. Von den 
heiligen Oertern, 40—45. Von einigen Religionsmeinungen der 
alten Preussen, 46—48. Von den Sitten und Gewohnheiten der 
alten Preussen, 49—52. Von dem Zweck der alten Preussen 
bey ihrer Religion, 53—54. Beschlug, 55—56. 


8+ 227 


Atmetamos koncepcijos, aiškinančios senprūsių kilmę kelių ki- 
tų tautų sumišimu. Nagrinėjamas tautinis senųjų prūsų savitu- 
mas, nurodoma giminystė su lietuviais. Neigiama Rytprūsių 
autochtonais buvus gotus. Tuo pačiu netiesiogiai pasisakoma 
prieš kolonizatorinę vokiečių politiką. 


LKLI, B 528. 


GOTTFRIED OSTERMEYERS, PREDIGERS BEY DER KIRCHE ZU 
TREMPEN, GEDANKEN VON DEN ALTEN BEWOHNERN DES LAN- 
DES PREUSSEN, NEBST ANGEHANGTER KRITISCHEN UNTERSU- 
CHUNG DEBEN, WAS VON IHREM URSPRUNGE DER OHNLANGST 
ZU HALLE VERSTORBENE PROFESSOR HERR JOHANN THUNMANN 
IN EINER BESONDERN SCHRIFT HAT BEHAUPTEN WOLLEN, UND 
EINER EHRENRETTUNG WIDER DEN BERLINISCHEN OBERCONSI- 
STORIALRATH HERRN D. ANTON FRIEDRICH BŪSCHING IN DER 
VORREDE. [GOTFRIDO OSTERMEJERIO, TREMPŲ BAŽNYČIOS PA- 
MOKSLININKO, MINTYS APIE SENUOSIUS PRŪSŲ ZEMĖS GYVEN- 
TOJUS SU PRIDĖTU KRITISKU PATIKRINIMU TO, KĄ APIE JŲ KIL- 
ME SPECIALIAME DARBE TVIRTINO NESENIAI HALĖJE MIRĘS PRO- 
FESORIUS PONAS JOHANAS TUNMANAS, IR SU REABILITAVIMUSI 
PRATARMEĖJE PRIES BERLYNO KONSISTORIJOS AUKSTESNĮJĮ NARĮ 
PONĄ D. ANTONĄ FRIDRICHĄ BIUšSINGĄ.] Kėnigsberg und Leipzig, 
bey Gottlieb Lebrecht Hartung, 1780, XLVIII +104 S. 


Dalys: Einleitung in die folgende Abhandlung, 1—4. Wahrsche- 
inliche Vorstellung von den alten Bewohnern des Landes Pre- 
ussen, 4—21. Thunmannische Gedanken von dem Ursprunge der 
alten Preussen und der ūbrigen Lettischen Volker, mit nothi- 
gen Erinnerungen begleitet, 22—104. 


Įrodinėjama, jog senieji Prūsijos gyventojai yra buvę lietuviai, 
Prūsų tauta traktuojama kaip lietuvių tautos atplaiša, o prūsų 
k.— kaip sąlyčio su gotais sugadinta lietuvių k. Nagrinėjamas 
lietuvių tautos ir kalbos savitumas, polemizuojama su J. Tunma- 
nu, įrodinėjusiu, kad lietuvių tauta esanti gotų, suomių ir sla- 
vų tautų mišinys. Prūsijos žemių autochtonais pripažįstant lie- 
tuvius, ginant jų nacionalinį savitumą, netiesiogiai remiama 
stiprėjančios germanizacijos spaudžiama lietuvių tauta. Ji skel- 
biama esanti teisėta protėvių krašto paveldėtoja. 

VORBERICHT, EINLEITUNG. [PRATARMĖ. ĮVADAS. — Erste Littau- 
ische Liedergeschichte, ans Licht gestellet von Gottiried Ostermey- 
er, der Trempenschen Gemeine Pastore seniore und der Konigl. Deutschen 
Gesellschaft zu Kėnigsberg Ehrenmitglied. Kėnigsberg, gedruckt mit Driesti- 
schen Schriften, 1793, 5. IIL—XII, 1—8. 

Iškeliant lietuviškų giesmynų istorijos tyrinėjimų reikšmę, reiš- 
kiamos bendresnio pobūdžio pažiūros istoriniais, kultūriniais, 


228 


— ——2—2—2—2—— 


tikybiniais ir kt. klausimais. Religingumo sunykimas Rytprūsių 
Lietuvoje siejamas su kryžiuočių ordino ekspansijos sukeltais 
nuniokojimais, su šio krašto pavertimu karų prieš Lietuvą arena. 
Smerkiama agresyvi vokiečių politika. Kaipo veiksnys, sąlygo- 
jęs religinio gyvenimo suaktyvėjimą, religijos demokratizavimą, 
jos susiejimą su lietuvių k., teigiamai vertinamas perėjimas į 
protestantizmą. Pabrėžiama ne tik kultūrinė, bet ir moralinė 
raštijos istorijos tyrinėjimų reikšmė tautai. Visuomeninės prob- 
lemos fragmentiškai liečiamos taip pat pačioje giesmynų isto- 
rijoje. 

S. Tunaitis 


OSTERMEJERIS Zigfridas (Ostermeyer Siegiried), 1759.X.23 
Trempuose — 1821.IX.19 Plyviškiuose, R. Prūsijos lietuvių kul- 
tūros veikėjas. Nuo 1776 studijavo Karaliaučiaus un-te. Tuo pat 
metu ėjo mokytojo (docento) pareigas prie un-to veikusiame 
lietuvių k. seminare. Baigęs un-tą, nuo 1781 dirbo precentoriu- 
mi (mokytoju ir chorvedžiu) Viliūnuose. Nuo 1796 Šilėnų ir nuo 
1805 Plyviškių pastorius. Padėjo L. Rėzai rinkti lietuvių tauto- 
saką. Daugiausia lietuvių kultūrai nusipelnė gindamas lietuvių 
tautą, kalba ir kultūrą nuo sustiprėjusios pirmaisiais XIX a. de- 
šimtmečiais germanizacijos. Gimtąją kalbą Ostermejeris trakta- 
vo kaip neliečiamą kiekvienos tautos nuosavybę, jos varžymas 
esąs tolygus tautos apiplėšimui. Jis pabrėžė didelę lietuvių k. 
svarbą istoriniams tautų praeities tyrinėjimams, žavėjosi aukš- 
tomis moralinėmis lietuvių tautos savybėmis. 

IST ES ANZURATHEN, DIE LITTHAUISCHE SPRACHE ZU VERDRAN- 
GEN UND DIE LITTHAUER MIT DEN DEUTSCHEN ZU VERSCHMEL- 
ZEN? GEPRŪFT UND BEANTWORTET MIT RŪCKSICHT AUF DAS 
NEUESTE ERZIEHUNGS- UND SCHULWESEN IN DER PROVINZ LIT. 
THAUEN VON S. OSTERMEYER PFARRER ZU PLIBISCHKEN. [AR 
PATARTINA ISSTUMTI LIETUVIŲ KALBĄ IR LIETUVIUS SULIETI SU 
VOKIEČIAIS? ATSIZVELGDAMAS Į DABARTINĮ AUKLĖJIMĄ IR ŠVIE- 
TIMĄ LIETUVOS PROVINCIJOJE, PATIKRINO IR ATSAKĖ Z. OSTER- 
MEJERIS, PLIBIŠKIŲ PASTORIUS.] Gumbinnen, 1817, 47 S. 


Atkirtis anoniminiam asmeniui, reikalavusiam išstumti lietuvių 
k. iš R. Prūsijos lietuviškosios provincijos m-lų. Savo pobūdžiu 
jis prašoka asmeninės polemikos ribas, yra nukreiptas prieš ger- 
manizacinę R. Prūsijos valdžios politiką. Gindamas lietuvių tau- 
tos teises, Ostermejeris reiškia savo pažiūras nacionaliniais, 
kultūriniais, konfesiniais ir kt. klausimais. 


VUB, L+939. S. Tunaitis 
229 


OZEMBLOVSKIS Jonas (Ozeblowski, Ozieblowski Ioannes), 
1655.I1I.2—1704.X.13 Karaliaučiuje, filosofas, teologas jėzuitas. 
1680 baigė Vilniaus un-to filosofijos, 1685 — teologijos f-ta. 
Pultusko, Oršos ir Minsko jėzuitų kolegijose dėstė poetiką ir re- 
toriką. Pultuske ir Nesvyžiuje dėstė filosofiją. Varšuvoje — teo- 
logiją ir kanonų teisę. 1692—95 Vilniaus un-te dėstė filosofiją. 
Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir tilosofijos magistras (1692). 
Buvo K. Sapiegos rūmų teologas. 

LOGICA SIVE PHILOSOPHIA RATIONALIS AB ADMODUM REVEREN- 
DO PATRE IOANNE OZIEBLOWSKI SOCIETATIS IESU ARTIUM LIBE- 
RALIUM ET PHILOSOPHIAE MAGISTRO PROFES“ORE ORDINARIO 
EIUSĘUE TRADITA, PER ME VERO BARNABUM SWIDNICKI OR- 
DINIS DIVI BASILII TRACTATA ANNO 1692. [LOGIKA, ARBA TEORI- 
NĖ FILOSOFIJA, DĖSTYTA REVERENDO TĖVO JĖZUITO JONO OZEM- 
BLOVSKIO, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS MAGISTRO BEI 
ORDINARINIO JOS PROFESORIAUS. NAGRINĖJAU Aš, BAZILIJONAS 
BARNABAS SVIDNICKIS, 1692 METAL] Vilniaus un-tas, 1692—98, 282 i. 


Dalys: Dialectica, 1—81. Philosophia rationalis, 82—282. 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas. Problemos 
aiškinamos išsamiai, yra idėjų, artimų šiuolaikinei logikai. Re- 
miamasi tradiciniais jėzuitų teoretikais. 


MAB, F 41—683. 


CONCLUSIONES EX UNIVERSA PHILOSOPHIA RATIONALI. DISPU- 
TABANTUR IN ALMA UNIVERSITATE VILNENSI SOCIETATIS JESU 
A RELIGIOSIS EIUSDEM SOCIETATIS ANNO DOMINI 1693 MENSE 
OCTOBRI DIE 23 HORIS MATUTINIS, [VISOS TEORINĖS FILOSOFI- 
JOS ISVADOS, DISKUTUOTOS VILNIAUS JEZUITŲ UNIVERSITETE 
SIO ORDINO NARIŲ 1693 VIEŠPATIES METAIS SPALIO MĖNESIO 
23 DIENĄ RYTMETINĖMIS VALANDOMIS.] 1 p. 


Vilniaus un-to studentų disputų tezės, išspausdintos viename 
didesnio formato puslapyje. 15 tezių dėstomi bendriausi scho- 
lastinės logikos klausimai: logikos pobūdis, abstrahavimas, uni- 
versalijos, predikamentai. Įrišta kartu su studentų vadovo 
Ozemblovskio logikos paskaitomis. 


MAB, F 41—683. R. Plečkaitis 


PAUNIČAS Mykolas (Paunitz, Paunicz Michael), 1684.IX.3 
Varmėje — 1736.VII.10 Karaliaučiuje, filosofas, teologas jėzui- 
tas. 1708 baigė Vilniaus un-to filosofijos f-tą. Vitebske, Oršoje 
ir Karaliaučiuje dėstė poetiką ir retoriką, 1717—19 Braunsber- 
ge — filosofiją, 1719—22 Vilniaus un-te dėstė filosofiją. Vilniaus 
un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaras (1719). 1724—26 
Braunsberge ir 1726—27 Vilniaus un-te dėstė teologiją. Nuo 
1728 Slucko kolegijos rektorius. 

PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.Į Braunsbergo įėzuitų kolegija, 1717—19, 
471 I. 

Dalys: Dialectica, 1—25. Logica, 26—164. Physica, 165—471: 
Prooemium, 165—166. Tractatus I. In octo libros Aristotelis de 
corpore naturali proprietatibus, 166—311. De mundo et coelo, 
311—319. Tractatus II. In libros Aristotelis de ortu et interitu 
ac elementis, 320—404. Tractatus III. In tres libros Aristotelis 
de anima sive animastica, 405—471. 

Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės logikos ir fizikos 
paskaitos. Ypač plačiai dėstoma fizika. Laikomasi scholastinio 
pasaulėvaizdžio, polemizuojama su Renesanso ir Naujųjų lai- 
kų gamtamokslinėmis ir filosofinėmis pažiūromis. Reikia many- 
ti, kad panašiai Pauničas dėstė filosofiją ir Vilniaus un-te. 


VUB, F 3—1176. R. Plečkaitis 


PAVLOVIČIUS Adomas (Pawlowicz Adamus), Vilniaus un-to 
filosofijos f-to absolventas, 1693 išleidęs laisvųjų mokslų ir ti- 
losofijos magistro tezes. 

PARADOXA PHILOSOPHICA <..> PROPUGNANTE GENEROSO AC 
ERUDITO DOMINO ADAMO DE HELWINA PAWELOWICZ, AA. LL. ET 
PHILOSOPHIAE BACCALAUREO, METAPHYSICES AUDITORE. PRO 
SUPREMA LAUREA. PRAESIDE R. P. STANISLAO £OSIEWSKI SOCIE- 
TATIS IESU, AA. LL. ET PHILOSOPHIAE MAGISTRO, EJUSDEMOGUE 


231 


IN ALMA UNIVERSITATE ET ACADEMIA VILNENSI PROFESSORE. 
ANNO SALUTIS 1693. [FILOSOFIJOS PARADOKSAI <..>, GINAMI 
KILMINGOJO BEI MOKSLINGOJO PONO ADOMO Iš HELVINOS 
PAVLOVIČIAUS, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS BAKALAURO, 
METAFIZIKOS KLAUSYTOJO, AUKšČIAUSIAJAM LAIPSNIUI ĮGYTI. 
VADOVAUJANT REVERENDUI TĖVUI JEZUITUI STANISLOVUI LO- 
SEVSKIUI, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS MAGISTRUI IR TO 
PATIES DALYKO PROFESORIUI VILNIAUS UNIVERSITETE IR AKA- 
DEMIJOJE. 1693 ISGELBĖJIMO METAIS.] Vilnae, Typis Academicis, 12 p. 


Tezės laisvųjų mokslų ir filosofijos magistro laipsniui įgyti. Vi- 
so išdėstyta 63 tezės: 1—15 logikos, 16—43 fizikos, 44—63 me- 
tafizikos. Jos labai siauros, dėstomi bendriausi seholastinės fi- 
losofijos teiginiai. 

VUB, III--14501. Anotuojamosioms tezėms visiškai tapačios 
Vilniaus un-to absolvento P. Žebrovskio tezės VUB, III-— 10857. 


R. Plečkaitis 


PETRAVIČIUS Juozas (Petrowicz Josephus), 1688.11.17 Že- 
maitijoje — 1736.IV.30 Kražiuose, filosofas, teologas jėzuitas. 
Kauno ir Naugarduko jėzuitų kolegijose dėstė poetiką ir retori- 
ką. 1723—26 Vilniaus un-te dėstė filosofiją, 1726—27 — teolo- 
giją ir kanonų teisę, buvo filosofijos f-to dekanas. Vilniaus un-to 
laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaras (1723). Mirė būdamas 
Kražių kolegijos rektoriumi. 

PHILOSOPHIA RATIONALIS SIVE LOGICA IN ACADEMIA ET UNI- 
VERSITATE VILNENSI SOCIETATIS IESU TRADITA ANNO 1723. 
[TEORINĖ FILOSOFIJA, ARBA LOGIKA, DESTYTA VILNIAUS JĖZUITŲ 
AKADEMIJOJE IR UNIVERSITETE 1723 METAIS.] 135 f. 

Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas, skaitytas 
1723—24. I jų dalis — dialektika — neišliko. Remiamasi tradi- 
ciniais jėzuitų autoritetais, plačiai aiškinamos universalijos ir 
predikamentai. Naujųjų laikų loginės koncepcijos nenagrinėja- 
mos. 


MAB, F 41—1. R. Plečkaitis 


POCALOJEVSKIS Kornelijus (Pocalojewski Cornelius), 1746 
Lietuvoje — 1812, teologas ir teisininkas. Mokėsi Lužkų pijorų 
m-loje. 1765 baigė Vilniaus un-to filosofijos f-tą. Romoje studi- 
javo kanonų ir civilinę teisę. 1783—803 Lietuvos Vyriausiojoje 
m-loje dėstė kanonų ir civilinę teisę. 

PROPOSITIONES PHILOSOPHICAE OUAS SUB AUSPICIIS PERIL- 
LUSTRIS ADMODUM REVERENDI DOMINI JANUSSII DESPOT IN 


232 


| 
| 


* 


BRATOSZYN ZENOWICZ CANONICI CATHEDRALIS SAMOGITIENSIS, 
PRAEPOSITI AC PRAESIDIS MOHILOVIENSIS, PUBLICE PROPUG- 
NANDAS IN ACADEMIA ET UNIVERSITATE VILNENSI SUSCIPIT 
R. D. CORNELIUS POCAzOJEWSKI SSM1 DNI NOSTRI ALUMNUS AA. 
LL. ET PHILOSOPHIAE BACCALAUREUS, EJUSDEMOUE AUDITOR. 
PRAESIDE R. P. JACOBO NAKCYANOWICZ SOCIETATIS JESU, AA. 
LL. ET PHILOSOPHIAE DOCTORE, EJUSDEMOUE ACTUALI PROFES- 
SORE, INCLYTAE PHILOSOPHICAE FACULTATIS SENIORE. ANNO 
1765. DIE 14 JUNII, VILNAE. [FILOSOFIJOS TEIGINIAI, KURIUOS 
<...>, VIESAI GINDAMAS VILNIAUS AKADEMIJOJE IR UNIVERSI- 
TETE, TVIRTINO PRAKILNIAUSIAS PONAS KORNELIJUS POCALO- 
JEVSKIS,  SVIESIAUSIOJO MŪSŲ PONO MOKSLEIVIS, LAISVŲJŲ 
MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS BAKALAURAS IR TO PATIES DALYKO 
KLAUSYTOJAS. VADOVAUJANT REVERENDUI TĖVUI JĖZUITUI JO- 
KOBUI NAKCIJANAVIČIUI, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS 
DAKTARUI BEI TO PATIES DALYKO AKTUALIAJAM PROFESORIUI, 
GARSIOJO FILOSOFIJOS FAKULTETO SENJORUI. 1765 METAI. BIR- 
ZELIO 14 DIENA, VILNIUJE.] 32 p. 


Tezės laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaro laipsniui įgyti. Viso 
dėstoma 82 tezės: 4 logikos, 10 kosmologijos, 6 psichologijos, 
6 natūralinės teologijos, 19 bendrosios fizikos, 34 specialiosios 
tizikos. Aiškinami Naujųjų laikų filosofijos ir gamtos mokslų 
teiginiai. Fizikos tezės grindžiamos dinaminio atomizmo teori- 
ja, kurios principais aiškinamos visos kūnų savybės. Su šia te- 
orija Pocalojevskį supažindino un-to filosofijos protesorius J. 
Nakcijanavičius. 
L—18 


MAB, —— 55 1355 R. Plečkaitis 


POLDZAS Antanas (Poldz, Poltz Antonius), 1701.XI.17 —?, 
tilosofijas, teologas jėzuitas. 1728 baigė Vilniaus un-to filoso- 
tijos i-tą. Braunsberge ir Varšuvoje dėstė filosofiją, teologiją, 
kanonų teisę, graikų, hebrajų ir prancūzų k. 1762—64 Kražių 
jėzuitų kolegijoje dėstė filosofiją, 1765—66 Vilniaus un-te — 
teologiją. 1767—69 Kražiuose dėstė teologiją, 1770—74 — pran- 
cūzų k. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaras 
(1765), teologijos daktaras (1765). 


PHYSICA SEU PHILOSOPHIA NATURALIS. [FIZIKA, ARBA GAMTOS 
FILOSOFIJA.] Kražių įėzuiių kolegija, 1763—64, 155 I. 

Dalys: Disputatio prooemialis, 1—3. De principiis corporis na- 
turalis in communi et particulari, 3—78. Tractatus in tres li- 
bros De anima, 83—133. Pars tertia philosophiae naturalis. De 
ortu et interitu seu de generatione et corruptione incepta trac- 
tari <..>anno Domini 1764 mense februari 23 et per me Fran- 


233 


ciscum Budryk a patre Antonio Poldz doctore philosophiae So- 
cietatis Jesu eiusdem pro tunc discipulum grato calamo scrip- 
ta Crosis, 135—155, 


Rankraštinis scholastinės gamtos filosofijos paskaitų kursas. 
Nors XVIII a. antrojoje pusėje jėzuitai Lietuvos m-lose jau 
orientavosi į Naujųjų laikų gamtos mokslus ir filosofiją, Pol- 
dzas laikėsi konservatyvių scholastinių pažiūrų. 


VUB, F 3—1202. R. Plečkaitis 


POPLAVSKIS Antonis (Poplawski Antoni), 1739 Krokuvos vai- 
vadijoje — 1786 Krokuvoje, pedagogas pijoras, ekonomistas, vi- 
suomenės veikėjas. Mokėsi įvairiose Lenkijos pijorų m-lose, 
studijavo Italijoje ir Prancūzijoje. Nuo 1774 Edukacinės komi- 
sijos Vadovėlių rengimo d-jos narys. Jo parengtas moralės 
mokslo vadovėlis buvo naudojamas ir Lietuvos m-lose. 1780— 
96 Krokuvos un-to teisės ir politinės ekonomijos profesorius, 
Krokuvos un-to filosofijos ir teisių daktaras (1780). Moralės 
teoriją siekė plėtoti natūralistiniu, prigimtinių dorybių ir parei- 
gų pagrindu. 

MORALNA NAUKA DLA SZKOL NARODOWYCH NA KLASSĘ I. I II. 


[ĮMORALĖS MOKSLAS TAUTINIŲ MOKYKLŲ I IR II KLASEI] w 
Wilnie w Drukarni Akademickiey Roku 1793, 24 s. 


Dalys: Moralna nauka na klassę I, 3—14. Moralna nauka na 
klassę II, 14—24. 


Edukacinės komisijos Vadovėlių rengimo d-jos rūpesčiu išleis- 
tas etikos vadovėlis. Tai antrasis, o gal ir dar vėlesnis leidimas. 
Nors bendriausi auklėjimo principai ir derinami su religinės 
moralės nuostatais, tačiau aiškinami pasaulietiškai, natūralis- 
tiškai. Nurodomos vaikų pareigos tėvams ir mokytojams. Skel- 
biamas paklusnumas valdančiajai klasei. 


VUB, IV— 23087. 


MORALNA NAUKA DLA SZKOtE NARODOWYCH NA TRZECIĄ KLASSĘ. 
TRZECI RAZ WYDANA. [MORALĖS MOKSLAS TAUTINIŲ MOKYKLŲ 
TREČIAJAI KLASEIL. TREČIASIS LEIDIMAS.| w Wilnie w Drukarni Aka- 
demickiey Roku 1799, 46 4+92 s. 


Dalys: Moralna nauka na klassę III. O przystoynem obcowaniu 
i požyciu jednego z drugim, 1—8. Częsc pierwsza. O nieprzys- 
toynych posteępkach w obcowaniu, 8—24. Częsc druga. O przys- 
toynych posteępkach, 24—46. Przypisy do moralney nauki Na 
Klasę Pierwszą i Drugą, 1—92. 


234 


Edukacinės komisijos rūpesčiu išleistas etikos vadovėlis. Ben- 
dravimo normos ir elgesio principai aiškinami prigimtinių do- 
rybių ir pareigų pagrindu, juos derinant su religijos aprobuo- 
tais moralės nuostatais. I dalyje aptariami blogo elgesio pa- 
sireiškimai, II — sektino elgesio bruožai. Kartu prie vadovėlio 
pridėta plati moralės mokslo dėstymo I ir II klasėse instrukcija 
šio dalyko mokytojui. Moralės principus rekomenduojama aiš- 
kinti siejant su gyvenimo pavyzdžiais, su žmonių veikla. 


VUB, IV— 23087. R. Plečkaitis 


POSKA Dionizas, apie 1757 Maldūnuose ar Bardžiuose — 
1830.V.12 Bardžiuose, poetas, istorikas, kraštotyrininkas, kultū- 
ros veikėjas. Lankė Kražių jėzuitų kolegiją, o ją uždarius, mokė- 
si teisės Raseinių palestroje. Dirbo Raseinių aps. žemės ir pi- 
lies teismuose. Nuo 1785 antspaudininkas, nuo 1787 — patronas, 
nuo 1791 — regentas, nuo 1792 — raštininkas. Buvo Raseinių 
aps. bajorų seimelio narys, 1793 rinko žemaičių atstovus į pas- 
kutinįjį Žečpospolitos seimą. Nuo 1790 gyveno Bardžių dvarely- 
je, iki 1821 su pertraukomis eidamas Raseinių aps. žemės teis- 
mo regento ir raštininko pareigas. Atsidėjęs lietuviškosios kultū- 
ros puoselėjimo darbui, Poška plačiai reiškėsi įvairiuose jos 
baruose. Pasižymėjo kaip poetas ir vertėjas, paliko istorinių dar- 
bų, rinko etnografinę medžiagą, rengė lenkų-lotynų-lietuvių kal- 
bų žodyną. Savo veikla jis atsiliepė į pačias opiausias krašto 
socialinio, nacionalinio, kultūrinio gyvenimo problemas. Švie- 
čiamųjų bei romantinių idėjų veikiamas, ypač daug dėmesio 
Poška skyrė lietuvių tautos praeities tyrinėjimams. Praeities 
aukštinimu ir idealizavimu jis pritapo prie romantinio sąjūdžio, 
o pajungdamas idealizaciją praktiniams tautos sąmoningumo 
ugdymo uždaviniams, taip antai: gimtosios kalbos propagavi- 
mui, nacionalinės kultūros emancipavimui, liaudies švietimui 
ir pan., stojo į švietėjiškas pozicijas. Kad ir nepasižymintys di- 
desne moksline verte, istoriniai Poškos darbai reikšmingi savo 
patriotiniu kryptingumu, susipratusios to meto lietuvių švie- 
suomenės nacionalinių aspiracijų reprezentavimu. Tautos pra- 
eities aukštinimas, gimtosios kalbos reikšmės akcentavimas žy- 
mu taipogi ir grožinėje Poškos kūryboje — eilėraščiuose bei li- 
teratūriniuose laiškuose. Šiuos idėjinius momentus čia papildo 
socialiniai motyvai. Visiško valstiečių beteisiškumo, skurdo, 


235 


žiauraus jų išnaudojimo vaizdų fone aukštindamas valstiečio 
darbštumą, pabrėždamas jo kaip materialinių gėrybių kūrėjo 
vaidmenį, Poška griežtai pasmerkė baudžiavą, ja besiremiančią 
feodalinio išnaudojimo sistemą. 


O STAROŽYTNYCH OBRZĄDKACH RELIGIJNYCH POGANSKICH W 
XIESTWACH LITEWSKIM I ZMUYDZKIM. [APIE SENOVĖS PAGONIš. 
KAS RELIGINES APEIGAS LIETUVOS IR ZEMAIČIŲ KUNIGAIKŠTI- 
JOSE] — D. Poška, Raštai, V., 1959, p. 330—417. Lietuviškas vertimas 
paskelbtas lygiagrečiai tame pačiame leidinyje. 


Graikų, romėnų, lietuvių, egiptiečių ir kt. tautų pagoniškų re- 
ligijų lyginimu bandoma įrodyti, jog daugelio tautų, tame tarpe 
ir lietuvių, pagoniškų religijų tėvynė yra Graikija. Ieškant pa- 
goniškos lietuvių religijos ryšių su antikine Europos civilizaci- 
ja, aukštinama Lietuvos praeitis, kultūrinės tradicijos, žadi- 
nama tautinė samonė. 


D. P. ZMUDZIN. KILKA SLOW PRZEDWSTEPNYCH DO KOGOBĄDŽ 
MAJĄACEGO ZAMIAR PISAC DZIEJE LITWY I ZŽMUDZI. [D. P. ZEMAI- 
TIS. KELETAS ĮZANGINIŲ ŽODŽIŲ BET KAM, ZADANČIAM RASYTI 
LIETUVOS IR ZEMAICIŲ ISTORIJĄ] — D. Poška, Raštai, V., 1959, 
p. 258—261. Lietuviškas vertimas paskelbtas lygiagrečiai tame pačiame 
leidinyje. Pirmoji publikacija originalo kalba: „Dziennik Warszawski“, t. 
15, 1829, Nr. 44, s. 17—19. 


Pasisakoma prieš senuosius istorikus dvasininkus, iškreiptai 
nušvietusius pagoniškų lietuvių giminių gyvenimą. Griežtai 
smerkiamas vėlesnių laikų istorikų, ypač lenkų, antilietuviškas 
tendencingumas. 


ROZMYŠLANIE WIEšNIAKA ROLNIKA (DIONYZEGO PASZKIEWICZA 
B. PISARZA P. R) O NARODACH LITEWSKICHR. [KAIMIEČIO ARTOJO 
(DIONIZO POšSKOS, BUVUSIO RASEINIŲ APSKRITIES RAŠTININKO) 
MĄSTYMAI APIE LIETUVIŲ TAUTAS.| — D. Poška, Raštai, V., 1959, 
p. 615—664, Pirmoji publikacija: „Dziennik Warszawski“, t. 15, 1829, Nr. 
44, s. 19—45, Nr. 45, s. 95—124, Nr. 46, s. 193—220. 


Dalys: O Scyrach czyli Skirach, 615—616. O Herulach, 616— 


628. O Numach, 628—630. O Korsach, 630—631. 0 Semigalii, 
631—664. 


Pagrindinis Poškos istorinis darbas, kuriame aptariama lietu- 
vių tautos kilmė, giminės, kultūra, teritorija. Įrodinėjama, jog 
lietuviai, žemaičiai, kuršiai, žiemgaliai bei kitos giminės seno- 
vėje gyvenusios plačioje teritorijoje, sudariusios didelę ir ga- 
lingą herulių tautą. Nuo Palemono laikų ji buvusi vienijama 
bendros valdžios, kalbėjusi viena ir ta pačia lietuvių k., turė- 
jusi savo raštą, papročius, ryškią ir savitą kultūrą. Aukštinant 


236 


Lietuvos praeitį, ginama tautos garbė, ugdomas tautinis sąmo- 
ningumas, stiprinamas pasiryžimas kovoti už nacionalinę eg- 
zistenciją. 

Lit: V. Laurynaitis, Dionizas Poška, V., 1959. B. Genzelis, Švie- 
tėjai ir jų idėjos Lietuvoje (XIX a.), V., 1972. 


S. Tunaitis 


POŽECKIS Tomas (Porzecki Thomas), 1609 Lydos paviete — 
1657.V 1.9 Pultuske, filosofas, teologas jėzuitas. 1633 Pultusko 
jėzuitų kolegijoje baigė filosofijos studijas. 1640 baigė Vilniaus 
un-to teologijos f-tą. 1643—46 Vilniaus un-te dėstė filosofiją, 
1646—49 — teologiją. 1650—53 Pultusko kolegijos rektorius. 
Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos magistras (1645), 
teologijos daktaras (1647). Požeckis — vienas žymesniųjų scho- 
lastinės filosofijos atstovų Lietuvoje, nominalistas. Išleido pa- 
negirikų ir religinio turinio raštų. 

PHILOSOPHIA. ĮFILOSOFITA.]Į Vilniaus un-tas, 1643—45, 647 I. 


Dalys: Universae philosophiae pars prima. Logica anno 1643 2 
septembris, 1—251: Compendium logicae seu dialectica, 2—70. 
Logica, 71—251. Pars secunda philosophiae. Physica seu natu- 
ralis scientia, 252—647: Tractatus primus. In octo libros Aris- 
totelis De physico auditu, 252—554, Tractatus secundus. De 
mundo et caelo, 554—609. Tractatus tertius. De rerum genera- 
tione, 609—636. Tractatus guartus. De meteoris, 637—647, 


Rankraštinis scholastinės logikos ir gamtos filosofijos paskai- 
tų kursas. Logikos kurse nemaža šiuolaikinei logikai artimų idė- 
jų. Fizikos kurse aiškinamos ir Naujųjų laikų gamtos mokslo 
koncepcijos. 

VUB, F 3—2097. Anotuojamajam rankraščiui tapatus kito stu- 
dento užrašytų Požeckio paskaitų rankraštis VUB, F 3—2098. 


Lit: R. Plečkaitis, Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje, V., 1975. 
R. Plečkaitis 


PROIšŠHOFAS Jonas Antanas (Preuschhoft Ioannes Antonius), 
1663.VIII.13 Prūsijoje — 1721.XII.13 Braunsberge, filosofas, te- 
ologas jėzuitas. 1693 baigė Vilniaus un-to teologijos f-tą. Vi- 
tebsko, Oršos, Drohičino, Nesvyžiaus jėzuitų kolegijose dėstė 
poetiką, retoriką ir filosofiją, Vilniaus un-te ir Braunsberge — 
graikų ir hebrajų kalbas. 1703—06 Kražiuose dėstė filosotiją, 
1706—07 Vilniaus un-te — fiziką ir metafiziką, paskui Kražiuo- 


237 


se, Varšuvoje ir Braunsberge — teologiją ir kanonų teisę. Vil- 
niaus un-to laisvųjų mokslų ir filosolijos daktaras (1706), ka- 
nonų teisės daktaras (1721). Išleido Vilniaus un-to istorija 
„Universitas Vilnensis“. 

LOGICA. [LOGIKA.] Kražių jėzuitų kolegija, 1703—04, 139 i. 


Dalys: Prima philosophiae elementa seu tractatus dialecticus 
neophilosophis propositus in Collegio Chodkiewiciano Societa- 
tis Jesu anno 1703 die 3 septembris, 1—70. Organum Aristote- 
lis seu rationalis philosophia vulgo logica, anno 1703 die 17 
novembris inchoata, 72—139, 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas, skaitytas 
Kražių jėzuitų kolegijoje. Dialektikai skirtoje dalyje reiškiamos 
idėjos, artimos šiuolaikinei logikai: teiginių logikos, modalinės 
logikos, loginių klasių ir kt. teorijų užuomazgos. 


VUB, F 3—1248. R. Plečkaitis 


PŠILENSKIS Pranciškus (Przytęcki Franciscus), tilosoias ir 
teologas, Lietuvos bernardinų provinciolas, 1754 išleidęs teolo- 
gijos ir logikos veikalą. 1759—76 Gardino bernardinų m-loje 
dėstė filosofiją. 

COMPENDIUM THEOLOGIAE MORALIS UNA CUM SUMMULA DIALEC- 
TICAE. AD USUM TUM NOVELLIS CLERICIS, TUM INCIPIENTIBUS 
CONFESSARIIS, PERUTILE, ET NECESSARIUM, IN GRATIAM THEO- 
LOGICO-MORALIUM STUDIORUM, SUMMATIM, EX VARIIS CLASSI- 
CIS, ET APPROBATIS AUCTORIBUS COLLECTUM PER FRATREM, 
PATREM FRANCISCUM PRZYLĘCKI MINISTRUM PROVINCIALEM 
PROVINCIAE LITVANAE ORD. MIN. REG. OBSERV. ANNO DNI 1754. 
[ĮMORALINĖS TEOLOGIJOS VADOVĖLIS KARTU SU DIALEKTIKOS 
PAGRINDAIS, LABAI NAUDINGAS IR BŪTINAS KAIP JAUNIESIEMS 
KLIERIKAMS, TAIP PRADEDANTIESIEMS IšŠPAZINČIŲ KLAUSYTO- 
JAMS. MALONINGAI BENDRAIS BRUOŽAIS PATEIKTAS MORALINĖS 
TEOLOGIJOS STUDIJOMS. Iš ĮVAIRIŲ KLASIKŲ IR APROBUOTŲ 
AUTORIŲ SURINKO BROLIS TEĖVAS PRANCIŠKUS PŠILENSKIS, LIE- 
TUVOS REGULIARIŲJŲ PRANCIŠKONŲ OBSERVANTŲ PROVINCIO- 
LAS. 1754 VIEŠPATIES METAIS.) Vilnae Typis S. R. M. Acad. Soc. Jesu, 
374 p. 


Pirmoji, stambiausioji knygos dalis skirta moralinei teologijai. 
Antroji dalis glaustai aiškina scholastinės logikos pirmąją da- 
lį — dialektiką. Dėstoma klausimų-atsakymų forma arba duo- 
dami scholastinės dialektikos terminų apibrėžimai. Tai pasku- 
tinysis scholastinės logikos vadovėlis, išspausdintas Vilniuje. 


VUB, IV— 19384. R. Plečkaitis 
238 


PšŠIPKOVSKIS Samuelis (Przypcovius Samuel, Przypkowski), 
apie 1592 Gnojnike — 1670.VI.19 Karaliaučiuje, arijonų veikė- 
jas, religinis ir politinis rašytojas. Mokėsi Luclavicuose, 1611 
Rakovo akademijoje, 1614—16 Altdorio, 1616—19 Leideno un- 
tuose. Nuo 1621 palaikė ryšius, o vėliau kaip sekretorius ir 
patarėjas ėmė tarnauti reformatų globėjui Lietuvos lauko et- 
monui Kristupui Radvilai. 1629 įsikūrė pastarojo valdomose 
Dailidėse, kur atsidėjo visuomeniniam darbui. 1639—48 gyve- 
no Toporyščėje. Dalyvavo Varšuvos elekciniame seime, lankėsi 
Torunėje, Krokuvoje ir kt. 1656 susirado prieglobstį R. Prū- 
sijoje, kur tarnavo kunigaikščiui Boleslovui Radvilai ir Bran- 
denburgo elektoriui. Gyveno Karaliaučiuje, nuo 1666 Kosinove. 
Produktyvus rašytojas, pasirašinėjęs slapyvardžiais: Egues Po- 
lonus, Julius Celsus, Irenaeus Philalethes. Raštuose šalia ari- 
jonams aktualios kristologinės, egzegetinės ir kt. religinės prob- 
lematikos nagrinėjo politinius, etinius klausimus, neretai lietė 
Lietuvos gyvenimą. Gynė F. Socino pažiūras. Poleminiuose 
darbuose nemažai scholastinio metodo elementų. Visuomeninės 
filosofinės minties raidai vertingi samprotavimai apie religinę 
toleranciją, jos principų formuluotės. Pažiūros į religinę tole- 
ranciją turėjo poveikio ne tik Lietuvos ir Lenkijos, bet ir kt. 
kraštų mąstytojams. Lotyniški Pšipkovskio raštai A. Višovato 
ir F. Knyperio pastangomis 1692 išleisti kn. serijoje ,„„Biblio- 
theca Fratrum Polonorum“ (X serijos tomas). 


DISSERTATIO DE PACE ET CONCORDIA ECCLESIAE ANTEHAC ED1- 
TA SUB NOMINE IRENAEI PHILALETHI. [SAMPROTAVIMAS APIE BA- 
ZNYTINE TAIKĄ IR SANTARVĘ, ANKSČIAU PASKELBTA IRENĖJAUS 
FILALETO VARDU] — Samuelis Przipcovii Eguitis Poloni et 
Consiliarii Electoris Brandenburgici Cogitationes Sacrae Ad Initium Evan- 
gelii Matthaei Et Omnes Epistolas Apostolicas. Nec non Tractatus Varii 
Argumenti, Praecipue De Jure Christiani Magistratus. Guorum Catalogus 
post  praefationem  exhibetur. Eleutheropoli (Amsterdam), Anno Salutis 
1692, P. 373—385. VUB, III — 18410. (“Bibliotheca Fratrum Polonorum“, 
X t. Sulrumpintai toliau: S. Przipcovii, Cogitationes Sacrae, Eleuthero- 
poli, 1692). Pirmoji publikacija: Dissertatio de pace et concordia ecelesiae: 
edita per Irenaeum Philalethen. Subjunctum est in calce libelli 
aliud ejusdem ad lectorem alloguium. Eleutheropoli, typis Godi. Philadelphi, 
1628, 


Traktatas, kuriame nagrinėjami religinės tolerancijos klausi- 
mai. Kritikuojamas priešiškas protestantų ortodoksų nusistaty- 
mas prieš radikalias religines grupuotes. Darbas buvo išvers- 
tas į vokiečių ir anglų k., leidžiamas pakartotinai. Paveikė to- 
lerancijos koncepcijos formavimąsi Europoje. 


239 


APOLOGIA PRO ILLUSTRISSIMO AC CELSISSIMO PRINCIPE JANUS- 
SIO DUCE RADIVILIO, SACRI ROMANI IMPERII PRINCIPE, DUCE 
BIRSARUM ET DUBINCORUM ETC. GUONDAM PALATINO VILNENSI, 
ET EXERCITUUM MAGNI DUCATUS LITHUANIAE SUPREMO GENE- 
RALI. [SVIESIAUSIOJO IR TAURIAUSIOJO VALDOVO KUNIGAIKšČIO 
JONUSO RADVILOS, SVENTOSIOS ROMOS IMPERIJOS KUNIGAIKS- 
CČIO, BIRZŲ IR DUBINGIŲ VALDOVO IR T.T., BUVUSIO VILNIAUS 
VAIVADOS IR LIETUVOS DIDZIOSIOS KUNIGAIKšTYSTĖS KARIUO- 
MENĖS VYRIAUSIOJO GENEROLO APOLOGIJA]-—S. Przipcovii 
Cogitationes Sacrae, Eleutheropoli, 1692, p. 403—410. 


Liečiami politiniai, etiniai klausimai. Samprotaujama apie žmo- 
gaus nuopelnus visuomenei bei gaunamą atpildą. 
ANIMADVERSIONES APOLOGETICAE IN ACULEATUM IOANNIS 
AMOSI COMENII ADVERSUS ECCLESIAS CHRISTI RECENS IN PO- 
LONIA AFFLICTAS, LIBELLUM OCCASIONE IRENICI IRENICORUM 
AB ANONYMO PROPOSITI REFELLENDI IN LUCEM EMISSUM, 
[APOLOGINES PASTABOS PRIES JONO AMOSO KOMENSKIO ISLEIS- 
TĄ Į DIENOS SVIESĄ KANDŽIĄA KNYGELEĖ, NUKREIPTĄ PRIEŠ 
KRISTAUS BAZNYČIAS, NESENIAI PANAIKINTAS LENKIJOJE, NEŽI- 
NOMO AUTORIAUS IRENIKIEČIŲ IRENIKO KRITIKUOTINŲ PAGRIN- 
DINIŲ PRIELAIDŲ PROGA.] — S. Przipcovii Cogitationes Sacrae, 
Eleutheropoli, 1692, p. 475—531. 


Dalys: Praefatio ad Lectorem, 476. Animadversionum Apologe- 
ticarum Pars Prima. In gua (praemissis guae initio libri ani- 
madversione digna visa sunt) Sophismata Comenii circa primam 
Reconciliatoris normam, hoc est, Rationem sanam examinantur, 
477—491. Pars Secunda. In gua Sophismata Comenii circa se- 
cundam Reconciliatoris normam, hoc est, Sacram Seripturam 
examinantur, 492—496, Pars Tertia. In gua Sophismata Come- 
nii circa tertiam Reconciliatoris normam, hoc est, Traditionem 
examinantur, 497—517. Pars Guarta, In gua coacervata calum- 
niarum Comenii congeries refellitur, 517—531. 


Poleminis traktatas, nukreiptas prieš J. Komenskio 1660 Ams- 
terdame paskelbtą rašinį, aštriai kritikavus; religinį arijonų 
radikalizmą. Socinizmo dvasia ginama sveikas protas ir reli- 
ginis racionalizmas. 


RESPONSIO AD SCRIPTUM ILLUSTRIS AC MAGNIFICI DOMINI, GE- 
ORGI1! NEMIRICII, SUCCAMERARII KIOVIENSIS, OUO0, CUM IPSE 
AD SACRA GRAECANICAE ECCLESIAE TRANSIISSET, CUNCTOS IN 
REGNO POLONIAE, ET MAGNO DUCATU LITHUANIAE, A RELIGIONE 
ROMANA DISSIDENTES, HORTATUR; UT SE IN GREMIUM ECCLE- 
SIAE ORIENTALIS RECIPIANT. E POLONICA LINGUA IN LATINAM 
CONVERSA. [ATSAKYMAS Į KIJEVO PAKAMORĖS SVIESAUS IR KIL- 
NAUS PONO JURGIO NEMIRICIJAUS RASINĮ, KURIUO JISAI, PATS 
PERĖJES Į GRAIKŲ BAZNYČIOS TIKĖJIMA, RAGINA VISUS LENKI- 


240) 


JOS KARALYSTĖJE IR LIETUVOS DIDŽIOJOJE KUNIGAIKSTYSTĖJE 
NUTOLUSIUS NUO ROMOS TIKĖJIMO PASIDUOTI RYTŲ BAZNYČIOS 
GLOBAI. Iš LENKŲ KALBOS Į LOTYNŲ KALBĄ IšSVERSTA.| — 
S. Przipeovii, Cogitationes Sacrae, Eleutheropoli, 1692, p. 533—596, 


Dalys: Pars Prima, De Ecclesiae Auctoritaie, 535—557. Pars 
Altera, In gua guaeritur, An Dissidentes ab Ecclesia Romana et 
Graeca possint, illaesa Conscientia, recipere Dogmata et Ritus 
Orientalis Ecclesiae, 557—587. Appendix, 588—596. 


Greta religinės metafizikos nagrinėjami visuomeniniai, politi- 
niai, etiniai klausimai. 


RELIGIO VINDICATA A CALUMNIIS ATHEISMI. CONTRA EPISTO- 
LAM F. M. ATHEISMI SESE IN ECCLESIAM INSINUANTIS PRAESTI- 
GIAE, IN EPISTOLA CUJUSDAM, F. M. [RELIGIJA, APGINTA NUO 
MELAGINGO KALTINIMO ATEIZMU. PRIES F. M. LAIšŠKĄ IR AKIŲ 
DŪMIMĄ TŪLO F.M. LAIšKE APIE ATEIZMO PRASISKVERBIMĄ Į 
BAZNYČIĄ.] — 5. Przipcovii Cogitationes Sacrae, Eleutheropoli, 1692, 
p. 600—617. 


Dalys: Praestigiarum Atheismi Deprehensio et reprehensio: seu 
ad superiorem Epistolam responsio, S. P., 601—602. Respon- 
sionis Pars Prima. Argumentorum hujus opinionis refutatio, 
602—613. Responsionis Pars Altera. In gua ostenditur, opinio 
Auctoris guam Deo O. M. et omnibus guae ab eo proficiscuntur 
bonis, repugnet, 613—617. 


Polemika religinės metafizikos klausimais. Atsispindi gnoseo- 
loginės, etinės pažiūros. 


ANIMADVERSIONES IN LIBELLUM CUI TITULUS DE OUALITATE 
REGNI DOM. N. JESU CHRISTI UBI INĘUIRITUR, AN CHRISTIANO, 
SIVE REGNI EJUS SUBDITO, TERRENAE DOMINATIONES CONVE- 
NIANT? [PASTABOS APIE KNYGELĘ PAVADINIMU „APIE MŪSŲ 
VIEšSPATIES JĖZAUS KRISTAUS KARALYSTĖS KOKYBĘ“, KURIOJE 
NAGRINĖJAMAS KLAUSIMAS, AR KRIKSČIONIUI, JO KARALYSTĖS 
PAVALDINIUI, TINKA ZEMIšKOS VALDOS.] — 5. Przipcovii Cogi- 
tationes Sacrae, Eleutheropoli, 1692, p. 619—681. 


Šalia religinės metafizikos dalykų nagrinėjama visuomeninė 
problematika: santykis tarp pasaulietinio ir religinio gyvenimo 
sterų, tarp valstybės ir bažnyčios. Ryškūs scholastinio įrodinė- 
jimo elementai. Liečiami etikos klausimai. 

DE JURE CHRISTIANI MAGISTRATUS ET PRIVATORUM IN BELLI 
PACISOUE NEGOTIIS. [APIE KRIKŠČIONISKOS VALDŽIOS IR PRLI- 


VAČIŲ ZMONIŲ TEISĘ KARO IR TAIKOS REIKALUOSE.] — S. Przip- 
covii Cogitationes Sacrae, Eleutheropoli, 1692, p. 683—736. 


241 


Nagrinėjami visuomeniniai, politiniai klausimai, pvz., pasau- 
lietinės valdžios ir bažnyčios santykis, liečiamos etinės verty- 
bės. Ryški H. Grocijaus idėjų įtaka. 

APOLOGIA PROLIXIOR. TRACTATUS DE JURE CHRISTIANI MAGIS- 
TRATUS. [PLATESNĖS APIMTIES APOLOGIJA. TRAKTATAS APIE 
KRIKŠČIONISKOS VALDZIOS TEISĘ.] — 5. Przipceovii Cogitationes 
Sacrae, Eleutheropoli, 1692, p. 737—851. 

Nagrinėjami visuomeniniai, politiniai klausimai, taip antai, pa- 
saulietinės valdžios ir bažnyčios santykis, pasisakoma prieš 
sektantišką Lenkijos Brolių apsiribojimą vien tiktai religinio 
gyvenimo sfera, raginama aktyviai dalyvauti pasaulietiniame 
gyvenime. 

VINDICIAE TRACTATUS DE MAGISTRATU CONTRA OBJECTIONES 
DANIELIS ZWICKERI. [TRAKTATO APIE VALDŽIĄ GYNIMAS NUO 


KRITINIŲ DANIELIAUS CVIKERIO PASTABŲ] — S. Przipcovii 
Cogilationes Sacrae, Eleutheropoli, 1692, p. 853—880. 


Liečiami visuomeniniai, politiniai klausimai, nagrinėjamas pa- 
saulietinės valdžios ir bažnyčios santykis. Kviečiama nesiribo- 
ti religiniu, bet aktyviai dalyvauti taip pat ir pasaulietiniame 
gyvenime, nesišalinti valstybės reikalų. Polemizuojant naudo- 
jamos scholastinės logikos priemonės. 

BRATERSKA  DECLARATIA NA NIEBRATERSKIE NAPOMNIENIE OD 
AUTHORA POD IMIENIEM SZLACHČICA POLSKIEGO AD DISSIDEN- 
TES IN RELIGIONE UCZYNIONE. [BROLISKAS PAREIŠKIMAS DĖL 
NEBROLIšKO PAPEIKIMO, PADARYTAS AUTORIAUS, PRISIDENGU- 
SiO LENKŲ BAJORO VARDU, RELIGINIAMS DISIDENTAMS.] 
MDCXLVI (/646), 2490 s. Autorius nenurodytas. 


Dalys: Pirmas skyrius, 1—11. Informatie Y Przestrogi Authoro- 
wi potrzebne, 12. Częsc Pierwsza. Informatia Authora, Ze Pro- 
dukowane od niego przečiwko Pokojowi Dissidentium Praeten- 
sie, abo Jura praetensa, wažne byč nie mogą: gdyž teraz nie 
są Prawem od Stanow przyjeętym, y od Krolow Panow Naszych 
poprzyšiežonym, 13—31. Częsc Wtora. Informatia Authora, Ze 
Warunek y Assecuratia Pokoju Dissidentium in Religione, jest 
nie tylko Prawem, ale y Fundamentalnym Prawem, na ktorym 
zawista calošė y Swoboda Rzeczypospolitey, 32—76. Częsc 
Trzecia. Informatia Authora, Ze Pokoju Dissidentium tak wie- 
lą Praw obwarowanego, žadne przčiwne Decreta, etiam Supre- 
morum Subselliorum, De Jure naruszyč nie mogty: a w tych 
Decretach, ktore są od Authora mianowane y produkowane, 
mens J.K.M. y Rzeczypospolitey nie byla, aby De Facto narus- 
zony byč mial, 76—86. Conclusia, 86—90. 


242 


Traktatas, kuriame polemizuojama su S. Starovolskio rašiniu, 
nukreiptu prieš 1573 Varšuvos koniederaciją. Remiantis pilie- 
tinių bajorijos laisvių užtikrinimo ir vieningos valstybės išsau- 
gojimo reikmėmis, ginama religinė tolerancija Lietuvoje ir Len- 
kijoje. Reikalaujama užtikrinti sąžinės laisvę. Varšuvos kon- 
federacijos nutarimai religinės tolerancijos klausimais laikomi 
pagrindiniais Lietuvos ir Lenkijos valstybės įstatymais. Nagri- 
nėjami politiniai, teisiniai šios problemos aspektai. Traktatas 
paprastai priskiriamas S. Pšipkovskiui. 

lenk. 1 

546 


Lit: L. Chmaj, Samuel Przypkowski na tle praądėw religijnych XVII wie- 
ku, Kr., 1927. A. Saįkowski, S. Przypkowski w šwietle nowych mate- 
rialėw.— „Zapiski historyczne“, t. 23, 1957, zesz. 1/3, s. 147—156. Z. Ogo- 
nowski, Z zagadnien toleranėji w Polsce, W., 1958. 


RB, B 





A. Varanavičius 


PUZINA Petras (Puzyna Petrus), 1662/64(?2).VII.21 Kozels- 
ke — 1717.III.1 Vilniuje, filosofas, teologas jėzuitas. Kilęs iš 
lietuvių bajorų nuo Upytės. 1683 baigė Vilniaus un-to filosoti- 
jos, 1691 — teologijos f-tą. Jėzuitų kolegijose dėstė poetiką, re- 
toriką, filosotiją. 1699—705 Vilniaus un-te dėstė etiką. Buvo 
Mstislavo jėzuitų rezidencijos viršininkas, Oršos ir Nesvyžiaus 
kolegijų rektorius. Išleido religinio turinio raštų. 

ARS FELICITATIS SIVE ETHICA. [MOKSLAS APIE LAIMĘ, ARBA 
ETIKA.] Vilniaus un-tas, 1708, 9 f. 

Rankraštinis etikos kursas. Scholastinės moralės tilosoiijos pa- 
skaitos, kurių dalis neišliko. Skirstoma į individualią etiką, 
politiką ir ekonomiką. Aptariama etikos mokslo pobūdis, dory- 
bės, proto ir valios santykis ir kt. scholastinės etikos problemos. 


VUB, F 3—771, p. 116—125. Anotuojamajam rankraščiui ta- 
patus kito studento užrašytų Puzinos paskaitų rankraštis MAB, 
F 41—708, p. 359—378. 

R. Plečkaitis 


PUZINA Steponas Mykolas (Puzyna Stephanus Michael), 
1667.XII.21 Kozelske — 1738.III.5 Vilniuje, filosofas, teologas 
jėzuitas. Petro Puzinos brolis. 1691 baigė Vilniaus un-to filo- 
sotijos, 1697 — teologijos f-tą. Gardine, Kražiuose ir Plocke 
dėstė poetiką, retoriką, graikų k. Vilniaus un-te dėstė retoriką, 
graikų ir hebrajų kalbas. 1702—05 Pinske dėstė filosoliją. 


243 


1705—06 Vilniaus un-to sekretorius, 1706—09 dėstė jame etiką. 
Paskui Vilniaus un-te, Varšuvoje ir Braunsberge daug metų 
dėstė teologiją ir kanonų teisę. 1724—29 Varšuvos jėzuitų 
spaustuvės vedėjas. Vilniaus un-to filosofijos daktaras (1705) 
ir teologijos daktaras (1734). Išleido religinio turinio raštų ir 
mokslo populiarinimo knygų. 


THESES PHILOSOPHICO ETHRICAE DIVINISSIMO OMNIS SANCTITA- 
TIS, BONITATIS ET SAPIENTIAE FONTI DEO HOMINI CHRISTO TESU 
SANCTISSIMO TOTIUS HUMANI GENERIS SALVATORI, AMORI CRU- 
CIFIXO DEDICATAE. SUB FAUSTISSIMIS AUSPICIJS PERILLUSTRIS 
MAGNIFICI DOMINI STEPHANI STANISLAI CHRZANOWSKI SUB- 
JUDICIS PINSCENSIS AEOGUISSIMI. AB ERUDITO ET GENEROSO 
DOMINO FRANCISCO IAKACKI EGUITE POLONO, PHILOSOPIAE ET 
ETHICES AUDITORE. PRAESIDE R. P. STEPHANO MICHAELE PUZY- 
NA SOCIETATIS IESU, IN DUCALI RADIVILIANO COLLEGIO PINS- 
CENSI S. I. METAPHYSICES ET ETHICES PROFESSORE. ANNO IN- 
CARNATAE SAPIENTIAE 1705 DIE 1 AUGUSTI. [FILOSOFINĖS ETI- 
KOS TEZĖS, PASKIRTOS KIEKVIENO šSVENTUMO, GERIO IR IšMIN- 
TIES DIEVIšŠKIAUSIAJAM SALTINIUI — DIEVUI ZMOGUI JEZUI 
KRISTUI, SVENČIAUSIAJAM VISOS ZMONIJOS IšGELBĖTOJUI, NU- 
KRYZIUOTOJO MEILEI. PALANKIAUSIAI LEMIANT šVIESIAUSIAJAM 
PRAKILNIAUSIAJAM PONUI STEPONUI STANISLOVUI CHZANOVS- 
KIUI, MALONINGIAUSIAJAM PINSKO TEISĖJO PAVADUOTOJUI. PA- 
RENGTOS MOKSLINGOJO IR KILMINGOJO PONO PRANCISKAUS 
JAKACKIO, LENKŲ BAJORO, FILOSOFIJOS IR ETIKOS KLAUSYTOJO, 
VADOVAUJANT REVERENDUI TĖVUI JĖZUITUI STEPONUI MYKOLUI 
PUZINAI, METAFIZIKOS IR ETIKOS PROFESORIUI PINSKO JĖZUITŲ 
RADVILOS KOLEGIJOJE. 1705 ISMINTIES ĮSIKŪNIJIMO METAIS 
RUGPJŪČIO I DIENĄ.] Vilnae Typis Academicis Societatis Iesu, 18 p. 


Etikos tezės, parengtos P. Jakackio Pinsko jėzuitų kolegijoje. 
Darbui vadovavo S. Puzina. Didžiausią darbo dalį užima dedi- 
kacija, tezės — tik 4 puslapius. Tezių skelbiama 33, jose dėsto- 
mi bendriausi scholastinės etikos, politikos ir ekonomikos tei- 
giniai. Tezės abstrakčios, atitrūkusios nuo gyvenamojo meto 
tikrovės. 


VUB, IV—30974. 


LUMINA PHILOSOPHICARUM VERITATUM. AUGUSTAS ILLUMINAT- 
RICIS UNIVERSI PRETIOSISSIMAE DEI PARENTIS V.S.L. O.C. MA- 
RIAE IN THAUMATURGA SUA ICONE BORUNENSI PLANTAS AMBI- 
ENTIA, ATĘUE AD EXORTUM SERENISSIMORUM IN CLIMATE PINS- 
CENSI SIDERUM ILLUSTRISSIMI ET REVERENDISSIMI  DOMINI 
PETRI PORPHYRII KULCZYCKI DEI ET APOSTOLICAE SEDIS GRA- 
TIAE, EPISCOPI PINSCENSIS ET TUROVIENSIS, ARCHIMANDRITAE 
LESCENSIS SUB FELICISSIMIS EIUSDEM DOMINI ET MAECENATIS 
COLENDISSIMI AUSPICIJS ORBI LITERARIO AD SPECTACULUM 


244 


PROPOSITA A GENEROSO DOMINO BASILIO ZUNKIEWICZ PHILO- 
SOPHIAE ET ETHICES AUDITORE. PRAESIDE R. P. STEPHANO Mi- 
CHAELE PUZYNA S. I. PHILOSOPHIAE ET ETHICES PROFESSORE 
IN DUCALI RADIVILIANO COLLEGIO PINSCENSI S. 1. ANNO DOMI- 
NI 1705. DIE Ima MENSIS AUGUSTI. [FILOSOFINIŲ TIESŲ ŠVIESA 
<...>, DĖSTYTA KILMINGOJO PONO, FILOSOFIJOS IR ETIKOS 
KLAUSYTOJO BAZILIJAUS LUNKEVIČIAUS. VADOVAUJANT REVE. 
RENDUI TEVUI JEZUITUI STEPONUI MYKOLUI PUZINAI, FILOSO- 
FIJOS IR ETIKOS PROFESORIUI PINSKO JĖZUITŲ RADVILOS KOLE- 
GIJOJE 1705 VIEšSPATIES METŲ RUGPJŪČIO 1 DIENĄ.] Vilnae Typis 
Academicis Societatis Iesu, 20 p. 


Filosofijos tezės, B. Lunkevičiaus parengtos Pinsko jėzuitų ko- 
legijoje. Darbui vadovavo S. Puzina, Didžiausią leidinio dalį 
sudaro dedikacija. 4-iuose puslapiuose skelbiamos 5 logikos, 9 
tizikos ir 5 metafizikos tezės, kuriose dėstomi bendriausi scho- 
lastinės filosofijos teiginiai. 

VUB, IV—30681. R. Plečkaitis 


RADVANAS Jonas (Radvanus Ioannes Lithuanus, Radwan Jan 
Litwin), XVI a. pr. Vilniuje — XVI a. pab. (?), lietuvių poetas 
humanistas. Mokėsi Vilniuje. Lydėdamas LDK etmono G. Chod- 
kevičiaus vaikus, keliavo po užsienį, vėliau buvo jo sekretoriu- 
mi. Etmonui mirus (1572), buvo globojamas valstybės veikėjo 
J. Abramavičiaus. 1588 išleido poemą „Radviliada“, 1590 — 
„Epitalamiją“, skirtą Kristupo Monvydo Dorohostaiskio ir Soti- 
jos Chodkevičiūtės vestuvėms. Spėjama, jog buvo parašęs ir 
daugiau kūrinių, kaip antai: satyrinę poemą „,Teologinės te- 
zės“, „Žborovskio ekspedicijos aprašymą eilėmis“, „Eiles lenko 
Jurgio Žarnovskio postilės apgynimui“ (1591) ir kt. Šie kūri- 
niai neišliko. Radvanas priklauso prie žymiausių lotynų k. ra- 
šiusių lietuvių poetų. Vaizdavo XVI a. Lietuvos gyvenimą, gam- 
tą. Kūryboje ryški Vergilijaus, Ovidijaus, Tacito, Cicerono, 
Senekos, Husoviano ir kt. autorių įtaka. Visuomeninėmis filo- 
sotinėmis pažiūromis artimas retormatams, palaikė ryšius su 
prokalvinistiškai nusiteikusiais didikais, inteligentijos atstovais. 
Raštuose reiškiamas antiunijinis nusistatymas, propaguojama 
lietuviškas patriotizmas, romėniškos lietuvių kilmės koncepcija. 
Etinės ir estetinės pažiūros remiasi renesansinio humanizmo 
idėjomis. 

RADIVILIAS. SIVE, DE VITA, ET REBUS PRAECLARISSIME GESTIS, 
IMMORTALIS MEMORIAE, ILLUSTRISSIMI PRINCIPIS NICOLAI RA- 
DIVILI GEORGII FILII, DUCIS IN DUBINKI AC BIERZE, PALATINI 
VILNENSIS, ETC. AC EXERCITRUUM MAGNI DUCATUS LITUANIAE, 
IMPERATORIS FORTISSIMI. ETC. LIBRI GUATUOR. IOANNIS RAD- 
VANI LIT: IUSSU ET AUCTORITATE MAG. D. IOANNIS ABRAMOVICZ, 
IN WORNIANY, PRAESIDIS DERPATENSIS, CAPITANEI LIDENSIS 
VENDENSISĘŲUE ET ADDITE EST ORATIO FUNEBRIS, GENERO- 
SI D. ANDREAE VOLANI, SECRETARIJ SACRAE REGIAE MAGESTA- 


TIš, ET GUORUMDAM AUCTORUM EPIGRAMMATA. [RADVILIADA, 
ARBA KETURIOS KNYGOS APIE AMZINO ATMINIMO šVIESIAUSIOJO 


246 


VALDOVO MIKALOJAUS RADVILOS, JURGIO 5ŪNAUS, DUBINGIŲ 
IR BIRŽŲ KUNIGAIKšČIO, VILNIAUS VAIVADOS IR T.T., LIETUVOS 
DIDŽIOSIOS KUNIGAIKSTYSTĖS NARSIAUSIOJO VADO IR T. T., GY- 
VENIMĄ IR PUiIKIAI ATLIKTUS ŽYGIUS. PARAšSE JONAS RADVANAS, 
LIETUVIS, JONO ABRAMAVIČIAUS, DIDELIO VARNIŲ PONO, DOR- 
PATO VIETININKO, LYDOS IR VENDENO SENIUNO, PALIEPIMU IR 
VALIA. BE TO, PRIDĖTAS NEKROLOGAS, PARASŠYTAS KILMINGO 
PONO ANDRIAUS VOLANO, šVENTOS KARALIšKOSIOS DIDENYBĖS 
SEKRETORIAUS, IR KAI KURIŲ AUTORIŲ EPIGRAMOS.] Vilnae Met- 
ropoli Lituanorum. Ex Officina loannis Kartzani, MDIIXC (1588), 131 p. 
Poema, kurioje apdainuojama ieodalinė Lietuva, vaizduojama 
jos visuomenė ir valdytojai, aukštinami Radvilos. Reiškiamos 
patriotinės idėjos. Priekaištaujama feodalinei diduomenei už 
turtų švaistymą, už nepakankamą rūpinimąsi krašto gynyba. 
Kaip sektinas pavyzdys nurodomos teigiamos moralinės žmonių 
savybės, smerkiamos ydos, palankiai atsiliepiama apie papras- 
tus žmones. Dėstoma romėniškos lietuvių kilmės teorija, aukš- 
tinama taika, tačiau kartu pasisakoma už gynybinius karus, 
kuriais siekiama išsaugoti LDK teritorijos status guo. Nepalan- 
kiai vertinama Liublino unija, pabrėžiamas Lietuvos savaran- 
kiškumas, nepriklausomybė. Idealizuojama valstybinė M. Rad- 
vilos Rudojo veikla. Religijos klausimų traktuotė rodo proreior- 
macinį nusistatymą. Pasitaiko tilosofinių sentencijų etinėmis, 
egzistencinėmis temomis. Remiamasi Cicerono, Senekos, Taci- 
to, Vergilijaus, Ovidijaus, Husoviano ir kt. autorių mintimis. 
Apstu Lietuvos istorijos, etnografijos, mitologijos realijų ir de- 
talių, taip pat medžiagos iš kaimyninių tautų — rusų, lenkų, 
latvių, vokiečių bei totorių gyvenimo. 

L-—16 
MAB, ——--: Mi. 126. 

1—18 
EPITHALAMIUM IN NUPTIAS ILLUSTRIS AC MAGNIFICI DOMINI 
D. CHRISTOPHORI MONVIDI DOROHOSTAYSKI, MAGNI DUCATUS 
LITUANIE INCISORIS, PRAEFECTI VOLCOVISCENSIS. ETC. ET GE- 
NEROSISS. AC ILLUSTRIS VIRGINIS D. SOPHIAE CHODKIEWICIAE, 
COMITISSAE IN SKLOW ET MYS5Z. ILLUSTRIS MEMORIAE DOMINI 
D. IOANNIS CHODKIEWICZ CASTELLANI VILNEN. ETC. ETC. FILIAE, 
POETICĖ EXPRESSUM, A IOANNE RADVANO, [EPITALAMIJAS ĮŽZY- 
MAUS IR KILNAUS PONO KRISTOFORO MONVIDO DOROHOSTAISKIO, 
LIETUVOS  DIDŽIOSIOS  KUNIGAIKŠTYSTES  RIEKĖJO, VOLKO- 
VISKO IR KT. VIETININKO, IR KILMINGOS BEI ĮŽYMIOS MERGAI- 
TĖS PANELĖS SOFIJOS CHODKEVIČIŪTĖS, šKLOVO IR MIšOS GRA- 
FAITĖS, ŠVIESAUS ATMINIMO VILNIAUS KAŠTELIONO IR T. T. 
PONO JONO CHODKEVIČIAUS DUKTERS, VEDYBŲ PROGA. POETIšKAI 
IšREIKŠTAS JONO RADVANO.] Vilnae in Oificina Ioannis Kartzani, 
1590, 29 p. 


247 


Kritiškai vertinamas visuomeninis Europos gyvenimas, politi- 
niai įvykiai. Propaguojamos moralinės vertybės, smerkiama 
ydinga tikrovė. Religinės pažiūros artimos kritiniam reformatų 
racionalizmui. Aukštinama Lietuva, Monvydų giminė, giriami 
Glebavičius, Kiška ir kt. didikai. Visuomenės gyvenimas verti- 
namas vadovaujantis renesansinio humanizmo idealais. Gausu 
Antikos realijų ir vaizdinių. 


BZO, XVI. Ou. 2950. MAB, Mi. 556. 


Lit; V. Abramavičius, XVI amžiaus Vilniaus poetai, kn.: Literatūros 
ir meno metraštis 1959, V., 1959, p. 3389—343. B. Kazlauskas. Jono 
Radvano poema „Radviliada“.— „Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo 
darbai. Literatūra“, t. VIII, V., 1965, p. 277—303. 


A. Varanavičius 


RADVILA Albertas Stanislovas (Radivilius Albertus Stanis- 
laus, Radziwilž Albrecht Stanistaw), 1593.VII.1. Olykoje — 
1656.XI.12 Gdanske, politinis LDK veikėjas, kontrreiormacijos 
šalininkas, memuaristas. Iki 1605 mokėsi Vilniaus akademijoje, 
paskui užsienyje. 1609 Viurcburgo un-te užbaigė filosofijos stu- 
dijas, vėliau dar studijavo Liuveno ir kituose un-tuose. Ke- 
letą metų gyveno Prancūzijoje. 1617 grįžęs į Lietuvą, pradėjo 
politinę veiklą. 1619 tapo LDK pakancleriu, 1623 kancleriu. 
1624—25 kaip karalaičio Vladislovo globėjas keliavo kartu su 
juo po Europą. 1626—29 dalyvavo kare su švedais. Visuomeninės 
filosofinės minties požiūriu vertingas A. Radvilos dienoraštis 
„Lenkijos įvykių memorialas“, kuriame šalia politinių 1632—55 
įvykių aprašymo apstu bendresnio pobūdžio svarstymų ir samp- 
rotavimų. Be dienoraščio parašė keletą religinio pobūdžio dar- 
bų, Vazų valdymo istorijos apybraižą. Pasirašinėjo slapyvar- 
džiais: Bogomodlca Urbanus Valislius de Starilas, Vallislius 
Urbanus de Stari Las. A. Radvila buvo reiormatų priešas, uolus 
katalikybės rėmėjas ir platintojas. Globojo jėzuitų kolegijas, 
Vilniaus akademiją, kurios studentams, b-kai, kai kurioms ka- 
tedroms skyrė pinigų sumas, finansiškai rėmė bažnyčią. Po Va- 
zos mirties su jo įpėdiniu nesutarė daugeliu politikos klausimų, 
stojo prieš karaliaus valdžios stiprinimą, gynė bajorų laisves 
bei didikų oligarchijos valdžią. Dienoraštyje ir kt. raštuose at- 
sispindi visuomeninės, religinės, etinės pažiūros, kartais per- 
žengiančios ieodalinės ideologijos rėmus. Sugebėjo blaiviau už 
daugelį amžininkų vertinti liaudies nepasitenkinimo, ekonomi- 
nių sunkumų, karų silpninamos Respublikos gyvenimą, ieškojo 


248 


valstybės irimo priežasčių. Pasisakė už pažangesnes valdymo 
formas, kritikavo per didelį baudžiauninkų išnaudojimą, tačiau 
apskritai imant neperžengė nuosaikaus reformizmo ribų. 
VICTORIA CORONAE SPINEAE CHRISTI, AUCTORE ILLUSTRISSIMO 
AC EXCELLENTISSIMO S.R.I. PRINCIPE DOMINO D. ALBERTO STA- 
NISLAO RADZIVILIO DUCE IN OzYKA ET NIEšWIEŽ, M. D. L. CAN- 
CELLARIO, ETC. CONSCRIPTA. [SPYGLIUOTO KRISTAUS VAINIKO 
PERGALĖ, PARASYTA ŠVIESIAUSIO IR SLOVINGIAUSIO š5VENTO- 
SIOS ROMOS IMPERIJOS KUNIGAIKSCIO, OLYKOS IR NESVYŽIAUS 
VALDOVO, LDK KANCLERIO IR T.T. PONO ALBERTO STANISLOVO 
RADVILOS.] Varsaviae, In Office: Petri Elert S. R. M. Typographi, Anno 
Domini 1652, X +-378 p. 

Dalys: Dedicatio. Serenissime ac Potentissime Rex. Approbatio. 
Ad Lectorem. Iesus Maria Anna. Victoria Coronae Spineae 
Christi, 1—378. 


Etinių, teisinių, politinių principų interpretacija kontrreiormaci- 
jos dvasia. Ydos laikomos nuodėmėmis. Remiamasi katalikiš- 
kosios filosofijos idėjomis, Sv. Raštu, propaguojamas krikščio- 
niškasis humanizmas. Kai kur minimi Antikos autoriai — 5e- 
neka, TI Talis ir kt. 


—Iš. 
M Sosin 
1AB, £ 28 


MEMORIALE RERUM GESTARUM IN POLONIA 1632—1656. OPRACO- 
WALI ADAM PRZYBOS I ROMAN ŽELEWSKI. [LENKIJOS ĮVYKIŲ 
1632—1656 MEMORIALAS. PARENGĖ ADAMAS PSIBOSIS IR ROMA- 
NAS ZELEVSKIS.] T. I, 1632—1633, LXI +234 s. T. II, 1634—1639, 349 s. 
T. III, 1640—1647, VIIIĄ-342 s. T. IV, 1648—1656, 324 s. T. V, Indeksy, 
120 s. Wr.-W.-Kr.-Gd., 1968—75. 

Dienoraštis, kuriame aprašomi 1632—56 Lietuvos ir Lenkijos 
politiniai, ekonominiai, kariniai, kultūriniai įvykiai, buitis. Ver- 
tinimuosė ir komentaruose atsispindi kontrretormacinės pažiū- 
ros. Samprotaujant apie neigiamų Lietuvos ir Lenkijos valsty- 
bės visuomeninio gyvenimo reiškinių priežastis, kartkartėmis 
daromos pažangios, prašokančios feodalinės laikmečio ideologi- 
jos ribotumą išvados. Duodamas Lietuvos ir Lenkijos parlamen- 
tarizmo istorijos vaizdas, charakterizuojami įvairių visuomeni- 
nių aprašomojo laikotarpio grupuočių interesai ir ideologija, 
atsispindi visuomeninės minties, ypač politinių, teisinių, etinių 
pažiūrų XVII a. raida. 

Lit: W. Czapliūski, Dawne czasy, W., 1957. A. Przyboš i R. Ze- 


lewski, Wstep, w: A. 5. RadziwiH, Memoriale rerum gėstarum in Po- 
lonia 1632—1656, t. 1, W., 1968, s, V—LXI. 


A. Varanavičius 


249 


RAHAŠAS Jokūbas (Rahasch Jacobus), 1661.VII.21 Varmėje — 
1717.X.7 Braunsberge, filosofas, teologas jėzuitas. 1690 baigė 
Vilniaus un-to teologijos f-tą. Rioselyje, Lomžoje, Braunsberge 
bei Oršoje dėstė retoriką ir poetiką, Braunsberge — filosotiją. 
1698—1700 dėstė filosofiją Oršoje, 1700—03 — Kražiuose. Pas- 
kui Braunsberge dėstė teologiją. 1710—14 Vilniaus un-te dėstė 
teologiją ir kanonų teisę, buvo un-to vicekancleris ir filosofijos 
f-to dekanas. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir tilosofijos dakta- 
ras (1700), teologijos daktaras (1710), kanonų teisės daktaras 
(1713). Mirė eidamas Braunsbergo kolegijos rektoriaus parei- 
gas. 


PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Oršos įėzuitų kolegija, 1699—700, 508 p. 


Dalys: Philosophia naturalis seu tractatus in octo libros Aristo- 
telis De Physico auditu. In lucem editus a reverendo patre Ia- 
cobo Rahasch Soc. Iesu, ordinario professore philosophiae scrip- 
tus per me Martinum Piotrowski. Anno Domini 1699 prima sep- 
tembris, 1—455. Prooemium. Resolutiones prooemiales, 1—6. 
De principiis corporis naturalis in communi, 6—299. Tractatus 
philosophicus in duos libros Aristotelis De Ortu et Interitu, 
305—394. Animasticum compendium, seu breves resolutiones in 
tres libros Aristotelis De Anima in communi, 394—420. De mun- 
do et coelo, 421—435. Tractatus unicus. In libros Meteorologi- 
corum, 436—455. Disputationes Metaphysicae, 459—497. Philo- 
sophia moralis vulgo ethica, 449—508. 


Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės gamtos filosofijos, 
metaiizikos ir etikos paskaitos. Reikia manyti, kad panašias pa- 
skaitas Rahašas skaitė ir Kražiuose. Gamtos filosofijoje minimi 
kai kurie Naujųjų laikų mokslininkai. Etikoje skelbiama prie- 
šingų pažiūrų tolerancija. 


VUB, F 1—D 1156. R. Plečkaitis 


RAPČINSKIS Kornelijus (Rapczynski Cornelius), filosofas, 
teologas dominikonas. 1821—23 Vilniaus dominikonų m-loje 
dėstė filosofiją. 

PHILOSOPHIA TRACTATA A PRAECEPTORE ADMODUM REVERENDO 
PATRE SACRAE THEOLOGIAE LECTORE CORNELIO RAPCZYNSKI. 
ET PER ME FRATREM M. BUCZYNSKI EJUS ALUMNUM SPATIO 
BIENNII INCEPTI AB ANNO 1821 EXHAUSTA IN CONVENTU GENE- 
RALI VILNENSI APUD S. SPIRITUM. [FILOSOFIJA, DESTOMA MOKY- 
TOJO, REVERENDO TĖVO šSVENTOSIOS TEOLOGIJOS LEKTORIAUS 
KORNELIJAUS RAPČINSKIO. O UZRAšIAU Aš, BROLIS M. BUCINS. 


250 


KIS, PER DVEJUS METUS, PRADEDANT 1821, VILNIAUS SV. DVA- 
SIOS GENERALINIAME KONVENTE.] 664157 +36 p. 


Dalys: Prolegomenon in logicam, 1—66. Prolegomenon in Me- 
taphysicam. Ontologia, 1—48. Pars secunda metaphysices comp- 
lectens cosmologiam, 48—77. Prolegomenon in psychologiam, 
77—121. Prolegomenon in theologiam naturalem, 121—157. 
Prolegomenon in philosophiam, 1—36. 


Rankraštinis logikos ir metafizikos paskaitų kursas, skaitytas 
Vilniaus dominikonų m-loje. Dėstomos suderintos su teologija 
Naujųjų laikų filosofinės koncepcijos. Logikos paskaitose sam- 
protaujama apie mokslą, tikėtinumą, įrodymą, tikėjimą, knygų 
aiškinimą, klaidas. Kurso pabaigoje pateikiama filosofijos is- 
torijos apžvalga. 

VUB, F 3—471. Anotuojamajam rankraščiui tapatus kito moks- 
leivio užrašytų Rapčinskio paskaitų rankraštis VUB, F 3—472. 


R. Plečkaitis 


RĖZA Martynas Liudvikas Gediminas (Rhesa Martin Ludwig 
Jedimin), 1776.1.9 Karvaičiuose — 1840.VII1.30 Karaliaučiuje, 
istorikas, literatas, Rytprūsių lietuvių kultūros veikėjas. 1795— 
99 Karaliaučiaus un-te studijavo teologiją, klausė antikinių kal- 
bų, literatūros, filosofijos, istorijos bei kt. disciplinų paskaitų. 
Baigęs un-tą, kurį laiką dirbo namų mokytoju. 1800—16 kariuo- 
menės pamokslininkas Karaliaučiuje. 1807 apgynęs iilosotijos 
daktaro disertaciją, Karaliaučiaus un-te gavo privatdocento vie- 
tą, dėstė Rytų kalbas ir teologiją. Nuo 1810 ekstraordinarinis 
profesorius. 1810 paskirtas lietuvių k. seminaro, veikusio prie 
un-to, inspektoriumi. Nuo 1811 Karaliaučiaus mokslinės d-jos 
narys. Eidamas kariuomenės pamokslininko pareigas, dalyvavo 
1812—14 kare. Nuo 1818 ordinarinis profesorius ir lietuvių k. 
seminaro direktorius. 1819 išrinktas Kuršžemės literatūros ir 
meno d-jos garbės nariu. 1819 gavo teologijos daktaro laipsnį. 
1819—40 su pertraukomis ėjo teologijos f-to dekano pareigas. 
1820—31 su pertraukomis — un-to rektoriaus pareigas. Kūrybinę 
ir kultūrinę švietėjišką veiklą Rėza skyrė praktiniams lietuviš- 
kosios kultūros puoselėjimo, reprezentavimo ir gynimo tikslams. 
Rinko ir tyrinėjo lietuvių liaudies dainas, lietuvių ir vokiečių 
kalbomis išleido pirmąjį lietuvišką dainyną. Parengė spaudai K. 
Donelaičio „Metus“, kurie pasirodė kartu su vertimu į vokiečių 
k. Išleido Ezopo ir Donelaičio pasakėčių rinkinį. Tyrinėjo lietu- 
vių religinės raštijos istoriją, leido religinę literatūrą lietuvių k. 


251 


Reiškėsi lietuvių kalbotyroje, rūpinosi literatūrinės lietuvių k. 
ugdymu. Poezijoje, kurią rašė vokiečių k., naudojosi lietuvių 
liaudies dainų, Lietuvos istorijos motyvais. Lietuviškosios kul- 
tūros propagavimu, tyrinėjimais Rėza stengėsi parodyti jos 
brandumą, turimas dideles kūrybines galias. To paties tikslo jis 
siekė gilindamasis į moralines lietuvių savybes, akcentuodamas 
charakterio ir papročių taurumą, gyvenimo būdo dorovingumą. 
Užimta Rėzos pozicija buvo atkirtis germanizacinei valdančiųjų 
vokiečių sluoksnių politikai. Valstietiškos lietuvių tautos teisių 
gynimas, jos kultūros aukštinimas, lydimi neigiamo požiūrio į 
baudžiavą, rodo, jog Rėza kritiškai vertino feodalinę savo gy- 
venamojo meto tikrovę. Siuo savo pažiūrų aspektu Rėza arti- 
mas švietėjams. Svietėjų idėjos padėjo susiformuoti taipogi ir 
estetinėms Rėzos pažiūroms. Didele dalimi jomis pagrįstos me- 
ninės jo aspiracijos, estetinio vertinimo kriterijai. Antra vertus, 
jis patyrė stiprią gimstančio tuo metu vokiečių romantizmo įta- 
ką. Rėza buvo susipažinęs su I. Kanto filosofija. Studijuodamas 
Karaliaučiaus un-te, jis klausėsi paskutiniųjų šio filosofo pa- 
skaitų, o parašytoje Kanto mirties proga atminimo odėje poetiš- 
kai apžvelgė jo filosofijos kontūrus. 1807 Rėza apgynė filosofi- 
jos daktaro disertaciją „Apie šventųjų knygų moralės aiškinimą 
pagal Kantą“. Ji tebėra nesurasta. Ši disertacija, be abejo, ga- 
lėtų būti vienas svarbiausių filosofines Rėzos pažiūras nušvie- 
čiančių šaltinių. 

PRIGORA'S KLAGE UM IMMANUEL KANT. ODE VON L. RHESA. 


[PRIGORA APRAUDA IMANUELĮ KANTĄ. L. RĖZOS ODĖ] Kėnigsberg, 
1804, 8 S. 


k. 2 
B. cv? | 
804 


„DIE DAINA, WELCHE LITTA'S HIRTIN SINGT“. [„DAINA, KURIĄ 
LIETUVĖ PIEMENAITĖ DAINUOJA“.| — Prutena, oder preussische Volks- 
lieder und andere vaterlūndische Dichtungen, von L. Rhesa. Kėnigsberg, 
1809, 5. 163—167. Lietuviškas vertimas kn: L. Rėza, Lietuvių liaudies 
dainos, d. 2, V., 1964, p. 329—333, 


Komentaras, kuriame, remiantis klasicistiniais ir preromanti- 
niais kriterijais, aiškinamas lietuvių liaudies dainų meniškumas, 
iškeliama jų estetinė vertė. Nurodomas kultūrinis lietuvių tau- 
tos pajėgumas, kurio ištaka laikoma politinio savarankiškumo 
laikais sukurta civilizacija. Ryškiai išreikštas antifeodalinis nu- 
sistatymas. 

Šlovinami Kanto nuopelnai filosofijai, alegoriškai apžvelgiama 
jo filosofinė sistema. 





252 








NACHRICHTEN UND BEMERKUNGEN AUS DEN FELDZŪGEN DES 
JAHRES 1813 UND 1814, AUS DEM TAGEBUCHE EINES FELDGEIST- 
LICHEN IN DEM PREUBISCHEN HEERE. NEBST EINER BESCHREL- 
BUNG DER SCHLACHTEN, VON WELCHEN DER VERFASSER AUGEN- 
ZEUGE WAR. (ŽINIOS IR PASTABOS Iš PRŪSŲ ARMIJOS DVASININ- 
KO DIENORAŠČIO APIE 1813 ir 1814 METŲ KARO ZYGIUS. SU APRA- 
SYMU MŪšIŲ, KURIŲ LIUDININKU AUTORIUS BUVO. Berlin, 1814, 
VI +282 S. 


Dalys: Abreise von Kėnigsberg zur Armee, 1—54. Vortalle bis 
zum Walfenstillstande 1813, 55—93. Erster Feldzug durch Bėh- 
men nach Sachsen, 94—142. Zweiter Feldzug durch Sachsen bis 
an den Rhein, 143—198. Feldzug in Frankreich und Reise nach 
London, 199—282, 

Reiškiamos pažiūros politiniais, socialiniais, kultūriniais, konie- 
siniais ir kt. klausimais. Kritiškai atsiliepiama apie feodalizmą, 
smerkiama baudžiava. Su entuziazmu pritariama Anglijos poli- 
tinės raidos keliui. Užsimenama apie Kanto filosofiją, paliečia- 
mos kai kurios jo etikos kategorijos. 


vok. ] 
814 


GESCHICHTE DER LITTHAUISCHEN BIBEL, EIN BEYTRAG ZUR RE- 
LIGIONS—GESCHICHTE DER NORDISCHEN VOLKER. VON D. L. J. 
RHESA, PROFESSOR DER THEOLOGIE UND PREDIGER. [LIETUVIš- 
KOSIOS BIBLIJOS ISTORIJA, STRAIPSNIS šIAURĖS TAUTŲ RELIGI- 
JOS KLAUSIMU, PARAšĖ DAKTARAS L. G. RĖZA, TEOLOGIJOS PRO- 
FESORIUS IR PAMOKSLININKAS.į Kėonigsberg, 1816, VIII4-60 S. /Iš- 
trauka lietuvių k. paskelbia kn.: Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija, 
V., 1957, p. 240—242. 


RB, C 


Su pagarba atsiliepiant apie lietuvių tautą, nerimaujama dėl 
jos švietimo būklės. Griežtai smerkiama germanizacija. Iškelia- 
ma gimtosios kalbos reikšmė tautos švietimui, pažymimas Bib- 
lijos vertimų į nacionalines kalbas vaidmuo. Reiškiamos pažiū- 
ros įvairiais kitais istoriniais, nacionaliniais, kultūriniais klau- 
simais, 

UEBER LITTHAUISCHE VOLKSPOESIE. (APIE LIETUVIŲ LIAUDIES 
POEZIJĄ.] — „Beitrūge zur Kunde PreuBens“, Bd. 1, H. 6, 1818, S. 507— 
524. Lietuviškas vertimas kn: L. Rėza, Lietuvių liaudies dainos, d. 2, V., 
1964, p. 336—352, 

Karaliaučiaus literatūrinėje d-joje skaityto pranešimo publika- 
cija, Iškeliama liaudies kūrybos reikšmė tautos gyvenimui, jos 
dvasiai pažinti. Aptariamos lietuvių liaudies dainų meninės ypa- 
tybės, jų tematikos ištakų ieškoma konkrečiose gyvenimo aplin- 


253 


kybėse. Pažymimas lietuvių dorovingumas, reiškiamas susirū- 
pinimas dėl neigiamos vokiškų papročių įtakos lietuviams. Ryš- 
kiai išreikštas antibaudžiavinis nusistatymas. 


MAB, 031108. 


VORBERICHT. (PRATARMĖ|] — Das Jahr in vier Gesangen, ein lūndli- 
ches Epos aus dem Litthauischen des Christian Donaleitis, genannt 
Donalitius, in gleichem VėrsmaB ins Deutsche ūbertragen von D. L. J. 
Rhesa, Prof. d. Theol. Konigsberg, 1818, S. V—XXI. Sufrumpinias tekstas 
lietuvių k. paskelbtas kn.: Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija, V., 
1957, p. 237—240. 

Dalys: Verhūlinig des Gedichts zur Literatur, V-—VII. Leben- 
sumstūnde des Dichters, VII +IX. Zweck und innere Beschai- 
fenheit des Werkes, X—XI. Ausdruck, Versart und Betonung, 
XI-XIV. Von der deutschen Uebersetzung des Werks, XV— 
XVIII. Nachricht von anderen Schriftten des Vertassers, 
XVIII-XX. Schlupbemerkung, XX—XXI. 


Aptariant Donelaičio „Metus“, akcentuojamas lietuvių tautos 
kūrybingumas. Reiškiamas palankumas lietuvių liaudžiai, jos 
charakteriui ir gyvenimo būdui. Pabrėžiamas „Metų“ originalu- 
mas ir liaudiškumas. Smerkiamas baudžiavinis išnaudojimas. 
BETRACHTUNG UBER DIE LITTHAUISCHEN VOLKSLIEDER. [LIE- 
TUVIŲ LIAUDIES DAINŲ TYRINĖJIMAS.] — Dainos oder Litthauische 
Volkslieder gesammelt, ūbersetzt und mit gegenūberstehendem Urtext he- 
rausgegeben von L. J. Rhesa, Dr. d. Theol. und Phil. ordentl. Proiessor 
d. Theol. und Dir. des Litthauischen Seminars aut d. Universitat zu Koū- 
nigsberg. Nebst einer Abhandlung ūber die litthauischen Volksgedichte. Kū- 
nigsberg, 1825, S. 324—355, Lietuviškas vertimas knygose: Liudo Rėzos 
Dainos, M. Biržiškos spaudai parengta, d. 1, K., 1935, p. 157—170. 
L. Rėza, Lietuvių liaudies dainos, d. 1, V., 1958, p. 327—363. 


Nurodomas tautosakinės kūrybos, dainų ryšys su gyvenimu. 
Dainos vertinamos, remiantis šviečiamosios bei preromantinės 
estetikos principais, nagrinėjamos meninės dainų ypatybės. 
Straipsnis, kaip ir pats dainų rinkinys, kuriame jis išspausdin- 
tas, susilaukė plataus atgarsio daugelyje šalių — Vokietijoje, 
Lenkijoje, Čekijoje, Rusijoje. 
Lit: A. Jovaišas. Liudvikas Rėza, V., 1969. J. Jurginis, Liudvikas 
Rėza, kn.: t. p., Istorija ir poezija, V., 1969, p. 165—182. B. Genzelis, 
Svietėjai ir jų idėjos Lietuvoje (XIX a.), V., 1972. 

S. Tunailis 


RIDZEVSKIS Laurynas (Rydzewski Laurentius), 1716.VIII.4 
Lydos paviete — 1765.XI1I.30 Vilniuje, filosofas, teologas jėzui- 


254 








tas. 1737 baigė Vilniaus un-to filosofijos f-tą. Vilniaus un-te, 
Polocke ir Varšuvoje dėstė poetiką ir retoriką. 1749—50 Vilniaus 
un-te dėstė etiką, 1751—54 — trimetį filosofijos kursą, paskui — 
teologiją, buvo un-to sekretorius, filosofijos f-to dekanas. 1759— 
61 Vilniaus jėzuitų Kilmingųjų kolegijos rektorius. Vilniaus un- 
to laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaras (1747), teologijos dak- 
taras (1757). Išleido religinio turinio raštų. 


INSTITUTIONES PHILOSOPHICAE ANNO 1751. [ĮPAGRINDINIAI FI- 
LOSOFIJOS TEIGINIAI, 1751 METAI] Vilniaus un-tas, 93 i. 


Dalys: Tractatus dialecticus, 2—10. Institutiones logicae, 11—93. 
Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas. 
VUB, F 3—1011, f. 1—93. R. Plečkaitis 


RIMGAILA Juozas (Rymgayto Josephus), 1650.1II.17 Žemaiti- 
joje — 1713.1V.18 Vilniuje, filosofas, teologas jėzuitas. 1677 
baigė Vilniaus un-to filosofijos, 1683 — teologijos f-tą. Apie 1684 
Kražiuose 2 m. dėstė filosofiją. 1685—86 Kauneę dėstė poetiką 
ir retoriką, 1686 prie retorikos kurso išdėstė logiką. 1688—91 
Vilniaus un-te dėstė matematiką, paskui — teologiją. 1691—94 
Pašiaušės, 1700—03 Kražių, 1703—06 Gardino kolegijų rekto- 
rius. 1712—13 Lietuvos jėzuitų provinciolas. Vilniaus un-to 
laisvųjų mokslų ir filosofijos magistras (1688). 

SUMMA DIALECTICAE IN BREVES TRACTATUS ET GUAESTIONES 
DIGESTA ET ANNO VERBI INCARNATI 1686 17 IUNIJ PROPOSITA 
CAUNAE. [DIALEKTIKOS SUMA, SUSKIRSTYTA TRUMPAIS TRAKTA- 
TAIS BEI KLAUSIMAIS IR IšDĖSTYTA 1686 ŽODŽIO ĮISIKŪNIJIMO 
METAIS BIRŽELIO 17 D. KAUNE.] 68 t. 

Rankraštinis logikos kursas. Scholastinės logikos pirmosios da- 
lies — dialektikos paskaitos. Yra nemaža idėjų, artimų šiuolai- 
kinei logikai, ypač išplėtota supozicijos teorija. 


VUB, F 3—2076, f. 188—255. R. Plečkaitis 


RODZEVIČIUS Hugonas (Rodziewicz Hugonus), filosofas 
pranciškonas. 1778—79 Vilniaus pranciškonų m-loje dėstė filo- 
soliją. 

PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Vilniaus pranciškonų m-la, 1778—79, 
315 t. 

Dalys: Breves annotationes universam adtingentes philosop- 
hiam, 35—41. Dialectica, 41—62. Dissertationes prooemiales, 
63—73. Logica juxta mentem subtilissimi doctoris Ioannis Duns 


255 


Scoti, 75—108. Tractatus metaphysicus, 117—184: Pars prima 
metaphysicae sive ontologia, 117—153. Pars secunda metaphy- 
sicae seu pneumatologia, 154—184. Physica generalis, 185—266. 
Tractatus de generatione et corruptione, 267—285. Tractatus de 
mundo et caelo, 287—350. 


Rankraštinis logikos, metafizikos ir fizikos paskaitų kursas, kur 
scholastinė filosofija bandoma derinti su Naujųjų laikų filo- 
sotijos teorijomis. 


VUB, F 3—1016. R. Plečkaitis 


ROIZIJUS Petras (Ruiz de Moros Pedro, Royzius Petrus Mau- 
reus Alcagnicensis, Ruicius, Ruitius), apie 1505 Alkanise — 
1571.IV.16 Vilniuje, teisininkas, poetas humanistas. Mokėsi Al- 
kanise ir Leridos akademijoje. Nuo 1537 teisės studijas tęsė Pa- 
dujos, Romos, Bolonijos un-tuose, 1539 (?) Bolonijoje įgijo 
abiejų teisių daktaro laipsnį. 1542—50 romėnų teisės profeso- 
rius Krokuvos un-te. Nuo 1549 Žygimanto Augusto teisės pa- 
tarėjas, o 1550 teismo tarėjas. Gilinosi į teutonų teisę. 1551 at- 
vyko į Vilnių, kur tapo didžiojo kunigaikščio rūmų teismo tei- 
sėju. Kražių klebonas, Alsėdžių, vėliau Varnių kanauninkas. 
Nuo 1566 šv. Jono bažnyčios Vilniuje klebonas, vadovavo prie 
bažnyčios buvusiai m-lai. 1567 Vilniaus vyskupystės kanaunin- 
kas, o nuo 1569 dar ir katedros kustodas. Sukūrė daug proginių 
epigramų bei eilėraščių lotynų K. Prisidėjo prie II Lietuvos 
Statuto parengimo. Pertvarkė parapinę m-la Vilniuje į aukš- 
tesniąją, paversdamas ją pirmąja Lietuvoje pasaulietiško po- 
būdžio specializuota juridinė m-la. Pasižymėjo didele erudici- 
ja. Visuomeninėms filosofinėms Roizijaus pažiūroms būdinga 
renesansinis humanizmas ir racionalizmas. Smerkė agresyvius 
karus, kritikavo įvairias feodalinės visuomenės ydas, kaip antai: 
neteisingumą, paviršutiniškus ir nekompetentingus sprendimus, 
pernelyg griežtą nusistatymą prieš nesantuokinius vaikus, be- 
prasmį bausmių žiaurumą, feodalų polinkį į prabangą. Nepri- 
pažino įgimtų žinių. Nurodė žalingą subjektyvių psichinių nuo- 
taikų poveikį sprendimų objektyvumui, aukštino prota, išmintį, 
išsimokslinimą. Domėjosi etikos klausimais. 

DECISIONES PETRI ROYZII MAUREI ALCAGNICENSIS REGII IURE- 
CONSULTI DE REBUS IN SACRO AUDITORIO LITUANICO EX APPEL- 
LATIONE IUDICATIS. AD SIGISMUNDUM AUGUSTUM POLONIAE RE- 
GEM PRINCIPEM OPTIMUM MAXIMUM. OPUS LECTU DIGNISSIMUM 


ATĘUE COGNITU TAM IJS, GUI IURIDICUNDO PRAESUNT, OUAM 
(UI VERAM PHILOSOPHIAM HOC EST ARTEM BONI ET AEOUI 


256 


VEL  TRADUNT VEL ADDISCUNT, OB MULTIPLICEMĘUE EARUM 
RERUM TRACTATIONEM EXACTAMĘUE AC DIFFUSAM DEFINITIO- 
NEM, OUAE IN SCHOLAM ET FORUM INCIDERE COTTIDIE SOLENT, 
IURISPRUDENTIBUS OMNIBUS APPRIME NECESSARIUM. CUM IN- 
DICE VERBORUM ET RERUM LOCUPLETISSIMO. DECISIONUM AR- 
GUMENTA SEOUENS PAGELLA CONTINET. CAUTUM EST REGIJS 
CODICILLIS, NE OUIs IN POLONIA POST AUCTORIS EDITIONEM 
INTRA GUINĘUENNIUM AEMULATIONIS ERGO LIBRUM HUNC EX. 
CUDAT, EXCUSUMVE VENUNDET: VENUMVE EXPONAT. GUI SECUS 
FAXIT: IS, LIBRIS OMNIBUS AMISSIS, AUCTORISĘUE FACTIS, FIS- 
CO PONDO DECEM ARGENTI PURI PUTI DEPENDERE, DAMNAS 
ESTO. [KARALISKOJO JURISKONSULTO PETRO ROIZIJAUS, MAURO 
ALKANISIEČIO, SPRENDIMAI SVARSTANT SVENTAJAME LIETUVOS 
TRIBUNOLE APELIACINES BYLAS. GERIAUSIAM IR DIDŽIAUSIAM 
VALDOVUI LENKIJOS KARALIUI ŽYGIMANTUI AUGUSTUI. VEIKA- 
LAS LABAI NAUDINGAS PASISKAITYTI IR PAZINTI TIEK TIEMS, 
KURIE PIRMININKAUJA SPRENDŽIANT TEISMO BYLAS, TIEK TIEMS, 
KURIE DĖSTO ARBA STUDIJUOJA FILOSOFIJĄ, TAI YRA MOKSLĄ 
APIE GĖRĮ IR TEISINGUMĄ, DĖL šIŲ DALYKŲ, KURIE PAPRASTAI 
KASDIEN MINIMI MOKYKLOJE IR VIEšAJAME GYVENIME, ĮVAIRIA- 
PUSISKO AIšKINIMO IR TIKSLAUS BEI IšSAMAUS APIBRĖZIMO 
VISIEMS TEISININKAMS YPATINGAI BŪTINAS. SU IšSAMIA ZO- 
DZIŲ IR DALYKŲ RODYKLE. SEKANČIAME PUSLAPYJE DUODAMAS 
SPRENDIMŲ TURINYS. KARALIAUS RASTU UŽTIKRINTA, KAD PER 
PENKERIUS METUS PO AUTORIAUS LEIDINIO NIEKAS LENKIJOJE 
SIEKDAMAS KONKURUOTI NESPAUSDINTŲ šIOS KNYGOS ARBA Iš- 
SPAUSDINTOS NEPARDAVINĖTŲ, ARBA PARDUOTOS VIEšAI NEEKS- 
PONUOTŲ. KAS PRIEšINGAI PASIELGS, TAS, PRARADĘS VISAS 
KNYGAS IR AUTORYSTĖS TEISIŲ NETEKĘS, TEBUS PASMERKTAS 
BESĄLYGISKAI SUMOKĖTI VALSTYBĖS IŽDUI DEšSIMTIES SVARŲ 
GRYNO SIDABRO PINIGINĘ BAUDĄ.] Cracoviae Excudėbai Matthaeus 
Siebeneycher. Anno 4 Christo Deo servatore nostro nato, tertio et sexage- 
simo supra Millesimum et guingentesimum. (1563). Mense Aprili. XXIV + 
642 + 124 p. 


Dalys: Petri Royzii Maurei Iureconsulti Epistola Ad Sigismun- 
dum Augustum Poloniae Regem Principem Optimum Maximum. 
Decisio Lituanica Prima. De testamento eius, gui mortem sibi 
conscivit, L—81. Decisio Lituanica Secunda. De usitata tabel- 
lionum clausula, gua testator aegro corpore, sanag; sese mente 
scribi solet, 82—109. Decisio Lituanica Tertia. De conatu et 
inchoatis delictis, 110—325. Decisio Lituanica Guarta. De le- 
gitimis excusationibus eorum, gui in ius vocati non veniunt, 
326—479. Decisio Lituanica Guinta. De foenore sive usuris, 
480—642. Index Verborum Et Rerum Locupletissimus In Petri 
Royzii Maurei Decisiones. 

Traktatas, kuriame šalia juridinių klausimų liečiama visuome- 
ninė, etinė, iš dalies religinė problematika, reiškiamos filosoii- 


9. 1021 257 


nio pobūdžio pastabos, remiama katalikybė. Į Lietuvos ir Lenki- 
jos gyvenimą bandoma įdiegti romėnų teisę. Kritikuojamas per- 
nelyg griežtas nusistatymas prieš nesantuokinius vaikus, smer- 
kiamas antihumaniškas bausmių žiaurumas. Atsispindi Lietuvos 
ir Lenkijos visuomenės interesai, buitis, didelė autoriaus erudi- 
cija. Remiamasi Antikos, Viduramžių, Renesanso autorių min- 
timis, cituojami katalikybės autoritetai. Traktatas buvo leidžia- 
mas pakartotinai Frankfurte prie Maino (1570) ir Venecijoje 
(1572). 


VUB, II—65, BAV — 24.6.4. 


Lii.: Z. Szczakowska, Z dziejow fraszki przed J. Kochanowskim (Prė- 
ba ukazania twėrczošci P. Rojzjusza na tle epoki). — „„Prace polonistyczne“, 
ser. 10, W., 1952, s. 13—34, J. Jurginis, Renesansas ir humanizmas 
Lietuvoje, V., 1965. T. Fijalkowski, Piotr Rojzjusz — polski romanista 
XVI wieku. Zarys problematyki, w: Z dziejow polskiej kultury umyslowej 
w XVI i XVII wieku („Monografie z dziejėw nauki i techniki“, t. 99), 
Wr.— W.-Kr.-Gd., 1976, s. 7—76. 

A. Varanavičius 


ROMULEVIČIUS Petras (Romulewicz Petrus), Vilniaus un-to 
filosofijos f-to studentas, 1606 išleidęs filosofijos tezes. 

THESES EX UNIVERSA LOGICA. DEFENDENTUR IN ACADEMIA VIL- 
NENSI SOC. IESU, A PETRO ROMULEWICZ PHILOSOPHIAE AUD1- 
TORE ANNO 1606 10 SEPTEMBRIS. [VISOS LOGIKOS TEZĖS. GINTOS 
VILNIAUS JĖZUITŲ AKADEMIJOJE FILOSOFIJOS KLAUSYTOJO PET- 
RO ROMULEVIčČIAUS 1606 M. RUGSĖJO 10 D.] 1 p. 

Tezės yra spausdintos, skirtos laisvųjų mokslų ir filosofijos ba- 
kalauro laipsniui įgyti. Parašytos, vadovaujant filosofijos profe- 
soriui L. Bartilijui. 20 tezių dėstomi bendriausi scholastinės l0- 
gikos teiginiai. 

VUB, F 3—2067. R. Plečkaitis 


ROSTOGA Tomas (Rostoga Thomas), apie 1580 Lenkijoje — 
?, filosofas, teologas jėzuitas. 1622 baigė Vilniaus un-to teologi- 
jos f-tą. 1622—25 Plocke dėstė teologiją, 1625—27 Vilniaus un- 
te — filosofiją (logiką ir fiziką). 

PHILOSOPHIA NATURALIS. ĮGAMTOS FILOSOFIJA.) Vilniaus un-tas, 
1626—27, 361 I. 

Dalys: In Aristotelis libris Physicorum, 1—276. In IV libros 
Aristotelis Stagiritae De coelo prooemium, 276—361. 
Rankraštinis scholastinės gamtos filosofijos paskaitų kursas. 
Kvalifikuotai pateikiama nemaža Naujųjų laikų gamtos mokslo 


258 


duomenų, nagrinėjamos Ch. Klavijaus, J. Fabricijaus, Tycho 
Brahės, G. Galilėjaus, Dž. Frakastoro ir kt. mokslininkų pažiū- 
ros. Galilėjaus Saulės dėmių atradimui paskirtas visas skyrius. 


VUB, F 3—2091. R. Plečkaitis 


ROTUNDAS (MIELESKIS) Augustinas (Rotundus Mielesius 
Augustinus, Rotundus Mielecki Augustyn, Mieliesius, Mieleski, 
Mielicki), apie 1520 Vielunoje — 1582.11.20 Vilniuje, rašytojas 
humanistas, publicistas, teisininkas, valstybės ir visuomenės 
veikėjas. Mokėsi Lubranskio kolegijoje Poznanėje, studijavo 
Vitenbergo (1539) ir Padujos un-tuose. 1548 įgijo abiejų teisių 
daktaro laipsnį. 1544 ir 1549—50 karaliaus sekretorius Krokuvo- 
je. 1551 atvyko į Lietuvą, čia dirbo Žygimanto Augusto sekreto- 
riumi, buvo Vilniaus miesto vaitu. Apie 1551—72 rašė Lietuvos 
istoriją (,„„Cronica sive historia Lithuaniae“), tačiau jos rank- 
raštis neišliko. Rotundui priskiriamas anoniminis lenkų k. ra- 
šytas dialogas „Pasikalbėjimas lenko su lietuviu“ (1564), 
kuriame ginamas Lietuvos valstybinis savarankiškumas, pasi- 
sakoma prieš reformaciją. Išvertė (apie 1576) į lotynų k. II Lie- 
tuvos Statutą. III Lietuvos Statuto rengimo komisijos narys. 
Rėmė planą pakviesti į Vilnių kovai su reformacija jėzuitus. Pa- 
rašė keletą nedidelių apologetinių bei poleminių brošiūrų, 
laiškų. Raštuose ragino stiprinti konstitucinio karaliaus valdžią, 
katalikų įtaką valstybėje, palaikė romėniškos lietuvių kunigaikš- 
čių kilmės koncepciją, propagavo Lietuvos ir Lenkijos lygiatei- 
siškumą, siūlė viešajame ir privačiame Lietuvos gyvenime var- 
toti lotynų k., kurią laikė priemone Lietuvos valstybingumui 
stiprinti. Rotundo publicistikoje, laiškuose atsispindi priešiškos 
Liublino «unijai politinių Lietuvos sluoksnių nuotaikos. 
ROZMOWA POLAKA Z LITWINEM. 1564. WYDAE DR. JOZEF KORZE- 
NIOWSKI. [PASIKALBĖJIMAS LENKO SU LIETUVIU. 1564. IšLEIDO 
DR. JUZEFAS KOZENIOVSKIS.] W Krakowie, 1890, VIII 491 s. Pirmoji 
publikacija: Rozmowa Polaka z Litwinem, z ktorey thu snadnie každy obac- 
žyč može, co iest prawa wolnošė, abo swoboda, y iakoby Uniią Korona 
Polska z Ksiesthwem Litewskim przyiąč miala, przečiw sromotnemu y 
omylnemu Stanislawa Orzechowskiego pisaniu, ktėrym niewinnie slawne 
Ksiestwo Litewskie zelžyč chčial, ucžyniona. Przydana iest ktemu Rozmowa 
o niewoley Litewskiey. (1564. Autorius nenurodytas.) 94. s. Ištraukos Lie- 
tuvių k. paskelbtos kn.: Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija, V., 
1957, p. 31—35. 


Dalys: Leidėjo įžanga, UI—VIII. Rozmowa Polaka z Litwinem, 
1—52. Do Polakėw I Do Litwy (eilėraštis, pasirašytas: A.W.), 


>. 259 


53—54. Wtėra Rozmowa O Niewolej Litewskiej, 55—80. Objaš- 
nienia, 81—88. Slowniczek, 88—91. 

Politinė polemika su S. Ožechovskiu. Ginama valstybinis Lietu- 
vos savarankiškumas, tautinė lietuvių garbė, propaguojamas pa- 
triotizmas. Liečiami įvairūs visuomeniniai, politiniai klausimai, 
ryški prokatalikiška autoriaus tendencija. Polemizuojama nau- 
dojant silogizmą ir kt. formaliosios logikos elementus. Gausiai 
remiamasi Antikos, Viduramžių, Renesanso autorių veikalais. 
A. Briukneris ir kai kurie kt. tyrinėtojai dialogo autorystę pri- 
skiria Rotundui, eilėraščio — A. Volanui. 

AUGUSTINUS ROTUNDUS MIELESIUS I, U. DOCTOR, PRAETOR VIL- 
NEN: ANDREĘ VOLANO AMICO SINGULARI S. P. [AUGUSTINAS RO- 
TUNDAS MIELESKIS, ABIEJŲ TEISIŲ DAKTARAS, VILNIAUS VAI- 
TAS, VIENATINIAM DRAUGUI <..> ANDRIUI VOLANUI| — De 
Dignitate Ordinis Ecelesiastici Regni Poloniae. Authore Augustino Ro- 
tundo Mieliesio I. U. Doctore, Praetore Vilnensi. Jussu et mandato 
Illustrissimi ac Reverendissimi Domini D. Archiepiscopi Gnesnensis, etc. 
Cracoviae, In Oificina Lazari: Anno Domini, M. D.LXXXII. (1582), p. 3— 
12. (Sufrumpintai toliau: A. Rotundus, De Dignitate Ordinis Ecelesiasti- 
ci, Cracoviae, 1582). Pirmoji publikacija: Generoso Domino Andreae Volano, 
Rudominensi et  Nemesensi Capitaneo: Domino et amico honoratissimo. 
(Teksto gale: Datum Tabariscis 4. Id. Decemb. Anno salutis humanae. 
1571). — De Libertate Politica Sive Civili Libellus Lectu Non Indignus. Au- 
tore Andrea Volano. Cracoviae In Oflicina Matthiae Wirzbietae Thy- 
pographi S. R. M. 1572. P. 109—118. BJK, Cim. 5416. MAB, Mi. 513. 


Visuomeninės vienybės dėlei pasisakoma prieš religinę toleran- 
ciją Lietuvoje ir Lenkijoje, reikalaujama griežčiau vykdyti jau 
priimtus gerus įstatymus, užuot naujus leidus, raginama stip- 
rinti katalikybę, kuri laikoma valstybės ramsčiu, kviečiama ak- 
tyviai kovoti su reformacija. 


BJK, Cim. Ru. 4467. MAB, Mi. 664. 


SERENISSIMO PRINCIPI AC DOMINO, DOMINO STEPHANO DEI GRA- 
TIA POLONIAE REGI, MAGNO DUCI LITUANIAE, RUSSIAE, PRUS- 
SIAE, SAMAGITIAE, MASOVIAE, LIVONIAE, VOLHINIAE, PODLA. 
CHIAE ETC. TRANSILVANIAE PRINCIPI, DOMINO CLEMENTIšSIMO., 
ĮŠVIESIAUSIAJAM VALDOVUI IR PONUI, PONUI STEPONUI, Iš 
DIEVO MALONĖS LENKIJOS KARALIUI, LIETUVOS DIDZIAJAM KU- 
NIGAIKSČIUI, RUSIJOS, PRŪSIJOS, ZEMAITIJOS, MOZŪRIJOS, L1- 
VONIJOS, VOLYNES, PALENKĖS, TRANSILVANIJOS IR KT. VALDO- 
VUI, MALONINGIAUSIAJAM PONUI.|] — Pomniki prawa litewskiego Z 
XVI wieku. Wydal dr. Franciszek Piekosinski („Archivum komi- 
syi prawniczej“, t. 7). Kr., 1900, s. XV—XXII. Autorius nenurodytas. 


II Lietuvos Statuto vertimo į lotynų k. dedikacija karaliui Ste- 
ponui Batorui. Ginama katalikybė, pasisakoma už įstatymų ri- 


260 


bojamą monarchiją. Liečiami įvairūs visuomeniniai politiniai 
klausimai, susiję su karaliaus rinkimais, akcentuojama tikslaus 
ir aiškaus įstatymų formulavimo svarba, vietoj lietuvių ir rusų 
k. aktyviai propaguojama lotynų k., tačiau lenkų k. toleruojama 
Lenkijoje. Palankiai atsiliepiama apie jėzuitų veiklą Vilniuje. 
Spėjama, jog dedikacijos autorius yra Rotundas, nors ji niekie- 
no nepasirašyta. 

APPENDIX AD LIBERTATEM VOLANI ADIECTA. [PRIEDAS, PRIDĖ- 
TAS PRIE VOLANO „LAISVĖS“] — A. Rotundus, De Dignitate Or- 
dinis Ecelesiastici, Cracoviae, 1582, p. 13—38. 

Reformacijos šalininkų kritika, ginama katalikybė. Pastaroji 
bei dvasininkų luomas laikomi valstybės atrama. Liečiami kai 
kurie kt. visuomeniniai politiniai, etiniai klausimai. 

BJK, Cim. 4467. MAB, M. 664. 

Lit; C. Cokos, Counojornueckaa H nojiųTHŲECKaA MBICIIB B Be/lopycCcHH BO 
II nonosuKe XVI Beka, Munck, 1974. M. Baryczowa, Augustyn Rotun- 
dus Mieleski — pierwszy historyk i apologeta Litwy, w: Z dziejėw polskiej 
kultury umystowej w XVI i XVII wieku („Monogralie z dziejėw nauki i 
techniki“, t. 99), Wr.— W.— Kr.—ūd., 1976, s. 77—156. 


A. Varanavičius 


RUŽEVIČIUS Mykolas (Ružewicz Michael), filosofas, teologas 
dominikonas. Studijavo Neapolyje. 1691—93 Vilniaus domini- 
konų m-loje dėstė filosofiją. Paskui Paparčiuose dėstė filosofiją 
ir teologiją. 1698 dėstė Vilniaus dominikonų m-loje, 1701 buvo 
jos studijų regentas. 

PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA Į Vilniaus dominikonų m-la, 1691—92, 
181 į. 

Dalys: Tractatus supra libros Aristotelis De anima, 1—75. Me- 
taphysica, 79—131. 

Rankraštinis scholastinės gamtos filosofijos ir metafizikos pa- 
skaitų kursas. Iš gamtos filosofijos tėra psichologijos traktatas. 
Klausimai aiškinami tomistiškai, laikomasi idealistinės moda- 
lizmo koncepcijos. 


VUB, F 3—2165. R. Plečkaitis 


o 


SADKOVSKIS Jonas (Sadkowski Ioannes), apie 1630 — 1683. 
X.6 kelyje iš Vilniaus į Polocką, filosofas, teologas jėzuitas. Ro- 
mos kolegijoje, Polocke, Pinske, Pultuske dėstė retoriką, Kra- 
žiuose ir Pultuske — teologiją. 1672—75 Vilniaus un-te dėstė 
filosofiją, vėliau — teologiją, 1679—80 filosofijos f-to dekanas. 
Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos magistras (1673), 
teologijos daktaras (1680). 


LOGICA. ĮLOGIKA.] Vilniaus un-tas, 1672—73, 304 I. 


Dalys: Sapientissimae verbi abbreviati matri praecipue totius 
cursus nostri philosophici patronae dedicantur. Praelectiones 
summulisticae sive dialectica. Traditae ab admodum reverendo 
patre Ioanne Sadkowski ir Alma Academia Vilnensi Societatis 
Jesu. Per me Leonem Zaleski anno incarnatae sapientiae 1672, 
1—90. Philosophia rationalis seu logica. Tradita ab admodum 
reverendo patre Ioanne Sadkowski Societatis Jesu tunc profes- 
sore logices. Anno 1672. Seripta per me Leonem Zateski ordi- 
nis Divi Basilii Magni, 91—304. 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas. Išsamiai dės- 
tomos loginės sekos, modalinės logikos, semantikos problemos, 
laikomasi nominalizmo. 


MAB, F 41—698. 


PHILOSOPHIA NATURALIS SIVE PHYSICA. PER ME PETRUM PAU- 
LUM BYSTRZYCKI SOCIETATIS JESU SUB REVERENDO PATRE IOAN- 
NE SADKOWSKI EIUSDEM SOCIETATIS IESU IN ALMA ACADEMIA 
ET UNIVERSITATE VILNENSI SOCIETATIS JESU 1673. [GAMTOS Fl- 
LOSOFIJA, ARBA FIZIKA. REVERENDO TĖVO JĖZUITO JONO SAD- 
KOVSKIO PASKAITAS UZRASIAU Aš, JĖZUITAS PETRAS PAULIUS 
BISTZICKIS, VILNIAUS JĖZUITŲ AKADEMIJOJE IR UNIVERSITETE 
1673 METAIS.] 206 f. 


262 


Dalys: Prolegomena. De natura et obiecto physicae, 3. Tracta- 
tus primus. In octo libros Aristotelis De physico auditu seu 
de corpore naturali in communi, 4—141. Tractatus secundus. 
De mundo et caelo, 141—155, Tractatus tertius. In duos libros 
Aristotelis De ortu et interitu seu De generatione et corrup- 
tione, 155—206. 


Rankraštinis scholastinės gamtos filosofijos paskaitų kursas, 
skaitytas 1673—74. Reiškiamos nominalistinės pažiūros, pasi- 
sakoma prieš modalizmo koncepciją. Nagrinėjamos Renesanso 
ir Naujųjų laikų mokslininkų pažiūros: Dž. Ričiolio, Ch. Rot- 
mano, Ch. Klavijaus, M. Koperniko, J. Keplerio, Dž. Kardano, 
G. Galilėjaus, Tycho Brahės ir kt. 


VUB, F 3—2184. R. Plečkaitis 


SAPIEGA Leonas (Sapieha Lew), 1557—1633.VII.7 Vilniuje, 
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinis veikėjas. Kilęs 
iš Vitebsko žemės bajorų. Mokėsi protestantų globėjo M. Radvi- 
los Juodojo dvare Nesvyžiuje. 1570 įstojo į Leipcigo un-tą, kur 
mokėsi istorijos ir senųjų kalbų. Stepono Batoro valdymo me- 
tais buvo kariuomenės pulko vadas. 1580 išrinktas į LDK sei- 
mą, 1581 —85 LDK seimo sekretorius. 1585—89 LDK pakancle- 
ris, 1589—621 kancleris, 1621—25 Vilniaus vaivada, nuo 1625 
LDK didysis etmonas. 1586, nuslopinus reformaciją, perėjo iš 
protestantizmo į katalikybę, palaikė katalikų ir pravoslavų baž- 
nyčių sąjungos idėją. Vienas iš Lietuvos Vyriausiojo tribunolo 
steigėjų. Suvaidino svarbų vaidmenį rengiant ir sankcionuojant 
III Lietuvos Statutą (1588). Organizavo Lietuvos gynimą karo 
su Švedija metu. Skelbė pažangias Renesanso pažiūras į teisinę 
valstybę. Aristotelio ir Cicerono visuomeninių pažiūrų pasekėjas. 
KREIPIMASIS [Į ZYGIMANTĄ III [588 M. LIETUVOS STATUTO PA- 
RENGIMO PROGA. HASCHERINIOMY MAHY, MARY >KHKTHMOHbTY 
TPETEMY, BO)KbBIO MHJIOCTbIO KOPOJIIO MOJIbBCKOMY, BEJIMKO- 
My KHA3IO IHTOBBCKOMY, PYCKOMY, MPYCKOMY,JKOMOHTLBCKO- 
MY, MA3OBEIĮbKOMY, HGĘJIAHTbCKOMY H HHbIXb <..> [ŠVIE- 
SIAUSIAJAM PONUI, PONUI ZYGIMANTUI TREČCIAJAM, DIEVO MA- 
LONE LENKIJOS KARALIUI, DIDZIAJAM LIETUVOS, RUSIJOS, PRU- 
SIJOS, ZEMAITIJOS, MOZŪRIJOS, LIVONIJOS IR KITŲ KUNIGAIKS- 
CIUI <...>]-—J. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 2, K., 1938, p. 
9—12. Pirmoji publikacija: CraryT6 Benukoro KnaarBa JlnToBcKOro OT» Haac- 
Heiimuero rocnoAapa KopoJla ero MHOCTH ŽKukruMonTa Tperero Ha KopoHa- 
UbiH Bb KpakoBe BilxaHBIA poky 1588. 3anpaBunbėM KOpOAA ero MHJOCTH Apy- 
KoBaHOo B zO0My Mamounyos. B Buanu, 1588. Ia. IV 06.— VI. Lietuviškas 
se kn.: Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija, V., 1957, p. 486— 
:01 


263 


Kreipimesi skelbiamos pažangios Renesanso epochos visuomeni- 
nės pažiūros, artimos Aristotelio bei Cicerono valstybės ir tei- 
sės koncepcijoms. Rašytiniai įstatymai laikomi būtinais valsty- 
bei, valdovui, aukščiausiam valstybės magistratui ir piliečiams. 
Skelbiama teisinės valstybės idėja, atsisakant minties apie ant- 
gamtinę valstybės prigimtį. Propaguojama prigimtinės teisės 
koncepcija yra glaudžiai susijusi su etine mintimi apie dievo 
valią kaip aukščiausią teisingumo pagrindą. Tačiau teisės pa- 
grindų ieškoma žmogaus prigimtyje — jo visuomeniškume. Įsta- 
tymai laikomi tikruoju protu ir žmogaus išmintimi, jų paskirtis 
esanti saugoti visuomenės laisves, riboti monarcho valdžią. Vi- 
duramžių koncepcijai apie valstybę kaip įstatymų sargą prieš- 
pastatoma Renesanso laikų valstybės kaip teisės kūrėjos sam- 
prata. Politinės minties brandumu prakalba prilygsta pažan- 
gioms XVI-XVII a. mąstytojų A. Fryč Modževskio, H. Groci- 
jaus koncepcijoms. 


KREIPIMASIS Į LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKSTYSTĖS LUOMUS 
1588 M. LIETUVOS STATUTO PARENGIMO PROGA. BCHM+b BOBELIb 
CTAHOMb BE/JIHKOTO KHA43CTBA JIHTOBBCKOTO JIEBb CANMEFaA, 
MOJ(bKAHBIŲUIEPbBIH BE/IHKOTO KH43CTBA JIHTOBbCKOTO, CTA- 
POCTA C/10HHMBbCKHH, MAPbKOBBCKKHH H MAAEJIbCKHH, MO- 
BO/JIbHbIE H 3b5IŲJIHBbIE C/IY)KBLI CBOH O6EPYIO. [VISIEMS 
LUOMAMS VISOJE LIETUVOS DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠTYSTEJE LEO- 
NAS SAPIEGA, LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKšTYSTĖS PAKANC- 
LERIS, SLONIMO, MARKOVO IR MEDELIO SENIŪNAS, NUOLANKŲ 
IR GERANORIŠKĄ SAVO TARNAVIMĄ SIŪLAU | —J. Lappo, 1588 me- 
tų Lietuvos Statutas, t. 2, K., 1938, p. 15—17. Pirmoji publikacija: CraryT 
Benukoro KuasTrBa JlnTOBCKOro oTb HaacHefimero rocnojapa KOponA ero MM- 
nocTH JKukrHMonTa TpeTrero Ha KOopoHalhiM B Kpakose BrliaKBli poky 1588. 
3anpHBKhibėM KOpOAA ero MHIOCTH ApyKOBAHO B AOMy MamoKuvos. B Bu4- 
Hu, 1588. Ta. VII 06—VIII! 06. Lietuviškas vertimas kn.: Lietuvių litera- 
tūros istorijos chrestomatija, V., 1957, p. 488. 


Reiškiama pažangi Renesanso laikų piliečių lygybės prieš įsta- 
tymą bei laisvės valstybėje idėja. Laisvė traktuojama iš bajori- 
jos luomo pozicijų kaip laisvė nuo didikų prievartos ir saviva- 
lės. Įstatymai privalo ginti piliečių garbę, asmenį ir nuosavybę. 
Akcentuojama, jog tiek valdovas, tiek piliečiai privalo paklusti 
rašytiniams įstatymams. Tauta skatinama studijuoti savo tei- 
sę, didžiuotis gimtąja kalba surašytu teisynu. 
Lit: A. Sapoka, Leonas Sapiega kaip Lietuvos politikas.— „Zidinys“, t. 
18, 1933, Nr. 10, p. 275—284. J. Jurginis, Renesansas ir humanizmas 
Lietuvoje, V., 1965. 

I. Vasilevskienė 


264 


SARBIEVIJUS Motiejus Kazimieras (Sarbievius Matthias Casi- 
mirus, Sarbiewski Maciej Kazimierz), 1595.11.24 Sarbeve — 
1640.1V. 2 Varšuvoje, poetas humanistas, literatūros teoretikas, 
filosofas teologas. Mokėsi Pultusko kolegijoje. 1612 įstojo į jė- 
zuitų ordiną. 1612—14 tęsė mokslus Vilniaus un-te, 1614—17 
Braunsbergo jėzuitų kolegijoje, kur studijavo tilosofiją. 1617— 
19 Kražių kolegijoje dėstė sintaksę ir poetiką, paskui Polocke — 
retoriką. 1620—22 Vilniaus un-te studijavo teologiją. Teologijos 
studijas tęsė Romoje („Collegium Romanum“), kur jas 1624 
baigė. Gyvendamas Romoje, išgarsėjo kaip poetas. Rašė lotynų 
k. 1625 Kelne, 1628 Vilniuje išleido poezijos rinkinį „Lyrika“ 
(„Lyricorum libri tres“), susilaukusį apie 60 leidimų. Grįžęs į 
LDK, 1626—27 dėstė retoriką Polocko kolegijoje. 1627—35 Vil- 
niaus un-to profesorius, dėstė retoriką (1627—28), filosofiją 
(1628—31), teologiją (1631—35). Vilniaus un-to laisvųjų 
mokslų ir filosofijos magistras (1632), teologijos daktaras 
(1636). Nuo 1635 iki mirties karaliaus Vladislovo IV dvaro Var- 
šuvoje pamokslininkas ir teologas. Kūryboje gausiai naudojo 
lietuvišką tematika. Apdainavo Vilnių, Trakus, Kražius, Palan- 
gą, Nemuną, Dubysą ir kt., plačiai išgarsino Europoje Lietuvos 
vardą. Visuomeninėms filosofinėms pažiūroms būdinga huma- 
nizmas. Antikinės literatūros tradicijų dvasia idealizavo vals- 
tietiją, jos atstovus vaizdavo dorais, tauriais, civilizacijos ne- 
sugadintais žmonėmis. Humanistinis vertinimas ryškus dauge- 
lyje liečiamų etinių, politinių, visuomeninių klausimų. Ontolo- 
gijoje ir gnoseologijoje neperžengė katalikiškosios scholastinės 
tilosoiijos ribų. Visuomeninės filosofinės lietuvių minties rai- 
dai reikšmingiausios estetinės Sarbievijaus pažiūros, išdėsty- 
tos literatūros meno teorijos traktatuose. Juose nagrinėjamos 
meno santykio su tikrove, kūrėjo paskirties, poetiškumo, lyrinės 
poezijos, barokinio meno ir kt. problemos. Sarbievijus buvo ge- 
rai susipažinęs su Antikos ir Renesanso literatūra, krikščiony- 
bės apologetų raštais, rėmėsi Aristotelio, Horacijaus, Cicerono, 
J. Skaligerio bei daugelio kitų autorių mintimis. 

DE ACUTO ET ARGUTO LIBER UNICUS SIVE SENECA ET MARTIA- 
LIS UBI DE EPIGRAMMATIS, DE COLORIBUS DECLAMATORIIS, DE 
EPISTOLIS ARGUTIS OMNIBUS BONO, OUIBUS STUDIUM EST ACU- 
TE ET SCRIBERE, ET LOORUI. [VIENA KNYGA APIE DYGUMĄ IR SĄ- 
MOJĮ, ARBA SENEKA IR MARCIJALIS. TEN PAT APIE EPIGRAMAS, 
APIE DEKLAMAVIMO SPALVAS, APIE VISUS SĄMOJINGUS LAIS- 
KUS TIEMS, KURIE SIEKIA RAŠYTI IR KALBĖTI SĄMOJINGAI] — 
Maciej Kazimierz Sarbiewski Wyklady poetyki (Praecepta 
poetica).  Przeložy! i opracowal Stanistaw Skimina  Wr.-Kr., 


265 


MCMLVIII. (1958), s. 1—20. Lygiagrečiai tekstas lenkų k,. s. 1—41 (Lei- 
dinys sutrumpintai toliau: M. Sarbiewski, Wyklady poetyki, Wr.-Kr., 
1958). 


Dalys: Caput I. Variae Doctorum Hominum De Natura Acuti 
Opiniones Refelluntur, 1—5. Caput II. Verisimilior De Natura 
Acuti Sententia, 5—9. Caput III. Demonstrata Acuminis Natu- 
ra Exemplis Illustratur, 9—10. Caput IV. Ea, Ouae Doctrinae 
Nostrae Obici Possunt, Diluuntur Modus Inveniendi Acuminis 
Breviter Insinuatur, 11—12. Caput V. Tres Modi Inveniendi 
Acuminis Explicantur, 12—14. Caput VI. Alia Obiecta Contra 
Doctrinam Refelluntur. Discrimen Inter Argutias Et Acumina 
Insinuatur, 15—16. Caput VII. Modi Inveniendi Argutias, Ouae 
In Lusu Verborum Consistunt, 16—20. 


Poetikos paskaitų kursas. Teigiamai vertinamas barokinis me- 
nas, nors kritikuojamas jo formalizmas. Teoriškai apibendrinami 
įvairūs poetikos klausimai. Ryškūs scholastikos elementai. 
CHARACTERES  LYRICI SEU HORATIUS ET PINDARUS. [LYRINĖS 
POEZIJOS RŪSYS, ARBA HORACIJUS IR PINDARAS| — M. Sarbi- 
ewski, Wyktady poetyki, Wr.-Kr., 1958, s. 22—158. Lygiagrečiai teks- 
tas lenkų k., s. 43—317. 


Dalys: Liber I. Characteres Lyricae Inventionis, 22—65. Li- 
ber II. Characteres Lyricae Dispositionis, 66—90. Liber III. De 
Elocutione Lyrica, 91—158. 


Poetikos paskaitų kursas. Remiamasi Antikos ir Renesanso auto- 
rių estetinėmis pažiūromis, daug pavyzdžių pateikiama iš Hora- 
cijaus, Pindaro ir J. Kochanovskio kūrybos. Apstu teorinių api- 
bendrinimų. 

DE VIRTUTIBUS ET VITIIS CARMINIS ELEGIAGI SEU OVIDIUS. 
[APIE ELEGINIŲ EILIŲ PRIVALUMUS IR YDAS, ARBA OVIDIJUS.]—- 
M. Sarbiewski, Wyklady poetyki, Wr.-Kr., 1958, s. 159—188. Lygiagrė- 
čiai tekstas lenkų k., s. 319—377. 


Dalys: Caput I. De Apta Litterarum Et Syllabarum Coniunetio- 
ne, 160—164. Caput II. Vocalium Natura, 165—168. Caput III. 
De Incisis, 168. Caput IV. De Pedibus, 169—173. Caput V. De 
Epithetis, 173—181. Caput VI. De Delectu Et Compositione Ver- 
borum, 182—185. Caput VII. De Elisione Et Collisione, 185— 
188. 


Paetikos paskaitų kursas. Renesansinės humanistinės estetikos 
principais vadovaujantis, nagrinėjamas maksimalų muzikalu- 
mą bei meninę įtaigą nulemiantis eilių turinio ir formos santy- 


266 


kis. Dažnai remiamasi Ovidijumi, Vergilijumi, Properciju ir kt. 
Antikos bei Renesanso autoriais. 

DE FIGURIS SENTENTIARUM LIBER UNUS. [VIENA KNYGA APIE 
MINTIES FIGŪRAS] — M. Sarbiewski, Wyklady poetyki, Wr.-Kr., 
1958, s. 190—242. Lygiagrečiai tekstas lenkų k., s. 379—485. 

Dalys: Caput I. Figurarum ad sententias <...>, 190. Caput II. 
Tria Fundamenta Dividendarum Figurarum, 190—191. Series 
Prima Figurarum Earundemgue Definitiones, Divisiones, Ex- 
empla, Industriae, Modi, Usus Assignantur, 191—217. Series 
Secunda Figurarum Pertinentium Ad Delectationem, 217—228. 
Series Tertia Figurarum Sententiae Pertinentium Ad Moven- 
dum, 228—242. 


Retorikos traktatas, kuriame plėtojami renesansinės humanisti- 
nės estetikos principai. Remiamasi retoriniais Cicerono veika- 
lais, Vergilijumi, Demostenu, Kvintilianu, iš Naujųjų laikų au- 
torių — Kiprianu Soaresu, jo knyga „Apie retorikos meną“ 
(„De arte rhetorica“). Teorijos nedaug, vyrauja citatos, suda- 
rančios medžiagą ankstesniems retorikos vadovėliams papildyti. 


DE PERFECTA POESI, SIVE VERGILIUS ET HOMERUS. [APIE TO- 
BULĄ POEZIJĄ, ARBA VERGILIJUS IR HOMERAS.] — Maciej Ka- 
zimierz Sarbiewski. O poezji doskonalej czyli Wergiliusz i Ho- 
mer (De periecta poesi, sive Vergilius et Homerus). Przeložyi Marian 
Plezia. Opracowal Stanistaw Skimina, Wr., MCMLIV. (1954), 
s. 1—499, (Lygiagrečiai tekstas lenkų k.) 


Dalys: Liber I. De Definitione Poeseos Eiusgue Divisione, 2— 
26. Liber II. De Inventione Et Dispositione Epica, 27—74, Li- 
ber III. De Universalitate Et Unitate Fabulae Analogiae, Seu 
Attributionis hoc est De Aliis Possibilibus Actionibus Ad Actio- 
nem Heroicam Pertinentibus Degue Rebus Aliis Ad Ipsam Ne- 
cessariis, 75—130. Liber IV. De Alia GOuadam Universalitate 
Analogiae seu Attributionis Rerum Pertinentium Ad Ipsas Ac- 
tiones Possibiles, 131!—155. Liber V. De Aliis Virtutibus Fabulae 
Universalitatem Concomitantibus: Unitate, Magnitudine, Integ- 
ritate, 156—173. Liber VI. De Iis Rebus, GOuae Necessariae Sunt 
In Fabula Ad Docendum seu De Encyclopaedia Fabulae, 174— 
208: I Pars Libri. Encyclopaedia Directa Fabulae, 175—188; 
II Pars Libri. Encyclopaedia Obligua Fabulae, 188—208. Liber 
VII. De Iis Rebus, Ouae Necessariae Sunt Ad Delectandum sive 
Suavitas Fabulae, 209—218. Liber VIII. De Iis Rebus, Ouae 
Necessariae Sunt Ad Movendum seu Pathos Fabulae, 219—227. 
Liber IX. De Tragoedia Et Comoedia sive Seneca Et Terentius, 


267 


itme de imperiectis heroicae poeseos speciebus et iis, guae he- 
roicae sunt, guia carmine heroico deseribuntur; ubi brevissime 
de bucolica poesi, de idylliis, silvis, epithalamiis, panegyricis, 
sive Statius et Claudianus, 228—249, 


Poetikos traktatas, kuriame dėstoma renesansinė estetika. Žy- 
mu barokinės estetikos ir scholastinės filosofijos įtaka. Meno 
ir tikrovės santykio problema sprendžiama realistiškai, teigia- 
ma, jog menas atkuria, vaizduoja tikrovę, ginami realistiniai 
poezijos elementai. Poetas aukštinamas, laikomas dievišku kū- 
rėju. Jo sukurti kūriniai privalą jaudinti, stebinti, sukrėsti skai- 
tytoją. Skelbiama, jog menas apvalo, tobulina žmogų. Remia- 
masi Aristoteliu, Homeru, Horacijumi, Ovidijumi, Vergilijumi, 
Platonu, Klaudianu, Stacijumi, Skaligeriu ir kt., cituojama arba 
minima apie 60 Antikos, Viduramžių ir Renesanso autorių. Kai 
kurie iš jų, ypač Klaudianas, Skaligeris, Stacijus, gramatikai, 
vertinami kritiškai. Šalia estetikos ir poetikos liečiami filosofi- 
jos, teologijos, logikos, etikos, retorikos, iš dalies visuomeninės 
politinės minties klausimai, atsispindi autoriaus pažiūros į įvai- 
rius gyvenamojo meto luomus, jų interesus. Aukštindamas pa- 
gonišką antikinę poeziją, Sarbievijus neprieštaravo tradicinei 
įėzuitų ordino ideologinei nuostatai, netgi išsiskyrė intensyves- 
niu antikinės kultūros panaudojimu. Antra vertus, etinės Sar- 
bievijaus pažiūros buvo artimos oficialiai jėzuitų doktrinai, jai 
jis atidavė tam tikrą duoklę. 

DII GENTIUM SEU THEOLOGIA, PHILOSOPHIA TAM NATURALIS 
OUAM ETHICA, POLITICA, OECONOMICA, ASTRONOMIA CAETERAE- 
OUE ARTES, ET SCIENTIAE SUB FABULIS THEOLOGIAE ETHNICAE 
A VETERIBUS CONTENTAE. [PAGONIŲ DIEVAI, ARBA TEOLO- 
GIJA, GAMTOS FILOSOFIJA IR ETIKA, POLITIKA, EKONOMIKA, AST- 
RONOMIJA IR KITI MENAI IR MOKSLAI, SENOVĖS ŽMONIŲ PAGO- 
NIšKOS TEOLOGIJOS MITUOSE IšLAIKYTI) — Maciej Kazi- 
mierz Sarbiewski. Dii Gentium. Bogowie Pogan. Wstęp, opraco- 
wanie i przeklad Krystyna Sitawecka. Przygotowanie wydania 
rozpocząi  Stanislaw Skimina przy wspėlpracy Marii Skimi- 
nowej. Wr.-W.-Kr.-Gd, MCMLXXII (1972), s. 29—577. Lygiagrečiai 
tekstas lenkų k. 

Dalys: Prima Pars. Sacra et cathalogus Deorum, 32—469. Se- 
cunda Pars. De Diis Indigetibus, 470—527. Tertia Pars, De Diis 
(Per Guos Ascensus Credebatur In Caelum), 528—577. 


Traktatas, kuriame nagrinėjama antikinė mitologija. Liečiami 
filosofijos, estetikos, visuomeninio gyvenimo klausimai. Mitai 
laikomi savitomis, teikiančiomis autentiškų žinių epochos dva- 


268 


sios apraiškomis, jie siejami su realiu žmonių gyvenimu. Nag- 
rinėjama mitinių herojų, dievų simbolika bei alegorinė prasmė. 
Aptariama mitų estetika, išraiškos priemonės, meninis pasau- 
lio suvokimas, to suvokimo metodika. Pateikiama nemaža iakti- 
nės medžiagos, samprotaujama apie mitologinės mąstysenos po- 
būdį ir kryptį. Komentuojamos įvairios etinės sąvokos. 
Lit: T. Sinko, Poetyka Sarbiewskiego, Kr., 1918. J. Oko, Maciej Kazi- 
mierz Sarbiewski poeta uwienczony, Wilno, 1923. E. Sarnowska — 
Temeriusz, Šwiat mitėw i šwiat znaczen. Maciej Kazimierz Sarbiewski i 
problemy wiedzy o starožytnošci („Studia staropolskie“, t. 24), Wr.-W.-Kr., 
1969. M. Ročka, Apie Sarbievijaus poetiką, kn.: Senosios lietuvių litera- 
tūros baruose, V., 1971, p. 15—62. E. Ulčinaitė, Sarbievijus Vilniaus 
universitete.— „Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Literatūra“, 
XVII (1 b), V., 1975, p. 59—68., 

A. Varanavičius 


SEMASKA Julijonas (Siemaszko Julianus), Vilniaus pijorų ko- 
legijos absolventas, 1760 išleidęs filosofijos tezes. 


PROPOSITIONES PHILOSOPHICAS NOMINI ET HONORI ILLUSTRIS- 
SIMI EXCELLENTISSIMI DOMINI D. THADDEI BILLEWICZ PRAE- 
FECTI VOINUTENSIS NOTARI! AD SUPREMUM TRIBUNAL MAGNI 
DUCATUS LITVANIAE NUNCUPATAS PUBLICE DEFENDENDAS EXPO- 
NIT JULIANUS SIEMASZKO DE CLER. REGUL. SCHOLARUM PIARUM 
PHILOSOPHIAE ET MATHESEOS AUDITOR. (FILOSOFIJOS TEIGI- 
NIUS, PASVESTUS ŠVIESIAUSIOJO PRAKILNIAUSIOJO PONO VOI- 
NUTOS MARŠALKOS, LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS 
AUKSČIAUSIOJO  TRIBUNOLO  NOTARO TADO BILEVIČIAUS VAR- 
DUI IR GARBEI, VIESAI GINDAMAS IŠDĖSTO JULIJONAS SEMAS- 
KA, PIJORŲ KOLEGIJOS FILOSOFIJOS IR MATEMATIKOS KLAUSY- 
TOJAS.] Viinae, 1760, 28 p. 


Filosofijos tezės, skirtos greičiausiai filosofijos moksliniam 
laipsniui,įgyti. Dėstomi bendriausi Naujųjų laikų filosofijos tei- 
giniai. Tezių autorius sakosi pasirenkąs kelią tarp R. Dekarto 
iš vienos pusės ir Dž. Loko bei Ch. Volio sistemų iš kitos. Viso 
dėstoma 33 tezės: 1—5 — bendrieji metafizikos klausimai, 6— 
14 — ontologija, 15—28 — psichologija, 29—33 — natūralinė 
teologija. 


L-—18 


MAB, ——- 
1317 


R. Plečkaitis 


SERBINOVIČIUS Petras (Serbinowicz Petrus), Vilniaus un-to 
lilosofijos I-to absolventas, 1649 išleidęs laisvųjų mokslų ir fi- 
losofijos magistro laipsnio tezes. 


269 


COMPENDIUM UNIVERSAE PHILOSOPHIAE NATURALIS, PRAESER- 
TIM EX LIBRIS 4. ARISTOTELIS DE MUNDO ET CAELO, ITEM 2. DE 
ORTU ET INTERITU, SUB AUSPICIIS PERILLUSTRIS AC REVEREN- 
DISSIMI DOMINI D. GEORGII GABRIELIS KOLENDA ARCHIMAND- 
RITAE BERESWIECENSIS ETC. IN ALMA ACADEMIA VILNENSI SOC. 
IESU PETRO SERBINOWICZ ARTIUM ET PHILOSOPHIAE MAGISTE- 
RII CANDIDATO, METAPHYSICES AUDITORE, PUBLICA DISPUTATIO- 
NE PROPUGNATUM. ANNO 1649 MENSE IUNII DIE 15. [VISOS GAM- 
TOS FILOSOFIJOS VADOVĖLIS, YPAC KETURIŲ ARISTOTELIO „APIE 
PASAULĮ IR DANGŲ“, TAIP PAT DVIEJŲ „APIE ATSIRADIMĄ IR 1S- 
NYKIMĄ“ KNYGŲ, GLOBOJANT ŠVIESIAUSIAJAM IR PAGARBIAUSIA. 
JAM VALDOVUI JURGIUI GABRIELIUI KOLENDAI, BERESVEČENS- 
KO ARCHIMANDRITUI IR T.T., VILNIAUS JEZUITŲ AKADEMIJOJE 
VIESAI GINTAS METAFIZIKOS STUDENTO PETRO SERBINOVIČIAUS, 
LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS LAIPSNIO KANDIDATO. 1649 
METŲ BIRZELIO MĖNESIO 15 DIENĄ] Vilnae typis Acad. Soc. Iesu, 
41 p. 

Dalys: Compendium philosophiae naturalis. Ex libris Aristote- 
lis de Mundo et Caelo, Ortu et interitu inscriptis, 5—31. Compen- 
dium universae philosophiae naturalis, ex Organo Aristotelis, 
et ex libris de Auditu Physico, de Anima, Metheoris, et 14. Me- 
taphysicorum, 33—41. 

Plačiai argumentuotose tezėse dėstomi scholastinės gamtos filo- 
sofijos bendriausi teiginiai, kritikuojamos scholastikai priešiš- 
kos koncepcijos (arijonų ir kt.). Kelios tezės skirtos logikai ir 
metaiizikai. 


VUB, III-— 10824. R. Plečkaitis 


SIELICKIS Antanas (Sielicki Antonius), ?—1756, filosofas, 
teologas bernardinas. 1745—47 Kauno bernardinų m-loje dėstė 
filosofiją. 1756 dėstė teologiją. 

PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Kauno bernardinų m-la, 1745—47, 200 I. 


Dalys: Facultas facultatum. Dialectica, 4—67. Logica seu philo- 
sophia rationalis. Per me fratrem Antonium Sielicki minoritam 
anno Domini 1745 tradita, 69—176. Philosophia post-naturalis 
seu metaphysica. In conventu Caunensi ad S. Georgium Marty- 
rem per iratrem Antonium Sielicki ordinis Minorum Regularis 
Observantiae professorem logices et metaphysices anno Domi- 
ni 1747 connotata, 177—200. 


Rankraštinis scholastinės logikos ir metafizikos paskaitų kur- 
sas, kur remiamasi skotistinėmis pažiūromis. Metafizika dės- 
toma labai siaurai. 


VUB, F 3—1184. R. Plečkaitis 
270 


SILVESTRAVIČIUS Juozas (Sylwestrowicz Josephus), iiloso- 
fas, teologas dominikonas. 1753—56 Vilniaus dominikonų m- 
loje dėstė filosofiją. 

ORIENS ET OCCIDENS ENTIUM MOBILIUM SUBSTANTIALIUM GUI 
VANITAS VANITATUM POST LUSTRATA OPERA EXCELSA VIATORI- 
BUS PHILOSOPHIS IN STUDIO FORMALI EUKISCENSI SACRI ORDI- 
NIS PRAEDICATORUM AD SEDULO SCRUTANDUM EST COMISSUS 
AB ADMODUM REVERENDO PATRE JOSEPHO SYLWESTROWICZ 
SACRAE THEOLOGIAE LECTORE ACTUALI PROTUNC PHILOSOP- 
HIAE PROFESSORE. [SAULETEKIS IR SAULĖLYDIS JUDANČIŲ 
SUBSTANCIALIŲ OBJEKTŲ, KURIŲ MENKUMĄ, APZVELGĘS ZYMIUS 
KELIAUTOJŲ FILOSOFŲ KŪRINIUS, SVENTOJO PAMOKSLININKŲ 
ORDINO LUKIšSKIO FORMALIOJOJE STUDIJOJE RŪPESTINGAI ISTY- 
RĖ REVERENDAS TĖVAS JUOZAS SILVESTRAVIČIUS, SVENTOSIOS 
TEOLOGIJOS LEKTORIUS, TUOMETINIS AKTUALUSIS FILOSOFIJOS 
PROFESORIUS.] 1756, 95 £. 


Dalys: Liber primus. De generatione et corruptione, 2—30. 
Animastica, 31—59. Metaphysica, 60—95. 


Rankraštinis scholastinės gamtos filosofijos ir metafizikos pa- 
skaitų kursas, skaitytas Vilniaus dominikonų Lukiškio m-loje. 
Dėstoma pagal tomistinę doktriną. 


VUB, F 3—783. 
LOGICA. [LOGIKA.] Vilniaus dominikonų m-la, 1753—54, 265 I. 


Dalys: Prooemium, 1. Dialectica, 2—31. Philosophia rationalis, 32—260. 
Appendix, 261—265. 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas, dėstytas pa- 
gal tomistinę doktriną. 


VUB, F 3—1415. R. Plečkaitis 


SIVICKAS Dominikas (Siwicki Dominicus), filosofas, teologas 
dominikonas. 1772 baigė Vilniaus dominikonų m-los filosofijos 
studiją. 1784—86 Seinų dominikonų m-loje dėstė filosofiją. Vie- 
nas žymesniųjų Naujųjų laikų filosofijos skleidėjų Lietuvoje, 
buvo gerai susipažinęs su naujausiomis gamtos mokslų teori- 
jomis. 

PHRILOSOPHIA VETUS ET NOVA MENTI DIVI THOMAE AGUINATIS 
ANGELICI DOCTORIS CONFORMIS. TRADITA PER REVERENDUM 
PATREM SACRAE THEOLOGIAE LECTOREM DOMINICUM SsIWICKI 
PROFESSOREM PHILOSOPHIAE ACTUALEM MIHI PATRI AUGUSTI- 
NO SZULC IN CONVENTU FORMALI SEYNENSI ANNO 1784. [SENOJI 
IR NAUJOJI FILOSOFIJA, SUDARYTA PAGAL DIEVISKOJO ANGE- 
LISKOJO DAKTARO TOMO AKVINIEčČIO PAŽIŪRAS. DĖSTĖ REVE- 
RENDAS TĖVAS, SVENTOSIOS TEOLOGIJOS LEKTORIUS DOMINI- 


271 


KAS SIVICKAS MAN, TEVUI AUGUSTINUI šULCUI, SEINŲ FORMA- 
LIAJAME KONVENTE 1784 METAIS.] 464 i. 

Dalys: Introductio in philosophiam, 2—4. Logica, 4—36. Insti- 
tutionum metaphysicae, 38—102: Dissertatio prima complectens 
ontologiam, 38—56. Dissertatio altera complectens cosmolo- 
giam, 56—66. Dissertatio tertia complectens psychologiam, 
66—96. Dissertatio guarta complectens theologiam naturalem, 
96—102. Physica generalis, 103—251. Physica particularis, 
252—464. 

Rankraštinis logikos, metafizikos ir fizikos paskaitų kursas, 
skaitytas 1784—86. Dėstomos Naujųjų laikų gamtos mokslo ir 
filosofijos koncepcijos. Ypač platus fizikos kursas, kuriame aiš- 
kinami naujausi XVIII a. fizikos pasiekimai. Kurso tituliniame 
puslapyje esantis sekimo tomistinėmis pažiūromis nurodymas 
yra veikiausiai duoklė tuometiniams oficialiems reikalavimams. 


VUB, F 3—854. R. Plečkaitis 


SKARGA (POVENSKIS) Petras (Skarga Piotr, Powęski Piotr), 
1536.II. Grujece — 1612.1X.27 Krokuvoje, pirmasis Vilniaus un- 
to rektorius, kontrretormacijos veikėjas ir rašytojas. 1552—55 
studijavo Krokuvos akademijos filosofijos f-te, kurį baigė ba- 
kalauro laipsniu. 2 m. vadovavo Varšuvos katedros m-lai, auk- 
lėjo lenkų didikų vaikus, vėliau dirbo Lvovo katedros kanaunin- 
ku bei pamokslininku. 1569—71 gyveno Romoje, kur įstojo į 
jėzuitų ordiną. 1574—79 Vilniaus jėzuitų kolegijos, 1579—82 
Vilniaus un-to rektorius. Įkūrė įėzuitų kolegijas Polocke, Ry- 
goje, Tartu. 1588—612 karališkasis Zigmanto Vazos pamoksli- 
ninkas Krokuvoje. Skarga yra tipiškas kontrreiormacijos ideo- 
logas, stojęs prieš 1573 Varšuvos konfederacijos nutarimų 
vykdymą, vienas aktyviausių 1596 Bresto unijos iniciatorių ir 
propaguotojų. Pagal politines pažiūras — absoliutinės monar- 
chijos šalininkas. Paliko gausų literatūrinį palikimą. 

O RZĄDŽIE Y IEDNOšČI KOšCIOEA BOŽEGO POD IEDNYM PASTE- 
RZEM: Y O GRECKIM Y RUSKIM OD TEY IEDNOšŠČI ODSTĄPIENIU: 
PISANIE X. PIOTRA SKARGI, SOCIETATIS JESU. [APIE VIENO GA- 
NYTOJO VALDOMOS DIEVO BAZNYČIOS VALDZIĄ IR VIENYBEĖ BEI 
APIE GRAIKŲ IR RUSŲ PASITRAUKIMĄ NUO TOS VIENYBĖS, JE- 
ZUITO KUN. PETRO SKARGOS RAŠINYS] W Krakowie, w Drukarniey 
Andrzeia Piotrkowežyka. 1590, 224+3634+13 s. Pirmoji publikacija: O Jed- 
nošči Koščiota Božego pod iednym Pasterzem. Y o Greckim od tey Jed- 
nošči odstąpieniu. Z Przestrogą y upominanim do Narodow Ruskich, przy 
Grekach stoigcych: Rzecž krotka na trzy częšči rozdzielona. Teraz przez 
K. Piotra Skargę, Zebrania Pana Jezusowego wydana. W Wilnie, z 


272 


Drukarni Je“ Kxiąžecey Mitošci Pa. Mikolaia Chrysztopha  Radziwita Mar- 
szalka W. Kxie. Lit. etc. Roku 1577, 2844044-16 S. 


Dalys: Przedmowa. Naiasnieyszemu y niezwycigzonemu Panu 
a Panu Žygmuntowi trzeciemu <...>, 1—11. Summa Rozdzia- 
low, 12—17. Ošm abo dziewigė Zborow, to iest Synodow Pow- 
szechnych, ktore w zgodžie y iednošči Grekowie, y wszytkie 
Wschodne koščioly z Lačinniki czynili, 18—19. Doktorowie y 
Historykowie Greccy, z ktorych się tu wywod cžyni, 20—21. 
Pierwsza czesc. O rządžie y iednošči Koščiola Božego, 1—112. 
Wtora czesc. O Greckim od Jednošči Koščiola Božego, y stolice 
Apostota Piotra šwietego, odstąpieniu, 113—288. Trzecia szesc. 
O przestrodze y upominaniu narodow Ruskich, przy Grekach 
stoiących, aby się z Koščiolem šwietym, y z stolicą Rzymską 
ziednocžyli, 289—363. Regestr rzecžy przednieyszych w tych 
Kšiąszkach, 1—13. 


Smerkiamas krikščionybės suskilimas, graikų tikėjimo atstovai 
kaltinami už atsiskyrimą nuo katalikų bažnyčios. Lietuvos ir 
Lenkijos valstybėje gyveną pravoslavai raginami pripažinti po- 
piežiaus valdžią, pereiti į lotyniškąjį katalikų tikėjimą. Aiškina- 
ma, jog bažnytine unija turi rūpintis ne tik katalikų vyskupai, 
karalius ir didikai, bet ir pravoslavų dvasininkai, rusų tautybės 
ponai. 


MAB P—16 


' 1—146 

ZYWOTY ŠWIETYCH STAREGO Y NOWEGO ZAKONU, NA KAZDY 
DŽIEN PRZEZ CAEY ROK: WYBRANE Z POWAŽNYCH PISARZOW Y 
DOKTOROW KOSCIELNYCH, KTORYCH IMIONA NIZEY SĄ POLOŽONĖE. 
DO KTORYCH PRZYDANE SĄ NIEKTORE DUCHOWNE OBROKI Y 
NAUKI PRZEČIW KACERSTWOM DŽISIEYSZYM, TAM GDZžIE SIĘ ŽY- 
WOT KTOREGO DOKTORA STAROZYTNEGO POLOžŽYE. K TEMU KAZA- 
NIA KROTKIE NA TY SWIETA, KTORE PEWNY DŽIEN W MIEšSIĄCU 
MAIĄ. PRZEZ X. PIOTRA SKARGĘ, SOCIETATIS JESU, PRZEBRANE, 
UCZYNIONE, Y W IEZYK POLSKI PRZELOŽONE, Y TERAZ ZNOWU OD 
NIEGO PO šIODMY RAZ DO DRUKU PRZEYRZANE, Y Z ROCZNEMI- 
DZIEYMI KOšSCIELNEMI CARDYNAEA BARONIUSZA POROWNANE, Z 
PRZYDATKIEM  NIEKTORYCH ŽYWOTOW NA KONCU. Z DOZWOLE- 
NIEM STARSZYCH. CUM GRATIA ET PRIUILEGIO S. R. M. [ŠVENTŲ- 
JŲ GYVENIMAI Iš SENOJO IR NAUJOJO TESTAMENTO KIEKVIENAI 
DIENAI PER IšTISUS METUS, IšRINKTI Iš ŽYMIŲ RAŠYTOJŲ IR 
BAŽNYČIOS DAKTARŲ, KURIŲ VARDAI YRA ZEMIAU IŠDĖSTYTI. 
PRIE KURIŲ PRIDĖTA TAM TIKRO DVASINIO PENO IR PAMOKYMŲ 
PRIEš SIANDIENINES EREZIJAS, TEN, KUR KURIO NORS SENOVĖS 
DAKTARO GYVENIMAS TAM TIKO. PRIE TO TRUMPI PAMOKSLAI 
TOMS ŠVENTĖMS, KURIOS TURI PASTOVIĄ DIENĄ MĖNESYJE. 


273 


JEZUITO KUN. PETRO SKARGOS ATRINKTI, SUTVARKYTI IR Į LEN- 
KŲ KALBĄ IšVERSTI, DABAR JO Iš NAUJO SEPTINTĄ KARTĄ 
SPAUSDINIMUI PERŽIŪRĖTI IR SU KASMETINIAIS BAZNYTINIAIS 
KARDINOLO BARONIJAUS RASTAIS SULYGINTI, SU KAI KURIŲ GY- 
VENIMŲ PRIEDU GALE. VYRESNIESIEMS LEIDUS. SU SVENTOS 
KARALIŠKOSIOS DIDENYBĖS MALONE IR PRIVILEGIJA| W Krako- 
wie, w Drukarni Andrzeia Piotrkowczyka Typographa K.J.M. Roku Pans- 
kiego, 1610. 204578 s. ZYWOTOW SWIETYCH WTORA CZĘSC. [SVEN- 
TŲJŲ GYVENIMŲ ANTRA DALIS] Ten pat, tais pačiais metais. 44605 
(s. 579—1183) +46 s. Pirmoji publikacija: W Wilnie, z drukarni Jo Kzią- 
žęcey milošci Pa Mikolaia Chrysztofa Radziwila Marszalka W. Kxig Lit. 
etc. Roku 1579. 244+609 s. Cz. II, 44526 (s. 610—1135) +6 s. (Veikalo 
pavadinimas pirmojoje publikacijoje kai kuriomis detalėmis skiriasi). 
Krikščionių bažnyčios istorijos ir šventųjų gyvenimo aprašymų 
nuo senovės laikų ligi autoriaus gyvenamojo meto kompiliaci- 
ja. Stokodama istoriškumo ir kritiškumo, biografijų atrankos 
kryptingumu, vystomomis idėjomis ji tarnavo polemikai su re- 
formacija, katalikiškųjų dogmų ir apeigų apologijai. Tarp kitų 
duodamos Ambraziejaus, Anzelmo Kenterberiečio, Augustino, 
Bonaventūros, Dionisijo Areopagito, Jeronimo, I. Lojolos, Luko 
evangelisto, Tomo Akviniečio biografijos. Kiekvienos biograii- 
jos gale trumpai supažindinama su „šventųjų“ mokymais, 
daug kuo priešingais Skargos laikų erezijoms. Veikalas propa- 
guoja viduramžišką asketizmą, kūno marinimą, dievo bausmės 
kultą. 

PROCE5 NA KONFOEDERACIA, Z POPRAWĄ Y ODPRAWĄ PRZEČIW- 
NIKA, KTORY SIE OZWAE GANIAC WYWODY PRZECIW TEY KONF: 
KTOREMI SIĘ ONA SLUSZNIE UMARZA. [KONFEDERACIJOS PROCE- 
SAS, PATAISANT IR ATKERTANT PRIESININKUI, KURIS ATSILIEP- 
TŲ, PEIKDAMAS ARGUMENTUS PRIES TĄ KONFEDERACIJĄ, KURIE 
JĄ TEISINGAI PANAIKINA.] Roku Panskiego 1596. 70 s. 

Dalys: O wolnošči na taką odmianę, to iest, zlupienia y wydzie- 
rania koščiolow Katholickich, 3—13. Kto iest prawdziwym he- 
retykiem, 13—18. O szkodach y utratach, ktore herezye Chrzeš- 
čijanstwu y Policyom abo Rzeczomposp: przynoszą, 18—26. O 
penowaniu abo karaniu o religią heretykow y falszywych pro- 
rokow, 26—52. O pokoiu, iaki Konf: obiecuie: a iesli ėi ktory 
się iey sprzečiwiaią, woyny domowey y rožlania krwie braters- 
kiey szukaią, 52—67..Zamknienie do Katholikow, 67—70. 
Aštriai kritikuojama „aukso amžiaus“ Lietuvoje ir Lenkijoje vy- 
ravusi religinė tolerancija, kviečiama panaikinti 1573 Varšuvos 
konfederacijos nutarimus. 


P—16 
MAB, ——-- 
' 1—98 


274 


KAZANIA SEJMOWE. [SEIMO PAMOKSLAI| — P. Skarga, Kazania 
seįmowe, Oprac. J. Tazbir przy wspėludziale M. Korolki, Wyd. 3, Wr.- 
W.-Kr.-Gd., 1972, 5. 1—196. Pirmoji publikacija kn.: Kazania na Niedziele 
y Swieta, caiego Roku X. Piotra Skargi Societatis Jesu. Znowu od 
niego przeyrzane: z przydanim kilku Kazaū Seymowych: y Kazania na pog- 
rzebie Krėlowey J. M. starcy. Dwa są przy nich Regestry. Jeden do nauk 
na zmocnienie Katholickiey wiary: A drugi do naprawy obyczaiow stuzący. 
Za dozwoleniem Starszych. Cum Gratia et Prinilegio S.R.M. W Krako- 
wie, W Drukarniev Andrzeia Piotrkowczyka, Roku Panskiego, 1597, s. 
657—707. 

Dalys: Kazanie Pierwsze Na początku sejmu Przy S. Mszy Se- 
įmowej, 3—32. Kazanie wtėre. O milošci ku ojezyžnie i o pier- 
wszej chorobie Rzeczypospolitej, ktėra jest z niežyczliwošci 
ku ojczyžnie, 33—57. Kazanie trzečie. O drugiej chorobie Rzec- 
zypospolitej, ktėra jest z niezgody domowej, 58—79. Kazanie 
czwarte. O trzeciej chorobie Rzeczypospolitej, ktėra jest naru- 
szenie religiej katolickiej przez zarazę heretycką, 80—101. Ka- 
zanie pigte. Jako katolicka wiara policyj i krėlestw szczęšliwie 
dochowywa, a heretyctwo je obala, 102—123. Kazanie szėste. O 
monarchijej i krėlestwie, abo o czwartej chorobie Rzeczypospo- 
litej, ktėra jest z oslabienia krėlewskiej dostojnošci i wtadzej, 
124—151. Kazanie siėdme. O prawach niesprawiedliwych abo o 
piątej chorobie Rzeczypospolitej, 152—175. Kazanie 6sme. O 
szosteį chorobie Rzeczypospolitej, ktora jest dla grzechėw jaw- 
nych i niekarnošči ich, 176—193. Aneksy wg wydania Kazan 
seįmowych z roku 1610, 194—196. 


Politinio turinio pamokslai, kuriuose raginama stiprinti kara- 
liaus ir popiežiaus valdžią. I pamoksle aukštinama teokratinės 
ir smerkiama pasaulietinės valstybės koncepcija. II aiškinama, 
jog valstybę griauna tėvynės meilės ir krikščioniškos moralės 
stoka, tolerancija erezijoms. Optimistiškai vertinamos ekonomi- 
nės ir politinės tuometinio Lietuvos ir Lenkijos krašto galimy- 
bės. III skirtas vidinės nesantaikos valstybėje priežastims nu- 
šviesti. IV ir V pamokslai nukreipti prieš kitatikius, kuriuos 
siekiama išguiti iš politinio gyvenimo. Skelbiama, jog tik kata- 
likybė gali sustiprinti valstybę bei jos visuomeninę santvarką. 
VI pamoksle nagrinėjamos valstybės problemos. Tobuliausia 
valstybės forma laikoma monarchija. Propaguojamas karaliaus 
valdžios stiprinimas, siūloma panaikinti elekciją, atimti iš sei- 
mo įstatymų leidimo funkciją ir perduoti ją monarchui. Bajoriją 
siūloma nušalinti nuo politinės valdžios, atiduoti valdžią išimti- 


275 





nai katalikų didikams. Kritikuojama respublikoniška valstybės 
santvarka. VII nukreiptas prieš prastus įstatymus ir teisėtvarką. 
Teisė turinti rūpintis piliečių gerove, valstybės reikalais. Žmonių 
įstatymai neturį prieštarauti dieviškiesiems. VIII pamoksle ieš- 
koma būdų pagerinti valstybės teisę, nurodoma, jog būtina re- 
guliuoti įstatymais įsigalinčius krašte neteisingus visuomeninius 
santykius. Pamoksluose griaunama šlėktiškoji demokratija, 
bandoma nukreipti visuomeninės santvarkos vystymąsi abso- 
liutinės monarchijos linkme. 

ZAWSTYDZENIE ARYANOW, Y WZYWANIE ICH DO POKUTY Y WIA- 
RY CHRZESČIANSKIEY., [ARIJONŲ SUGĖDINIMAS IR SAUKIMAS JŲ 
PRIE ATGAILOS BEI KRIKSČIONIšKO TIKĖJIMO] — Zawstydzenie 
Nowych Arianow, y Wzywanie ich do Pokuty, y wiary Chrzeščianskiey, Od 
X. Piotra Skargi Societatis Iesu. Ktorė iz chčiai zniešė Pan Hieronym 
Moskorzewski. Znowu ie wydaie X. Ian Gurski Z pokazaniem wielkiego 
niewstydu Arianskiego, ktore sie tu przyložylo. Acz tež y sam X. Skarga 
drugie zawstydzenie, odpor daiąc P. Moskorzewskiemu, wydal. W Krako- 
wie, w Drukarni Mikolaia Loba, Roku Panskiego, 1608, s. 3—8; 1—96. Pir- 
moji publikacija tuo pačiu pavadinimu: <...> Przy nim Kazanie o przena- 
chwalebnieyszey Troycy. Czynione od X. Piotra Skargi, Societatis Jesu. 
W Krakowie, Z Drukarniey Andrzeia Piotrkowczyka. Roku Panskiego, 1604, 
8+99 s. 

Dalys: Iasnie Wielmožnemu Panu, P. Ieronymowi Gostomskie- 
mu z Lezenic, Woiewodžie Poznanskiemu, Staroščie Sendomier- 
skiemu, etc., 3—8. Zawstydzenie aryanow, y wzywanie ich do 
pokuty y wiary Chrzeščianskiey, 1—38. Namowa y wzywanie 
arianow do pokuty y wrocenia sie do Chrzezčiaūnstwa, 39—79. 
Kazanie na dzien przenaywyzszey y przenachwalebnieyszey 
Troyce S. Czynione Roku P. 1604. W Krakowie. Od X. Piotra 
Skargi, Societatis Iesu, 79—96. 


Polemizuojama religiniais klausimais su kalvinistu A. Volanu 
ir arijonu J. Moskožovskiu, smerkiama reformacija. Retorma- 
tai kaltinami tėvynės išdavyste, nepagrįstai primetant jiems 
politinę neištikimybę. 
P—17 

Ožkų 172 
Lit: J. Tazbir, M. Korolko, Wstep, w: P. Skarga, Kazania sejmowe, 
oprac. J. Tazbir przy wspėludz. M. Korolki, Wr.-W.-Kr.-Gd., 1972, s. 1II— 
CVI. 5. Windakiewicz, Piotr Skarga, Kr., 1925. 

I. Vasileuskienė 


SKORULSKIS Antanas (Skorulski Antonius), 1715.XI.22 Ze- 
maitijoje (Skaruliuose?) — 1780.1X Vilniuje, tilosoias, teologas 


2706 


jėzuitas. 1733—36 Nesvyžiuje studijavo filosoliją, 1739—41 Vil- 
niaus un-te — teologiją, teologijos studijas baigė 1743 Varšu- 
voje. Vilniaus un-te, Daugpilio, Kražių, Kauno, Ilūkstės jėzui- 
tų kolegijose dėstė kalbas, poetiką, retoriką, matematiką, visuo- 
tinę istoriją. 1749—51 Kaune dėstė filosofiją, 1752—55 Vilniaus 
un-te — filosofiją, o 1758—60 — teologiją. Buvo Naugarduko, 
Kauno ir Vilniaus jėzuitų Kilmingųjų kolegijos rektorius. 
1766—72 vadovavo Lietuvos jėzuitų provincijai. 1772—73 Vil- 
niaus un-to rektorius. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosoli- 
jos daktaras (1752), teologijos daktaras (1759), kanonų teisės 
daktaras (1774). Panaikinus jėzuitų ordiną, Lietuvos Vyriausio- 
joje m-loje kurį laiką dėstė gamtos mokslus. 

COMMENTARIOLUM  PHILOSOPHIAE LOGICAE SCILICET, METAP- 
HYSICAE, PHYSICAE GENERALIS ET PARTICULARIS A P. ANTONIO 
SKORULSKI SOCIETATIS JESU, AA. LL. ET PHILOSOPHIAE DOCTG- 
RE, EJUSDEMOGĘUE FACULTATIS SENIORE, EX VARIIS CUM VETE- 
RUM, TUM RECENTIORUM PLACITIS COLLECTAE, DICTATAE, RE- 
PETITOGOUE MULTOTIES CERTAMINE PUBLICČA IN LUCE ALMAE 
ACADEMIAE ET UNIVERSITATIS VILNENSIS TOTO TRIENNIO PRO- 
PUGNATAE. NUNC OPERA EJUSDEM CONSCRIPTUM ATOE IN PUB- 
LICUM PROLATUM. [FILOSOFIJOS APYBRAIZA, BŪTENT, LOGIKOS, 
METAFIZIKOS, BENDROSIOS IR SPECIALIOSIOS FIZIKOS, PARENG- 
TAS JĖZUITO ANTANO SKORULSKIO, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILO- 
SOFIJOS DAKTARO IR TO PATIES DALYKO FAKULTETO SENJORO. 
PARENGTA PAGAL ĮVAIRIAS SENĄSIAS IR DABARTINES PAZIUŪ- 
RAS, DIKTUOTA IR KARTOTA DAUGELĮ KARTŲ, VIEŠAME GINČE 
IšTISUS TREJUS METUS VILNIAUS AKADEMIJOJE IR UNIVERSITE- 


TE GINTA. DABAR PAGAL JAS PARASYTAS DARBAS IR PATEIKTAS 
VIEšUMAI.] Anno 1755, Vilnae, 235 p. 


Dalys: Dedicatio. Logica, 1—7. Metaphysica, 7—18. Ontologia, 


7—12. Aetiologia, 12—18. Physica generalis, 18—58. Physica 
particulariš, 59—235. 


„Filosofijos apybraiža“ — tai Skorulskio Vilniaus un-te trejus 
metus skaitytos filosofijos paskaitos. Būdamas kompromisinės 
krypties atstovas, autorius Naujųjų laikų filosofijos ir gamtos 
mokslų koncepcijas derina su scholastinėmis pažiūromis. Pag- 
rindinė knygos dalis skirta fizikai, kur autorius pasisako už pa- 
taisytą peripatetikų gamtos filosofijos sistemą. Nepaisant šio 
konservatyvaus bruožo, Skorulskio knyga reikšminga kaip pir- 
masis veikalas Lietuvoje, kuriame plačiai aiškinami Naujųjų 
laikų gamtos mokslų pasiekimai ir Naujųjų laikų filosofija 
scholastikos žlugimo metu. 


VUB, IV—21457. 


277 


PHILOSOPHIA, [ĮFILOSOFIJA.] Vilniaus un-tas, 1752—55, 6441244-68+- 
128+194 p. 

Dalys: Dialectica. Introductio in logicam et alias scientias, 1— 
64. Philosophia rationalis. Logica. Explicata Vilnae in universi- 
tate, anno Domini 1752, 1—124. Metaphysica. Vilnae, anno Do- 
mini 1753 a die 30 aprilis explicata. Metaphysicae par prima. 
Ontologia, 2—19. Metaphysicae pars secunda. Aetiologia, 20— 
68. Physica generalis, 1—128. Physica particularis, pars prima. 
De corpore animato, 1—172. Physica particularis, pars secunda. 
De corpore inanimato, 173—194. 


Rankraštinis filosofijos kursas. Logikos, metafizikos ir tizikos 
paskaitos, visiškai sutampančios su Skorulskio 1755 m. išleis- 
ta „Filosofijos apybraiža“. Paskaitose Naujųjų laikų filosofija 
ir gamtos mokslai derinami su scholastinėmis pažiūromis, Yra 
nemaža brėžinių, vaizduojančių Naujųjų laikų gamtos mokslų 
pasiekimus, 

VUB, F 1—D 17. 

Lit: R. Plečkaitis, Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje, V., 1975. 


R. Plečkaitis 


SLOVACKIS Euzebijus (Stowacki Euzebiusz), 1773.XI.15 arba 
1772.XII.15 Podhorcuose — 1814.X.29 Vilniuje, filologas, poe- 
tas, Vilniaus un-to profesorius. Savamokslis. 1806—11 dėstė iš- 
kalbą Kremeneco licėjuje. Nuo 1811 Vilniaus un-to retorikos ir 
poetikos katedros vedėjas. 1811—14 dėstė estetiką, poezijos teo- 
riją, filosofinę gramatiką. 1812 redagavo „Kurier Wilenski“, 
1812—14 — „Kurier Litewski“. Šviečiamojo amžiaus estetinių 
pažiūrų šalininkas ir skleidėjas. Kūrybinę žmogaus veiklą, me- 
ną traktavo istoriškai, siejo su gamtos pamėgdžiojimu. Nemen- 
kindamas pažintinio sąmonės vaidmens, didžiausią reikšmę tei- 
kė jausmui ir vaizduotei. 

UWAGI NAD ZDOLNOŠCIAMI CZEOWIEKA, OD KTORYCH DOSKONA- 
LENIE SIE W NAUKACH I SZTUKACH PIEKNYCH I PRZYZWOITE 
ICH SZACOWANIE ZAWISEY. [PASTABOS APIE ZMOGAUS SUGEBĖ- 
JIMUS, NUO KURIŲ PRIKLAUSO TOBULINIMASIS DAILIUOSIUOSE 
MOKSLUOSE IR MENUOSE BEI PRIDERAMAS JŲ VERTINIMAS.] — 
„Tygodnik Wilenski“, t. 7, 1819, Nr. 139, s. 313—329. 


UWAGI NAD PRZEDMIOTAMI NAUK I SZTUK PIEKNYCH ORAZ NAD 
SPOSOBEM ICH WYSTAWIANIA. [PASTABOS APIE DAILIŲJŲ MOKS- 
LŲ IR MENŲ OBJEKTUS BEI JŲ VAIZDAVIMO BŪDĄ.] — tamže, Nr. 
140, s. 361—375, 


278 


UWAGI NAD NATURĄ IDEALNĄ, POD WZGLEDEM WYSTAWIANIA, 
BRANYCH Z NIEY WZOROW, W DZIEEACH NAUK I SZTUK PIEK- 
NYCH. [PASTABOS APIE IDEALIĄ TIKROVĘ PAIMTŲ Iš JOS PAVYZ- 
DZIŲ VAIZDAVIMO DAILIŲJŲ MOKSLŲ IR MENŲ KŪRINIUOSE PO- 
ZIŪRIU.Į — tamže, Nr. 141, s. 377—391. 

O PIEKNOšCI W DZIEEACH SZTUK I NAUK. [APIE GROZĮ MENŲ IR 
MOKSLŲ  KŪRINIUOSE.] — tamže, t. 8, 1819, Nr. 147, s. 161—180. 
O GRACYI W DZIEEACH SZTUK I NAUK. [APIE GRACIJĄ MENŲ IR 
MOKSLŲ KŪRINIUOSE.] — tamže, Nr. 148, s. 193—199. 

O NOWOSCI W DZIEEACH SZTUK I NAUK PIEKNYCH. [APIE NAU- 
JUMĄ DAILIŲJŲ MENŲ IR MOKSLŲ KŪRINIUOSE.| — tamže, Nr. 151, 
s. 311—319. 

O NASLADOWANIU W DZIEEACH NAUK I SZTUK PIĘKNYCH. [APIE 
PAMĖGDŽIOJIMĄ DAILIŲJŲ MOKSLŲ IR MENŲ KŪRINIUOSE.] — 
tamze, Nr. 152, s. 344—349, Nr. 153, s. 353—357. 

Straipsnių ciklas, kuriame nagrinėjamas vaizduotės vaidmuo 
mene. Aptariama atminties, entuziazmo ir vaizduotės sąveika, 
mėginama nustatyti psichologinių genialios asmenybės savy- 
bių ir talento skirtumas. Iškeliami 4 grožio kriterijai. Grožis 
apibūdinamas vienybės, visumos, apimties, įvairumo, tvarkos, 
proporcijų, simetrijos kategorijomis. Kalbama apie refleksijos 
vaidmenį meno kūriniuose, aukštai vertinamas dvasinis meno 
poveikis žmonėms. Tvirtinama, kad meninės kūrybos procese 
esama gamtos pamėgdžiojimo. 

TEORYA SMAKU W DZIEEACH SZTUK PIEKNYCH. [SKONIO TEORIJA 
DAILTŲJŲ MENŲ KŪRINIUOSE|] — Euzebiusza Slowackiego 
dziela z pozostalych rekopismėw ogloszone. T. I, Wilno, 1824, s. |—148. 
Dalys: Nauki wyzwolone czyli piekne, są našladowaniem piek- 
ney natury. Naywyžsza doskonalošė w zmystowem wystawieniu 
iest ich celem, 1—47. Teorya smaku, 47—106. O uksztatceniu, 
przymiotach i wpžywie smaku. O czulošci smaku. O delikatnošci 
smaku. O tralnošci smaku. O związku smaku z krytyką, O 
przedmiotach smaku i korzyšci Zz iego wydoskonalenia. Ile smak 
ma wplywu do obyczaidw i namietnošči, 106—148. 


I skyriuje aprašomi dailiųjų menų, tokių kaip: muzika, tapy- 
ba, skulptūra, šokis, aukštesnioji sodininkystė, skirtumai nuo 
dailiųjų mokslų, kuriems priklauso poezijos teorija ir iškalba. 
Dailiuosiuose menuose didelę reikšmę turi estetinis skonis. Įvai- 
rūs žmogaus veiklos produktai siejami su gamtiniais poreikiais 
ir „jėgomis“, Dailiojo meno atsiradimo priežastys slypinčios 
antriniuose žmogaus poreikiuose (naudos, puošimo, pasitenki- 
nimo, patogumo), kurie tiesiogiai kyla iš pirminių poreikių 


279 


(maisto, gyvenamosios vietos). Meninė vaizduotė laikoma susi- 
jusia su vieninteliu pradu — gamta. Gamtos dėsniai, amžini ir 
nekintami, yra meninės ir mąstymo veiklos kriterijai. Dailiųjų 
menų kūriniai pamėgdžioja gamtą. „Skonio teorija“, arba este- 
tiką, kaip mokslas, privalo surasti savo dėsnius žmogaus pri- 
gimtyje ir daiktuose. II skyriuje dėstomi „skonio teorijos“ pag- 
rindai. Parodoma, kaip grožį suprato Platonas, Augustinas, Ch. 
Volfas ir kt. Mėginama grožį apibūdinti daiktų savybėmis, atri- 
bojant jį nuo gėrio ir tobulybės sąvokų. Grožio sampratą suda- 
rančios šios sąvokos: vienybė, apimtis, įvairovė, tvarka, pro- 
porcija, simetrija, dalis ir visuma. Grožis esąs iizinis, moralinis 
ir protinis. Aptariami naujumas, komizmas, harmonija, gra- 
cija, didybė ir sekimas. III skyriuje nurodomi keliai estetiniam 
skoniui tobulinti. Reiškiamos originalios mintys apie „tikrąjį 
ir tariamą švelnumą“ dailiųjų menų kritikoje. Vengiant subjek- 
tyvizmo estetikoje, ieškoma tikrųjų grožio kriterijų. Pripažįs- 
tama, kad grožiui būdingos tam tikros objektyvios žymės, kad 
vadinamieji „reikšminiai vaizdiniai“ negali būti priskiriami 
subjekto prigimčiai. 
Lit: L. Borowski, Wiadomošč o žyciu i pismach Euzebiusza Siowac- 
kiego.— „Dziennik Wilenski“, t. 1, 1815, s. 20—28, 

E. Vasilevskis 


SMIGLECKIS Martynas (Smiglecius Martinus, Šmiglecki Mar- 
cin), 1562/64 Lvove — 1618.VII.26 Kališe, filosofas, teolo- 
gas jėzuitas. Romos kolegijoje studijavo filosofiją ir teologiją. 
Grįžęs 1586—91 Vilniaus un-te dėstė filosofiją, 1591—99 — teo- 
logiją. 1600—02 Pultusko, 1602—08 Poznanės, 1608—09 Kališo 
kolegijų rektorius. Nuo 1611 iki mirties — studijų prefektas Ka- 
lišo kolegijoje. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir tilosolijos ma- 
gistras, teologijos daktaras (1594). Smigleckis yra vienas žy- 
mesniųjų scholastinės logikos ir filosofijos atstovų Lietuvoje, 
išgarsėjęs plačiai žinomu logikos veikalu, taip pat kaip polemis- 
tas ginčuose su arijonais, 


COMMENTARIA IN ORGANUM ARISTOTELIS SUB INSIGNI DOCTRI- 
NA, PIETATE ET INTEGRITATE, CLARISSIMO VIRO MARTINO SMIG- 
LECIO IN CELEBERRIMA VILNENSI ACADEMIA, PHILOSOPHIAE 
PROFESSORE PER ME STANISLAUM B. [KOMENTARAI ARISTOTE- 
LIO „ORGANONUI“ PAGAL ĮZYMIOJO VYRO MARTYNO SMIGLECKIO, 
GARSIOSIOS VILNIAUS AKADEMIJOS FILOSOFIJOS PROFESORIAUS, 
ĮSTABIĄJĄ TEISINGUMO IR GRYNUMO DOKTRINĄ. UŽRASŠIAU AŠ, 
STANISLOVAS BEDENSKIS.| 1586—87, 391 p. 


280 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas. Tai pirmasis 
žinomas išlikęs logikos kursas, dėstytas Lietuvos m-lose. Pa- 
skaitose keltos idėjos vėliau išvystytos Smigleckio veikale „Lo- 
gika“. 

Poznanės arkiv-jos arch., Rkp. 147. Mi. VUB. 


O IEDNEY WIDOMEY GLOWIE KOSCIOLA BOŽEGO. TO IEST ZE PO 
CHRYSTUSIE NA ZIEMI IEST IEDEN NAWYZSZY PASTERZ KOSCIOELA 
WSZYSTKIEGO. NAPRZECIW BLĘDOM TERAZNIEBYM, Y SCRIPTOM 
NIEKTORYCH MINISTROW EWANGELICKICH. PISANIE X. D. MARCI- 
NA SMIGLECKIEGO SOCIETATIS IESU. [APIE VIENINTELĮ AISKŲ 
DIEVO BAŽNYČIOS VADOVĄ. TAI YRA, KAD PO KRISTAUS ZEMĖJE 
YRA VIENINTELIS AUKŠšCIAUSIAS VISOS BAŽNYČIOS GANYTOJAS. 
PRIES DABARTINES KLAIDAS IR KAI KURIŲ EVANGELIKŲ MINIST- 
RŲ RASTUS. RASŠYTA KUNIGO TĖVO JĖZUITO MARTYNO SMIGLEC- 
KIO.| W Wilnie w Drukarniey Akademiey Societatis Iesu Roku Panskiego 
1600, 64144 s. 


Polemika su reformatais popiežiaus pripažinimo klausimu. 
Stengiamasi sukritikuoti V. Europos ir Lietuvos bei Lenkijos 
reformacijos teoretikų pažiūras, pagal kurias atmetama popie- 
žiaus kaip krikščionių bažnyčios vadovo institucija. Bažnyčios 
vienybės vardan reformatams siūloma šią instituciją priimti ir 
paklusti popiežiaus valdžiai. Išreiškiamos monarchistinės pa- 
žiūros: valdžia, kylanti iš vieno asmens, esanti geriausia. 


L— 16 

1—19 

LOGICA MARTINI SMIGLECII SOCIETATIS JESU, S. THEOLOGIAE 
DOCTORIS, SELECTIS DISPUTATIONIBUS ET OUAESTIONIBUS IL- 
LUSTRATA ET IN DUOS TOMOS DISTRIBUTA, IN OUA OUICGĘUID 
ARISTOTELICO ORGANO VEL COGNITU NECESSARIUM, VEL OBSCU- 
RITATE PERPLEXUM, TAM CLARE ET PERSPICUE, OUAM SOLIDE 
AC NERVOSE PERTRACTATUR. CUM INDICE RERUM COPIOSO. AD 
PERILLUSTREM AC MAGNIFICUM DOMINUM DNM THOMAM ZA- 
MOYSCIUM ETC. CUM GRATIA ET PRIVILEGIO SACRAE CAESAREAE 
MAIESTATIS. [LOGIKA, PARAŠYTA JEZUITO MARTYNO SMIGLECKIO, 
SV. TEOLOGIJOS DAKTARO. GYVAI IšSDĖSTYTA RINKTINĖMIS DISPU- 
TACIJOMIS BEI KLAUSIMAIS IR PADALYTA Į DU TOMUS, KURIOJE 
BET KURIS ARISTOTELIO „ORGANONO“, ARBA BŪTINO PAZŽINIMO, 
ATVEJIS ARBA PAINUS NEAIŠKUMAS NAGRINĖJAMAS TAIP AISKIAI 
IR SUPRANTAMAI, KAIP IR UŽTIKRINTAI BEI ĮTIKINAMAI. SU 
SMULKIA DALYKINEĖ RODYKLĖ. SKIRIAMA SVIESIAUSIAJAM BEI 
PRAKILNIAUSIAJAM IR T.T. PONUI TOMUI ZAMOISKIUI NEMIR- 
TINGOSIOS IMPERATORISKOSIOS DIDENYBĖS MALONE IR PRIVI- 
LEGIJA.] Ingolstadii, Anno Domini 1618, 890 4698 p. 


MAB, 


281 


Dalys: Dedicatio. Pars prima logicae, 1—890: Disputatio I. De 
ente rationis, 1—95. Disputatio II. De logica in communi, 96— 
203, Disputatio III. De prima operatione intellectus, 204—264. 
Disputatio IV. De naturis universalibus, 265—344, Disputatio V. 
De guingue universalibus, 345—449. Disputatio VI. De aegui- 
vocis, analogis, univocis, 450—516. Disputatio VII. De praedi- 
camentis in communi, 517—542. Disputatio VIII. De substantia, 
543—603. Disputatio IX. De guantitate, 610—663. Disputatio X. 
De relatione, 664—845. Disputatio XI. De gualitate et sex ul- 
timis praedicamentis, 846—890. Logicae Martini Smiglecii, So- 
cietatis Jesu pars altera. Ea omnia, guae ad Secundam et Ter- 
tiam operationibus intellectus pertinent comprehendens. Ingols- 
tadii, Anno Domini 1618, 1—698: Disputatio XII. De secunda 
operatione intellectus seu de enuntiatione, 1—96. Disputatio 
XIII. De tertia operatione intellectus guae dicitur discursus, 
97—191. Disputatio XIV. De demonstratione, 192—308. Dispu- 
tatio XV. De speciebus demonstrationis, 309—356. Disputatio 
XVI. De scientia, 357—517. Disputatio XVII. De scientia totali, 
518—610. Disputatio XVIII. De definitione, 611—698. Index re- 
ruin. 


Stambiausias scholastinės logikos veikalas, išleistas Vilniaus 
un-to profesoriaus. Aristotelio loginiai veikalai jame komentuo- 
jami pagal Tomo Akviniečio interpretaciją, nors vietomis nuo 
tomizmo nutolstama. Nelaikydamas logikos teoriniu mokslu, o 
tik mokslų įrankiu, Smigleckis perėmė kai kurias Aristotelio idė- 
jas, pvz., kintamųjų dydžių vartojimo. Tačiau pastarosios idėjos 
nesugebėjo giliau išvystyti. Pasilikdamas nuosaikiuoju realistu, 
Smigleckis tepripažįsta dvejopą universalijų egzistavimą — 
daiktuose ir prote. Nors loginį pažinimą atskiria nuo tikėjimo, 
tačiau pastarąjį iškelia aukščiau už mokslinį pažinimą. Būda- 
mas plačiai apsiskaitęs, Smigleckis dėsto antikinių autorių ir 
Viduramžių logikos koncepcijas. Jo „Logika“ buvo žinoma V. 
Europoje, buvo paplitusi Anglijos ir Prancūzijos m-lose. 1634, 
1638 ir 1658 ji pakartotinai buvo išleista Oksforde. Lietuvos 
m-lose joje išreikštomis koncepcijomis buvo sekama arba dėl 
jų polemizuojama ištisą šimtmetį. 


VUB, BAV—57.5.13. 


O LICHWIE. O WYDERKACH, CZYNSZACH, SPOLNYCH ZAROBKACH, 
NAYMACH, ARENDACH, Y O SAMOKUPSTWIE KROTKA NAUKA. Pl- 
SANA PRZEZ X. MARCINA SMIGLECKIEGO SOCIETATIS IESU, 5. 
THEOLOGIEY DOKTORA, [APIE PALŪKANAS. TRUMPAS MOKSLAS 


282 





APIE IšPIRKAS, ČINSUS, BENDRUOSIUS UZDARBIUS, SAMDYMUS, 
ARENDAS IR APIE IšSIPIRKIMĄ. PARASŠYTA JEZUITO KUN. MARTY- 
NO SMIGLECKIO, SV. TEOLOGIJOS DAKTARO| W Krakowie, Roku 
panskiego 1619, 124 s. 


Knygą sudaro 26 skyriai. Abstrakčia forma propaguojami tei- 
singi atlygiai tarnams. Pasisakoma prieš baudžiavos kraštuti- 
numus, prieš jos virtimą vergovės rūšimi. Ponai neturį teisės 
atimti samdinių turto. Tačiau baudžiauninkai be ponų sutikimo 
negalį išsipirkti. Knygoje atsispindi ekonominės minties vysty- 
mosi Lietuvoje istorija. 

VUB, III-—-4159. 

Lit: R. Plečkaitis, Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje, V., 1975. 


R. Plečkaitis 


SNIADECKIS Andriejus (Šniadecki Jedrzej), 1768.XI.30 Zni- 
ne — 1838.V.11 Vilniuje, biologas, chemikas, medikas, filosoias. 
1787—91 studijavo mediciną Krokuvos un-te. 1793 Paduvos un- 
te įgijo filosofijos ir medicinos daktaro laipsnį. 1793—95 tęsė 
medicinos ir chemijos studijas Edinburge, Londone, Vienoje. 
1797—832 Vilniaus un-to medicinos ir chemijos profesorius, 
1798—803 skaitė dar ir farmacijos kursą. 1827—32 Vilniaus un- 
to, 1832—38 Medicinos-chirurgijos akademijos terapijos kated- 
ros profesorius, klinikos vedėjas. Nuo 1801 Varšuvos Mokslo 
bičiulių d-jos narys-korespondentas. 1805 drauge su bendramin- 
čiais įkūrė Vilniaus Medicinos d-ją, pirmasis jos pirmininkas. 
Tais pačiais metais dalyvavo steigiant ir kurį laiką redagavo 
žurnalą „Dziennik Wilenski“. Veikale „„Organinių būtybių teori- 
ja“ (I-II t, 1804—11, vokiškas leid. 1810, prancūziškas 1825) 
gyvybinius organizmo reiškinius aiškino materialiais veiks- 
niais — lizikiniais, cheminiais ir biologiniais procesais, skelbė 
vystymosi gamtoje idėją, nors iš dalies dar tebesilaikė ir vita- 
lizmo. Filosofinę gamtamokslinių teorijų problematiką grindė 
prancūzų švietėjų empirizmo ir materializmo, škotų filos. m-los 
realizmo, „sveiko proto“ koncepcijomis. Nepripažino idealistinio 
materijos ir dvasios santykio aiškinimo, įgimtų idėjų teorijos. 


Pažinimo credo — ieškoti, neišeinant iš patyrimo rėmų, pirmi- 


nių gamtos priežasčių. 


JĘEDRZEJA  šŠNIADECKIEGO TEORYA JESTESTW ORGANICZNYCH, 
ĮANDRIEJAUS SNIADECKIO ORGANINIŲ BŪTYBIŲ TEORIJA] Poz- 
nan, 1905, LXVI+-1204+217 s. Pirmoji publikacija: Jedrzeia Sniadeckiego 


283 


medycyny doktora, Teorya Jestestw Organicznych. T. I. w Warszawie, 1804, 
264 s. Teorya jestestw organicznyeh, przez Jgdrzeja Sniadeckiego kolleskie- 
go konsyliarza, doktora medycyny, prolessora chemii w Imperatorskim Wi- 
lenskim uniwersytecie, wielu towarzystw uczonych cztonka. T. II. w Wilnie, 
1811, 454 s. 


Dėstomose gamtamokslinėse metabolizmo, fotosintezės, gyvy- 
bės, psichofiziologijos ir kt. teorijose atsiskleidžia materialisti- 
nės autoriaus pažiūros. Laikomasi K. Helvecijaus, P. Kabanio, 
E. Kondiljako, Ž. Ruso idėjų apie materialiojo pasaulio amžinu- 
mą ir objektyvumą, apie bendrus gamtos dėsnius — perėjimą 
nuo žemesnių į aukštesnes formas, apie įvairių materijos formų 
ir judėjimo vienybę, nesunaikinamumą, apie absoliutų priežas- 
tingumą ir būtinumą. Įrodinėjama, kad dinaminė materijos teo- 
rija yra nemokslinė. Pritariama A. Lavuazjė ir Dž. Daltono pa- 
žiūroms apie atominę materijos sandarą. Visata — materiali 
vienybė. Pirmąkart biologijos moksle materialistiškai apibūdi- 
nama gyvybė kaip specifinė materijos judėjimo forma univer- 
salaus judėjimo grandinėje. Biologinei materijos judėjimo for- 
mai būdinga save organizuojanti savybė, besiremianti maisto 
asimiliavimu ir disimiliavimu. Fizinis gyvybės klausimas atsie- 
jamas nuo dvasinio žmogaus gyvenimo, Aplinkos veikimo dėsnių 
tormulavimu griaunamos hipotezės apie antgamtinės jėgas, ta- 
riamai turinčias įtakos medžiagų apykaitai. Metabolizmo teori- 
joje, vadovaujantis I. Niutono filosofija, pripažįstama biologi- 
nių individų paveldima pirmoji priežastis. Tai „organinė ar 
organizuojanti jėga“ — idealistinė sąvoka, kuri suvokiama deis- 
tiškai. Siuo paveldimumo koncepcijos nenuoseklumu prieštarau- 
jama materialistinei fotosintezės teorijai. Iš metafizinio mate- 
rializmo pozicijų atmetama vitalistinė D. Brauno gyvybės 
atsiradimo teorija ir preformistinės fiziologinės teorijos, priešpa- 
statant joms tezę apie materialių jėgų veikimą. Tačiau gyvybės 
atsiradimo žemėje problema nagrinėjama panspermizmo švie- 
soje. Ateities biologijos mokslo uždavinys esąs išaiškinti pavel- 
dimumo struktūrą ir dėsnius. II veikalo tome nemaža dėmesio 
skiriama pažinimo teorijos klausimams, remiamasi F. Bekonu, 
Dž. Loku, T. Hobsu, E. Kondiljaku. Pažinimo pradžia (pojūtis) 
ir pažinimo objektas (vaizduotė) grindžiami Loko empirinio ra- 
cionalizmo koncepcija. Atmetamos Loko idėjos apie „antrines 
savybes“. Pažinimas siejamas su metabolizmo procesais. Sie- 
los ir kūno problema aptariama iš materialistinio sensualizmo 
pozicijų. Istoriškai aiškinamas proto sugebėjimų formavimasis, 
nurodoma, jog tai smegenų funkcija. Fiziologiniu pagrindu ku- 


284 


—— 


riama dvasinių funkcijų lokalizacijos smegenyse teorija, nu- 
kreipta prieš P. Galio frenologiją. Pažinimo formos kildinamos 
iš vienaakčių veiksmų. Pojūtinės pažinimo formos nuo sąvoki- 
nių teskiriamos kiekybiškai. Pritariama psichofiziologinei teo- 
rijai apie tiesioginį sugebėjimų priklausomumą nuo smegenų 
dydžio ir atvirkštinį fizinei jėgai. Priežastingumas laikomas be- 
sąlyginio ryšio tarp priežasties ir pasekmės bei atvirkščiai 
procesu. Kritikuojamos F. Šelingo pasekėjų gamtos dėsnių 
klausimu pažiūros, Moksliniai disputai, nesiremią eksperimen- 
tine įrodymų medžiaga, vadinami metafiziniais. Paneigiama vi- 
talistinė „jėgų daugingumo“ (vita propria) koncepcija. Onto- 
genetinio vystymosi teorijos pagrindu kuriama originali epige- 
netinė koncepcija. Žmogaus evoliucijoje paliekamas lemties ele- 
mentas. Homo sapiens formavimasis determinuojamas visuo- 
meniniais ryšiais. Zoonologijos — mokslo apie žmogų — užda- 
vinys esąs ryškinti žmogaus ir išorinio pasaulio santykius. 
Žmogaus proto pažanga siejama su ontogenezės problema. 
Maistas (augalinis ar gyvulinis), kurį vartoja tautos, turi įta- 
kos socialiniams-psichologiniams jų charakterio bruožams, vi- 
suomeninių institutų formoms. Nuosavybės atsiradimas isto- 
riškai siejamas su biologiniais individo poreikiais. Nuosavybė 
kaip visuomeninio ryšio principas vedanti į civilizacijos pažan- 
gą. Klasinis visuomenės susiskirstymas siejamas su valstybinės 
valdžios forma, valstybės poreikiais ir liaudies prietarais. Ieš- 
koma būdų išlaikyti liaudies mases nuolankiomis. Svietėjiškai 
aiškinamos ligų priežastys. Moraliniai gėrio ir blogio klausimai 
nagrinėjami psichofiziologiškai. 

MOWA O NIEPEWNOSCI ZDAN I NAUK, NA DOSWIADCZENIU FUNDO- 
WANYCH, PRZY OTWARCIU NAUK W SZKOLE GEOWNEJ LITEWSKIEJ 
Z ROKU 1799 NA ROK 1800. CZYTANA PRZEZ JEDRZEJĄ SNIADEC- 
KIEGO, MEDYCYNY DOKTORA, CHEMII I FARMACYI W TEJŽE SZKOLE 
GLOWNEJ ZWYCZAJNEGO PROFESSORA. [KALBA APIE BESIRE- 
MIANČIŲ PATYRIMU NUOMONIŲ IR MOKSLŲ NETIKRUMĄ, SKAITY- 
TA PRADEDANT 1799—1800 MOKSLO METUS VYRIAUSIOJOJE LIETU- 
VOS MOKYKLOJE. SKAITĖ ANDRIEJUS SNIADECKIS, MEDICINOS 
DAKTARAS, CHEMIJOS IR FARMACIJOS TOJE PAČIOJE VYRIAUSIO- 
JOJE MOKYKLOJE ORDINARINIS PROFESORIUS.] — Dziela Jędrzeja 
Sniadeckiego. Wydanie Michala Baliūskiego. Tom II. W 
Warszawie, 1840, s. 251—269. 

Nagrinėjamas empirinės (patyrimo) ir loginės („grynojo proto“) 
pakopų santykio klausimas moksliniame pažinime. Išaukština- 
mas apibendrinantysis abstrakcijos vaidmuo. Pripažįstamas em- 
pirinės pakopos pirmumas loginės atžvilgiu, tačiau neigiamas 


285 


„jutimiško patyrimo ir stebėjimo“ apibendrinimu besiremiančių 
mokslinių žinių tikrumas. Teorijos brandumas, mokslinio paži- 
nimo teisingumas sąlygojama mokslo matematizacijos lygiu. 
Laikomasi nuomonės, jog matematiniuose moksluose (astrono- 
mijoje, mechanikoje, optikoje) „viena tiesa susijusi su kita, vie- 
na išplaukia iš kitos, ir visa tai tarnauja kaip įrodymo šaltinis“. 
Mokslo matematizacija užtikrinanti visišką mokslinių žinių pa- 
tikimumą, o patyrimu besiremią mokslai tik primena tiesą. Ap- 
riorinės tiesos — visiškai tikros ir nepaneigiamos. Tai iš „vidinio 
jutimo“ atsiradę „fundamentiniai pradmenys“. Kalbos pabai- 
goje aukštai įvertinama Kanto „grynojo proto“ kritika. 


PROŽNIACKO-FILOZOFICZNA PODROž PO BRUKU. DZIEEO POWA2Z- 
NE. [DYKŪNIšKAI FILOSOFIšSKA KELIONĖ GRINDINIU. RIMTAS VEI- 
KALAS.] — Jedrzej Sniadecki. Pisma satyryczne. Do druku przygo- 
towal i przedmową opatrzy! dr. Adam Wrzosek. W., 1908, cz. I, S. 
114—155, cz. II, s. 5—165, cz. III, s. 5—141. Pirmoji publikacija: „Wiado- 
mošci brukowe“, 1818, Nr. 97—1821, Nr. 247. 


Svietėjiškų tradicijų dvasia, parodijuojant L. Šterno prozą, kri- 
tikuojamas feodalinės visuomenės tamsumas ir atsilikimas. Iš- 
juokiami Vilniaus krašto miestiečių ir bajorų papročiai, mora- 
lė, buitis. Pašiepiama Kanto filosofija ir „gyvulių magnetizmo“ 
(hipnozės) teorija. Atskleidžiamas vadinamųjų „laisvųjų profe- 
sijų“ žmonių — „dirbančių dykūnų“ visuomeninis bergždumas, 
formalus jų veiklos charakteris. 


LIST DO REDAKTORA DZIENNIKA WILENSKIEGO, Zz POWODU WY- 
JĄTKU Z DZIELA PANI STAEL-HOLSTEIN, O NIEMCACH: JAK WIELE 
NAUKA JĘZYKOW WPLYWA NA ROZWINIECIE WEADZ UMYSEOWYCH 
W DZIECIACH; UMIESZCZONEGO W NR. 3 TEGOž DZIENNIKA R. 
1815 STR. 248. [LAIŠKAS „DZIENNIK WILENSKI“ REDAKTORIUI DĖL 
PONIOS šTEL-HOLšTAIN VEIKALO „APIE VOKIEČIUS“ IšTRAUKOS 
„KIEK DAUG KALBOS MOKSLAS DARO ĮTAKOS VAIKŲ PROTINIŲ 
SUGEBĖJIMŲ VYSTYMUISI“, ĮDĖTOS TO PATIES DIENRAšČIO 1815 
M. NR. 3, P. 248] — Dziela Jeędrzeja Sniadeckiego. Wydanie 
Michata Baliūskiego. Tom III, W Warszawie, 1840, s, 270—282. 


Paneigiama pažiūra, kad kalbų mokymasis skatina protinių su- 
gebėjimų vystymąsi. Nurodoma, jog tam turi įtakos tik mate- 
matika ir tikslieji mokslai, kurie lavina sugebėjimą samprotau- 
ti, ugdo kalbos ir minties tikslumą, vaizduotės galias, 


Lit: L. Szyiman, Jędrzej Šniadecki przyrodnik — filozof, W., 1960. J. 
Strojnowski, Psychofizjologia Jedrzeja Sniadeckiego, Wr.-W.-Kr., 1968. 


E. Vasileuskis 
286 


HS E ——55—>5 5 ————— 


-——————————————————————  ——  — 


SNIADECKIS Janas (Šniadecki Jan), 1756.VIII.29 Znine — 
1830.XI.21 Jašiūnuose, matematikas, astronomas, publicistas, 
filosofas. 1772—75 Krokuvos akademijoje studijavo matemati- 
ką ir filosofiją, 1775 įgijo daktaro laipsnį. 1779—81 tęsė studi- 
jas Getingene, Leidene ir Paryžiuje. 1781—803 aukštosios ma- 
tematikos ir astronomijos profesorius Krokuvoje. 1803—06 moks- 
liniais tikslais keliavo po V. Europą. 1806—25 astronomijos pro- 
fesorius Vilniaus un-te, astronominės observatorijos direktorius, 
1807—15 — Vilniaus un-to rektorius. Nuo 1807 Peterburgo 
Mokslų akademijos narys-korespondentas. Lenkiškojo švietimo 
ideologas. Dalyvavo 1794 sukilime, palaikė žemės išdalinimo 
valstiečiams idėją. Daugelį savo darbų paskyrė filosofinei prob- 
lematikai. Gynė pagrindinius empirinės F. Bekono, Dž. Loko, 
škotiškosios „sveiko proto“ filosofijos, prancūzų švietėjų gno- 
seologijos teiginius. Deistas, pripažinęs „daikto savyje“ ir reiš- 
kinio dualizmą. Atmetė įgimtų idėjų teoriją. Tyrė filosotijos ir 
gamtos mokslų santykio problemą. Iš nenuoseklaus sensualiz- 
mo ir empirizmo pozicijų kritikavo I. Kantą. Atmetė kantiškąjį 
apriorizmą ir agnosticizmą. Smerkė neigiamą lenkiškojo kan- 
tizmo įtaką mokslui, filosofijai ir švietimui Lietuvoje. Vadovau- 
damasis šviečiamuoju racionalizmu, kovojo prieš scholastiką, 
teologijos idėjų skverbimąsi į XVIII a. mokslo laimėjimus, prieš 
romantinį meną. Religijai paliko moralinę auklėjamąją funkci- 
ją. Nepritarė revoliucinių pažangiosios filosofinės minties idė- 
jų plitimui liaudies masėse, laikė tai pavojingu visuomenės gy- 
venimui reiškiniu. 

O KOPERNIKU. [APIE KOPERNIKĄ.] — Jan Sniadecki, O Koper- 
niku. Wr., 1955, s. 1—143. Pirmoji publikacija: O Koperniku. Rozwiązanie 
zadania, ktėre Towarzystwo Warszawskie Przyjacioi Nauk do odpowiedzi 
ogtosilo: Oddając hotd winneį pochwaty Mikotajowi Kopernikowi, pokazač, 
jak wiele mu winne byly nauki matematyczne, mianowicie astronomia, W 
wieku, w ktėrym žyl, z ktėrych poprzednikėw, jak wiele i jakim sposobem 
korzystai i jak wiele mu są winne w czasie teražniejįszym. Przez Jana Šnia- 
deckiego z grona tegož Towarzystwa, W., 1802, 56 R. 


Traktatas, kuriame aiškinama M. Koperniko padarytas pervers- 
mas astronomijoje. Aptariama astronomijos būklė iki Koperni- 
ko, nagrinėjama mokslininko pažiūrų evoliucija, parodoma mil- 
žiniška heliocentrinės idėjos reikšmė tolesniam astronomijos, 
fizikos ir matematikos vystymuisi. Pagrindiniu Koperniko sis- 
temos požymiu laikoma objektyvumas. Reiškiama mintis, jog 
Kopernikas nekopijavo Antikos filosoių bei astronomų pažiūrų, 
jog jis yra pirmasis moksliškai pagrįstos sistemos kūrėjas, kri- 


287 





tiškai įvertinęs visus ankstesnius astronominius atradimus. 
Traktatas buvo išverstas į daugelį V. Europos kalbų, suvaidino 
nemažą vaidmenį filosofiškai interpretuojant Koperniko teoriją 
Lenkijoje, Lietuvoje ir kt. šalyse. 

FILOZOFIIA UMYšLU LUDZKIEGO CZYLI ROZWAŽNY WYWOD SIL, 
I DZIALEAN UMYSLOWYCH. [ŽMOGAUS PROTO FILOSOFIJA, ARBA 
APŽVALGUS PROTINIŲ JĖGŲ IR VEIKSMŲ TYRINĖJIMAS.| — Pisma 
rozmaite Jana Sniadeckiego. Tom IV zawieraigcy rozprawy filozo- 
ficzne i filozofiią ludzkiego umystu. Wilno, 1822, s. 173—492. 

Dalys: Przedmova, 175—184. Wstep. Fundamentalnę początki 
poznawan ludzkich, 185—212. Częšč pierwsza. O początkowych 
i prostych witadzach umyslu, 213—320. Czešė druga. O wyž- 
szych i zawilszych wtadzach umystu, 321—492. 


Nagrinėjami pažinimo klausimai. Skiriama pažinimo bei mąs- 
tymo filosotija, pagrįsta žmogaus prigimties principais, ir gy- 
venimo filosofija, besivadovaujanti proto ir teisingumo princi- 
pais, veikiančiais visuomeninėje žmogaus sieroje. Autorius skel- 
biasi esąs anglų filosofijos (F. Bekono, I. Niutono, Dž. Loko, 
D. Hiumo ir kt.) šalininkas. Tvirtinama, jog nesaikingas prancūzų 
filosofų susižavėjimas žmogaus jutimų prigimtimi atvėrė kelią 
materializmui. Materializmo taikymas, sprendžiant gyvenimo fi- 
losofijos problemas, esąs „pražūtingas papročiams, religijai ir 
visuomeninei tvarkai“. Išorinio pasaulio pažinimas prasideda ir 
baigiasi jutiminiais fenomenais. Fenomenai pažįstami patyri- 
mo keliu. Ieškoti nepriklausomo nuo jutimų ir patyrimo „daik- 
to savyje“, ieškoti absoliučių ir nepriklausomų idėjų reiškia 
neteisingai suprasti žmogaus prigimtį. Įgimtų idėjų teorija, jos 
teiginys apie išorinio pasaulio realumo įgimtumą — atmestini. 
I dalyje nagrinėjama dėmesio kategorijos reikšmė moksliniame 
pažinime. Apibūdinama refleksija, įprotis, atmintis, aptariamas 
abstrakcijos vaidmuo sąvokų susidaryme, nagrinėjama kalba 
kaip mąstymo instrumentas, sąvokų sudarymo ir asociavimo ke- 
liai. II dalis skirta aukštesnėms proto galioms: abstrakcijų susi- 
darymui, tiesai, vaizduotei, fantazijai, valiai ir t. t. Abstrakcija 
ir protas išaukštinami kaip taurios galios, kurios atskiria žmogų 
nuo gyvulio. Abstrakcija — tai tolimų ir paslėptų ryšių tarp 
minčių ir reiškinių įžvalga, tai įgimta dovana, asmenybės ta- 
lentas. Reiškiamas įsitikinimas, kad negalima prieiti visuotinų 
sąvokų ir minčių už ženklų ir kalbos sistemos. Šiuo požiūriu kri- 
tikuojamas Kantas, kad, neteisingai suprasdamas mąstyseną, 
nieko esmingo neiškėlė savo kalbos kritikoje, o propaguojamos 


288 


teorijos pagrindu paėmė abstrakcijos ir kalbos trūkumus. Nag- 
rinėjama tiesa ir įvairūs proto būviai. Kalbama apie tapatybę, 
analogiją, hipotezę, tiesos ir nuomonės skirtumą, matematikos 
vaidmenį pažįstant tiesą. Kritikuojami G. Leibnicas ir I. Kan- 
tas už proto sugebėjimų apribojimą sintetiniais sprendiniais. 
Aptariamos vaizduotės ir fantazijos funkcijos, nagrinėjamas 
pažintinis valios vaidmuo. Keliamas filosofijos objekto klausi- 
mas. Manoma, jog filosofija gali gyvuoti tik apibendrindama 
atskirų gamtos mokslų išvadas. Ji ne pažinimo pradžia, bet pa- 
žinimo kvintesencija, daiktų logikos, visų mokslų ir moralės 
esmės mokslas. 


ROZPRAWA O NAUK MATEMATYCZNYCH POCZĄTKU, ZNACZENIU I 
WPEYWIE NA OŠWIECENIE POWSZECHNE, PRZY OTWARCIU PORU- 
CZONEJ AUTOROWI KATEDRY MATEMATYKI WYžSZEJ PRZEZ KO- 
MISJE EDUKACYJNĄ W UNIWERSYTECIE KRAKOWSKIM, CZYTANA 
PUBLICZNIE DNIA 9 LISTOPADA ROKU 1781 N. S. [TRAKTATAS APIE 
MATEMATINIŲ MOKSLŲ PRADZIĄ, REIKSMĘ IR ĮTAKĄ VISUOTI- 
NIAM SVIETIMUI, VIEšAI SKAITYTAS 1781 METŲ LAPKRIČIO 9 DIE- 
NĄ, ATIDARANT EDUKACINĖS KOMISIJOS PAVESTĄ AUTORIUI 
AUKŠTOSIOS MATEMATIKOS KATEDRĄ  KROKUVOS UNIVERSITE- 
TE] — Jan Šniadecki. Pisma pedagogiczne. Wr.-W.-Kr., 1961, s. 63— 
75. Pirmoji publikacija: Mowa przy otwarciu nowo rozporządzonych od P. 
Kommis: Edukacy: matematycznych nauk, miana w Krakowie d. 9 listo- 
pada r. 1781. Przez jmė pana Sniadeckiego matematyki wyžszey i 
astronomii proiessora. 12 k. 


Nagrinėjami mokslo metodologijos klausimai. Aiškinama, jog 
gamtą reikia tirti lyginimo ir santykių tarp objektų nustatymo 
metodu. Tai esąs vienintelis būdas priežasčių pasekmėms nu- 
statyti. Zinojimas skiriamas dviejų rūšių: priežasčių bei pasek- 
mių mokslas ir kombinacijų mokslas. Pirmąjį atitinka gamtos 
mokslai, antrąjį — matematiniai. Matematika moko pažinti gam- 
tos dėsnius. Jos teiginiai įgalina patikrinti įvairių mokslų išva- 
dų teisingumą. 

ZAGAJENIE SESJI PUBLICZNEJ UNIWERSYTETU W DZIEN 15 
WRZESNIA R. 1811 V. 5. JAKO ROCZNICE KORONACJI NAJJASN, IM- 
PERATORA ALEKSANDRA I, PRZY ROZPOCZECIU ROKU SZKOLNEGO | 
NAUK: O INSTRUKCIJI RELIGIJNEJ. [VIEšOSIOS UNIVERSITETO SE- 
SIJOS ATIDARYMAS 1811 M. RUGSĖJO 15 DIENĄ ŠVIESIAUSIOJO 
IMPERATORIAUS ALEKSANDRO I KARŪNAVIMO METINIŲ PROGA, 
PRADEDANT MOKSLO METUS: APIE RELIGINĘ INSTRUKCIJĄ.|] — 
Jan Sniadecki. Pisma pedagogiczne. Wr.-W.-Kr., 1961, s, 140—148, 
Pirmoji publikacija: W dzien 15. wrzesnia r. 1811 v.s. iako rocznicę koro- 
nacyi  nayjasnieyszego įjmperatora Alexandra I. przy rozpoczęciu roku 
szkolnego  nauk. Zagaienie posiedzenia publicznego w uniwersytecie Wi- 


10. 1021 289 


lenskim przez Jana SŠniadeckiego tegož uniwersytetu rektora, w 
Wilnie, 1811. 18 S. 


Kalba, kurioje aptariamas auklėjamasis religijos vaidmuo. Aiš- 
kinama, jog žmogaus jausmingumas slepia savyje dorybės, 
aistros ir nusižengimo užuomazgas. Pastarosios dvi neretai 
nukreipia žmogų prieš egzistuojančią visuomeninę santvarką. 
Aistroms sutramdyti bei visuomeninei tvarkai išsaugoti reika- 
linga moralė, besiremianti grynąja religija. Menkinti šią religi- 
ją tolygu pakirsti žmonijos teises, visuomenės harmoniją ir 
ramybę. Grynoji religija užtikrinanti asmeninę laimę, saugan- 
ti papročius ir moralę. Religija laikoma pagrindine visuomenės 
auklėjimo priemone. 

O METAFIZYCE. [APIE METAFIZIKĄ.] — Pisma rozmaite Jana Snia- 
deckiego. Tom II, zawieraigcy zagaienia i rozprawy w naukach, w Wil- 
nie i Warszawie, 1814, s. 333—358. 


Aiškinama esant tikrąją ir klaidingąją metafizikas. Kiekvienas 
mokslas remiasi tam tikrais metafiziniais, t. y. bendrais filoso- 
finiais principais, nuo kurių jis priklauso. Metafizika nustatan- 
ti atskirų mokslų ribas. Ji aiškina mokslines sąvokas, bendrų 
tiesų santykius, fenomenus. Tai — tikroji metafizika. Klaidin- 
goji metalizika rodo neteisingus tiesos ieškojimo kelius, žadi- 
na pseudomokslinius ginčus. Būdama klaidingo mąstymo vai- 
sius, ji priskiria daiktams požymius, kokių jie neturi. Metalizi- 
ka be iundamentinių mokslų (gamtos mokslų ir matematikos) 
esanti pseudomokslas. Visa filosofinės minties priešistorija ro- 
do buvus empirinę, idealistinę, skeptinę ir dogmatinę filosoti- 
ją. Kantas — dogmatikas, klaidingosios metafizikos atstovas, 
neatradęs nė vienos naudingos tiesos. Sofistai ir pseudomoksli- 
ninkai (alchemikai, scholastai, astrologai), vadovaudamiesi 
klaidinga metafizika, stabdė mokslo pažanga. Tikrajai metali- 
zikai atstovauja F. Bekonas, Dž. Lokas, R. Dekartas, G. Galilė- 
jus, J. Kepleris ir I. Niutonas. Empirizmo poveikyje teigiama, 
kad kiekvienas reiškinys pažįstamas patyrimu. Daroma sensu- 
alistinė išvada, kad bendrosios tiesos priklauso nuo jutimų. 

O LOGICE I RETORYCE. [APIE LOGIKĄ IR RETORIKĄ.] — Pisma roz- 
maite Jana Sniadeckiego. Tom III, zawieraigcy listy i rozprawy W 
naukach. Wilno, 1818, s. 185—203. 

Pasisakant prieš scholastinės logikos tradicijas, raginama kurti 
racionalią logiką, atitinkančią tiriamų objektų logiką. Kritikuo- 
jamas E. Kondiljakas, kuriam proto veiksmai tėra medžiaga, 
sukelianti jutimus. Logika turinti būti mokslas apie vaizduotės 


290 


pradus ir proto jėgas. Ji turinti nurodyti tiesos požymius, klai- 
dų šaltinius, pažinimo kelius ir tiesos atradimo būdus, žmo- 
gaus mąstymo sugebėjimus. Klaidos moksle atsiranda neteisin- 
gai suvokus daiktus, neracionaliai panaudojus proto jėgas bei 
pažeidus jų tvarką, nesuradus tiesos. Pavyzdys logikai — ang- 
lų filosofijos klasikų veikalai bei originalūs fizikos ir matemati- 
kos mokslų tyrimai. 

O RACHUNKU LOSOW. [APIE TIKIMYBIŲ SKAIČIAVIMĄ.] — Pisma roz- 
maite Jana Sniadeckiego. Tom III, zawieraiący listy i rozprawy W 
naukach, Wilno, 1818, s. 329— 359, 

Aptariamas matematikos vaidmuo, kuriant logines sąvokas: in- 
dukciją, analogiją, hipotezę. 

O ROZUMOWANIU RACHUNKOWEM. [APIE MATEMATINĘĮ MASTY- 
MĄ.] — Pisma rozmaite Jana Sniadeckiego. Tom III, zawieraigcy 
listy i rozprawy w naukach, Wilno, 1818, s. 360—401. 

Ginama sensualistinė pažiūra apie tiesioginę idėjų kilmę iš 
jutiminio suvokimo. Pačios tikrosios idėjos yra „pirmosios min- 
tys“, atsiradusios materialaus pasaulio suvokimo pagrindu. 
Bendrajai idėjai plečiantis ir atitrūkstant nuo tiesioginio juti- 
minio suvokimo, „„užtemdoma mintis“. Ribines bendras idėjas 
įveda besiplėtojanti metafizika. Tos idėjos — tamsumo ir pakly- 
dimų rezultatas. Metafizika — labiausiai pavojingas žmogaus 
protui mokslas. Protas, tiesiogiai susijęs su įjutiminiu suvoki- 
mu, gali neklysdamas pereiti nuo vienos tiesos prie kitos. Au- 
torius kritikuoja kraštutinį Kondiljako sensualizmą, laiko klai- 
dinga jo pažiūrą į žmogaus mąstymą kaip į pojūtį. Mintis po- 
jūčiais paverčia menas, žmogaus kūryba, o ne gamta, kaip 
tvirtinąs Kondiljakas. Klaidingai filosofinei metaiizikai prieš- 
pastatoma tikroji „materialistinė metafizika“. Pastarosios ob- 
jektą sudaro „platus ir bendras viso mokslo aprėpimas“. Pa- 
grindinės šio mokslo problemos — tiriamų objektų turinio iš- 
sėmimas, tikslių apibūdinimų ir sąvokų vartojimas. 

0 PISMACH KLASSYCZNYCH I ROMANTYCZNYCH. [APIE KLASIKI- 
NIUS IR ROMANTINIUS RASTUS.Į Pisma rozmaite Jana Sniadec- 
kiego. Tom IV, zawieraigcy rozprawy lilozolicznę i filozofiią ludzkiego 


umystu. Wilno, 1822, s. 1—37. Pirmoji publikacija: „Dziennik Wileūnski“, 
1819, t. 1, Nr. 1, s. 2—27. 


Kritikuojama romantizmo estetika, romantinis menas, teatras, 
literatūra. Nagrinėjamas meno objektas. Romantizmas laiko- 
mas pražūtingų visoms dvasinės kultūros sritims, tame tarpe 
ir švietimui. Jis nesilaikąs jokių meno kanonų. Pagrindinis jo 


10* 291 


metodas — laisvas vaizduotės skrajojimas. Romantikai ideali- 
zuoja istorinę praeitį, kultivuoja barbariškų tautų prietarus. Pa- 
grindinė jų klaida — gnoseologinės Loko idėjos, teigiančios, jog 
pažinimo pradžia esanti jutimuose, atsisakymas. Dėl to roman- 
tikai atmeta sveiką protą, patyrimą. Nurodoma, įog meno ob- 
jektą sudaro grožis, gėris ir blogis. Tikrojo meno, t. y. klasiciz- 
mo, pavyzdžiais reikia laikyti Horacijaus, Moljero, Ž. Rasino 
kūrinius. Tikrasis menas privalo lavinti skonį. Teatrinis menas 
privalo paisyti klasicistinio veiksmo, vietos ir laiko vienovės 
principo, antraip jis tapsiąs iliuzoriniu. Vadovaujantis sensua- 
listine estetika, ginamas klasicizmas, realistinio meno užuo- 
mazgos. 

O FILOZOFII. [APIE FILOSOFIJĄ.] — Pisma rozmaite Jana Sniadec- 
kiego. Tom IV, zawieraigcy rozprawy iilozoficzne i filozofiią ludzkiego 
umyslu. Wilno, 1822, s. 37—74. Pirmoji publikacija: „Dziennik Wilenski, 
1819, t. 1, Nr. 5, s. 457—481. 


Glaustai apibūdinama sąvokos „filosofija“ evoliucija, aptaria- 
mas naujų filosofinio svarstymo objektų atsiradimas ir kitimas 
nuo Pitagoro laikų iki XVIII a. pr. Reikalaujama, kad gamtos 
mokslai iš savo konkrečių tyrinėjimų darytų bendras filosofines 
išvadas. Filosofijos objektu gali būti ir žmogus, filosofija aiški- 
na žmogaus vietą ir paskirtį pasaulyje, jo teises ir pareigas. 
Būdama proto kvintesencija, filosofija įgalina pažinti pasaulį, 
bet ne dievą. Ją vysto tik pasaulietiškų mokslų atstovai. Kritiš- 
kai vertinama daugelis Kanto teiginių. Teigiama, jog: 1) nepa- 
sitikėjimas žmogaus jutimo organų parodymais gimdo skepti- 
cizmą; 2) sielos, egzistuojančios už pojūčių, pripažinimas moks- 
linį pažinimą kreipia į idealizmą, atriboja materialųjį bei 
dvasinį pradus; 3) Kanto filosofijoje pagrindiniai principai ne 
įrodinėjami, o priimami kaip tikri; 4) filosofinių terminų ir žinių 
struktūros sudėtingumas tik supainioja mokslines problemas. 
Atmetami Kanto apriorizmas ir agnosticizmas kaip prieštarau- 
jantys sensualizmo principams. Keliama gamtos mokslo bei fi- 
losofijos sąryšio idėja. Tvirtinama, jog filosofija turinti atlikti 
ir moralinę-auklėjamąją iunkciją. Revoliucionizuojanti pažan- 
gių iilosoiinių idėjų įtaka liaudies masių sąmonei vertinama 
neigiamai. 

PRZYDATEK DO PISMA O FILOZOFII. [RAšINIO „APIE FILOSOFIJĄ“ 
PRIEDAS.) — Pisma rozmaite Jana Sniadeckiego. Tom IV, zawie- 
raiący rozprawy fTilozoiiczne i filozofiią Iludzkiego umystu. Wilno, 1822, 
5. 14—172. Pirmoji publikacija: „Dziennik Wilenski“, 1820, t. 2, Nr. 2, 
s. 121—152, Nr. 3, s. 241—272, 


292 





Filosofines savo pažiūras vadinant realistinėmis, aiškinama ter- 
mino „realizmas“ prasmė, kritikuojamas Kantas. Realistų lai- 
komas tas, kas daiktą tiria visapusiškai, vartoja „gryną“ to 
daikto sąvoką, suprantamai perteikia apie daiktą reiškiamas 
mintis. Kas neaiškiai formuluoja mokslines problemas, tas 
nesugeba išaiškinti ir jų esmės. Toks, pavyzdžiui, esąs Kantas, 
neįnešęs į mokslą nieko vertingo, o tiktai suteikęs jau žino- 
miems filosofijos istorijoje terminams naują prasmę. Kritikuo- 
jama Kanto erdvės ir laiko samprata. Teigiama, jog transcen- 
dentalizmo pagrindo paieškos ir laiko bei erdvės hipotezė 
kreipia Kanto teoriją į malbranšizmą ir skepticizmą. Mokslinių 
Kanto hipotezių prieštaravimai — tiesos ir netiesos sintezė, 
Kritikuojant kategorinį imperatyvą, tvirtinama, kad moralė ne- 
išvedama iš įstatymų, priešingai — įstatymai iš moralės. Gi- 
nama sensualistinė gnoseologija nuo audringai besiskverbian- 
čių į mokslą kantizmo idėjų. 


TREšČ NAUKI ARYSTOTELESA I DAWNYCH DIALEKTYKOW O SYL- 
LOGIZMIE. [ARISTOTELIO IR SENOVĖS DIALEKTIKŲ MOKSLO APIE 
SILOGIZMĄ TURINYS.] — Pisma rozmaite Jana Sniadeckiego. Tom 
IV, zawieraigcy rozprawy filozoficzne i filozofiją ludzkiego umyslu, Wilno, 
1822, s. 483—492, 


Aptariamos bendrosios silogizmo figūrų taisyklės, abejojama 
mokslinė silogizmo verte. 


Lit: M. Straszewski, Jan Šniadecki, jego stanowisko ww  dziejach 
ošwiaty i filozofii w Polsce, Kr., 1875. A. Skėrski, Jan Sniadecki wobec 
wspėlczesnej  metaiizyki niemieckiej į dzisiejszych dąžen Hilozoficznych, 
Lwow, 1890. S. Dūr, O Janie Šniadeckim, W., 1956. M. Chamcowna, 
Jan Šniadecki, Kr., 1963. 

i. E. Vasileuskis 


STACHORSKIS Gervazas (Stachorsky Gervasius), filosofas, 
teologas dominikonas. 1754—57 Vilniaus dominikonų m-loje 
dėstė filosofiją. 


AUREA SCIENTIARUM. PORTA SOLIDIS THOMISTICAE DOCTRINAE 
MUNITA PRAESIDIIS JUXTA INCONCUSSAM MENTEM DIVI THO- 
MAE AOUINATIS ANGELICi NOSTRI PRAECEPTORIS THOMISTICA 
IN ARENA DECERTANTIBUS NEO PHILOSOPHIS DIVULGATA. AB 
ADMODUM REVERENDO PATRE SACRAE THEOLOGIAE LECTORE 
ACTUALI PHILOSOPHIAE PROFESSORE MAGISTRO NOVITIORUM 
FRATRE GERVASIO STACHORSKI. SCRIPTA VERO PER ME FRAT- 
REM ALOYSIUM GRAFF IN GENERALI AC REGIO JAGIELLONICO 
CONVENTU VILNENSI S. SPIRITUS ORDINIS PRAEDICATORUM. IN- 


293 


CHOATA ANNO 1754 DIE 14 SEPTEMBRIS. [MOKSLŲ ZĄSLAI. TVIR- 
TOS TOMISTINĖS DOKTRINOS, PASKELBTOS TOMISTINE KOVOJE 
SU NAUJAISIAIS FILOSOFAIS, VARTAI, SUSTIPRINTI NEPAJUDINA- 
MA APSAUGA DIEVIšKOJO ANGELISKOJO MŪSŲ MOKYTOJO TOMO 
AKVINIEČIO PAŽIŪRŲ. DĖSTĖ REVERENDAS TEVAS, SVENTOSIOS 
TEOLOGIJOS LEKTORIUS, AKTUALUSIS FILOSOFIJOS PROFESO- 
RIUS, NAUJOKŲ MAGISTRAS, BROLIS GERVAZAS STACHORSKIS, 
UZRASIAU Aš, BROLIS ALOYZAS GRAFAS, GENERALINIAME BEI JO- 
GAILAIČIŲ VALSTYBĖS VILNIAUS PAMOKSLININKŲ ORDINO SV. 
DVASIOS KONVENTE. PRADĖTA 1754 M. RUGSĖJO 14 DIENĄ.] 259 i. 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas, skaitytas 
Vilniaus dominikonų m-loje. Dėstoma tomistine dvasia. 


VUB, F 3—-872. PR. Plečkaitis 


STANISLAVSKIS Jurgis (Stanistawski Georgius), 1649.IV.23 
Prūsijoje — 1689.V1I.13 Vilniuje, filosofas jėzuitas. 1680 baigė 
Vilniaus un-to teologijos f-tą. Polocke, Varšuvoje, Braunsberge, 
Plocke ir Pultuske dėstė poetiką ir retoriką, Varšuvoje — filoso- 
tiją. 1686—89 dėstė filosofiją Vilniaus un-te. Vilniaus un-to lais- 
vųjų mokslų ir filosofijos magistras (1686). Stanislavskis yra 
vienas žymesniųjų scholastinės filosofijos atstovų Lietuvoje, 
nominalistas, logikos ir gamtos filosofijos klausimais pasisakęs 
prieš tomistines spekuliacijas. 


COMPENDIUM LOGICAE, IN ALMA UNIVERSITATE VILNENSI SOCIE- 
TATIS JESU, ANNO DOMINI 1686. [LOGIKOS SANTRAUKA, VILNIAUS 
JĖZUITŲ UNIVERSITETE, 1686 VIESPATIES METAI.|] 252 f. 


Dalys: Dialectica. Omnis gratiae et sapientiae compendio au- 
gustissimae verbi pro tempore in dialectum contracti Virgini 
Matri electae trienni philosophici nostri patronae dicatum sac- 
ratumgue admodum reverendo patre Georgio Stanistawski in. 
Alma Universitate Vilnensi Societatis Jesu. Scriptum vero per 
me Adalbertum Dowgiažo anno Domini 1686, 1—55. Lilium spi- 
nis armatum philosophia rationalis, seu logica. In Alma Uni- 
versitate Vilnensi Societatis Jesu anno ab eiusdem Virginis 
partu 1686. Dictatum ad admodum reverendo patre Georgio 
Stanistawski artium liberalium et philosophiae magistro, 56— 
252. 

Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas, skaitytas 
Vilniaus un-te. Yra idėjų, artimų šiuolaikinei logikai. Filosofi- 
niai logikos klausimai sprendžiami nominalistiškai, su kai ku- 
riomis nuolaidomis tomizmui. 


294 


VUB, F 3—2174. Anotuojamajam rankraščiui tapatus kitas, de- 
fektuotas Stanislavskio logikos paskaitų rankraštis UMAL, 
370/1. Mi. MAII. 


PHILOSOPHIA NATURALIS. [įGAMTOS FILOSOFIJA.] Vilniaus un-tas, 
1687—66, 443 p. 


Dalys: Prooemium, 1—2. Tractatus primus. De corpore natura- 
li, 2—371. Tractatus secundus. De mundo, caelo et elementis, 
371—443. 


Rankraštinis scholastinės gamtos filosofijos paskaitų kursas, 
kuriame dėstomos nominalistinės pažiūros, kritikuojamas to- 
mizmas, ypač modalistinė koncepcija. 


VUB, F L-D 1150. 


Lit: R. Plečkaitis, Feodalizmo laikotarpio filosolija Lietuvoje, V. 
1975. 
R. Plečkaitis 


STRAVINSKIS Jeronimas (Strawiūski Hieronymus), Vilniaus 
un-to filosofijos f-to absolventas, 1772 išleidęs filosofijos tezes. 


PROPOSITIONES EX UNIVERSA PHILOSOPHIA. SUB AUSPICIIS SE- 
RENISSIMI TRIBUNALIS MAGNI DUCATUS LITVANIAE A PERIL- 
LUSTRI MAGNIFICO DOMINO HIERONYMO STRAWINSKI FILIO EX- 
CUBITORIS TROCENSIS AA. LL. ET PHILOSOPHIAE MAGISTRO AN- 
NO STUDIORUM SUORUM ULTIMO EXEUNTE IN ACADEMIA ET 
UNIVERSITATE VILNENSI SOCIETATIS JESU DEFENDENDAE. PRA- 
ESIDE R. P. JOANNE ERDMANN E SOCIETATE JESU AA. LL. ET PHI- 
LOSOPHIAE DOCTORE, EIUSDEMOĘUE PROFESSORE, AC INCLYTAE 
FACULTATIS PHILOSOPHICAE SENIORE ANNO 1772 MENSE MAJO DIE 
14. ĮVISOS FILOSOFIJOS TEIGINIAI. GLOBOJANT SVIESIAUSIAJAM 
LIETUVOS 'DIDZIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TRIBUNOLUI, VILNIAUS 
JĖZUITŲ AKADEMIJOJE IR UNIVERSITETE GINTI TRAKŲ SARGY- 
BINIO SŪNAUS, JO PRAKILNYBĖS ŠVIESIAUSIOJO PONO LAISVŲJŲ 
MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS MAGISTRO JERONIMO STRAVINSKIO, 
BAIGIANT PASKUTINIUOSIUS STUDIJŲ METUS. VADOVAUJANT RE- 
VERENDUI TĖVUI JĖZUITUI JONUI ERDMANUI, LAISVŲJŲ MOKSLŲ 
IR FILOSOFIJOS DAKTARUI IR TO PATIES DALYKO PROFESORIUI 
BEI GARSIOJO FILOSOFIJOS FAKULTETO SENJORUI 1772 METŲ GE- 
GUZĖS MĖNESIO 14 DIENĄ.] 52 p. 


Tezės greičiausiai skirtos laisvųjų mokslų ir filosofijos dakta- 
ro laipsniui įgyti. Išdėstyta 109 tezės: 2 logikos, 6 ontologijos, 
4 kosmologijos, 5 psichologijos, 9 natūralinės teologijos, 69 
lizikos, 14 moralės filosofijos. Dėstoma Naujųjų laikų filosofijos 
ir gamtos mokslų bendriausi teiginiai, minimi naujausi gamta- 


295 


moksliniai pasiekimai. Naujųjų laikų filosofijos teiginiai deri- 
nami su teologija, moralės žilosofijos tezėse yra scholastikos 
apraiškų. Tezės visiškai tokios pačios, kaip ir un-to absolvento 
I. Lachnickio, VUB, IV—21800. 


VUB, IV—23140. R. Plečkaitis 


STRAVINSKIS Kazimieras (Strawiūski Casimirus), filosofas 
dominikonas, 1780—83 Vilniaus dominikonų m-loje dėstė filo- 
sofiją ir matematiką. 

PHILOSOPHIA MENTI SANCTI THOMAE A0UINATIS ANGELICI DOC- 
TORIS ACCOMMODATA. PRAELECTA AB ADMODUM REVERENDO 
PATRE SACRAE THEOLOGIAE LECTORE CASIMIRO STRAWINSKI 
PHILOSOPHIAE ET MATHESEOS PROFESSORE IN STUDIO GENE- 
RALI VILNENSI SANCTI SPIRITUS ORDINIS PRAEDICATORUM, MIHRI 
FRATRI HYACINTHO KWIATKOWSKI CLERICO STUDENTI TRADITA 
AB ANNO 1780 DIE 15 SEPTEMBRIS AD ANNUM 1783 DIE 15 JULII. 
[FILOSOFIJA, DĖSTOMA PAGAL SVENTOJO TOMO AKVINIEČIO, AN- 
GELISKOJO BAZNYČIOS DAKTARO, PAZIŪRAS. SKAITYTA REVEREN- 
DO TEĖVO, SVENTOSIOS TEOLOGIJOS LEKTORIAUS KAZIMIERO 
STRAVINSKIO, FILOSOFIJOS IR MATEMATIKOS PROFESORIAUS 
VILNIAUS PAMOKSLININKŲ ORDINO SVENTOSIOS DVASIOS GENE- 
RALINĖJE STUDIJOJE. DESTYTA MAN, BROLIUI HIACINTUI KVIAT- 
KOVSKIUI, STUDENTUI KLIERIKUI, NUO 1780 METŲ RUGSĖJO 15 
DIENOS IKI 1783 METŲ LIEPOS 15 DIENOS.] 134 i. 


Dalys: Introductio ad philosophiam, 2—6. Institutiones logicae, 
6—46. Institutiones metaphysicae, 48—133: Institutionum meta- 
physicae dissertatio prima complectens ontologiam, 49—71. Dis- 
sertatio altera complectens cosmologiam, 72—95. Dissertatio 
tertia complectens psychologiam, 97—125. Dissertatio guarta 
complectens theologiam naturalem, 126—133, 


Rankraštinis logikos ir metafizikos paskaitų kursas, skaitytas 
Vilniaus dominikonų m-loje. Dėstomos Naujųjų laikų filosofijos 
koncepcijos, derinant jas su teologija. Ryšku sensualistinė ten- 
dencija, kritikuojama „įgimtų idėjų“ teorija. 


VUB, F 3—676. R. Plečkaitis 


STRIJKOVSKIS Motiejus (Strycovius Matys, Stryjkowski Ma- 
ciej, Strykowski), 1547 Strikove — po 1586, istorikas, poetas. 
Mokėsi Bžezine, vėliau, kaip spėjama, studijavo Krokuvos un-te, 
1565 atvyko į Lietuvą. Susidomėjęs krašto praeitimi, išmoko 
lietuvių ir rusų k., pradėjo rašyti Lietuvos istorijos klausimais, 
1573 parašė „Europinės Sarmatijos aprašymą“. Sį darbą, kaip 


296 


nurodo Strijkovskis, pasisavino ir išleido savo pavarde A. Gva- 
njinis (1578). 1574—75 kartu su valstybine delegacija keliavo į 
Turkiją. 1575 grįžo į Lietuvą, įsikūrė Medininkuose. M. Gied- 
raičio remiamas, tapo Žemaičių kanauninku, atsidėjo moksli- 
niam darbui. 1575 išleido ,„Apie Lenkijos Karalystės ir Lietu- 
vos Didžiosios Kunigaikštystės laisvę“. 1582 Karaliaučiuje iš- 
leido pagrindinį savo veikalą — pirmąją spausdintą Lietuvos 
istoriją „Niekados anksčiau šviesos nemačiusi Lenkijos, Lietu- 
vos, Žemaitijos ir visos Rusios kronika“. Kiti Lietuvos istoriją 
liečiantys darbai: „„Dorybės šauklys“ (1574), „Lietuvos kronikos 
veidrodis“ (1577). Žygimanto Augusto valdymo istorija liko 
nespausdinta. Strijkovskis yra tipingas renesansinės pasaulė- 
žiūros atstovas. Jam būdinga individualių žmogaus sugebėjimų 
aukštinimas, kritiškas mąstymas, prioriteto empiriniam žinoji- 
mui teikimas, meilė tiesai. Raštai pasižymi pasaulietiška dvasia. 
Propagavo valstybinį LDK patriotizmą, reiškė antiunijinį nu- 
sistatymą. Gerai pažindamas Antikos ir Renesanso literatūrą, 
ugdė ir platino LDK renesansinio humanizmo pasaulėjautą ir 
idėjas. 

KRONIKA POLSKA, LITEWSKA, ŽMODZKA I WSZYSTKIEJ RUSI MA- 
CIEJA STRYJKOWSKIEGO. WYDANIE NOWE, BĘDĄCE DOKLADNĖM 
POWTORZENIEM WYDANIA PIERWOTNEGO KROLEWIECKIEGO Ž 
ROKU 1582, POPRZEDZONE WIADOMOšCIĄ O ŽYCIU I PISMACH 
STRYJKOWSKIEGO PRZEZ MIKOLAJA MALINOWSKIEGO, ORAZ ROZ- 
PRAWA O LATOPISCACH RUSKICH PRZEZ DANIEOWICZA, POMNO- 
ŽONE PRZEDRUKIEM DZIEE POMNIEJSZYCH STRYJKOWSKIEGO 
WEDEUG PIERWOTNYCH WYDAN. [ĮMOTIEJAUS STRIJKOVSKIO LEN- 
KIJOS, LIETUVOS, ZEMAITIJOS IR VISOS RUSIOS KRONIKA. 
NAUJAS, TIKSLIAI PAKARTOJANTIS 1582 METŲ KARALIAUČIAUS 
LEIDINĮ, LEIDIMAS SU MIKALOJAUS MALINOVSKIO ĮVADINĖMIS 
ZINIOMIS;APIE STRIJKOVSKIO GYVENIMĄ IR RASTUS BEI DANILA- 
VIČIAUS TRAKTATU APIE RUSŲ METRAŠTININKUS, PAPILDYTAS 
MAZŽESNIŲ STRIJKOVSKIO DARBŲ PAGAL PIRMUOSIUS LEIDIMUS 
PERSPAUSDINIMU.| TOM I, W., 1846, XLVIII (63) +392 s. TOM. II, W., 
1846, 572 s. Pirmoji publikacija: Ktūra przedtym nigdy šwiatta nie widziata. 
Kronika Polska Litewska, Zmodžka, y wszystkiey Rusi Kijowskiey, Mos- 
kiewskiey, Siewierskiey, Wolhinskiey, Podolskiey, Podgėorskiey, Podlaskiey, 
etc. Y rozmaite przypadki woienne y domowe, Pruskich, Mazowieckich, Po- 
morskich, y inszych krain Krolestwu Polskiemu y Wielkiemu Xiestwu Li- 
tewskiemu przylegiych, Wedlug istotnego y gruntownego zniesienia pew- 
nych dowodow z rozmaitych Historikow y Autorow postronnych, y domo- 
wych, y Kijowskich, Moskiewskich, Slawaūskich, Liflantskich, Pruskich sta- 
rych, Dotąd ciemnochmurną nocą zakrytych Kronik, y Latopisezow Ruskich, 
Litewskich, y Dlugosza Oyca dzieiow Polskich z inszymi, z wielką pilnos- 
cią y wezlowatą pracą (Osobliwie okoto Dzieiow Litewskich y Ruskich od 
žadnego przedtym niekuszonych) Przez Macieia Osostewiciusa 


297 


Striykowskiego dostatecznie napisana, zložona, y na pierwsze swiat- 
lo z wybadanim prawdziwie dowodney starodawnosči wlasnym wynalezie- 
nim, przewažnym dochčipem, y nakladem nowo wydžwigniona przez wszyst- 
ki starožytne wieki, až do dzisieyszego Roku 1582. A naprzod wszystkich 
ile ich kolwiek iest ludzkich na Swiecie Narodow gruntowne wywody. Z 
taską y Priwileiem Kro: J: M: Drukowano w Krolewcu u Gerzego Osterber- 
gera: M. D. LXXXII (1582). 434791 418 s. Ištraukos lietuvių k. paskelb- 
tos kn.: Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija, V., 1957, p. 483—485. 
Dalys: Veikalo pradžioje įdėtos trys dedikacijos — karaliui Ste- 
ponui Batorui, Jurgiui Radvilai, Jurgiui, Simonui ir Aleksand- 
rui Olelkovičiams, eiliuota autobiogralija ir keletas panegirikų, 
kuriose aukštinamas veikalo autorius. „Kroniką“ sudaro 25 
knygos. Prie kai kurių knygų pridėtos atskiros dedikacijos 
Giedraičiams, Sapiegoms ir kt. didikams. 

Dėstoma Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki XVI a. vi- 
durio. Reiškiama Renesanso ideologija, kurioje šalia humanis- 
tinių tendencijų tebėra ryškios viduramžiškos pasaulėžiūros 
apraiškos. Atsispindi XVI a. pab. istoriogralijos principai, LDK 
feodalinės visuomenės politinės bei kultūrinės pažiūros, Istori- 
ja laikoma gyvenimo mokytoja, žmonijos išminties kaupėja. Ak- 
centuojamas tautinio sąmoningumo momentas, kuris grindžia- 
mas pažinimu: tik tos tautos yra subrendusios, kurios pažįsta 
savo istoriją. Istorijos procesas aiškinamas pasaulietiška dva- 
sia, propaguojamas Lietuvos valstybingumas, reiškiamas antiu- 
nijinis nusistatymas, aukštinami LDK valdovai, plačiai dėsto- 
ma romėniškos lietuvių kilmės teorija. Remiamasi Antikos, Vi- 
duramžių ir Renesanso autorių darbais, ypač dažnai Ciceronu, 
Klaudianu, J. Dlugošu, L. Floru, M. Miechovita, L. Decijumi, 
M. Kromeriu, E. S. Pikolominiu, P. Kalimachu, R. Heidenštei- 
nu, E. Stela, Z. Herberšteinu, J. Stadijumi. Pastoviai remiama- 
si taip pat Šv. Raštu ir patristika. Renesansinio humanizmo 
idėjos, išreikštos veikale, teigiamai veikė nacionalinės lietuvių 
sąmonės formavimąsi. 

Li: v. Zaborskaitė, Renesanso kultūros apraiškos M. Stryjkovskio 
Taa — „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai“, A serija, t. 
(19), V., 1965, p. 73—90. J. Jurginis, Renesansas ir humanizmas Lie- 
tuvoje, V., 1965. M. Jučas, Lietuvos metraščiai, V., 1968, p. 135—186. 

ri“ 
A. Varanavičius 


STROINOVSKIS Jeronimas (Stroynowski Hieronim), 1752.1X. 
20 Chodačkove — 1815.VIII.5 Elniakampyje, teisės filosofas, 


298 


ekonomistas, teologas. Mokėsi pijorų m-loje Zločove, 1778 įstojo 
į pijorų ordiną. 1776—80 Varšuvos pijorų Kilmingųjų kolegijoje 
dėstė matematiką, filosofiją, prigimtinę ir politinę teisę, politi- 
nę ekonomiją. 1781—83 Krokuvos mokytojų sem-jos lietuvių 
kandidatų prefektas, Krokuvos un-te įgijo teologijos ir teisės 
daktaro laipsnius. 1783—806 Vilniaus un-to prigimtinės teisės 
ir politinės ekonomijos profesorius, 1799—806 rektorius. 1787— 
89 gilino teisės filosofijos žinias Italijoje. Nuo 1791 Edukaci- 
nės komisijos Lietuvoje narys, švietimo reorganizatorius. 1806 
paskirtas vyskupu. Iki 1808 dirbo Peterburgo Romos katalikų 
kolegijoje, nuo 1814 valdė Vilniaus vyskupystę. Visuomeninės 
Stroinovskio pažiūros pagrįstos fiziokratų teorija. Pagal teisės 
filosofijos išvadas artimas S. Monteskjė. Filosoiijoje — empiri- 
kas ir sensualistas, utilitarinės etikos skelbėjas. Vienas švietė- 
jų, supažindinusių Lietuvos visuomenę su XVIII a. prancūzų 
filosofijos idėjomis. 

NAUKA PRAWA PRZYRODZONEGO, POLITYCZNEGO, EKONOMIKI 
POLITYCZNEJ, I PRAWA NARODOW, PRZEZ X HIERONIMA STROY- 
NOWSKIEGO S.P. TEOLOGII I OBOYGA PRAWA DOKTORA, PUBLICZ- 
NEGO PROFESSORA PRAWA NATURY I POLITYCZNEGO W SZKOLE 
GLOWNEY W. X. LITT: DLA POŽYTKU UCZNIOW I SEUCHACZOW DO 
DRUKU PODANA. [PRIGIMTINĖS, POLITINĖS TEISĖS, POLITINES 
EKONOMIJOS IR TARPTAUTINĖS TEISĖS MOKSLAS, KUN. JERONI- 
MO STROINOVSKIO, PIJORO, TEOLOGIJOS IR ABIEJŲ TEISIŲ DAK- 
TARO, LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKšTYSTĖS VYRIAUSIOSIOS 
MOKYKLOS PRIGIMTINĖS IR POLITINĖS TEISĖS VIEšOJO PROFE- 
SORIAUS, MOKINIŲ IR KLAUSYTOJŲ NAUDAI ISSPAUSDINTAS.] w 
Wilnie w Drukarni Krėlewskiey przy Akademii Roku 1785, 124+352410 s. 


Dalys: Do Czytelnika, 1—12. O prawie przyrodzonym, 1—62. 
O prawie politycznym, 63—152. O ekonomice polityczney, 153— 
234. O ptawie narodow, 235—352. Rejestr materyi, 1—9, 


Sekant iiziokratų pažiūromis į teisę, valstybę ir visuomenę, ku- 
riama prigimtinės, politinės ir tarptautinės teisės sistema. So- 
ciologinė koncepcija grindžiama prigimtinės teisės teorija, kuri 
naudojama buržuaziniam žmonių lygybės principui ginti, Vi- 
suomeniškumas esąs natūrali žmogaus būklė. Aiškinama, jog 
žmonės savanoriškai sudarė visuomenės sutartį savo nuosavy- 
bei ir laisvei apsaugoti. Prigimtinė teisė esanti suteikta paties 
dievo, kuris laikomas pirmąja priežastimi. Dėstoma metafizinė 
pažiūra į amžiną, nekintančią žmogaus prigimtį, kurią pažinus 
galima sukurti laimingą žmonių visuomenę. Tvirtinama, kad 


299 


visuomenėje žmogus nepraranda savo prigimtinių teisių. Feodali- 
nės teisės pagrindų kritika yra ribota, etinio pobūdžio. Lenkų 
k. išėjo 7 veikalo leidimai, 1808 išverstas į rusų k. 


map, L18, 
1410 

MOWA X. HIERONIMA STROYNOWSKIEGO KANONIKA KIIOWSKIEGO, 
PROFESSORA PRAWA NATURY I POLITYCZNEGO ETC. W S$ZKOLE 
GEOWNEY W.X.L. FLORENCKIEY NAUK AKADEMII TOWARZYSZA. 
PRZY ROZPOCZĘECIU DWULETNIEGO KURSU NAUKI PRAWA PRZY- 
RODZONEGO W WILNIE DNIA 5. PAZDZIERNIKA 1789. MIANA, A Z 
WOLI KOMMISSYI EDUKACYI NARODOWEY NA SESSYI DNIA 24. 
STYCZNIA R. 1790. DO DRUKU PODANA. [KUN. JERONIMO STROI- 
NOVSKIO, KIJEVO KANAUNINKO, LIETUVOS DIDZIOSIOS KUNI- 
GAIKSTYSTĖS VYRIAUSIOSIOS MOKYKLOS PRIGIMTINĖS IR POLI- 
TINĖS TEISĖS IR KT. PROFESORIAUS, FLORENCIJOS MOKSLŲ 
AKADEMIJOS NARIO, KALBA. PASAKYTA 1789 SPALIO 5 DIENĄ VIL- 
NIUJE, PRADEDANT DVIMETĮ PRIGIMTINĖS TEISĖS MOKSLO KUR- 
SĄ, O NACIONALINĖS EDUKACINĖS KOMISIJOS 1790 M. SAUSIO 24 
DIENOS SESIJOS VALIA ISSPAUSDINTA.] w Warszawie, 18 s. 


Aiškinama, kad prigimtinė teisė yra amžina ir nekintanti, duo- 
ta dievo, Ginamos buržuazinės privačios nuosavybės ir indivi- 
do laisvės idėjos. Iš fiziokratų pozicijų polemizuojama su Z. 
Ruso tezėmis. 

L-—18 

1885 

Lit; A. Makarevičius, Ekonominės teorijos Vilniaus universitete |783— 


1832 m.— „Vilniaus Valstybinis V. Kapsuko vardo universitetas, Mokslo 
darbai, XXXIV, Ekonomika“, t. 1, 1960, p. 113—141. 


MAB, 


I. Vasilevskienė 


SVIDERSKIS Jonas (Swiderski Joannes), Vilniaus un-to tilo- 
sofijos magistras. 1609—12 Pultusko jėzuitų kolegijoje studija- 
vo filosofiją, dalį paskaitų klausė kartu su Vilniaus un-to filo- 
sofijos f-to studentais, kurie čia buvo atkelti po 1610 gaisro 
Vilniuje. 1617 Vilniaus un-te apgynė laisvųjų mokslų ir tilo- 
solijos magistro laipsnio tezes. 1617—18 studijavo Viurcburgo 
un-te, klausė etikos ir politikos paskaitų, įgijo teisės mokslų 
daktaro laipsnį. Grįžęs 1620 m-lose dėstė matematiką ir astro- 
nomiją. 

DECISIONES OUARUNDAM OUAESTIONUM PHILOSOPHICARUM PRO 


GRADU MAGISTERIJ IN ACADEMIA VILNENSI SOCIETATIS JESU 
PER ME JOANNEM SWIDERSKI 1617. [NUTARIMAI DĖL KAI KURIŲ 


300 


FILOSOFINIŲ KLAUSIMŲ MAGISTRO LAIPSNIUI VILNIAUS JĖZUI- 
TŲ AKADEMIJOJE ĮGYTI. PARENGIAU Aš, JONAS SVIDERSKIS, 
1617] 5 £. 

Rankraštinės filosofijos tezės, skirtos laisvųjų mokslų ir filoso- 
tijos magistro laipsniui įgyti. Tezėse dėstomi bendriausi scho- 
lastinės logikos ir gamtos filosofijos teiginiai. 


BJK, Nr. 1973, f. 141—145. R. Plečkaitis 


o 


ŠEVALJĖ Žanas (Chevalier Ioannes), 1732.VI.23 Varšuvoje 
(?) — 1780 ten pat, filosofas, teologas jėzuitas. Prancūzų emi- 
grantų Chevalier de Beaulieu giminės palikuonis, 1759 baigė 
Vilniaus un-to teologijos f-tą. Gardine ir Slonime dėstė poeti- 
ką, retoriką, filosofiją, prancūzų ir vokiečių k. 1763—64 Vilniaus 
un-te dėstė etiką, 1764—67 — filosofiją, 1767—73 — teologiją ir 
kanonų teisę, buvo filosofijos ir teologijos f-to dekanas. Vilniaus 
un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaras (1763), teologijos 
daktaras (1770), kanonų teisės daktaras (1773). Sevaljė yra 
vienas žymesniųjų filosofijos dėstytojų scholastikos žlugimo ir 
Naujųjų laikų filosofijos plitimo laiku, gerai orientavęsis gam- 
tamokslinėje problematikoje, reiškęs dialektikos idėjas. 


PHILOSOPHIA UNIVERSA DIVISA IN LOGICAM, PHYSICAM ET ME- 
TAPHYSICAM. PER TRES ANNOS AUDITA AC DESCRIPTA SUB RE- 
VERENDO PATRE IOANNE CHEVALIER PROFESSORE EJUSDEM IN 
ALMA ACADEMIA VILNENSI SOCIETATIS JESU. PER ME CASIMI- 
RUM DOWGIAEEO AB ANNO 1765 INCEPTA. FINITA VERO IN 1767 
IUNIO DIE 19. [VISUOTINĖ FILOSOFIJA, SUSKIRSTYTA Į LOGIKĄ, 
FIZIKĄ IR METAFIZIKĄ. TREJUS METUS KLAUSYTOS REVERENDO 
TĖVO ZANO SEVALJĖ, TO PATIES DALYKO PROFESORIAUS VIL- 
NIAUS JĖZUITŲ AKADEMIJOJE, PASKAITOS. UŽRAŠIAU Aš, KAZI- 
MIERAS DAUGĖLA, PRADĖTA 1765 METAIS. TIKRAI BAIGTA 1767 M. 
BIRZELIO 19 DIENĄ] 994 p. 


Dalys: Logica. Metaphysica. Dissertatio ontologica. Dissertatio 
cosmologica. Dissertatio psychologica, Dissertatio physiotheo- 
logica seu theologia naturalis. Institutiones physicae. 


Rankraštinis logikos, metafizikos ir fizikos paskaitų kursas, 
skaitytas Vilniaus un-te 1764—67. Dėstoma Naujųjų laikų filo- 
solija ir gamtos mokslai. Fizikos kurse reiškiamos dialektikos 
idėjos — nagrinėjamas visuotinio reiškinių ryšio principas, Ti- 
tuliniame puslapyje netiksliai nurodyta kurso dėstymo pradžia, 


302 


kursas pradėtas dėstyti 1764. Atskirų dalių puslapių numeraci- 
ja netiksli, sumaišyta. 
VUB, F 3—561. Anotuojamajam rankraščiui tapatūs dar 2 ki- 
tų studentų užrašyti Ševaljė paskaitų rankraščiai: VUB, F 3— 
776 ir VUB, F 3—1251. 


Lit: R. Plečkaitis, Feodalizmo laikotarpio Iilosofija Lietuvoje, V., 
1975. 
R. Plečkaitis 


ŠIMKŪNAS Bonaventūra (Szymkun Bonaventura), filosolas, 
teologas dominikonas. Vilniaus dominikonų m-loje baigė tiloso- 
fijos, o Romos Tomo Akviniečio kolegijoje — teologijos studi- 
jas. 1677—78 Vilniaus dominikonų m-loje dėstė filosofiją, pas- 
kui — teologiją, 1698—700 Paparčiuose — filosotiją. 

CURSUS PHILOSOPHICUS IUXTA MENTEM DIVI THOMAE AGUINA- 
TIS ANGELICI PRAECEPTORIS. INCHOATUS VIGESIMA NONA NO- 
VEMBRIS ANNO 1677 DICTANTE REVERENDO PATRE FRATRE BO- 
NAVENTURA SZYMKUN SACRAE THEOLOGIAE LECTORE MEGUE 
VERO STUDENTE FRATRE IOANNE GOYDROWSKI PRO TUNC ACO- 
LITHO EXISTENTE. [FILOSOFIJOS KURSAS, DĖSTOMAS PAGAL 
DIEVISKOJO TOMO AKVINIEČIO, ANGELIšKOJO MOKYTOJO, PA- 
ZŽIŪRAS. PRADĖTAS 1677 M. LAPKRIČIO DVIDESIMT DEVINTĄ, DIK- 
TUOJANT REVERENDUI TEĖVUI BROLIUI! BONAVENTŪRAI SIMKU- 
NUI, šSVENTOSIOS TEOLOGIJOS LEKTORIUI, MAN, STUDENTUI BRO- 
LIUI JONUI GOIDROVSKIUI, TUOMETINIAM AKOLITULĮ] Vilniaus do- 
minikonų m-la, 1677—78, 255 I. 


Dalys: Dialectica, 1—57. Logica seu philosophia rationalis iux- 
ta mentem angelici doctoris. Inchoata vigesima nona ianuarii 
anno 1678 in conventu Vilnensi S. Spiritus dictantę reverendo 
patre iratre Bonaventura Szymkun sacrae theologiaę lectore 
megue studente fratre Ioanne Goydrowski ordinis Praedicato- 
rum, 59—255. 

Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas, skaitytas, 
remiantis tomistinėmis pažiūromis. Trūksta kelių dialektikos 
pradžios ir antrosios logikos dalies pabaigos puslapių. 


VUB, F 3—2194. R. Plečkaitis 


SIONHOFAS Grigalius (Schėnhoff Gregorius), 1597 Prūsijo- 
16 — 1667.1.18 Varšuvoje, filosofas, teologas jėzuitas. 1619 baigė 
Vilniaus un-to filosofijos, 1626 — teologijos f-tą. 1631—34 Vil- 
niaus un-te dėstė filosofiją, paskui 3 m.— teologiją. Ketvirtai- 
siais dėstymo metais buvo pakviestas į karaliaus rūmus teologu. 
1650—53 Vilniaus un-to rektorius, 1658—62 Lietuvos jėzuitų 


303 


provinciolas. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir iilosofijos ma- 
gistras (1632), teologijos daktaras (1639). Išleido religinio tu- 
rinio raštų. 

LOGICA. [LOGIKA.Į Vilniaus un-tas, 1631—32, 358 I. 

Dalys: Prooemium. De natura logicae, 1—9. Disputatio prooe- 
mialis. De natura logicae, 9—68. Organum Aristotelis, 69—358. 
Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas, dėstytas ne 
pagal problemas, bet pagal Aristotelio logikos veikalus. Scho- 
lastinės logikos klausimai aiškinami išsamiai. Dialektikos pas- 
kaitos įrištos kurso viduryje. 

VUB, F 3—2129, R. Plečkaitis 


SIRMA Juozas (Szyrma Josephus), 1706.II1.15 Pinsko pavie- 
te — 1749.V.9 Pinske, filosofas, teologas jėzuitas. 1730 Gardi- 
no jėzuitų kolegijoje baigė filosofijos studijas, paskui studijavo 
teologiją Varšuvoje. Plocko ir Naugarduko jėzuitų kolegijose 
dėstė poetiką ir retoriką. 1740—42 Drohičino jėzuitų kolegijoje 
dėstė filosofiją, 1743—45 Vilniaus un-te — teologiją, o 1745— 
48 — filosofiją. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos dak- 
taras (1743). 

PHILOSOPHICUS LABOR TRIENNALI OPERE CONSUMATUS PER ME 
IACOBUM HATOWSKI SANCTISSIMI DOMINI NOSTRI ALUMNUM 
TRADITUSĘUE PER REVERENDUM PATREM JOSEPHUM SZIRMA 
PHILOSOPHIAE DOCTOREM ANNO DOMINI 1748. [FILOSOFIJOS VEL- 
KALAS, KURĮ TRIMEČIU DARBU UZBAIGIAU Aš, JOKOBAS HATOVS- 
KIS, SVENČIAUSIOJO MŪSŲ VIEšPATIES MOKINYS, O DESTĖ RE- 
VERENDAS TĖVAS JUOZAS SIRMA, FILOSOFIJOS DAKTARAS, 1748 
VIEŠPATIES METAIS.] Vilniaus un-tas, 312 i. 

Dalys: Prodroma notitia neo dialecticum informans. Tyrocinium 
philosophicae dialecticae ad Stagiritam. Philosophia rationalis 
sive prima Stagiriticae periectionis pars logicae libris Catego- 
riarum, Perihermenias, Priorum et Posteriorum, Topicorum et 
Elenchorum Aristotelis exponens in Alma Universitate Vilnensi 
anno 1745. Philosophia naturalis sive secunda Stagiriticae per- 
tectionis pars physica. In Alma Universitate Vilnensi Societa- 
tis Jesu anno Domini 1746. Philosophia transnaturalis sive pars 
tertia periectionis Stagyriticae Metaphysica. 


Rankraštinis scholastinės logikos, fizikos, metafizikos ir etikos 
paskaitų kursas, skaitytas 1745—48. Metafizikos dalis labai 
trumpa. 


RB, PR — 490. R. Plečkaitis 
304 


ŠISTOVSKIS Tadas (Szystowski Thaddaeus), 1732.X.28 — ?, 
filosofas, teologas jėzuitas, 1755 baigė Vilniaus un-to filosotijos, 
1763 — teologijos f-tą. 1766—69 Vilniaus un-te dėstė filosofiją, 
1770—73 — kanonų teisę. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir ti- 
losofijos daktaras (1764), kanonų teisės daktaras (1772), teo- 
logijos daktaras (1774). 

ARGUMENTA DISPUTATIONUM PHILOSOPHICARUM GOUAS IN ALMA 
ACADEMIA ET UNIVERSITATE VILNENSI SOCIETATIS JESU, TRIEN- 
NIO STUDIORUM SUORUM EXEUNTE, RELIGIOSI EIUSDEM SOCIE- 
TATIS INSTITUENT. PRAESIDE R. P. THADDAEO SZYSTOWSKI E 
SOCIETATĖ JESU AA. LL. ET PHILOSOPHIAE DOCTORE EIUSDEM- 
OUE PROFESSORE, INCLYTAE FACULTATIS PHILOSOPHICAE SENIO- 
RE. ANNO 1769 MENSE JUNIO. [FILOSOFINIŲ SAMPROTAVIMŲ AR- 
GUMENTAI, KURIUOS VILNIAUS JĖZUITŲ AKADEMIJOJE IR UNIVER. 
SITETE SAVŲJŲ TRIMEČIŲ STUDIJŲ PABAIGOJE PARENGĖ TO 
PATIES ORDINO NARIAI. VADOVAUJANT REVERENDUI TĖVUI JEZUI- 
TUI TADUI ŠISTOVSKIUI, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS 
DAKTARUI IR TO PATIES DALYKO PROFESORIUI, GARSIOJO FILO- 
SOFIJOS FAKULTETO SENJORUI. 1769 METŲ BIRZELIO MĖNUO.] 32 p. 


Nežinomų Vilniaus un-to filosofijos f-to absolventų tezės, pa- 
rengtos, vadovaujant Šistovskiui, ir skirtos disputui arba filo- 
sofijos moksliniam laipsniui įgyti. Viso 74 tezės: 1—6 logikos, 
7—12 ontologijos, 13—15 kosmologijos, 16—19 psichologijos, 
20—21 natūralinės teologijos, 1—17 bendrosios fizikos, 1—36 
specialiosios fizikos. Dėstomi bendriausi Naujųjų laikų gamtos 
mokslo teiginiai: I. Niutono fizikos, hidrodinamikos, optikos, 
astronomijos ir kt. Laikomasi heliocentrizmo. Naujųjų laikų 
gamtos mokslų rezultatai vaizduojami brėžiniais. 


| 7 "m 
VUB, Z 21 275 R. Plečkaitis 


SV. KRISTUPO JONAS (Joannes 4 S. Christophoro), Vilniaus 
trinitorių kolegijos filosofijos f-to absolventas, 1765 išleidęs 
filosotijos tezes. Šv. Kristupo Jonas — vardas, gautas trinito- 
rių ordine, tikroji pavardė nežinoma. 


PROPOSITIONES EX UNIVERSA PHILOSOPHIA SANCTISSIMO RE- 
DEMPTORI JEZU NAZARENO IN ECCLESIA ANTECOLLENSI AD VIL- 
NAM GRATIIS ET MIRACULIS CLARISSIMO DEDICATAE. OUAS IN 
COLLEGIO VILNENSI ORDINIS EXCALCEATORUM SANCTISSIMAE 
TRINITATIS DE REDEMPTIONE CAPTIVORUM FR. JOANNES A S. 
CHRISTOPHORO EJUSDEM ORDINIS RELIGIOSUS SUB ASSISTEN- 
TIA P. F,. DIONYSII A S. ANTONIO FACULTATIS PHILOSOPHICAE 
PROFESSORIS PUBLICE PROPUGNAVIT ANNO 1765. (VISOS FILO- 
SOFIJOS TEIGINIAI, VILNIAUS ANTAKALNIO BAZNYČIOJE DEDI- 


305 


KUOJAMI SVENČIAUSIAJAM ATPIRKĖJUI JĖZUI NAZARETIECIUI, IS5- 
GARSEJUSIAM MALONĖMIS IR STEBUKLAIS. KURIUOS VILNIAUS 
BA5SOJO, šVENČIAUSIOS TREJYBĖS BELAISVIŲ IšPIRKIMO ORDINO 
KOLEGIJOJE VIEšAI APGYNEĖ TO PATIES ORDINO BROLIS šV. KRIS- 
TUPO JONAS, PADEDANT FILOSOFIJOS FAKULTETO PROFESORIUI, 
TEVUI BROLIUI šV. ANTANO DIONYZUI, 1765 M.] Vilnae, Typis 5.R.M. 
Monachorum Basilianorum, 13 p. 


Tezės, parengtos vadovaujant D. Dzialtovskiui ir gintos grei- 
čiausiai filosofijos laipsniui įgyti. Viso paskelbta 73 tezės; 1— 
4 filosotijos įvado, 5—16 logikos, 17—29 ontologijos, 30—32 
etiologijos (t. y., priežastingumo koncepcijos), 33—35 kosmolo- 
gijos, 36—40 psichologijos, 41—43 natūralinės teologijos, 44— 
59 bendrosios fizikos, 60—73 specialiosios fizikos. Dėstoma 
Naujųjų laikų filosofijos ir gamtos mokslų bendriausi teiginiai. 
Skelbiami I. Niutono fizikos, dinaminio atomizmo teorijos tei- 
giniai, ginamas heliocentrizmas. Filosofijos tezėse sekama Ch. 
Volto pažiūromis. 


VUB, Z I = R. Plečkaitis 


t 


L 


TATARĖ (TOTORAITIS, TOTORIUS) Antanas, 1805.V.17 Ry- 
giškiuose — 1889.XII.5 Lomžoje, rašytojas, švietėjas, dvasinin- 
kas. Mokėsi K. Naumiesčio pradžios ir Seinų aukštesniojoje m- 
lose, 1832—34 Seinų kunigų seminarijoje. Kunigavo Balbieriš- 
kyje, Ilguvoje, Sintautuose, Lukšiuose. Propagavo pažangius 
ūkininkavimo būdus. 1836 išleido didaktinių pasakėčių rinkinį 
„Pamokslai išminties ir teisybės“, parašytą naudojantis Ezopo, 
Z. Lafonteno, I. Krylovo, J. Krasickio siužetais. 1849 parengė 
spaudai apysakaičių rinkinį ,,„Pamokslai gražių žmonių“ (išl. 
1900), 1853 išleido knygą „Tiesiausias kelias į dangaus kara- 
lystę“, kurioje išdėstė savo dorovines pažiūras. Lukšiuose įkūrė 
parapinę m-1ą. Apkaltintas dalyvavimu 1863 sukilime, buvo iš- 
tremtas į Gorodiščę Penzos gub-joje. Negavęs po amnestijos 
leidimo grįžti į Lietuvą, 1871 apsigyveno Lomžoje. Pasaulėžiū- 
ra pagrįsta religine filosofija, iš dalies Platono, I. Kanto, kai 
kurių kt. filosofų idėjomis. Skirtingai nuo daugelio savo luomo 
atstovų žmogaus gyvenimo tikslu laikė gerovės žemėje kėlimą. 
Protestavo, prieš visuomeninį neteisingumą, prieš tautinį, eko- 
nominį lietuvių engimą. Buvo įsitikinęs, jog žmogaus laimė 
priklauso ne nuo visuomeninės padėties, bet nuo įsisavintų mo- 
ralės principų. Nelygybė, anot jo, atsiradusi dėl žmonių skirtin- 
gų interesų, visuomenines problemas galima išspręsti tiktai mo- 
raliniu pagrindu. Idėjos, kurias propagavo Tatarė, padarė ne- 
mažą poveikį XIX a. antrosios pusės — XX a. pr. Lietuvos, 
ypač Užnemunės, gyventojų dorovinių pažiūrų formavimuisi. 
TIESIAUSES KIELES ING DANGAUS KARALYSTE. DESZYMTIS PRY- 
SAKIMU WIESZPATIES PAGALE PAMOKSLU BAŽZNICZIOS SZWENTOS 


KATALIKISZKOS RYMISZKOS. Paraszytas metuase 1849. nog užgimimo 
Jezuso Chrystuso. Iszspaustas Suvalkuase 1853, /04+-XXI+-2654+2 p. 


Remiantis dekalogu, nagrinėjami žmogaus dorovės klausimai. Vidinio doro- 
vinio tobulėjimo pagrindu laikoma švietimas, o kliūtimi švietimui — prie- 


307 


taringumas, su prietarais susiję papročiai. Propaguojama santarvė tarp 
luomų. Pasisakoma už asmens apsisprendimo laisvę vedybose. 


Lit: M. Gustaitis, Kunigas Antanas Tatarė, V., 1913. B. Genzelis, 
Švietėjai ir jų idėjos Lietuvoje (XIX a.), V., 1972. 
J. Kudirka 


TOMASEVSKIS Augustinas (Tomaszewski Augustyn), 1759 
Vitebsko vaivadijoje — 1814.11.17 Vilniuje, filosofas, teologas 
bazilijonas. Polocko jėzuitų kolegijoje studijavo filosofiją, Ro- 
moje baigė teologijos studijas, įgydamas teologijos daktaro 
laipsnį. 1790 Vilniaus Antakalnio trinitorių kolegijoje dėstė fi- 
losofija, 1792—96 Lietuvos Vyriausiojoje m-loje — teologiją, 
buvo bibliotekos direktorius. 1803—14 Vilniaus un-te dėstė teo- 
logiją. Išleido teologinio ir religinio turinio raštų. 


INSTITUTIONES LOGICAE AUCTORE ADMODUM REVERENDO PATRE 
AUGUSTINO TOMASZEWSKI ORDINIS 5 BASILII MAGNI SACRAE 
THEOLOGIAE ET PHILOSOPHIAE DOCTORE COLLECTAE ET AD 
USUM MONASTICAE IUVENTUTIS DESIGNATAE, VILNAE 1790 DIE 
17 MARTII IN MONASTERIO SANCTISSIMAE TRINITATIS. [PAGRIN- 
DINIAI LOGIKOS TEIGINIAI, PATEIKTI AUTORIAUS, REVERENDO 
TEVO AUGUSTINO TOMASEVSKIO, 5V. BAZILIJAUS DIDZIOJO ORDI- 
NO NARIO, SVENTOSIOS TEOLOGIJOS IR FILOSOFIJOS DAKTARO, 
IR SKIRTI VIENUOLIšKAJAI JAUNUOMENEI, VILNIUJE, 1790 M. KO- 
VO 17 DIENĄ SVENTOSIOS TREJYBĖS VIENUOLYNE 2004-241 f. 


Dalys: Introductio in logicam, 1—14. Institutiones logicae, 14— 
200, 1—241. 


Rankraštinis logikos paskaitų kursas, skaitytas Vilniaus trini- 
torių kolegijoje. Daugiausia dėstoma Naujųjų laikų logikos 
koncepcijos, derinant jas su teologija. 


VUB, F 3—1544/1, II. 


ROZPRAWA O NIEDOSTATECZNOŠCI FILOZOFIi POGAN PRZED 
PRZYISCIEM CHRYSTUSA PANA PRZECIW FRERETOWI MIANA PRZY 
OTWARCIU LEKCYI TEOLOGICZNYCH PRZEZ X. AUGUSTYNA TO- 
MASZEWSKIEGO BAZYLIANA S.T.D. PUBLICZNEGO W UNIWERSY- 
TECIE WILENSKIM TEOLOGII DOGMATYCZNEY I HISTORYI KOŠ- 
CIELNEY PROFESSORA. [TRAKTATAS APIE PAGONIŲ FILOSOFIJOS 
IKI VIEŠPATIES KRISTAUS NEPAKANKAMUMĄ, NUKREIPTAS PRIES 
FRERĘ, SKAITYTAS KUNIGO BAZILIJONO AUGUSTINO TOMASEVS- 
KIO, SVENTOSIOS TEOLOGIJOS DAKTARO, VILNIAUS UNIVERSITE- 
TO DOGMATINĖS TEOLOGIJOS IR BAZNYČIOS ISTORIJOS VIESOJO 
PROFESORIAUS.] W Wilnie, 1808. 11+41 S. 


Polemizuojama su N. Frere, pasak kurio visi krikščionybės tei- 
giniai slypėję jau antikinės filosofijos koncepcijose, Teologijos 


308 


dogmų pagrindu kritikuojamos žymiausių antikinių iilosotų bei 
politikų teorijos. Krikščionybės mokymas nulėmęs visą civili- 
zacijos raidą. 1808 Polocke išėjo vertimas į prancūzų k. 
MAB, C 2. R. Plečkaitis 
TRINKOVSKIS Liudvikas (Trynkowski Ludwik). 1805.I1I.24 
Peleniuose — 1849 (?) Irkutske, filosoiuojantis dvasininkas. 
1823—26 Vilniaus un-te studijavo teologiją, gavo teologijos 
daktaro laipsnį. 1836 paskirtas Vilniaus katedros kanauninku. 
Ryšium su S. Konarskio byla 1839 ištremtas į Irkutską. Buvo 
garsus savo meto pamokslininkas. Dėl pamokslų turėjo nema- 
lonumų su bažnytine vyriausybe. Rašė ir skelbė spaudoje eilė- 
raščius. Filosofija užsiiminėjo priešokiais. Kiek žinoma, yra 
parašęs 2 filosofinius darbus. Būdamas religinių įsitikinimų, 
smerkė materializmą, tačiau kartu kritiškai vertino ir vokiečių 
idealizmą. Smerkė aklą sekimą svetimomis filosofinėmis siste- 
momis, sekimui priešpastatė pasirinkimą viso, kas gera tiek 
ankstesnių, tiek ir Naujųjų laikų filosofijoje. Filosofijos ryšio 
su gyvenimu, jos prieinamumo bei naudingumo akcentavimu 
nužymėjo prakseologinius filosofijos kontūrus. 

RZUT OKA NA FILOZOFICZNOSC SPOLCZESNĄ. "rą Į SIŲ 
DIENŲ FILOSOFIJĄ.] — „Pišmiennictwo krajowe“, 1841, Nr. 15, S. 225— 
234, Nr. 16, s. 241—256, 

Straipsnis skelbiamas kaip Trinkovskio darbų serijos ,„Moksli- 
nis akiratis“ dalis. Sprendžiama filosofijos pobūdžio, jos funk- 
cijos problema. Šiuo tikslu bendrais bruožais apžvelgiama Nau- 
jujų laikų filosofija. Iškeliami F. Bekono nuopelnai, išvaduo- 
jant žmogaus protą iš aristotelizmo nelaisvės. Naujųjų laikų 
materializmo atsiradimas siejamas su beatodairišku tikėjimu 
į patyrimą. I. Kanto filosofija traktuojama kaip atkirtis mate- 
rializmui. Kartu priekaištaujama jai dėl paslaptingumo ir ne- 
suprantamumo. Klasikinė vokiečių filosofija kaltinama atotrūkiu 
nuo gyvenimo, pasimetimu sąvokų subtilybėse. Keliama mintis 
apie tėvyninės filosofijos sukūrimą. Pabrėžiama, kad filosotija 
turi būti aiški, suprantama, prieinama visiems ir naudinga. Ki- 
ti šios serijos straipsniai neturi ryšio su filosofine problematika. 


VUB, Lz 2000. S. Tunaitis 


TSEBICKIS Mikalojus (Trzebicki Nicolaus), 1706.XII.21 — po 
1773, jėzuitas, moralės filosofijos dėstytojas. 1731 baigė Vil- 


309 


niaus un-to filosofijos, 1736 — teologijos f-tą. Pinske ir Riosely- 
ję dėstė poetiką ir retoriką, 1753 Vilniaus un-te — etiką. 1752— 
57 Lietuvos jėzuitų provincijos sekretorius. Vilniaus un-to lais- 
vųjų mokslų ir filosofijos daktaras (1752). 

PHILOSOPHIA  MORALIS. [ĮMORALES FILOSOFIJA | Vilniaus un-tas, 
1753, 3 p. 

Rankraštinis etikos kursas. Kelios scholastinės etikos paskai- 
tos. Jos įrištos kartu su L. Ridzevskio ir M. Korickio logikos 
ir fizikos paskaitų kursais. 


VUB, F 3—1011, p. 478—481. R. Plečkaitis 


TUPIKAS Stanislovas (Tupik Stanislaus), 1613 Lietuvoje — 
1682.11I.12 Naugarduke, filosofas, teologas įėzuitas. 1636 Pul- 
tusko jėzuitų kolegijoje baigė filosofijos studijas, 1642 — Vil- 
niaus un-to teologijos £-tą. 1644—45 Vilniaus un-te dėstė reto- 
riką, 1645—46 — etiką. 1646 Vilniaus un-te pradėjęs dėstyti 
logiką, ją tęsė Pinske, o trimetį filosofijos kursą baigė Pultus- 
ke. 1649—50 Vilniaus un-te dėstė gamtos filosofiją, paskui — 
teologiją. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos magistras 
(1650), teologijos daktaras (1650). Karų metais buvo kariuo- 
menės kapelionu. 1666—69 Plocko kolegijos rektorius, 1669— 
72 Vilniaus un-to rektorius. Paskui buvo Vilniaus vyskupystės 
teologas. 1679—82 Naugarduko jėzuitų rezidencijos viršininkas. 


DIALECTICA CUM LOGICA. [DIALEKTIKA SU LOGIKA.] Vilniaus un- 
tas, 1646—47, 341 i. 


Dalys: Dialectica, 2—75. Logica, 78—341. 

Kankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas. Jį Vilniaus 
un-te pradėjo skaityti Tupikas, išdėstęs dalį dialektikos kurso. 
1646 jam išvykus į Pinską, šį kursą tęsė ir užbaigė A. Zenevi- 
čius. 

VUB, F 3—2021. R. Plečkaitis 


(6) 


USINSKIS Pranciškus (Uszynski Franciscus), Kauno pranciš- 
konų m-los filosofijos studijos klausytojas, išleidęs filosofijos 
tezes. 


THESES PHILOSOPHICAE STUDI! CAUNENSIS ORDINIS MINORUM 
CONVENTUALIUM  BEATISSIMO AC SERAPHICO PATRIARCHAE 
FRANCISCO PRO IMPETRANDA EJUS DIVINISSIMA AC PATERNA 
BENEDICTIONE SCHOLASTICA METHODO CONSECRATA. [KAUNO 
PRANCIŠKONŲ  KONVENTUALŲ ORDINO STUDIJOS FILOSOFIJOS 
TEZĖS, MOKYKLINIU METODU PASKIRTOS PALAIMINTAJAM IR SE- 
RAFIŠKAJAM PATRIARCHUI PRANCISKUI UZ JO IšPRASYTĄJĮ DIE- 
VISKĄJĮ IR TĖVISKĄJĮ PAGARBINIMĄ.] Vilnae, Typis S. R. M. patrum 
Franciscanorum. XVIII a. antroji pusė, 19 p. Paskutiniajame puslapyje nuo- 
roda: Publice defendentur in ecclesia Caunensi ordinis Minorum Conventua- 
lium objectis satisfaciente fratre Francisco Uszynski, in assistentia Fr. Pr. 
Fulgentii Kamienski philosophiae professoris. [Kauno pranciškonų konven- 
tualų ordino bažnyčioje, pateikiant pakankamus įrodymus, viešai bus gina- 
mos brolio Pranciškaus Ušinskio, padedant filosofijos profesoriui, broliui tė- 
vui Fulgencijui Kamenskiui.) 


Viso dėstoma 26 tezės: 1—5 skirtos filosofijos įvadui, 6—26 — 
logikai. Tezės labai siauros, jose Naujųjų laikų logika bandoma 
derinti su scholastika. Dėstomos N. Malbranšo ir R. Dekarto lo- 
ginės pažiūros, kritikuojamas Dekarto požiūris į tiesos kriteri- 
jų. Tezės greičiausiai skirtos filosotijos laipsniui įgyti. 


VUB, IV—20842. R. Plečkaitis 


į 


VANKOVIČIUS Vladislovas (Wankowicz Ladislaus), SAGAI- 
LA Matas (Sagaylo Matthaeus), NEVERAVIČIUS Juozas (Nie- 
wiarowicz Josephus), GEDIMINAS Karolis (Gedimin Carolus), 
PŽECHODZKIS Motiejus (Przechodzki Mathias), LEONAVI- 
ČIUS Andrius (Leonowicz Andreas), Vilniaus un-to filosofijos 
f-to absolventai, 1749 kartu išleidę tilosofijos tezes. 


ARISTOTELES SUB FORTUNATISSIMIS AUSPICIIS. ILLUSTRISSIMI AC 
EXCELLENTISSIMI DOMINI, DOMINI JOSEPHI DE EHLIIS HYLZEN 
PRAEFECTI MARGENHAUSENSIS, CASTELLANIDAE LIVONIAE, FILII, 
MAGNI M.D. LIT. TRIBUNALIS MARESCHALII, MECAENATIS AMPLIS- 
SIMI. IN ALMA ACADEMIA ET UNIVERSITATE VILNENSI PRO SUPRE- 
MA AA. LL. ET PHILOSOPHIAE LAUREA DECERTANS. ANNO DOMINI 
1749 TERTIO NONAS AUGUSTI, VILNAE. [ARISTOTELIS LAIMINGIAU- 
SIOJE GLOBOJE., SVIESIAUSIAJAM TR PRAKILNIAUSIAJAM PONUI 
JOZEFUI Iš EHLIO HILCENUI, MARGENHAUZO PREFEKTUI, LIVONI- 
JOS KASTELIONUI, LIETUVOS DIDZIOSIOS KUNIGAIKSTYSTĖS VY- 
RIAUSIOJO  TRIBUNOLO MARšSALKOS SŪNUI, KILMINGIAUSIAJAM 
MECENATUI. VILNIAUS AKADEMIJOJE IR UNIVERSITETE GINANT 
LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS AUKSČIAUSIĄJĮ LAIPSNĮ. 1749 
VIEŠPATIES METAIS, RUGPJŪČIO MĖN. TREČIĄJĄ NONA, VILNIUJE.Į 
120 p. 

Vilniaus un-to filosofijos f-to 6 absolventų kartu išleistos tezės, 
parengtos vadovaujant filosofijos profesoriui K. Jezerskiui ir 
skirtos laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaro laipsniui įgyti. 32 
p. pašvęsti dedikacijai, o 88 — tezėms, kurių išdėstyta 40: 1— 
11 logikos, 12—37 fizikos, 38—40 metafizikos. Tezės plačiai ar- 
gumentuotos, jose dėstomi bendriausi scholastinės filosofijos 
teiginiai. Siek tiek minima Naujųjų laikų filosofija: kritikuoja- 
mos R. Dekarto pažiūros į materiją, P. Gasendi atomistika, 
smerkiamas heliocentrizmas. Tezės atspindi paskutiniuosius 


312 


——— T ——— 7 i r 5—— 


scholastinės filosofijos bandymus priešintis Naujųjų laikų filo- 
solijai. 
L—18 


MAB, 15657 | R. Plečkaitis 


VASILEVSKIS Zefirinas (Wasilewski Zephyrinus), filosofas 
dominikonas. 1784—86 Vilniaus dominikonų m-loje dėstė filo- 
sofiją. 

PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.| Vilniaus dominikonų m-la, 1784—86, 424 
49+64--109 p. 

Dalys: Logica minor seu dialectica, Dictata ab admodum reve- 
rendo patre Zephyrino Wasilewski proiessore augustissimo. 
Seripta vero a fratre Josaphat Hacewicz eiusdem auditore anno 
Domini 1784 Vilnae, 1—42. Logica major, 1—49. Pars secunda 
philosophiae seu metaphysica. Pars prima metaphysicae seu 
ontologia, 1—16. Pars secunda metaphysicae seu pneumatolo- 
gia, 16—64. Institutiones physicae. Praefatio, 1—5. Pars prima 
physices seu physica generalis, 6—47. Pars secunda physices 
seu physica particularis, 48—80. Ethica seu scientia morum, 
81—109. 


Rankraštinis logikos, metafizikos, fizikos ir etikos paskaitų 
kursas. Logikos paskaitose dar bandoma Naujųjų laikų logiką 
derinti su scholastika. Fizika dėstoma naujoviškai, aiškinami I. 
Niutono nustatytieji gamtos tyrimo metodologiniai principai. 


VUB, F 3—941. R. Plečkaitis 


VAšSKEVIČIUS Janas (Waszkiewicz Jan), 1797 Vilniuje — 
1859 ten pat, ekonomistas, vertėjas. Baigęs mokytojų semn-ją, 
dirbo Vilniaus un-to adjunktu, vėliau iki jo uždarymo 1832 — 
profesoriumi. Gyvenimo pabaigoje buvo Vilniaus rabinų m-los 
direktoriumi. 1830 išvertė ir išleido Vilniuje V. Pinokio „Logi- 
kos pradmenis“, pridėdamas prie vertimo paskaitas apie l0- 
gikos būklę Lietuvoje ir Lenkijoje. Skelbė, jog civilizacijos plė- 
totė yra priklausoma nuo ekonominių, istorinių, geografinių 
sąlygų ir, visų pirma, nuo „asmeninių (įgimtų ir įsigytų) sielos 
jėgų“. Civilizacijai, jo nuomone, kiekviena tauta suteikia skir- 
tingą formą, pažangą sąlygoja darbo pasiskirstymo, tiesioginių 
dvasinių ir netiesioginių fizinių žmogaus poreikių didėjimas. 
TEORYA CYWILIZACYI WYJĄTEK Z REKOPISMU, POD TYTUEEM: 
KROTKI ZBIOR EKONOMII POLITYCZNEY, UEOŽONY PODLUG SLAW- 


313 


NIEYSZYCH W TEY NAUCE AUTOROW, I T.D. PRZEZ JANA WAS5ZKIE- 
WICZA O.P.M. [CIVILIZACIJOS TEORIJA. IšTRAUKA Iš <..> JANO 
VASŠKEVIČIAUS RANKRAšČIO PAVADINIMU „TRUMPAS POLITINĖS 
EKONOMIJOS RINKINYS, SUDARYTAS Iš ZYMIAUSIŲ TO MOKSLO 
AUTORIŲ“, IR T.T.] — „Dziennik Wileūski“, 1823, t. 3, s. 164—182, 315— 
336. 


Dalys: Wyobraženie i podzia! plodow niemateryalnych, stano- 
wiących cywilizacyą, 164—167. Dla czego piody niemateryalne 
są przedmiotem ekonomii polityczney?, 167—174. O podobiens- 
twie i rožnicy, zachodzącey miedzy bogactwem a cywilizacyą, 
174—182. O produkcyi czyli tworzeniu się plodow niemateryal- 
nych, 315—317. Udziat przyrodzenia, 317—323. Udzial pracy, 
324—330. Podzial pracy niemateryalney, įego skutki i niedogod- 
nošci, 330—3236. 

Civilizacijos atsiradimo ir plėtotės šaltiniu laikomos įgimtos ir 
iš šalies įgytos žmogaus jėgos. Pirmosios susijusios su sveikata, 
protu, estetiniais ir religiniais polinkiais. Antrosios — su dar- 
bu, morale, švietimu. Visos jos, būdamos „nematerialiais vai- 
siais“, veikia žmogaus laimę, o jų poveikio tyrimas sudaro 
civilizacijos mokslo objektą. Visapusiškas žmogaus išsivysty- 
mas priklauso nuo: 1) asmeninių jėgų (sveikatos, fizinės galios, 
protinių sugebėjimų); 2) vietos sąlygų (geografinės aplinkos, 
klimato); 3) gyvenimo būdo, žmogaus būsenos. Tiek dvasinis, 
tiek materialinis tautos kultūros lygis savo ruožtu priklauso 
nuo įgimtų žmogaus jėgų ir įdėto darbo. Darbas keičia fizinę 
ir moralinę tautos būseną, švelnina papročius, palaiko prigim- 
ties galią, išvysto ją. „Civilizacijos teorija“ parašyta pagal kla- 
sikinės politinės ekonomijos epigono G. Storcho veikalą „Poli- 
tinės ekonomijos kursas“ (I-—V t.). 

POCZĄTKI LOGIKI. PRZEKLAD Z ANGIELSKIEGO, W WIELU MIEYS- 
CACH POMNOŽONY DODATKAMI I RZUTEM OKA NA HISTORYĄ LO- 
GIKI; PRACA JANA WASZKIEWICZA. [LOGIKOS PRADMENYS. VERTI- 
MAS Iš ANGLŲ KALBOS, DAUGELYJE VIETŲ PAPILDYTAS PRIEDAIS 


IR ZVILGSNIU Į LOGIKOS ISTORIJA; JANO VASKEVIČIAUS DAR- 
BAS.] Wilno, 1830, 128 s. 


Dalys: Wstep, 1—3. O Poigciu, 3—7. 0 wyobraženiach materyi, 
7—9. O wyobraženiach utworzonych przez umyst, 9—12. 
O wyrazach i ich užyciu, 13—15. O rozmaitych ga- 
tunkach okrešlenh czyli definicyy, 15—19. O Saądzie, 19—21. 
O zdaniach, 22—29. O falszywym sądzie czyli przesądzie, 29— 
33, O przesądach albo falszywych sądach, 34—37. O rozumo- 
waniu, 37—41. O syllogizmach, 42—44. O ztožonych syllogiz- 


314 





mach, 44—48. Sorites, indukcya i dilemma, 48—52. O dowodze- 
niu, 52—55. O sofizmatach, 55—59. O epicheremacie, paralogiz- 
mie i przyktadzie, 59—63. O metodzie czyli o trybie postepo- 
wania w dochodzeniu prawdy, 63—68. O metodzie, 68—71. O 
prawidlach metody, 71—75. O pamigci, 75—78. O imaginacyi 
i fantazyi, 78—84. Rzut oka na historyą logiki, 84—124. Dziela 
127—128. 

Supažindinama su pagrindinėmis logikos sąvokomis, su jos 
istorijos bruožais. Trumpai aptariama antikinė, ankstyvosios 
krikščionybės, arabų, scholastų logika, Naujųjų laikų logikos 
būklė Europoje, Lietuvoje ir Lenkijoje. Naudojamasi A. Daugir- 
do, J. Sniadeckio, Ž. Dežerando, F. Jaronskio, J. Jankovskio ir 


kt. veikalais. 
E. Vasilevskis 


VAZGIRDAS, VIZGIRDAS Kazimieras (Wazgird Casimirus), 
1706.11.10 Lietuvoje — po 1773, filosofas, teologas jėzuitas. 1729 
baigė Vilniaus un-to filosofijos, 1735 — teologijos f-tą. Vilniaus 
un-te dėstė poetiką ir retoriką, 1742—45 — filosofiją, 1750— 
53 — teologiją ir kanonų teisę. Buvo Kražių, Varšuvos, Gardino 
jėzuitų kolegijų rektorius. 1763—66 Vilniaus un-to rektorius. 
Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaras (1742), 
teologijos daktaras (1750). 

PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Vilniaus un-tas, 1742—43, 324 I. 

Dalys: Rudimenta philosophiae sive dialectica in Academia et 
Universitate Vilnensi explanata anno 1742 die 3 septembris, 
3—40. Logica seu philosophia rationalis dicta Organum Aristo- 
telis, 42—169. Scientia naturalis seu physica, 170—324. De 
corpore naturali, 171—319. De mundo et caelo, 319—324, 
Rankraštinis scholastinės logikos ir gamtos filosofijos paskaitų 
kursas. Vietomis kritikuojamos Naujųjų laikų mokslininkų kon- 
cepcijos, laikomasi tradicinių scholastikos koncepcijų, tame tar- 
pe modalizmo. Traktato „Apie pasaulį ir dangų“ išlikusi tik 
dalis. 


MAB, F 9—37.38.39. R. Plečkaitis 


VEZBICKIS Feliksas (Wierzbicki Felicius), 1699.1.18 Vitebsko 
vaivadijoje — 1761.IV. 24 Polocke, filosofas, teologas jėzuitas. 
1723—27 Varšuvos jėzuitų kolegijoje studijavo teologiją. Varšu- 
voje, Pultuske ir Plocke dėstė poetiką, retoriką. 1735—38 Vil- 
niaus un-te dėstė filosofiją, 1741—43 — teologiją, buvo filoso- 


315 


fijos f-tų dekanas. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos 
daktaras (1735), teologijos daktaras (1741). Buvo Vitebsko, 
Minsko ir Pinsko kolegijų rektorius, 1752—56 Vilniaus ponti- 
fikalinės kunigų seminarijos rektorius. Išleido religinio turinio 
raštų. 

PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Vilniaus un-tas, 1735—38, 375 I. 


Dalys: Introductio in universam Aristotelis philosophiam seu 
dialectica. In Alma Universitate et Academia Vilnensi Societa- 
tis Jesu explanata anno Domini 1735 die 2 septembris, 1—32. 
Philosophia rationalis seu logica, 35—144. Philosophia natura- 
lis seu physica, 145—267: Tractatus primus. De principiis cor- 
poris naturalis ac de ipsa natura et orte, 145—190, Tractatus 
secundus. De causis, 191—238. Tractatus tertius. De proprieta- 
tibus et nonnullis circumstantiis corporis naturalis, 238—263. 
Tractatus guartus. De mundo et caelo, 263—267. Tractatus phi- 
losophicus in duos libros Aristotelis De ortu et interitu seu De 
generatione et corruptione, 269—297. Tractatus philosophicus 
in tres libros Aristotelis De anima, 297—363. Philosophia trans- 
naturalis seu tractatus in libros Metaphysicorum, 364—375. 


Rankraštinis scholastinės logikos, gamtos filosofijos ir meta- 
fizikos paskaitų kursas. Laikomasi idealistinės modalizmo kon- 
cepcijos. Paskaitų puslapių numeracija sumaišyta, 


VUB, F 3—1019. R. Plečkaitis 


VEŽBICKIS Kazimieras (Wierzbicki Casimirus), 1704.11.22 
Vitebsko vaivadijoje — 1755.111.24 Žodiškėse, filosofas, teologas 
jėzuitas. 1726 Gardino jėzuitų kolegijoje baigė filosofijos stu- 
dijas, 1733 — Vilniaus un-to teologijos f-tą. Vilniaus un-te ir 
Slucke dėstė retoriką, 1738—41 Vilniaus un-te — filosofiją, 
1741—50 — teologiją ir kanonų teisę, buvo filosofijos ir teologi- 
jos f-tų dekanas. 1746—52 Vilniaus Kilmingųjų kolegijos, 
1752—55 Žodiškių kolegijos rektorius. Vilniaus un-to laisvųjų 
mokslų ir filosofijos daktaras (1738), teologijos daktaras (1743). 
Išleido pedagoginio, istorinio ir religinio turinio raštų. Vežbic- 
kis yra vienas žymesniųjų scholastinės logikos atstovų Lietuvo- 
je, nominalistas. 


LOGICA. [LOGIKA.] Vilniaus un-tas, 1738—39, 245 f. 


Dalys: Dialectica. Reverendo patre Casimiro Wierzbicki Socie- 
talis Jesu professore Vilnae, 1—42, Conelusiones ex dialecti- 
cae, 42—43, Logica, 46—245. 


316 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas, kur nemaža 
idėjų, artimų šiuolaikinei logikai. Ypač išvystyta teiginių 10- 
gika. Filosofinės logikos problemos sprendžiamos nominalis- 
tiškai. 

VUB, F 3—1106. 

Lit: R. Plečkaitis, Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje, V., 1975. 


R. Plečkaitis 


VEZEVIČIUS Vincas (Wiažewicz Venceslaus), 1720.1II.5 — ?, 
filosofas jėzuitas. 1752—54 Vilniaus un-te studijavo matemati- 
ką. 1759 Varšuvos jėzuitų kolegijoje baigė teologijos studijas. 
Vilniaus un-te dėstė poetiką, Gardine — retoriką ir filosofiją. 
1763—66 Vilniaus un-te dėstė filosofiją, 1767—71 ėjo ten dvasi- 
ninko pareigas. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos 
daktaras (1763). 

MATERIA TENTAMINIS PUBLICI EX LOGICA, METAPHYSICA, PNEU- 
MATOLOGIA, PHYSICA GENERALI ET PARTICULARI, SUBEUNDI 
ANNO 1764, MENSE IUNIO IN COLLEGIO ACADEMICO VILNENSI. PRA- 
ESIDE R.P. VENCESLAO WIAZEWICZ SOC. JESU, AA. LL. ET PHILO- 
SOPHIAE DOCTORE EJUSDEM SCIENTIAE PROFESSORE. [MEDZIA- 
GA Iš LOGIKOS, PNEUMATOLOGIJOS, BENDROSIOS IR SPECIALIO- 
SIOS FIZIKOS VIEŠOJO BANDYMO, ĮVYKSIANČIO 1764 METAIS 
BIRZELIO MENESĮ VILNIAUS AKADEMIJOS KOLEGIJOJE. VADOVAU- 
JANT REVERENDUI TEVUI JĖZUITUI VINCUI VEZEVIčČIUI, LAISVŲ- 
JŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS DAKTARUI, TO PATIES MOKSLO PRO- 
FESORIUL] 17 p. 

Vilniaus un-to studentų disputų tezės, parengtos vadovaujant 
Veževičiui. Viso išdėstyta 54 tezės: 1—6 logikos, 7—9 metali- 
zikos, 10—17 pneumatologijos, 18—38 bendrosios fizikos, 39— 
54 speciatiosios fizikos. Tezėse tvirtinami Naujųjų laikų filoso- 
fijos ir gamtos mokslų principai: aiškinama I. Niutono fizika ir 
jo nustatyti gamtos tyrimo metodologiniai principai, J. Keple- 
rio dėsniai, palaikomas heliocentrizmas. 


L-18 
1748 


VIJANA Petras (Viana Petrus), 1550 Logronje — 1609. VI.10 
Parmoje, tilosotas, teologas jėzuitas. Atvykęs į Lietuvą, 1574— 
75 Vilniaus jėzuitų kolegijoje dėstė teologiją, 1575—78 — filo- 
sofiją. Apkaltintas priešiškumu karaliui, 1578 buvo atšauktas iš 
Lietuvos ir išvyko į Paduvą, o paskui — į Neapolį, kur vadovavo 
teologijos katedrai. Išleido teologinio turinio raštų. 


MAB, R. Plečkaitis 


317 


ASSERTIONES THEOLOGICAE ET LOGICAE IN COLLEGIO VILNENS! 
SOCIETATIS JESU, SUB RENOVATIONEM AUTUMNALEM DEFEND- 
ENDAE. |ĮTEOLOGIJOS IR LOGIKOS TEIGINIAI, GINTI VILNIAUS 
JĖZUITŲ KOLEGIJOJE RUDENĮ, ATNAUJINUS STUDIJAS.]  Vilnae, 
1576. 12 p. 


Dalys: Assertiones theologicae de sacrarum imaginum venera- 
tione, 1—6. Assertiones logicae ex categoriis Aristotelis, 7—12. 


Vilniaus jėzuitų kolegijos moksleivių filosofinių disputų tezės, 
parengtos vadovaujant Vijanai. 12-oje tezių tomistine dvasia 
aiškinamos Aristotelio kategorijos. 


BK, Cim. Gu. 2583. VUB, Mi. 


ASSERTIONES IN GYMNASIO VILNENSI SOCIETATIS IESU SUB VER- 
NAM STUDIORUM INSTAURATIONEM HOC ORDINE MENSE APRILI 
DEFENDENDAE. [TEIGINIAI, GINTI VILNIAUS JEZUITŲ GIMNAZL- 
JOJE PO MOKSLEIVIŲ PAVASARIO ATOSTOGŲ BALANDŽIO MENESĮ 
ŠIA TVARKA.] Vilnae, 1577. 21 p. 


Dalys: Assertiones theologicae, 2—8. Assertiones philosophicae, 
9—15. Theses rhetoricae, 15—21. 


Vilniaus jėzuitų kolegijos moksleivių filosofinių disputų tezės, 
parengtos vadovaujant Vijanai. Išleistos kartu su teologijos ir 
retorikos tezėmis. 12-0je tezių dėstomi bendriausi scholastinės 
filosofijos teiginiai apie judėjimą, kiekybę, begalybę, vietą. 


BK, Cim. Ru. 2589. VUB, Mi. 


ASSERTIONES PHILOSOPHICAE MENSTRUAE EX SEXTO, SEPTIMO, 
ET OCTAVO LIBRO PHYSICORUM ARISTOTELIS DISCUTIENDAE IN 
COLLEGIO VILNENSI SOCIETATIS IESU IULIJ 15, ANNO DOMINI 
1577. [KASMĖNESINIAI FILOSOFIJOS TEIGINIAI Iš SEŠTOSIOS, SEP- 
TINTOSIOS IR ASTUNTOSIOS ARISTOTELIO „FIZIKOS“ KNYGOS, 
DISKUTUOJAMI VILNIAUS JĖZUITŲ KOLEGIJOJE LIEPOS MEN. 
15 D. 1577 VIESPATIES METAIS] 7 p. 


Vilniaus jėzuitų kolegijos moksleivių filosofinių disputų tezės, 
parengtos vadovaujant Vijanai. 12-0je tezių komentuojamos 
Aristotelio pažiūros į judėjimą. 

BK, Cim. Ęu. 2596. VUB, Mt. 


ASSERTIONES PHILOSOPHICAE MENSTRUAE EX POSTERIORI DE 
ORTU ET INTERITU, ET PRIMO DE ANIMA, LIBRIS ARISTOTELIS, 
DEFENDENDAE IN COLLEGIO VILNENSI SOCIETATIS IESU 17 DE- 
CEMBRIS. [KASMĖNESINIAI FILOSOFIJOS TEIGINIAI Iš ARISTOTE- 
LIO KNYGŲ — „APIE ATSIRADIMĄ IR ISNYKIMĄ“ ANTROSIOS KNY- 
GOS IR „APIE SIELĄ“ PIRMOSIOS KNYGOS, GINAMI VILNIAUS 
JEZUITŲ KOLEGIJOJE GRUODŽIO 17 D.] Vilnae, 1577, 7 p. 


318 


Vilniaus jėzuitų kolegijos moksleivių iilosofijos disputų tezės, 
parengtos vadovaujant Vijanai. 12-oje tezių komentuojama 
Aristotelio elementų koncepcija ir knygos „Apie sielą“ objektas. 


BK, Cim. Ou. 2585. VUB, Mi. 


ASSERTIONES PHILOSOPHICAE MENSTRUAE EX SECUNDO LIBRO 
ARIST. DE ANIMA, DE 1JS OUAE AD SENSUS EXTERIORES SPEC- 
TANT, ET EX PRIMO LIBRO METAPHYSICAE DEFENDENDAE IN 
COLLEGIO VILNENSI SOCIETATIS IESU 25 FEBRUARIJ. [KASMĖNE- 
SINIAI FILOSOFIJOS TEIGINIAI Iš ARISTOTELIO „ APIE SIELĄ“ 
ANTROSIOS KNYGOS, KIEK JOJE AISKINAMI IŠORINIAI POJŪČIAI, 
IR Iš „METAFIZIKOS“ PIRMOSIOS KNYGOS, GINAMI VILNIAUS JE- 
ZUITŲ KOLEGIJOJE VASARIO 25 D.] Vilnae, Anno Domini 1578, 7 p. 


Vilniaus jėzuitų kolegijos moksleivių filosofijos disputų tezės, 
parengtos vadovaujant Vijanai. 9 tezės aiškina Aristotelio išo- 
rinių pojūčių koncepciją, 3 — metalizikos objektą. 


BK, Cim. Ou. 2591. VUB, Mi. 


ASSERTIONES PHILOSOPHICAE EX PRAECIPUIS TOTIUS PHILO- 
SOPHIAE ARISTOTELIS DIFFICULTATIBUS DEFENDENDAE, IN COL- 
LEGIO VILNENSI SOCIETATIS IESU MAII 16. [FILOSOFIJOS TEIGI- 
NIAI Iš YPAC SUNKIŲ VISOS ARISTOTELIO FILOSOFIJOS VIETŲ, 
GINAMI VILNIAUS JĖZUITŲ KOLEGIJOJĖ GEGUŽĖS 16 D.] Vilnae, 
Anno Domini 1578, 15 p. 


Vilniaus jėzuitų kolegijos moksleivių filosofijos disputų tezės, 
parengtos vadovaujant Vijanai. Scholastinės filosofijos princi- 
pais aiškinamos Aristotelio metafizikos, gamtos filosofijos ir lo- 
gikos koncepcijos, kurias scholastika laikė sudėtingiausiomis ir 
neretai — kebliausiomis. Aristotelio filosofinės koncepcijos in- 
terpretuojamos tomistiškai. 


BK. Cim. Gu. 2590. VUB, Mi. R. Plečkaitis 


VISNEVSKIS Mykolas (Wiszniewski Micha!), 1794.IX.27 Fir- 
lejove — 1865.XII.22 Nicoje, filosofas, kultūros ir literatūros is- 
torikas, psichologas. Baigė Kremeneco licėjų. 1818—22 studija- 
vo filosoliją, istoriją, ekonomiką Italijoje, Paryžiuje ir Edinbur- 
ge. 1820 dalyvavo Vilniaus un-to konkurse filosofijos katedros 
profesoriaus vietai užimti, konkursą pralaimėjo. 1822—24 dės- 
te filosofiją Kremeneco licėjuje. Nuo 1831 istorijos, vėliau lite- 
ratūros istorijos profesorius Krokuvoje. 1848 emigravo į Italiją, 
kur tęsė mokslinį ir publicistinį darbą, tyrinėdamas ekonomines 
problemas, bendradarbiaudamas žurnale „L'Diritto“. Vienas 
paskutiniųjų lenkų šviečiamosios filosofijos atstovų. Filosofi- 


319 


nėms pažiūroms būdingas empirizmas, formavęsis šviečiamo- 
sios filosofijos, kantizmo ir škotiškosios „sveiko proto“ filosofi- 
jos poveikyje. Pažinimo pradžia laikė patyrimą, tvirtino, jog 
pažinimo už patyrimo ribų nėra. Antra vertus, teigė, jog žino- 
įimas įgyjamas ne tik patyrimu iš išorės pasaulio, bet ir apriori- 
nių, visuotinų ir baigtinių suvokimų (vaizdinių), taip antai: 
substancijos, erdvės, laiko, priežastingumo ir kt., pagalba. Pri- 
pažino „proto tikėjimo“ tiesas, aiškinančias dievo, moralinės 
teisės ir sielos nemirtingumo buvimą. Formulavo stebėjimo ir 
eksperimento suvienijimo matematikos pagalba programą. Mė- 
gino pateikti psichologinių žmogaus mąstymo tipų klasifikaciją. 


WYKEAD PRZYRODZONYCH MYSLENIA PRAWIDEE, CZYLI LOGIKA 
TEORYCZNA I PRAKTYCZNA, PRZEZ X. ANIOLA DOWGIRDA ZGRO- 
MADZENIA XX. PIJAROW, DOKTORA S. TEOLOGII, KORRESPON- 
DENTA KROLEWSKO-WARSZAWSKIEGO TOWARZYSTWA PRZYJACIOL 
NAUK, KAPELANA GzOWNEGO SEMINARIUM DUCHOWNEGO PRZY 
CESARSKIM UNIWERSYTECIE WILENSKIM, W POLOCKU. 1828 ROKU 
IN 4TO. PRZEDMOWY STR. XLVIII. DZIEEA STR. 425. [PRIGIMTINIŲ 
MĄSTYMO TAISYKLIŲ IšDĖSTYMAS, ARBA TEORINĖ IR PRAKTINE 
LOGIKA, PARAšĖ KUN. PIJORAS ANGELAS DAUGIRDAS, 5V. TEOLO- 
GIJOS DAKTARAS, KARALIšŠKOSIOS VARšUVOS MOKSLO BIČIULIŲ 
DRAUGIJOS KORESPONDENTAS, VYRIAUSIOSIOS DVASINĖS SEML- 
NARIJOS PRIE IMPERATORIšKOJO VILNIAUS UNIVERSITETO KA- 
PELIONAS, POLOCKE, 1828 METAIS, 4“. XLVIII P. PRATARMES IR 
425 P. VEIKALO.] — „Dziennik Wileūski“, t. 9, 1830, s. 50—74. Parašas: 
Ti a 


A. Daugirdo veikalo recenzija, kurioje autoriui prikišama, kad 
neįrodė, jog logika turinti pirmauti kitų mokslų atžvilgiu, jog 
ji susideda iš tam tikro skaičiaus įrodytų ir tarpusavyje susiju- 
sių tiesų. Tvirtinama, jog idealizmas ir skepticizmas nekenkiąs 
mokslams, jog tikroviškumą žmonės supranta kaip „numanomą 
darbo ar pramonės naudą“. Teigiama, jog Daugirdas neskiriąs 
tikėjimo nuo žinojimo, atskirų tiesų, įgytų patirties ir stebėjimo 
keliu, nuo suvokimų, gaunamų protu. Nurodoma, jog jis nesi- 
laiko vieningo tyrinėjimo metodo, dėstydamas logines proble- 
mas, supratingumą sutapatina su supratimu, jutimiškumą — su 
pojūčiu. 

ODDZIAE NAUK MORALNYCH I POLITYCZNYCH. ROZPRAWA NA ZA- 
PYTANIA PRZEEOŽONE OD UNIWERSYTETU WILENSKIEGO KON- 


KURSOWA NA KATEDRE FILOZOFII. GODEO „Tvwdz cavrėv“ NR. II. 
[ĮMORALINIŲ IR POLITINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS. KONKURSO I 


320 


FILOSOFIJOS KATEDRĄ TRAKTATAS, KURIAME ATSAKOMA Į VIL- 
NIAUS UNIVERSITETO PATEIKTUS KLAUSIMUS. ZENKLAS „Tvotz 
cavrov“ Nr. IIĮ Dat. Lwow, 1821. 5 tego lutego. 64 k. Autorius nenuro- 
dytas. 

Rankraštinis traktatas, parašytas dalyvaujant konkurse Vilniaus 
un-to filosofijos katedrai užimti. Jame nagrinėjama pažinimo 
teorijos problematika, kildinama iš vadinamosios „patyriminės 
psichologijos“. Filosofijos išeities taškas ir tikslas esąs žmogus. 
Filosofiniais mokslais laikoma patyriminė psichologija ir logi- 
ka, metafizika, etika. Metafizika nesanti mokslas apie pasau- 
lį, sielą ir dievą, ji tirianti vidinius įgimtus žmogaus sugebė- 
jimus. Pažinimo sąlygas nagrinėjanti metaiizikos dalis — onto- 
logija. Metafizikos objektu gali būti bet koks mokėjimas, 
menas, amatas, žmogiškasis visų daiktų aspektas. Ji tiria tai, kas 
yra, moralinė filosofija — tai, kas turėtų būti: I objektas yra 
pažinimas, II — valia. Įgimtas, nepriklausomas nuo daiktų 
taisykles tiria logika, skirstoma į negatyviąją (dementarinę) ir 
pozityviąją logiką. Žmogaus prigimties pradus pažįstanti pa- 
tyriminė psichologija, apibūdinanti visuotinius principus, išve- 
danti iš jų žmogaus patyrimo taisykles. Psichologijoje galimas 
taikyti indukcijos metodas. Abstrahavimo procesas vadinamas 
bendrų požymių „aprėpimu“, abstrakcijos objektas — „pažiūra“. 
„Aprėpimo“ ir „pažiūros“ tarpusavio sąveika sudaranti pažini- 
mo pagrindą. Jėga, su kuria atliekamas „aprėpimas“, yra su- 
pratingumas. Pažiūros sietinos su jutimiškumu. Supratingumą 
ir jutimiškumą vienija sąmonė. Sekos taisykles „,„aprėpimo“ for- 
ma kuria logika. Iš pažiūrų visumos kyla patyrimas. Patyrimo 
ir „aprėpimo“ ryšio taisyklės gimdo metafiziką. Logika paro- 
danti minties kryptingumą, o metafizika nagrinėjanti santykį su 
daiktais apskritai. Patyrimas susidedantis iš atskirų, skirtingų 
įvykių, kurie priklauso nuo proto. Tų įvykių ryšį atskleidžia 
metafizika. Mėginama matematiškai pagrįsti aistras, pateikia- 
mos matematinės aistrų eilės. Teigiama, jog žmogaus aistros 
reiškiasi tuo stipriau, kuo labiau žmogus tolsta nuo gamtos. 
Aptariami meilės ir neapykantos jausmai, įsisąmoninti ir neįsi- 
samoninti poreikiai. Kalbama apie dalies ir visumos pažinimą, 
jutimo organų vaidmenį pažinime, apie atmintį, kalbą, protą, 
tikėjimą, indukciją ir analogiją, grožio, laisvės pažinimą. Lais- 
vė esanti subjektyvus veikimas be priežasčių. Jei priežastys 


11. 1021 321 


primestos žmogui, jis nesąs laisvas. Reikalauti laisvės reiškia 
nukreipti sąmonę į vieną iš dviejų priežasčių, kurias pasirenka 
pats žmogus. Pabaigoje antropologinės metafizikos dvasia 
svarstomos etikos kategorijos. 


VUB, F 2—KC 388. 


Lit: J. Banka, Poglądy iilozoficzno-spoteczne Michaia  Wiszniewskiego, 
W., 1967. J. Dybiec, Michat Wiszniewski. Žycie i twūrczošė, Wr., 1970. 


E. Vasileuskis 


VITELIJUS (CIOLEKAS) Erazmas (Erasmus Vitelius de Cra- 
covia, Vitellinus de Cracovia, Vitellius, Sczolek Cracoviensis, 
Czolek, Cziolek, Ciotek, Ciolkonis, Cziolkonis, Ciolkus, Czyolek, 
Torelli, Tėnka, Llėnka), 1474 (?) Krokuvoje — 1522.1X.22 Romo- 
je, diplomatas, kultūros veikėjas, filosofas. 1485—9] Krokuvos 
un-te studijavo laisvuosius mokslus ir filosofiją. 1491 įgijo lais- 
vųjų mokslų ir filosofijos magistro laipsnį. Pagal vieną versi- 
ja 1491—93 dėstė filosofiją Krokuvos un-te, pagal kitą — Ldk 
remiamas studijavo Bolonijoje. Nuo 1494 Lietuvos didžiųjų ku- 
nigaikščių ir Lenkijos karalių Aleksandro ir Žygimanto Senojo 
sekretorius, pasiuntinys. Su diplomatinėmis misijomis vyko | 
Romą ir Augsburgą. 1499 Vilniaus kapitulos kanauninkas, de- 
kanas, klebonas, 1501 apaštališkasis protonotarijus. Nuo 1503 
Plocko vyskupas. Parašė 4 diplomatines kalbas, kurias pasakė 
Romoje (1501, 1505, 1518) ir Augsburge (1518). Susirašinėjo 
laiškais su Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos ir kt. kraštų valdo- 
vais, politikais ir diplomatais, skatino knygų leidybą, globojo 
menininkus, kaupė knygas bei meno kūrinius. Gyvenimo pabai- 
goje siekė tapti kardinolu, tačiau pastangos nebuvo sėkmingos, 
pakenkė pašliję santykiai su Žygimantu Senuoju ir Lenkijos 
visuomene. Visuomeninėms filosofinėms Vitelijaus pažiūroms 
būdinga renesansinis humanizmas. Jas charakterizuoja tokie 
bruožai, kaip etinis utilitarizmas ir hedonizmas, teisingumo pro- 
pagavimas, individualių žmogaus sugebėjimų, o ne luominės 
kilmės vertinimas. LDK Vitelijus laikė krikščionybės forpostu, 
kvietė kovoti su turkų-totorių agresija, pasisakė už taiką su 
Maskva, demaskavo Kryžiuočių ordino rezgamas politines in- 
trigas ir pinkles. Aukštindamas LDK ir jos valdovus, girdamas 
kunigaikštystės gyventojus, Vitelijus skatino valstybinio LDK 
patriotizmo iormavimąsi. Gnoseologinės Vitelijaus pažiūros pa- 
grįstos dviejų tiesų koncepcija. 


322 


ORATIO ERASMI VITELLII PRAEPOSITI VILNENSIS, ILLUSTRISS1MI 
PRINCIPIS DOMINI ALEXANDRI MAGNI DUCIS LITHUANIAE SECRĖ- 
TARII, ET ORATORIS AD ALEXANDRUM VI. POTIFICEM MAXIMUM 
AD PRAESTANDAM OBEDIENTIAM MISSI, ROMAE HABITA ANNO 
DOMINI MDI. DIE MERCURII! ULTIMA MENSIS MARTII, ET PONTI- 
FICIS RESPONSUM. [ERAZMO VITELIJAUS, VILNIAUS KLEBONO, 
ŠVIESIAUSIOJO VALDOVO, PONO LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKS- 
CIO ALEKSANDRO SEKRETORIAUS IR PASIUNTINIO, PASIŲSTO PAS 
DIDĮJĮ PONTIFIKĄ ALEKSANDRĄ VI PAREIKSTI PAKLUSNUMO, 
KALBA, PASAKYTA ROMOJE 1501 VIEŠPATIES METAIS KOVO ME- 
NESIO PASKUTINĘ DIENĄ, TREČIADIENĮ, IR PONTIFIKO ATSAKY- 
MAS.] — Vetera monumenta Poloniae et Lithuaniae gėentiumgue finitima- 
rum historiam illustrantia maximam partem nondum edita ex tabulariis Va- 
ticanis depromta collecta ac serie chronologica disposita ab Augustino 
Theiner <...> Tomus secundus ab Ioanne PP. XXIII. usgue ad Pium 
PP. V. 1410—1572. Romae, 1861, p. 277—280. (Sutrumpiniai toliau: Vetera 
monumenta Poloniae et Lithuaniae ab A. Theiner, t. 2, Romae, 1861). 
Pirmoji publikacija: Erasmi. Vitellii. C. Prepositi Vilnensis. Illustrissimi 
Alexandri Magni Ducis Litthuanie Secretarii et Oratoris. Ad Alexandrum 
Sextum Pontificem Maximum in Prestita Obedientia. Rome Habita Oratio, 
12 p. 

Diplomatinė pasaulietiško pobūdžio Ldk Aleksandro vardu pa- 
sakyta kalba, kurioje liečiami kai kurie filosofiniai, etiniai klau- 
simai. Atsispindi renesansinė pasaulėžiūra, XV a. pab.— XVI 
a. pr. LDK valdančiųjų sluoksnių ideologija. Polemizuojama 
su E. 5. Pikolominiu, išplatinusiu Europoje gandus apie Lietu- 
vą kaip apie barbarišką, egzotišką kraštą, Humanistiniai ele- 
mentai glaudžiai susipynę su viduramžiškos pasaulėžiūros at- 
garsiais. 

REVERENDISSIMO IN CHRISTO PATRI ET DOMINO, DOMINO LUCE 
DEI GRACIA EPISCOPO VARMIENSI, DOMINO ET PATRONO SUO 
OBSERVANDO. [GARBINGIAUSIAM KRISTUJE TEVUI IR PONUJ, PO- 
NUI LUKUI, Iš DIEVO MALONĖS VARMĖS VYSKUPUI, SAVO GER- 
BIAMAM PONUI IR GLOBĖJUI.] Laiško gale: DATUM VILNE, XXI 
MENSIS MAII ANNO A NATALI DOMINI MILLESIMO OUINGENTE- 
SIMO TERCIO. RASYTA VILNIUJE TŪKSTANTIS PENKI SIMTAI TRE- 
ČIAISIAIS NUO VIESPATIES GIMIMO METAIS GEGUŽĖS MĖNESIO 
21 D.] — Monumenta medii aevi historica res gestas Poloniae illustrantia, 


Tomus XIX. Acta Alexandri regis Poloniae, magni ducis Lithuaniae etc. 
(1501—1506). Cracoviae, 1927, p. 276—277. 


Liečiami etiniai, gnoseologiniai, metaiiziniai klausimai. Prisi- 
pažįstama sekant Tomo Akviniečio gnoseologiniu skepticizmu. 


ORATIO ERASMI VITELLI! EPISCOPI PLOCENSIS IN OCCASIONE 
OBEDIENTIAE  PRAESTITAE IULIO PP. II. NOMINE SERENISSIMI 
PRINCIPIS ALEXANDRI REGIS POLONIAE ET MAGNI DUCIS LIT- 


11* 323 


HUANIAE. HABITA ROMAE IN CONSISTORIO PUBLICO DIE LUNAE 
X. MARTII ANNO SALUTIS MDV. [ERAZMO VITELIJAUS, PLOCKO 
VYSKUPO, KALBA, PASAKYTA SVIESIAUSIOJO VALDOVO LENKIJOS 
KARALIAUS IR LIETUVOS DIDZIOJO KUNIGAIKšČIO ALEKSANDRO 
VARDU PAKLUSNUMO POPIEŽIUI JULIUI II PAREISKIMO PROGA 
ROMOJE, VIEŠAME SUSIRINKIME, PIRMADIENĮ, 1505 ISSIGELBEJI- 
MO METAIS KOVO 10 DIENĄ] — Vetera monumenta Poloniae et Lit- 
huaniae ab A. Theiner, t. 2, Romae, 1861, p. 300—302. Pirmoji publika- 
cija: Obedientia Alexandri Poloniae regis. Kitoje lapo pusėje; Oratio in Pres- 
tilta Obedientia Solemni Sanctissimo. D. N. Iulio Pape. Il. Nomine Serenissi- 
mi Principis Domini Alexandri Regis Polonie et Magni Ducis Littuanie Etc. 
Habita Rome in Consistorio Publico Per Reverendum pairem Dominum Eras- 
mum Vitellium Episceopum Plocensem. Die Lune, X Mensis marcii. Anno 
sąlutis. M.D.V. (1505), 9 p. 


Diplomatinė pasaulietinio pobūdžio kalba, kurioje liečiami Tilo- 
soliniai, teologiniai, etiniai, visuomeniniai klausimai. Vadovau- 
jamasi „consensus omnium“ koncepcija. Keliama ir nagrinėja- 
ma kovos su stiprėjančia Turkijos agresija problema. Kritikuo- 
jama neefektyvi ankstesniųjų popiežių politika, reikalaujama 
kovoti su turkais ne žodžiais, bet darbais. 


ERASMUS, EP5. PLOCENSIS, SIGISMUNDO, REGI POLONIAE. [ERAZ- 
MAS, PLOCKO VYSKUPAS, ZYGIMANTUI, LENKIJOS KARALIUI.Į 
Laiško gale: EX MĄKOLIN XIX NOVEMBRIS. [Iš MONKOLINŲ, LAPK- 
RIČIO 19 DĮ] /5/7. — Acta Tomiciana, T. 4, A. D. MDXVI-—MDXVIII. 
Posnaniae, 1855, p. 215—217. 


Laiškas Žygimantui Senajam, kuriame patariama vesti Boną 
Siorcą. Atsispindi filosofinės, etinės, politinės pažiūros, rene- 
sansinė pasaulėžiūra. Svarbiausiais gyvenime laikomi garbės 
ir naudos principai. Samprotaujama apie visuomeninį moters 
vaidmenį. Ginčytinus klausimus siūloma spręsti derybomis. Se- 
kama Antikos idėjomis, remiamasi Likurgu, Aristotelio „„Politi- 
ka“, Cezario mintimis. 


LIST. ERAZMA CIOLKA DO ZYGMUNTA Igo PISANY Z RZYMU O 
UMOWACH W NEAPOLU WZGLĘDEM POSAGU, W RZYMIE ZAš O 
WOJNIE PRUSKIEĖJ TUDZIEž O AUDYENCYACH JAKIE WRAZ Z 
POS£EEM KROLA WĘGIERSKIEGO MIA U PAPIEŽA. [ERAZMO CIO- 
LEKO LAISKAS ZYGIMANTUI I-JAM, PARAšSYTAS ROMOJE APIE SU- 
SITARIMUS NEAPOLYJE DĖL KRAICIO, O ROMOJE DEL KARO 5U 
PRŪSIJA, TAIP PAT APIĘ AUDIENCIJAS, KURIAS KARTU SU VENG- 
RIJOS KARALIAUS PASIUNTINIU GAVO PAS POPIEŽIŲ.] Laiško gale: 
W RZYMIE, WE CZWARTEK DNIA 8 MARCA, ROKU PANSKIEGO 1518. 
[ROMOJE, 1518 VIEŠPATIES METAIS KOVO 8 DIENĄ, KETVIRTA- 
DIENĮL] — Zbiėr pamigtnikėw do dziejow polskich. Wydai Wtodzi- 
mierz Stanistaw Hr. de Broel-Plater. T. I. W., 1858, s, 111— 
139. Lygiagrečiai tekstas lotynų k. 


324 








Laiškas Žygimantui Senajam, kuriame informuojama apie dip- 
lomatinės misijos Italijoje rezultatus. Atsispindi kai kurios ti- 
losofinės, gnoseologinės, etinės pažiūros, atsiskleidžia asmeninės 
laiško autoriaus savybės, taip antai: žmonių psichologijos pa- 
žinimas, diplomatinis vikrumas, naudos sau siekimas. Laiške 
rašoma apie diplomatinę-politinę kovą su kryžiuočių kėslais, 
apie bendradarbiavimą su Vengrijos pasiuntiniu kovoje prieš 
kryžiuočius bei apie paliaubų tarp Vengrijos ir Turkijos suda- 
rymą. Nurodomas Leono X siekimas sutaikyti Lietuvą ir Lenki- 
ją su Kryžiuočių ordinu, skatinant šias valstybės kovoti su 
Turkija. Ginama prigimtinė teisė jėga priešintis smurtui, tačiau 
kartu palaikomos taikinančios popiežiaus pastangos. Atsisklei- 
džia didėjantys Vitelijaus nesutarimai su Žygimantu Senuoju, 
nepatenkintų pasiuntinio veikla Romoje priešininkų skundai ir 
kiršinančios intrigos. 

ORACIO AUGUSTAE HABITA PER EUNDEM PLOCENSEĖM ANTISTI- 
TEM IN CONVENTU IMPERIALI CORAM MAXIMILIANO CAESARE El 
OMNIBUS SACRI IMPERII! ELECTORIBUS PLURIMISĘUE GERMĄ- 
NIAE PRINCIPIBUS DIE VENERIS XX. AUGUSTI ANNO MDXVIII. 
[TO PATIES PLOCKO VYSKUPO PASAKYTA KALBA AUGSBURGE, 
IMPERATORIŠKAME  SUSIRINKIME, IMPERATORIAUS MAKSIMILI- 
JONO IR VISŲ SVENTOSIOS ĮMPERIJOS RINKĖJŲ BEI DAUGELIO 
VOKIETIJOS KUNIGAIKSČIŲ AKIVAIZDOJE 1518 METŲ RUGPJUCIO 
20 DIENĄ, PENKTADIENĮJ — Vetera monumenta Poloniae et Lithuaniae 
ab A. Theiner, t. 2., Romae, 1861, p. 380—384. Pirmoji publikacija: Ora- 
tio Per. R. Patrem Dominum Erasmum Vitellium Episcopum Plocen. In Ce- 
lebrerrimo Augusien. Conventu Ad Cesarem Maximilianum Nomine Victo- 
riosissimi Regis Polonie Sigismundi Habita Coram Omnibus Sacri Imperii 
Electoribus Plurimisgue Germanie Principibus Die Veneris XX. Augusti. 
Anno Domini M. D. XVIII. Assistebant Eidem Magnifici Duo Alii Oralores. 
D. Raphael Castellanus Lendensis Et Boguslaus Lituanie Marschaleus. 
15 p. * 


Diplomatinė pasaulietinio pobūdžio Lietuvos didžiojo kunigaikš- 
čio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo vardu pasakyta kal- 
ba, kurioje raginama kovoti su turkais, demaskuojamos kry- 
žiuočių intrigos, Atsispindi kai kurie visuomeninės filosofinės 
minties, etikos klausimai. Kritikuojamas scholastinis verbaliz- 
mas. 


ERAZM CIOEEK I RAFAE LESZCZYNSKI O NEGOCYACYACH WZGLE- 
DEM KRUCYATY PRZECIW TURKOM I O MNICHU SCHENBERGU. 
[ERAZMAS CIOLEKAS IR RAFALAS LEŠšŠČINSKIS APIE DERYBAS 
DĖL KRYZIAUS ŽYGIO PRIES TURKUS IR APIE VIENUOLĮ šEN- 
BERGĄ.] Laiško gale: Z AUGSBURGA W DZIEN šŠWIETEGO Stanislawa 
roku panskiego MDXVIII. [Iš AUGSBURGO 1518 VIEŠPATIES METAIS 


325 


ŠVENTO STANISLOVO DIENĄ.] — Zbiėr pamietnikow do dziejow polskich. 
Wyda: Wžodzimierz Stanisžtaw Hr. de Broe!-Plater. T.I. W., 
1858, s. 98—110. Lygiagrečiai tekstas lotynų k. 


Lietuvos ir Lenkijos pasiuntinių Augsburge ataskaita apie įVy- 
kius Vokietijos kunigaikščių suvažiavime 1518. Kritikuojami 
imperatorius Maksimilijonas I ir jo pavaldiniai už tai, kad at- 
sisakė efektyviai paremti žygį prieš turkus, siekiant sustabdyti 
pastarųjų argesiją Europoje. Smerkiamas suvažiavimo dalyvių 
tuščiažodžiavimas. Laiške išryški Vitelijaus diplomatinės eti- 
kos, gnoseologijos principai. 

ORATIO ROMAE HABITĄ PER REVERENDUM PATREM. D. ERAS- 
MUM EPISCOPUM PLOCENSEM CORAM LEONE. X. PON. MAX. ET 
TOTO COLLEGIO CARDINALIUM. XXVI. NOVEMBRIS ANNO DOMINI. 
M.D. XVIII. [GARBINGOJO TĖVO PONO ERAZMO, PLOCKO VYSKUPO, 
KALBA, PASAKYTA ROMOJE DIDŽIOJO PONTIFIKO LEONO X BEI 
VISOS KARDINOLŲ KOLEGIJOS AKIVAIZDOJE 1518 VIESPATIES 
METAIS LAPKRIČIO 26 D.įĮ — Orationes Reverendi Patris Domini Eras- 
mi Vitellii Episcopi Plocensis. Invictissimi et victoriosissimi Regis Po- 
loniae Sigismundi ad sanctam sedem Apostolicam et sacram Imperialem 
maestatem oratoris. Habite per eum in facto generalis expeditionis contra 
turchos. Una romę coram Leone Papa. X. Altera Augustę coram Maximi- 
liano cesare. Anna. Domini. M.D.XVIII (1518). Gale: Impressum Romae per 
lacabum Mazochium Anno domini. M.CCCCC.XIX. (1519) die. XXVII. Men- 


sis Tanuarii. P. 3J—6. 


Diplomatinė kalba, kurioje kviečiama energingiau kovoti su 
turkais, raginama suvienyti šiai kovai krikščioniškų valstybių 
jėgas. Liečiami įvairūs visuomeniniai, politiniai, etiniai klausi- 
mai, atsispindi kai kurios gnoseologijos bei diplomatijos teori- 
jos idėjos. Sąmojingai pataikaujama Leonui X, naudojantis po- 
piežiaus vardo sutapimu su liūto vardu. Idėjiniu atžvilgiu ši 
kalba yra menkesnė už kalbą, pasakytą Augsburge. 


BJK, Cim. Ou. 5358. MAB, Mi. 1249. 


ERAZM CIOEEK, BISKUP PLOCKI DO KROLA HISZPANSKIEGO KA- 
ROLA I. [ERAZMAS CIOLEKAS, PLOCKO VYSKUPAS, ISPANIJOS 
KARALIUI KAROLIUI I] Laiško gale: ROMAE, XIII MARTI! A. D. 
MDXIX. [ROMOJE, 1519 VIEŠPATIES METAIS KOVO 13 D] — W. Po- 
ciecha. Polska wobec elekeji cesarza Karola V. w roku 1519. Wr., 1947, 
s. T8—74. 

Laiškas, iš kurio atsiskleidžia intensyvi diplomatinė Vitelijaus 
veikla, ryšiai su Vokietijos, Austrijos, Ispanijos, Italijos val- 
dovais bei aukštaisiais katalikų bažnyčios dvasininkais. Atsi- 
spindi politinės, etinės pažiūros. 


326 


su 





ERASMUS CIOLEK, EPS. PLOCEN., ORATOR, SIGISMUNDO, REGl 
POLONIE. [ERAZMAS CIOLEKAS, PLOCKO VYSKUPAS, PASIUNTI- 
NYS, ZYGIMANTUI, LENKIJOS KARALIUI| Laiško gale: ROME DIE 
MERCURII XXV. MENSIS JANUARII [ROMOJE SAUSIO MENESIO 
25 DIENĄ, TREČIADIENĮ] /520.— Acta Tomiciana. T. 5, A.D. MDXIK- 
MDXXI. Posnaniae, 1855, p. 149—154. 

Laiškas Žygimantui Senajam, kuriame iniormuojama apie ve- 
damą diplomatinę kovą Romoje su Lietuvos ir Lenkijos prie- 
šais — melagingų gandų skleidėjais. Pabrėžiama teisingų žinių 
svarba. Samprotaujama apie Kryžiuočių ordino panaikinimą. 
Atsargiai kritikuojamas Lietuvos ir Lenkijos valstybinio apara- 
to nepaslankumas ir biurokratizmas. Atsispindi kai kurie visuo- 
meninės filosofinės minties klausimai. 

Lit: S. Lucas, Erazm Ciotek, biskup Piocki (1503—1522 R.) — „Biblio- 
teka Warszawska“, 1877, t. 4, s. 54—75, 178—198, 352—384. T. s,, Stano- 
wisko Erazma ČCioika jako ksiecia koščiota oraz mecenasa literatury i nauk.— 
tamže, 1878, t. 1, s. 35—69, K. Hartleb, Dzialalnošė kulturalna biskupa— 
dyplomaty Erazma Ciotka, Lwėw, 1929. H. Folwarski, Erazm Ciolek 
biskup i dvplomata, Varsoviae, 1935. A. Varanavičius, Erazmo Vite- 
lijaus visuomeninės-iilosofinės pažiūros.— „Lietuvos TSR Mokslų akademi- 
jos darbai“, A serija, t. 4(41), 1972, p. 33—49. T. p., Patriotiniai motyvai 
Mikalojaus Husaviano poemoje apie stumbrą.— ten pat, t. 2(43), 1973, 
p 49—71. T. p, Gyvenimo prasmės samprata Erazmo Vitelijaus ir Mika- 
lojaus Husoviano kūryboje.— ten pat, t. 3(52), 1975, p. 25—37. 


A. Varanavičius 


VYTAUTAS, apie 1350—1430.X.27 Trakuose, Lietuvos didysis 
kunigaikštis (1392—430), diplomatas, politikas, Lietuvos sava- 
rankiškumo gynėjas. 1382—92 kovojo su Jogaila dėl valdžios 
LDK. Stiprino ir centralizavo LDK, dalinius kunigaikščius 
keisdamas skiriamais vietininkais. Iš didikų ir paklusnių kuni- 
gaikščių sudarė Didžiojo kunigaikščio Tarybą svarbesniems 
valstybės klausimams spręsti. Vilniaus— Radomo (1401) ir Ho- 
rodlės (1413) sutartyse, nustatančiose Lietuvos ir Lenkijos san- 
tykius, sustiprino Lietuvos padėtį. Organizavo kovą su kryžiuo- 
čiais ir totoriais, vykdė užkariaujamąją politiką rytuose. 1410 
m. liepos 15 d., vadovaudamas jungtinėms Lietuvos ir Lenkijos 
jėgoms, Žalgirio mūšyje sutriuškino Kryžiuočių ordiną, Šis pra- 
laimėjimas sustabdė Ordino veržimąsi į Lietuvą, iš jo galutinai 
buvo atsiimta Žemaitija. Gyvenimo pabaigoje Vytautas siekė 
karūnuotis Lietuvos karaliumi, tačiau įgyvendinti šį sumany- 
mą sutrukdė mirtis. 

Būdamas gabus diplomatas, savo tikslų Vytautas sugebėjo siek- 
ti ne tik ginklu, bet ir diplomatinėmis priemonėmis. Jo laiškuo- 


327 


se, pareiškimuose, sutartyse (pasirašinėdavo krikšto metu gau- 
tu Aleksandro vardu) atsispindi pažiūros į Lietuvos suverenite- 
tą, į santykius su Lenkija, Ordinu, kitomis kaimyninėmis vals- 
tybėmis, pabrėžiama LDK teisė būti nepriklausoma nuo lenkų. 
Pagrįsdamas savo teises į valdžią Lietuvoje, įrodinėjo etninį 
lietuvių ir žemaičių bendrumą, nurodė, jog tai pačiai tautai pri- 
klauso ir prūsai. Raštuose vartojo „tėvynės“, „tėvų žemės“ są- 
vokas. Vytautui būdinga tautinė ir religinė tolerancija, prisidė- 
jusi prie politinio LDK sustiprėjimo. Antra vertus, jis buvo 
charakteringas LDK feodalų klasės interesų reiškėjas, stiprinęs 
baudžiavą, ginklu slopinęs pasipriešinimą jai, kūręs centrali- 
zuotą fTeodalinę Lietuvos valstybę. 


DIS IST WITOLDES SACHE WEDIR JAGALN VND SKIRGALN. [VY- 
TAUTO SKUNDAS PRIEš JOGAILĄ IR SKIRGAILĄ.| — „Archivum 
Philologicum“, kn. VIII, K., 1939, p. 204—215. Nuorašas senąja vokiečių k. 
Lietuviškas vertimas ten pat, p. 216—219, taip pat kn.: Lietuvos metraštis. 
Bychovco kronika. Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. 
V., 1971, p. 179—183. Pirmoji publikacija: Seriptores rerum Prussicarum. 
Hrsg. von T. Rirsch, M. Tėppen und E. Strehlke. Bd. 2, Leipzig. 
1863, 5. 712—714, 


Iškeliama tėvynės idėja. Dėstomos konflikto su Jogaila priežas- 
tys, nurodomas Jogailos neteisingumas. Skundžiamasi, kad jis 
neteisėtai valdo Vytauto tėviškę. Įrodinėjama Vytauto teisė būti 
Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Manoma, kad skundas parašy- 
tas Kryžiuočių ordino vadovybei pareikalavus, Vytautui diktuo- 
jant. Datuojamas 1390 pradžia. Apie 1393—98 šio skundo pag- 
rindu parašytas metraštinis pasakojimas „Lietuviškos giminės 
pradžia“, arba „Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių kilmė“, vėliau 
įtrauktas į „Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių metraštį“. 

D. K. VYTAUTO RASTAS, KURIUO VALSTYBĖS PAREIGŪNAI ĮPAREI- 
GOJAMI PADETI KRIKSTYTI LIETUVIUS.— Kodeks dyplomatyczny ka- 
tedry i diecezji Wilefskiej. Tomu I zeszyt 1 (1387—1468), Wydali ks. Jan 
Fijalek i Wladysžaw Semkowicz. w Krakowie, 1932, s. 39, Nr. 
23. Nuorašas lenkų k. Pirmoji publikacija: „Wizerunki i roztrząsania nau- 
kowe“, t. 14, 1840, s. 134—135. Lietuviškas vertimas kn.; Lietuvos TSR is- 
torijos šaltiniai, t. I, V., 1955, p. 61, Nr. 86. (Sutrumpintai toliau: LTS, I). 


Vaivados, vietininkai ir tijūnai įpareigojami padėti vyskupui 
krikštyti lietuvius. Reiškiama tolerancija kitataučiams. Nurodo- 
ma, kad rusus galima krikštyti tik jų pačių noru. Raštas datuo- 
jamas apie 1392 m, 


KRYZIUOČIŲ ORDINO GINČAS SU D.K. VYTAUTU DĖL ŽEMAITI- 
JOS VALSTIEČIŲ.— Cadex epistolaris Vitoldi Magni Ducis Lithuaniae. 


328 


18 —————7 IIA NTFS 
r “ 


1376—1430. Collectus opera Antonii Prochaska. Cracoviae, 1882, p. 
77—81, Nr. 241. (Sutrumpintai toliau: Codex epistolaris Vitoldi.) Origina- 
las senaja vokiečių k. Ištrauka lietuvių k. paskelbia kn.: LIS, I, p. 61—63, 
Nr. 87. 


Ordino pareigūno pranešimas, kuriame dėstomos Vytauto pa- 
žiūros. Duodamas vienas pirmųjų pradėjusios LDK formuotis 
baudžiavinės priklausomybės apibūdinimų, aiškinama, kas lai- 
kytinas praradusiu asmens laisvę, o kas — laisvu žmogumi. Iš- 
dėstoma Vytauto nuomonė, jog Ordinui buvusi atiduota žemė 
su baudžiauninkais, bet be laisvųjų žmonių, jog žemaičių bėgi- 
mą nuo Ordino valdžios jis laikąs teisėtu, jog žada ir toliau 
globoti pabėgusius į Lietuvą žemaičius. Iškeliamas teisingumo 
ir teismo vaidmuo, kunigaikščiui sprendžiant ginčijamus klau- 
simus. Pranešimas datuojamas 1401 m. 

D.K. VYTAUTO SKUNDAS KRIKSČCIONIŲ KARALIAMS IR KUNIGAIKS- 
ČIAMS DĖL KRYŽIUOČIŲ ORDINO NEDORYBIŲ.— Codex epistolaris Vi- 
toldi, p. 75—77, Nr. 238. Originalas lotynų k. 

Kritikuojamas Kryžiuočių ordinas už krikščioniškos moralės 
pažeidinėjimą. Reiškiamos pažiūros į Lietuvoje priimtas mora- 
lės normas. Ginamos feodalinės laisvės. Pasisakoma apie teis- 
minį ginčijamų klausimų nagrinėjimą. Skundas rašytas Vilniu- 
je, datuojamas 1401 m. kovo 20 d. 

D. K. VYTAUTO LAISKAS KRYŽIUOČIŲ ORDINO DIDŽIAJAM MAGIST- 
RU! DEL TRADICINĖS PREKYBOS TARP ŽEMAITIJOS IR AUKSTAI- 


TIIOS.— Codex epistolaris Vitoldi, p. 166—167, Nr. 391. Originalas senąja 
vokiečių k. Iširauka lietuvių k. paskelbia: LIS, I, p. 63—64, Nr. 88. 


Siekiama sutvarkyti tradicinę Lietuvos ir Ordinui atiduotos Že- 
maitijos prekybą. Aptariami vyriausybės ir krašto gyventojų 
teisiniai, santykiai. Nurodoma, jog vyriausybės veiksmai prieš 
kito krašto gyventojus turi būti įteisinti įsakymais, nurodymais 
arba patarimais. Pasisakoma už nevaržomus Žemaitijos ir Lie- 
tuvos gyventojų ryšius. Laiškas rašytas Kernavėje, datuojamas 
1409 m. sausio 24 d. 


D. K. VYTAUTO LAISKAS KRIKŠČIONISKŲ SALIŲ VALDOVAMS DĖL 
KRYZIUOČIŲ ORDINO ENGIAMOS ZEMAITIJOS.— Codex epistolaris Vi- 
toldi, p. 199—201, Nr. 427. Nuorašas senąja vokiečių k. 


Stengiamasi demaskuoti Ordiną prieš V. Europą. Pažymima, 
jog nors Lietuva ir priėmė krikščionybę, Ordinas nesiliauna jos 
puldinėjęs. Kritikuojama Ordino moralė. Nurodoma, jog 200 
metų Ordino valdomi prūsai tebesilaiko pagoniškų apeigų, jog 
Žemaitiją Ordinas valdo jau 5 metus, tačiau jos krikštu nesirū- 


329 


pina. Pabrėžiamas nusistatymas ginti Žemaitiją nuo Ordino. 
Laiškas datuojamas 1409 m. rugsėjo 9 d. 
KRYŽIUOČIŲ ORDINO DIDŽIOJO MAGISTRO LAISKAS LIVONIJOS OR- 


DINO MAGISTRUI APIE DERYBŲ SALYNE REZULTATUS.— Codex epis- 
tolaris Vitoldi, p. 256—258, Nr. 529. Originalas senąja vokiečių R. 


Aprašant Kryžiuočių Ordino ir Lietuvos— Lenkijos atstovų de- 
rybas Salyne valstybinių sienų klausimais, išdėstomos Vytauto 
pažiūros į teisę valdyti tėvų žemę. Vytautas teigęs, kad pru- 
sai, žemaičiai ir aukštaičiai priklauso vienai tautai, kad pagal 
istoriją ir paveldėjimo teisę jis privaląs valdyti Žemaitija ir 
Prūsiją. „Prūsai taip pat yra buvę mano tėvų žemė, ir aš rei- 
kalausiu jų iki Osos, nes jie yra mano tėvų palikimas“, — cituo- 
jami Vytauto žodžiai. Laiškas datuojamas 1413 m. vasario mėn. 
D. K. VYTAUTO SUTARTIS SU KRYZIUOČIŲ ORDINO DIDZIUOJU MA- 
GISTRU DEL LAISVOS PREKYBOS.— „Praeitis“, t. 2, K., 1933, p. 406. 


Originalas senąja vokiečių k. Ištrauka lietuvių k. paskelbia kn; LIS, I. 
p. 66, Nr. 90. 


Nustatomos prekybos sąlygos. Garantuojamas Prūsijos pirklių 
saugumas Lietuvoje. Pažymima, jog ginčijami klausimai turi 
būti sprendžiami aukščiausiose LDK valdžios instancijose. Pa- 
geidaujama tokių pat sąlygų Lietuvos pirkliams Ordino krašte. 
Sutartis datuojama 1415 m. balandžio 8 d. 

ŽEMAIČIŲ SKUNDAS KONSTANCOS VISUOTINIAME BAZNYČIOS SU- 
SIRINKIME.— Codex epistolaris Vitoldi, p. 1018—1024. Originalas lotynų k. 


Ištrauka (1407 m. žemaičių laiškas pasaulio valdovams ir krikščionių tau- 
toms) lietuvių k. paskelbta kn.: LTS, I, p. 65, Nr. 89. 


Skundas parašytas Vytauto iniciatyva. Nurodoma, jog Kryžiuo- 
čių ordinas, dengdamasis krikščionybės platinimu, siekia užka- 
riavimų, jog kryžiuočiams ne krikštyti žemaičius rūpi, bet atim- 
ti jiems laisvę ir turtą. Atmetamos Ordino pretenzijos į Žemai- 
tiją. Prikišant Ordinui elementarių moralės normų nesilaikymą, 
teigiama, jog į moralę negalima žiūrėti abstrakčiai. Nurodoma, 
jog kryžiuočių apkrikštyti prūsai tapo pavergti ir amoralūs, pa- 
brėžiamas lemiamas aplinkos sąlygų vaidmuo. Žemaičiai, tvirti- 
nama, neatsisako krikštytis, tačiau nesutinka priimti krikšto 
iš kryžiuočių, nes nenori būti pavergti. Pasisakoma už Vytau- 
to platinamą krikščionybę. Duodama tautos samprata, pabrė- 
žiant, kad žemaičiai ir lietuviai yra viena tauta. Dėstomos 
pažiūros į feodalus ir laisvę. Į skundą įtrauktas 1407 m. žemai- 
čių laiškas pasaulio valdovams ir krikščionių tautoms, kuriame 
aiškinama, jog žemaičiams apsikrikštyti trukdo kryžiuočiai, at- 


330 


+ 





skleidžiami riterių nusikaltimai, grobiant žemaičių žmonas Ir 
vaikus, plėšiant jų turtą. Žemaičių skundas datuojamas 1416 m. 
sausio—vasario mėn. 

D. K. VYTAUTO LAIšKAS IMPERATORIUI ZIGMANTUI, KURIAME 
NESUTINKAMA SU LDK IR KRYŽIUOČIŲ ORDINO GINČO SPRENDI- 


MU VROCLAVE.— Codex epistolaris Vitoldi, p. 466—469, Nr. 861, Nuora- 
šas lotynų k. 


Duodama tautos samprata, bendrais jos bruožais laikoma kal- 
ba, teritorija, kilmė. Ginama lietuvių tautos teisė į suverenumą 
ir teisė gyventi savo teritorijoje. Protestuojama prieš sprendi- 
mą Vroclave, kuriame Vytauto ir Jogailos teisė valdyti Žemaiti- 
ją ir Sūduvos dalį pripažįstama tik iki mirties. Nurodoma, kad 
Žemaitija ir Sūduva esančios paveldėtos iš tėvų ir protėvių, kad 
jas Ordinas yra užgrobęs. Nepripažįstama Ordino teisė išvaryti 
žmones iš savo krašto. Aiškinama, kad Žemaitijos sąvoka yra 
geografinio pobūdžio, vartojama dėl žemesnio, lyginant su 
Aukštaitija, reljefo. Lietuva ir Žemaitija etniniu-kalbiniu atžvil- 
giu visada sudariusios vieną šalį: „visada buvo ir dabar yra ta 
pati Lietuva, nes viena kalba ir tie patys žmonės“. Nurodoma, 
kad Žemaitijos gyventojai niekada nesivadino žemaičiais, o tik 
lietuviais, dėl to ir pats Vytautas nesitituluoja Žemaitijos val- 
dovu. Kritikuojamas istorinių Žemaitijos ir Lietuvos ryšių aiš- 
kinimas, kurį skleidžia kryžiuočiai. Pabrėžiama, jog kryžiuočiai 
yra svetimšaliai ir ateiviai, okupavę Prūsijos žemę, norintys pa- 
veldėtojus ir savininkus išvaryti iš jų krašto, jog jie taip pat 
negali turėti jokių pretenzijų į Žemaitiją kaip į kraštą, kurį 
reikia apkrikštyti. Laiško argumentacija panaši į žemaičių 
skundo Konstancos susirinkime argumentaciją. Laiškas rašytas 
Lietuvos Brastoje, datuojamas 1420 m. kovo 11 d. 


D. K. VYTAUTO LAISKAS POPIEZIUI MARTYNUI V DĖL DERYBŲ 
SU HUSITAIS,— Doc. Dr. Jonas Beblavy, Lietuvių čekų santykiai 
Vytauto Didžiojo laikais, K., 1930, p. 76—77, Nr. 11. Lotynų k. Pirmoji 
publikacija: F. Palacky, Urkundliche Beitrūge zur Geschichte des Hus- 
sitenkrieges, Praha, 1873, S. 186, Nr. 162. 


Rašoma, kad čekų nepavyks numalšinti jėga. Siūloma nutrauk- 
ti kryžiaus karus prieš husitus, nes jie patys nori susitaikyti 
su bažnyčia. Siūlomasi būti tarpininku. Laiškas rašytas Tra- 
kuose, datuojamas 1422 m. kovo 5 d. 


D. K. VYTAUTO LAIŠKAS IMPERATORIUI!I ZiGMANTUI APIE SUMA- 
NYMĄ KARŪNUOTIS LIETUVOS KARALIUMI.— Codex epistolaris Vitol- 
di, p. 814—815, Nr. 1344. Nuorašas lotynų k. 


331 


Ginama Lietuvos savarankiškumas, teisė rinktis sau valdžią. 
Skundžiamasi, kad Jogaila nesilaikęs žodžio ir prašęs Zigman- 
tą atsisakyti karūnuoti Vytautą Lietuvos karaliumi. Nurodoma, 
kad Jogaila, teigdamas, jog Lietuva negali rinkti sau valdovo 
be Lenkijos ponų žinios, žemina ne tik Vytautą, bet ir jo kraštą, 
jo krašto kunigaikščius ir bajorus. Nesutinkama su Jogailos no- 
ru Lietuvos kunigaikščius ir bajorus, visada buvusius laisvus, 
padaryti savo vasalais. Laiškas rašytas Eišiškėse, datuojamas 
1429 m. vasario 13 d. 


D. K. VYTAUTO LAISKAS KARALIUI JOGAILAI APIE KETINIMĄ KA- 
RŪNUOTIS LIETUVOS KARALIUMI.— Codex epistolaris Vitoldi, p. 815— 
818, Nr. 1345. Nuorašas lotynų k. Ištrauka lietuvių k. paskelbta kn: LIŠ, 
I, p. 783—75, Nr. 104. 


Ginamas Lietuvos savarankiškumas. Kalbama apie konfliktą 
tarp Lietuvos ir Lenkijos feodalų po Lucko suvažiavimo dėl Vy- 
tauto ketinimo karūnuotis Lietuvos karaliumi. Lenkų pastangos 
kištis į Lietuvos vidaus reikalus laikomos Lietuvos kunigaikščių 
ir bajorų pažeminimu. Nurodoma, įog sutartys, kurios sudary- 
tos, neduoda teisės kištis į Lietuvos vidaus reikalus. Rašoma, 
kad Vytautą žemina tvirtinimas, jog teisę valdyti LDK jis turi 
tik iki savo gyvos galvos. Laiškas, spėjama, rašytas Trakuose. 
Datuojamas 1429 m. vasario 17 d. 

Lit: A. Prochaska, Dzieje Witolda W. ksigcia Litwy, Wilno, 1914, J. 
Piitzner, Didysis Lietuvos Kunigaikštis Vytautas kaip politikas, Klai- 
pėda, 1930. J. Lappo, Istorinė Vytauto reikšmė.— „Praeitis“, t. 2, 1933, 
p. 1—86. M. Andziulytė-Ruginienė, Zemaičių christianizacijos pra- 
džia, K., 1937. B. Dundulis. Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės 
XV amžiuje, V., 1960. J. Basanavičius, Iš krikščionijos santykių su se- 
novės lietuvių tikyba ir kultūra, kn.: Rinktiniai raštai, V., 1970, p. 156—225. 
M. Kosman, Tolerancja wyznaniowa na Litwie do XVIII wieku.— „Odro- 
dzenie i reformacja w Polsce“, t. 17, 1972, s. 95—124. 


I. Kudirka 


VOINILOVIČIUS Romualdas (Woynilowicz Romualdus), 1713. 
VI.19 Baltarusijoje — 1763.X.27 Varšuvoje, filosofas, teologas 
jėzuitas. 1735 baigė Vilniaus un-to filosofijos, 1742 — teologijos 
f-tą. 1748 Vilniaus un-te dėstė etiką, 1752—55 Nesvyžiuje — ti- 
losofiją. Paskui Polocke ir 1757—58 Vilniaus un-te dėstė teo- 
logiją. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaras 
(1747), teologijos daktaras (1757). Išleido religinio turinio 
raštų. 


332 


PHILOSOPHIA MORALIS SIVE ETHICA. [ĮMORALĖS FILOSOFIJA, AR- 
BA ETIKA.] Vilniaus un-!/as, 1748, 5 p. 

Rankraštinis scholastinės etikos paskaitų kursas. Labai glaus- 
tai aiškinami tradiciniai scholastinės moralės filosofijos klausi- 
mai. Visas kursas sutalpintas į kelias paskaitas. 


RB, PR-—-490. R. Plečkaitis 


VOLANAS Andrius (Volanus Andreas, Wolan Andrzej), apie 
1530 Poznanėje — 1610.1.6 Bijutiškėse, rašytojas, humanistas, 
publicistas, politinis veikėjas. 1544—46 studijavo Frankturte 
prie Oderio, 1550—53 — Karaliaučiaus un-te. Daug metų dirbo 
M. Radvilos Rudojo, o vėliau karalių — Žygimanto Augusto, 
Stepono Batoro ir Zigmanto Vazos sekretoriumi. Lietuvos Vy- 
riausiojo tribunolo deputatas. Lankėsi su diplomatinėmis misi- 
jomis Bendzine (1588), Rygoje (1589), Maskvoje (1595), Livo- 
nijoje (1599). 1585 Lietuvos liuteronų ir kalvinistų dispute 
gynė Ž. Kalvino teiginius. Lotynų k. parašė apie 30 veikalų vi- 
suomenės, valstybės, religijos klausimais, nemaža proginių kal- 
bų. Manoma, kad padėjo A. Rotundui parašyti knygą „Pasi- 
kalbėjimas lenko su lietuviu“ (1564). Pagrindinis veikalas — 
„Apie politinę arba pilietinę laisvę“ (1572), kuriame smerkė 
feodalų sauvalę, reikalavo didesnių teisių valstiečiams ir mies- 
tiečiams, gynė vidutiniosios bajorijos interesus. Konstitucinės 
monarchijos ir religinės tolerancijos šalininkas. Pasisakė už 
politines bajorijos laisves, gynė visuotinės lygybės prieš įstaty- 
mus principą. Aštriai kritikavo katalikybės ideologus (A. Pose- 
viną, S. Rešką, P. Skargą, S. Turijaną ir kt.), polemizavo su 
kai kurių reformacijos krypčių atstovais — arijonu F. Socinu ir 
kt. Racionalistas, vadovavęsis sveiku protu. Atidžiai gilinosi 
tiek į teorinius klausimus (nagrinėjo kristologijos problemas), 
tiek ir į konkrečias realijas, aktualių gyvenimo uždavinių spren- 
dimą. Buvo linkęs į pamokymus ir moralizavimą. Savo raštais 
darė teigiama poveikį ne tik Lietuvos ir Lenkijos, bet ir Euro- 
pos dvasiniam gyvenimui. 

DF LIBERTATE POLITICA SIVE CIVILI LIBELLUS LECTU NON IN- 
DIGNUS. AUTORE ANDREA VOLANO, [[DOMI SKAITYTI KNYGELĖ 
APIE POLITINĘ ARBA PILIETINĖ LAISVE. PARAŠĖ ANDRIUS VOLA- 


NAS.Į Cracoviae In Officina  Matthiae Wirzbietae Thypographi S. R. M., 
1572, 132 p. 


Dalys: INlustri Et Magniiico Domino, D. Nicolao Georgii Radi- 
vilo, Duci in Dubinki ac Bierze, Palatino Vilnensi, Magni Du- 


333 


catus Lituaniae Cancelario, Mozirensi Borisoviensi Lidensigue 
Capitaneo, Domino et benefactori suo, summa semper observan- 
tia dignissimo. Gale: Datum in praediolo meo Biutiscano, Die 
Ianuarij 5. Anno 1572. (dedikacija M.J. Radvilai). Caput I. Li- 
bertatem Apud Omnes Prudentes In Magno Semper Habitam 
Fuisse Praecio. Caput II. Vana et praepostera guorundam 05- 
tenditur opinio, gui rerum malarum licentiam libertatem esse 
putant. Caput III. Vera de libertate sententia, et guibus in re- 
bus illa sita sit. Caput III. Regium Dominatum Romanis olim et 
Graecis, tanguam libertati adversantem, fuisse invisum. Caput 
V. Guales in Republica leges esse oporteat, ut vera ac solida 
libertas civibus constet. Caput VI. De triplici hominum in gen- 
te nostra statu, et num omnes eadem libertate fruantur. Caput 
VII. Guid sit nobilitas, et guae eius origo. Caput VIII. Nobili- 
tatis aliam nunc, ac prisco fuerit seculo, rationem esse. Caput 
IX. Libertatem Nobilitatis in gente nostra magnam prae multis 
alijs nationibus praerogativam habere. Caput X. Legem iniguam 
gentis nostrae in homicidas statutam, multum de libertate 
communi detrahere. Caput XI. Ouod nullae leges puniendis io- 
edis libidinibus, in gente nostra sint latae: magna ex parte li- 
bertatem Reipub. violari. Caput XII. Expedire communi civium 
libertati et utilitati, ut leges temulentiae et ebrietati coercendae 
ferantur. Caput XIII. Leges sumptuarias in libera Repub. ma- 
xime necessarias esse. Caput XIIII. Leges nisi aeguitate tempe- 
rentur, plurimum libertati publicae officere putandae sunt. Ca- 
put XV. Nullum libertati publicae in legibus esse praesidium, 
nisi Magistratus sit gui eas exeguatur, Bartolus Richius <...> 
In Libellum Andreae Volani Poloni A Secretis Illustri Principi 
Domino Nicolao Georgii Radivilo, Palatino Vilnensi (eiliuota 
panegirika). Generoso Domino Andreae Volano, Rudominensi 
Et Nemesensi Capitaneo: Domino et amico honoratissimo. Pa- 
rašas: Augustinus Rotundus <...> (A. Rotundo atsiliepimas 
apie Volano knygą. ). 


Politinis traktatas, kuriame nagrinėjama laisvės problema. 
Smerkiama tironija, voliuntarizmas, anarchija. Analizuojamos 
feodalinių luomų funkcijos ir valstybinės laisvės. Kritikuojami 
įstatymai apie žmogžudystę, reikalaujama pagerinti įstatymų 
leidimą, sustiprinti jų vykdymo kontrolę. Atsispindi humanis- 
tinės autoriaus pažiūros, nemaža erudicija. Dažniausiai remia- 
masi Antikos politinių veikėjų, filosofų, rašytojų mintimis, ta- 
čiau netrūksta nuorodų ir į Viduramžių bei Renesanso autorius. 


334 


Be politinių liečiami gnoseologijos, etikos, estetikos klausimai. 
Itin ryškiai estetiniai autoriaus principai atsiskleidžia dedika- 
cijoje M. J. Radvilai, taip antai: polinkis į metaforų, hiperbolių, 
palyginimų, kreipinių vartojimą, vaizdingumo siekimas, ekskur- 
sai į Lietuvos istoriją, gausus antikinių vaizdinių naudojimas 
ir kt. Dedikacijoje autorius nurodo, kad esąs išauklėtas Radvilų 
rūmuose ir kad tapęs Lietuvos piliečiu. Proreformacinė auto- 
riaus orientacija traktate dar neryški. 1606 S. Dubingovičius 
traktatą išvertė į lenkų k. ir išleido Vilniuje. K. Peplovskis jį 
perdirbo ir išleido kitu pavadinimu „Politica. O wolnošci Pols- 
ki pospolitej“, Poznan, 1611. 


BJK, Cim. 5416. MAB, Mit. 513. 


ILLUSTRI AC MAGNIFICO VIRO, DOMINO NICOLAO MONVIDO DO- 
ROHOSTAYSKI, PALATINO POLOCENSI, CAPITANEO VOLCOVISCEN- 
SI, LEPELIENSI, VELONENSI, SCHERESCHOVIENSI, GONDINENSI ETC. 
DOMINO SUO OBSERVANDISSIMO. [šVIESIAM IR ĮZYMIAM VYRUI, 
PONUI MIKALOJUI MONVIDUI DOROHOSTAISKIUI, POLOCKO VAI- 
VADAI, VOLKOVISKO, LIEPELĖS, VELIUONOS, šEREšŠOVO, GONDINO 
IR KT. VALDYTOJUI, SAVO GERBIAMAM PONUI.] — Andrzej Frycz 
Modrzewski. O poprawie Rzeczypospolitej. Przeklad Cypriana Ba- 
zylika zr. 1577. Wyd. II, iotofisetowe. W., 1953, s. 16—19. Teksto gale: 
Ex praedio meo Biutiscano, Calendis Augusti. Anno 1577. Pirmoji publika- 
cija kn.: Andrzeia Fricža Modrzewskiego O poprawie Rzecžy- 
pospolitey Kšiegi cžwore. Pierwsze O Obycžaiach. Wtore O Statučie. Trzečie 
O Woynie. Cžwarte O Sžkole. Do šwigtey pamigėi Monarchy Zygmunta Au- 
gusta Krola Polskiego etc. do Senatu, do stanu Rycerskiego, y w obec do 
wszech ludži Sarmatskich, igzykiem Eaciūskim napisane: a teraz Naktadem 
Wielmožnego Pana iego milošči pana Mikolaia Olechnowicža Moniwida Do- 
rohostayskiego, Woiewody Podolskiego, Starosty Wolkowiskiego y Lepels- 
kiego etc. etc. Przez Cypriana Bazilika z Lačinskiego na Polskie 
przettumacžone, y na wielu mieyscach trudnych przypiskami y kotizacyami 
po kraioch obiašnione. Drukowano w Eosku w Drukarni Wielmožnego Pana. 
iego mitošči pana Jana Kiszki Kraycžego w Wielkiem Kšiestwie Litewskiem. 
Naktadem tegoz Pana Woiewody Polocskiego, etc. Przez Jana Karcana Z 
Wielicžki Miešiąca Paždžiernika. Roku od narodzenia Syna Božego 1577, 
S. V— VIII. 


A. Fryč Modževskio veikalo „Apie Žečpospolitos pataisymą“ 
vertimo į lenkų k. įžanga — dedikacija, kurioje liečiami politi- 
niai, teisiniai, etiniai klausimai. Kritikuojami Lietuvos ir Lenki- 
jos teismai, teisėjai ir įstatymai, ypač diskriminacinis įstatymas 
dėl žmogžudystės, siūloma tobulinti įstatymų leidimą ir kt. 

PARAENESIS ANDREAE VOLANI, AD OMNES IN REGNO POLONIAE, 
MAGNOGUE DUCATU LITUANIAE, SAMOSATENIANAE VEL EBIONI- 


TICAE DOCTRINAE PROFESSORES: EIUSDEMO; AD NOVA EBIONI- 
TARUM CONTRA PARAENESIN OBIECTA, RESPONSIO. NUNC PRL- 


335 


MUM IN LUCEM EDITA: CUM INDICE. [ANDRIAUS VOLANO PAMO- 
KYMAS VISIEMS SAMOSATĖNISKOS, ARBA EBIJONITIšKOS, DOKT- 
RINOS IšPAZINTOJAMS LENKIJOS KARALYSTEĖJE IR LIETUVOS DL- 
DŽIOJOJE KUNIGAIKšSTYSTEJE IR TO PATIES AUTORIAUS ATSAKY- 
MAS EBIJONITAMS, Iš NAUJO PUOLANTIEMS PAMOKYMĄ. DABAR 
PIRMĄ KARTĄ Į šVIESĄ IšLEIDZIAMAS, SU RODYKLE.Į Spirae, apud 
Bernardum Albinum. Anno M. D. LXXXII (1582), XII +2034-9 p. 


Dalys: Magnitico Et Generoso: Domino Domino Ioanni Ab Os- 
trorog Pocilatori Regni Poloniae: Capitaneo Stenzuesi, etc. Do- 
mino suo observandissimo. Paraenesis Andreae Volani, Ad Om- 
nes In Regno Poloniae, Magnogue Ducatu Lithuaniae, Samo- 
satenianae vel Ebionitae Doctrinae professores, 1—36. Eiusdem 
Ad Nova Ebionitarum Contra Paraenesin obiecta responsio, 
37—203. Elenchus Locorum Sacrae scripturae ab Ebionitis dep- 
ravatorum. Index Rerum Memorabilium in hoc seripto. And. 
Vol. 


Polemika su ebijonitais teologijos klausimais. Atsispindi gno- 
seologinės, etinės autoriaus pažiūros, visuomeninės XVI a. pab. 
LDK problemos. Puolami ebijonitai, musulmonai, judaistai, epi- 
kūriečiai, palaikomi M. Liuteris, U. Cvinglis ir jų šalininkai. 
Skatinamas egzegezės mokslas. 


MAB, Mt. 514. 


IDOLOLATRIAE LOIOLITARUM VILNENŠIUM OPPUGNATIO: ITEM- 
GOUE AD NOVA ILLORUM OBIECTA RESPONSIO, NUNC PRIMUM IN 
LUCEM AEDITA. AUTHORE ANDREA VOLANO. [PUOLIMAS PRIES 
VILNIAUS LOJOLIEČIŲ STABMELDYSTĘ, TAIP PAT PIRMĄ KARTĄ 
DABAR Į SVIESĄ IšLEIDZIAMAS ATSAKYMAS Į NAUJUS JŲ PRIE- 
KAIšTUS. PARASĖ ANDRIUS VOLANAS.] Vilnae Typis et sumptibus 
eiusdem Andreae Volani. Per Ioannem Kartzanum Velicėūž. Anno M. D. 
LXXX. III. (1583), XV +294+46 p. 


Dalys: Ulustri Ac Magnifico Domino, Domino Nicolao Radivil- 
lo Duci in Dubinki ac Birze, Palatino Novogrodensi, Capitaneo 
Mozirensi, ac Merecensi, Domino suo observandissimo (dedika- 
cija M. Radvilai). Idololatriae Loiolitarum Vilnensium Oppug- 
natio, Itemgue Ad nova illorum obiecta responsio, nunc primum 
in lucem aedita, 1—29. Eiusdem Ad Nova Loiolitarum Obiec- 
ta Responsio, 1—46. Errata in hoc Opere sic corrige, 46. 


Polemika teologiniais klausimais. Aštriai puolami jėzuitai, ka- 
talikybė, smerkiamas šventųjų ir jų paveikslų garbinimas, gi- 
namos reformatų tezės. Teigiamai atsiliepiama apie įžymius Re- 
nesanso humanistus — Erazmą Roterdamietį ir L. Vivesa. Re- 


336 


miamasi Lietuvos ir Lenkijos visuomeninio gyvenimo faktais, 
daromi istoriniai ekskursai. 


MAB, Mi. 515. 


ANDREAE VOLANI LIBRI OUINOUE. CONTRA SCARGAE IESUITAE 
VILNENSIS SEPTEM, MISSAE SACRIFICII9UE EIUS COLUMNAS: ET 
LIBRUM 12. ARTIUM ZVINGLIOCALVINISTARUM. ĘUIBUS IS, VERI- 
TATEM DOCTRINAE APOSTOLICAE, ET SANCTAE VETERIS ECCLE- 
SIAE, DE SACRAMENTO COENAE DOMINI EVERTERE STUDET. ADIEC- 
TA EST TAM VOLANI, OUAM PURE RELIGIONIS SECTATORUMŲ; 
EIUS ADVERSUS ANT. POSSEVINUM IESUITAM ROMANUM DEFEN- 
SIO. UBI ROMA BABYLON ESSE OSTENDITUR. AUCTORE IOHANNE 
LASICIO POLONO, AD M. DO. HIERO. FILIPOWSKI. [PENKIOS AND- 
RIAUS VOLANO KNYGOS, NUKREIPTOS PRIEš SEPTYNIS VILNIAUS 
JEZUITO CKARGOS MIšIŲ IR JŲ AUKOJIMO RAMSČIUS, TAIP PAT 
PRIEŠ KNYGĄ „DVYLIKA CVINGLIEČIŲ-KALVINISTŲ MOKYMŲ“, 
KURIAIS JIS SIEKIA SUGRIAUTI APAŠTALISKOJO MOKSLO IR SE- 
NOVINĖS šVENTOSIOS BAZNYČIOS TIESĄ APIE VIESPATIES VA- 
KARIENĖS SAKRAMENTĄ. PRIDĖTA TIEK VOLANĄ, TIEK IR GRYNO- 
SIOS RELIGIJOS IšPAŽINTOJUS GINANČIOJI KALBA, NUKREIPTA 
PRIES ROMOS JĖZUITĄ ANTANĄ POSEVINĄ, KURIOJE PARODOMA, 
JOG ROMA YRA TAPUSI BABILONU, PARASĖ JONAS LASICKIS, LEN- 
KAS, SAVO PONUI JERONIMUI FILIPOVSKIUI.] Vilnae. Typis et sum- 
tibus Illustris ac Magnifici Domini Do. Ioannis Hlebovicij, Castellani Mins- 
censis, Mag. Duc. Lituaniae supremi Thesaurarij, Upitensis Capitanei etc. 
Per Danielem Laneicium, Anno Domini 1584, XXX! +2134+ V! +1534-80 p. 


Dalys: Argumentum Horum Librorum (turinio išvardijimas ). 
In Arma Gentilitia Magnilici Et Illustris Domini, D. Ioannis 
Hlebovicii, Castellani Minscensis, Thesaurarij Mag. Duc. Litua- 
niae, Upitensis Capitanei, etc. (eilėraštis, kurio gale parašas: 
Iohannes Ulrieus Saxo). Illustri Ac Magnifico Domino D. Ioan- 
ni Hlebowicz Libero Baroni in Dambrowno, Castellano Mins- 
cen. Magni-Ducatus Lituaniae supremo Thesaurario, Radosco- 
viensi et Onixtiensi Praetecto. Domino suo summe observando 
(dedikacija J. Glebavičiui, kurios gale: Datum in praedio meo 
Biutiscano die 28. Novembris. Anno 1583). Ioannes Lasicius 
Polonus, Generoso Domino Andreae Volano ir Biutiski gente 
Polono, Secretario Regio longė doctissimo (J. Lasickio laiškas 
Volanui). Lib. I. Contra Heptastylum, Sive Columnas Septem 
Petri Scargae Loiolitae, guibus ille veritatem doctrinę Aposto- 
licę, veterisgue Sanctę Ecclesię, de Sacramento Coenae Domini 
evertere studet, 1—52. Liber Secundus, 52—105. Liber Tertius, 
105—142. Liber Guartus, 142—182. Liber Guintus. Ad Appen- 
dicem, Latino Petri Scargę Libro adiectam eo titulo, Artes 12. 
Zvingliocalvinistarum Responsio, 185—213. Iohan: Lasicii Po- 


337 


loni, Pro Volano Et Puriore Religione, Deiensoribusgue eius, 
adversus Antonium Possevinum socium Iesu, Scriptum Apolo- 
geticum (J. Lasickio traktatas su atskira paginacija: VI + 153 + 
+17(154—171). Errata Operarum In Volani libris, /(171). In- 
dex in Libros Volani Rerum memorabilium, /3 (172—183). 


Polemika teologiniais klausimais. Palaikomas kalvinizmas, ašt- 
riai kritikuojami jėzuitai, P. Skarga, kt. katalikybės atstovai, 
smerkiami arijonai. Atsispindi politinės, teisinės, etinės, iš da- 
lies ir filosofinės autoriaus pažiūros. Samprotaujama apie daik- 
to ir jo simbolio, simbolio bei daikto pavadinimų santykį, apie 
celibato įtaką vienuolių amoralumui, apie leistinas religinių 
krypčių kovos formas bei ribas, sprendžiama religinės toleran- 
cijos problema. Remiamasi bažnyčios tėvų, apaštalų, evangeli- 
kų mintimis. Ryškiai atsiskleidžia naudota argumentacija, po- 
leminės kovos metodai ir formos. Apstu ištęstų, besikartojančių 
pamokymų, graudenimų, priekaištų. Naudojami pavyzdžiai iš 
Vilniaus ir LDK istorijos, kultūrinio gyvenimo. 

G 
MAB, 5 
ORATIO FUNEBRIS IN LAUDEM ILLUSTRISS: PRINCIPIS, NICOLAI 
RADIVILI DUCIS IN DUBINKI AC BIRZE, PALATINI VILNENSIS ET 
EXERCITUUM MAGNI DUCATUS LITUANIAE SUPREMI PRAEFECTI, 
VILNAE DEFUNCT1 27 DIE APRILIS, ANNO 1584 AB ANDREA VO- 
LANO. CONSCRIPTA. [NEKROLOGAS šVIESIAUSIOJO VALDOVO, DU- 
BINGIŲ IR BIRŽŲ KUNIGAIKSČIO, VILNIAUS VAIVADOS IR LIETU- 
VOS DIDZIOSIOS KUNIGAIKšSTYSTĖS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO 
VADO MIKALOJAUS RADVILOS, MIRUSIO 1584 METŲ BALANDZIO 
27 DIENĄ VILNIUJE, GARBEI. PARASĖ ANDRIUS VOLANAS.| — Ra- 
divilias. Sive, De Vita, Et Rebus Praeclarissime Gestis, Immortalis Memo- 
riae, Illustrissimi Principis Nicolai Radivili Georgii Filii, Ducis in Dubinki 
ac Bierze, Palatini Vilnensis, etc. ac Exercituum Magni Ducatus Lituaniae, 
Imperatoris Fortissimi. etc. Libri Guatuor. Ioannis Radvani Lit: Iussu 
et Auctoritate Mag. D. Ioannis Abramovicz, in Worniany, Praesidis Derpa- 
tensis, Capitanei Lidensis Vendensisgue, etc. Addite est Oratio Funebris, 
Generosi D. Andreae Volani, Secretarij Sacrae Regiae Magestatis, et 
guorumdam Auctorum Epigrammata. Vilnae Metropoli Lituanorum. Ex Oi- 
iicina Ioannis Kartzani, MDIIXC (1588), p. 121—181. 


Aukštinant M. Radvilą ir jo giminę, atsiskleidžia politinės, re- 
liginės, etinės autoriaus pažiūros. Charakteringa istorinis žmo- 
gaus gyvenimo, įo visuomeninės paskirties ir veiklos suvokimas. 


338 


Pabėžiama tarnavimo visuomenei svarba. Ryškūs renesansinio 
humanizmo bruožai. 
L—16. 


-—=—73 „126. 
MAB (iš Mi. 126 


ORATIO AD INCOLAS REGNI POLONIAE, OUA IMMINENTE METU 
BELLI TURCICI, AD POENITENTIAM INVITANTUR. PER ANDREAM 
VOLANUM SCRIPTA. [KALBA LENKIJOS KARALYSTES GYVENTOJAMS, 
KURIA JIE GRESIANT KARO SU TURKAIS SIAUBUI, RAGINAMI AT- 
GAILAUTI. PARASE ANDRIUS VOLANAS.] Impensis ac diligentia Andreae 
Rymsza Lithuani, clientis Illustrissimi Principis ac Magnilici Domini, Domini 
Christophori Radivil, ducis Birze ac Dubinge. Palatini Vilneū. etc. etc. in 
lucem sparsa. Vilnae, Typis Ioannis Kartzani Velicensis. 4. Nonas Novemb- 
ris. Anno guo verbum caro factum est. 1585. Išlikes titulinis ir 2 nenum. 
p. iš teksto vidurio. 


Naudojantis gresiančio karo su turkais baime, daromas ideolo- 
ginis bei psichologinis spaudimas arijonams ir katalikams, pro- 
paguojamas kalvinizmas. Turkų agresija aiškinama kaip dievo 
Kerštas Lietuvai ir Lenkijai. Tą kerštą užtraukę arijonai su ka- 
talikais savo moraliniu ir religiniu smukimu. Kalbos fragmen- 
tas atskleidžia dvasines autoriaus vertybes, naudojamas este- 
tinės išraiškos priemones. 


BK, Cim. Gu 2597. MAB, Mi. 520. 


APOLOGIA ANDREAE VOLANI AD CALUMNIAS ET CONVITIA, PES- 
TiFERAE HOMINUM SECTAE, OUI SE FALSO IESUITAS VOCANT. 
[ANDRIAUS VOLANO APOLOGIJA PRIES PRAGAIŠTINGOS ZMONIŲ, 
KURIE NEPAGRĮSTAI VADINA SAVE JEZUITAIS, SEKTOS INTRIGAS 
IR BARNIUS.] Vilnae. Typis Illustris ac Magnifici Domini Do. Ioannis 
Hlebovicij Baronis in Dambrowno, Palatini Trocensis. etc. etc. Per Danie- 
lem Lancicium.,Anno Domini 1587, 34 p. 


Dalys: In Praeclara Illustrissimi Principis Ac Magnifici D. Do- 
mini Christophori Radivili, Ducis in Dubinki ac Bierze. etc etc. 
Palatini Vilnensis, Magnigue Ducatus Lituaniae Campiductoris 
insignia. Parašai: Daniel Gregorovius Silesius, Stanislaus 
Strzelczyk (dvi — D. Gregorovijaus Sileziečio ir S. Stželčiko 
epigramos apie K. Radvilos herbą). Illustri Ac Magnifico 
D. Domino Christophoro Radivillo Duci in Dubinki ac Bierze 
Palatino Vilnensi, Magni Ducatus Lituaniae Polemarcho, 
Capitaneo: Borisoviensis, Solecensis et Urzedoviensis Domino 
observandissimo (dedikacija K. Radvilai). Apologia Andreae 
Volani, Ad Calumnias Et Convitia, Pestiferę hominum Sectę, 
gui se falsė Iesuitas vocant. 


339 


Poleminis rašinys, nukreiptas prieš katalikybės ideologus jė- 
zuitus. Kritikuojami P. Skarga, S. Turijanas, E. Vega, A. Po- 
sevinas, L. Arturas, ginami Ž. Kalvinas, T. Bezas, M. Liuteris. 
Smerkiamas velionis karalius Steponas Batoras už katalikybės 
rėmimą. 


BZO, XVI. Ou. 2214, MAB, Mi. 556. 


ORATIO AD ILLUSTRISSIMOS PRINCIPES REVERENDISSIMOS ET 
MAGNIFICOS DOMINOS, INVISTISSIMI ROMANORUM IMPERATORIS 
RUDOLPHI, ET SERENISSIMI POLONORUM REGIS SIGISMUNDI LE- 
GATOS. AD BENDZINUM PACIS CONSTITUENDAE CAUSA CONGRE- 
GATOS. [KALBA AUKSČIAUSIESIEMS DIDŽIŪNAMS. GARBINGIAU- 
SIEMS IR KILNIAUSIEMS PONAMS, NENUGALIMOJO ROMOS IMPE- 
RATORIAUS RUDOLFO IR ŠVIESIAUSIOJO LENKIJOS KARALIAUS ZI- 
GMANTO PASIUNTINIAMS, SUSIRINKUSIEMS į BENDZINĄ DĖL TAI- 
KOS SUDARYMO] Anno Domini M.D.LXXXIX. Mense Ianuario. 15 p. 
Autorius nenurodytas. Teksto gale: Datum Visticis. 


Propaguojama draugystės ir bendradarbiavimo tarp Lietuvos 
ir Lenkijos, Čekijos, Austrijos ir kt. kaimyninių valstybių idėja. 
Pasisakoma prieš agresyvius karus, tautų vaidijimąsi, ginčija- 
mus klausimus siūloma spręsti derybomis. Samprotaujama apie 
karaliaus paskirtį bei apie jo rinkimų principus. Reikalaujama 
sriežtai bausti valstybinius nusikaltėlius. Ryškūs humanizmo 
ir racionalizmo elementai. 


BJK, Cim. Gu. 4646, MAB, Mi. 513. 


AD SCURRILEM ET FAMOšSUM LIBELLUM, IESUITICAE SCHOLAE 
VILNENSIS, ET POTISSIMUM MALEDICI CONVICIATORIS ANDREAE 
IURGEVITII, SACRIFICULI ET CANONICI VILNENSIS. ANDREAE VO- 
LANI RESPONSIO. [ANDRIAUS VOLANO ATSAKYMAS Į JĖZUITISKOS 
VILNIAUS MOKYKLOS IR YPAC Į PIKTZODZIAUJANČIO BURNOTOJO 
ANDRIAUS JURGEVIČIAUS, VILNIAUS KANAUNINKO IR AUKOTOJO, 
JUOKINGĄ IR GEDINGĄ KNYGELĘ.] Anno Domini 1589, VI//4-100 p. 


Dalys: Ioannis Tostii Germani, Poetae Coronati Epigrammata, 
In Stemma Andreae Iurgevitij Canonici Vilnensis (J. Tostijaus 
epigramos). Magnifico Et Generoso Domino, D. Nicolao Naru- 
szewic Castellano Samogitiae, Uspolensi et Pienanensi Capita- 
neo, Domino observandissimo. Gale: Datum Bedzini ad conti- 
nia Silesiae <...> die 8. Martij, Anno salutis humanae, 1589. 
(dedikacija M. Naruševičiui). Ad Seurrilem Et Famosum Libel- 
lum lesuiticae Scholae Vilnensis, Et Potissimum Maledici con- 
viciatoris Andreae Iurgevicij Sacrificuli et Canonici Vilnensis. 
Andreae Volani Responsio, 1—100. 


340) 


Poleminis traktatas, kuriame propaguojamas kalvinizmas ir 
kritikuojama katalikybė. Katalikams prikišama moralinis nuo- 
puolis, žemas elgesys. Nagrinėjama religinės tolerancijos prob- 
lema. Atsispindi teologinės, etinės, iš dalies estetinės autoriaus 
pažiūros, taip pat Vilniaus bei apskritai LDK visuomeninis gy- 
ginių veikėjų, raštijos atstovų. Traktate apstu autobiogralinių 
žinių, išryški artimi Volano ryšiai su Radvilomis ir kt. 


BK, Cim. Ou. 2570. MAB, Mi. 520. 


ORATIO AD SPECTABILEM SENATUM ET UNIVERSAM CIVITATEM 
RIGENSEM, NOMINE ILLUSTRIUM ET MAGNIFICORUM DOMINO- 
RUM: SEVERINI BONERI CASTELLANI BIECENSIS, ETC, DOMINI 
LEONIS SAPIHAE CANCELLARII! MAGNI DUCATUS LITHUANIAE, 
ETC. COMMISSARIORUM REGIORUM, PER ANDREAM VOLANUM SEC- 
RETARIUM REGIUM HABITA. CUĮ ANNEXA EST ORATIO DAVIDIS 
HILCHEN 5ECRETARII RIGENSIS, OUA ILLUSTRIBUS AC MAGNIFI- 
CIS DOMINIS COMMISSARIIS, NOMINE SENATUS ET CIVITATIS RL- 
GENSIS RESPONDET DIE 7 SEPTEMBRIS ANNO 1589, [KARALIAUS 
SEKRETORIAUS ANDRIAUS VOLANO KALBA PUIKIAJAM RYGOS 
SENATUI IR VIšSAM MIESTUI, PASAKYTA ĮZYMIŲ IR KILNIŲ PONŲ 
KARALIAUS KOMISARŲ — SEVERINO BONERIO, BIEČO KAŠTELIO- 
NO IR T.T., PONO LEONO SAPIEGOS, LIETUVOS DIDZIOSIOs KU- 
NIGAIKSTYSTĖS KANCLERIO IR T.T.,, VARDU. PRIE JOS YRA PRL- 
JUNGTA RYGOS 5EKRETORIAUS DOVYDO HILCHENO 1589 METŲ 
RUGSĖJO 7 DIENOS KALBA, KURIOJE JIs RYGOS SENATO IR 
MIESTO VARDU ATSAKO ]ZYMIEMS IR KILNIEMS PONAMS KOMI- 
SARAMS.| Impressum In Officina Typographica Regiae Civitatis Rigae 
Per Nicolaum Mollinum Anno M.D.XIC. (1589), 30 p. 


Nagrinėjami Rygos miesto santykiai su Žečpospolitos karaliaus 
valdžia. Užsiminus apie dievišką karaliaus valdžios kilmę, rei- 
kalaujama drausmės ir paklusnumo karaliui, pasisakoma už 
luomų harmoniją, prieš anarchiją, neramumų kėlėjams grasina- 
ma griežtomis bausmėmis. Tam, kad būtų patraukti gyventojai, 
siūloma kai kuriems asmenims taikyti švelnesnės bausmes. 


BK, Cim. Ou. 2602. MAB, Mit. 520. 


EPISTOLAE ALIOUOT AD REFELLENDUM DOCTRINAE SAMOSATE- 
NIANAE ERROREM, AD ASTRUENDAM ORTHODOXAM DE DIVINA 
TRINITATE SENTENTIAM, HOC TEMPORE LECTU NON INUTILES. 
AB ANDREA VOLANO SCRIPTAE. [KELETAS NAUDINGŲ SKAITYTI 
SIUO METU LAIšKŲ, ATMETANČIŲ SAMOSATĖNISKO AIšKINIMO 
KLAIDĄ, PAREMIANČIŲ ORTODOKSINĘ NUOMONĘ APIE DIEVISKĄ 
TREJYBĘ. PARASĖ ANDRIUS VOLANAS.] Vilnae: In Oiiicina Coetus 
Evangelici Vilnensis: Anno, 1592. Impensis, Generosi ac Magnifici Domini, 
D. Ioannis Schemeti, 92 p. 


341 


Dalys: Ad Docetiss. Virum. D. Andr: Volanum (nežinomo auio- 
riaus panegirika Volano garbei). Generoso Domino, Doctrina, 
Virtute, Ac Pietate Spectatissimo Domino Ioanni Schemeto, 
Magnilici olim Melchioris Schemeti Castellani Samogithiae, Fi- 
lio; Patricio Lithuano, Domino et amico plurimum observando 
(dedikacija su Volano parašu ir 1592. I. 26 d. data J. Semetai). 
D. Georgio Schomano, Ecclesiae Chmielnicensis Ministro (laiš- 
kas J. Somanui, kurio gale: Datum ex Musaeo meo Biutiscano 
15 Octob. 1589.). Epistola Andrae Volani Ad Ioannem Licinium, 
In gua, Orthodoxa sententia de Iesu Christo viventis Dei Filio, 
contra errores Ebionitarum asseritur, modestė et sedato animo 
scripta (laiškas J. Licinijui Namislovskiui, kurio gale: Datum 
ex Musaeo meo Biutiscano die 1. Februarij. Anno 1590). Ad 
Epistolam Ioannis Licinii, OGua Samosatenicum deiendens erro- 
rem, Christum Iesum verum Deum esse negat, solumgue homi- 
nem agnoscit, Andr. Volani Responsio (aisakymas į J. Licini- 
jaus Namislouskio laišką, kurio gale: Datum in praediolo meo 
Volano die 27. Aprilis Anno Domini. 1591). 


Laiškų rinkinys, kuriame polemizuojama teologiniais klausi- 
mais su arijonais. Dedikacijoje J. Semetai reiškiamas susirūpi- 
nimas dėl idėjinio kristologijos nevienalytiškumo, pergyvenama 
dėl galimų tragiškų pasekmių visuomenei bei atskiriems žmo- 
nėms. Laiške J. Somanui skelbiama eschatologinė idėja, sam- 
protaujama apie Bibliją, kuri laikoma teologinės tiesos šaltiniu, 
svarstomos kristologijos ir kreacionizmo problemos. Polemizuo- 
jama su antitrinitorinėmis V. Džentilio (Valentinus Gentilis), 
F. Socino, J. Somano ir kt. pažiūromis. Atsispindi požiūris į 
draugystę, nurodomi jos principai. Laiške J. Licinijui Namis- 
lovskiui ir atsakyme į jo laišką polemizuojama kristologiniais 
(ypač su Jurgio Pauliaus (Gregorius Paulus) teiginiais), sie- 
los nemirtingumo ir kt. klausimais, propaguojamas kalvinizmas. 
Liečiama žinojimo ir tikėjimo problema, aptariama tiesos esmė 
ir kriterijai. Pasisakoma prieš asketizmą ir celibatą, prieš ale- 
gorinį Biblijos teiginių aiškinimą, smerkiamas žmonių lengva- 
tikiškumas. Siūloma remtis Biblijos tiesomis, patristika, M. Liu- 
teriu, Ž. Kalvinu, U. Cvingliu. Kritikuojami Arijus, Origenas, 
M. Servetas, B. Ochinas, S. Budnis, V. Džentilis, F. Socinas, 
J. Kaprinas, L. Kriškovijus (Laurentius Criscovius) ir kt. anti- 
trinitoriai, taip pat N. Makjavelio pasekėjai ir epikūriečiai. Au- 
torius išdėsto savo požiūrį į A. Fryč Modževskio, A. Dudi- 
čiaus ir kt. reformatų idėjas. Knygoje atsispindi didelė autoriaus 


342 


erudicija, geras Antikos, Viduramžių, Renesanso autorių paži- 
nimas, ryšku logiškas ir kartu vaizdingas, apstus patarlių, pa- 
lyginimų, emocionalių žodžių, minčių reiškimo būdas, polinkis 
į didaktiką ir moralizavimą. 

BZO, XVI Ru. 2722. MAB, Mi. 556. 

MEDITATIO IN EPISTOLAM DIVI PAULI APOSTOLI AD EPHESIOS, 
IN OUA UNIVERSAE FERE RELIGIONIS CHRISTIANAE COMPENDIUM 
DISCENDUM PROPONITUR. AUTORE ANDREA VOLANO. [APMĄST'!- 
MAI APIE SVENTO APASTALO PAULIAUS LAISKĄ EFESIECIAMS, 
KURIAME PATEIKIAMĄ STUDIJUOTI BEVEIK VISOS KRIKSCIONIŲ 
RELIGIJOS SANTRAUKA. PARASĖ ANDRIUS VOLANAS.] Wilnae Im- 
pensis Generosi ac Nobilissimi Domini. D. Iohannis Szweikowscij. In Oi- 
iicina Tacobi Markovicij. Anno 4 salutis authore 1592. 143 p. 

Dalys: Nobilitate Generis, Virtute Ac Pietate Praestanti viro, 
Domino Icanni Sweikowski, et fratribus germanis Davidi et 
Gaspari, atgue adeo universae nobilitati Lituanae puram Evan- 
gelij Christi doctrinam amplectentibus Dominis amicis charissi- 
mis et observandissimis. (dedikacija, kurios gale: Datum in 
praediolo meo Volano die 3. Iunij, Anno 1592). Meditatio in 
Epistolam Divi Pauli Apostoli Ad Ephesios. In gua universae 
terė Christianae religionis compendium discendum proponitur. 
Authore Andrea Volano. 


Analizuojamos ir aiškinamos apaštalo Pauliaus laiško efesie- 
čiams mintys. Kalvinizmo požiūriu kritikuojama katalikybė. De- 
dikacijoje šalia religinės metafizikos liečiami taip pat kai kurie 
etiniai ir visuomeniniai klausimai. 

MAB, Mi. 515. 


ĮUDICIUM ANDREAE VOLANI, DE LIBELLO OU0DAM STANISLAI 
RESCII, OUI ANSCRIBITUR MINISTROMACHIA, AD D. PIASECIUM 
SOCIETATIS, UT VOCANT, IESU, IN COLLEGIO VILNENSI. [AND- 
RIAUS VOLANO NUOMONĖ APIE TŪLO STANISLOVO REšKOS KNY- 
GELĘ, PAVADINTĄ „MINISTRŲ KOVA“, PONUI PIAZECIJUI, JEZAUS, 
KAIP VADINAMA, ORDINO NARIUI VILNIAUS KOLEGIJOJE.| Ultima 
Dei patientiae, Anno M.D.XCIIL. (1593), VI+-14 p. 


Dalys: Pio Et Candido Lectori S. a Domino (prakalba). Iudi- 
cium Andreae Volani de libello guodam Stanislai Rescij, gui 
inscribitur Ministromachia, et cet. Ad D. Piasecium Societatis, 
ut vocant, Iesu, In Collegio Vilnensi, 1—14. 

Kalvinizmo požiūriu kritikuojama S. Reškos knyga „Ministrų 
kova“, kurioje puolami reformacijos įdeologai. Raginama idėji- 
nius nesutarimus spręsti argumentais ir įrodymais, o ne apkal- 


343 


bomis, šmeižtu ir represijomis. Pažymima, jog visiškai natūra- 
lu, kad yra ginčytinų klausimų, pačioje scholastinėje filosolijoje 
egzistuoja skirtingi požiūriai, skirtingi tų pačių problemų aiš- 
kinimai. Nurodomos J. Dunso Skoto, Tomo Akviniečio, V. Oka- 
mo, realistų ir nominalistų ir kt. koncepcijos. Samprotaujama, 
koks turėtų būti korektiškas polemizavimas. 


BG, Hi 57721.87. MAB, Mi. 517. 


ANDREAE VOLANI AD BEATISSIMUM PATREM, D. HIPPOLYTUM 
ALDEBRANDINUM, CARDINALEM OLIM, ET SUMMUM ECCLESIAE 
RAMANAE POENITENTIARIUM, NUNC AUTEM PONT. MAX. ELEC- 
TUM, ORATIO. [ANDRIAUS VOLANO KALBĄ PALAIMINTAJAM TEVUI 
PONUI IPOLITUI ALDEBRANDINIUI, BUVUSIAM KARDINOLUI IR 
ROMOS BAZNYČIOS VYRIAUSIAJAM PENITENCIARIJUI, O DABAR 
IšRINKTAM AUKŠČIAUSIUOJU KUNIGU.] Impensis Magnilici Domini 
Nicolai Narussevicij Castellani Samogitiae, etc. Anno M.D.XCIINI. (1593), 
11 +39 p. 


Dalys: Beatissimo Patri Hippolyto Aldebrandino Pont. Max. 
Parašas: Gratianus Gymnicus Vildenius (eiliuota epigrama). 
Oratio Ad Beatissimum Patrem, D. Hippolytum Aldebrandi- 
num, Cardinalem olim, et summum Ecclesiae Romanae poeni- 
tentiarium, nunc autem Pontificem Maximum electum, 1—39. 
Vadovaujantis kalvinizmo principais, atsisakoma paklusti po- 
piežiui, reikšti jam pagarbą, nors jis ir pasižymėtų tauriomis 
dvasinėmis savybėmis, moraline jėga. Ši pozicija motyvuojama 
pavyzdžiais iš Europos visuomeninio gyvenimo permainų, taip 
pat politiniais ir moraliniais argumentais, 


BG, 11 Ao 1216. MAB, Mt. 517. 


ORATIO ANDREAE VOLANI AD EGUITES REGNI POLONIAE MAGNI- 
GUE DUCATUS LITHUANIAE, IN COMITIIS CRACOVIAE, DIE 6 
FEBR. ANNO 1595 CONGREGATOS, DE SOCIETATE BELLI, CUM ROM. 
IMPERATORE RUDOLPHO, CONTRA TURCAM SUSCIPIENDI. [AND- 
RIAUS VOLANO KALBA LENKIJOS KARALYSTĖS IR LIETUVOS DI- 
DZIOSIOS KUNIGAIKSTYSTEĖS. BAJORAMS, SUSIRINKUSIEMS 1595 
METŲ VASARIO 6 DIENĄ KROKUVOJE Į SUSIRINKIMĄ, SKIRTĄ KA- 
RINEI SĄJUNGA! 5U ROMOS IMPERATORIUMI RUDOLFU PRIES 
TURKĄ SUDARYTI.į Vilnae, 1595, V+-14 p. 


Dalys: Illustrissimo Principi Ac Domino, Domino Nicolao Chris- 
tophoro Radivilo, Duci in Olica ac Nieswiesz, Palatino Trocen- 
si etc. Domino suo observandissimo (dedikacija, kurios gale: 
Datum in praedio meo, ipso die Natali Christi. Anno 1595). 
Oratio Andreae Volani, Ad Eguites Polonos De bello adversus 
Turcam suscipiendo, 1—14. 


344 











Nagrinėjami politiniai klausimai. Bajorija tradiciškai laikoma 
tėvynės gynėja. Raginama suvienyti krikščioniškų valstybių — 
Austrijos, Vengrijos, Čekijos, Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos 
karines jėgas turkų agresijai atremti. Nurodoma turkų žiauru- 
mas ir nusikaltimai. Religija laikoma vienijančia valstybes jė- 
ga, jungtimi. Pasisakoma už taiką ir draugystę su Maskva. 
Visuomenei naudinga veikla iškeliama aukščiau už garbę Ir 
turtus. Atsispindi renesansinė etinių vertybių samprata. 


VUB, II— 223212, 

ANDREAE VOLANI DE VITA BEATA SIVE SUMMO HOMINIS BONO 
DIALOGUS. [ANDRIAUS VOLANO DIALOGAS APIE PALAIMINGĄ 
GYVENIMĄ, ARBA AUKŠČIAUSIĄJĮ ZMOGAUS GEĖRL] Wilnae Impri- 
mebat Saloman Sultzer Anno M.D.LXXXXVI (1596), V+45 p. 

Dalys: Nobilitate, Virtute, Doctrina, Ac Pietate Excellenti Domi- 
no Martino Bukowiecki, amico et cognato charissimo plurimim- 
guė observando (dedikacija, kurios gale: Datae in praedio meo 
Biutiscano die 2. Ianuarij Anno 1596). De Vita Sive Summo 
Hominis Bono. Dialogus. Panegirinės eilės Volanui: In Dialo- 
gum Volani, parašas: Martinus Elemanus; Additamentum In 
Praesens Colloguium, parašas: C. C. T; Annonymus In Chartae 
Complementum. Errata. 


Filosofinis traktatas, kuriame renesansinio humanizmo ir kal- 
vinizmo požiūriu sprendžiama gyvenimo prasmės problema, 
nagrinėjami etiniai klausimai. 

BG, Dd 2142.87 adl. 6. MAB, Mt. 517. 

ORATIO AD ILL. DOMINOS COMMISSARIOS CIVITATIS RIGENSIS 
HABITA A VIRO CLARISSIMO ANDREA VOLANO ORATORE EXIMIO, 
ĮDIDZIAI GARSAUS VYRO IR ĮŽYMAUS PASIUNTINIO ANDRIAUS 
VOLANO KALBA, SAKYTA šVIESIAUSIEMS PONAMS RYGOS MIES- 
TO KOMISARAMS.] Rigae 12 Septemb. Ao Partae Salutis 1599— Lietu- 
vos publicistai valstiečių klausimu XVI a. pabaigoje — XVII a. pirmojoje 


pusėje. Spaudai parengė Ingė Lukšaitė. (“Acta historica Lituanica“, 
t. XII), V., 1976, p. 117—129. Lietuviškas vertimas ten pat, p. 130—142. 


Teisingų įstatymų ir griežto jų laikymosi propagavimas, ragi- 
nant švelninti priešiškumą tarp luomų, pasisakant už visų vi- 
suomenės narių tarpusavio pasitikėjimą ir bendradarbiavimą. 
Siūloma daryti kompromisinių nuolaidų valstiečiams ir mies- 
liečiams, vykdyti saikingai demokratinę politiką. Visuomeninė 
vienybė laikoma valstybės galios, pajėgumo atremti užsienio 
agresiją pagrindu. Smerkiamas įsigalėjęs Lenkijoje aristokrati- 
jos ir bajorų voliuntarizmas, barbariškumas, kitų luomų nieki- 


345 


nimas, beprasmiškas dėl menkiausio preteksto beteisių pavaldi- 
nių baudimas ir žudymas. Rekomenduojama Rygos miesto val- 
džiai įgyvendinti Livonijoje visų Visuomenės narių lygybės 
prieš įstatymą principą, pagal kurį už vienodus nusikaltimus 
visi būtų vienodai baudžiami. 

CAECITAS ET POENA ECCLESIAE, LIBELLUS LECTU DIGNISŠIMUS: 
A NOBILISS. ET VENERANDO SENE ANDREA VOLANO ANTE SEP- 
TENNIUM CONSCRIPTUS, ET NUNC PRIMUM IN LUCEM EDITUS. 
ĮBAZNYČIOS AKLUMAS IR BAUSMĖ. KNYGELĖ VERTA SKAITYTI: 
PARASYTA PRIEš SEPTYNERIUS METUS KILMINGO IR GERBIAMO 
SENIO ANDRIAUS VOLANO IR DABAR PIRMĄ KARTĄ Į ŠVIESĄ Iš- 
LEISTA.] Hanoviae Apud Guilieišmum Antonium, MDCVIII (i608), 77 p. 


Dalys: Virtute, Doctrina, Ac Pietate praestanti Viro, D. Vinan- 
do Cornelii Amsterodamensi, Civi et Mercatori Vilnensi splen- 
dido, amico integerrimo et inprimis charo (Epistola Dedicato- 
ria). Gale: Datum in praedio meo Biutiscano die 18. Augusti, 
Anno 1603, 3—11. Caecitas Et Poena Ecclesiae, 12—77. 


Kalvinizmo požiūriu aiškinami religinės metafizikos, etikos, po- 
litikos klausimai. Visuomeninės ir gamtinės nelaimės laikomos 
dievo bausme už nutolimą nuo „tikrojo“ ankstyvosios krikščio- 
nybės tikėjimo. Kritikuojami katalikai. 

MAB, Mi. 524. 


DE PRINCIPE ET PROPRIIS EIUS VIRTUTIBUS. AUTHORE ANDREA 
VOLANO. [APIE VALDOVĄ IR JAM BŪDINGAS DORYBES. PARAŠĖ 
ANDRIUS VOLANAS.] Dantisci, Excudebat Martinus Rhemus Anno M.DC. 
VIII. (1608), VIII +63 p. 


Dalys: In Honorem Generosissimi Et Clarissimi Viri, Dū. An- 
dreae Volani (epigramos Volano garbei, parašas: loannes Ry- 
binski E. Po: <...>). Magnifico Ac Generoso, Summague Vir- 
tute Ac Pietate Praestanti viro, Domino Petro Goraiski 4 Gorai, 
Domino summa observantia colendo (dedikacija, kurios gale: 
Datum ir praedio meo Biutiscano Prima die Augusti, Anno 
Domini 1605). De Principe Et Propriis Eius Virtutibus. Mag- 
num Dei esse beneficium, si guem Principem, aut in Illustri fa- 
milia nasci contingat, Caput I. Principi Viro Potissimam Verae 
Religionis Curam esse habendam. Caput II. Bonarum Litera- 
rum Cognitionem Principi Viro apprime necessariam esse. Ca- 
put III. De Coniugio Principis, Fidegue Coniugali, Ac Pudicitia 
Uxoris tuenda, Caput IIII. Justiciam Virtutum Omnium Pul- 
cherrimam Principi viro maxime esse necessariam. Caput V. Li- 
beralitas Principe Viro Maxime Digna: Prodigalitas autem iu- 


346 


gienda. Caput VI. Magnitudo Animi, Et Fortitudo Principem 
Virum maxime decet. Caput VII. 

Filosofinis traktatas, kuriame kalvinizmo požiūriu nagrinėjami 
politiniai, teisiniai ir etiniai klausimai. Pastariesiems skiriama 
daugiausia dėmesio. Liečiamos religinės metafizikos problemos. 


BZO, XVII-—700—1II. MAB, Mi. 555. 


Lit: E. Jarra, A. Wolan (Administrator, Philosopher and Jurist). Stu- 
dies in Polish and Comparative Law, London, 1945, p. 124—155, I. Lu k- 
šaitė, A. Volano pažiūros į visuomenės kilmę, struktūrą ir teisės funk- 
cijas.— „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai“, A serija, t. 2(27), V., 
1968, p. 57—73. C. Cokoa, Coukonoruyeckaa m NOJIHTHUECKAA  MBICJIB B 
Benopyccan Bo II nononHne XVI Beka, Muucx, 1974. 


A. Varanavičius 


VRUBLEVSKIS Česlovas (Wrėblewski Ceslaus), fiilosotas, teo- 
logas dominikonas. 1765 Zabialuose dėstė logiką, 1766—68 Vil- 
niaus dominikonų m-loje — filosofiją. 1771 pamokslininkas Sei- 
nuose. 


INSTITUTIONES PHILOSOPHIAE JUXTA MENTEM ARISTOTELIS DIVI 
ThOMAE ANGELICI ET ECCLESIAE OGĘUINTI DOCTORIS. TRADITAE 
PER ADMODUM REVERENDUM PATREM SACRAE THEOLOGIAE LEC- 
TOREM CESLAUM WROBLEWSKI IN STUDIO FORMALI ZABIALENSI 
SUB PRIORATU ADMODUM REVERENDI PATRIS SACRAE THEOLO- 
GIAE LECTORIS HIACINTHI KOLAKOWSKI. SCRIPTA VERO PER ME 
FRATREM MARIANUM MANDUZ ANNO DOMINI 1765 DIE 14 OCTOB- 
RIS. [PAGRINDINIAI FILOSOFIJOS TEIGINIAI, AISKINAMI PAGAL 
ARISTOTELIO IR DIEVIšKOJO BEI PENKTOJO BAZNYČIOS DAKTARO 
TOMO AKVINIEČIO PAZIŪRAS. DĖSTE REVERENDAS TEVAS, 5VEN- 
TOSIOS TEOLOGIJOS LEKTORIUS CESLOVAS VRUBLEVSKIS FOR- 
MALIOJOJE ZABIALŲ STUDIJOJE, VADOVAUJANT REVERENDUI TE- 
VUI, šSVENTOSIOS TEOLOGIJOS LEKTORIUI HIACINTUI KOLAKOVS- 
KIUI. UZRASIAU Aš, BROLIS MARIJONAS MANDUZAS 1765 VIESPA- 
TIES METAIS SPALIO 14 DIENĄ] 8641174+-24 p. 


Dalys: Praeiatio in universam philosophiam, 1—7. Prima pars. 
Dialectica, 7—86. Logica major, 1—117. Metaphysica ad men- 
tem divi Thome angelici et ecclesiae doctoris anno 1768 die I 
Iebruarii inchoata. Tradita per admodum reverendum patrem 
sacrae theologiae lectorem Ceslaum Wroblewski <...> in con- 
ventu generali Vilnensi, 1—24. 


Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės logikos paskaitos, 
1765 skaitytos Zabialų dominikonų m-loje. Kartu su jomis įriš- 


347 


tos metafizikos paskaitos, 1768 skaitytos Vilniaus dominikonų 
m-loję. 
VUB, F 3—780. 


INSTITUTIONES PHILOSOPHICAE JUXTA MENTEM ATOUE INCON- 
CUSSAM DOCTRINAM DIVINISSIMI PRAECEPTORIS AC TUM ANGE- 
LORUM TUM ECCLESIAE SAPIENTISSIMI DOCTORIS THOMAE 
AGUINATIS NEC NON EXCOGITATORIS PRIMA ARISTOTELIS. TRA- 
DITA PER ADMODUM REVERENDUM PATREM SACRAE THEOLOGIAE 
LECTOREM ET TUNC ACTUALIS PHYSICES PROFESSOREM. CESLAUM 
WROBLEWSKI IN CONVENTU GENERALI VILNENSI S. SPIRITUS SUB 
PRIORATU EXIMII AC ADMODUM REVERENDI PATRIS SACRAE 
THEOLOGIAE MAGISTRI NICOLAI WODINSKI. SCRIPTA VERO PER 
ME FRATREM MARIANUM MANDUZ ANNO DOMINI 1766 DIE 10 
SEPTEMBRIS. [PAGRINDINIAI FILOSOFIJOS TEIGINIAI, AISKINAMI 
TIEK PAGAL DIEVISKOJO MOKYTOJO IR ANGELISŠKOJO BEI BAZ- 
NYČIOS IŠMINTINGIAUSIOJO DAKTARO TOMO AKVINIECIO NEPA- 
JUDINAMĄ DOKTRINĄ, TIEK IR PAGAL PIRMOJO PRAMANYTOJO 
ARISTOTELIO. DĖSTĖ REVERENDAS TĖVAS, SVENTOSIOS TEOLOGI- 
JOS LEKTORIUS IR TUOMETINIS AKTUALUSIS FIZIKOS PROFESO- 
RIUS ČESLOVAS VRUBLEVSKIS VILNIAUS šV. DVASIOS GENERA- 
LINIAME KONVENTE, VADOVAUJANT NEPAPRASTAJAM REVEREN- 
DUI TĖVUI, SVENTOSIOS TEOLOGIJOS MAGISTRUI MIKALOJUI VO- 
DINSKIUI. UZRAŠIAU Aš, BROLIS MARIJONAS MANDUZAS, 1766 
METŲ RUGSĖJO 10 DIENĄ.] 286 p. 


Dalys: Liber primus <...> octavus Physicorum, 3—162. Trac- 
tatus unicus de ortu et interitu, 162—174. Tractatus primus. De 
mundo in communi, 174—210. Tractatus secundus, 210—239. 
Tractatus unicus de anima, 240— 286. 

Rankraštinis gamtos filosofijos paskaitų kursas, skaitytas Vil- 
niaus dominikonų m-loje. Paskaitos scholastinio pobūdžio, vie- 
tomis dėstomos ir Naujųjų laikų filosofinės pažiūros. 

VUB, F 3—781. R. Plečkaitis 











Ji 


ZAGURSKIS Antanas Ostoja (Zagėrski Antoni Ostoja), Vil- 
niaus un-to civilinės teisės profesorius. Profesoriavo 1760—64. 
1761 Karaliaučiuje išleido brošiūrą, nukreiptą prieš jėzuitus. 
Pastarujų patrauktas į teismą, bylą pralaimėjo ir buvo atleis- 
tas iš un-to profesoriaus pareigų. 

MOWA O ZACNOŠCI, O POTRZEBIE Y POZYTKU JURISPRUDENCYI, 
ALBO PRAWEY ROSTROPNOSCI. MIANA W AKADEMJI WILENSKIEY 
SOC. JESU, ROKU 1761. MIESIĄCA LIPCA DNIA 21. [KALBA APIE 
JURISPRUDENCIJOS, ARBA TEISINĖS IšMINTIES, GARBINGUMĄ, 
REIKALINGUMĄ IR NAUDĄ. PASAKYTA 1761 METŲ LIEPOS MENE- 
SIO 21 DIENĄ VILNIAUS JEZUITŲ AKADEMIJOJE.Į Staraniem y nak- 
ladem WW. Ichmėw PP. Ignacego y Jerzego Zubowskich, Podstolicėw Wo- 
iewodztwa  Brzeskiego  wydrukowana.— Historya szkol! w Koronie į Ww 
Wielkiem Ksigstwie Litewskiem od najdawniejszych czasėw až do roku 
17094, Przez Jėzefa Eukaszewicza,. T. 4. Poznan, 185], 5, 27—35. 


Jurisprudencija suvokiama kaip mokslas apie žmogiškuosius ir 
dieviškuosius įstatymus, visuomeninį teisingumą. Teisės moks- 
lo pažinimo objektu laikomi visi visuomeniniai reiškiniai, dali- 
mis juos tiria atskiri mokslai. Pateikiama Ch. Volto mokslų kla- 
sifikacija. Prigimtinė teisė aiškinama kompromisine dvasia. 
Tai sritis, kurioje negalimas nei žmonių, nei dievo valdžios at- 
laidumas, tačiau ji galų gale esanti pajungta dieviškiesiems 
įstatymams. Raginama kelti teisės mokslo, įstatymų vaidmenį 
visuomenėje, siekti antifeodalinio pobūdžio reformų. 

Lit: A. BKpaao, Ounocobekaa m oGimecTBeKKaS Mkicn“ B BenopyccuH M 
JInTBe B Kone XVII — cepennue XVIII a., MuncK, 1971, 


I. Vasilevskienė 
ZALUSKIS Lukas (Zaluski Lucas), 1604 Minsko vaivadijoje — 


1673.V1I1.20 Vilniuje, filosofas, teologas jėzuitas. 1628 baigė 
Vilniaus un-to filosofijos, 1633 — teologijos f-tą. Jėzuitų kolegi- 


349 


jose dėstė poetiką. 1637—40 Vilniaus un-te dėstė filosofiją, pas- 
kui — teologiją. Buvo pamokslininkas Vilniuje, Kražiuose, 
Minske, Lomžoje ir Nesvyžiuje. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų 
ir filosofijos magistras (1639), teologijos daktaras (1652). Iš- 
leido panegirikų ir religinio turinio raštų. 

UNIVERSA PHILOSOPHIA PUBLICE ASSERTA IN ALMA ACADEMIA 
VILNENSI SOCIETATIS IESU A MICHAELE DE MAGNA KONCZYCE 
MNISZEK AD VLADISLAUM IV POLONIARUM, SVECORUM, GOTHO- 
RUM, VANDALORUM REGEM INVICTISSIMUM, [VISUOTINĖ FILO- 
SOFIJA, VILNIAUS JĖZUITŲ AKADEMIJOJE VIEŠAI TVIRTINTA MY- 
KOLO MNIšEKO Iš DIDŽIOSIOS KONČCICOS, DEDIKUOJAMA VLA. 
DISLOVUI IV, NENUGALIMAJAM LENKŲ, SVEDŲ, GOTŲ, VANDALŲ 
KARALIUI.] Vilnius, 1640, 1764-16 p. 

Dalys: Dedicatio. Philosophia practica, 1—93. Pars prima. Ethi- 
ca, 4—57. Pars secunda. Oeconomica, 58—71. Tertia pars. Po- 
lotica, 72—93. Philosophia speculativa, 94—176. Logica, 96— 
104. Secunda pars. Physica, 106—168. Tertia pars. Metaphysica, 
170—176. Karaliui dedikuotos eilės, 1— 10. 


Veikalas parašytas, vadovaujant filosofijos profesoriui Žalus- 
kiui, suskirstytas į 257 skirsnius. Dėstomos scholastinės filo- 
sofijos koncepcijos. Tai vienintelis Vilniaus un-te toks platus 
darbas laisvųjų mokslų ir filosofijos magistro laipsniui įgyti. 
Reikšmingiausia yra pirmoji dalis, skirta moralės filosotijai. 


VUB, III-—-8024. R. Plečkaitis 


ZBIKOVSKIS Jurgis (Zbikowski Georgius), Vilniaus pijorų 
kolegijos absolventas, 1762 išleidęs filosofijos tezes. 
PROPOSITIONES PHILOSOPHICAE GĘUA5 PUBLICE DEFENDENDAS 
EXPONIT GEORGIUS ZBIKOWSKI DE CC. RR. SCHOLARUM PIARUM 
PHILOSOPHIAE ET MATHESEOS AUDITOR. [FILOSOFIJOS TEIGINIAI, 
KURIUOS VIESAI GINDAMAS IšDESTO JURGIS ZBIKOVSKIS, P1JO- 
RŲ KOLEGIJOS FILOSOFIJOS IR MATEMATIKOS KLAUSYTOJAS.l 
Vilnae, anno 1762, 24 p. 
Filosofijos tezės, skirtos greičiausiai filosofijos moksliniam laip- 
sniui įgyti. Viso dėstoma 33 tezės, kurios visiškai sutampa su 
Vilniaus pijorų kolegijos absolvento J. Semaškos tezėmis. 

L— 18 
MAB, ————- „ Plečkaitis 
| 1565 š 
ZENEVIČIUS Andrius (Zenewicz, Zieniewicz Andreas), 1605/ 
09 Naugarduko vaivadijoje — 1687.111.20 Nesvyžiuje, filo- 
sotas, teologas jėzuitas. 1638 baigė Vilniaus un-to filosotijos, 


350 


1644 — teologijos f-tą. 1646—49 Vilniaus un-te dėstė filosofiją. 
Paskui Kražiuose, Braunsberge ir Vilniaus un-te dėstė teologi- 
ją. 1658—61 ir 1673—76 Kauno jėzuitų rezidencijos viršininkas, 
vadovavo Kameneco ir Minsko rezidencijoms. Vilniaus un-to 
laisvųjų mokslų ir filosofijos magistras (1648), teologijos dak- 
taras (1652). 

DIALECTICA CUM LOGICA. [DIALEKTIKA KARTU SU LOGIKA] Vii- 
niaus un-tas, 1646—47, 341 I. 

Dalys: Dialectica. Haec dialectica dicetari incepta est a reveren- 
do patre Tupik in anno 1646. Finita vero a reverendo patre 
Žieniewicz, gui post discessum reverendi patris Tupik Pins- 
cum in locum eigue successit et excellentissimusgue logicae 
proiessor Iuit, 2—70. Logica. Seripta per me Martinum Kownac- 
ki. Tractatus logicus. Admodum reverendi patris Zieniewicz An- 
dreae in Alma Academia Vilnensi anno Domini 1646 2 novem- 
bris, 78—341. 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas, pradėtas 
skaityti Vilniaus un-te S. Tupiko, o jam išvykus, dalį dialekti- 
kos ir visą antrąją kurso dalį dėstė Zenevičius. 


VUB, F 3—2021. R. Plečkaitis 


ZIZANIJUS (TUSTANOVSKIS) Steponas, antroje XVI a. pu- 
sėje — XVII a. pr., pamokslininkas, rašytojas polemistas, visuo- 
menės veikėjas. Paskutiniaisiais XVI a. dešimtmečiais Lvovo 
pravoslavų brolijos m-los mokytojas, rektorius. Nuo 1593 Vil- 
niaus pravoslavų brolijos m-los rektorius. Bažnytinės unijos 
priešininkas, 1596 Naugarduko pravoslavų sinode paskelbtas 
eretiku, atskirtas nuo cerkvės. Tais pačiais metais Bresto sino- 
de, sušaiktame priešiškos unijai pravoslavų dvasininkijos da- 
lies, išteisintas, Unitams ir karaliaus valdžiai persekiojant, bu- 
vo paskelbtas valstybės išdaviku, priverstas slapstytis. 1599 ku- 
rį laiką slapta pamokslininkavo Vilniuje. Parašė nemaža pole- 
minių, nukreiptų prieš jėzuitus, popiežių ir bažnytinę uniją 
kūrinių. Svarbiausi yra „Katekizmas“ (1595, neišlikęs) ir 
„Šventojo Kirilo pamokslas“ (1596). 

KA3AHBE CBATOTO KHPHJNIA MATPIAPBXH IEPYVCAJIHMGBCKOTO, 
O ARTIXPHCTE H 3HAKOX ETO. 3 PO3HIHPEHIEMS HAYKI MPO- 
THB EPECEH PO3B6HBIX.  KAZANIE S. CYRYLLA PATRYARCHY 
IEROZOLIMSKIEGO, O ANTICHRYSCIE, Y ZNAKOCH IEGO, Z ROZ- 


SZYRZENIEM NAUKI PRZECIW HEREZYAM ROZNYM. [SVENTOJO 
KIRILO, JERUZALĖS PATRIARCHO, PAMOKSLAS APIE ANTIKRISTĄ 


351 


IR JO ŽENKLUS. SU MOKSLO PRIEš ĮVAIRIAS EREZIJAS IšSPLĖTO- 
JIMU.] W Wilnie, roku od stworzenia swiata. 7104(1596), a OT BonaoneK“ 
Facnoja Kautero Heyc Xpacra, a būs. 1074-108 a. 


Aštriai kritikuojama aukštųjų dvasininkų bei pasaulietiškų ieo- 
dalų sauvalė, prabanga, turtingumas. Smerkiamas prievartinis 
LDK gyventojų pravoslavų lenkinimas, vertimas į katalikybę. 
Neteisingumo valstybėje atrama laikomi katalikų bažnyčia, po- 
piežius ir jėzuitai. Popiežiaus valdžia, klestinti šalyje augaulė, 
zrubi prievarta apibūdinami kaip Antikristo viešpatavimas. Pra- 
našaujama pasaulio pabaiga, kuri būsianti atpildu už neteisin- 
gumą žemėje. 

L—16 
MAB, Iš 
Lit: H. AaekcmoTOBHų, KymbTypHO-npocBeTHTeNBCKAA = A eATEJIbHOCTL 
ŪpaTbes J3u3auneB, B 4H.; H3 HcTOpHH (bunOcObCcKOoK H OGUIECTBEHHO-NOJIKTH- 
ueCKOH mMbiCIH BenopyccHH, MuKex, 1962, c. 126—133. J. Jurginis, Re- 
nesansas ir humanizmas Lietuvoje, V., 1965. 


E. Vasileuskis 


6 


ŽABICKIS Jonas (Žabicki Ioannes), 1654 Lenkijoje — 1693.XII. 
14 Lubominų dvare netoli Varšuvos, filosofas, teologas jėzui- 
tas. 1683 baigė Vilniaus un-to teologijos f-tą. Vilniaus un-te, 
Pultuske ir Varšuvoje dėstė poetiką, retoriką, Polocke — filoso- 
fiją. 1688—91 Vilniaus un-te dėstė filosofiją. 1692—94 Brauns- 
berge — teologiją. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos 
magistras (1688). 

PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.Į Vilniaus un-tas, 1688—91, 135 I. 


Dalys: Disputatio in libros Aristotelis De ortu et interitu, 1—23. 
Tractatus physicus. De corpore naturali in specie, 23—46. Trac- 
tatus de corpore animato seu animastica, 48—93. In libros Me- 
taphysicorum tractatus, 93—101. Oratio, guam dixi in deifen- 
sionem mea ex universa philosophia dedicata R. Virgini in Alma 
Academia Vilnensi anno 1691 4 iunii sub reverendo patre Ža- 
bicki, 102. Corollarium guorundam ex philosophia reverendi 
patris Ioannes Zabicki selectorum. Ex dialectica, 103—105. Ex 
logica, 105—118. Ex physica, 118—135. 


Rankraštinis scholastinės fizikos ir metafizikos paskaitų kur- 
sas. Kartu su jomis įrišta nežinomo Žabickio paskaitų klausy- 
tojo kalba filosotijos mokslinio laipsnio suteikimo proga, taip 
pat jo rašytos logikos paskaitų išvados. 


VUB, F 3—2005, f. 1—135. V akis R. Plečkaitis 
ŽEBRAUSKAS Tomas (Zebrowski Thomas), 1714.XI.24 Žemai- 
tijoje — 1758.11.18 Vilniuje, matematikas, astronomas, archi- 
tektas, filosofas. 1738 baigė Vilniaus un-to filosofijos, 1744 — 
teologijos f-tą. Kražių, Ilūkstės ir Bobruisko jėzuitų kolegijose 
dėstė poetiką ir retoriką. 1746—48 Kražiuose dėstė filosofiją. 
1750 išvyko į Prahą tobulintis matematikoje ir astronomijoje. 
Grįžo į Lietuvą 1752 ir tais metais Vilniaus un-te pradėjo dės- 


12. 1021 253 


tyti matematiką ir astronomiją. 1753 įsteigė Vilniaus un-to as- 
tronomijos observatoriją ir iki mirties jai vadovavo. Vilniaus 
un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaras (1752). Vadovavo 
jėzuitų statyboms Vilniuje, suprojektavo bažnyčių ir didikų rū- 
mų. Išleido matematikos ir astronomijos veikalų. 

LOGICA. [LOGIKA.Į Kražių įėzuiių kolegija, 1746—47, 20+140+211 p. 


Dalys: Axiomata philosophica, 1—20. Rudimenta Aristotelis 
philosophia seu dialectica, 1—140. Aristotelis Organum vulgo 
logica seu philosophia rationalis, |—211. 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas. Naujųjų 
laikų logika nenagrinėjama. P. 136—137 — moksleivio rašinys 
„Conclusiones ex universa tabacologia“, kuriame šaipomasi iš 
scholastinio mokytumo. Kurso puslapių numeracija sumaišyta. 


RB, PR-—-49]. R. Plečkaitis 


ŽEBROVSKIS Pranciškus (Žebrowski Franciscus), Vilniaus 
un-to filosofijos f-to absolventas, 1693 išleidęs laisvųjų mokslų 
ir filosofijos magistro laipsnio tezes. 


PARADOXA PHILOSOPHICA. SUB FORTUNATIS AUSPICIJS PERIL- 
LUSTRIS AC MAGNIFICI DOMINI D. CHRISTOPHORI NIEMIROWICZ 
SZCZYT DAPIFERI  POLOCENSIS, CAPITANEI IASWONENSIS ETC. 
DOMINI ET MECAENATIS AMPLISSIMI, PUBLICAE DISCEPTATIONI 
PROPOSITA. DEFENDENTE GENEROSO AC ERUDITO DOMINO FRAN- 
CISCO ŽEBROWSKI AA. LL. ET PHILOSOPHIAE BACCALAUREO, ME- 
TAPHYSICES AUDITORE. PRO SUPREMA LAUREA. PRAESIDE R. P. 
STANISLAO LOSIEWSKI SOCIETATIS IESU AA. LL. ET PHILOSO- 
PHIAE MAGISTRO, ATOUE IN ALMA UNIVERSITATE ET ACADEMIA 
VILNENSI EJUSDEM SOCIETATIS, ORDINARIO PHILOSOPHIAE PRO- 
FESSORE. [FILOSOFIJOS PARADOKSAI, PATEIKTI VIEšAM SVARS- 
TYMUI, LAIMINGAI GLOBOJANT SVIESIAUSIAJAM BEI PRAKILNIAU- 
SIAJAM PONUI KRISTUPUI NEMIROVIČIUI SCITUI, POLOCKO TAU- 
RININKUI, JASVONO VALDYTOJUI IR KITOKIAM PONUI BEI 
KILMINGIAUSIAJAM MECENATUI. GINAMI KILMINGOJO BEI MOKS- 
LINGOJO PONO PRANCISKAUS ZEBROVSKIO, LAISVŲJŲ MOKSLŲ 
IR FILOSOFIJOS BAKALAURO, METAFIZIKOS KLAUSYTOJO, AUK5š- 
CIAUSIAJAM LAIPSNIUI ĮGYTI. VADOVAUJANT REVERENDUI TEVUI 
JĖZUITUI STANISLOVUI LOSEVSKIUI, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FI- 
LOSOFIJOS MAGISTRUI, TAIP PAT VILNIAUS JĖZUITŲ UNIVERSI- 
TETE IR AKADEMIJOJE ORDINARINIAM FILOSOFIJOS PROFESO- 
RIUI.Į 


Tezės laisvųjų mokslų ir filosofijos magistro laipsniui įgyti. Vi- 
so išdėstyta 63 tezės. Jos visiškai sutampa su Vilniaus un-to 
absolvento A. Pavlovičiaus tezėmis: VUB, III—14501. 


VUB, 11I—10857. R. Plečkaitis 
354 





NEŽINOMŲ AUTORIŲ DARBAI 


A SUAE CAESAREAE MAJESTATIS VILNENSIS UNIVERSITATE, AD 
LUCUBRATIONEM TRANSLATAM DE (OUIBUSDAM THEMATIBUS 
PHILOSOPHICIS DISSERTATIO. [JO IMPERATORISKOSIOS DIDENY- 
BĖS VILNIAUS UNIVERSITETU! SAMPROTAVIMAS TAM TIKROMIS 
FILOSOFIJOS TEMOMIS KAIP NEMIEGOTŲ NAKTŲ VAISIUS.], 1821, 
26 f. Dalys: Praefatio, 1. De metaphysica, 2—11. Philosophia moris, 12— 
21. Logica, 21—26. 


Rankraštinis traktatas, parašytas Vilniaus un-to 1821 paskelb- 
tam konkursui, siekiant užimti filosofijos katedrą. Darbas kon- 
spektiškas, kai kurie filosofijos skirstymai perimti dar iš Ch. 
Volfo tradicijos. 


VUB, F 2—KC 389. R. Plečkaitis 


ARS ARTIUM DIALECTICA. AD MENTEM DOCTORIS SUBTILIS ELA- 
BORATA ATOUE AVIDAE SCIENTIARUM SERAPHICAE IUVENTUTI 
IN CONVENTU CAUNENSI ORDINIS MINORUM OBSERVANTIUM TRA- 
DITA ANNO DOMINI 1741. ĮMENŲ MENAS DIALEKTIKA. KRUOPS- 
CIA! APDOROTA PAGAL SUBTILIOJO DAKTARO PAZIŪRAS IR 
MOKSLŲ SVENTOVĖS TROKSTANČIAI JAUNUOMENEI DEĖSTYTA 
KAUNO PRANCIŠKONŲ KONVENTE 1741 VIEŠPATIES METAIS.] 56 f. 


Rankraštinis logikos kursas. Pirmosios scholastinės logikos da- 
lies — dialektikos paskaitos. Remiamasi Dunso Skoto pažiūro- 
mis. Šios paskaitos įrištos kartu su 1747 Gardine dėstytomis 
dialektikos paskaitomis. 


VUB, F 3—1396, f. 81—137. R. Plečkaitis 


ASSERTIONES EX PHILOSOPHIA, LOGICA NIMIRUM, PHYSICĄ ET 
METAPHYSICA A RELIGIOSIS ORDINIS EXCALCEAT. SSS. TRINITA- 
TI5 DE REDEMPTIONE CAPTIVORUM IN COLLEGIO ANTECOLLEN- 
S! AD VILNAM PROPUGNATAE. ANNO VULGARIS AERAE 1756 MEN- 
SE MAIO DIE 31. [FILOSOFIJOS TEIGINIAI, BŪTENT, LOGIKOS, FI- 
ZIKOS IR METAFIZIKOS, GINTI BASŲJŲ, šV. TREJYBES BELAISVIŲ 
IŠPIRKIMO ORDINO NARIŲ VILNIAUS ANTAKALNIO KOLEGIJOJE. 
1756 VISUOTINĖS EROS METAIS GEGUŽĖS 3! DIENĄ.] 8 p. 


d 355 


Vilniaus Antakalnio trinitorių kolegijos moksleivių spausdintas 
rašinys, skirtas greičiausiai disputui. Viso išdėstytos 36 tezės: 
1—3 filosofijos įvado, 4—13 logikos, 14—31 iizikos, 32—36 me- 
tafizikos. Tezėse dėstomi bendriausi scholastinės filosotijos tei- 
giniai. 

VUB, IV— 23149. R. Plečkaitis 


COMPENDIUM PHILOSOPHIAE UNIVERSAE. [VISOS FILOSOFIJOS 
VADOVĖLIS.] Kražių įėzuiių kolegija, XVIII a. antroji pusė, 363 f. 


Dalys: Appendix historica de variis philosophorum sectis, 1—2. 
Prooemium de philosophia in genere, 2—4. De philosophia ra- 
tionalis sive logica. Pars theoretica, 4—48. Exercitationes in 
logicam, 49—89. Metaphysica eiusgue partes scilicet; ontologia, 
cosmologia, psychologia et theologia naturalis, 90—311; Insti- 
tutiones ontologicae, 90—246. Cosmologia seu scientia de mun- 
do, 246—266. Psychologia, 267—293. Theologia naturalis, 
294—311. Physica generalis, 312—363. 


Rankraštinis logikos, metafizikos ir fizikos paskaitų kursas, 
skaitytas nežinomo autoriaus, Dėstoma Naujųjų laikų gamtos 
mokslas ir filosofija. Fizikos išlikusi tik pirmoji dalis. 


VUB, F 3—1109. R. Plečkaitis 


CONCLUSIONES EX UNIVERSA PHILOSOPHIA MENTI S. THOMAE 
AGUINATIS CONFORMES. OUAS SUB COELESTIBUS AUSPICIIS ET 
GRATIIS DIVINISSIMORUM SUORUM PROFESSORUM S. ALBERTI 
MAGNI C. RATISBONENSIS EPISCOPI, PHILOSOPHORUM (A) PRIN- 
CIPIS, MAGISTRI, EIUSOUE DISCIPULORUM, S. THOMAE AGUINA- 
TIS ANGELICI ECCLESIAE DOCTORIS, S. AMBROSII SANSEDONI! 
CONFESSORIS, S. JACOBI DE MEVANIA CONFESSORIS, B. THOMAE 
CANTIPRATANI EPISCOPI CONFESSORIS SACRI ORDINIS PRAEDI- 
CATORUM ALUMNORUM, SCHOLAE THOMISTICAE DUCUM ET PRO- 
TECTORUM, PUBLICAE DISPUTATIONI PROPOSUIT FACULTAS PHI- 
LOSOPHICA STUDI! GENER. VILN. DEFENDENTUR IN ALMO STUDIO 
GENERALI CONVENTUS REGI! JAGIELLONIANI VILNENSIS S. SPI- 
RITUS A RELIGIOSIS FRATRIBUS ORD. PRAEDICATORUM. PRAESI- 
DE REVERENDO PATRE F. SIGISMUNDO HILARIONE PISKOWSKI, 
S. TH. LECTORE, ORDINARIO IN EODEM STUDIO METAPHYSICES 
PROFESSORE, ANNO 1741 MENSE MAJI DIE 15. [VISOS FILOSOFI- 
JOS IŠVADOS, PARENGTOS PAGAL SV. TOMO AKVINIEČIO PAZIŪ- 
RAS <...>, GINAMOS JOGAILAIČIŲ KARALYSTĖS VILNIAUS SV. 
DVASIOS KONVENTO GENERALINĖJE STUDIJOJĘE PAMOKSLININKŲ 
ORDINO BROLIŲ. VADOVAUJANT REVERENDUI TEVUI BROLIU! 
ZIGMANTUI HILARIJUI PISKOVSKIUI, SV. TEOLOGIJOS LEKTORIUI, 
SIOS STUDIJOS ORDINARINIAM METAFIZIKOS PROFESORIUI, 1741 
METŲ GEGUZĖS MĖNESIO 15 DIENĄ. 24 p. 


356 


Vilniaus dominikonų m-los filosofijos studijos klausytojų pa- 
rengtos disputui tezės. Viso paskelbta 65 tezės: 1—16 logikos, 
17—55 fizikos, 56—63 metafizikos, 64—65 etikos. Tezės apima 
bendriausius tomistiškai interpretuojamus scholastinės filoso- 
fijos teiginius. 

VUB, IV —21788. R. Plečkaitis 


CURSUS PHILOSOPHICUS AD MENTEM DIVI THOMAE ANGELICI 
DOCTORIS SCRIPTUS PER FRATREM VINCENTIUM PUCHALSKI IN 
CONVENTU VILNENSI S. SPIRITUS ORDINIS PRAEDICATORUM. AN- 
NO DOMINI 1715 MENSE OCTOBRIS DIE SECUNDA. [FILOSOFIJOS 
KURSAS, DĖSTOMAS PAGAL DIEVISKOJO ANGELIŠKOJO DAKTARO 
TOMO PAZIŪRAS, UZRASYTAS BROLIO VINCO PUCHALSKIO VIL- 
NIAUS SV. DVASIOS PAMOKSLININKŲ ORDINO KONVENTE. 1715 
VIESPATIES METŲ SPALIO MENESIO 2 DIENĄ.| 152 I. 


Dalys: Dialectica, 1-—33, Logica, 34—152. 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas, skaitytas 
Vilniaus dominikonų m-loje. Remiamasi tomistine iilosofija. 


VUB, F 3—800. R. Plečkaitis 


CURSUS PHILOSOPHICUS IUXTA INCONCUSSAM DIVI THOMAE 
A0UINATIS ANGELICI PRAECEPTORIS DOCTRINAM, ANNO DOMINI 
1688 DIE 18 SEPTEMBRIS IN STUDIO GENERALI VILNENSI SANCTI 
SPIRITUS ORDINIS PRAEDICATORUM INCHOATUS, [FILOSOFIJOS 
KURSAS, DĖSTOMAS PAGAL NEPAJUDINAMĄ DIEVIšKOJO TOMO 
AKVINIEČIO, ANGELIšKOJO MOKYTOJO DOKTRINĄ. PRADĖTAS 
1688 METŲ RUGSEJO 18 DIENĄ VILNIAUS PAMOKSLININKŲ ORDL- 
NO šVENTOSIOS DVASIOS GENERALINĖJE STUDIJOJE.| 421 i. 


Dalys: Prooemium, 2. Dialectica, 3—30. Philosophia rationalis 
iuxta mentem angelici praeceptoris divi Thomae Aguinatis anno 
Domini 1688 die 16 Novembris inchoata, 32—158. Physica seu 
philosophia naturalis iuxta mentem divi Thomae Aguinatis an- 
gelici doctoris. Inchoata Vilnae anno Domini 1689 die 16-ta 
septembris, 159—383: Prooemium, 160—163. Prima pars philo- 
sophiae naturalis. In libros auscultatorios, 163—249. Secunda 
pars philosophiae naturalis continens tractatum de mundo et 
caelo, 251—270. Tertia pars philosophiae naturalis continens 
tractatum de meteoris, 271—284. Guarta pars philosophiae na- 
turalis. In libros De generatione et corruptione, 285—325. Guin- 
ta pars philosophiae naturalis continens tractatum de anima, 
326—383. Metaphysica seu philosophia transnaturalis iuxta 
mentem angelici praeceptoris divi Thomae Aguinatis, 384—421. 


357 


Rankraštinis scholastinės gamtos filosofijos ir metafizikos pa- 
skaitų kursus, skaitytas nežinomo autoriaus. Dėstant tomis- 
tinę filosoliją, laikomasi idealistinės modalizmo koncepcijos. 
Naujųjų laikų mokslininkų pažiūros nenagrinėjamos. 


VUB, F 3—2139. R. Plečkaitis 


DISPUTATIONES IN UNIVERSAM LOGICAM. [ĮSAMPROTAVIMAI APIE 
VISĄ LOGIKĄ.] Vilniaus un-tas, XVII a. antroji pusė, 116 I. 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas. Dialektikos 
paskaitų nėra, nagrinėjamos semantinės antinomijos. 


VUB, F 3—2138. R. Plečkaitis 


INSTITUTIONES PHILOSOPHIAE ECCLECTICAE IN SUAS PARTES 
DISTRIBUTAE, OUARUM PRIMA PHILOSOPHIAM RATIONALEM SEU 
LOGICAM COMPLECTITUR. [PAGRINDINIAI TEIGINIAI EKLEKTINĖS 
FILOSOFIJOS, SUSKIRSTYTOS Į DALIS, KURIŲ PIRMOJI APIMA 
TEORINĘ FILOSOFIJĄ, ARBA LOGIKĄ.] Vilniaus pijorų kolegija, 1759— 
60, 249 p. 


Dalys: Philosophicarum guaestionum ad usum studiosae iuven- 
tutis scholarum Piarum liber primius. De re metaphysicae, Vil- 
nae, 1759 ir 1760, 5—138. Liber secundus. De re metaphysica 
in guo ontologia pertractatur, 14—81. Liber guartus. De re me- 
taphysica in guo psychologia pertractatur, 83—138. Logica, 
139—249, 


Rankraštinis metafizikos ir logikos paskaitų kursas. Paskaitos 
moderniškesnės už jėzuitų ir kt. vienuolių ordinų m-lose dės- 
tytus logikos ir metafizikos kursus: dažnai kritikuojamos scho- 
lastinės ir dėstomos Naujųjų laikų filosofijos pažiūros, skelbia- 
mas saikingas skepticizmas. Metafizikos ir logikos paskaitų iš- 
liko tik dalis. 


MAB, F 9—397. R. Plečkaitis 


INSTITUTIONES PHILOSOPHICAE LOGICAE. CONSCRIPTAE ANNO 
1765 VILNAE. [PAGRINDINIAI FILOSOFIJOS—LOGIKOS TEIGINIAI. 
UZRASYTI 1765 M. VILNIUJE.] 206 p. 


Rankraštinis logikos paskaitų kursas, skaitytas kurio nors Vil- 
niaus vienuolyno m-loje. Aiškinama sąvokos, sprendiniai, me- 
todo klausimai. Paskaitos ne scholastinio pobūdžio, dėstomos 
Naujųjų laikų logikos koncepcijos. 


VUB, F 3—660. R. Plečkaitis 
358 


LIBER COMPENDIORUM UNIVERSAE PHILOSOPHIAE TAM LOGI- 
CAE. OUAM METAPHYSICAE, TAM PHYSICAE GENERALIS, GUAM 
PARTICULARIS. (VISOS FILOSOFIJOS VADOVĖLIŲ KNYGA — LOGI- 
KOS BEI METAFIZIKOS, BENDROSIOS BEI SPECIALIOSIOS FIZ1- 
KOS.] Lietuvos m-la, XVIII a. antroji pusė, 52 t. 

Dalys: De ratione ac proportione guantitatum, 1—15. Horolo- 
gia, 16—21. Compendium definitionum philosophiae nempe 10- 
gicae, 22—29. Compendium tomi secundi philosophiae scilicet 
metaphysices, 30—39. Compendium definitionum philosophiae 
nempe physicae generalis, 42—48. Philosophia definitiva hoc 
est definitiones physicae particularis, 48—52. 

Rankraštinis gamtos mokslų ir filosofijos paskaitų kursas. Na- 
grinėjama matematika ir astronomija, filosofijos ir gamtos 
mokslų sąvokų apibrėžimai. Aiškinamos Naujųjų laikų filosolų 
ir gamtininkų pažiūros. 


VUB, F 3—805. R. Plečkaitis 


LOGICA. ĮLOGIKA.] Vilniaus un-tas, XVII a., 204 i. 
Dalys: Dialectica, 1—66. Logica, 67—204. 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas. Problemos 
aiškinamos išsamiai, vietomis polemizuojama su M. Smigleckiu. 


VUB, F 3—2133. R. Plečkaitis 


LOGICA. [LOGIKA.j Vilniaus un-tas, XVII a. pirmoji pusė, 301 i. 
Dalys: Tractatus primus prooemialis. De natura logicae, 1—51. 
Prima pars logicae. De prima operatione intellectus nostri, 51— 
218. Secunda pars logicae explicans secundam operationem in- 
tellectus nostri, 218—241. Tertia pars logicae explicans tertiam 
operationem intellectus nostri, 242—301. 

Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas, dėstytas po 
1618. Problemos aiškinamos išsamiai, neretai sekama M. Smig- 
leckio pažiūromis. 

VUB, F 3—2228. R. Plečkaitis 


LOGICA. [LOGIKA.] Vilniaus un-tas, XVII a. antroji pusė, 223 f. 


Dalys: Dialectica, 1—59. Disputationes in universam logicam, 
60—223, 


359 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas. Yra idėjų, 
artimų šiuolaikinei logikai, ypač išplėtota loginės sekos teorija. 
Trūksta pradžios ir pabaigos. 


VUB, F 3—2088. 
Lit: A. Kisiel, Nieznany kurs logiki z akademii Wilenskiej, W., 1939. 


R. Plečkaitis 


LOGICA. ĮLOGIKA.] Vilniaus un-tas, XVIII a. vidurys, 29 i. 
Dalys: Dialectica, 454—477.GRuaestiones logicae, 482—486. 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas, kurio išliko 
nedaug. Įrištas kartu su L. Ridzevskio, M. Korickio ir M. Tše- 
bickio tilosotijos paskaitomis. 


VUB, F 3—1011, f. 454—477, £. 482—486. R. Plečkaitis 


LOGICA. [LOGIKA.] Vilnius, XVII a., 106 i. 
Dalys: Dialeciica, |—20. Logica, 23—106. 


Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas, skaitytas 
Vilniaus un-te arba kokio nors vienuolyno m-loje. Sutampa su 
logikos kursu, esančiu filosofijos paskaitų rankraštyje VUB, F 
3—2252. Tai tos pačios logikos paskaitos, užrašytos dviejų stu- 
dentų. 


VUB, F 3—2253. R. Plečkaitis 


ODDZIAE NAUK MORALNYCH I POLIT. ROZPRAWA KONKURSOWA 
NA KATEDRE HISTORJI POWSZECHNEJ W UNIW. WILENSKIM, 
„GODLO: LABOR OMNIA VINCIT. AR. WSKI“. [ĮMORALINIŲ IR POLI- 
TINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS. KONKURSO Į VISUOTINĖS ISTORI- 
JOS KATEDRĄ VILNIAUS UNIVERSITETE TRAKTATAS. „ZENKLAS: 
LABOR OMNIA VINCIT., <..>.“] Data: Lwėw 28 stycznia 1821 r. 20 S. 
Dalys: Wyobraženie historyi powszechnej. Plan dawania histo- 
ryi powszechnej, tudziež krėtki rys wielkich epok dziejow ludz- 
kich, w ktėrych znaczna częšė rodu ludzkiego niepospolitej doz- 
nala odmiany. Synchronistyczne uporządkowanie historyi pow- 
szechnej. Syntetyczne uporządkowanie historyi powszechnej 
wedlug narodėw. Nauki pomocne i związek z historyą niero- 
dzielny mające. Autorowie tak wiekow starožytnych jak i pož- 
niejįszych tudziež przytoczenie ich zalet i uchybiefi znaczniej- 
szych. Baigiamosios pastabos. 


Rankraštinis traktatas, kuriame nagrinėjami visuotinės istori- 
jos klausimai. Remiamasi filosofine antropologija. Aiškinama, 


360 


jog visuotinė istorija privalo tyrinėti išsilavinimo ir švietimo 
plėtotę. Pagrindinis jos uždavinys esąs išryškinti individo veik- 
loje „įvairias įgimtos laisvės formas“. Veikla — sritis, kurioje 
realizuojasi daugelis potencialių žmogaus jėgų, „tuščios gali- 
mybės“ pavirsta tikrove. Mokslinių-techninių atradimų, religi- 
jos evoliucijos priežastys slypinčios žmogaus prigimtyje. Žmo- 
gaus elgesį visuomenėje sąlygoja: 1) gamtinė aplinka; 2) nuo- 
savybės ir laiko aplinkybės. Tik atskiroms asmenybėms lemta 
įvykdyti istorinius žygius. Tam būtina kiekviename istoriniame 
laikotarpyje atskleisti „politikos ir tiesos dvasią“. Tautos dva- 
sia brandinama, „tėvynės konstitucijai“ atitinkant fizinius ir 
protinius žmonių poreikius, neatsiliekant nuo švietimo lygio. 


VUB, F 2— KC 386 E. Vasileuskis 


PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Ingolštato un-tas, 1612. 
1. LOGICA [LOGIKA.J 233 £. 


Dalys: Prolegomena logica, 1—5. Liber primus Logicae. De 
terminis simplicibus, 6—111. Liber secundus logicae. Pars se- 
cunda logicae, guae est diretrix terminorum complexorum me- 
diante propositione, 1/12—135. Liber tertius logicae. De syllogis- 
mo tam formali, guam materiali, 136—186. Exempla thematus 
simplicium et coniunctorum tam substantialium, guam acciden- 
talium iuxta logicae praecepta tractata, 169—223. 


Rankraštinis logikos paskaitų kursas, skaitytas Ingolštato un- 
te lietuvių ir lenkų studentams. Paskaitose gausu lituanistinės 
ir polonistinės medžiagos. Pačias paskaitas skaitė lietuvis arba 
lenkas. Dėstoma pagal B. Kekermano veikalą „Systema logi- 
cae“, vietomis sekama P, Melanchtonu ir kai kuriais katalikiš- 
kosios scholastikos teoretikais. Aiškinamos taisyklės, pranoks- 
tančios vadinamąsias R. Dekarto metodo taisykles. Yra idėjų, 
artimų šiuolaikinei logikai. 

VUB, F 3—2170. 


2. PHILOSOPHIA PRACTICA. ĮPRAKTINĖ FILOSOFIJA.] 197 Į. 


Dalys: Ethica, 1—74. Secunda pars philosophiae practicae sci- 
licet oeconomica, 75—121. Prolegomena politicae guae est ter- 
tia pars philosophiae civilis, 122— 197. 

Rankraštinis filosofijos kursas. Praktinės filosofijos — etikos, 
ekonomikos ir politikos paskaitos, skaitytos Ingolštato un-te 
lietuvių ir lenkų studentams. Užrašytos to paties studento, ku- 


361 


ris užrašė ir aukščiau nurodytas logikos paskaitas (VUB, F 3— 
2170). Skaitytos to paties profesoriaus. Aristotelio praktinė ti- 
losofija aiškinama orientuojantis į Renesanso etines ir politi- 
nes teorijas. Daugiausia sekama B. Kekermano, Ž. Bodeno, G. 
Tolozano pažiūromis. 


MAB, F 9—8. 
Lit: R. Plečkaitis, Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje, V., 1973, 


p. 113—118. 
R. Plečkaitis 


PHILOSOPHIA. (FILOSOFIJA.] Kauno bernardinų m-la, 1794—96, 156 + 
+596 p. 


Dalys: Elementa dialecticae seu summula minoris logicae ea 
guae circa tres mentis humanae operationes intelligenda sunt 
succincte et breviter exponens. Tradita anno 1794 die 7 sep- 
tembris in conventu Caunensi ad sanctum Georgium Martyrem, 
1—55. Institutiones logicae, 57—156. Institutio philosophica 
metaphysicam universam complectens. Ad usum scholasticae 
iuventutis, eius de scientia studentis scriptam in conventu Cau- 
nensi ad sanctum Georgium Martyrem anno 1795 die 22 apri- 
lis, 1—249: Institutio prima ontologiam complectens, 6—5l. 
Institutio altera cosmosophiam seu cosmologiam complectens, 
52—74. Institutio tertia psychosophiam seu psychologiam com- 
plectens, 75—220. Institutio guarta theologiam naturalem com- 
plectens, 221—249. Institutionum physicae generalis, 250—420. 
Institutiones physicae particularis, 422—596. 


Rankraštinis logikos, metafizikos ir fizikos paskaitų kursas. 
Dėstomos Naujųjų laikų gamtos mokslo ir filosofijos teorijos. 


VUB, F 1—D 1202. R. Plečkaitis 


PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Kauno pranciškonų m-la, XVIII a. antroji 
pusė, 252 I. 


Dalys: Logica, 1—32. Metaphysica, 32—50. Ethica, 51—76. 
Physica generalis, 79—147. Physica particularis, 149—252. 


Rankraštinis logikos, metafizikos, etikos ir fizikos paskaitų 
kursas. Scholastinės pažiūros derinamos su Naujųjų laikų gam- 
tos mokslo ir filosofijos teorijomis. 


VUB, F 1—D 1183. R. Plečkaitis 
362 


PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Kražių m-la, 1774—76, 203 I. 


Dalys: Compendium logicae in scholis Crosensibus Societatis 
Jesu anno Domini 1774 traditum, 1—40. Compendiaria meta- 
physica institutio, 40—82. Pars prima. De ontologia, 41—46. 
Pars altera metaphysicae. De cosmologia sive de scientia mun- 
di in genere, 47—52. Metaphysicae pars tertia. De psychologia 
sive de scientia animarum complectente, 54—71. Pars guarta 
metaphysicae. De theologia naturali, 72—82. Compendium phy- 
sicae generalis, 83—140. Physica particularis, 141—173. Krėt- 
kie zebrania nauki mechaniczney, 174—195. Tractatus ultimus. 
De religione naturali ac revelata, 196—203, 


Rankraštinis logikos, metafizikos ir fizikos paskaitų kursas. 
Dėstoma Naujųjų laikų filosofija, daugiausia sekama Ch. Vol- 
fu. Plačiai aiškinami Naujųjų laikų gamtos mokslai, ypač me- 
chanika, nemaža brėžinių. Laikomasi heliocentrizmo. 


MAB, F 9—20.21.22.23. R. Plečkaitis 


PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Lvovas, 1821, 33 I. 


Dalys: Przeswietne uniwersytetu Imperatorskiego Wilenskiego 
Collegium, 1—8. Logicae universalis notio ejusgue ambitus, 
8—17. De metaphysica, 18—23. Philosophia practica, 23—28. 
Philosophiae systema, nexus et ordo partium, 28—30, 33. Auto- 
biogralinės žinios, 30—31. 

Rankraštinis traktatas, parašytas Vilniaus un-to 1820 paskelb- 
tam konkursui, siekiant užimti filosofijos katedrą. Darbas ek- 
lektiško pobūdžio, yra kantizmo, sekama ir kt. krypčių pažiūro- 
mis. Pratarmė ir biografinės žinios parašytos lenkiškai. Auto- 
rius sakosi. baigęs Vilniaus un-tą ir dirbąs namų mokytoju, 27 
m. amžiaus. 


VUB, F 2—KC 391. R. Plečkaitis 


PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Paparčių dominikonų m-la,  1693—94, 
27 I. 


Dalys: Compendium physicae, 204—230. Logica, 232—233. 
Rankraštinis scholastinės gamtos filosofijos ir logikos paskai- 
tų kursas. Gamtos filosofijos yra traktatas „Apie gamtos kūno 
pradus“, logikos paskaitų tėra keli fragmentai. Kursas įrištas 
kartu su teologijos paskaitomis /f. 1—203/. 


VUB, F 3—2159, f. 204—233, R. Plečkaitis 
363 


PHiLOSOPHIA. (FILOSOFIJA.Į Seinų dominikonų m-la, 1675, 321 i. 


Dalys: Logica, 1—200. Cursus philosophicus prima pars secun- 
dae continens guaestiones disputabiles in octo libros Physico- 
rum. Iuxta miram doctoris angelici doctrinam, 201—321. 


Rankraštinis scholastinės logikos ir gamtos filosofijos paskai- 
tų kursas, kuriame remiamasi tomistine filosofija. 


VUB, F 3—2111. R. Plečkaitis 


PHILOSOPHIA. [FILOSOFIIA.J Vilniaus Antakalnio trinitorių kolegija, 
1740—42, 336 f. 

Dalys: Prooemium, 1. Doctrina prooemialis, 2—7. Dialectica, 
7—63. Philosophia rationalis seu logica <...> In Collegio An- 
tecollensis anno 1740 die 15 ianuarii, 64—148. Philosophia na- 
turalis seu physica, 151—319: In libros Physicorum Aristotelis 
disputationes, 154—262. De mundo, caelo et elementis, 263— 
283. De generatione et corruptione, 283—292. Tractatus primus 
complectens disputationes in libros Aristotelis De anima, Ad 
mentem Stagiritae conformiter explicatus methodogue scholas- 
tica religiosis alumnis Collegio Antecollensi ad calamum tradi- 
tus. Anno Domini 1741, 291—319, Tractatus secundus et ulti- 
mus philosophiam ultranaturalem seu metaphysicam complec- 
tens, 320—336. 


Rankraštinis scholastinio pobūdžio logikos, gamtos filosofijos 
ir metatizikos paskaitų kursas, Naujųjų laikų filosofija neaiš- 
kinama. 


VUB, F 3—1212. R. Plečkaitis 


PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.Į Vilniaus pranciškonų (?) m-la, XVII a 
pab. arba XVIII a. pr., 139 i. 

Dalys: Logica Aristotelis iuxta mentem subtilium principis I0a- 
nnis Duns Scoti, 1—29. Physica, 29—128, Metaphysica, 128— 
139, 


Rankraštinis scholastinės logikos, fizikos ir metafizikos paskai- 
tų kursas, skaitytas Vilniaus /greičiausiai pranciškonų/ m-loje. 
Kurse remiamasi Dunso Skoto pažiūromis, taip darydavo pran- 
ciškonų teoretikai. Logikos kurse trūksta dialektikos paskaitų, 
fizikos paskaitų išliko tik pirmoji dalis — komentarai Aristote- 
lio aštuonioms „Fizikos“ knygoms. 


CVIA, F 696, apr. 2, Nr. 1007. R. Plečkaitis 
364 


PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Vilniaus un-tas, XVII a. pirmoji pusė, 
170 4443 p. 

Dalys: In metaphysicam Aristotelis disputationes, 1—170. In 
libros Aristotelis De generatione, 1—211. In libros Aristotelis 
De anima, 213—443. 

Rankraštinis scholastinės metafizikos ir gamtos filosofijos pa- 
skaitų kursas, skaitytas po 1615. Kartu su scholastinėmis aiš- 
kinamos Renesanso mokslininkų ir filosofų — A. Vezalijaus, 
Ž. Fernelio, G. Rondelė, Dž. Kardano, F. Pikolominio, P. Pom- 
ponacio ir kt. pažiūros. Paskaitų autorius buvo gerai susipaži- 
nęs su Renesanso gamtos mokslais. 


VUB, F 3—2027. R. Plečkaitis 


PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Vilniaus un-tas, XVII a. vidurys, 445 I. 
Dalys: Physiologia seu naturalis philosophia, 1—430: Pars pri- 
ma philosophiae naturalis. De principis, causis et proprietati- 
bus corporis naturalis in communi, 2—195. Pars secunda phi- 
losophiae naturalis. De corpore incorruptibili et corruptibili 
196—302. Tertia pars philosophiae naturalis. De corpore anima- 
to, 303—430. Prima philosophia, 431—445, 

Rankraštinis scholastinės gamtos tilosoftijos ir metafizikos pa- 
skaitų kursas. Ypač plačiai aiškinami psichologijos klausimai. 
Trečiojoje gamtos filosotijos dalyje duodama nemaža astrono- 
minių žinių, aiškinami teleskopiniai stebėjimai, minimi žino- 
mo Vilniaus un-to mokslininko O. Krigerio darbai. 

VUB, F 3—2240. R. Plečkaitis 


PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.j Vilniaus un-tas, XVII a. antroji pusė, 
249 f. 

Dalys: Disputationes philosophicae in octo libros Aristotelis De 
physica auscultatione, 5—128. Disputatio ultima. In libros De 
mundo et caelo, 128—137. Tractatus in guattuor libros Metheo- 
rologicorum, 141—147. Tractatus philosophicus in libros De 
ortu et interitu, 150—205. Disputationes in libros De anima, 
205—249, 

Rankraštinis scholastinės gamtos filosofijos paskaitų kursas, 
supažindinantis su Naujųjų laikų gamtos mokslais: aiškinamos 
Renesanso ir Naujųjų laikų astronomų pažiūros, pateikiama ži- 
nių iš embriologijos, jutimo organų anatomijos ir fiziologijos 
ir kt. 

VUB, F 3—2010. R. Plečkaitis 


365 


PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Vilniaus un-tas, XVIII a. antroji pusė, 
295 i. 

Dalys: Logica, |—62. Tractatus alter philosophiae seu meta- 
physica, 63—119: Metaphysices pars prima, Ontologia sive de 
ente, 64—83. Cosmologia seu scientia mundi in genere, 83—93. 
Psychologia seu scientia de substantia spirituali creata, 94— 
114. Metaphysicae pars ultima seu theologia naturalis, 114— 
119, Accesus in physicam, 120—121,. Physica generalis, 121— 
238. Physica particularis, 238—295. 


Rankraštinis logikos, metafizikos ir fizikos paskaitų kursas, ku- 
riame aiškinama Naujųjų laikų gamtos mokslas ir filosofija, 
ginama M. Koperniko sistema. 

VUB, F 3—1258. R. Plečkaitis 


PHILOSOPHIA. ĮFILOSOFIJA.] Vilnius, XVII a., 158 I. 


Dalys: Breves ad logicam Aristotelis institutiones, guas Sum- 
mulas appellant, 1—24. Compendium logicae iuxta doctrinam 
angelici doctoris, 26—110. Compendium dissertationum physi- 
carum, 111—158. 

Rankraštinis scholastinės logikos ir gamtos filosofijos paskaitų 
kursas, skaitytas Vilniuje — galbūt Vilniaus dominikonų m-loje. 
Dėstoma tomistinė filosofija. Gamtos filosofijos išliko pirmoji 
dalis — traktatas „Apie gamtos kūno pradus“. 


VUB, F 3—2225. R. Plečkaitis 


PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Vilnius, XVIII a. pirmoji pusė, 214 f. 
Dalys: Philosophia naturalis, 1—59. Logica, 60—171. 
Rankraštinis scholastinės gamtos filosofijos ir logikos paskaitų 
kursas, skaitytas Vilniaus un-te arba kokio nors Vilniaus vie- 
nuolyno m-loje. Išliko pirmoji gamtos filosofijos dalis „Apie 
gamtinio objekto pradus“. Logikos paskaitose nėra dialektikai 
skirtosios dalies. 


VUB, F 3—2252, R. Plečkaitis 


PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Vilnius, XVIII a. pirmoji pusė, 214 I. 


Dalys: Logica, 1—41. Philosophia naturalis, 42—146: Disputa- 
tio prima prooemialis. De nomina et obiecto philosophiae natu- 
ralis, 42—45. Disputationes in octo libros Physicorum, 46—90. 
Tractatus de generatione et corruptione sive de ortu et interitu, 


366 


92—146. Metaphysica, 147—208. Conclusiones philosophicae, 
210—214. 

Rankraštinis scholastinės logikos, gamtos filosofijos ir meta- 
fizikos paskaitų kursas, skaitytas kokio nors Vilniaus vienuo- 
lyno m-loje. Aiškinami tradiciniai seholastinės filosofijos klau- 
simai. Logikos kursas be pradžios. 


VUB, F 3—1029, R. Plečkaitis 


PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Vilnius, XVIII a. antroji pusė, 306 I. 


Dalys: Tractatus in prolegomena philosophiae, 2. Dialectica, 
2—43. Logica major, 48—114, Physica generalis, 121—206. Se- 
cunda pars physicae seu physica particularis, 215—229, Tertia 
pars physicae seu tractatus de ente mobili motu generationis et 
corruptionis, 230—240. Pars guarta physicae dę ente mobili mo- 
tu vitali seu tractatus de anima, 245—282. Institutiones meta- 
physicae, 288—306. 

Rankraštinis logikos, fizikos ir metalizikos paskaitų kursas, 
skaitytas kokio nors Vilniaus vienuolyno m-loje. Dėstoma scho- 
lastinė filosofija, šiek tiek aptariamos, kritikuojamos Naujųjų 
laikų filosofijos koncepcijos. 

VUB, F 3—1115. R. Plečkaitis 
PHILOSOPHIA, [FILOSOFIJA.] 1821, 18 I. 

Rankraštinis traktatas, parašytas Vilniaus un-to 1820 paskelb- 
tam konkursui, siekiant užimti filosofijos katedrą. Rašoma lo- 
gikos, metafizikos ir etikos temomis. Sekama Ch. Volio tradi- 
cija ir kantizmu, dėstoma apriorizmo koncepcija. Į lotyniškąjį 
tekstą vietomis įterpta lenkiškų sakinių. 

VUB, F 2—KC 390, R. Plečkaitis 


PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.J 1821, 50 I. 
Dalys: Ad membra universitatis Vilnensis, 2—3. Adumbratio 
logicae, 4—23. Adumbratio metaphysicae, 24—39, Adumbratio 
ethicae, 41—50. 

Rankraštinis traktatas, parašytas Vilniaus un-to 1820 paskelb- 
tam konkursui, siekiant užimti filosofijos katedrą. Rašoma l0- 
gikos, metalizikos ir moralės filosofijos klausimais. Sekama 
kantizmu, nagrinėjamos kantiškosios kategorijų lentelės. Pa- 
stebima ir kitų filosofijos krypčių įtaka. 

VUB, F 2—KC 387. R. Plečkaitis 


367 


PHiILOSOPHIA. IN COLLEGIO ANTECOLLENSI AD VILNAM ORDINIS 


$. TRINITATIS, 1756. [FILOSOFIJA. VILNIAUS ANTAKALNIO 5V. TRE- 
JYBĖS ORDINO KOLEGIJOJE, 1756.] 194 i. 


Dalys: Prooemialium philosophiae epithome, 2—3. Logica, 3— 
52. Philosophia mentis seu metaphysica ontologiam et pneuma- 
tologiam complectens, 54—194; Metaphysices pars prima. On- 
tologia sive de ente, 56—119. Metaphysices pars secunda. 
Psychologia sive de mente humana, 119—178. Metaphysices 
pars tertia. Theologia naturalis sive de Deo, 178—194. 


Rankraštinis logikos ir metalizikos paskaitų kursas. Orientuo- 
jamasi į Naujųjų laikų filosotiją. Nors kosmologijos traktato 
nėra, tačiau aiškinamos erdvės, laiko ir kt. kosmologinės prob- 
lemos. 


VUB, F 3—744. R. Plečkaitis 


PHILOSOPHIA DICTATA IN SCHOLIS ROSIEYNENSIBUS SCHOLA- 
RUM PIARUM ANNO 1766 IN ANNUM 1767. [FILOSOFIJA, DIKTUOTA 
RASEINIŲ PIJORŲ MOKYKLOJE 1766—67 METAIS] 284 p. 


Dalys: Prolegomena in universam philosophiam. Logica. Pneu- 
matologia. Pneumatologiae pars prima scilicet psychologia. 
Pneumatologiae pars altera demonologia. Pneumatologiae pars 
tertia theologia naturalis. 


Rankraštinis logikos ir metafizikos paskaitų kursas. Dėstomos 
Naujųjų laikų filosofijos koncepcijos, tačiau siaurai. Metafizi- 
kos paskaitų išliko tik dalis. Šios filosofijos paskaitos įrištos 
kartu su retorikos ir teologijos paskaitomis. 


RB, PR-—517. R. Plečkaitis 


PHILOSOPHIA NATURALIS. [GAMTOS FILOSOFIJA.] Vilniaus un-tas, 
XVII a. antroji pusė, 176 I. 


Dalys: De principiis corporis naturalis, 1—158. Disputatio un- 


decima. De mundo, 159—165. Disputatio duodecima. De caelis, 
165—171. Disputatio decima tertia. De meteoris, 171—176. 


Rankraštinis scholastinės gamtos filosofijos paskaitų kursas. 
Trūksta pirmosios išlikusios paskaitų dalies pradžios ir pasku- 
tiniosios pabaigos. Problemos aiškinamos plačiai, sekama jė- 
zuitų teoretikų pažiūromis. 


VUB, F 3—2204. š R. Plečkaitis 
368 


PHILOSOPHIA NATURALIS. ĮGAMTOS FILOSOFIJA.] Vilnius, XVII a. 
pirmoji pusė, 198 f. 

Dalys: Tractatus in octo libros Physicorum, 1—90. Tractatus 
de anima, 91—150. Libri De caelo et mundo, 151—187. Libri 
De generatione et corruptione, 188—198. 


Rankraštinis scholastinės gamtos filosofijos paskaitų kursas, 
skaitytas Vilniuje — greičiausiai Vilniaus un-te. Remiamasi 
skotistinėmis pažiūromis, nagrinėjama Naujųjų laikų astrono- 
mija. Trūksta paskaitų pradžios. 


VUB, F 1—C 268. R. Plečkaitis 


PHILOSOPHIA  NATURALIS SEU PHYSICA, VILNAE, ANNO 1751. 
P FILOSOFIJA, ARBA FIZIKA, VILNIUJE, 1751 METAL.) 
122 f. 

Dalys: De principiis corporis naturalis in communi et privatio- 
ne ac negationibus, 1—108. De mundo et caelo, 108—122, 


Rankraštinis scholastinės gamtos filosofijos paskaitų kursas, 
skaitytas Vilniuje 1751—52, greičiausiai kokio nors vienuoly- 
no m-los filosofijos studijoje. Polemizuojama su Naujųjų laikų 
mokslininkų — G. Galilėjaus, R. Dekarto, P. Gasendi, E. Tori- 
čelio ir kt.— pažiūromis. 

VUB, F 1—D 1129. R. Plečkaitis 


PHILOSOPHIA NATURALIS THEOLOGIAE REVELATAE PRAEMBU- 
LA EX GRAVISSIMIS AUTHORIBUS COLLECTA AD USUM SEMINA- 
RIORUM IMPRESSA. [PRIGIMTINĖ FILOSOFIJA, ATSKLEISTA TEO- 
LOGIJOS. PATEIKIANT REIKSMINGIAUSIŲ AUTORIŲ PAZIŪRAS, 
SKIRIAMA SEMINARISTAMS.] Vilnae, anno 1795. Typis Basilianis, 310 p. 


Dalys: Prolegomena in logicam, 1—3. Logices pars prima. De 
simplici rerum perceptione, 3—67. Logices pars secunda, De 
judicio et propositione, 67—234. Tertia pars logices. De ratio- 
cinatione sive discursu, 234—283. Logices pars guarta. De met- 
hodo, 283—310. 


Logikos vadovėlis, skirtas kunigų seminarijoms. Knyga kompi- 
liacinio ir kompromisinio pobūdžio: Naujųjų laikų logikos kon- 
cepcijos derinamos su teologija, yra scholastikos recidyvų. 


VUB, IV— 13975. R. Plečkaitis 


PHILOSOPHIA VETUS ET NOVA AD MENTEM DOCTORIS MARIANI 
CONCINNATA AVIDIS SCIENTIARUM ORDINIS IMMACULE CONCEP- 
TA. BEATISSIMAE VIRGINIS MARIAE ALUMNIS IN CONVENTU 


13. 1021 369 


MARIAMPOLENSI AD CALAMUM PORRECTA. ANNO OU0 PHILO- 
SOPHICA PALLAS VERA PONEBAT FUNDAMENTA 1767. [SE- 
NOJI IR NAUJOJI FILOSOFIJA, SUDERINTA SU MARIJONŲ DAK- 
TARO PAZIŪROMIS, TROKSTANTIEMS MOKSLŲ NUOSEKLUMO NE- 
SUTEPTAI PRADĖTA. RASYTA PALAIMINTOSIOS MERGELĖS MARI- 
JOS MOKINIO MARIJAMPOLĖS KONVENTE, METAIS, KURIAIS FILO- 
SOFIJOS PALADĖ PADĖJO TIKRUS PAGRINDUS, 1767] 70 i. 

Dalys: Prologuium, 2. Prolegomena in universam philosophiam, 
3—10. Philosophia pars prima seu philosophia rationalis verbo 
logica, 10—37. Scientia generalis seu metaphysica, 38—70: Me- 
taphysica pars prima sive ontologia, 39—48. Metaphysica pars 
secunda, 49—61. De Deo seu theologia naturalis, 61—70. 


Rankraštinis logikos ir metafizikos paskaitų kursas, skaitytas 
Marijampolės vienuolyno m-loje. Dėstomos scholastinės ir Nau- 
jųjų laikų filosofijos koncepcijos. Detalesnis yra psichologijos 
kursas, kur psichiniams reiškiniams ieškoma materialaus pa- 
grindo, aprašoma žmogaus kūno anatomija ir fiziologija. 
VUB, F 3—423, R. Plečkaitis 
PHYSICA. [FIZIKA.] Ašmena, 1760, 115 f. 


Dalys: Physica generalis iuxta peripatheticorum systemam, 2— 
115. 

Rankraštinis filosofijos kursas. Pirmosios fizikos dalies — ben- 
drosios fizikos — paskaitos, skaitytos Ašmenos (dominikonų?) 
m-loje. Vyrauja scholastinės gamtos filosofijos problematika, 
kartais ji papildoma Naujųjų laikų filosofija ir gamtos mokslais. 
VUB, F 3—801. R. Plečkaitis 
PHYSICA. [ĮFIZIKA.Į Vilniaus Antakalnio trinitorių kolegija, 1767—68, 
274 I. 

Dalys: Praefatio, 1. Discursus praevius de physica universa, 
2—3. Physica generalis, 3—114. Physica particularis, 114—274., 
Rankraštinis bendrosios ir specialiosios fizikos paskaitų kursas. 
Aiškinama Naujųjų laikų gamtos mokslas ir filosofija, tačiau 
yra ir scholastinių pažiūrų liekanų. 

VUB, F 3—1114. R. Plečkaitis 
PHYSICA SEU PHILOSOPHIA NATURALIS. [FIZIKA, ARBA GAMTOS 
FILOSOFIJA.] Vilniaus un-tas, XVII a. pab., 262 t. 

Dalys: Disputatio prooemialis, 1—3. In octo libros Aristotelis 
Stagiritae De physico auditu, 3—239. In libros guatuor Aristo- 
telis De caelo tractatus unicus, 239—262, 


370 








Rankraštinis scholastines gamtos filosofijos paskaitų kursas, 
skaitytas XVII a. pabaigoje, po 1682. Minimi kai kurie Naujųjų 
laikų gamtos tyrinėtojai. 


VUB, F 3—2072. R. Plečkaitis 


PHYSICA SEU PHILOSOPHIA NATURALIS IUXTA MENTEM ANGE- 
LICI DOCTORIš. INCEPIMUS 16 SEPTEMBRIS ANNO 1695. [FIZIKA, 
ARBA GAMTOS FILOSOFIJA, DĖSTOMA PAGAL ANGELISKOJO DAK- 
TARO PAZIŪRAS. PRADEDAME 1695 METŲ RUGSĖJO 16 D.] Raseinių 
dominikonų m-la, 337 f. 

Dalys: Prooemium, 1—6. Prima pars philosophiae naturalis. In 
libros auscultatorios Aristotelis, 6—138. Secunda pars philoso- 
phiae naturalis. De mundo et caelo, 138—189. Tertia pars philo- 
sophiae naturalis. De meteoris, 189—209. Guarta pars philoso- 
phiae naturalis. In libros De generatione et corruptione, 209— 
267. Pars ultima philosophiae naturalis. De anima, 267—337. 


Rankraštinis scholastinės gamtos filosofijos paskaitų kursas, 
skaitytas 1695—96. Dėstoma tomistinė gamtos filosofija. 


VUB, F 3—2258. R. Plečkaitis 


PROPOSITIONES EX UNIVERSA PHILOSOPHIA, DEO TEROPTIMO 
MAXIMO UNI IN AUGUSTISSIMA AC INCOMPREHENSIBILLISIMA 
TRINITATE JUXTARUE TRINO SIMPLICISSIMA IN UNITATE ORDINIS 
SUO INEFFABILI NOMINE INSIGNITE PER SS. PATRIARCHAS NOST- 
ROS JOANNEM ET FELICEM AUTHORI ALTISSIMO (A). AMANCIPA- 
TO SIBI IN PERPETUUM STUDIO PHILOSOPHICO VILNENSI ORDI- 
NIS EJUSDEM S55MAE TRINITATIS REDEM. CAPTT. IN DEBITUM 
SERVITUTIS TRIBUTUM D.D.D. [VISOS FILOSOFIJOS TEIGINIAI 
<...>, MIELAI SKELBIAMI VILNIAUS SV. TREJYBĖS BELAISVIŲ 
IšPIRKIMO ORDINO FILOSOFIJOS STUDIJOJE <...>] Vilnae, Ex thy- 
pographia S..R.M. et Reipublicae Scholarum Piarum Anno Domini 1768. 
16 p. 

Vilniaus Antakalnio trinitorių kolegijos filosofijos studijos klau- 
sytojo parengtos tezės, skirtos filosofijos laipsniui įgyti arba 
disputui. Iš viso ginamos 63 tezės: 1—9 logikos, 10—15 ontolo- 
gijos, 16—17 kosmologijos, 18—25 psichologijos, 26—28 natū- 
ralinės teologijos, 29—49 bendrosios fizikos, 56—63 specialio- 
sios Iizikos. Dėstomi Naujųjų laikų filosofijos ir gamtos mokslų 
bendriausi teiginiai. Kritikuojamos kai kurios R. Dekarto, N. 
Malbranšo, T. Hobso ir Dž. Tolando pažiūros, daugiausia se- 
kant su teologija suderinta Ch. Volfo sistema. 

5 


VUB, Z 15 19 R. Plečkaitis 


S 371 


PROPOSITIONES EX UNIVERSA PHILOSOPHRIA ATOUE ALGEBRAE, 
GEOMETRIAE, ET TRIGONOMETRIAE ELEMENTIS SELECTAE 0UAS 
RELIGIOSI FRATRES ORDINIS CARMELITARUM A. R.O. IN CONVEN- 
TU VILNENSI AD AEDES 00. SS. PUBLICE  RESOLVENDAS, DE- 
MONSTRANDASĘŲUE  EXPOSUERUNT. [VISOS FILOSOFIJOS, TAIP 
PAT ALGEBROS, GEOMETRIJOS IR TRIGONOMETRIJOS RINKTINIAI 
TEIGINIAI, KURIUOS BASŲJŲ KARMELITŲ ORDINO BROLIAI VIL- 
NIAUS VIENUOLYNE IšDĖSTĖ VIESAI IšŠAISKINDAMI IR ĮRODYDA- 
ML] Anno Domini 1783, Vilnae. 39 p. 


Dalys: Propositiones philosophicae, 1—24. Propositiones ma- 
thematicae, 25—39. 


Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno m-los filosofijos studijų 
moksleivių tezės, greičiausiai skirtos disputams, Moksleivių pa- 
vardės nenurodytos. Iš viso ginamos 68 filosofijos tezės: 5 
logikos, 7 ontologijos, 7 kosmologijos, 6 psichologijos, 4 natūra- 
linės teologijos, 24 bendrosios fizikos, 15 specialiosios tizikos. 
Dėstomi Naujųjų laikų filosofijos ir gamtos mokslų bendriausi 
teiginiai. Daugiausia sekama Ch. Volfo pažiūromis. Dėstomi I. 
Niutono fizikos principai, heliocentrizmas laikomas hipoteze. 
Matematikos tezių išdėstyta 119. 


VUB, IV—22217. R. Plečkaitis 


PROPOSITIONES EX UNIVERSA PHILOSOPHIA IN ACADEMIA ET 
UNIVERSITATE VILNENSI SOCIETATIS JESU A RELIGIOSIS EIUS- 
DEM SOCIETATIS ANNO STUDIORUM SUORUM ULTIMO EXEUNTE 
DEFENDENDAE. PRAESIDE R. P. JOANNE ERDMAN E SOCIETATE 
JESU AA. LL. ET PHILOSOPHIAE DOCTORE, EJUSDEMOUE PROFES- 
SORE, AC INCLYTAE FACULTATIS PHILOSOPHICAE SENIORE. [VI- 
SOS FILOSOFIJOS TEIGINIAI, GINAMI VILNIAUS JĖZUITŲ AKADEMI- 
JOJE IR UNIVERSITETE SIO ORDINO NARIŲ PASKUTINIAISIAIS 
STUDIJŲ METAIS. VADOVAUJANT REVERENDUI TEVUI JONUI ERD- 
MANUI, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS DAKTARUI IR TO PA- 
TIES DALYKO PROFESORIUI BEI GARSIOJO FILOSOFIJOS FAKUL- 
TETO SENJORUI.] Anno 1772. 48 p. 


Vilniaus un-to filosofijos f-to absolventų tezės, skirtos greičiau- 
siai laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaro laipsniui įgyti. Išdės- 
tytos 103 tezės: 2 logikos, 6 ontologijos, 4 kosmologijos, 5 psi- 
chologijos, 9 natūralinės teologijos, 33 bendrosios fizikos, 36 
specialiosios fizikos, 3 prigimtinės teisės, 3 etikos, 2 politikos. 
Jos visiškai tokios pat, kaip ir un-to absolventų I. Lachnickio ir 
H. Stravinskio gintos tezės. 
L— 18 


1395 R. Plečkaitis 


372 


PROPOSITIONES PHILOSOPHICAE. DISPUTATIONI PUBLICAE EXPO- 
SITAE IN VILNENSI SEMINARIO APUD PRESBYTEROS SAECULARES5 
CONGREGATIONIS MISSIONIS MONTIS SALVATORIS, ANNO 1773 
DIEBUS JUNI!I. [FILOSOFIJOS TEIGINIAI. IšSDĖSTYTI VIEšAM DIS- 
PUTUI MISIONIERIŲ IšGELBEJIMO KALNO KONGREGACIJOS VIL- 
NIAUS KUNIGŲ SEMINARIJOJE. 1773 METŲ BIRZELIO DIENOMIS.Į 
10 p. 


Vilniaus kunigų seminarijos auklėtinio tezės, skirtos disputui. 
Išdėstytos 34 tezės: 1—4 logikos, 5—9 ontologijos, 10—11 etio- 
logijos, 12—13 kosmologijos, 14—21 psichologijos, 22—25 na- 
tūralinės teologijos, 26—34 prigimtinės teisės. Dėstomi teolo- 
giškai apdorotų Naujųjų laikų filosofijos koncepcijų teiginiai, 
daugiausia italų filosofo A. Genujiečio interpretacijoje. Kriti- 
kuojamos T. Hobso ir Ž. Ruso pažiūros valstybės atsiradimo 
klausimu. 


VUB, IV—30930. R. Plečkaitis 


PROPOSITIONES PHILOSOPHICAE GOUAE SUB AUSPICIIS PERILL, 
MAGNIFICI DOMINI D. ALEXANDRI HORAIN TRIBUNI ET VICEPALA- 
TINI VILNENSIS MAECENATIS AMPLISSIMI PUBLICE IN CONVEN- 
TU VILNENSI A STUDIO CARMELITARUM DISCALCAETORUM PRO- 
PUGNABUNTUR. [FILOSOFIJOS TEIGINIAI, KURIE, GLOBOJANT šVIE- 
SIAUSIAJAM PRAKILNIAUSIAJAM PONUI ALEKSANDRUI HORAINUI, 
VILNIAUS TRIBŪNUI IR VICEVAIVADAI, KILMINGIAUSIAJAM ME- 
CENATUI, VIEšSAI GINAMI VILNIAUS BASŲJŲ KARMELITŲ VIE- 
NUOLYNO STUDIJOJE.] Anno 1765 die decembris, Vilnae, 35 p. 


Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno filosofijos studijos klau- 
sytojų tezės, skirtos disputui arba filosofijos moksliniam 
laipsniui įgyti. Dėstoma 11 logikos ir 13 metafizikos tezių, 
kurios yra scholastinio pobūdžio, apie Naujųjų laikų filosofiją 
neužsimenama. Tezės siauros, išdėstytos 7 puslapiuose, 28 p. 
užima dedikacija. 


L—18 2 
'* 2—118' 12 


ROZPRAWA O NAUCE FILOZOFIL. [TRAKTATAS APIE FILOSOFIJOS 
MOKSLĄ.] 1821. Warszawa Miesiąc Luty. 4+106 k. 


MAB VUB, Z1 R. Plečkaitis 


Dalys: Regestr rozdzialėw, 3—4. Czešč I. Rozprawa oryginalna 
o nauce Filozofii, 1—56: Rozdzia! 1. Potrzeba, užytecznošė i 
granice Filozofii uwažaney w ogėlnych stosunkach z wiado- 
mošciami ludzkiemi, 1—4. Rozdziat 2. Przedmiot i cel filozo- 
fii  uwažany w  przyczynach prawdy i bledu, 4—l11. 


373 


Rozdziat 3. Ogėlny stan Filozofii starožytnej, w zasadach giėw- 
nych i o metodzie wyktadu, 11—16. Rozdziat 4. O zasadach i 
prawdziwej metodzie Filozotii Bakona — o materyalizmie — o 
Filozofii Kanta czyli semiidealizmie i sceptycyzmie, 17—37. 
Rozdziat 5. O Filozofii Kanta czyli Semiidealizmie i scepti- 
cizmie, 37—46. Rozdziat 6. Zasady i ksztaHt Filozofii spektu- 
lacyjney na wzėr systematu innych nauk doskonalący sie, 
46—56. Częšė II. Metafizyka uwažana w zasadach i w metodzie 
sobie wlašciwej, to jest w naturze wladz umystu i woli i w 
stosunkach ich dziatan, 57—105: Wladze umystu, 57—63. Wta- 
dze woli, 63—66. Wyobraženia, 66—68. Rozdziai 1. Logika. O 
zasadach ogėlnych i szczegėlnych Logiki, 69—73. Rozdziat 2. 
O rozmaitych przymiotach sądėw, 73—76. Rozdziat 3. O roz- 
maitych przymiotach iezyka, o definiciach i propozycjach, 77— 
83. Rozdziai 4. O propozycjach, 83—86. Rozdziat 5. O Rozu- 
mowaniu w Naukach, 86—96. Rozdzia! 6. O ogėlnych i scze- 
gėlnych zasadach Etyki, 97—105. Zamknigcie, 105—106. 


Rankraštinis filosofijos traktatas, parašytas dalyvaujant kon- 
kurse Vilniaus un-to filosofijos katedrai užimti. I dalyje, auto- 
riaus vadinamoje istorine, remiantis gamtamoksliniais ir tilo- 
sofiniais F. Bekono principais, analizuojama filosofijos objek- 
tas, metodas ir tikslas, aptariamas filosofijos santykis su kt. 
mokslais. F. Bekono pažiūros ginamos nuo „semiidealizmo“ 
(subjektyviojo idealizmo atmainos) ir I. Kanto skepticizmo. 
Kritikuojami enciklopedistai už tai, kad „krikščioniško“ tiloso- 
io F. Bekono pažiūras vadina materialistinėmis ir ateistinėmis. 
Raginama atgaivinti filosofijoje F. Bekono požiūrį į protą, in- 
dukciją, patyrimą, priežastį ir pasekmę, aptariama mokslinių F. 
Bekono idėjų įtaka gamtos, technikos ir visuomenės mokslams. 
Remiantis F. Bekono patyrimo bei bendrųjų sąvokų susidarymo 
metodo samprata, atmetamas Kanto apriorinių jutiminių erd- 
vės ir laiko formų susidarymo metodas. Bekoniškoji indukcija 
panaudojama filosofijos ir mokslų sistemos santykiams nagri- 
nėti. II dalyje mėginama išdėstyti metafizikos, logikos ir etikos 
metodiką. Siūloma remtis gnoseologinėmis ir loginėmis Aris- 
totelio, T. Hobso, F. Bekono, R. Dekarto, E. Kondiljako, Dž. 
Loko, N. Malbranšo, A. Destiut de Trasi, Ž. Dežerando idėjomis. 
Etikos objektui ir tikslui apibūdinti siūloma vadovautis D, Hiu- 
mo, K. Šmito, T. Maltuso, Ž. Sismondi ir kt. veikalais. 


VUB, F2— KC 398. E. Vasileuskis 


374 


TIROCINIUM DIALECTICAE SEU DISCURSUS DE TRIBUS MENTIS 
OPERATIONIBUS. [DIALEKTIKOS PRADŽIA, ARBA TRAKTATAS APIE 
TRIS MĄSTYMO VEIKSMUS.] Kražių jėzuitų kolegija, 1696, 22 i. 


Rankraštinis pirmosios logikos dalies — dialektikos paskaitų 
kursas. Aiškinami terminai, teiginiai ir samprotavimai. Paskai- 
tos įrištos kartu su Kražių kolegijoje dėstytais poetikos ir re- 
torikos kursais. Dialektika skaityta retorikos klasės mokslei- 
viams. 


VUB, F 3—647, i. 146—167. R. Plečkaitis 


UNIVERSA PHILOSOPHIA NATURALIS. (VISUOTINĖ GAMTOS FILO- 
SOFIJA.] Vilniaus un-ias, XVII a. antroji pusė, 227 I. 


Dalys: Prima pars philosophiae naturalis. De corpore naturali 
in communi seu in octo De physico auditu libros Aristotelis 
commentarius, 2—227. 


Rankraštinis scholastinės gamtos filosofijos paskaitų kursas, 
skaitytas, galbūt, Jono Kormano 1677. Kartu su scholastinė- 
mis aiškinamos Renesanso ir Naujųjų laikų mokslininkų pa- 
žiūros — Piko dela Mirandolos, A. Čezalpino, Dž. Frakastoro, 
G. Pereiros, Ch. Rotmano, Ch. Klavijaus ir kt. 


VUB, F 3—2154. R. Plečkaitis 


UWAGI NAD ROSPRAWĄ KONKURSOWĄ DO KATEDRY FILOZOFII 
TEORETYCZNEY I PRAKTYCZNEY, POD NUMEREM TRZECIM. [PAS- 
TABOS APIE KONKURSO Į TEORINĖS IR PRAKTINĖS FILOSOFIJOS 
KATEDRĄ TRAKTATĄ, PAZYMĖTĄ TREČIUOJU NUMERIU.] 19 k. 


Dalys: Metafizyka. Filozofija Moralna. 


Rankraštinė traktato, parašyto dalyvaujant Vilniaus un-to pa- 
skelbtame konkurse filosofijos katedros profesoriaus vietai už- 
imti, recenzija. Prikišama loginiai prieštaravimai, dėstant J. 
Fichtės ir F. Šelingo filosofiją. Bandyme atplėšti formą nuo 
mąstymo objekto, atskirti racionalias pažinimo formas nuo ju- 
timinių įžvelgiama „kraštutinis“ idealizmas, „egoizmas“, t.y. 
subjektyvusis idealizmas. Tvirtinama, jog nebūtis („grynas 
mąstymo produktas, atskirtas nuo mąstymo objektų“) negali 
būti logikos objektu. Kritikuojamas logikos ir metafizikos ob- 
jektų sutapatinimas, metafizikos objekto suvedimas į daiktų 
esmės pažinimą, argumentuojama filosofinio pažinimo istori- 
jos pavyzdžiais. Traktato autoriaus pažiūros į protą ir patyri- 
mą laikomos empirinėmis ir „perdėtai“ realistinėmis. Prikiša- 


375 


ma teorinės filosofijos nesupratimas. Daroma išvada, kad trak- 
tato dalis apie metafiziką — tuščiažodžiavimas, pasitelkus 
I. Kanto terminiją, eklektiškai derinant nesuderinamas filoso- 
tines sistemas. Vertinant moralinės filosofijos dėstymą, teigia- 
ma, jog nemoksliška vietoj „filosotinės refleksijos“ ir „speku- 
liacijos“ sąvokų vartoti „filosofinio tikėjimo“ sąvoką. Pasta- 
roji, kaip teigia recenzentas, esanti mechaniškai perimta iš 
Kanto praktinio proto filosofijos. Kritika pagrįsta nuosekliu 
sensualizmu. 


VUB, F2 — KC 392. E. Vasilevskis 


HCTOUHHKH HCTOPHH 
GHAOCOOCKOH MbICAH B AHTBE 


Town I 


PE3I0ME 


HecrouHHKH KcTOpHH (pbHAOCObCcKOKH MBiCIM B JIHTBe6 H3nai0T- 
Cą B CBA3H C pa3BepHYTbBIM HCCIexOBAHHEM NpO06JN1EM H NOAro- 
TOBKOH aKaxE€MHyECKOro H3X1aHHA MO HCTOPHH (pHAaoCobKKH B 
Jinrae. IlaanupyeTca MaxaTb TpH TOMa «HceTouHKHKOB»: NepBbIA 
TOM OXBaTBIBaeT 5MO0Xy (beojaNH3MAa, BTOpoH — KanHTaJlH3Ma, 
TpeTHH — Col HaJH3MA. 

B HsxaHKH NpHHAT NpHHUKHN, COMJlaCcHO KOTOPOMY HCTOyHH- 
KaMH HCTOpHH pHAOCObCKOK MBiCAKH B JlnTBe cuHTaiOTCA pačo- 
TbI, OTHOCAIHeCA K STOMA OGNA4CTH, CO031aHHbie B 3THHUeCKHX 
rpaHuųax JinTBB! HH HariHCaHHBIe JIHTOBI(AMH, NpO>KHBABIJHMH 
B NpYrKX CTPaHax H CBOe8 AeATeNEHOCTbIO H TBODUECTBOM CBA- 
3aHHbBIMH C STHH4ecCKOKH JluTBoOK. OnxKaKo KaK B HCTOPHH ApYrKX 
HApOJOB, TaK H B HCTOpHH JinTBEI, TBOpUeCTBO HeKOTOPbIX NpeA- 
CTaBHTeJeH MpHHaAJeMXHT KyJIbTYpĖ H HayKe HeCKOJIbBKHX Hapo- 
nos. Hemano npencTaBHTenEKH  ApyrKx HapoAxOB — NOJIAKOB, 
HeMI(eB H Np. — KaK B paHHeM, TaK H B 00/J1€€ 3pe/10M NMepHuoAne 
npenonaBaAaH bHnOCObKHO B yYUueGHEBIX 3aBeneHKax JIKTBBI, NpeK- 
ne BCcero — B BHAbHIOCCKOM yHHBepenTeTe. IlosTOMy Hx (biao- 
CO(bCKOe HacnexKHe NpHHaNJIEMKHT KaK HCTOpHH TEX CTPAH H Ha- 
pOJIOB, KOTOpHIe OHH MpeAcTaBAS/M, TAK H HCTOPHKH (bHNOCObHK 
JinTBb:. KpoMe Toro, H AHTOBCKHe npodpeccopa (unocobHKH Npe- 
MoxaBajlH B VueGHbBix s3aBexeHHax IlojbmH, Ilpycenu, Beno- 
pyccHH, OnHako B HCTOUHHKH HCTOpPHH (bHAOCObCKOKH MBICJIM B 
JinTBe He BKJUOUaIWOTCA IMpoH3BeAEHHA TEX JIHŲ, KOTOpbIe, Npo- 
;XHBAS 3a MpeAxelaMH 3T7HHueCKOK JIHTBH! H He HMeg C Heū He- 
MNOCpPexCTBEHHOK CBA3H, CBOH NMpoK3BexeHKHA H3naBanu B Bulb- 
HIOCe Ha MOJIBCKOM HH APYTHX A3bIKAX, 

B «HcroyHHkH» BKIIOUeHBI He TOA1bKO (bHNOCODCKUe MpoH3- 
BeĮeHHa B IpAMOM CMbICJIe BTOrO IMOHATHA, — TpPAKTAaTbi, MOHO- 
rpadbHH, yueGHHKH, CTATbH, DYKONHCHBIe TEKCTB! JEKŲHH NO (bH- 
nocobHKH, HO TaKxKe H NOCBAUEeHHBIe APYTHM OTPaC/lAM TPYJbI, B 


377 


KOTOpPbIX BBICKa3aHBl OOIIECTBEHHBIe H/eH H BO33peHHA 3IOXH, 
HMeBIHe (DHIOCObCKOe H MHpOBO33peHųeCKOe 3HaueHKHe AIA pe- 
mMeHHa CONHAaJIbBHBIX IPOGIEM — 370 rocyAapcTBeHHblė  AKTBI, 
paGoTbi IO NpaBy, 3KOHOMHKe, HeTOpHH. Bce TpH ToMa «Hcroų4- 
HHKOB> COCTaB/IeHb! MO NEpCOHaJIHAM, KOTOPbIe H3JIOJKeHBI B aJl- 
(baBHTHOM nopaAke. PačoThHI HeH3BeCTHBIX aBTOPOB NpHBeJeHbi 
B KOHIĮe TOMOB. 

Kaxknbih HCTOUHHK NMpexcTaBJeH COrdacHOo CaeAyIOMeK Cxe- 
Me: aBTOp, KpaTKaa ero 6GHorpadbHa, 3araaBKe HCTOUHHKA, ero 
MepeBOA Ha JIHTOBCKHH A3biK, MeCTO H aTa ONyYGJIHKOBaKHKHA HJIH 
HarrHCcaHHa, KOAHYeCTBO CTpaHHŲ HH JIHCTOB, 3araaBya ųacTeH 
HH pa3x€/10B C YKa3aHHeM KOJIHUeCTBAa CTPAaHHŲ, aHHoOTal(HA 
HCTO4HKa, IMP GOH6nKoTeyHOK cHrHaTYpbi (1/19 BCeX pyKONH- 
ceži H Tex HcTOWHHKOB XVI-XVIII BB., KoTOp»Iė B NMeuaTHOM 
BHJE COXpaHHJIHCb B MaJIOM KOJIHUeCTBE). 

Kaxknbiū HcTOWHHK aHHoTHpyeTCA. EcnH OH OBI1 ONyGAHKO- 
BAH HEeCKOJIbKO pa3, TO aHHOTHpyeTCA Nnocnenuas NyGIKKaLKHa 
(o6biųHo OHa HaH6GOojee nojHaa) C yKa3aHKeM NepBoOH ny6xH- 
Kal(tH. MeTpHKa HcTOųHHKa (3arJaBHe, KONH4eCTBO HK 3arnaBHA 
ųaCcTef, AaTb! HarlHcaHHa HH ONMyYGAKHKOBAHHA H T. II.), AaeTCA 
ayTeHTHUHaA. OcHoBHbIe 3/1€MeHTB! METPHKH — ABTOP H 3ar41a- 
BHA — IpPeACTAaBJIeHb! NpONHCHBIMK GykBaMH. Cilenudbuueckue 
GyKBBI rOTHWeCKOTO IIPHĖTA, KHPHIJIHŲBI H T. H. «TPA IAHKH> 
32aMeHeHbi COOTBeTCTBYIOLHMH OYKBAMH JaTHHCKOTO H CJ1aBAH- 
CKOro adibaBHTOB, YNOTPeGAIAeMBIMH B HacToalųee BpeMs4. Ilpu 
yKa3aHHH uacTeH HCTOYHHKA pacIuHpaloTCA HEKOTOPbIe COKpa- 
LieHHA, He O003HauaioTC4a YAGpPeHHA MH HEKOTOPbIe JĮHCKPHITH- 
ųecKKMe 3HaKH. OueBHKAHbIe OleuaTKK HCNpaBAAIOTCA. 

HeayTeHTHyHBIe 3JIeMEHTB!  "MeTPHKŲ  HCTOWHHKAa  BBLIeJIEHbI 
KypcHBoM. IlepėBon 3arnaBuwa HCTOUHHKAa Ha JIHTOBCKMA A3BIK 
KAaeTCA Cpa3y Xe MOCJe OpPHTHHaJIbHOrOo TEKCTa H 3aK/iOUeH B 
KBajpaTHble CKO6KH. IlponycKuų B ayTeHTH4HOM TEKCTE HCTOŲ- 
HHKa JĮEJAaIOTCA JIHIIb B TOM CJY4Aa€e, KOrja CaM TEKCT AebeKTH- 
poBaH HaCTOJIbKO, UTO erOo He/lb33 NpoueCTb, a TaKxKe [pH yYKa- 
3aHHH IOBTOpAIOLŲHXCA THTYJOB H 3aHHMaeMBIX NOJUKHOCTEK. 
[ponycku 0603HaueKbI! 3HaAKOM ZL... 

Bce TpH4 ToMa «<HcTOoWHHKOB» NOArOTOBNEHEI! NO €eJ(HHOH ME- 
TOAHKe, OJĮHaKO KaxK BI TOM HMeeT H CBOH CNei(HbHųeCKHe Uep- 
Tbl, OTDa:KalOllMe OCOGEHHOCTH OGIECTBEHHbIX  ABJIeHKHK H CO- 
KHalbHOH CpeAbi ONpexeneHHOA 5NO0XH, COXEpxAHHe HAEOJOrK- 
ųeCKHx H MHpPOBO33peHYeCKHX MpoIeCCOB H T. II. 


378 


[epariMH HCTOWHHKaMH OGIECTBEHHO-GHIOCODCKOKH  MBICJIH, 
B KOTOpDBIX  BbIPAXKeHb!  ONMpejeNeHHBIe = MHPOBO33peHueckue, 
HIEONOTHyeCKHE MOTHBbI, SBJIAIOTCA NMNHCbMEHHBIe AOKYMEHTBI — 
«<JlHTOBCKHE JETONHCH», NMHCbMA KHa3ek4 BejnKkKOoro KHAMKeCTBA 
JiaroBckoro, «JInroBckKū CTraTyT» u np. [lo 3T7HM HcTOUHHKAM 
MO5KHO  MpOoCcIeNHTB  HA1OCObCKO-COXHONOTKUeCKHe HAeKW TOCy- 
AapcTBeHHOCTHH JIKTBbI, MaTpHOTH3MA, pa3/IHUHbIe COlHa/JIbHbIe H 
MOJIHTHŲeCKHE MOTHBBI, JĮeTEPMHHHpOBAHHbIe KJACCOBBIM H COC- 
JOBHBIM pa3Je1eHKHeM (peonabHoro Oo6iecTBa. OjHoBpeMeHHO 
«JlnroBCKKMK CTaTyT» B I(6JI1OM ABJIAETCA BBIPAMKEHKHEM HEKOTO- 
pBIx OGIeCTBeHHbIx HAeK 3noxH B03poxAeHHA. 

B cBa34 Cc pacnpocTpaHeHKeM B JiuTBe pedopMmauMKų, a BMEe- 
CTe C Hež H KWIbTYpBKi B03poxxAeHKAa H TyMaHH3Ma, 3HaUuHTE/E- 
HbIM f£BJIeHHeM OGIŲECTBEHHOK MBICJIH CTA/JIO JIBHJKEHHe TYMAHHKS- 
Ma H IMOpOXJEHHbIe HM COlHaJbHble MAeH. B G60pb0e CO Cx0- 
JNaCTHKOŽž H KaTOo/1HUeCKHM GOTOCJIOBHEM apHaHe HCIOJb30Ba/JIH 
bHnocobCcKHA pai(KoHajH3M. OHH Tpe60Ba1H COXHAJIBHO-NOJH- 
THUeCKHX Ipeo6pasoBaHKHū, nponoBejOoBaJIH  paBeHCTBO, pe/IH- 
rHOo3HyKO TOJEpAHIHIO, XPHCTHaHCKMA  nauubusM. KanbBunKucT- 
CKHe MpeACTaBHTENH NMpOBO3TAaIMa/iH JĮEMOKpPATH3M, H/EIO eCTE- 
CTBeHHOro npaBa. HcTowHHKH npencTaBHTen1eH4 Bo3poxAeHKA K 
ryMaHHaMa B JiKnTBe HCCc/AexOBAaHbI MOKA HEejOCTATOUHO, — HE- 
KOTOpble H3 HHX elle He HažeHbIi, ApYrKMe HCue3j1H MAH OBIIH 
VHHŲTOKEHBI, 

lo cHx nop TAKxKe He O6HapyxKeHbi (bHnoCO(bCKKHe NMponaBe- 
NneHHia JIHTOBCKHX GaKaJaBpOB H MarHcTpPOB (bKMIOCOGKWKW B CpeN- 
HeBEKOBbIX YHHBepcHTeTax. Hažieno AH» HeCKOJbKO pačoT 
3TOrO poNla, BbINOJIHEHHBIX B yHHBepCHTeTax JananHoi EBponki 
B 3Noxy „BospoxxAeHHa. 

OcHoBHBIMH  HCTOYHHKAMH  HCTOpHK (buaocobuKn B JiuTae 
ABIIAIOTCA  MpoH3BexeHKA npodbeccopoB (bHunocobuM BuanckHioc- 
CKOTO YHHBepCHTeTa, OCHOBaHHOoro B 1579 r., H MHOTOWUKHCJIEKHHbIe 
3arl1HCH NeKŲKHA no (buzocobHK, BBINO1HeHHBIe B XVI-XVIII BB. 
B BHibHIOCCKOM YHHBEpCHTETe, a TaKMKe B HE3VHTCKHX KOJIJIE- 
rHax ropojoBs Kpaxai w Kaynaca, B BunbniocckoK  KoNnA1erHN 
TPHHHTapHeB, B yUeOHBHIX 3aBelleHHAX JĮOMHHHKaHI(eB, (bpaH- 
HHCKaHI(eB, KapMeJnHTOB, MHapoB, GepHapaKuKueBs B BHnbHioce, 
Kaynace, Paceūnah, Ilanapuaž, Aimmene, Mapaamnone, [Mo- 
CKONIbKY B TO BpėMA JIEKI(HH NO HNIOCObHH KMKTOBAJIHCb, TO 3TH 
pPyKONMHCHbBIe KypCbi (pHIOCODHH, 3anHcaHHBIe J(OCJIOBHO, AayTEeH- 
TH4HO OTpaxxaIoT cocTOAHHe (bHAOCObCKOro NpenoxaBaHKa. Ouu 


379 


OXBAaTbIBAIOT AHCILHIJiHKHBI CXOJIACTHUeCKOKH (HNOCO(DHH — JiOrH- 
Ky, (bH3HKY, HH CDHNOCODHO IIPHpPOABI, MeTa(bH3KMKY H 3THKY. 
Jo HacTOAIMero BpeMeHH HaKAeHOo 105 pykonHcHBIx KypCcoB IO 
norHkė, 84 — no (bHankėe, b2 — 0 MeTAbH3HKe H || — no 
3THKE, 

IlegaTHBIe npoK3BexeHHA NO bHAnocobKK B XVI-XVIII BB.— 
STO HeMHOTOWHCIeHHBIe MOHOTpabKų H YueOHHKK, CTYAEHUeCKHE 
Te3HChi JMA MpHOGpeTeHHA yYueHbix CTeNeHeA, a TaKxKe TE3HCBI 
pa3J1HyHBIx (bunOCObCKHx ĮKCNyYTOB. BAJBHIOCCKHH yYHHBepCHTET 
npHcyxK Kan ABe bHiOCObCKHe CTeNeHH — GaKaNaBpa H BEICINYIO 
CTEII€Hb — MarHCTpa (AOKTOpPAa) CBOGONHBIX HCKYCCTB HK (bHJ1O- 
coibuu. B Te3Hcax (theses, propositiones, conclusiones) H3Anara- 
JIHCb O6IHe (pHNOCObCcKKe NMoxoxMxeHha. B «HcroyHHKax» OHH 
OTHeCEHB! K JIHI(Y, KOTOpO6 saliKiųaJlo Te3HChHL. H AKmuB B TEX 
CAYUaAX, KOrha B Te3HCAX JIHI(O He YKa3aHO, OHH OTHECEHBI K 
PYKOBOJHTeJIHO Te3HCOB, T. €. npo(beccopy (bHAoOCcOobAA. 

MeTox cxonacTHueCKOH (bHxoOCODHKH B yYuečHhIx 3ABeeHHAx 
JIHTBh! OBIJ ABTOPHTapHHIM — NperojaBa/H puxocobHo Apu- 
CTOTeNlA B HHTepIIpeTAl(HH BHAHeKIIHX NpėxCTABKHTėJeK CpeAHe- 
BeKOBOH (HIOCODHH H TEOPETHKOB T. H. «<BTOpOKH CXONACTHKH» 
XVI-XVIII am. Onuako Gonee CMeNLIe, CKNOHHBIe K NOHCKAM 
npenonaBaTe1H BHubHIOCCKOro YHHBepCHTETA 3HAKOMHJIH CBOHX 
CTYAEHTOB C NOCTHAKeHHAMH (HIOCObHH H eCTECTBO3HAHHA 370- 
xh BoapoxxnxeHHa n HoBoro Bpemenu. KpoMe Toro, B caMof 
CXONAaCTHUECKOH bMNOCODHKH CTABHIHCB  MpO6JeMBI,  HMEBIIHE 
MO3HTHBHOe 3HaųeHHe: HJEH, OTHOCAIHeCA K HCTODHH MATEMA- 
THUeCKOH JIOTHKH, IIOJIEMHKA HOMHHAaJIHCTOB MH peaJIHCTOB, BLIpa- 
XABIlaA TEHAEHI(HH MaTepKaAH3MA H HAea/JlH3MA. 

B cepezune XVIII B. 5 JiurBe nponcxoxUT pacnax CxO0Ja- 
CTHKH, B YUueGHBbIX 3aBelleHHAx OHa MOCTENeHHO YCTYMAaeT MEeCTO 
bunocobhu Hoaoro Bpemenu. IloaBnaioTCa HoBBIe bHAOCObCKKUE 
JHCI(HINAHHBI, NMpDeNoAaIoTCA TEOPHH H KOHHEeN(KH BHAHeKIUHX 
npencTaBHTe1eH (HiocobKHK Hosoro Bpemenu, HaynKaeT pac- 
npocTpaHaTBCAa = bHAOoCcOobHa 510xH IlpocBemjenua. Becb 3TOT 
nMpomecc HaraaAHOo HIJNOCTPHpyIOT HCTOUHHKŲ  (bHAOCObCcKOK 
MBICJIM BTOpOH NMONOBKHBI! XVIII B. XoTa OoHH, KaK H paHbIe, 
nMHCcaJIHCb Ha JIATHHCKOM A35IKe, OJHaKO NOABJAIOTCA HCTOUHKUKH 
Ha NOJIbCKOM H JIHTOBCKOM 435IKAX. 

HoBBli 3Tan B pa3BHTHH  bunocobHM B JiuTBe Hayanca B 
XIX B. Kadbenpa (buaocobun BuusKioccKoro yHHBepCHTeTA 
CTaHOBHTC4 Oy4aroM pacnpocTpPaHeHKa (bHnocobKHK snoxu [poc- 


380 


BelĮeHHKa H KAaccHuecKOoKH HeMelLKOKH  (bunocobuu. HekoTopeIe 
eCTECTBOHCIIBITATEJIH VHHBeEpCHTeTA BBIpPAMKA/JM CBOe HeraTHBHOe 
OTHOIIEHHe K KaAHTHAHCTBY, BBICKa35IBAJIH  HJeH €eCTeCTBEHHO- 
HayuHOro MaTepHaJH3MA, 3BO/IIOI(HOHH3MA. 

B nepBož nonoBuHe XIX B. AHTOBCKHe NHCcaTe1M H NeATeJNH 
KYJIBTYPEI NOJ BJKHA4HKeM (bHiAocobuKH IlpocBeMeKnKa B yYCcOBHAX 
pacnaja (beona/lbHbix OTHOINEHHA BBICKa3bIBA/IH HJeH palĮKoHa- 
JNH3Ma H MpOCBeTHTeAbCKOrO JEMOKpPAaTH3MAa, BbILBKTaJlH HeoO0- 
XOJlHMOCTb KOpeHHBIX COlHa/iIbBHbIX H3MEHeHHĖ. 

HerouHKkuų pbunxocobeKok MBICIH B JluTBė COCpexOTOUEHbI 
MIaBHbIM O6pa30M B HayuHbix GH6AHOTeKAX H apxuBax BuJlb- 
Hoca. Hemano HcTOuHHKOB xpaHHTCa B 6H6AuoTeKax [lonbckoK 
Haponnoi Pecny6Gxuku, HeKOTOpbIe — B HayYuHbIX GHOJNHOTEKAX 
Kuesa H JieaHarpana. HecomHeKHo, uTO B AasbHeKiueM GyAYT 
Hal eHBI HOBBIe HCTOUHHKH, KOTODBIe HaMevaeTCA ONYGJHKOBATG 
B COOTBeTCTBYIONHX JONOJHEHHAX K JaHHOMY H31aHHIO. 

Ilepabi4 TOM «HcrowHKHKOB» noxroToBKA  OrTien HCTOpPHH 
bunocobHK JinTBhi HucTrHTyTAa GHiocobHH, CoNKOJOrKMH H rpa- 
sa AkaxemHu Hayk JinroBcko4 CCP. PykoBonuTren* paGoThI — 
AOKTOpP bunocobcKHx HayK npodbeccop P. IlneukaūTac. 

Bce aBTOpbi, yuacTBOBaBIUMe B NnoxroToBKe «HcTOUHHKOB», 
VYKa3aHbi B H3JaHHH. 


SOURCES OF HISTORY 
OF PHILOSOPHICAL THOUGHT IN LITHUANIA 


Volume I 


SUMMARY 


The sources of history of philosophical thought in Lithua- 
nia are published in connection with extensive research of 
problems and preparation of an academic publication on the 
history of philosophy in Lithuania. Three volumes of the „S50o- 
urces“ are to be published; the first volume will cover the 
epoch of feudalism, the second volume the epoch of capitalism 
and the third volume the epoch of socialism. 

In the publication a principle is observed by which as sour- 
ces ot history of philosophical thought are considered works 
relating to the given field which were written within the bor- 
ders of ethnic Lithuania or by Lituanians living in other co- 
untries but linked with ethnic Lithuania by their activity and 
creative work. However, in the history of Lithuania, just as in 
the history of other peoples, works of some of its representati- 
ves belong to the culture and science of several peoples. A 
number ot representatives from other nations — Poles, Ger- 
mans and others — in the earlier and later periods taught phi- 
losophy at the educational! institutes of Lithuania, first of all, 
at the Vilnius University. For this reason their philosophical 
heritage belongs both to the history oi those countries and 
peoples and to that of Lithuania. At the same time Lithuanian 
professors of philosophy taught at the educational institutes of 
Poland, Prussia and Byelorussia. However, the sources of the 
history of philosophical thought in Lithuania do not include 
persons living beyond the borders of ethnic Lithuania and ha- 
ving no direct links with it, who published their works in Vil- 
nius in Polish and other languages. 

The „Sources“ include not only philosophical works in the 
literal sense of the word — treatises, monographs, textbooks, 
articles, hand-written texts of lectures in philosophy — but 
works from other fields as well, which contain social ideas and 


382 


opinions of the epoch having philosophical and ideological sig- 
nificance in solving social problems — in state acts, works of 
law, economy, history. All the three volumes are compiled in 
alphabetical order of authors of the sources. Works by unknown 
authors are presented at the end of the volume. 

Each source is presented as follows: author, his short bio- 
graphy, title of the source, its translation into Lithuanian, pla- 
ce and date of its publication or writing, number of pages or 
sheets, titles of parts or sections with the number oi pages, 
summary of the source, press-mark (for all manuscripts and 
sources of the I6th—18th centuries which were preserved in 
printed form in small numbers). 

Each source is summarized. If it was published several ti- 
mes, the last edition is summarized. The authentic metrics oi 
the source (title, number and titles of parts, date ot writing or 
publication) is given. The main elements of the metrics — au- 
thor and titles — are given in capital letters. Specific letters oi 
the Gothic type, the Cyrillic alphabet and of the so-called 
„grazhdanka“ (secular type) are replaced by corresponding 
letters of Latin and Slavonic alphabets used at present. In the 
indications relating to parts of the source some abbreviations 
are expanded, stresses and some diacritic signs are omitted. 
Apparent misprints are corrected. 

Non-authentic metrics elements of the source are italicized. 
Translation of the title into Lithuanian is given in brackets in 
the original text. Omissions in the authentic text of the source 
are made only in those cases when the text is so defective that 
it becomes illegible and when recurring titles and posts are 
given. Omissions are marked by the symbol <...>. 

All the three volumes of the „Sources“ were prepared in 
accordance with rules of common methods, but each volume 
has its own peculiarities reilecting specific phenomena and so- 
cial environment of a given epoch, contents of ideological pro- 
cesses, etc, 

The first sources of socio-philosophical thought in which 
specific ideological motifs are expressed are written do- 
cuments: „Lithuanian Annals“, letters of the dukes of Grand 
Dukedom of Lithuania, „Lithuanian Statute“ etc. In these so- 
urces one can trace philosophical and sociological ideas of Lith- 
uania's statehood, patriotism, various social and political mo- 


383 


tiis ensuing from the division of the feudal society into clas- 
ses and estates. At the same time „Lithuanian Statute“ as a 
whole contains some social ideas ot Renaissance. 

Due to the spreading of reformation in Lithuania and the 
Renaissance culture and humanism with it, a major phenome- 
non in social thought became the movement of humanism and 
its social ideas. In their struggle against scholasticism and 
Catholic theology the Arians used philosophical rationalism. 
They demanded social and political reforms, propagated egua- 
lity, religious tolerance and Christian pacifism. Calvinist rep- 
resentatives proclaimed democratism, the idea of natural law. 
The sources of the representatives of Renaissance and huma- 
nism in Lithuania have not been sufficiently studied — some 
sources of this kind have not yet been found, some have dis- 
appeared or were destroyed. 

Philosophical works of Lithuanian bachelors and masters 
of philosophy in medieval universities have not been discovered 
vet. Only a few works of this kind, written in the universities 
of Western Europe in the epoch of Renaissance, have been 
found. 


The main sources of the history of philosophy in Lithuania 
are the works of professors of philosophy at the Vilnius Univer- 
sity (founded in 1579) and numerous manuscripts of lectures 
in philosophy written in the 16th—18th centuries at Vilnius 
University and at the Jesuit colleges of Kražiai and Kaunas, 
the Vilnius Trinitarian college, at the educational institutes of 
Dominicans, Franciscans, Carmelites, Piarists, Bernardines in 
Vilnius, Kaunas, Raseiniai, Paparčiai, Ašmena, Marijampolė. 
Since at that time these lectures in philosophy were dictated, 
the courses in philosophy, which were put down word for word, 
authentically reilect the level of teaching philosophy. They co- 
ver the disciplines of scholastical philosophy — logic, physics 
or natura| philosophy, metaphysics and ethics. Up to now 105 
hand-written courses in logic, 85 in physics, 52 in metaphysics 
and 11 in ethics have been found. 

Printed works in philosophy in the 16th—18th centuries in- 
clude only a few monographs and textbooks, theses for academic 
degrees and various philosophical debates. The Vilnius Univer- 
sity had conierred two academic degrees — a degree of bache- 
lor and the highest degree — master of free arts and philoso- 
phy. General philosophical concepts were outlined in these the- 


384 


ses. In “The Sources“ they are related to the person who de- 
fended the theses, and only in those cases when the person is 
not known they were related to the supervisor of the theses, 
i.e. professor of philosophy. 

The method of scholastic philosophy at the educational ins- 
titutes of Lithuania was authoritarian — Aristotle's philosophy 
was taught in the interpretation by outstanding representatives 
oi medieval philosophy and by theoreticians of the so-called 
Second Scholasticism of the I6th—17th centuries. However, 
the most courageous lecturers of Vilnius University, who were 
inclined to search, tried to acguaint their students with achiev- 
ements in philosophy and natural sciences of the epoch of Re- 
naissance and Modern times. Even in scholastic philosophy 
problems of positive importance were raised: ideas relating to 
the history of mathematical logic, polemics between nomina- 
lists and realists, which reflected tendencies in materialism 
and idealism. 

In the 18th century a gradual collapse of scholasticism ta- 
kes place in Lithuania giving way to the philosophy of Modern 
times. New philosophical disciplines appear, theories and con- 
cepts of the most outstanding representatives of the philosophy 
ot Modern times are taught and philosophy of Enlightenment 
begins to spread. The sources of philosophical thought of the se- 
cond half of the 18th century clearly illustrate this process. 
Though they were written in Latin, as usually, sources in Po- 
lish and Lithuanian appear as well. 


A new stage in the development of philosophy in Lithua- 
nia begins in the 19th century. Philosophy of the epoch of En- 
lightenment and classical German philosophy spread from the 
department of philosophy of the Vilnius University. Some na- 
turalists showed their negative attitude towards Kantianism 
and expressed ideas of natural scientific materialism and evo- 
lutionism. 

Under the influence of philosophy of Enlightenment in the 
first half of the 19th century, at the time of the collapse of the 
feudal system, Lithuanian writers and intellectuals expressed 
ideas of rationalism and democratism calling for radical so- 
cial changes. 

The “Sources“ of philosophical thought in Lithuania are 
concentrated mainly in scientific libraries and archives of Vil- 
nius. A great number of these sources have been found in the 


385 


libraries oi Poland, some of them in scientific libraries of Kiev 
and Leningrad. There can be no doubt that in future new 
sources will be found which will be published in the corres- 
ponding supplements to the „Sources“. 

The first volume of the „Sources“ was prepared by the De- 
partament of history of phylosophy in Lithuania at the Institute 
of Philosophy, sociology and law of the Academy of sciences 
oi Lithuanian SSR under direction of professor, doctor of phi- 
losophy R. Plečkaitis. 

The authors who took part in the preparation of the „Sour- 
ces“ are listed in the publication. 


PAVARDŽIŲ RODYKLĖ 


Abichtas (J. H. Abicht) 14, /9—33 

Abramavičius (I. Abramowicz) 246, 
247 

Abramavičius V. 248 

Adamovicas (T. Adamowic) 61 

Agripa (W. Agrippa) 9, 34 

Albertas Didysis 356 

Albertrandis J. 108 

Albinas (B. Albinus) 336 

Albrechtas, Prūsijos hercogas, 170 

Aldebrandinis I. (H. Aldebrandi- 
nus) 344 

Aleksandras, Lietuvos didysis ku- 
nigaikštis ir Lenkijos karalius, 
103, 220, 322—324 

Aleksandras I, Rusijos imperato- 
rius, 289 

Aleksandras VI, popiežius, 323 

Aleksiutovičius N. (H. AnekcioTO- 
uu) 54, 200, 352 

Algirdas 74, 192 

Ambraziejus 274, 356 

Amsterdamietis (V. C. Amsteroda- 
mensis) 346 

Andziulytė-Ruginienė M. 332 

Anzelmas Kenterberietis 274 

Arcechovskis (A. Arciechowski) 35 

Arijus 342 

Aristarchas 168, 219 

Aristipas iš Kirėnės 219 

Aristotelis 10, 27, 35, 37, 38, 40, 
41, 49, 50, 55, 56, 64, 77, 83, 
88, 94, 105, 108, 111, 113—115, 
123, 126, 1209, 131, 136, 141, 
144—147, 149, 153, 157—159, 
163—166, 168, 201, 204—206, 
209, 213, 215, 219, 224—226, 
231, 237, 238, 250, 258, 261, 
263—265, 268, 270, 280—282, 
293, 304, 312, 315, 316, 318, 


319, 324, 347, 348, 353, 354, 362, 
364—366, 370, 371, 374, 375. 
Arturas L. 340 
Assordobraj N. 183 
Aucepijus (T. Aucepius) 35—36 
Augustas II, Lietuvos didysis ku- 
T a ir Lenkijos karalius, 


Augustinas 106, 113, 150, 175, 
219, 225, 274, 280 
Averojus 49, 165, 219 


Bacas (I. Bac) 187 
Bakvisas (Cl. Backvis) 122 
Balabanas (M. Bataban) 126 
Balinskis (M. Balinski) 285, 286 
Baltramiejus (Bartholomeus) 111 
Banka (J. Banka) 322 
Bardachas (J. Bardach) 196 
Baryčas (H. Oages 165, 177 
Baryčova (M. Baryczowa) 261 
Baronijus (Baroniusz) 273, 274 
Bartas (J. A. Barth) 21, 22, 28 
———* (L. Bartilius) 37, 159, 
o 


-———- K. (C. Bartold) 47—38, 
1 


Basanavičius J. 332 

Batūra R. 93, 220 

Bazilikas K. (C. Bazylik) 335 

Beblavy J. 331 

Bedenskis 5. 280 

Beinoravičius (M. Beynarowicz) 36 

Bekešas (W. Bekiesz) 153 

Bekonas F. 67, 69, 180, 219, 284, 
287, 288, 290, 309, 374 

Benislavskis J. (I.  Benistawski) 
36—39 

Berklis Dž. 67, 80 

Bernegeras M, 168 

Bezas T. 340 


387 


Bychovcas A. 192—194 

Bieganskis (I. Bieganski) 214 
Bielinskis (J. Bielinski) 109 

B Sekkių M. (N. Bykowski) 39— 


Bilevičius (T. Billewicz) 40, 269 

Birala A. (A. Bupano) 143, 349 

Birukevičius (M. Birukiewicz) 4/ 

Biržiška M. 73, 76, 254 

Biržiška V. 73 

Bistžickis (P. P. Bystrzycki) 262 

Biušingas (A. F. Būsching) 228 

Sia ss (P. Blastusowicz) 
| 


9 
anona (E. Bobrowski)  4/— 


Bodenas Ž. 180, 225, 362 

Boguslavskis (J. K. Boguslawski) 
42—44 

Bogušas (A. Bohuss) 136 

Bogušas P. K. (F. K. Bohusz) 
44—46 


Bojanus L. 14, 46—47 

Bokas (F. Bock) 167 

Bolemovijus (F. Bolemovius) 186 

Bona Sforca 170, 324 

Bonaventūras 274 

Boneris (S. Boneri) 341 

Boreika (J. Boreyko) 47—48 

Borovskis (L. Borowski) 280 

Boškovičius R. J. 85, 219 

Božeckis (A. V. Borzecki) 49 

Braunas D. 284 

Bretkūnas J. 147 

Brikcijus J. (I. Brictius) 49—50 

Briol-Plater (W.S.de Broel-Pla- 
ter) 324, 326 

Briukneris A. 260 

Brunas Dž. 50, 199 

Buchienė T. 148 

Bučinskis (M. Buczynski) 250, 


251 
Budnis S. 50—54, 60, 102, 124, 
125, 186, 342 


Budrikas P. (F. Budryk) 233, 234 

Budzinskis (S. Budzynski) 54 

Buinovskis (M. Buynowski) 187, 
190 

Aalaigtės (A. B. Bujalski) 54—55 

Bukoveckis (M. Bukowiecki) 345 

Bugiovetis (B. Butakowski) 55, 
11 


Bulingeris J. 150 

Bungė (F. G. von Bunge) 91—93 
Burba J. (H. Burba) 55—56 

Bžoska J. 198 

Bžostovskis K. 198 


388 


Chaliboizas H. 101 


Chameuvna (M. Chamcėwna) 293 
Cimajus (L. Chmaj) 170, 190, 


Chodkevičius G. 246 

r kikiė J. (I. Chodkiewicz) 

Chodkevičiūtė (S. Chodkiewicia) 
246, 247 


Choinovskis (P. Choynowski) 57 
Chomentovskis (A. Chomęetowski) 


cibnimnalų (J. Chądzynski) 57— 


Chreptavičius J. 44 
Chrisipas 219 
E ika (S. S. Chrzanowski) 


Chžastovijus 188 

Ciceronas 48, 142, 153, 165, 219, 
225, 246, 247, 263—265, 267, 298 

Cichinskis (W. Zienkowicz Cichins- 
ki) 187 

ao ia (L. Cylwikowski) 58— 

Cimermanas J. (I. Cimmermann) 
185, 187 

CČiolekas Poniatovskis (S. Ciotek 
Poniatowski) 142 

Cizijus J. (I. Cisius) 185, 187 

Cuneris e D. Zunnerus) 125 

Cvikeris (D. Zwickerus) 242 

Cvinglis U. 336, 342 


Čackis (T. Czacki) 182, 183, 196 

Čaplinskis (W. Czapliūski) 249 

Čechovicas (M. Czechowie) 60— 
63, 124, 125, 178, 186 

Čezalpinas A. 375 

Čirskis (A. Czyrski) 63—64 


Daltonas Dž. 284 

Danilavičius (IL. Danitowicz) 65— 
66, 196, 297 

Danilovičius J. M. (I. N. Danito- 
wicz) 184 

Daugėla (A. Dowgialo) 294 

Daugirdas - Dowgird) 14, 66— 
72, 315, 320 

Daukantas S. 15, 72—75, 108, 219 

Daukša M. 75—77 

Daunoravičius Dominikas (D. 
Downorowicz) 77 

Daunoravičius Vincentas (V. Dow- 
norowicz) 77—78 

Decijus L. 298 


Dekartas R. 13, 50, 69, 79, 80, 94, 
179, 201, 217, 219, 269, 290, 311, 
312, 361, 369, 371, 374 

Demokritas 142, 219 

Demostenas 267 

Destiuit de Trasi A. 374 

Deveikė Jonė 194 

Dežerandas Z. 69, 72, 315, 374 

Dibecas (J. Dybiec) 322 

Didro D. 154 

Dilgeris (S. Dilger) 225 

Dinovska (M. Dynowska) 96 

Diogenas Laertietis 219 

Dionisijas Areopagitas 274 

Diuras (5. Dūr) 293 

Dlugošas J. 297, 298 

Dobševičius (B. Dobszewicz) 79— 


81 

Dogelis (M. D. Dogiel) 81/—82 

Domanovskis F. 186 

Dombrovskis (M. J. Dąbrowski) 
15 


7 
Donelaitis K. 251, 254 
Dorohostaiskis K. M. (Ch. M. Do- 
rohostayski) 246 | 
Dorohostaiskis M. M. (N. M. Do- 
rohostayski) 335 
Doroševičius E. (3. Jlopomenuu) 


72 

Drevsas J. (I. Drews) 82—83 

Dubingovičius S. 335 

Dudičius A. 342 

Dundulis B. 332 

Dunsas Skotas J. 55, 111, 221, 255, 
256, 344, 355, 364 

Dzabarela J. 115 

Dzevulskis (J. Džiewulski) 69—84 

Dzialtovskis (D. Dzialtowski) 84— 
85, 209, 210, 221, 222, 305, 306 

Džentilis (V. Gentili) 342 

Eichvaldas (K. E. Eichwald) 86— 
87 


Einoravičius K. P. (Ch. F. Eynaro- 
wicz) 87—89 

Eismontas J. (I. Eisimont) 150 

Elemanas (M. Elemanus) 345 

Elertas (P. Elert) 249 

Emersonas R. 209 

Empedoklis 49 

Enesidemas 24, 32 

Engelsas F. 180 

Epikūras 27, 142, 150, 199, 219 

m m Roterdamietis 75, 170, 


Erdmanas (J. Erdmann) 173, 295, 
372 


Erdvilas 74 

Erenkroicas (S. Ehrenkreutz) 196 
Euklidas 219 

Ezopas 251, 307 


Fabricijus J. 259 
Fedorovičius (Z. Fedorowicz) 47, 
87 


Fergiusonas A. 180 

Fernelis Z. 365 

Fialkovskis (A. Fialkowski) 72 
Fichtė J. 100, 180, 182, 375 
Fijalekas (J. Fijažek) 328 
Fijalkovskis (T. Fijažkowski) 258 
Filadelfas (G. Philadelphus) 239 
Filipovskis J. (H. Philipowski) 175, 


337 
Floras L. 298 
Folvarskis (H. Folwarski) 327 
Forsteris G. 134 
Fortunatas Brešietis (Fortunatus 
a Brixia) 80, 84 
Frakastoras Dž. 94, 259, 375 
Frerė N. 45, 308 
Fryč  Modževskis (A. Frycz Mo- 
drzewski) 50, 264, 335, 342 
Fridrichas, Rygos arkivyskupas, 93 
Fridrichas III, Prūsijos karalius 48 
Fridrichas Vilhelmas, Brandenbur- 
go markgrafas, 147, 148 
Fromanas (G. H. Frommann) 185 


Gaidrovskis J. (1. Goydrowski) 303 

Galaunė P. 130 

Galilėjus G. 50, 94, 218, 259, 263, 
290, 369 

Galis P. 285 

Garvė Ch. 27 

Gasendi P. 79, 219, 312, 369 

Gatėjas (P. Gatey) 90 

Gediminas 74, 75, 90—93, 191, 
192, 220 

Gediminas K. (C. Gedimin) 212— 
313 


Geigeris (A. Geiger) 126 

Genujietis A. 39, 218, 219, 373 

Genzelis B. 75, 101, 162, 237, 254, 
308 


Gereimantas 74 
Gidžiūnas V. 93 
Giedraitis M. 75, 76, 297 
Gimbutas 73 


389 


ai akiai (M. Ginkiewic2) 93— 


Gizbertas (B. M. Gizbert) 94 

Glebavičius J. (I. Hlebovicius) 174, 
175, 248, 337, 339 

Godlevskis (S. Godlewski) 217 

KaLanskis (F. N. Golanski) 95— 


Goluchovskis (J. W. Gotuchowski) 
14, 97—101 

Gonezijus (P. Gonesius) 54, 101— 
102 

Goraiskis (P. Goraiski) 346 

Gorazdowski  (Gorazdowski, Rap- 
hael ab Angelis) /02—103 

Gorkis M. 8 

Gostomskis (I. Gostomski) 276 

Goštautas Albertas (O. Gagsztotd) 
103, 191, 192, 196 

Goštautas Jonas 15, 108—104 

Grabovskis Adomas (A. Grabows- 
ki) 104—105 

Grabovskis Albertas (A. Grabows- 
ki) 105 


i) 
Grafas (A. Graiff) 293, 294 
Grkajoas (I. I. Grasserus) 174, 
11 


Gregorijus Silezietis (Gregorovius 
Silesius) 339 

Gringaletas J. 168 

Arienėią J. (G. Grynkiewicz) 
1 


Grocijus H. 224, 242, 264 
Grodekas (G. E. Groddeck) 108— 
110 


Gronckis (A. Grącki) //0—111 
Gruževskis (J. Gružewski) 111— 
113 
Gurskis (J. Gurskius, 

113—115, 276 
Gurskis (K. Gėrski) 102 
Gustaitis M, 308 
Gvanjinis A. 297 


Gossius) 


Hacevičius (J. Hacewicz) 313 
Hainas (M. Hein) 92 

Harasekas (S. Harassek) 101 
Hartlebas (K. Hartleb) 327 
Hartungas (G. L. arai 228 
Hatovskis J. (I. Hatowski) 304 
Heidenšteinas R. 298 

Heinė H. 109 

sa G. 14, 97, 98, 100, 101, 
Helvecijus K. 284 

Henrichsonas (J. Henrichson) /16 


390 


Henrikas, kunigaikštis 48 

Herbartas J. 1 

Herberšteinas Z. 298 

Herderis J. 109, 180 

Hermesas Trismegistas 168 
Herodotas 110 

Filcenas (J. Hylzen) 312 

Hilchenas (D. Hilchen) 341 

Hincas (V. Hintz) 116—117 

Hiršas (T. Hirsch) 328 

i D. 45, 67, 68, 180, 288, 
k T. 172, 219, 284, 371, 373, 


Hofmanas p Hoimannus) 125 
Holovnia (J. Hotownia) 187 
Homeras 267, 268 

AE 150, 153, 265, 266, 268, 


Horainas (A. Horain) 172, 373 
Hrincevičius (L. Hryncewicz) 1/7— 


Husaževskis (T. 
118—119 

Husovianas M. (N. Hussovianus) 
9, 120—122, 246, 247, 327 


Hussarzewski) 


Iliničius (J. Illinicz) /28—124 
Izaokas Trakietis /124—127 
Izdebskis (I. Izdebski) /26 


Jablonskis K. 104 

Jakobis (S. Jacobi) 356 

Jalkackis P. (F. Iakacki) 244 

Jankovskis (J. Jankowski) 315 

Janulaitis A. 66, 133 

Jaronskis (F. Jaronski) 69, 315 

Jaroševičius (J. Jaroszewicz) 127— 

Jarra E. 347 

Jasas R. 194 

Jasinskis (J. Jasiūski) 15, 45, 
128— 129 

Jasnovskis (J. Jasnowski) 102 

Jelenskis (A. I. Jelenski) /29 

Jelskis K. 129—1/30 

Jeronimas šv. 274 

Jesmanas (L. Jesman) /30—1/81 

Jevlaševskis (T. Jewlaszewski) 187 

kr K. (C. Jezierski)  /81, 
1 

Jogaila 74, 190, 191, 193, 327, 
328, 331, 332 

Johanas Andreas (Johann Andre- 
as) 23, 24, 25 

Jokūbas Belžycietis 60 


Jokūbas Paleologas 54 

Jonas XXII, papieue 9 

Jonas Sobieskis 198, 200 

Jonynas I. 212, 220 

Jovaišas A. 254 

Jucevičius L. 45, 131/—133 

Julius Cezaris 48, 324 

raitas (S. B. JundziH) 134— 


Junevičius (M. Juniewicz) 136 

Jučas M. 194, 298 

Jurgevičius (A. AREENSĖ) 340 

Jurkevičius (D. Jurkiewicz) 136 

Jurginis J. 54, 102, 130, 171, 177, 
199, 200, 212, 226, 254, 258, 264, 
298, 352 

Justinianas 213, 225 

Justinianas (A. Justinianus) 125 

Juškevičius (E. Juszkiewicz) 137 

Juvenalis 150 


Kabanis P. 284 

Kačmarekas (S. Kaczmarek) 72 
Kalimachas P. 298 

Kalinovskis (H. Kalinowski) /38 
Kalvinas Z. 63, 150, 333, 340 
Kamenskis Anzelmas (A. Kamiens- 


ki) 138—139 
Kamenskis Fulgencijus  (F. Ka- 
mienski) 311 
Kamenskis Kazimieras (C. Ka- 


mienski) 139 

Kampanela T. 169, 199, 219 

Kanteris (J. J. Kanter) 227 

Kantas I. 14, 19—21, 23—27, 67— 
70, 97, 100, 101, 180, 182, 219, 
224, 252, 253, 286, 287, 289, 290, 
292, 293, 307, 309, 374, 376 

Kaprinas J. 342 

Karcanas (J.“Karcan) 52, 247, 335, 
336, 338, 339 

Kardanas Dž. 94, 115, 263, 365 

Karolis I 326 

Karolis V 326 

Karpavičius (M. 
139—141 

Karvovskis (M. Karwowski) /4!— 
142 


Kastelas (M. Castella) 185, 187 

Katonas 165 

Kavečinėki M. (M, Kaseunnckui) 
] 


P. Karpowicz) 


Kazimieras, Lietuvos didysis kuni- 
raikštis ir Lenkijos karalius, 150, 
20 

Kazlauskas B. 121, 248 


Kažmierskis (P. Kažmierski) 189 

Kekermanas B. 361, 362 

Kepleris J. 166—170, 197, 219, 
263, 290, 317 

Kernius 73 

SS akis (A. L. Keršnicki) /142— 


Kestutis 74 

Kimbaras J. (I. Kymbar) 10, 143 

Kircheris A. 50 

Kirštenas (M. Kirszten) /43—144 

Kisielis (A. Kisiel) 360 

Kiška J. (I. Kisca) 50, 52, 186, 
248, 335 

Kitnovskis (P. Kitnowski) /46 

Kiuvjė Z. 47 

ij (L. Kiwilowicz) /44— 


Klainas (J. T. Clain) 164 

Klatas J. (I. Klatt) 146—147 

Klaudianas 268, 298 

Klavijus Ch. 94, 115, 263, 375 

Kleinas D. 147—148 

Kmicicas (A. Kmicic) /48—149 

Knyperis F. 239 

Knogleris K. (Ou. 
149—151 

Kochanas J. (I. Kochan) 112 

Kochanovskis J. 258, 266 

Kocielis (A. KocieH) 152 

Kojalavičius (A. Koialowicz) /52— 
153 

Kolakovskis (H. Kolakowski) 347 

a adis (J. S. Kolakowski) 


Kolenda J. G. (G. G. Kolenda) 270 

Kolontajus H. 81 

Komenskis (J. A. Comenius) 176, 
240) 


Konarskis S. 81, 309 

Konarskis (J. Konarski) /54 

Konaževskis (S. I. Konarzewski) 
154 


Kondiljakas (E.B. de Condillac) 
14, 69, 72, 119, 154—156, 284, 
290, 291, 374 

Kondratovičius L. 174 

Konfucijus 96 

Kopernikas M. 85, 94, 115, 144, 
168, 197, 219, 263, 287, 366 

Korickis (M. Korycki) 156, 310, 
360 

Kormanas J. (I. Korman) 156— 
157, 375 

Korolko M. 275, 276 

Korsakas (D. Korsak) 189 


Cnoglerus) 


391 


Korsinis E. 219 

Kosas (P. Cosus) 186 

Kosas (R. Cosus) 186 

Kosmanas M. 332 

Sa anais (A. Kostromski) 157— 


Kotas (S. Kot) 53, 54, 226 

Kovalevskis (F. Kowalewski) 158 

Koženiovskis (J. Korzeniowski) 259 

Kraikovskis J. (I. Kraykowski) 
158—159 

Krasickis J. 307 

kė ligai (J. I. Kraszewski) /59— 


Krausharas (A. Kraushar) 66 
Ši bi (M. Kretzmer)  162— 


Kridlas (M. Kridl) 209 

Krigeris O. 365 

Krylovas I. 307 

B (D. Criscovius) 186, 
1 


Kriškovijus (L. Criscovius Senex) 
51, 187, 342 

Kristupas iš Lietuvos (Christopho- 
rus de Lytwania) 10 

Kriūgeris Z. (S. Krūger) 164 

Kromeris M. 82, 298 

Krosnevičius (B. Crosnievicius) 10, 
164—165 

Krovickis (M. Krowicki) 53 

Krukovskis (J. Krėkowski) 121 

Krupskis (A. Krupski) 165—166 

Kruzijus (F. Crusius) /66—170 

Ksenofanas 199 

Kulčickis (P. P. Kulczycki) 244 

Kulvietis (A. Culvensis) 9, |I, 
170—171 

Kung-c2i 96 

Kurovičius Zabistovskis (S. Kuro- 
wicz Zabistowski) 199, 200 

Kurowski 171—172 

Kušelis (J. Kuszel) 172 

Kužmičas (T. Kužmicz) 187 

Kvalijus Ch. 259 

Kviatkovskis  (H.  Kwiatkowski) 
296 

Kvintilianas 165, 225, 267 

Kžižanovskis (J. Krzyžanowski) 
122 


Lachnickis (I. Lachnicki) 173, 296, 
372 
Lafontenas Ž. 307 


Lalandas Z. 96 
Lamarkas Z. 47 


392 


Lamenė F. 14 

Lancicijus (D. Lancicius) 337, 339 

Lao-czi 96 

Lappo J. 195, 196, 263, 264, 332 

Lasickis J. (I. Lasicius) /78—177, 
211, 337, 338 

Lasota (K. Lasota) 53 

Laščas (M. Laszcz) 177—/78 

Laškis (P. Laschi) 178—179 

Laurinavičius (J. Lawrynowicz) 
179—180 

Laurynaitis V. 237 

Lavuazjė A. 284 

Lazaras (Lazarus) 178, 260 

Lazutka S. (C. JlasyTrka) 196. 

Lebedys J. 77 

Lebrenis A. 129 

Lenčickis (D. Leczycki) 175 

Ledesma J. 75 

Leibnicas G. 26, 27, 80, 84, 179, 
219, 289 

Lelevelis (J. Lelewel) 15, 108, 127, 
180— 184 


Lemkė (T. I. Lemke) 184 

Leonas X, popiežius, 150, 325, 326 

Leonavičius (A. Leonowicz) 312— 
313 

Lesė 91, 93 

Lesingas G. 109 

Leščinskis (R. Leszcynski) 325 

Liauksminas ( Lauxmin) 
184—165 

Licinijus Namislavskis (I. Licinius 
Namyslaviensis) /65—190, 342 

Loveika J. 178 

Lucas S. 327 

Lukas šv. 274 

Lukaševičius (J. Lukaszewicz) 349 

Lukauskis C. 13, 201—202 

Lukoševičius Pranciškus (F. 5. 
Lukaszewicz) 202 

Lukoševičius Steponas (S. C. Lu- 
kaszewicz) 203 

Lukrecijus 142, 219 

Lukšaitė I. 58, 219, 345, 347 

Lukšienė M. 133 

Lunkevičius (B. Lunkiewicz) 245 


Mabli G. B. de 182 

Machvicas (P. Machwice) 204 
Maciūnas V. 46 

Makarevičius A. 300 

Makiavelis N. 142, 180, 342 
Maksimilijonas I 325, 326 
Malbranšas N. 219, 311, 371, 374 
Malinovskis J. 124 


Malinoyskis (M. Malinowski) 199, 
200, 297 


Maltusas T. 374 

Mamoničiai 195, 263, 264 

Manduzas (M. Manduz) 347, 348 

Mantvila 74 

Marchamas (J. Marchamus) 25 

Marcialis 265 

Marcinkevičius (V. Marcinkiewicz) 
04—205 


Marijotas E. 219 

Markovičius (J. Markowicz, Mar- 
kovicius) 153, 343 

Marksas K. 180 

Markvartas (I. Marguart) 205 

Martynas V, pogkšjis, 331 

Martinis (R. Martini) 125 

Masalskis (I. Masalski) 140 

Maškė (E. Maschke) 92 

Maureris (F. Maurer) 26 

Mazochijus (I. Mazochius) 326 

Melanchtonas F. 34, 150, 170, 361 

Menžinskis (K. Mežynski) 110 

Merčingas (H. Merczyng) 52, 54 

Merkys A. 75, 108, 135 ! 

Mersenas M. 166 

Meškauskas E. 200 

Mickevičius Adomas 108, 206—209 

Mickevičius Vladislovas (W. Mic- 
kiewicz) 208 

Michalovskis Albertas (A. Micha- 
towski) 212 

Michalovskis Pranciškus (F. Mi- 
chalowski) 205—206 

Miechovita M. 192, 298 

Mykolaitis-Putinas V. 209 

Mykolas Lietuvis 9, 174, 210—212 

Mikulskis (D. Mikulski) 209 

Milkevičius (Milkiewicz) 209— 
210, 222 

Mindaugas 74, 9! 

Minvydas 5. 164 

Misiūnas (Missiuna) 2/0 

Mnišekas (M. Mniszek) 350 

Mocarskis (R. Mocarski) 212 

Modzelevskis  (Z.  Modzelewski) 
106, 212—214 

Moigis (M. Moygis) 214—215 

Moljeras Z. B. 292 

Molinas (N. Mollinus) 341 

Monteskjė Š. 66, 180, 299 

Moras T. 225 

Morikonis (C. Morikoni) 215 

Moskožovskis J. (H. Moskorzews- 
ki) 178, 186, 276 

Ik = Vilniškis  (Mathias de 
Wylna) 10 


Še Inga (J. Nakcyanowicz) 


Naperskis K. E. 92, 93 

Narbutas Kazimieras (K. Narbutt) 
13, 216—219 | 

Marina Olgierdas (O. Narbutt) 


Narbutas Teodoras (T. Narbutt) 
174, 219—220 

Narevičius (S. Narewicz) 105 

Naruševičius (A. Naruszewicz) 81, 
182, 183 

Naruševičius M. 
cius) 340, 344 

Nemiricijus J. (G. Nemiricius) 240 


(N. Narussevix 


Nemirovičius Ščitas K. (Ch. Nie 
mirowicz Szczyt) 354 

Neronas 48 

Neveravičius (J.  Niewierowicz) 
812—313 

Meieonės (S.  Niewiarowski) 


Nevijus (A. Nevius) 173 

Nezabitauskis-Zabitis Kajetonas 76 

Nezabitauskis-Zabitis Kiprijonas 15 

Nikolajus Kuzietis 106 

Niutonas I. 42, 79, 85, 154, 179, 
180, 218, 219, 284, 288, 290, 305, 
306, 313, 317 

Noibigas (A. Neubig) 33 

Nonevičienė H. 183 

Novačkevičius 210, 22/—222 

Novakas-Dluževskis (J. Nowak- 
Diužewski) 82 

Novickis  Andžejus (A. Nowicki) 
199, 200 

Novickis Placidas (P. Nowicki) 
221 


Novosilcevas N. 99 


Obrinijus (D. Obrinius) 185, 187 

Ochinas B. 342 

Ochmanskis (J. Ochmanski) 212 

Odachovskis (S. Odachowski) 173 

Oginskis Aloizas (A. Oginski) 48 

ep Liudvikas (L. Oginski) 
23 

Oginskis Tadas (T. Oginski) 81, 
82 


Ogonovskis (Z. Ogonowski) 243 
Okamas V. 344 

Okcelevijus (I. Occelevius) 190 
Okas (J. Oko) 269 

- (I. Oldakowski) 223— 


393 


Olelkovičius Aleksandras 298 

Olelkovičius Jurgis 298 

Olelkovičius Simonas 298 

Olizarovijus (A. Olizarovius) 
224—226 

Olševskis (J. Olszewski) 226 

Šš lakios (M. Onoszkowicz) 
| 


Origenas 342 
Ortizas J. (I. Ortizius) 226—227 


k is (G. Ostenberger) 

Ostermejeris Gotiridas (G. Oster- 
merai 227—229 

Ostermejeris Zigfridas (S. Oster- 
meyer) 229 

Otas A. 159 


Ovidijus 121, 150, 153, 246, 247, 
266—268 

Ozemblovskis (I. Ozeblowski) 230 

Ožechovskis (S. Orzechowski) 259, 
260 


Pacas M. (N. Pac) 151 

Palackis (F. Palacky) 331 

Palionis J. 148 

Palmas (J. J. Palm) 25, 27, 28 

Pan-Hoei-Pa 96 

Paprockis P. (F. Paprocki) 223 

Parkeris 219 

Paruta M. 124, 125 

Pašuta V. 91, 93 

Paulius J. (G. Paulus) 342 

Pauničas (M. Paunicz) 231 

Pavlovičius (A. Pawlowicz) 231— 

Pazmanis (P. Pazmani) 143 

Pelčaras (I. Pelczar) 120 

Peplovskis K. 335 

Pereira G. 375 

Petravičius (J. Petrowicz) 232 

Piiceneris (J. Piitzner) 332 

Piazecijus (Piasecius) 343 

Pičeta V. (B. Mnuuera) 196 

Piekosinskis (F. Piekosiūski) 260 

Pietraško (S. Pietraszko) 96 

Piko dela Mirandola Dž. 375 

Pikolominis E. S. 225, 298, 323 

Pikolominis F. 365 

Pindaras 266 

Pinokis V. 313 

Piotrkovčikas (A. Piotrkowczyk) 
272, 274, 275, 276 

Piotrovskis (M. Piotrowski) 250 

Pipirelis (V. Pipirellus) 164 

Pironas 219 


394 


Piskovskis Z. H. (S. H. Piskowski) 
356 

Pitagoras 292 

Plateris A. 194, 196 

Platonas 27, 67, 109, 153, 165, 
219, 225, 268, 280, 307 

Plautas 150 

Plečkaitis R. 7, 12, 81, 85, 101, 
143, 156, 162, 163, 165, 180, 
201, 205, 218, 237, 278, 283, 
295, 303, 317, 362, 381, 386 

Plezia M. 267 

Plinijus 127, 225 

Plutarchas 49, 95, 249 

Pisa ajevikis K. (C. Pocalojewski) 


Počepovskis (A. epas) 187 
Počobutas M. 44, 
Pociecha W. 326 


šia T ai S. (C. Monokmuu) 54, 


Poldzas (A. Poldz) 233—234 

Pomponacis P. 199, 365 

Poplavskis (A. Popiawski) 234—235 

Porchetis (V. Porcheti) 125 

Posevinas (A. Possevino) 174—176, 
333, 337, 338, 340 

Puzina Petras (P. RES) 243 

Puzina Steponas (S. M. Puzyna) 
243—245 

Pšechodzkis (M. Przechodzki) 
312—313 


Rabikauskas P. 77 
ŠE (I. Radvanus) 246—-248, 


ua oj Stanislovas 149 

Radvila Boleslovas 239 

Radvila Jonas 34 

Radvila Jonas Albertas 149 

Radvila Jonušas 240 

Radvila Jurgis 298 

Radvila Krištupas 239, 339 

Radvila M. 103 

Radvila Mikalojus (Rudasis) 246, 
247, 333, 334, 335, 336, 338 

Radvila Mikalojus (Juodasis) 50, 
60, 101, 263 

Radvila Mikalojus Kristupas 149, 
273, 274, 344 

Rahašas (J. Rahasch) 250 

Ramas (Bb. Pamx) 200 

Ramusas (P. Ramus) 165, 219 

Rapčinskis K. (C. Rapezynski) 
250—251 


Maklus ab Angelis, ž. Gorazdov- 

skis 

Rasinas Z. 202 

Raudeliūnas V. 196 

Ravešteinas (J. Ravesteinius) 176 

Reinholdas (K. L. Reinhold) 25, 26 

Remas (M. Rhemus) 346 

Repšys J. 75 

Reška (S. Rescius) 333, 343 

Rėza L. 229, 251—254 

Ribickis (P. Rybicki) 226 

Ribinskis (| Rybinski) 346 

Richijus (B. Richius) 334 

Richteris (C. H. Richter) 29 

Rickevčiūtė K. 101 

Ričiolis Dž. 263 

Ridas T. 67 

Ridzevskis (L. Rydzewski) 254— 
255, 310, 360 

Rimgaila (J. Rymgayto) 255 

Rimgaudas 74 

Rimša (A. Rymsza) 339 

Ročka M. 34, 269 

Rodeckis (A. Rodecki) 61 

Rodzevičius (H. Rodzewicz) 152, 
255—256 

Roizijus (P. Royzius) 196, 256— 
258 


Romulevičius p Romulewicz) 258 

Rondelė G. 36 

Rostoga (T. Rostoga) 258—259 

Rotmanas Ch. 263, 375 

Rotundas (A. Rotundus Mielesius) 
9, 196, 259—261/, 333, 334 

Rožinskis ( F. Rožynski) 204, 205 

Ruaras M. 166 

Rudigeras A. 219 

Rudolfas, imperatorius, 340, 344 

Ruso Z. Z. 14, 45, 66, 180, 284, 
300, 373, 

Rutscijus (I. Rutscius) 186 

Ruževičius ( M. Ružewicz) 261 


Sadkovskis J. (I. Sadkowski) 40, 
262—263 

Sagaila (M. Sagayio) 412—412 

Sajkovskis (A. Sajkowski) 243 

Sakavičius V. 121 

Sapiega Kazimieras 230 

Sapiega Leonas 8, 150, 196, 225, 
63—264, 341 

Sarbievijus (M. C. Sarbievius) 
265—269 

Sarnovska-Temeriuš. (E. Sarnow- 
ska-Temeriusz) 269 


Sekslas Empirikas 225 

Semaška (J. Siemaszko) 269, 350 

Semkovičius (W. Semkowizc) 328 

Seneka 48, 106, 153, 219, 225, 246, 
247, 249, 265, 267 

Serbinovičius (P. Serbinowicz) 
269—270 

Servetas M. 342 

Sideravičius K. 93 

Sielickis (A. Sielicki) 270 

ki iais (J. Sylwestrowicz) 


Simtorijus (Symphorius) 117, 118. 

Sinko T. 269 

Sirokomlė V. ž. Kondratovičius L. 

Sirvydas K. 76, 132 

Sismondi Z. 374 

Sivickas (D. Siwicki) 271—272 

Skaligeris J. 265, 268 

Skarga P. 174, 175, 177, 178, 186, 
272—276, 333, 337, 338, 340 

Skimina S. 265, 267, 268 

Skiminova M. 268 

Skirgaila 328 

Skorulskis (A. Skorulski) 276—27£ 

Skurskis (A. Skėrski) 293 

Slavinskis Į Slawinski) 135 

Slovackis (E. Stowacki) 278—280 

Smigleckis (M. Smiglecius) 185, 
209, 280—283, 359 

Smuglevičius P. 129 

Sniadeckis Andriejus (A. Sniadecki) 
14, 67, 71, 283—266 

Sniadeckis Janas (J. Sniadecki) 14, 
20, 287—293, 315 

Soaresas K. 267 

Socinas (F. Socinus) 9, 60, 174, 
185, 239, 333, 342 

Sokolas S. (C. Cokon1) 212, 261, 
347 


Sokratas 219 

Spinoza B. 208, 218, 219 

Splitas (H. Spliet) 93 

Stachorskis (G. Stachorsky) 293— 
294 

Stacijus 268 

Stadijus J. 298 

Stanevičius S. 15, 76, 108, 174, 
219 

Stanislavskis J. (G. Stanistawski) 
294— 295 

Stanislovas Augustas 217 

Stanislovas Krokuvietis 121 

Stankevičius (M. Stankiewicz) 130, 
131 

Starovolskis S. 243 


395 


Stavecka (K. Stawecka) 268 

Stefanovska (Z. Steianowska) 209 

Stela E. 298 

Steponas Batoras 34, 174, 211, 260, 
263, 298, 333, 340 

Sternas L. 286 

Stiuartas D. 67 

Straševskis (M. Straszewski) 293 

Stravinskis Jeronimas  (H. Stra- 
winski) 173, 295—296, 372 

Stravinskis Kazimieras  (C. Stra- 
winski) 296 

Strazdas A. 15, 132 

Stželčikas (S. gy riai 339 

Strijkovskis (M. Stryjkowski) 34, 
296—298 

Stroinovskis Jeronimas (H. Stroy- 
nowski) 298—300 

Strojnovskis (J. Strojnowski) -286 

Sveikovskis (I. Sweikowski) 343 

Sviderskis (J. Swiderski) 113—115, 
300—301 


Svidnickis (B. Swidnicki) 230 

Sadurskis (J. Szadurski) 79 

Šalūga R. 194 

Šantyras (A. Szantyr) 110 

Šapoka A. 264 

Ščakovska (Z. Szczakowska) 258 

Ščuckis (L. Szczucki) 63, 190 

Šeineris K. 50 

Šelingas F. 14, 97, 98, 100, 180, 
285, 375 

Šemeta J. (I. Schemetus) 341, 342 

Semeta (M. Szemetus) 342 

Šenbergas (Schenberg) 325 

Šėnerštetas (J. H. Schėnerstaedti) 


125 
Sėnfeldas (J. Schūnfeld) 164 
Šerbijus (P. Scherbius) 164 
Ševaljė Z. (I. Chevalier) 302—303 
Šilmanas (L. Szyitman) 286 
Šimkūnas (B. Szymkun) 303 
Šionhofas (G. Schūnhofi) 303—304 
Širma (J. Szyrma) 304 | 
Šistovskis (T. Szystowski) 305 
Slecas (A. Schletz) 119 
Šmalcas (V. Smalcijus) 186 
Smitas K. 374 
Šneideris (5. Schneider) 110 
Šomanas J. (G. Schomanus) 342 
Špotanskis (S. Szpotaūski) 209 
Stal I. 91, 93 
Štel-Holštain (Staėl-Holstein) 286 
Štorchas G. 314 . 
Štrelkė (E. Strehlke) 328 
Šulcas (A. Szulc) 271, 272 


396 


Šulcas (R. Szulc) 145 

Šulcė (J. H. Szulz) 25 

Sv. Antano Dionyzas (Dionysius a 
S. Antonio) ž. Dzialtovskis D. 

Šv. Jokūbo Blazijus (Blasius 4 S. 
Jacobo) ž. Novačkevičius 

Šv. Jono Krikštytojo Antanas (An- 
tonin a S. Ioanne Elcemosynario) 

"2. Misiūnas 

Sv. Juozapo Onuirijus (Onuphrius 
a S. Josepho) ž. Milkevičius 

Šv. Kristupo Jonas (Joannes į S. 
Christophoro) 210, 222, 305—306 

Sv. Pranciškaus Bernardas (Bernar- 
dus 4 S. Francisco) ž. Kurov- 
skis 

Svabas (J. Ch. Schwab) 26 

Svangas (I. Schwang) 203 

Šventaragis 74 

Švitrigaila 220 

Tacitas 246, 247 

Taineris (A. Theiner) 323—325 

Talis 70, 249 

Tatarė A. 307—308 

Tatarkevičius (W. Tatarkiewicz) 33 

Tazbiras (J. Tazbir) 275, 276 

Terencijus 267 

Tertulianas 106, 107, 150, 225 

Tycho Brahė 50, 259, 263 

Tiopenas (M. Toppen) 328 

Tiškevičius M. 211 

Tyzenhauzas A. 44 

Tolandas Dž. 371 

Tolozanas G. 362 

Tomas Akvinietis 40, 41, 77, 78, 
113, 118, 130, 136, 142, 144, 145, 
147, 158, 165, 179, 197, 204, 205, 
212, 225, 271, 274, 282, 293, 294, 
296, 303, 344, 347, 348, 356, 357 

Tomaševskis (A. Tomaszewski) 
308—309 

Toričelis E. 153, 369 

Tostijus J. (I. Tostius) 187, 340 


Traidenis 74 
(L. G. Trynkowski) 


Trinkovskis 
309 
Tšakertas (P. Tschackert) 171 
Tšebickis M. (N. Trzebicki) 309— 
210, 360 
Tunaitis 5. 33 
Tunmanas (J. Thunmann) 228 
Tupikas (S. Tupik) 3/0, 351 
Turijanas S. 333, 340 
Tustanovskis, ž. Zizanijus S. 
Tviningas (T. Twining) 108 
Tvorekas (5. Tworek) 165 


Ulaščikas N. (H. Y2amuk) 194 
Ulčinaitė E. 269 
> Saksas J. (J. Ulricus Saxo) 


Ušinskis P. (F. Uszynski) 311 
Utenis 74 


Vagenseilijus (J. Ch. Wagensei- 
Hus) 125 

Vaintraubas (W. Weintraub) 209 

Vaišvilkas 74 

Vajsblumas (M. Wajsblum) 102 

Valančius M. 76 

Valerijonas 153 

Valdkirchijus K. (C. Waldkirchius) 
174, 211 

Valickis (A. Walicki) 209 

Valiūnas S. 108, 132 

Valkūnas L. 7 

Vaninis Dž. 199 

Varanavičius A. 122, 327 

Vargockis (A. Wargocki) 149, 151 

Vasilevskis (Z. Wasilewski) 318 

Vaškevičius (J. Waszkiewicz) 
313—315 

Vavžeckis Jaroslavas (I. A. Wa- 
wrzecki) 202 

Vavžeckis Tadas (T. Wawrzecki) 
138 

Vazgirdas K. (C. Wazgird) 315 

Vega E. 340 

Vengerskis (A. Wengerscius) 165 

Vereščaka (S. Wereszczaka) 217 

Vegi jos 121, 153, 246, 247, 267, 
268 


Vernė Z. 44, 45 

Vernėjus.. (A. Verneius) 39, 219 

Vezalijus A. 205, 365 

Vežbickis Feliksas (F. Wierzbicki) 
315—316 

Vežbickis Kazimieras (C. Wierzbic- 
ki) 317 

Vijana (P. Viana) 10, 817—31/9 

Vijetoras (H. Vietor) 120, 121 

Vilantas (H. Wilant) 188 

Vilhelmas Antonijus (Guilielmus 
Antonius) 346 

Vilmansas (F. Wilmans) 31 

+ ——- (5. Windakiewicz) 
7 


Vinkelmanas J. 109 
Višnevskis (M. Wiszniewski) 
219—322 


Višovatas A. 239 

Vytautas 74, 120, 190—194, 211, 
220, 327—322 

Vitelijus (Ciolekas) (E. Vitelius) 
120—122, 322—337 

Vytenis 74 

Vivesas L. 336 

Vivianis V. 153 

Vižbieta (M. Wirzbieta) 333 

Vladislovas IV (Vladislovas Vaza) 
248, 265, 350 

Vodinskis M. (N. Wodinski) 348 

Voina Abraomas (A. Woyna) 49 

Voina Benediktas (B. Woyna) 151 

Voinilovičius (R.  Woynilowicz) 
33J2—333 

Volanas (A. Volanus) 9, 175, 176, 
185—187, 246, 247, 260, 261, 
276, 333—347 

Volbramčikas K. 
cžyk) 177 

Volcogenas J. 167 

Voltas Ch. 26, 27, 59, 80, 84, 179, 
216, 219, 221, 269, 280, 306, 
349, 355, 363, 367, 371, 372 

Volodkovičius K. (X. Wotlodkowicz) 
223 

Volteras F. M. 14, 44, 45, 66, 124, 
180, 182 

Vorotinskis (W. Worotynski) 119 

Vočkė (Wotschke) 171, 177 

Vrublevskis C. (Cz. Wroblewski) 
J47—348 

Vujekas (J. Wuiek) 63 

Vžosekas (A. Wrzosek) 286 


(Ch. Wolbram- 


Zaborovskis (V. Zaborowski) 78 

Zaborskaitė V. 298 

Zagurskis (A. Zagėrski) 349 

Zaleskis (L. Zaleski) 262 

Zaluskis (L. Zaluski) 349—350 

Zamoiskis (T. Zamoyscius) 281 

Zbikovskis J. (G. Zbikowski) 350 

Zemla J. L. (G. L. Zemila) 106 

Zenavičius (J. Zenowicz) 232 

Zenevičius (A. Zieniewicz) 310, 
350—351 

Zenkovičius (T. Zienkowicz) 171 

Zenonas Elėjietis 219 


397 


Zibenaicheris 
257 

Ziemiencka (E. Ziemigcka) 100 

Zigmantas, imperatorius, 331, 332 

Zigmantas III  (Zygimantas III, 
Zigmantas Vaza) 195, 248, 263, 
264, 273, 333 

Zizanijus S. (C. 3naanuk) 351—4352 

Znoska J. 155 

Zoroastras 168 


Zubovskis Ignas (IL Zubowski) 
349 


Zubovskis Jurgis (J. Zubowski) 
349 
Zulceris (S. Sultzer) 345 


(M. Siebeneycher) 


Zabickis J. (I. Žabicki) 353 

Zarnovskis J. (G. Zarnowski) 186, 
188, 189, 246 

AE kas (T. Zebrowski) 353— 


sero P. (F. Žebrowski) 232, 
1 


Zelevskis (R. Želewski) 249 

Zygimantas Augustas (Žygimantas 
II) 34, 211, 256, 257, 259, 297, 
333, 335, 340 

Zygimantas Kęstutaitis 194, 220 

Zygimantas Senasis (Žygimantas I) 
103, 121, 194, 211, 322, 324, 
325, 327 

Zivinbudas 74 


HCTOUHHKH HCTOPHH 
GHIOCOGCKOH MBIC/IH B JIHTBE 


TOM I 


Ha nXTOKCKOM gALTKEe 
a HaAareabcrTBO uMauTraco AmTCCP, r. BitnsKioC, 1980 r. 





LIETUVOS FILOSOFINĖS MINTIES ISTORIJOS ŠALTINIAI 
1 tomas 
Dailininkas R. Dichavičius 
Meninis redaktorius A. Broga 
Techninė redaktorė G. Klajumiėnė 
Korektorės: N. Kalvelytė, M. Rėzienė 
HE N 1721 


Duota rinkti 1979.08.02. Pasirašyta spausdinti 1980.06.06. LV 09617. Popierius: 
spaudos Nr. 1., form. 60X90'/+, Sriftas literatūrinis 10 3 spauda iškilioji. 25 
sp. 1.+1 sp. 1. įklijų, 27,07 apsk. 1. 1-4+0,91 apsk. 1. 1. įklijų. Tiražas 5000 egz. 


Kaina 1,90 rb. 
Leidykla „Mintis“, Vilnius, Sierakausko g. 5. 
Spausdinta K. Poželos sp., Kaunas, Gedimino g. 10. Užsak. Nr. 1021.